BFL

Knygos. „Kiekviena knyga yra iššūkis“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Nora Roberts. Nors apskritai lietuviai iššūkių nebijo, bet sudėtingesnių vis dėlto nemėgsta.

Literatūra yra ne tik menas, bet ir verslas, tad neretai finansiniai aspektai nenusileidžia estetiniams ar net juos nusveria. Būtent rinkos dėsniai lemia tai, kad knygynuose gausu meilės romanų, kulinarijos knygų ir detektyvų, o vadinamosios rimtosios literatūros palyginti nedaug.

Tikrai negalime pasigirti, kad esame literatūros gurmanai. Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka neslepia, kad rimtosios, sudėtingesnės literatūros knygos Lietuvoje dažniausiai leidžiamos veikiau geram vardui palaikyti, nei tikintis finansinės naudos.

„Vienais metais išleidome nemažai geros rimtosios, užsienyje populiarios literatūros, ir tai tikrai buvo sunkūs metai. Iš to leidykla išgyventi negali, ir tai išties nuvilia. Lietuviai bijo sunkesnių tekstų. Be to, mūsų rinka nedidelė, nesusidaro kritinis krūvis, kad būtų nuperkama bent 2 tūkst. vienetų, kas leistų gyventi“, – teigia S.Repečka.

Leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė antrina, kad Lietuvoje vyrauja pramoginė, populiarioji pažintinė literatūra, populiarioji psichologija, o intelektualesnės literatūros skaitytojų nėra daug. Žinoma, tai ne tik mūsų bėda – tokia literatūra niekur nėra skaitoma plačių masių.

Antra vertus, pasak „Alma litteros“ direktorės, reikia pripažinti, kad diskusijos apie tai visuomenėje palyginti skurdžios. Tai nemažai lemia ir toks žemiškas dalykas, kaip gyventojų skaičius: didesnėse rinkose natūraliai bus daugiau potencialių skaitytojų, tad apie tai bus daugiau diskutuojama, daugiau dėmesio kreips žiniasklaida, o taip vėlgi bus ugdomas brandesnis, didesnį ne tik geros literatūros, bet ir jos vertinimo poreikį jaučiantis skaitytojas.

„Juk nebus taip, kad žmogus, skaitęs populiariąją literatūrą, atsibus ir ims rinktis tik rimtąją. Juk jei valgytojas visada valgė „McDonald’s“ greitąjį maistą, iškart netaps gurmanu, – lygina D.Viliūnienė. – Bėda, kad dažnai knyga būna ir mažai ko verta, bet lietuviai ją skaito ir sako, kad tai rimtoji literatūra. Deja, neturime pakankamai specialistų, kurie išanalizuotų kūrinius ir pateiktų šią informaciją visuomenei.“

Taigi sudėtinga literatūra Lietuvoje dažniausiai užprogramuota finansinei nesėkmei, tačiau yra literatūros, kuri ją kone garantuoja. „Pasakyčiau taip: tai meilės romanai, skirti vidutinio amžiaus moterims. Nors stengiamės daug tokios literatūros neleisti, bet, atrodo, kad ir kiek išleisi, tiek jos norės“, – stebisi S.Repečka.

Daug ką lemia ir skaitymo mados. Kaip primena leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, neseniai grožinėje literatūroje vyravo vampyrų, istorinio trilerio mados, na, o dabar atėjo „pilkų atspalvių“ laikas. Beje, tai galioja ir negrožinei literatūrai: populiarios neurolingvistinio programavimo, kūno kalbos knygos. „Visada madingos ir knygos apie tai, kaip išmokti gaminti ir kaip numesti svorio“, – juokiasi L.Varanavičienė.

Naujų vėjų į lietuviškos literatūros padanges atnešė ir žurnalistas, rašytojas Andrius Tapinas, parašęs stimpanko (angl. „steampunk“, vienas mokslinės fantastikos žanrų) knygas „Vilko valanda“ ir „Maro diena“. Nors fantastika Lietuvoje visada buvo gyva, tai veikiau buvo nišinis žanras. Dabar ji tampa skaitoma vis platesnio rato skaitytojų. Kartu galima matyti, kad populiarėja ir maginė fantastika (angl. „fantasy“).

Tai, kad vienas ar keli išgarsėję vardai gali pakreipti literatūros madas ar  išpopuliarinti tam tikrus žanrus – ne naujiena. Ypač tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva. „Pavyzdžiui, taip atsitiko ir su skandinavų detektyvu. Anksčiau šis žanras Skandinavijoje nebuvo itin populiarus, bet, atsiradus keliems garsiems vardams, pamažu detektyvus ėmė rašyti vis daugiau kūrėjų, atsirado didelė konkurencija ir žanras galiausiai tiek išsiplėtojo, kad tapo kone nacionaliniu pasididžiavimu ir iš tiesų pasiekė labai aukštą lygį. Taigi, manau, mėgdžiotojų, šio žanro literatūros rašytojų Lietuvoje galime tikėtis pamatyti daugiau“, – prognozuoja S.Repečka.

Atsiranda naujų žanrų, tiksliau, jie iš žurnalų puslapių vis dažniau spraudžiasi į kietus viršelius. „Mados, erotikos, namų patarimų, visų įmanomų žvaigždžių kulinarinės knygos užima vis didesnę dalį. Tai, apie ką anksčiau žurnalai rašė savo skiltyse, persikėlė į knygas, – sako S.Repečka. – Užsienyje dabar populiarėja ir fanų, pavyzdžiui, kokios nors muzikos grupės, išleista literatūra, o tai netrukus pasieks ir Lietuvą. Užsienyje tai kolosalus reiškinys, pardavimas milžiniškas. Taip pat pamažu ateina „jauniesiems suaugusiems“ (angl. „new adults“) skirta literatūra. Iš esmės tai erotizuotos meilės istorijos (tikriausiai „50 pilkų atspalvių“ sujudino rinką), skirtos 18–25 metų jaunimui. Ateina ir viskas, kas susiję su internetu, socialiniais tinklais: rašoma apie tai, kaip per ten bendraujama, gyvenama, tarkime, romanas gali būti padarytas iš susirašinėjimo žinučių ir panašiai.“

Tai ne vien literatūriniai eksperimentai, bet ir bandymas pasiekti jaunuosius skaitytojus. Pasak L.Varanavičienės, ne taip retai tenka sutikti tėvų, sakančių, kad vaikai visai neskaito knygų ir net nesugeba suprasti ilgo sakinio.

Žinoma, kai kurie dalykai keičiasi mažai. L.Varanavičienė įsitikinusi, kad lietuviai visada ieškos gero romano, gero detektyvo, eseistikos, na, o skaitantieji negrožines knygas visada joms kels reikalavimą rasti atsakymus į gyvenimo iškeltus klausimus. „Tarkime, kaip buvo graibstomos verslo knygos, kai Lietuva ėmė ugdyti verslumą ir iš „Gariūnų kapitalizmo“ ėjome į laisvąją rinką. Tada tokių knygų reikėjo visiems, na, o šiandien jų nelabai kam bereikia, nes pasikeitė pati visuomenė. Tai, ką lietuviai skaito, labai priklauso nuo politinės, ekonominės padėties, nuo to, kas vyksta kultūroje“, – mano leidyklos vadovė.

Taigi nenuostabu, kad pastaruoju metu labiau įvairiais aspektais susidomėta Rusija.

Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Arturas Mickevičius prideda, kad stabiliai domimasi populiariąja pažintine istorine literatūra: „Ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, svarbius Europos įvykius, senąją Lietuvos istoriją nuo valstybės pradžios, taip pat mėgstamos žymių istorinių asmenybių biografijos.“

Antra vertus, nors ir romanus, ir istoriją lietuviai mėgsta, tačiau istorinio romano žanro vis dar neišplėtojome.

Yra ir žanrų, keliaujančių į užmarštį. Tarp jų – ir poezija. Leisti poezijos knygas tampa vis didesne prabanga, nes skaitytojų jos patraukia mažai. Nenuostabu, kad daugumos poezijos knygų tiražai būna labai maži. Šiam žanrui nepadeda ir tai, kad yra daugybė žmonių, manančių, kad sudėję keletą eilėraščių jau tampa poetais ir turi leisti knygas. Pasak A.Mickevičiaus, nors matome labai daug menkos vertės poezijos, tai dar nereiškia, kad gerų poetų sumažėjo ar jie prarado talentą, – tiesiog jų gretos buvo stipriai „atskiestos“ prastais.

„Vis daugiau žmonių užsiima savilaida mažais tiražėliais. Dažnai netgi be profesionalaus redagavimo ir parengimo. Dabar technologijos leidžia išspausdinti kad ir dešimt egzempliorių, kurie patenka į bibliografinę apskaitą, nors dažniausiai yra išdalijami tik artimiesiems ir draugams, – sako leidėjas. – Pabrėžčiau, kad dabartinė situacija nėra paties žanro krizė. Kodėl, kai būdavo leidžiamos Sigito Gedos ar Justino Marcinkevičiaus knygos, nebūdavo problemų dėl jų poezijos pardavimo?“

Panašiai nutiko ir su novele. Kadangi tai labai sudėtingas žanras, parašyti gerą novelę – aukštasis pilotažas. Taigi neretai pasiūlos kokybė formuoja nepatrauklaus žanro įspūdį.

Yra rašytojų, kurių darbai beveik visada sulaukia mūsų skaitytojų susidomėjimo. Tarp jų pašnekovai dažniausiai minėjo Kristiną Sabaliauskaitę, Algimantą Čekuolį, Sigitą Parulskį, Juozą Erlicką, iš šiuolaikinių užsienio autorių galima išskirti Haruki Murakami, Jo Nesb?, Johną Irvingą, Miką Waltari, Colleen McCullough.

Tarp savo „maitintojų“, tai yra labai gerai perkamų knygų, leidyklos taip pat mini Filomenos Taunytės knygas, Alicios Gutje erotinį romaną „Mėlynas rūkas“, Helen Fielding serijos „Bridžitos Džouns dienoraštis“ naujausią knygą „Pamišusi dėl meilės“, Christophe’o André savipagalbos knygą „Netobuli, laisvi, laimingi“, Gregory Davido Robertso „Šantaramą“, pakartotinai išleistą Ginos Viliūnės „Vilniaus Madoną“, Simono Sebago Montefiore darbą „Kalbos, pakeitusios pasaulį“.

Yra ir staigmenų: tarp itin populiarių knygų patenka ir dvi rimtosios literatūros – Nobelio premijos laureatės Alice Munro novelių rinkinys „Brangus gyvenime“ ir Pulitzerio premija apdovanota Adamo Johnsono knyga „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, iš itin populiarių vaikiškų knygų galima paminėti Davido Walliamso „Močiutę plėšikę“.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibiliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Daiva Kundelienė tarp geidžiamiausių lietuvių autorių darbų, be K.Sabaliauskaitės romanų, mini Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasarą“, Romualdo Granausko knygas (ypač pernai išleistą „Trečią gyvenimą“), buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno Sąjūdžio kūrėjų Artūro Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, Vaivos Rykštaitės knygas (ypač „Viena Indijoje“), Rasos Aškinytės „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“, A.Tapino „Vilko valandą“. Taip pat dėmesio visada sulaukia ir A.Čekuolio, Aurelijaus Zyko, Arvydo Juozaičio, jaunosios kartos rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos.

Žinoma, tarp populiariausių grožinės literatūros knygų dažniausiai pasirenkami tiek Lietuvos, tiek užsienio klasikai. Kaip pastebi Kauno apskrities viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia Antanaitienė, iš negrožinės literatūros skaitytojai labiausiai domisi psichologijos, vadybos, rinkodaros, ekonomikos, pedagogikos, tam tikrais teisės klausimais. Be to, galima pastebėti, kad didėja susidomėjimas populiariąja medicina, domimasi kelionių vadovais. Istorinės knygos, ypač susijusios su Lietuvos istorija, taip pat turi savo ištikimų skaitytojų.

Koks yra tipinis skaitytojas Lietuvoje, įdomių įžvalgų „Veidui“ pateikė Vilniaus Adomo Mickevičiaus biblioteka. Panagrinėję pernai metų statistiką aiškiai pamatysime, kad moterys skaito kur kas daugiau nei vyrai. Pavyzdžiui, iš bene 15 tūkst. šios bibliotekos skaitytojų net 78 proc. sudaro būtent dailiosios lyties atstovės. Skaito daugiausia tie, kurie savo gyvenime ir yra turėję daugiausiai skaityti, tai yra žmonės, įgiję aukštąjį išsilavinimą, – jie sudaro netoli pusės visų skaitytojų (46 proc.). Bene didžiausią lankytojų grupę, 70 proc., sudaro 20–45 amžiaus žmonės.

Leidyklos „Versus aureus“ vadovas A.Mickevičius pabrėžia, kad didmiesčiuose ir regionuose skaitymo tendencijos gali skirtis ne tik pardavimo, bet ir „repertuaro“ požiūriu. Regionuose veikiausiai bus kur kas mažiau populiari akademinė literatūra, o antra, ten mažesnis knygynų skaičius ir pasirinkimas.

Kiekvienas knygynas, priklausantis vienam ar kitam knygynų tinklui, turi savą politiką, vadinasi, jei kokiame nors mieste bus tik vieno tinklo knygynas, vietiniams skaitytojams bus iš viršaus nuleista tam tikra pasiūla, o tam labai sunku daryti įtaką. Antra vertus, pasak  A.Mickevičiaus, tai geriau, negu turėti kokį mažytį savivaldybės išlaikomą knygynėlį, nes paprastai tokie sunkiai verčiasi ir menkai užsakinėja knygų, taigi tam tikros (dažnai sudėtingesnės, siauresniam skaitytojų ratui skirtos literatūros) knygos miestelio iš viso nepasieks. „Aišku, yra internetas, kuris padeda spręsti šią problemą. Nors tada kainuoja knygų siuntimas, bet vis tiek čia yra stabiliausiai augantys pardavimo skaičiai“, – pastebi leidėjas.

Padėtį galėtų pagerinti elektroninės knygos, tačiau šis žanras Lietuvoje niekaip neįsitvirtina. Aišku, pagalius į ratus vėlgi kaišioja mums įprastas piratavimas, taigi leidyklos iš to uždirba labai mažai, nors tinkamai parengti elektroninę knygą kainuoja panašiai tiek pat, kiek ir popierinę. „Pardavimas labai mažas, realiai tai darome tik dėl palaikymo, tikėdamiesi, kad šis formatas kaip nors kada nors ateityje išsiplėtos“, – pripažįsta S.Repečka.

Nepaisant įvairių sunkumų, galima konstatuoti, kad apskritai skaityti taip pat tampa vis madingiau. Vyksta daugybė renginių, geriausių knygų rinkimų, viešų skaitymų, o internete plyti daugybė lietuviškų asmeninių tinklaraščių, skirtų knygoms, vis populiarėja skaitančiųjų bendruomenes vienijantys socialiniai tinklai (vienas populiaresnių – „Goodreads“), kur galima kaupti informaciją apie perskaitytas ar norimas perskaityti knygas, dalytis rekomendacijomis su draugais, kelti „knygų iššūkius“ ir kt. Tokie dalykai skaitymo patirtį kelia į naują lygį ir, tikėtina, taip sudomins ir jau kitokius augančius skaitytojus.

Kiek lietuvių autorių knygų perskaitėte per pastaruosius metus? (proc.)

Nė vienoss 49

Vieną      39,8

Dvi tris   8,2

Keturias penkias      1,8

Daugiau nei penkias   1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. vasario 20–22 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

"Veido" archyvas

Leidykla “Alma littera” vėl kviečia į paslaptingą Johno Irvingo pasaulį. Kas jame laukia, padės suprasti ištrauka iš romano “Cirko sūnus”.

Naujausiame Inspektoriaus Dharo filme buvo paminėta, kad oficialus Bombėjaus policijos inspektoriaus atlyginimas siekia vos 2500–3000 rupijų per mėnesį – maždaug šimtą dolerių. Tam, kad pakliūtų dirbti į pelningesnę vietelę, kitaip tariant, į rajoną, kuriame didelis nusikalstamumas, inspektoriui tenka papirkti administracijos pareigūną. Už kyšį, siekiantį nuo 75 000 iki 200 000 rupijų (bet paprastai neviršijantį 7000 dolerių), inspektorius gali gauti postą, užtikrinantį nuo 300 000 iki 400 000 rupijų (dažniausiai – ne daugiau nei 15 000 dolerių) metinių pajamų. Naujausiame Inspektoriaus Dharo filme ir buvo bandoma klibinti klausimą: kaip policijos inspektorius, uždirbantis vos 3000 rupijų per mėnesį, sugeba sukrapštyti 100 000 rupijų kyšiui? Filme vienas itin korumpuotas ir veidmainis policijos inspektorius tikslą pasiekia dirbdamas antru etatu – sąvadautoju; be to, jis dar ir eunuchų transvestitų viešnamio Folklando kelyje savininkas.

Antrasis policininkas, artėjantis prie daktaro Daruvalos ir Inspektoriaus Dharo staliuko, išspaudė šypseną, bet joje galėjai aiškiai įžvelgti vieningą visų Bombėjaus policijos pajėgų įniršį. Prostitučių bendruomenė jautėsi ne mažiau įžeista, be to, prostitutės turėjo dar ir rimtą priežastį pykti. Mat pastarasis filmas, “Inspektorius Dharas ir narvinių žudikas”, regis, užtraukė patį tikriausią pavojų žemiausio lygio Bombėjaus prostitutėms, vadinamosioms narvinėms. Filme pasakojama apie serijinį žudiką, kuris žudo narvines prostitutes, o paskui ant nuogo negyvėlės pilvo nupiešia gašliai išsišiepusį dramblį; kai filmas pasirodė ekranuose, šį sumanymą pasisavino tikras žudikas. Tad dabar žudomos ir panašiu paveikslėliu papuošiamos buvo tikros prostitutės, tik štai tikrosios žmogžudystės taip ir nebuvo atskleistos. Nenuostabu, kad visa armija kekšių, sunkiai dirbančių raudonųjų žibintų rajone, Folklando kelyje ir Granto kelyje, taip pat daugybėje viešnamių, įsikūrusių klaidžiose Kamatipuros gatvelėse, net neslėpė troškimo sudoroti Inspektorių Dharą.

Ypač stipriu keršto geismu liepsnojo tam tikros rūšies prostitutės – eunuchai transvestitai. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad kaip tik eunuchas transvestitas ir yra serijinis žudikas, dramblių piešėjas. Eunuchams transvestitams tai pasirodė be galo užgaulu, mat toli gražu ne visi tokie verčiasi prostitucija, o kur girdėta, kad kas nors iš jų kada būtų nusiritęs iki serijinio žudiko? Tokie Indijoje laikomi “trečiąja lytimi” ir vadinami hidžromis – tai urdu kalbos vyriškosios giminės žodis, reiškiantis hermafroditą. Tačiau hidžros – ne hermafroditai, bent iš prigimties; tai iškastruoti asmenys, todėl tiksliau juos būtų vadinti eunuchais. Egzistuoja ir hidžrų kultas – pašvęstos Deivei Motinai Bahučarai Matai, būdamos nei vyrai, nei moterys, jos įgyja ypatingų galių laiminti arba prakeikti. Tradicinis hidžrų pragyvenimo šaltinis – elgetavimas, taip pat jos dainuoja ir šoka vestuvėse ar kitose šventėse, o dažniausiai laimina naujagimius (ypač vyriškosios lyties). Hidžros rengiasi moteriškais drabužiais, tad, ko gero, tiksliausia jas vadinti eunuchais transvestitais.

Hidžrų manieros paprastai būna itin moteriškos, bet kartu jos yra šiurkščios, nesidrovėdamos koketuoja, atkreipia į save dėmesį atvirai seksualiais judesiais – toks moterų elgesys Indijoje laikomas nederamu. Be kastravimo ir moteriškų drabužių, hidžros paprastai nesiima jokių priemonių dar labiau sumoteriškėti; dauguma vengia vartoti estrogenus, o kai kurios taip atsainiai pešioja želiančią barzdą, kad neretą gali sutikti apšepusią net ir kelių dienų šeriais. Jei hidžrą kas nors išdrįsta užgauti ar prie jos kabinėtis arba jei ji susiduria su indais, kurie, susivilioję vakarietiškomis vertybėmis, nebetiki “šventomis” hidžrų galiomis laiminti bei prakeikti, ji lyg niekur nieko gali įžūliai pasikelti suknelę ir viešai pademonstruoti sužalotus lyties organus.

Daktaras Daruvala, rašydamas “Inspektoriaus Dharo ir narvinių žudiko” scenarijų, anaiptol nesiekė tyčia įžeisti hidžrų – jų vien Bombėjuje gyvena geri penki tūkstančiai. Vis dėlto, kadangi Farokas pats buvo chirurgas, jų kastravimo metodas jam atrodė barbariškas. Indijoje tiek kastravimo, tiek lyties keitimo operacijos draudžiamos, tačiau hidžros “operaciją” (jai pavadinti jos vartoja anglišką žodį) atlieka kitos hidžros. Operuojamasis įdėmiai stebeilija į Deivės Motinos Bahučaros Matos paveikslą; jam patariama sukąsti savo paties plaukus, mat nuskausminamųjų negauna jokių, nebent būna kiek apkvaitinamas alkoholiu ar opijumi. (…)

Tačiau kas galėjo šauti į galvą Farokui, kad naujausiam Inspektoriaus Dharo filmui žudiku maniaku ir piešėju jis pasirinko kaip tik hidžrą? Kai atsirado tikras žudikas, mėgdžiojantis pramanyto personažo elgesį (policija prasitarė tik tiek, esą tikrojo žudiko piešiniai – “akivaizdi variacija filmo tema”), paaiškėjo, kad šįsyk daktaras Daruvala įklampino Inspektorių Dharą į išties rimtą bėdą. Šis filmas sužadino kai ką blogiau už paprastą neapykantą, mat prostitutės hidžros ne tik atvirai palaikė siūlymą nužudyti Dharą – troško pirma jį dar ir suluošinti.

– Jos nori nurėžti tau kotą ir kiaušus, mielas berniuk, – perspėjo Farokas savo jaunąjį numylėtinį. – Mieste turi būti itin atsargus!

Nutaisęs kuo abejingiausią išraišką, Dharas atsakė su tokiu pat sarkazmu, su kokiu būtų atsakęs ir jo garsusis personažas:

– Ir be tavęs žinau.

(Tai jis bent kartą pasakydavo kiekviename filme.)

Nors pastarasis Inspektoriaus Dharo filmas virto tikru sukrėtimu, tikro policininko pasirodymas tarp padorių dakvortiečių, priešingai, buvo visai neįspūdingas. Juk kiekvienam aišku, kad prostitutės hidžros nenužudė pono Lalo! Nebuvo jokių požymių, kad būtų mėginta žaloti aukos lyties organus, be to, net visiškai nukvakęs hidžra niekaip negalėjo supainioti senioko su Inspektoriumi Dharu. Dharas nežaisdavo golfo.

Dirba tikras detektyvas

Kaip ir spėjo daktaras Daruvala, detektyvas Patelis iš tiesų buvo policijos komisaro pavaduotojas, antras žmogus skyriuje po komisaro; oficialiai jo pareigos vadinosi D.C.P. (deputy commissioner of police). Detektyvas, kaip vėl teisingai perprato Farokas, tikrai atvyko iš kriminalinių nusikaltimų skyriaus, įsikūrusio šalia Kraufordo prekyvietės, ne iš artimiausios Tardeo policijos nuovados, mat kai kurios detalės, aptiktos apžiūrinėjant pono Lalo kūną, pastūmėjo golfo žaidėjo mirtį į visai kitą kategoriją – tą, kuria domėtis jau derėjo pačiam komisaro pavaduotojui.

Kokiai kategorijai buvo priskirtas šis atvejis, daktaras Daruvala ir Inspektorius Dharas iškart nė nesuprato, o komisaro pavaduotojas Patelis nesiskubino nieko aiškinti.

– Meldžiu man atleisti, daktare, priimkite nuoširdžiausius atsiprašymus, pone Dharai, – prašneko detektyvas, gal keturiasdešimties su trupučiu metų patrauklios išvaizdos vyriškis, tiesa, buvęs prakaulus smulkių bruožų veidas jau kiek apdribęs. Budrios jo akys ir apgalvota kalbėsena bylojo, kad komisaro pavaduotojas apdairus žmogus. – Kuris iš jūsų radote kūną? – paklausė detektyvas.

Daktarui Daruvalai ne visuomet pavykdavo atsispirti pagundai papokštauti.

– Man regis, pirmiausia kūną rado kažkuris grifas, – atsakė gydytojas.
– Ak, taip, žinoma! – neprieštaravo komisaro pavaduotojas, pražysdamas kupina tolerancijos šypsena. Ir tuoj pat, nė nekviestas, prisėdo prie jų staliuko – ant kėdės, kuri buvo arčiausiai Inspektoriaus Dharo.
– Po grifų, – kreipėsi į aktorių, – pirmas žmogus, radęs kūną, buvote jūs, ar ne?
– Kūno nejudinau ir net neliečiau, – iškart atsakė Dharas į klausimą, kurio detektyvas net nespėjo užduoti; Dharas tokio klausimo laukė – pats visuomet šito klausdavo filmuose.
– O, puiku, dėkoju, – dabar jau detektyvas Patelis sutelkė dėmesį į gydytoją. – O jūs, daktare, savaime suprantama, apžiūrėjote kūną? – paklausė.
– Aš, savaime suprantama, kūno neapžiūrėjau, – paprieštaravo daktaras Daruvala. – Aš ortopedas, ne patologas anatomas. Tiesiog konstatavau pono Lalo mirtį.
– Taip, žinoma! – pritarė Patelis. – Bet gal bent pagalvojote, kokia galėtų būti mirties priežastis?
– Golfas, – atsakė daktaras Daruvala; pats jis niekada nežaidė golfo, šlykštėjosi juo net per atstumą. Dharas šyptelėjo. – Dėl pono Lalo, – toliau kalbėjo gydytojas, – manau, galima tvirtinti, kad jį pražudė besaikės pastangos tobulėti…

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė

"Veido" archyvas

Apie autorių ir knygą
Johnas Irvingas – vienas pupuliariausių užsienio rašytojų Lietuvoje nuo tų laikų, kai lietuviai perskaitė jo romaną “Pasaulis pagal Garpą”. Gimęs 1942 m., savo pirmąją novelę J.Irvingas pradėjo rašyti 1965 m. Lietuvoje didelio dėmesio sulaukė jo romanai “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Našlė vieneriems metams”. Į lietuvių kalbą “Cirko sūnus” buvo išverstas daugiau nei prieš dešimtį metų, o dabar “Alma littera” leidykla pristato naują romano vertimą. Šioje knygoje rašytojas sutelkia dėmesį į žmones, kuriems sunku prisitaikyti šiame pasaulyje: imigrantus, visuomenės atstumtuosius, paniekintuosius dėl fizinės negalios, susipainiojusius dėl savo seksualinės orientacijos.