Sovietmečiu aštuonis kartus tėviškę aplankęs išeivijos mokslininkas savo detektyvų veiksmui apgalvotai pasirinko devintąjį dešimtmetį Lietuvoje.

Renata Baltrušaitytė

Artėjančios tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatoriai pasirinko intriguojantį renginio devizą „Nenušaunamas žanras: detektyvas“. Pasirinko pernelyg neslėpdami, jog Lietuvoje detektyvas nenušaunamas pirmiausia todėl, kad mažai belikę rimtesnio kalibro taikinių. Mūsų rašytojai atskirus detektyvinės schemos atributus dažniau pasitelkia nebent kaip platesnę auditoriją viliojantį masalą, kaip istorinio, psichologinio, politines pervartas atspindinčio ar tiesiog ironiškai realistinio pasakojimo „galanteriją“. Ir, be abejo, tikisi, kad skaitytojai tokį kaukių žaidimą suvokia ir įvertina.

Į „grynojo“ detektyvo autorius kone aiškiausiai pretenduoja profesionalių pareigūnų – Zurabo Džavachišvilio ir Beatos Januškaitės-Lukaševič literatūrinis tandemas, šįmet pristatęs savo naują romaną „Nespeiskite katės į kampą“. Niekas nedrįstų jiems priekaištauti dėl prasto tyrimų virtuvės pažinimo ar nuobodžios įvykių schemos, tačiau reiklesnį literatūriniam stiliui skaitytoją erzina primityvoka kūrinio kalba.

Šįmet seną pomėgį rašyti detektyvus trečiuoju romanu „Mirtina meilė“ prisiminęs žurnalistas Valdas Bartas (Bartasevičius) literatūriniu požiūriu pranašesnis. Kaip ir praeityje fizikas, o dabar vien rašytoju sau leidžiantis būti Kazys Almenas, šįmet pristatęs trečiąjį romaną „Trispalvė Iljičiui“ iš serijos apie devintojo dešimtmečio Kauno nuovados tyrėją Donatą Vėbrą.

Tarp Lietuvos ir Amerikos

„Veido“ kalbinamas K.Almenas iškart pabrėžė, kad savąja detektyvinių romanų serija pirmiausia siekė įamžinti ano laikmečio Lietuvos buitinį ir psichologinį foną, kuris jam, išeivijos atstovui (1944 m., būdamas devynerių, K.Almenas su tėvais pasitraukė į Vokietiją, o 1959 m. įsikūrė JAV), viešnagių gimtajame krašte metu palikdavo neišdildomą įspūdį. Ir ne vien todėl, kad, nepaisant tuščių vietos krautuvių, giminaičiai Kaune svečiui gebėdavo padengti puikų stalą, kuriuo patys labai didžiuodavosi, nes „kombinuodami“ produktus jausdavosi pasiekę nedideles pergales prieš valdančią sistemą.

Beje, Kaune, iš kurio karui baigiantis Kazio šeima ir bėgo į Vakarus, JAV piliečiams nakvynės būdavo leidžiama likti tik iki 1972 m., kol nesusidegino Romas Kalanta. Todėl 1967 ir 1969 m. K.Almenas Kaune yra praleidęs po keletą dienų.

O jau 1983 m. atvykusį skaityti paskaitų ciklo Kaune veikiančiame Energetikos institute mokslininką saugumiečiai kiekvieną rytą pasitikdavo prie viešbučio Vilniuje ir kiekvieną vakarą gabendavo sostinėn atgal. „Kaip didelį poną beveik mėnesį mane aptarnaudavo du kagėbistai su juoda „Volga“. Vienas sėdėdavo prie vairo, o kitas bendraudavo keliaujant ir visuose susitikimuose sekiodavo iš paskos“, – linksmai prisimena dabar Vilniaus senamiestyje įsikūręs K.Almenas.

Šią asmeninę patirtį jis panaudojo romane „Vaivos juosta“, aprašydamas Kaune viešintį JAV universiteto profesorių, besistebintį sovietinės kompiuterinės technikos atsilikimu: mat panašios kartos kompiuteriais jis, penkiasdešimtmetis, JAV programuodavo dar būdamas studentas.

Bet tai – kone vienintelis ryškesnis epizodas trijose knygose, leidžiantis įtarti, kad romanų autorius pats priklausė JAV lietuvių bendruomenei. Užtat su ten įsikūrusiais tautiečiais K.Almenas ketina „atsirokuoti“ ketvirtajame, jau baigtame, bet autoriaus tebetaisinėjamame detektyvinės serijos romane. Jame aprašoma jaunučio seržanto Donato Vėbros viešnagė pas JAV gyvenantį pusbrolį 1976-aisiais, kuri, autoriaus pripažinimu, tikrovėje dėl geležinės uždangos būtų buvusi menkai tikėtina. Tačiau čia – viso labo detektyvinių romanų serija, o ne autentiškas tikrovės atspindys. Svarbiausia, kad ten, už Atlanto, svečiui iš Kauno susiklosto aplinkybės, leidžiančios neoficialiai tirti įdomų nusikaltimą…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje