Suaugę alkoholikų vaikai

Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“ amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė dr. Janet Geringer Woititz pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose.

Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais alkoholikų šeimose užaugusių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.

***

Kasmet pasirodo vis daugiau tyrimų apie alkoholizmą mūsų visuomenėje. Duomenys skiriasi, bet sutariama, kad šioje šalyje yra daugiau nei dešimt milijonų alkoholikų.

Nors ir patys yra aukos, alkoholikai daro žalingą poveikį visiems su jais susijusiems asmenims. Nuo alkoholizmo pasekmių kenčia alkoholikų darbdaviai, giminės, draugai ir šeima. Dėl pravaikštų ir nenašaus darbo prarandama daug darbo valandų. Alkoholikai manipuliuoja giminėmis ir draugais, kad šie juos teisintų ir dangstytų. Bergždžiai tikima jų greit išgaruojančiais pažadais pasikeisti, nes tie, kas rūpinasi alkoholikais, nori jais tikėti, ir patys tampai ligos įkaitais.

Labiausiai kenčia artimieji. Kai darbdavys atsisako alkoholiko paslaugų, nukenčia šeima. Ji skaudžiai išgyvena ir tada, kai giminės ar draugai daugiau nebesitaiksto su alkoholio pasekmėmis ir ima vengti alkoholiko ir jo šeimos. Šeimą tiesiogiai veikia ir paties alkoholiko elgesys. Savarankiškai, be kitų pagalbos, nepajėgdami išsikapstyti ir užklupti ligos pasekmių, emociškai suserga ir šeimos nariai.

Visuomenė skiria nemažai dėmesio alkoholizmui, piktnaudžiavimui alkoholiu ir alkoholikams, mažiau – šeimai, ypač alkoholikų namuose augantiems vaikams.

Visuomenė skiria nemažai dėmesio alkoholizmui, piktnaudžiavimui alkoholiu ir alkoholikams, mažiau – šeimai, ypač alkoholikų namuose augantiems vaikams.

Beveik niekas neabejoja, kad yra daugybė gyvenimo alkoholikų namuose paveiktų vaikų. Nustatyti, kiek – sudėtinga dėl kelių priežasčių: pirmiausia – žmonės gėdijasi, nepripažįsta, kad alkoholizmas yra liga, ją neigia ir nuo nemalonios tikrovės bando apsaugoti vaikus.

Nors alkoholio poveikis pasireiškia įvairia elgsena, galima teigti, kad visiems alkoholikų vaikams būdinga menka savigarba. Tai nė kiek nestebina, nes, kaip teigiama literatūroje, vaikui išugdyti asmens savivertę ir pasijusti vertingu žmogumi reikia sąlygų, kurios apibūdinamos taip: „tėvų šiluma“, „aiškiai nubrėžtos ribos“ ir „pagarbus elgesys“.

Yra nemažai vertos dėmesio literatūros, kur tvirtinama, kad alkoholikų namuose tokių sąlygų nesudaroma arba jos sudaromos nenuosekliai. Tėvo ar motinos alkoholiko elgesys veikiamas jo vartojamų cheminių medžiagų, o nealkoholiko tėvo ar motinos elgesį lemia reakcija į alkoholiką. Nuosekliai tenkinti gausybę vaikų poreikių beveik nebelieka emocinės energijos. Taip vaikai tampa šeimos ligos aukomis.

Į tėvus žiūrima kaip į pavyzdį, net jei jie nenori būti toks pavyzdys. Kaip teigia Margaret Cork, būtent mainais pagrįstas ryšys su tėvais ir kitais žmonėmis vaikui leidžia jaustis saugiam, ugdo jo savigarbą ir gebėjimus susidoroti su sudėtingomis vidinėmis problemomis.

Copersmitho atliktas paauglių berniukų tyrimas rodo, kad vaikai tik tada įgyja pasitikėjimą savimi, noriai leidžiasi į nuotykius ir įveikia sunkumus, jei su jais elgiamasi pagarbiai, jiems perteikiama aiškiai apibrėžta vertybių sistema, nurodoma, ko iš jų tikimasi ir kaip spręsti problemas. Asmens atsparumas lavėja aiškiai apibrėžtoje, reiklioje aplinkoje, o ne tokioje, kur niekas neribojama, viskas leidžiama ir, užuot tikslingai nukreipus dėmesį, suteikiama visiška laisvė tyrinėti.

Asmens atsparumas lavėja aiškiai apibrėžtoje, reiklioje aplinkoje, o ne tokioje, kur niekas neribojama, viskas leidžiama ir, užuot tikslingai nukreipus dėmesį, suteikiama visiška laisvė tyrinėti.

Abu, ir Stanley Coopersmitho, ir Morriso Rosenbergo, tyrimai atskleidė, kad stipria savigarba pasižymintys mokiniai tiki savo sėkme. Jie ne taip dažnai jaučia nerimą, rečiau turi psichosomatinių simptomų ir sugeba blaiviai įvertinti savo gebėjimus. Tokie vaikai pasitiki savo jėgomis ir tiki, kad jų pastangos pelnys sėkmę, bet kartu puikiai suvokia ir savo galimybių ribas. Save gerbiantys asmenys yra draugiški, turi pasisekimą tarp kitų ir tikisi, kad su jais bus elgiamasi maloniai. Jie atviri kitiems, ir kiti juos vertina dažniausiai palankiai.

Silpna savigarba pasižymintys mokiniai, anot Coopersmitho ir Rosenbergo, yra lengvai įbauginami ir kartais būna prislėgti. Jie jaučiasi vieniši, nemylimi ir neverti meilės. Nesugeba savęs išreikšti ir apginti savo kitoniškumo. Tokie vaikai taip jaudinasi dėl to, kaip juos vertina kiti, ir tiek daug nerimauja, kad jų pastangas tapti visaverte asmenybe nesunku paversti niekais.

Mano pačios tyrimai, rašant „Alkoholikų vaikų savigarbą“, parodė, kad alkoholikų tėvų vaikų savigarba silpnesnė nei vaikų, kurie gyvena namuose, kur alkoholiu nepiktnaudžiaujama. To ir buvo galima tikėtis. Savigarba labiausiai priklauso nuo to, kiek pagarbiai, su meile ir rūpestingai su jais elgiasi artimi asmenys. Todėl darytina logiška išvada: kadangi alkoholiko namuose tokių sąlygų nesudaroma, tai neigiamai veikia asmens požiūrį į save.

Verta pažymėti, kad amžiaus rodiklis reikšmingos įtakos savigarbai neturi. Aštuoniolikmečiai ir dvylikmečiai save suvokia iš esmės taip pat. Nors abi grupės elgiasi skirtingai, ir vieni, ir kiti save suvokia vienodai. Tai patvirtina, kad, nesulaukus pagalbos, savęs suvokimas nesikeičia. Keičiasi tik požiūrio į save išraiška, o savęs suvokimas lieka toks pat.

Jeigu tai tiesa, o tyrimai rodo, kad taip ir yra, tuomet iš tikrųjų verta skirti dėmesio suaugusiems alkoholikų vaikams – jie sudaro didelę visuomenės dalį.

Negalime sakyti, kad iki šiol jų nepaisėme – tik nebuvome aiškiai įvardiję. Vadindavome alkoholikais. Arba alkoholikų sutuoktiniais. Nevisiškai pripažinome, ką jie patyrė. Pats laikas apibūdinti aiškiau. Vadinkime alkoholikais – suaugusiais alkoholikų vaikais. Svarbu įtraukti šį veiksnį, nes, nusprendus gydytis, jis turi lemiamą reikšmę pasveikimui. Suaugęs alkoholiko vaikas buvo veikiamas aplinkos ir į ją reagavo taip, kaip veikiausiai neteko tiems, kurie nėra suaugę alkoholikų vaikai. Šioje knygoje pateikiamas suaugusio alkoholikų vaiko apibūdinimas, paaiškinama, ką reiškia juo būti, ir apžvelgiamos pasekmės.

Aptariama, kaip pasireiškia silpna savivertė, ir pateikiami konkretūs patarimai, kaip imtis pokyčių.

Jau kurį laiką dirbu su suaugusių alkoholikų vaikų grupėmis. Nagrinėjame jų mintis, pasaulėžiūrą, reakcijas, jausmus ir galingą alkoholio įtaką jų gyvenimui.

Pusę grupės paprastai sudaro besigydantys alkoholikai, kita pusė – nealkoholikai. Pusė vyrų. Pusė moterų. Jauniausiam nariui – 23 metai. Kai kurie susituokę, kiti vieniši. Kai kurie turi vaikų, kiti – neturi. Visi pasiryžę keistis.

Kai kurios mintys viena ar kita forma kartojasi beveik kiekviename susitikime. Šias įžvalgas verta atidžiau panagrinėti ir plačiau aptarti.

1. Suaugę alkoholikų vaikai nežino, koks yra normalus elgesys.

2. Jiems sunku sumanymą įgyvendinti nuo pradžios iki galo.

3. Meluoja ir tada, kai būtų lygiai taip pat paprasta pasakyti tiesą.

4. Save smerkia nesigailėdami.

5. Nemoka linksmintis.

6. Save vertina labai rimtai.

7. Jiems sunku palaikyti artimus santykius.

8. Perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius.

9. Nuolat siekia būti pripažinti ir palankiai įvertinti.

10. Dažniausiai jaučiasi esantys kitokie nei aplinkiniai.

11. Nepaprastai pareigingi arba ypač nepareigingi.

12. Nepaprastai atsidavę, net ir akivaizdžiai suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas.

13. Jie yra impulsyvūs. Imasi veikti gerai neapsvarstę, kaip kitaip galėtų pasielgti, ir kokios laukia pasekmės. Dėl impulsyvumo vėliau graužiasi, jaučiasi bejėgiai ir nekenčia savęs. Be to, jie įdeda nepaprastai daug jėgų, šalindami savo elgesio pasekmes.

Ši knyga parašyta suaugusiems alkoholikų vaikams. Vis dėlto tikiuosi, kad ji sudomins ir psichologus bei kitus žmones, kuriems ši tema aktuali.

Ji gali patarnauti dėl kelių sumetimų: 1) pagilinti žinias ir suvokti, ką reiškia būti alkoholiko vaiku, ir kas vyksta vėliau; 2) siekiant tobulėti – kaip pagalbos sau arba gydymosi vadovas; 3) suaugusių alkoholikų vaikų diskusijų grupėms kaip diskusijų atspirtis.

Iš visų šalies kampelių sulaukiu klausimų, kaip įkurti suaugusių alkoholikų vaikų grupes ir kaip tenkinti jų poreikius neapleidžiant AA ir Al-Anon principų. Šioje knygoje pateikiami atsakymai ir į šiuos klausimus.

Knygą galite įsigyti ČIA

Shutterstock

Priklausomybė. „Artimųjų prašymai liautis gerti dėl priklausomybės kenčiančiam asmeniui dažnai skamba kaip daug kartų girdėtas fonas, neturintis jokio reikšmingo svorio“, – tikina pats prieš aštuonetą metų kunigystę ir aplinkinių pasitikėjimą dėl priklausomybės praradęs kunigas Kęstutis Dvareckas.

Laiku atsitiesęs ir „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, skirtą panašaus likimo žmonėms, įkūręs Kęstutis šiandien atsakingas už daugiau nei dviejų dešimčių žmonių likimus.

„Simboliška, kad mūsų bendruomenė įsikūrusi virš šarvojimo salės“, – pokalbį apie priklausomybes, kurios dažną ir atveda prie ribinių situacijų, pradeda šeštus metus nuo alkoholio, psichotropinių vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimo besivaduojantiems asmenims padedantis kunigas.

Pirmą pusmetį jo įkurtos bendruomenės gyventojams pagalbą ir reabilitaciją teikia dvylikos profesionalių specialistų komanda (psichiatrai, psichologai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai ir pan.), po to laukia integracijos programa, padedanti sugrįžti į visuomenės gyvenimą. „Perėję reabilitacijos ir integracijos etapus žmonės privalo pradėti legaliai dirbti, susidurti akis į akį su antstoliais, paliktomis skolomis“, – pasakoja pats šiuos etapus įveikęs dvasininkas.

Paklaustas, kokios priežastys atveda žmones į šiuos laikinuosius namus, K.Dvareckas mini dažnai tik išoriškai patogų, tačiau giliai viduje daug nusivylimų slepiantį visuomenės gyvenimą. Bėgdami nuo vidinių konfliktų, jo nuomone, žmonės kurį laiką gyvena gana neblogai, tačiau ilgainiui tampa per sunku, tuomet ir suklumpama.

Kaip veiksnius, prisidedančius prie priklausomybių klestėjimo, pašnekovas mini nepakankamą asmens savivertę ir darboholizmą. Lietuvoje, jo vertinimu, tai ypač paplitę: „Daug ir kruopščiai dirbantys asmenys įprastai užgeria savaitę, o paskui jiems vėl nieko neprikiši: pavyzdingi, geri, bet gyvenantys jau su slegiančiu kaltės jausmu.“

Didžioji dalis asmenų bendruomenės duris praveria nebeturėdami kur eiti, kitus priverčia artimieji, tačiau, kaip tikina K.Dvareckas, šiuo atveju svarbu, kad žmogus pokyčių norėtų pats dėl savęs.

„Retai kur dar prie pietų stalo pamatysite tokio skirtingo socialinio sluoksnio žmonių. Didžioji jų dalis turi aukštąjį išsilavinimą: gydytojai, aukšto rango pareigūnai, kunigai, mokytojai, menininkai, taip pat ir socialiai pažeidžiami asmenys – našlaičiai, kaliniai“, – apie priklausomų asmenų bendruomenę pasakoja kartu su ja gulantis ir keliantis kunigas.

Paklaustas, ką tokio reikėtų pasakyti artimam, nuo vienokios ar kitokios priklausomybės formos kenčiančiam asmeniui, kad jis pasiryžtų susiimti ir keistis, pašnekovas sako turintis blogų žinių. „Nuliūdinsiu, bet artimųjų žodžiai priklausomybę patiriančių asmenų neveikia. Ko tik nebūna išbandę šeimos nariai, pradedant grasinimais, kad namo neįleis, baigiant meilės prisipažinimais… Liūdna, bet tai nedaro jokio poveikio. Priklausomybę patiriantiems asmenims šeimos narių žodžiai skamba kaip fonas: nors ir grasina neįsileisti girto į namus, naktį vis tiek duris atrakina, o ryte sultinio įpila, drabužius išplauna ir išlygina, tai kodėl turėčiau negerti?“

Taigi iš kunigo lūpų nuskamba šiek netikėta ir šokiruojanti išvada: būtent netinkamas šeimos narių elgesys ir gali leisti artimo žmogaus priklausomybei tarpti daugelį metų. Siekiant tai pakeisti, jau kuris laikas dirbama ir su priklausomų asmenų artimaisiais (tarkime, alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija „Al-Anon“ vienija panašaus likimo žmones, kurie gauna žinių ir patarimų, kaip gyventi šalia girtaujančių asmenų, keisti savo, o laikui bėgant – ir jų elgseną). Taigi kartais pakeliui link norimo pokyčio reikia visai nedaug: pasirūpinti savimi ir liautis aptarnauti girtaujantį asmenį.

Iliustruodamas šį teiginį K.Dvareckas pasakoja apie vieną motiną, kuri daug metų kentė į narkomanijos liūną įklimpusio sūnaus psichologinį ir fizinį terorą: „Jai negelbėjo niekas, todėl nusprendė įsiklausyti į mūsų bendruomenėje išgirstą patarimą – nustojo skalbti ir gaminti valgį. To pakako, kad sūnus susierzintų ir išjudėtų.“

Pašnekovo teigimu, gyvendamas su sergančiu asmeniu ilgainiui ir pats imi elgtis liguistai: prisiimi atsakomybę už jo žodžius, veiksmus ir pan. Blogiausia, ką artimas žmogus gali padaryti, yra gesinti pasekmes. Pavyzdžiui, įvykus eismo įvykiui gelbėdama neblaivų vairuotoją žmona sutinka prisiimti atsakomybę ir praranda savo vairuotojo pažymėjimą, o vyrui toliau sudaromos sąlygos sėkmingai girtauti. Todėl tikėtina, kad ir ateityje jis sės prie vairo neblaivus.

Nuo priklausomybės kenčiančiam asmeniui ir taip sunku (toks asmuo sunkiai susieja savo pasirinkimą su pasekmėmis, taigi jei žmogus buvo atleistas iš darbo, tikėtina, jog tvirtins, kad į jo vietą buvo pasodintas vadovo pažįstamas; jei prarado teises – sakys, kad policija be reikalo prisikabino ir pan.), o jei dar artimieji darys meškos paslaugą, žmogus įstrigs ilgam.

Viena didžiausiu bėdų, pasak K.Dvarecko, ta, jog kalbėdami su priklausomybę patiriančiais asmenimis sveiki visuomenės nariai nenori suvokti, kad šie serga. „Dažnai nusiviliama, nes žmogus pažadėjo negerti, o vis tiek nesiliauja… Gal jis ir stengėsi, bet juk negali kaltinti sergančiojo. Deja, didžioji dalis artimųjų to nesuvokia“, – apibendrina pašnekovas ir priduria, jog ilgą laiką žmogui vartojant psichotropines medžiagas ar alkoholį pažeidžiamos smegenys, o tam, kad jos atsigautų, reikia laiko.

Septintus metus Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ laikinuosiuose namuose dirbanti psichologė Elžbieta Malūnavičienė antrina, kad smegenyse formuojantis naujiems įpročiams (žinome, kad negalime eiti per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, bet ne visada šių taisyklių laikomės) natūralu prisiminti ir senuosius, taigi atsiranda rizika paslysti (tai patiria apie 80 proc. iš priklausomybių besivaduojančių žmonių), bet niekada nevėlu sugrįžti į pratęsti gydymą.

Žinant, kad mūsų šalyje vienam šalies gyventojui per metus vidutiniškai tenka 15,2 litro alkoholio, aiškinti, kodėl tiek daug žmonių patiria psichikos ir elgesio sutrikimų, lyg ir nebereikia.

Kaip pastebi Valstybinio psichikos sveikatos centro Priklausomybės ligų skyriaus psichologė Lina Ignatavičiūtė, Lietuvoje alkoholizmo problema gerokai didesnė, nei atskleidžia statistika: „Kadangi priklausomybė vystosi gana ilgai, jau kuris laikas pastebima itin niūri tendencija: nuo priklausomybių kenčiantys asmenys, net ir patirdami psichozes, nesikreipia į medikus (siekia, kad neliktų įrašų asmens medicinos bylose), taigi su egzistuojančia problema užsidaroma namie, o tai labai pavojinga.“

Kaip matyti iš Lietuvos statistikos duomenų, šalies kaimuose prasigėrusių asmenų problema, priešingai, nei įprasta manyti, šiandien gerokai mažesnė nei mieste. Specialistai linkę tai aiškinti mažesniu alkoholio prieinamumu (parduotuvės įsikūrusios atokiau nuo gyvenviečių, darbo laikas neprilygsta didiesiems prekybos centrams), o mieste panašių sunkumų nekyla.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas mano, kad ši praktika itin pasiteisintų ir mieste. Dar labiau apribojus alkoholio prekybą iki tam tikros valandos ir pardavinėjant jį tik tam skirtose, specializuotose parduotuvėse, tikėtina, mažėtų geriančių ir priklausomybių bei psichozių šiandien dėl to patiriančių asmenų.

Kaip „Veidą“ patikino jau penkerius metus nuo tėvo alkoholizmo kenčiantis sūnus (redakcijai vardas žinomas), tokių sprendimų labai reikia. Pasakodamas savo istoriją pašnekovas atskleidė, kad jo gimdytojas jau seniai ir vairuotojo pažymėjimo netekęs, bet jam tai nėra kliūtis, trukdanti nusipirkti alkoholio, – juk galima nuvažiuoti ir dviračiu. „Visos šeimos šventės ir ypatingesnės progos baigiasi jo psichozėmis. Nebeturime kantrybės nei mama, nei aš. Kartais net laukiame, kad užgertų ir eitų miegoti“, – prisipažino jaunuolis.

Tokių istorijų, kunigo K.Dvarecko teigimu, Lietuvoje ne viena ir ne dvi: „Kai kada antrai pusei toks sutuoktinio įprotis net patogus: galima apžaisti, kad neištaškytų viso šeimos biudžeto, o kai išsiblaivo, vėl jaučiasi kaltesnis už kaltą, neturi šeimoje jokio balso, taigi labai patogu. Per mano darbo praktiką yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai iš alkoholizmo liūno išlipusį sutuoktinį žmona paliko ir išėjo ieškoti kito vargšiuko.“

Ieškant atsakymų, kokios gi priežastys verčia lietuvius tapti alkoholio vergais, priežasčių galima rasti daugiau nei vieną. Kad ir ką kaltintume – sovietmečio palikimą, visuomenės susvetimėjimą ar negebėjimą perlipti per sustabarėjusius kompleksus, nepaneigsime, kad dažną lietuvį nuo lopšio iki kapo duobės lydi alkoholis. Tik jo pavartojus atsiranda iki tol neturėtos drąsos išreikšti jausmus, pabendrauti ir pan.

Ilgą laiką su priklausomybėmis dirbęs psichologas Arūnas Žiedelis alkoholizmą apibūdina kaip lėtinę, progresuojančią ir mirtį sėjančią visuomenės ligą. „Jei žmogus pats savyje neranda motyvacijos, ir specialistas mažai kuo padės, todėl kartais norint atsitiesti būtina pasiekti dugną“, – apie akis badančią savižudybių ir psichozių statistiką Lietuvoje kalba specialistas.

Paklaustas, kokiomis mintimis tuo metu vaduotis tokio žmogaus šeimos nariams, psichologas primena, kad ne visuomet reikia kankintis drauge: „Svarbu, kad prisimintumėte, jog kiekvienas jūsų pasirinkimas turi savo kainą. O jei ryžotės, neturėtumėte užsidaryti su šia problema vienumoje – galima jungtis į savipagalbos ir palaikymo grupes nuo priklausomybių kenčiantiems artimiesiems ir pan.“

O štai gerai žinomas gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras, ne vieną ištraukęs iš mirties nagų, kalba apie genetinę alkoholizmo priežastį. Galbūt ji ir neturi lemiamos įtakos, bet šis veiksnys neabejotinai labai stiprus. „Jei žmogus turi įgimtą polinkį, užtenka gyventi netvarkingai, ir bėdos prasidės. Kaip žinome, priklausomybė – menkos savivertės liga. Taigi ir susirgimo priežasčių visa kupeta“, – tikina specialistas. Tačiau jis, kaip ir dauguma kalbintų „Veido“ ekspertų, mano, kad netrukus Lietuvą pasieks nauja priklausomybių banga, kurią sukels psichotropinių vaistų vartojimas.

JAV jau niekas nebekalba apie narkomaniją – netrukus ir Lietuva tai pajus. Nors jau ir šiandien esama atvejų, kai nuo priklausomybių gydomam pacientui per dieną paskiriama išgerti iki 14 tablečių.

Paklaustas, kas tokio blogo buvo nutikę, kad teko gerti tiek vaistų, žmogus mini jautęs kaltę, nerimą ir gėdą. Bet kas to nejaučia? Taigi kai kada tenka ieškoti, kas išplautų žmogaus organizmą nuo per didelių vaistų kiekių.

VU Farmakologijos katedros lektorius farmakologas Kostas Ivanauskas sutinka, kad jau kuris laikas lietuviai suvartoja nepaprastai didelį kiekį vaistų (vien 2009–2013 m. laikotarpiu antidepresantų vartojimas šalyje išaugo apie tris kartus). Nieko keista, nes medikai savivaliauja išrašydami receptus, todėl Lietuva pagal antidepresantų vartojimą lenkia kaimynines Estiją ir Latviją.

Raminamųjų vartojimo skirtumus sako pastebintis ir K.Dvareckas: „Anksčiau per laidotuves žmonės stovėdavo nuo ašarų šlapiomis akimis, o šiandien žiūri apspangusiu žvilgsniu. Vaikai, norėdami gero, po tėvo mirties prigirdo motiną raminamųjų, taigi tiek laidotuvių procesą, tiek gedėjimą ji tarsi prasapnuoja, o kai pradeda busti, pasijunta vienui viena: nebėra kam nei paguosti, nei ašaros nušluostyti.“

Paklausti, kas gelbėtų Lietuvai artimiausiu metu mėginant išbristi iš alkoholizmo ir kitų priklausomybių liūno, „Veido“ skaitytojų apklausoje dalyvavę asmenys mini alkoholio prekybos ribojimą (39.8 proc.) bei antialkoholinę reklamą ir švietimą (28,4 proc.). Taigi norisi tikėtis, kad įstatymų projektai dėl šių klausimų neužsigulės kanceliarijų stalčiuose ir jau kitąmet gyvensime blaivesnėje, visuomenę geriau nuo svaigalų apsaugančioje Lietuvoje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Antanas Matulas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas

Kas bent kiek domisi sveikos gyvensenos politika, sutiks, kad Lietuvoje alkoholio suvartojama gerokai per daug: kas trečia mirtis mūsų šalyje siejama su alkoholio, o kas penkta – su tabako vartojimu. Svarstant, kada tokia situacija susiklostė, tenka prisiminti 2000-uosius, kai ir buvo liberalizuota alkoholio reklama ir prekyba visą parą. Daugiausia tai ir lėmė 2007 m. smarkiai Lietuvoje išaugusį psichozių skaičių (100 tūkst. gyventojų teko 12 psichozių).

Šiandien mūsų šalyje veikia per 19 tūkst. alkoholio pardavimo taškų (viena parduotuvė tenka vidutiniškai 150 gyventojų, o Estijoje – 400, Skandinavijoje – 2 tūkst. gyventojų). Norėdami šią situaciją keisi, turėtume atsižvelgtume į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, o tai reikštų, kad turėtume atsisakyti bet kokios alkoholio reklamos. Suvokus, kad tai pirmoji sveikatos ir demografijos problema Lietuvoje, Vyriausybė turėtų uždrausti jo reklamą.

Taip pat vertėtų mažinti alkoholio prieinamumą: pakaktų jį pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse, į kurias nebūtų įleidžiami nepilnamečiai. Smarkiai prie teigiamų pokyčių prisidėtų ir alkoholio pardavimo ribojimas asmenims iki 20 metų. Tarkime, Švedijoje asmenys iki 20 metų gali įsigyti tik 3,5 laipsnio stiprumo alkoholinių gėrimų. Išeitimi galėtų tapti ir geroji prancūzų ar šveicarų patirtis, šiuo atveju kalbama apie gerokai trumpesnį parduotuvių darbo laiką. Didžioji dalis mūsų žmonių tingūs, taigi tikėtina, kad, nespėję po darbo nusipirkti svaigalų, atidės tai kitam kartui.

Kad panaši praktika veiksminga, galime įsitikinti prisiminę dar ne taip seniai Lietuvoje įsigaliojusį draudimą rūkyti viešosiose vietose (per metus rūkalių sumažėjo iki 4 proc.). Šiuo metu Seime esu užregistravęs ir įstatymo projektą dėl trimis valandomis trumpesnio alkoholio parduotuvių darbo laiko.

Jei kompleksinės priemonės įsigaliotų nuo kitų metų, sulauktume ilgai siektų pokyčių, neabejoju, kad mažėtų ir alkoholio vartojimas. Negalime ilgiau klampinti savo gyventojų, būtina formuoti sveikesnio gyvenimo tradicijas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako ilgametis Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatras Vladimiras Šupinis.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis nuo priklausomybių kenčiančių žmonių artimiesiems?

V.Š.: Visuomet verta skatinti nuo vienos ar kitos priklausomybės kenčiantį asmenį ieškoti pagalbos, taip pat pasidomėti, ką gydytojas jam patarė, nes ligos paveikto asmens supratimas gali būti kitoks. Kuo labiau įsitrauksite į pagalbos procesą, tuo didesnė tikimybė, kad galėsite jam padėti. Juk taip pat elgtumėtės artimąjį ištikus širdies infarktui.

VEIDAS: Gana dažnai nuo girtavimo kenčiančių asmenų artimieji nebežino, kaip su artimuoju bendrauti, nes visos jų kalbos yra bergždžios. Kaip reikėtų elgtis?

V.Š.: Jei žmogus pats nebepajėgia nutraukti girtavimo, tai rodo ligotą jo būseną. Tokiais atvejais kvalifikuota pagalba būtina. Vertinant situaciją reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus vertina savo problemą: mato ir supranta ją ar neigia? Mūsų siekis – kad pacientas pradėtų save vertinti kritiškai, suvoktų ligos esmę ir nebegertų. Kaip pavyzdį paminėsiu moterį, kuri šiandien atėjusi į konsultaciją išsakė rūpestį, kad alkoholį vartoja nebe taip kaip anksčiau. Išsiaiškinome, kad ji geria ir sunkiai kontroliuoja savo elgesį. Pokalbio metu aptarėme, ką darysime, tačiau ji pripažino, kad pati nebesusitvarko, taigi yra pasirengusi priimti pagalbą. Savo priklausomybę pripažinęs asmuo yra pasiruošęs gydytis, kartu jis nebesijaučia vienas ir suvokia, kad vilties yra.

VEIDAS: Su asmenimis, kenčiančiais nuo priklausomybių, dirbate daugiau nei 40 metų. Ar galėtumėte išskirti, kokiems žmonės didžiausiai kyla rizika paslysti?

V.Š.: Priklausomybė išsivysto tam tikro tipo asmenybėms: dažnu atveju – kenčiantiems dėl nevisavertiškumo komplekso, nebrandos, esant psichikos sutrikimams. Alkoholis – visų pirma mūsų psichiką veikiantis ir keičiantis veiksnys. Ilgainiui asmenys, vartojantys alkoholį, ima patirti praradimų – tiek emocinių, tiek fizinių ar jausminių. Toli gražu ne visi besikreipiantieji įvardija priežastį, dėl kurios atėjo, bet svarbiausia, kad įvyko lūžis ir žmogus išsijudino.

VEIDAS: Kaip derėtų vertinti situacijas, kai iš priklausomybės besivaduojantis žmogus vėl atkrinta?

V.Š.: Artimieji turėtų žinoti, kad gali taip atsitikti. Net jei žmogus ir labai stengiasi, įveikti ligą ne taip paprasta. Kai kada iš tam tikrų simptomų galima numatyti artėjantį atkritį: sutrinka miegas, emocijos, svyruoja nuotaika ir pan. Pastebėjus šiuos ženklus reikėtų žmogų paskatinti kreiptis konsultacijos į psichologą ar psichiatrą. Kai kada pakanka vien pokalbio, o kartais skiriamas ir medikamentinis gydymas.

VEIDAS: Kuo pavojinga negydoma priklausomybė nuo alkoholio?

V.Š.: Negydoma ji sukelia psichikos ir somatinius sutrikimus, trumpina gyvenimo trukmę, kenkia gyvenimo kokybei. Kai kada pablogėjus sveikatai žmogus išsigąsta ir ateina prašyti pagalbos pats. Baisiausias pirmas žingsnis, tačiau pamatęs, kad su juo kalbamasi, patariama, klausomasi, nuo priklausomybės kenčiantis asmuo ryžtasi keistis.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė, kad mūsų šalyje alkoholis vartojamas taip nesaikingai?

V.Š.: Nesaikingas alkoholio vartojimas ir iš to plaukiančios priklausomybės neatsiejamos nuo tautos tradicijų. Nė viena šeimos šventė lietuvių šeimoje nepraeina be „laistymo“, kita vertus, priklausomybės egzistuoja tiek, kiek ir pati žmonija, klausimas, kaip mes su jomis elgiamės, kiek sąmoningi esame, kiek gebame save kontroliuoti.

Krečia šaltis, kankina nemiga, sutankėjo širdies ritmas? Tai ligos požymiai. Alkoholizmas yra liga. Ne silpnavališkumo, žemos moralės ar, dar geriau, – blogo auklėjimo požymis. Nuo šios ligos, panašios į II tipo cukrinį diabetą, Lietuvoje reikėtų gydyti per 50 tūkst. žmonių. Sveikatos apsaugos ministrė leptelėjo, jog būtina grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, bet realybė tokia, kad šiandien toks gydymas sunkiai prieinamas net tiems, kurie nori gydytis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugybė alkoholikų, panorusių gydytis, mirė taip ir nesulaukę laisvos vietos ten, kur būtų gavę pagalbos. Tačiau medikai atviri: jei geriantį žmogų bent trumpam būtų galima paguldyti į ligoninę, daug Lietuvai reikšmingų menininkų šiandien dar būtų gyvi.

„Mačiau ir katinų, ir pelių, kurios man graužė kojas. Buvo siaubinga. Net būdamas girtas suvokiau, kad tai nėra normalu. Nežinau kaip, bet man „susišvietė“ išsikviesti greitąją pagalbą“, – savo istoriją nuo kulminacijos pradeda 27-erių Andrius (vardas pakeistas).

Buvo ir kitas netikras vaizdinys, kuris Andrių įtikino ne ką mažiau. Tai iliuzija, kad gali kontroliuoti savo gėrimą. Maždaug 10 metų Andrius neabejojo, kad jis valdo alkoholį, o ne alkoholis jį. Šitaip pašnekovas manė ir tada, kai jam vaidenosi pirmą kartą, ir tada, kai jau kažin kelintą kartą pats skambino greitajai pagalbai, ir tada, kai šamanės užkalbėtas dvi savaites negėrė nė lašo, bet po to vis tiek palūžo.

Praėjo geras pusmetis nuo tada, kai Andrius išsigando alkoholio sukeltų vaizdinių ir pagaliau sutiko vykti į Psichikos sveikatos centrą Naujojoje Vilnioje. Dabar Andrius sėkmingai mina kelią išsilaisvinimo link priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje „Aš esu“.

„Patikėjau, kad sergu, kai prisiminiau visus tuos kartus, kai atrodė, jog galiu kontroliuoti išgėrimus, bet taip nebuvo. Juk man nepakakdavo butelio – visada gerdavau iki žemės graibymo. Tada ir supratau, kad esu bejėgis prieš alkoholį“, – apie taktiką, kaip atsakė sau į svarbiausią klausimą, pasakoja Andrius. Vaikinas priduria, kad palengvėjo tada, kai jis pripažino ligą. Tada ir pradėjo sveikti.

Andriaus motina suprato, kad sūnus priklausomas, kai jis buvo 20-ies. Dar anksčiau šešiolikametis buvo paprašytas palikti mokyklą, jei ne – vis tiek būsiąs pašalintas. Tada vaikinas nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir dirbti. Dirbti pavyko, tačiau, kaip sako pats, vien tam, kad galėtų gerti.

„Pirmą kartą alkoholio paragavau prie ežero, su draugais gurkšnojome alų. Rimti išgėrimai prasidėjo kai man buvo 16-a – savaitgaliais gerdavau ir norėdavau dar. Alkoholis stiprėjo pamažu. Viskas prasidėjo nuo lengvų gėrimų, o priėjo iki 9,5 proc. stiprumo alaus, kurio dabar jau nėra. Būdamas 24-erių gerdavau dieną ir naktį“, – kaip stiprėjo potraukis prie alkoholio, pasakoja pašnekovas.

Nors ligą ilgai neigė, anksčiau Andrius sako kreipęsis į šamanę: „Patikėjau, kad kažkas gali iš to išeiti. Ką ji padarė – nežinau. Peržegnojo mane, murmėjo užkalbėjimus, kurių nesupratau, o po susitikimo liepė gerti daug vandens ir čiulpti mėtinius saldainius. Po šio seanso kelias dienas man buvo bloga, negėriau dvi savaites. O paskui žiūrėjau, kaip visi geria, ir pamaniau, kodėl gi aš negalėčiau.“

Kitą kartą Andrius kruopščiai suplanavo užsikoduoti. Neabejojo – tai padarys, kai tik išeis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. „Už barnius su tėvu, su kuriuo iš pradžių kartu gerdavome, Lukiškėse praleidau 30 parų, – prisipažįsta jaunuolis. – Tikrai maniau, kad vos išėjęs užsikoduosiu, bet tiesiai iš ten ėjau toliau gerti.“

Netrukus Andrius ir pakliuvo į Psichikos sveikatos centrą, kuriame, kaip sako pats, ir gavo didžiausią pagalbą. Būdamas ten susitiko ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, atvykusiu papasakoti apie reabilitaciją, kaip vėl nepalūžti.

„Buvau girdėjęs apie reabilitacijos bendruomenes, bet maniau, kad tai – tos pačios ligoninės ir balti chalatai. Nežinojau, kad tai – ir pokalbiai apie jausmus, ir savo žingsnių planavimas, užrašymas“, – pirmąją pažintį su priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovu kunigu K.Dvarecku prisimena Andrius.

Kai jis nuvyko pasikalbėti į Paco gatvėje įsikūrusį bendruomenės centrą, greitai norėjo apsisukti, nes išsigando sužinojęs apie darbą su savimi. Tačiau dabar džiaugiasi, kad nepabėgo.

Paklaustas, kada baigsis reintegracijos programa, Andrius nukerta, kad centro „Aš esu“ niekada nepaliks, nes tapo bendruomenės dalimi. Juolab iš 100 „draugų“ kompanijos jam liko vienas. „Draugų aš neturėjau, tik sugėrovų“, – pripažįsta vaikinas.

Prisigėrėte? O kam nepasitaiko?

Dėl priklausomybės nuo alkoholio Lietuvoje galuojasi per 50 tūkst. žmonių. Kad šitiek žmonių yra reikalingi gydymo, suskaičiavo priverstinio gydymo idėjos autorė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Pernai iki 56 tūkst. ligonių priskaičiavo ir jos pirmtakas Vytenis Andriukaitis.

Po to, kai Kražiuose recidyvistas nužudė keturias moteris ir visi prabilo, kad tai padarė norėdamas išgerti, imtos kurpti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo teorijos. Lyg tyčia, kaip tik tuo metu dar ir 23 mln. skaitytojų turintis „Business Insider“ paskelbė alkoholio vartojimo statistiką, pagal kurią, Lietuva – pirmūnė tarp EBPO šalių, nes kiekvienas gyventojas per metus išgeria daugiau kaip 14 litrų grynojo alkoholio.

Be to, pati visuomenė, viena vertus, atlaidi alkoholiui, kita vertus, baudžianti, nes priklausomybės, kaip ligos, žmonės nepripažįsta, o ja sergančiuosius laiko tik silpnavaliais nevykėliais.

„Kaip kunigas sakau: nėra Lietuvoje šventės be alkoholio. Jis lydi žmones nuo krikšto iki laidotuvių, o viskas prasideda nuo vaikiško šampano. Alkoholis vartojamas ne kaip maisto priedas, bet kaip sprendimo priemonė, kuri neva gali keisti emocijas – nuraminti, atpalaiduoti. Alkoholis lengvai prieinamas, o visuomenė jį toleruoja. Jei pasakyčiau, jog prisigėriau tiek, kad nieko neatsimenu, ko gero,  atsakytumėte – o kam gi nebūna? Todėl ir pirmaujame savižudybių, alkoholio sukeltų psichozių skaičiumi“, – apie tai, kad Lietuvos visuomenėje yra palanki terpė susirgti šia liga, samprotauja kunigas K.Dvareckas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktorius dr. Emilis Subata, kuris 1992 m. iš JAV į Lietuvą parvežė ir pradėjo taikyti Minesotos programą, 12 žingsnių programa paremtą psichoterapinį gydymą nuo priklausomybės, pristato ir tolerancijai priešingą požiūrį. Mediko teigimu, didžioji visuomenės dalis polinkį prie alkoholio vis dar vertina kaip ydą ar silpnavališkumą.

„Vyrauja smerkimas, tendencija bausti, pavyzdžiui, prašant sumokėti už kokias nors gydymo paslaugas. Nesuvokiama, kad tai į II tipo cukrinį diabetą panaši liga, dėl kurios pasikeičia smegenys, liga vis atsinaujina, žmogus negali kritiškai įvertinti ligos ir jos pasekmių. Mokslas vienareikšmiškai sako, kad alkoholizmas yra liga – lėtinė, recidyvuojanti, ilgai trunkanti. Galbūt ne visus galima išgydyti, bet pasekmes sušvelninti ir integruoti žmogų į visuomenę galima“, – paaiškina E.Subata.

Nors manoma, jog reikia tiesiog nustoti gerti, gydytojas psichiatras aiškina, kad savarankiškai, vien valios pastangomis, be medikamentų, sureguliuojančių biologinę dalį, ir psichoterapijos to padaryti nepavyksta net valingiems žmonėms, pavyzdžiui, sportininkams. Atsiranda fizinis ir emocinis skausmas – drebulys, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, baimė. Būsena normalizuojasi, kai žmogus vėl išgeria. Kitaip tariant, jis geriau jaučiasi išgėręs nei blaivus. Akivaizdu, kad abstinencijos kankynė laisvą pasirinkimą, išgerti tądien ar ne, gerokai susiaurina.

„Juk ne iš moralinio silpnumo žmogus geria odekoloną. Jo organizme siaučia gaisras, kuriam užgesinti tai pigiausia ir labiausiai prieinama priemonė“, – sako gydytojas.

50 tūkst. ligonių, o lovų – tik 50

18 reabilitacijos bendruomenių (suaugusiems), 5 priklausomybės ligų centrai ir 107 psichikos sveikatos centrai savivaldybėse – taip atrodo įstaigų, kurios turėtų padėti vaduotis iš priklausomybės, tinklas. Ligonis dar gali kreiptis į šeimos gydytoją.

E.Subata paaiškina, kad pirmasis laiptelis – stacionarus gydymas nuo alkoholinės abstinencijos psichikos ar priklausomybės ligų centruose. Tada laukia reabilitacija, dažniausiai pagal Mi­ne­sotos programą, kuri padeda neatkristi.

Kitaip tariant, iš pradžių žmogaus laukia de­toksikacija, nutraukiamas gėrimas, vaistais gy­do­ma abstinencija, o tada prasideda reabilitacija, kai tai­koma psichoterapija, kad keliolika metų diena die­non gėręs žmogus išmoktų naujų įgūdžių – džiaug­tis, užmigti blaivus ir, svarbiausia, ne­at­kris­ti.

Žinoma, jei sustoti gerti pavyksta pačiam, pirmąjį ligoninės laiptelį galima praleisti ir ieškoti vietos, kur būtų taikoma, pavyzdžiui, Minesotos programa. Be 18-os reabilitacijos bendruomenių, ji veikia tik trijuose didmiesčiuose, priklausomybės ligų centruose.

Lietuvoje veikiančiose reabilitacijos bendruomenėse taikoma 12 žingsnių programa, procesas suskirstytas į kelis etapus, kuriuose didėja asmens atsakomybė ir mažėja apribojimų. Pernai šiose įstaigose programą baigė 184 žmonės, 84 proc. iš jų dirba arba mokosi, o 280 žmonių programos nebaigė.

Tiesa, reabilitacijos bendruomenės nestokoja norinčiųjų čia pakliūti ir dėl gėdos: į nevyriausybines organizacijas besikreipiantys pacientai siekia išvengti įrašų apie savo ligą.

Viena detalė: lapkričio 11 dieną reabilitacijos bendruomenėse buvo 51 laisva vieta, į kurias teoriškai galėtų pretenduoti tie 50 tūkst. nuo alkoholio priklausomų gyventojų. O, pavyzdžiui, kol sulauksite eilės gydytis pagal Minesotos programą VPLC, reikėtų laukti mėnesį arba pusantro.

„Yra nemažai žmonių, kurie pagalbos nesulaukė. Žinau bent kelis atvejus, kai artimieji skambino ir sakė – būkite geri, padėkite, o vėliau paskambinę sakė – būkite geri, palaidokite“, – skaudžius atvejus, kai ligonis nespėja sulaukti pagalbos dėl eilės (arba iš pradžių genamas gydytis tik artimųjų, ne savo paties noro), aptaria kunigas K.Dvareckas.

Pats kovojęs priklausomybe nuo narkotikų K.Dvareckas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų integracijos bendruomenę „Aš esu“ ir kartu su specialistų – psichiatrų, socialinių darbuotojų, savanorių komanda padėjo maždaug 100 žmonių. Veiklą pradėjusi tik nuo integracijos, „Aš esu“ išaugo iki bendruomenės, kurioje vykdoma reabilitacija, reintegracija, teikiama pagalba ir artimiesiems. Šiuo metu reabilitacijos programoje yra 10 žmonių, reintegracijos – 11, o artimųjų grupes lanko per 20 žmonių, norinčių padėti savo artimui. „Neteikiame tik detoksikacijos paslaugų, abstinencijos gydymas yra ligoninės reikalas“, – patikslina K.Dvareckas.

Kunigas sako, kad keli priklausomybių ligų centrai netenkina Lietuvos poreikių. Blogiausia, pasak jo, kad pagalbos, kurios reikia tuoj pat, nesulaukia net norintis gydytis žmogus.

„Artimieji meldžiasi ir laukia, kol žmogus sutiks gydytis. O kai jis pagaliau jau sutinka gultis į ligoninę nutraukti gėrimo, jie pakliūva į ilgą eilę, nes nėra vietų. Tačiau pirmadienį, tikėtina, jis jau nebenorės gydytis, – apie ribotą pagalbos prieinamumą ligoniams kalba kunigas. – Sveikimas prasideda nuo abstinencijos gydymo, bet po ilgo alkoholio vartojimo užsiimti savigyda yra pavojinga. Todėl būtų gerai užgėrimą nutraukti ligoninėje. Bet ji sunkiai pasiekiama. Vilniuje yra gal dvi vietos – Naujoji Vilnia ir Lazdynai, kur galima tai padaryti iškart, nelaukiant eilėje.“

Kunigas priduria, jog ne mažiau svarbu, kad visi sveikimo laipteliai – detoksikacija, reabilitacija ir reintegracija ligonio lauktų vienas po kito, be jokios pertraukos, nes ši tik padidina galimybę paslysti.

Taigi, jei žmogus gyvena, tarkime, Vilkaviškio rajone, ieškoti reabilitacijos gali nebent didmiesčiuose, laukti, kol jį priims reabilitacijos bendruomenės. O grįžęs namo jis dar turi rasti, kur arčiausiai namų veikia savitarpio pagalbos grupės, anoniminių alkoholikų susirinkimai, kuriuose galėtų lankytis ir neatkristi.

Akivaizdu, kad pagalbos tinklas skylėtas, nepaisant planų prievarta išgydyti 50 tūkst. gyventojų. „Dvidešimt metų ši problema buvo ignoruojama. Dabar bandoma atsimerkti“, – pritaria gydytojas E.Subata.

VPLC vadovas aiškina, kad pagalbą, konsultacijas, ambulatorinį gydymą turėtų teikti psichikos sveikatos centrai. Bėda ta, kad net ir sveikatos specialistų bendruomenė priklausomybę nuo alkoholio laiko labiau moraliniu silpnumu nei liga. Be to, gydytojams stinga priemonių padėti pacientams. Tarkime, jei vaistai būtų iš dalies kompensuojami, ligoniams būdų ne taip gėda kreiptis į medikus.

Beje, jei savivaldybėse būtų galima gauti kokybišką pagalbą, daugeliui žmonių gal ir neprireiktų stacionaraus gydymo, taikomo tada, kai nepadeda ambulatorinis.

E.Subata teigia, kad jei savivaldybėse būtų šią problemą išmanančių specialistų, didelę dalį gydymo jie galėtų atlikti ambulatoriškai – konsultuoti, išvesti iš lengvos ir vidutinės abstinencijos būklės, jei namuose yra prižiūrintis asmuo, taikyti antirecidyvinį gydymą, skirti vaistų. Panašiai, kaip namuose gydosi sergantieji cukriniu diabetu, turintieji padidėjusį kraujospūdį.

„Pačioje sveikatos reformos pradžioje buvo numatyta kiekvienoje savivaldybėje šalia psichikos sveiktos centro įsteigti atskirą detoksikacijos centrą, kuris padėtų nuo alkoholio priklausomiems žmonėms. Vėliau iš įstatymų jis išnyko ir maždaug 20 metų ši problema buvo nematoma, o dabar iškilo vėl, nes tik pasunkėjo. Priklausomų žmonių skaičius yra didžiulis, alkoholinių psichozių – daug. Dabar, matyt, jau reikia ieškoti variantų, kaip pagalbą padaryti prieinamą“, – svarsto gydytojas.

Okupantų metodika

Tačiau po tragedijos Kražiuose ir statistikos kirčio kalbama ne apie gydymo prieinamumą, o priverstinumą. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė „Veidą“ bandė įtikinti, kad Panevėžio respublikinėje ligoninėje, kurioje sovietinės okupacijos metais buvo 60 lovų alkoholikams gydyti, pasveikdavo 10–20 proc. prievarta gydomų pacientų.

„Ko gero, nė vieno paciento išgydyti nepavyko, – šaiposi iš ministrės sovietinio optimizmo Respublikinės Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyriaus vedėjas Virginijus Diktanas. – Seniai įrodyta, kad priverstinis gydymas nuo alkoholizmo yra neefektyvus. Kas iš to, kad tada bandė prievarta gydyti, – pacientai vis tiek per langus butelius paklodėmis tempdavo.“

Gydymo tikslas – atjunkyti nuo alkoholio – buvo įgyvendinamas medikamentais, pavyzdžiui, vimdančiais preparatais, kad gėrimas sukeltų šleikštulį.

1976 m. visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado narkologijos įstaigų tinklas. V.Diktanas pasakoja, kad narkologijos dispanseriuose buvo taikomas ambulatorinis gydymas. Jei ligonis pažeisdavo elgesio taisykles ar turėdavo reikalų su teisėsauga, apie jį būdavo pradedama rinkti informacija: charakteristika iš darbovietės, apylinkės įgaliotinių surinkta medžiaga. Dėl priverstinio gydymo būtinumo spręsdavo konsultacinė gydytojų komisija.

„Ligonis į narkologijos skyrių būdavo guldomas maždaug 4 mėnesiams. Tie, kurie pažeisdavo režimą, galėjo patekti ir kitur – į gydymo bei darbo profilaktoriumus. Tokios atskiros įstaigos, panašios į kalėjimus, veikė Vilniuje, Kybartuose (čia dabar veikia Kybartų pataisos namai). Ligoniai gyveno pagal nustatytą režimą ir buvo „gydomi“ darbu gamyklose ar laukuose. Tokie ir buvo metodai“, – sako gydytojas.

1966 m. įsake „Dėl chroniškų alkoholikų ir sergančių narkomanija priverstinio gydymo ir darbinio auklėjimo“ rašoma, kad jei šie ligoniai neatvyksta į gydymo įstaigą specialaus kurso, juos gali atvesdinti milicija. Už pabėgimą iš tokios vietos grėsė bausmė pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Į ligoninę paguldys, kai žudysis

Koks būtų priverstinis gydymas Lietuvoje – dar neaišku. Be ligonio sutikimo į ligoninę jį guldyti galima po bandymo nusižudyti ir ištikus alkoholinei psichozei. Per 48 valandas teismas turi nuspręsti, ar hospitalizacija buvo pagrįsta.

Kitaip tariant, artimųjų pagalbos šauksmas dėl vagysčių, greitųjų kreditų, smurto, teroro – ne argumentas. Tačiau patys ligoniai pagalvoja apie gydymąsi tik tada, kai patenka į baisią krizę ar pasiekia visišką dugną – supranta, kad gali mirti.

VPLC vadovas E.Subata svarsto, kad priverstinai žmogų į ligoninę guldyti reikėtų nelaukiant, kol jį apims psichozė ar jis bandys nusižudyti. Artimiesiems prašant be atvangos geriančiam žmogui turėtų būti suteikta medicininė pagalba – sustabdytos jo abstinencijos kančios ir grąžinamas blaivesnis protas.

Psichiatras neabejoja, kad įstatymus reikėtų papildyti ir dėl artimųjų apsaugos: „Mano supratimu, kai šeimoje yra sunki situacija, priverstinis hospitalizavimas būtų pagrįstas. Tarkime, tais atvejais, kai žmogus geria keliolika dienų iš eilės, smurtauja, vagia, ima greituosius kreditus, būtų galima galvoti apie priverstinį hospitalizavimą, kol jis išeis iš abstinencijos būsenos.“

E.Subata priduria, kad atgavęs galimybę racionaliai mąstyti ligonis galbūt net padėkos ir susimąstys apie tolesnį gydymą. „Jei tokie priverstinės hospitalizacijos įstatymai veiktų, būtume ištraukę labai daug Lietuvai reikšmingų žmonių – aktorių, rašytojų. Žinoma daug atvejų, kai žmonės mirė dėl to, kad aplinkiniai jų gėrimą toleravo, – neva nesikreipti pagalbos, nesigydyti yra žmogaus teisė ir pasirinkimas. O galbūt daugelį žmonių buvo galima išgelbėti sudarant sąlygas išeiti iš sunkių situacijų“, – neabejoja medikas.

Kol kas, užuot sprendęs alkoholikų gydymo problemas, Seimas žaidžia karą su alumi ir vynu. Antai nuo sausio degalinėse nebebus galima įsigyti alkoholio. Ką tai pakeis? Juk čia per metus ir šiaip nuperkama vos 0,02 proc. viso šalyje nuperkamo alkoholio.

E.Subatos teigimu, valdžios sprendimams trūksta kompleksiškumo. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose Europai dėl alkoholio vartojimo mažinimo iki 2020 m. yra dešimt punktų – nuo alkoholio kainodaros ir rinkodaros iki bendruomenės ir darbovietės veiksmų. Tačiau pirmoji rekomendacija – sudaryti nacionalinį kompleksinį alkoholio keliamų problemų planą, numatyti veiklos kryptis, rodiklius, kurių siekiama.

„Tokie pat planai turėtų būti sudaromi ir savivaldybėse. Nacionalinio ar savivaldos lygio politikai turėtų sutarti dėl kompleksinio plano, tada galėtume tikėtis geresnių rezultatų. Aišku, darbas ilgalaikis, šių problemų per metus neišspręsi“, – apibendrina E.Subata.

Kraują stingdantį vaizdinį Andrius matė ir jau pradėjęs gydytis, kai vienai nakčiai po reabilitacijos grįžo namo. Trečią kartą jis jau neišsigando – lova buvo perstatyta į kitą vietą, o jis nebebuvo girtas.