Rinkimai. Antrą dešimtmetį Estijoje pirmaujanti Reformų partija laimėjo trečius parlamento rinkimus paeiliui. Kaip galima paaiškinti tokį kaimynų politinį stabilumą?

Koalicinės vyriausybės darbe centristine save įvardijanti Reformų partija nenutrūkstamai dirba jau šešiolika metų, o nuo 2005-ųjų Estiją be pertraukos valdo šios partijos deleguotas ministras pirmininkas: devynerius metus šį postą užėmė Andrusas Ansipas, nuo pernai – jauniausias premjeras Europoje Taavi Roivas.

Metams bėgant mažai besikeičiančiam šalies politiniam elitui rinkėjai išreiškė pasitikėjimą ir per kovo 1-ąją vykusius eilinius parlamento rinkimus. Reformų partija surinko 28 proc. balsų ir 30 vietų parlamente – trimis mažiau nei 2011-aisiais. Nepaisant to, prezidento Toomo Hendriko Ilveso nurodymu Reformų partija, kaip rinkimų nugalėtoja, vėl formuos valdančiąją koaliciją ir greičiausiai dar ketverius metus išliks valdžioje.

„Reformų partija yra 2015 m. parlamento rinkimų nugalėtoja“, – nepaisant šiek tiek smukusio pasitikėjimo iš karto po rinkimų per nacionalinę televiziją užtikrintai pareiškė T.Roivas. Rinkimuose iš viso dalyvavo 64,2 proc. rinkėjų – 1,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus. Net 176 tūkst. (per 30 proc.) rinkėjų balsavo internetu.

Antra rinkimuose liko daugiausia rusakalbių Estijos gyventojų elektoratą vienijanti Centro partija, vadovaujama prieštaringai vertinamo Talino mero Edgaro Savisaaro, kuris neslepia savo atvirai prorusiškų pažiūrų bei palankumo Vladimiro Putino vykdomai politikai. Savo ruožtu palaikymas sumažėjo kitoms dviem parlamentinėms Estijos partijoms – socialdemokratams bei dešiniajai „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungai.

Tartu universiteto politologo Luko Pukelio teigimu, Estijoje rinkėjai nemato kitų alternatyvų Reformų partijai. Daugeliui trečioje vietoje likę socialdemokratai asocijuojasi su didesniais mokesčiais ir valdžios išlaidavimu. Be to, Estijoje kaip reikšmingas „kitas“ dažnai pastatoma Graikija ir jos neatsakinga finansų politika, todėl estai pasisako už kaip įmanoma mažesnį valstybės skolinimąsi ir gyvenimą vien iš savo lėšų.

Pasak politologo, savo konservatyviomis pažiūromis didelę dalį rinkėjų atbaido ir „Tėvynės“ bei „Res Publica“ sąjunga: tyrimai rodo, kad šios politinės jėgos nuostatos vis nuožmėja ir neatitinka nūdienos realijų. O apie tai, kokias asociacijas daugeliui estų kelia Centro partija, kurios vadovas, be kita ko, teigiamai vertina Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, net nereikia kalbėti.

„Tad žmonės balsuoja už Reformų partija nematydami alternatyvos. Stabilumas, žinoma, yra gerai, tačiau faktas, kad į parlamentą pateko dvi vos prieš rinkimus susikūrusios naujos partijos, liudija, jog tam tikras nusivylimas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pastebima stagnacija yra, nes žmonės balsuoja už naujokus, o ne už valdančiųjų konkurentus. Be to, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau mažų skandalėlių dėl politinio elito nepotizmo“, – situaciją analizuoja L.Pukelis.

Per rinkimų kampaniją Reformų partija labiausiai akcentavo šalies gynybą ir saugumą. Pernai rugsėjį pasienyje su Rusija buvo pagrobtas Estijos saugumo pareigūnas, o Rusijos orlaiviai vis dažnai pažeidinėja Estijos oro erdvę. Pastarąjį kartą – likus vos kelioms dienom iki rinkimų. Todėl būtent šalies saugumo užtikrinimas tapo Reformų partijos kampanijos pagrindu, o viename reklaminiame vaizdo klipe net buvo panaudotas Baltijos oro erdvę saugantis NATO naikintuvas. Analitikai pabrėžia, kad tai daugiausia ir lėmė dar vieną Reformų partijos sėkmę.

Be to, partija pernai sėkmingai išgyveno ir galimą lyderystės krizę. Kai ilgametis šalies premjeras A.Ansipas nusprendė pradėti darbą Europos Komisijoje, planuota partijos vairą vėl perduoti jos įkūrėjui, buvusiam premjerui ir eurokomisarui Siimui Kallasui. Tačiau žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie įtartiną S.Kallaso, tuomet ėjusio Estijos banko vadovo pareigas, 1995-ųjų susirašinėjimą su vienu Rusijos banku, kuriame buvo įšaldytos Estijos įmonių lėšos, šių ketinimų atsisakyta. Tuomet partijos vairą nuspręsta patikėti mažai kam žinomam 35 metų T.Roivui, kuris sėkmingai išlaikė lyderystės ir vyriausybės vadovo egzaminą. Politologo L.Pukelio manymu, ryškesnių skirtumų tarp jo ir populiariojo A.Ansipo atrasti sudėtinga.

Stabilia ir konsoliduota vadintą Estijos partinę sistemą per šiuos rinkimus papildė dvi iš esmės naujos politinės partijos, kurioms pavyko patekti į parlamentą. Vos pernai spalį įregistruota Laisvoji partija į parlamentą deleguos aštuonis, o atvirai nacionalistinė Konservatyvioji liaudies partija – septynis savo narius.

Abi politinės jėgos kelyje į sėkmę nevengė populistinių šūkių. Laisvosios partijos, kuri atskilo nuo dešiniosios „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungos, lyderis Andresas Herkelis pabrėžė, kad Estijos politikai reikia naujų žmonių ir lyderių kaitos, taip pat siūlyta įteisinti mokesčių lengvatas estiško kapitalo įmonėms. „Estijos politikos problema yra ne per daug kairės ar per daug dešinės, tačiau stoka sveiko proto ir bendradarbiavimo tarp politinių partijų kultūros, kurios dažnai laikosi įsikibusios savo realijų neatitinkančių pažadų“, – teigiama Laisvosios partijos rinkimų programoje.

O Konservatyvioji liaudies partija, analitikų teigimu, į parlamentą prasibrovė daugiausia dėl savo pasipriešinimo pernai Estijoje priimtam kohabitacijos įstatymui, atvėrusiam galimybę nuo 2016-ųjų šalyje registruoti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę. Visuomenės apklausos rodė, kad daugelis estų tokiam sprendimui nepritaria. Ši partija ir jos lyderis, buvęs Estijos ambasadorius Rusijoje Martas Helme taip pat pabrėžia estų etniškumo išsaugojimo svarbą, priešinasi imigracijai iš trečiųjų šalių ir glaudesnei Europos Sąjungos integracijai.

Per Estijos nepriklausomybės dieną šios partijos nariai kasmet rengia eitynes, kuriose skamba „Estija estams“ ir panašūs šūkiai. O jau po rinkimų žiniasklaidoje kilo skandalas, kai buvo paskelbtas jauno partijos nario Jaako Madisono 2012-aisiais padarytas tinklaraščio įrašas, kuriame teigiama, kad, nepaisant savo minusų, nacizmas yra ideologija, kuri turi daug pozityvių niuansų, padedančių išsaugoti nacionalinę valstybę, todėl „negalima žiūrėti į daiktus vienu kampu, reikia matyti ir teigiamas puses, susijusias su tuo metu galiojusia tvarka“.

Dėl šio pasisakymo ir fakto, kad kolegos jo griežtai nepasmerkė, Reformų partija nusprendė su Konservatyviąja liaudies partija nevesti derybų dėl valdančiosios koalicijos formavimo. Konsultacijos pradėtos su Laisvės partija, „Tėvynės“ ir „ Res Publica“ sąjunga bei Socialdemokratų partija. Pastarosios lyderiai prieš tai išreiškė susirūpinimą, kad tokiu atveju šioje perteklinėje koalicijoje dominuotų trys dešiniosios partijos. Analitikai prognozuoja, kad greičiausiai valdančiąją koaliciją sudarys trys partijos, už borto paliekant „Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjungą.

Rusakalbių labiausiai palaikoma Centro partija ir jos lyderis, pirmasis nepriklausomos Estijos premjeras ir dabartinis Talino meras E.Savisaaras po rinkimų labiausiai kritikavo internetinį balsavimą, kuris, pasak politiko, užkirto kelią jo partijos pergalei. „Niekada nelaimėsime rinkimų, jei nebus užtikrintas internetinio balsavimo saugumas arba jis nebus panaikintas“, – pareiškė E.Savisaaras, pridurdamas, kad jo partija vienintelė gavo daugiau mandatų nei ankstesniuose rinkimuose, todėl negali būti ignoruojama.

Centro partijos įtaka neabejotinai dar labiau sustiprėtų, jeigu visi maždaug ketvirtadalį šalies gyventojų sudarantys rusai įgytų Estijos pilietybę – šiuo metu per 85 tūkst. Estijos gyventojų, į šalį atvykusių sovietmečiu, vis dar turi vadinamąjį nepiliečio statusą. Tai daugiausiai rytinio, pasienyje su Rusija esančio Rytų Virumos regiono ir sostinės Talino gyventojai. Kaip ir kone per kiekvienus rinkimus Estijoje, tokią padėtį labiausiai kritikuoja Rusija: tai esąs demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimas.

Tačiau pilietybės įgyti neskuba ir patys rusai: Estijos nepiliečio pasas suteikia galimybę be vizos keliauti tiek į Rusiją, tiek į Šengeno zonos valstybes, todėl daugelis nenori įgyti Estijos pilietybės ir netekti galimybės laisvai keliauti į rytinės kaimynės teritoriją. Šiuo metu Estija net moka stipendiją ir rengia nemokamus estų kalbos, kurią būtina mokėti norint gauti pilietybę, kursus. Šiemet vyresniems nei 65 metų amžiaus žmonėms taip pat buvo palengvinti pilietybei įgyti būtini kalbos žinių reikalavimai, o nuo kitų metų planuojama pradėti automatiškai suteikti pilietybę ir jos neturinčių asmenų vaikams.

Estijoje šiuo metu gyvena ir daugiau kaip 100 tūkst. užsienio valstybių piliečių, iš kurių 92 tūkst. turi rusišką pasą. Daugelis jų yra susitelkę rytiniame Narvos mieste, kuriame rusakalbiai sudaro daugiau nei 90 proc. gyventojų, o Rusijos pilietybę turi keturi iš dešimties. Iškart po Krymo aneksijos Rusija Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitete išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje. Tai sukėlė baimių, kad Narva gali tapti kitu V.Putino ekspansijos taikiniu.

Socialinė ir ekonominė Narvos padėtis sudėtinga. 2010-aisiais bankrutavo didelis Krenholmo tekstilės fabrikas, darbo neteko keli tūkstančiai jo darbuotojų. Šiuo metu daugelis Narvos gyventojų, kurių per nepriklausomybės laikotarpį sumažėjo maždaug trečdaliu, yra pensinio amžiaus. Dažnas verčiasi cigarečių ir alkoholio kontrabanda iš kaimyninės Rusijos. Kitapus upės – Estijai tarpukariu priklausęs, o šiuo metu Rusijos užkampiu tapęs Ivangorodo miestas. 2008-aisiais po Narvos upe net buvo atrastas ir sunaikintas „degtinotiekis“. Prieš penketą metų Narvoje fiksuota ir ŽIV epidemija. Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkiolika metų ŽIV čia užsikrėtė daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad ir Estijos rusų integracija nedidėja. 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, 13 proc. rusų šalyje jaučiasi „visiškai neintegruoti“, o 2008 m. tokių buvo 7,5 proc. Tad jei, kaip Kryme, Narvoje ir visame Rytų Virumos regione būtų surengtas panašaus pobūdžio „referendumas“ dėl prisijungimo prie Rusijos, ką rinktųsi vietiniai gyventojai? Laimei, kol kas niekas neverčia to daryti.

Vos Estijai atkūrus nepriklausomybę, panašus bandymas jau buvo. 1993 m. Narvos savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Chuikinas organizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Šį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, o referendumą nelegaliu paskelbė tik Estijos teismas. Boriso Jelcino valdoma Rusija tuo metu nesikišo, o po kelių mėnesių Estija uždraudė nepiliečiams būti miestų tarybos nariais ir taip susitvarkė su grėsminga situacija. Tačiau iki šiol Rytų Virumos apskrities centras yra ne Narva, kur gyvena maždaug pusė regiono gyventojų, bet kur kas mažesnis Jehvio miestas.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, politologo Mindaugo Jurkyno manymu, būtent gausi rusakalbių piliečių bendruomenė sukuria aiškiai atskirtus du polius tiek Estijos, tiek Latvijos partinėse sistemose: tai rusakalbių interesams atstovaujanti Centro partija Estijoje bei „Santarvės centras“ Latvijoje ir kitoje ašies pusėje esančios daugiausia dešiniosios partijos, formuojančios valdančiąsias koalicijas.

„Kitos partijos yra linkusios nekviesti šių politinių partijų į koaliciją, net jeigu jos ir laimi rinkimus, kaip dažnai būna Latvijoje, ir traktuoti jas kaip pusiau antisistemines partijas, esančias už politinio elito ribų. Suvokiama, kad šių partijų buvimas vyriausybėje sukeltų ir tam tikrų pokyčių tų šalių geopolitinės orientacijos linkme. Tas stabilumas išlieka, panašiai kaip buvo ir pokarinėje Italijoje, kai iš tiesų antisisteminė komunistų partija laimėdavo nemažai balsų, bet jos atstovai niekada nebūdavo įtraukiami į koaliciją ir burdavosi aplink Krikščionių demokratų partiją. Estijoje dabar panašiai buriamasi aplink Reformų partiją“, – aiškina politologas.

Tačiau, pasak jo, šį politinės sistemos stabilumą kvestionuoja dviejų naujų partijų susikūrimas ir sėkmė rinkimuose – tai iš esmės rodo, kad, panašiai kaip Lietuvoje, kaimyninėje šalyje vis dar yra protesto elektorato, kuris ieško naujų politinių veidų.

Estai mėgsta pabrėžti ir pasigirti, kad po nepriklausomybės atkūrimo jų niekada nevaldė buvę komunistai. Tranzitologai, mokslininkai, tiriantys politikos ir ekonomikos perstruktūravimą, pereinant prie demokratijos ir kapitalizmo, šį reiškinį aiškina stiprios „tautinės“ komunistų partijos nebuvimu. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje ji buvo daugiausia rusiška, todėl po nepriklausomybės paskelbimo neteko bet kokių galimybių įsitvirtinti naujojoje politinėje sistemoje. Lietuvoje ar Lenkijoje, priešingai, buvę „tautiniai“ komunistai tapo socialdemokratais ir išlaikė populiarumą.

Panašiai kaip Latvijoje, kur kairieji per visą nepriklausomybės laikotarpį niekada nevaldė, Estijoje paprastai sudaromos centro dešiniosios koalicijos, siekiant neprileisti prie valdžios vairo prorusiškų partijų. Tiesa, būtina pabrėžti, kad tokia tituluojama Centro partija vyriausybės veikloje yra dalyvavusi. 2002–2003 m. ji sudarė koaliciją su ta pačia Reformų partija. Todėl, kaip pastebi Londono universiteto koledžo mokslininkas Allanas Sikkas, Reformų partijos ilgaamžiškumas yra nulemtas ne tik jos stabilios politikos ir patikimumo, bet ir išmanaus žongliravimo savo koalicijos partneriais.

Po Antrojo pasaulinio karo Japoniją per 50 metų valdė Liberalų demokratų partija, pokario Italiją daugiau nei trisdešimtmetį – krikščionys demokratai. Į šiuos istorinius pavyzdžius netrukus gali pradėti lygiuotis ir Reformų partija, valdžioje išbuvusi Rusijos krizės, stojimo į ES ir NATO, ekonominio pakilimo, nuosmukio ir atsigavimo metais.

2015 m. parlamento rinkimų Estijoje rezultatai

Reformų partija                                       27,7 proc. (30 vt.)

Centro partija                                        24,8 proc. (27 vt.)

Socialdemokratų partija                               15,2 proc. (15 vt.)

„Tėvynės“ ir „Res Publica“ sąjunga         13,7 proc. (14 vt.)

Laisvoji partija                                       8,7 proc. (8 vt.)

Konservatyvioji liaudies partija             8,1 proc. (7 vt.)