BFL nuotr.

Aušra LĖKA

Gaisrininkai gauna piliečio pagalbos prašymą ir sparčiai išsprendžia jo problemą, tad ir pasitikėjimas jais pats didžiausias. Toks principas turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose institucijose: sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius.

Tokį receptą, kaip didinti pasitikėjimą valstybės tarnautojais, „Veido“ apskritojo stalo diskusijoje Valstybės dienos išvakarėse pateikė Mykolo Romerio universiteto rektorius dr. Algirdas Monkevičius.

Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų.

Kiek reikia Lietuvai valdininkų, kodėl nemažėjant išlaidų valstybės tarnautojams ir jų kvalifikacijai pučiasi ir išlaidos ekspertams, ar valstybės tarnyboje įmanoma moderni vadyba, diskusijoje mintimis taip pat dalijosi Vy­riau­sybės kancleris dr. Alminas Mačiulis, Seimo Audito komiteto narė Jolita Vaickienė, „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius dr. Algimantas Bla­žys ir „Baltic Institute of Corporate Go­ver­nan­ce“ prezidentas Paulius Martinkus.

Gyventojų mažėja – valdininkų daugėja

Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios valstybėje gyventojų sumažėjo 83 347, o valdininkų, skaičiuojant užimtus etatus, padaugėjo 245. 2013 m. sausio 1 d. tūkstančiui gyventojui jų teko 23,7, o dabar – 24,5.

A.Mačiulis: Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų. Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios nepavyko labai smarkiai su­mažinti jų skaičiaus – sumažėjo apie 1,3 tūkst. etatų. Oponentai sako, kad didžioji jų da­lis – buvusios neužimtos pareigybės. Bet tai buvo galimybė didinti biurokratų skaičių, da­bar jos neliko, nors visi ministrai bandė pagrįsti, kad tie etatai reikalingi, tik laikinai tušti, o at­siradus finansinių galimybių žmonės bus įdarbinti.

Vis dėlto nesutikčiau, kad valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas sprendžia problemas. Turi būti aiškiai suprantama, kad atitinkamoms funkcijoms atlikti reikia atitinkamos komandos.

A.Blažys: Tie 69 tūkst. – tai daug ar mažai, palyginti su kitomis ES šalimis?

A.Mačiulis: Įvairiose šalyse – skirtinga skaičiavimo metodika: vienur įtraukiami statutiniai pareigūnai, kitur – ne, kai kurios šalys įskaičiuoja visą viešąjį sektorių (sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir kt. darbuotojus). Pagal Eurostatą, kuris visas ES nares vertina pagal tą pačią metodiką (skaičiuoja dirbančiuosius viešojo valdymo, gynybos ir privalomojo socialinio draudimo sektoriuje), Lietuva arti vidurkio: pas mus dirbantieji šiuose sektoriuose sudaro 2,78 proc. visų šalies gyventojų, o ES vidurkis – 2,96 proc.

Net palyginti su estais (o mėgstame su jais lygintis), skaičiuojant procentiškai gyventojų skaičiui pas mus valstybės tarnautojų šiek tiek mažiau. Taip, estai pastaraisiais metais gana ryžtingai mažino jų skaičių. Bet problemas sprendžia ne valstybės tarnautojų mažinimas, o jų veiklos kokybė – kad jie eitų į darbą ne atsėdėti ir užsiiminėti procesu – surašė kokį raštą, kažkam nunešė.

Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc.

J.Vaickienė: Seimo Audito komitetas skaičiuoja ne tą keistą skaičių – leistinus etatus, o realiai užimtuosius, ir per pastaruosius porą metų jų daugėja: nuo 2014 m. sausio valstybės tarnautojų (be savivaldybių) buvo 40,2 tūkst., dabar šimtu daugiau. Savivaldybių valdininkų kiek buvo, tiek ir tebėra – 13,6 tūkst. Vienintelių sumažėjo tik statutinių – buvo 17 tūkst., liko 16 tūkst. Policijos, Sienos apsaugos departamentai įvykdė reformas ir sumažino realius etatus. Tad tendencija tokia: valdininkų daugėja, statutinių pareigūnų mažėja.

P.Martinkus: O kur dar įvairios viešosios įstaigos – kiek jų pristeigta prie ministerijų, departamentų, kiek dar yra visokių įstaigėlių, kur valstybė yra dalininkė. Taip, reikia pripažinti, kad valstybės tarnautojų algos nedidelės, o norime gerų specialistų, kurie priimtų gerus sprendimus, nes nuo tų sprendimų priklauso ir šalies ekonomika, tad valstybė steigia viešąsias įstaigas, taip sudarydama galimybę mokėti didesnius atlyginimus. Tačiau šie darbuotojai iškrinta iš valstybės tarnybos vaizdo, lieka už valstybės tarnautojų skaičiaus, nors tai papildoma valstybės tarnybos ranka. Tad realaus valstybės tarnautojų skaičiaus nežinome.

A.Monkevičius: Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus (mokytojų, sveikatos bei socialinės apsaugos ir kt.) darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc. Bet efektyvumą lemia ne pats skaičius, o darbo kokybė.

A.Mačiulis: Siekiama nedidinti valdininkų skaičiaus, jungti giminingas institucijas. Pernai Krašto apsaugos ministerijai teko papildoma funkcija – atkurti šauktinių kariuomenę. Tam neskirta nė vieno papildomo etato – kitos ministerijos atidavė savo laisvus. Yra teigiamų poslinkių verslą prižiūrinčių įstaigų, visuomenės sveikatos centrų, teisinės pagalbos tarnybų konsolidavimo programose, Ne maisto prekių inspekcija prijungta prie Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, sujungti Audito ir apskaitos, Turto vertinimo priežiūros tarnyba ir Įmonių bankroto valdymo departamentas. Vyriausybė priėmė sprendimus dėl megareguliatoriaus – Kainų konkurencijos tarybos ir Energetikos inspekcijos jungimo.

Pučiasi išlaidos ir kvalifikacijai, ir ekspertams

A.Mačiulis: Taip, turime siekti perduoti verslui tas funkcijas, kurios nebūdingos valstybei. Tai vyksta. Bet kai samdome verslą atlikti tų funkcijų, piktinamasi, kad didėja išlaidos.

J.Vaickienė: Bet tai turi koreliuoti: didėja išlaidos ir valdininkų išlaikymui, ir jų kvalifikacijai, ir ekspertams iš šalies.

A.Mačiulis: O kiek darbuotojų kvalifikacijai išleidžia progresyvios verslo įmonės? Tačiau jei valdininkai mokomi šiuolaikinių vadybos metodų, jei dalijamasi patirtimi su progresyviomis valstybėmis, matome tai kaip blogį.

J.Vaickienė: Nematome kaip blogio, tik žiūrime, kaip tai koreliuoja su darbo kokybe. Štai pavyzdys iš viešojo sektoriaus: Valstybės kontrolės ataskaitoje dėl pedagogų kvalifikacijos matome, kiek išleista lėšų, tačiau kokia grąža? Švietimas eina žemyn. Neturime mokytojų kvalifikacijos kėlimo strategijos. Valstybės tarnautojų kvalifikacijai taip pat išleidžiama daug, tačiau vis tiek papildomai samdomi specialistai.

A.Monkevičius: Atkreipėme tiek darbdavių, tiek darbuotojų, tiek Valstybės tarnybos departamento dėmesį, kad socialiniuose tinkluose, internete galima rasti nemažai nemokamų mokymosi platformų, kur galima beveik nemokamai tobulėti.

A.Mačiulis: Tačiau jei valstybė dalyvauja labai svarbaus tarptautinio arbitražo procese, kur oponentas samdo aukščiausios kvalifikacijos teisininkus ir valstybei gresia daugiamilijoninė bauda, valstybė turi samdyti analogiško lygio advokatus. Išlaidų ekspertams padidėjimą pernai daugiausia ir lėmė išlaidos Energetikos ministerijos samdytiems teisininkams.

J.Vaickienė: Jei jų reikia tarptautinėse bylose, niekas nesiginčija, tačiau tai vienetinis atvejis. Paprašėme ministerijų detalizuoti išlaidas ekspertams. Jie samdomi ir tokioms paslaugoms kaip viešiesiems pirkimams organizuoti ar finansinėms ataskaitoms parengti net tais atvejais, kai ministerija turi Finansų departamentą ar viešųjų pirkimų specialistų.

Dėl valdininkų darbo broko kalti ir politikai

A.Monkevičius: Valdininkų skaičiaus sumažinimas – neesminis dalykas. Esminis – kaip mokesčių mokėtojų pinigai kelia valstybės pažangą ir didina valstybės piliečių pasitenkinimą.

Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja.

Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose santaika tarp valstybės ir gyventojų menka. Estai, skandinavai, vokiečiai kur kas labiau pasitiki savo išrinktais politikais ir biurokratais, žino, kad jų priimti kartais ir nepopuliarūs sprendimai atitinka viešąjį interesą. Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja. Bet kai kuo, taip pat išlaikomu mokesčių mokėtojų pinigais, pasitikima, pavyzdžiui, gaisrininkais. Jie, vos gavę piliečio pagalbos prašymą, sparčiai išsprendžia jo problemą nerašinėdami kokių pranešimų, per kiek atvažiuos, tad ir pasitikėjimas gaisrininkais pats didžiausias. Norint, kad valstybės tarnyba būtų pasitikima, toks principinis modelis turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose ir mums paslaugas teikiančiose institucijose: reikia kaip gaisrininkams sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius. Ta kryptimi einama: naujo valstybės tarnybos įstatymo projekte aiškiai apibrėžiamos valstybės tarnautojų kompetencijos, kad nebūtų snaudžiančių darbe.

A.Mačiulis: Gaisrininkas atvažiavo, užgesino gaisrą, o valstybės tarnautojo veiklos rezultatus sunkiau pamatuoti. Daug metų dirbu valstybės tarnyboje ir matau, kaip sudėtinga pavaldinį įtikinti, kokio rezultato jis turi siekti ir kaip jį išmatuoti. Anksčiau būdavo dar sunkiau, sakydavo, koks čia rezultatų matavimas – aš valdininkas, tiesiog dirbu, ką tą dieną paveda.

A.Monkevičius: Kai kur yra konkretūs rodikliai, bet kai kur labai daug lemia subjektyvioji dimensija: paslaugos gavėjų pasitenkinimas, pasitikėjimas ta institucija ir kokios tendencijos – kilimo ar smukimo. Tai matuoti reikia išmokti ir su tuo sieti darbuotojų kompetencijų, kvalifikacijos kėlimą. Čia rezervų daug ir esame pasmerkti sėkmei, nes esame apsupti šalių, kurios tai neblogai daro, tik mums reikia sparčiau mokytis. O tai jau priklauso nuo mūsų pačių.

J.Vaickienė: Paslaugos gavėjai turi būti patenkinti, bet kodėl taip nėra? Estai tikrai pažengę daugiau. Kažkur esame įstrigę.

Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

A.Monkevičius: Žinoma, problemų dar iki kaklo. Reikia veikti veiksmingiau, ir tai jau politikų reikalas – kiek politikai, partijos norėtų pagerinti valstybės aparato darbą. Reikia spartesnio ir ryžtingesnio politinių sprendimų priėmimo, labai svarbu motyvacijos sistema ir gerųjų pavyzdžių sklaida. Pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija – kokia buvo ir kokia dabar. Sektinos permainos valstybės energetikos įmonėse. Arba kai kurios savivaldybės: vienose vieno langelio principas veikia puikiai, o kitur aplaidžiai. Turime geros patirties ir ją reikia paversti taisykle, o ne atvirkščiai.

A.Blažys: Tikrai yra daug gerų valdininkų, tad erzina paskleista nuomonė, kad visi jie – sukčiai, negeri. Štai ir „Veido“ kasmet renkamas geriausias valstybės tarnautojas: visi per dvylika metų rinkimų nugalėtojai – iškilūs žmonės.

Valdininkų įvaizdį savo sprendimais dažnai ter­šia politikai. Žinau tai iš savo srities – vaistų in­dustrijos: štai nekompensuojamųjų vaistų rinkoje, kaip ir turi būti, vyksta aštri konkurencija, o ten, kur įsikiša valstybė, kompensuojamųjų vaistų srityje, privisę visokių tarpininkų, norinčių čia sušilti.

Arba štai lyginamės su estais. Gerai žinau jų sveikatos apsaugos sritį, nes su jais dirbu nuo pat 1992 m. Estai vos atgavę nepriklausomybę labai ryžtingai ėmėsi reformų sveikatos apsaugos srityje: sumažino perteklinių lovų, įdiegė el. sveikatos modelį, nėra ką lyginti, kaip dabar ji veikia Estijoje, o kaip pas mus. Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

J.Vaickienė: Sumos el. sveikatai išleistos dvigubos, nei buvo numatyta, bet sistema nefunkcionuoja.

P.Martinkus: Teko dirbti su valstybės valdomomis įmonėmis. „Lietuvos energija“, „Klaipėdos nafta“ – labai puikūs pavyzdžiai, kaip diegiami skaidrumo, geros valdysenos principai. Bet teko bendrauti su Sveikatos apsaugos ministerija: sakėme – štai yra tam tikri vadybos principai, kaip užtikrinti, kad viešasis sektorius veiktų efektyviai, pradedant nuo paprasčiausio skaidrumo. Bet tuometė ministrė pasakė – ačiū, nereikia. Ir tokia situacija tęsiasi visus 26 nepriklausomybės metus.

Dėl valstybės valdomų įmonių turime Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nariais siekiame tapti, rekomendacijas – kodėl neįmanoma jų perskaityti ir jomis remtis, tada būtų visai kitas rezultatas. Kiek galima kalbėti apie miškų urėdijas, nors tiek ekspertų sakė, kad jas reikia sujungti, nes dabartinė struktūra nelogiška. Arba „Lietuvos geležinkeliai“: priėjome iki to taško, kai arba milijoninė bauda, arba susitvarkome, nors seniai kalbėta, kad šią įmonę reikia reorganizuoti. Arba ligoninės – sistema neefektyvi, nes neefektyvus tinklas. Reikia žiūrėti iš valstybės pozicijų: kiek turime resursų, kaip užtikrinti, kad nesusidarytų eilių. Ne vienas vadybos specialistas galėtų pasakyti greitų sprendimų, kad sumažėtų eilės, bet idėjos nepriimamos.

A.Mačiulis: Apie urėdijų sujungimą iš tiesų seniai kalbama, bet savam krašte pranašu nebūni. O kai gauni rekomendacijų iš EBPO, kuri yra ne tik turtingų, bet ir modernių, išmintingų valstybių klubas, reikia pasinaudoti gerąja praktika. EBPO gairėms įgyvendinti Vyriausybė priėmė priemonių planą.

J.Vaickienė: Esmė – ar mokesčių mokėtojų pinigai naudojami efektyviai, ar neefektyviai. Taip, yra gerų valstybės valdomų įmonių pavyzdžių. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo šių įmonių pertvarką, dabartinė taip pat nemažai padarė, į valstybės įmonių valdybas įtraukė daugiau nepriklausomų narių, Ūkio ministerija rengia nutarimą jų skaičių didinti iki pusės. Tačiau kai Valstybės kontrolė atidžiau pasidomėjo net vienu iš gerųjų pavyzdžių, paaiškėjo, kad apie skaidrumą ir viešumą ten lyg ir deklaruojama, bet jei į įstatymą neįrašyta, jog tai turi galioti ir subrangovui, to ir nesilaikoma.

Reikia nebijoti identifikuoti problemų, tačiau politinio lygmens pareigūnų, ministerijų nedrąsa tą daryti akivaizdi. Kiekvienas ministras atsakingas už tai, kaip veikia valdymo sistema jam pavaldžiose struktūrose. Dabar Valstybės kontrolė pirmą kartą atlieka ministerijos valdymo auditą: Kultūros ministerijos pavyzdžiu žiūri, ar nesidubliuoja ir nesikryžmina funkcijos, ar visi turi darbo. Pačios ministerijos kažkodėl neinicijuoja tokių peržiūrų. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija nuo senų laikų tiek išsiplėtusi, tiek visokių struktūrų pristeigusi. Kam Žemės ūkio ministerijai Protokolo skyrius?

A.Mačiulis: Dėl nepriklausomų valdybų narių – tai jie tikrai padeda gerinti įmonių vadybą, bet tai ne panacėja. Taip, valdininkai turi dirbti savo darbą, o ne užsiimti modernia įmonių vadyba. Bet nepriklausomi nariai kartais irgi gali būti problema, kad neišsirutuliotų į tam tikrų jų interesų protegavimą. Turi būti balansas.

„Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

P.Martinkus: Valstybės valdomoms įmonėms iš Vyriausybės, ministerijų keliami tikslai tiesiog neracionalūs. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ už keleivių vežimą kasmet subsidijuojami apie 30–40 mln. eurų. Ar tikrai tiek norime išleisti keleivių vežimui, juolab iš tikrųjų lengvatinis vežimas kainuoja juokingą, palyginti su šia, sumą? Gal geriau tiek skirti gydytojams ar gaisrininkams? Kodėl tokia suma net neina per valstybės biudžetą, yra paslėpta subsidija? „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų sumokėti dividendus į biudžetą, o Seimas patvirtintų sumą, kurios reikia keleivių vežimui subsidijuoti. Net formulė, kaip skaičiuoti šias subsidijas, kelerius metus buvo su klaidomis.

A.Mačiulis: Yra ir kita medalio pusė: jei norime turėti modernią infrastruktūrą, „Rail Balticą“, valstybei reikia prisidėti, o ji neprisideda tiek, kiek reikėtų. Tad sumažinus dividendus kryptingai paliekama lėšų investicijoms.

P.Martinkus: „Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

A.Blažys: Taksi būtų pigiau vežti, nei mokėti tokias subsidijas.

J.Vaickienė: Savivaldybių lygmeniu keleivių pavėžėjimas irgi nuostolingas. Bet lygini savivaldybes ir išlenda, kad vienos gali tvarkytis efektyviau, o kitos – ne.

A.Blažys: Esu sveikatos apsaugos srities vadybininkas, stebiu jos reformas. Čia taip pat neįtikėtinas neryžtingumas: rajonuose stovi ligoninė, kuri reikalinga tik tos vietos gydytojams ar merui, nes vyr. gydytojas yra jo draugas. Tačiau niekas neapskaičiuoja, kiek tai kainuoja ir kad nuvežti pacientą kitur daug pigiau. Jau 26-eri nepriklausomybės metai, o negalime tokio paprasto dalyko išspręsti. Per daug žiūrima pažinčių, nėra atsakomybės valstybei, bet tai turi nulemti aukštuose postuose esantys žmonės, politikai. Tačiau jei norėsi būti visiems draugas, nieko nepadarysi, taip tik švaistomi pinigai.

A.Monkevičius: Buvau politikoje (A.Mon­ke­vičius 2008 m. buvo švietimo ir mokslo ministras – red. past.) ir galiu pasakyti, kas daro didžiausią įtaką politikų sprendimams, – visuomenės elitas, kuris yra turtingas ir įtakingas. Politikai ne visada savarankiški priimdami sprendimus. Tai tam tikro politinio ir ekonominio elito kultūra, jų suvokimas. O atsakomybė turėtų būti orientuota į valstybės interesus. Tokios valstybės, kurioje ir jų pačių anūkams būtų malonu gyventi. Tas elitas turi sąmonėti greičiau, suvokti, kad tie sprendimai ir jiems paties reikalingi. Politikams didelį spaudimą daro ir kai kurie aukštieji administratoriai.

A.Blažys: Klausimas ir apie valdininkų kompetenciją bei atsakomybę. Žiniasklaidoje rašyta, kad apie du trečdalius žmonių nesumoka baudų už eismo taisyklių pažeidimą. Jei valstybė negali išsireikalauti, tai kokia tai valstybė, tiksliau, valstybės tarnautojai?  Ar įsivaizduojate tokią situaciją Vokietijoje?

A.Mačiulis: Skolos išieškojimas kartais kainuoja brangiau nei pati skola, bet situacija gerėja ir šioje srityje – dabar jau nesumokama apie trečdalį baudų. Jei nesi atsiskaitęs su valstybe, pavyzdžiui, negausi techninės apžiūros paslaugų, jau pateiktas siūlymas, kad taip būtų registruojant ginklą ir kt. Stipriname ir kovą su šešėliu, koregavome atitinkamus teisės aktus.

Ar reikia esminės revoliucijos

A.Mačiulis: Nemanau, kad mūsų valstybės tarnybą reikėtų iš esmės keisti. Sistemiškai keitėme valstybės sandarą ir diegėme vakarietiškus metodus, kai rengėmės stoti į ES. Žinoma, nereiškia, kad nebereikia reformų, jos turi būti vykdomos nuolat atsižvelgiant į naujus iššūkius ir lūkesčius.

P.Martinkus: Labiausiai mūsų valstybės tarnyboje ir visame viešajame sektoriuje trūksta aiškių ir konkrečių strateginių tikslų ir kad jie sietųsi valstybės mastu – trūksta bendros tikslų piramidės. Tarnautojai nesupranta visumos tikslo, prie kurio jie prisideda.

Tiesa, būdamas tuomečio ūkio ministro Rimanto Žyliaus visuomeniniu patarėju, mačiau, kad neretai valstybės institucijose puikiai strateguojama. Tik, bėda, visa tai atgula į stalčius ir numiršta. Reikia neprisirašyti per daug, suvokti hierarchiją. Pavyzdžiui, iškeliami penki ministerijos tikslai šiems metams ar kadencijai. Visi turi žinoti, kaip jie toliau skyla į žemesnius padalinius: ką daro jiems pasiekti viceministrai, skyriaus, departamento vadovai, ką eiliniai tarnautojai – kiekvienas turi nusistatyti priemones tiems tikslams pasiekti. Tai gražia piramide turi sugulti į kiekvieno ministerijos darbuotojo tikslus, kad atlikdamas bet kokį darbą jis suvoktų, kaip tuo prisideda prie kurio nors iš tų tikslų įgyvendinimo. Verslas dirba tokiu principu.

Valstybės tarnyboje galioja ir tie patys vadybos principai – kaip pritraukti geriausių specialistų, kaip juos motyvuoti, kaip nukreipti siekti tikslų.

A.Blažys: Bet ar įmanoma ir valstybės tarnyboje, kaip versle, mažinant žmonių skaičių didinti atlyginimus? Juk valdininkų algos tikrai nedidukės, tada jie lengvai paperkami.

A.Mačiulis: Dabartinis Valstybės tarnybos įstatymas, reglamentuojantis valstybės tarnautojo statusą ir atlyginimą, kažkada buvo progresyvus, bet dabar jau atgyvenęs. Dabar gavo koks valstybės tarnautojas kvalifikacinę klasę ir turi ją iki gyvos galvos. Naujajame projekte jų neliktų, o siūlomas kompetencijų modelis spręstų atlyginimo problemą: jei pasiekiau gerą rezultatą, galiu gauti didesnį atlyginimą.

Labai svarbi ir atrankos sistema. Šios Vy­riau­sybės įdiegtas kompetencijų egzaminas – vienoks pretenduojantiems į vadovus, kitoks į žemesnes pareigas. Daug metų pirmininkaudamas atrankos komisijai matau, jog nebeateina tokių, kad pačiai komisijai nepatogu klausytis, – dauguma pasirengę, turintys bendrųjų kompetencijų jauni žmonės, kurie ateina į valstybės tarnybą kad ir už mažesnį atlyginimą, bet ilguoju laikotarpiu mato perspektyvą augti, matyti globalų pasaulį, o įgiję patirties gali siekti karjeros ne tik pačioje valstybės tarnyboje, bet ir versle ar tarptautinėse organizacijose. Daug buvusių valdininkų pasiekė puikią karjerą kitose srityse.

P.Martinkus: Bet reikia liberalizuoti ir valstybės tarnautojų atleidimą. Visi baiminasi, kad taip valstybės tarnyba bus politizuota ir bus didelė kaita po kiekvienos Vyriausybės pasikeitimo, tačiau turėtų būti sudarytas lankstesnis tarnautojų atleidimo mechanizmas.

Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

J.Vaickienė: Svarbu ir atranka, ir motyvacija, ir į kokią struktūrą patenka. Jauni žmonės mato daug bereikšmių funkcijų, kurias turi atlikti, didelė problema – tarpinstitucinis nesusikalbėjimas, nes kiekviena institucija gyvena sau: ar IT įdiegimas, ar galimybių studijos. Savivaldybininkai pasakoja, kad penkios institucijos prašo kartais ir tų pačių duomenų, tik kiek kitu pjūviu, tad savivaldybė turi išlaikyti darbuotoją atsakymams rengti. Nėra analizės, kokias kas funkcijas turi atlikti, ar jos nesidubliuoja, ar nėra bereikalingų etatų.

Pavyzdžiui, paprašėme ministerijų informacijos, kiek padaryta galimybių studijų. Pasirodo, per kelerius metus jų pridaryta už daugiau nei 5 mln. eurų, penkios ministerijos ta pačia tema padaro po studiją, bet jos neįgyvendintos.

A.Blažys: Reikia atskirti politiką nuo valdininkų. Štai Suomijoje Sveikatos apsaugos ministerijoje – 25 politikai, o Sveikatos departamente – 300 sveikatos apsaugos valdininkų. Partijos keičiasi, duoda departamentui užduotis pagal programines kryptis. O pas mus, pats mačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje, – atėjo naujas ministras, profesionalai išvaikyti, pasiimti draugai.

Bet viskas ir Lietuvoje eina į gera, valstybės tarnyboje daugėja profesionalų. Tad reikia pasakyti, kas blogai, bet nekeikti visumos.

Kodėl pats išėjau iš Sveikatos apsaugos ministerijos? Nes už tokį atlyginimą nenorėjau dirbti. Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

A.Mačiulis: Savikritika reikalinga, bet nereikia ir menkinti savo valstybės funkcionavimo. Dabar per­teikiame savo valstybės valdymo patirtį Kro­a­tijai, Moldovai, Azerbaidžanui. Kai ten pristatome savo modelį, jie stebisi, kaip toli mes pažengę.

J.Vaickienė: Bet ne kokiai Austrijai pristatome. Ar norime lygintis su Moldova?

A.Blažys: Į mūsų Radiacinės saugos centrą atvažiuoja mokytis ir iš išsivysčiusių šalių.

A.Mačiulis: Mūsų valstybės tarnyboje yra teigiamų permainų, tik ne visada gebame tai iškomunikuoti. Mūsų visuomenė nepriima pozityvios informacijos, bendra opinija – kad valdininkų skaičius pučiasi, o jie blogi, viešojoje erdvėje kalbant apie valdininkus girdėti vien neigiama informacija.

J.Vaickienė: Bet pinigų viešiesiems ryšiams skiriama daug – kiekviena ministerija turi viešųjų ryšių specialistų, ištisus departamentus.

A.Monkevičius: Reikia ne tik pranešimų spaudai, bet ir mokėti gyvai bendrauti, o tokių gebėjimų trūksta. Visi, kurie išlaikomi iš mokesčių mo­kė­to­jų – ar būtų biurokratai, ar valstybės institucijų, įmo­nių darbuotojai, turėtų veikti efektyviai ir spar­čiai, kad valstybė sparčiai vystytųsi. Bet dar di­de­lė dalis – vakardiena. Pakeisti sistemą nėra pa­prasta.

Labiausiai mūsų visuomenei, valstybei trūksta bendros vizijos, strategijos, kur mūsų stiprybės, kur mūsų ateitis. Kalbame, kad nėra įgūdžių strategiškai valdyti valstybę, politinėms komandoms trūksta kompetencijos, į valstybės tarnybą atėjęs žmogus arba nežino, ką daryti, arba jaučiasi sraigteliu. Pirmiausia turi būti ne tik ministerijos, bet nacionalinė strategija, kad visi matytų kryptį ir toje piramidėje kiekvienas tarnautojas jaustųsi ne pasiklydęs, ne sraigtelis, žinotų savo tikslus. Reikia konkretumo, konkrečių idėjų, ne tik kokio šūkio „Drąsi šalis“. To trūksta. Tačiau esame dar jauna valstybė.

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

BFL nuotr.

Aušra LĖKA

„Man tai labai įdomus darbas“, – pasakodamas apie savo 25-erius metus valstybės tarnyboje tarsteli Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, užbėgdamas už akių klausimui, ar biurokrato darbas nėra nuobodus. Gal todėl, kad šį darbą dirba nebiurokratiškai, jis ir išrinktas geriausiu 2016-ųjų valstybės tarnautoju.

Ką veikia Vyriausybės kancleris? A.Mačiulis pripažįsta, kad klausimas ir paprastas, ir sudėtingas. „Kasdienis darbas labai dinamiškas – trumpai neatpasakosi“, – sako jis ir pradeda vardyti.

Kasdien – konsensuso paieškos

Kancleris vadovauja Ministro Pirmininko tarnybai – Vyriausybės kanceliarijai, kuri aptarnauja premjero ir Vyriausybės veiklą. Kanceliarijoje dirba beveik 200 žmonių, kancleris koordinuoja jos, kaip institucijos, darbą. Nemažą laiko dalį tenka skirti įvairių tarpinstitucinių pozicijų derinimui teisėkūros procese, derinti įvairius projektus ir parengti juos Vyriausybės posėdžiams. O teisės aktų priimti ir keisti reikia daug, nes tebesame jauna valstybė.

Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų.

Derybose dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) Lietuva gavo pastabų teisėkūros procesui, tad pasitempti yra kur. „Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų, kad ta pati ministerija teikia to paties įstatymo atskirų straipsnių projektus keliskart per mėnesį, nes atskiri ministerijų departamentai tarpusavyje mažokai bendradarbiauja“, – pripažįsta A.Mačiulis.

Vyriausybės kanceliarija atlieka ir įvairių struktūrų, kurioms vadovauja Ministras Pirmininkas, – komitetų, darbo grupių sekretoriato funkcijas. O jų daug: nuolatiniai dariniai, pavyzdžiui, Strateginis komitetas, tarptautinėms sutartims įgyvendinti įsteigtos darbo grupės ar laikinosios, kurių vienos baigia darbą, kitos pradeda.

Kanclerio atsakomybė – ir pačios Vyriausybės kanceliarijos vidinė komunikacija, kad ji skatintų bendradarbiauti, teikti idėjas, nebijoti suklysti, imtis atsakomybės.

Prieš pusketvirtų metų, paskirtas į šias, aukščiausias valstybės tarnautojo hierarchijoje, pareigas, A.Mačiulis „Veidui“ sakė vadovausiąsis į re­zul­ta­tus orientuota vadyba – kiekvienas pavaldinys tu­rės nusistatyti pamatuojamus rodiklius. O kokie jo pa­ties?

Kancleris prisipažįsta imdamasis šio darbo pats ne iki galo suvokęs Vyriausybės veiklos atvirumo, komunikavimo su visuomene svarbą. Portalas „Mano Vyriausybė“ – konkretus pavyzdys, kad kanclerio žodžiai „svarbu nebijoti, netingėti, skirti laiko konsultacijoms su visuomene, pasiklausti verslo, specialistų, piliečių, kas gerintina, kas blogai“ nėra tušti.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška.

Pripratinti valdininkus dirbti orientuojantis į rezultatus Vyriausybės kancleriui – viena svarbiausių užduočių. „Deja, tenka susidurti su procesinio valdymo rutina – valdininkas atlieka kažkokias pareigas ir nelabai nori išmatuoti, ką tai duoda. Sie­kiame, kad rengiant teisės aktų projektus iš kar­to būtų pamatuoti galimi rezultatai, – atlikti išankstinį poveikio vertinimą, ką tas teisės aktas duos verslui, visuomenei, paprastam piliečiui. Diskutuojame, pykstamės su ministerijomis, kolegomis, nes dar yra toks požiūris: priimkime įstatymą ir pažiūrėsime, kaip jis veiks. Bet turime pažiūrėti iš anksto, kad būtų mažiau klaidų“, – neabejoja A.Mačiulis.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška. Prie sta­lo jo kabinete kasdien sėda atskirų institucijų at­sto­vai, kancleris prašo visų argumentuoti, kodėl jų vie­nokia ar kitokia pozicija, ir ieško bendro vardiklio.

Tiesa, A.Mačiulį skiriant Vyriausybės kancleriu kai kas abejojo, ar jam, „minkštam“ žmogui, pavyks suderinti skirtingus interesus. „Gal minkštumas painiojamas su lankstumu: galima laikytis kietos pozicijos – teigti taip ir ne kitaip. Bet galima ginti savo poziciją argumentais, ieškoti kom­promisų“, – savo požiūrį dėsto A.Mačiulis. Ir jis tikrai sulaukia pagyrimų už gebėjimą ne tik iš­klausyti, bet ir išgirsti.

Greta politikos, bet ne politikas

Vyriausybės kancleris sako labai vertinantis iniciatyvius, nebijančius sakyti savo nuomonės, taip pat ir kritikos, pavaldinius.

Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.

Bet ar pats A.Mačiulis drįsta savo tiesioginiam vadovui – premjerui pasakyti, jei šis neteisus, klysta. „Taip tiesmukai – gal ne, bet išdėstyti savo nuomonę, siūlymus, sprendimų variantus ar kartais pasakyti kiečiau, kad toks sprendimo projektas nėra geriausias, be abejo, tenka, – pasakoja A.Ma­čiulis, bet priduria: – Vyriausybės kanceliarijos veikla susijusi su Vyriausybės programos įgyvendinimu, mes – Vyriausybės padėjėjai. Tad iniciatyvų, kurios kertasi su Vyriausybės programa, neturėtų būti. Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.“

Beveik visą gyvenimą, jau ketvirtį amžiaus, A.Mačiulis dirba valstybės tarnyboje, bet nė karto nedalyvavo jokiuose politiniuose rinkimuose, nesiveržė ir į politinius postus. Jau 14–15 metų jis – Socialdemokratų partijos narys, bet, pabrėžia, tik eilinis. „Mano nuomone, aš naudingesnis valstybės tarnyboje prisidėdamas prie politikos formavimo, jos įgyvendinimo. Save daugiau matau valdininku, tik ne blogąja prasme“, – sako A.Mačiulis.

Politinio pasitikėjimo tarnautoju dabar jis tapęs antrąkart: pirmąkart tai buvo, kai susisiekimo ministru paskirtas Zigmantas Balčytis jam, karjeros tarnautojui, pasiūlė viceministro – politinį postą, ir jis sutiko. Sako pamatęs, kaip toji tarnyba atrodo iš politinio pasitikėjimo tarnautojo varpinės, bet pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, kai vietoj viceministrų įteisintas nepolitinio pasitikėjimo valstybės sekretoriaus institutas, dalyvavo konkurse ir laimėjo.

A.Mačiulio kompetenciją ir patirtį vertina ne tik jo partijos kolegos socialdemokratai. Kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo dešinieji ir nepolitinio pasitikėjimo ministerijų sekretorių pareigybes pa­kei­tė į politinio, naujasis susisiekimo ministras, tuometis Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Ma­siu­lis, vienintelį A.Mačiulį paliko poste, įvertindamas tai, kad jis – geras vadybininkas ir procedūrų žinovas, o europiniai dalykai – jo stiprioji pusė, nes jis buvo vadovavęs ministerijos Trans­porto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Eu­ropos integracijos departamentams.

Kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai.

Bet ar ir pačiam A.Mačiuliui nesvarbu, kokios politinės krypties ministras jam vadovauja? „Nėra tas pats, nes kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai“, – neabejoja A.Mačiulis.

Jis pasakoja per savo ilgametę karjerą valstybės tarnyboje matęs politikų entuziazmą atėjus į postą po Vyriausybės pasikeitimo ir jų požiūrį į karjeros valdininkus – kad šie kažkokie negeranoriški, nekompetentingi, kad juos reikia pakeisti.

Pasaulyje yra daug modelių: vienur pasikeitus vyriausybei keičiama vos ne iki skyriaus vadovų, kitur valdininkais labiau pasitikima. „Jei politikas pasitiki valdininku ir leidžia jam būti iniciatyviam, pats tobulėja. Bet jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris. Gerai, kad jo Lietuvoje mažėja. Profesionalumas ir pasitikėjimas labai svarbu“, – tokios pozicijos laikosi A.Mačiulis, prisimindamas tuos metus, kai valstybės tarnyboje dirbo tik entuziastai – pensininkai ir studentai.

Į valstybės tarnybą – iš mokslo

A.Mačiulio karjeros kreivė pavyzdingai nuosekli: prieš ketvirtį amžiaus 1991 m. tuomet trisdešimtmetis Vilniaus inžinerinio statybos instituto (da­bar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) absolventas po septynerių metų darbo Moks­lų akademijos Ekonomikos institute atėjo dirbti į Susisiekimo ministeriją ir du dešimtmečius čia pamažu laiptelis po laiptelio kopė aukštyn.

Jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris.

„Sovietiniais laikais svajonių buvo, bet galimybių mažiau. Rinkausi konkretesnę profesiją – trans­portas, logistika visais laikais buvo ir liks svarbi sritis. Rinkausi pusiau ekonomisto, pusiau inžinie­riaus profesiją“, – prisiminimais dalijasi A.Ma­čiulis. Beje, būtent transporto sritį rinktis paskatino ir tai, kad jam patiko šios srities sportas – jis buvo Lietuvos kartingo jaunių čempionas.

Mokėsi A.Mačiulis gerai, tad baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Mokslų akademijos Eko­nomikos institute. Daktaro disertacija, kurią jis apsigynė jau dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, buvo iš Lietuvos geležinkelių sistemos strateginio planavimo srities. Mokslinio darbo idėjos neliko neįgyvendintos – A.Mačiulis jas panaudojo formuluodamas jau viso transporto sistemos strategijas, kai  vadovavo Susisiekimo ministerijos Trans­porto politikos departamentui.

Akademinio, tiriamojo darbo neužmetė ir ta­pęs valdininku: iki tapdamas Vyriausybės kancleriu dirbo pedagoginį darbą VGTU, parašydavo ir straipsnių transporto temomis. „Įdomu matyti, kad jaunimas, anksčiau nelabai akcentavęs žinių svarbą, nes buvo galima greitai prakusti iš laukinės rinkos verslo, dabar suvokia žinių poreikį. Bet ko jiems nepapasakosi, reikia rimtai rengtis paskai­toms. O taip ir pats tobulėji“, – džiaugiasi A.Ma­­čiulis.

Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti.

Jis neatmeta galimybės, jei baigus kadenciją šiai Vyriausybei naujasis premjeras pasirinktų kitą kanclerį, vėl imtis dėstytojo darbo. Jis turi teisę ir susigrąžinti valstybės karjeros tarnautojo statusą. „Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti. Esu vadovavęs galybei darbuotojų atrankos konkursų kaip komisijos pirmininkas ar narys, žinau, kad konkursantams tai kelia stresą, bet nebijočiau ir jų. Tik nelabai matau savęs versle. Gal jau per senas imtis verslo, nors su juo bendrauju visą gyvenimą – tai įpareigoja mano veikla dirbant ir Susisiekimo ministerijoje, ir Transporto investicijų direkcijoje, ir Vyriausybės kancleriu“, – sako A.Mačiulis.

Ne sėdėti valstybei ant sprando, o padėti klestėti

Vyriausybės kancleris prisipažįsta, kad pomėgiams daug laiko nelieka. Jis mėgsta keliones – pažinti pasaulį, skirtingas kultūras. Bet jam įdomios ir kelionės po Lietuvą. „Mes, lietuviai, linkę save plakti ir kritikuoti, bet keliaudamas po Lietuvą matai ne tik tuštėjančias sodybas (nors ir jų yra), bet ir gražėjančius miestelius, gyvenvietes, ir, žinoma, tokią gražią gamtą“, – sako A.Mačiulis.

Jam patinka ne tik grožėtis gamta – mėgsta sodininkauti žmonos, medikės, tėviškėje nedideliame miestelyje. „Ką moku dirbti? Viską – aš juk kaimo vaikas“, – šypsosi Vyriausybės kancleris.

Jo vaikai valdininkų dinastijos, atrodo, nepratęs: duktė Irmunda („Pats išrinkau retą senovišką prūsišką vardą“, – didžiuojasi A.Mačiulis) – finansininkė, ekonomistė, dirba privačiame versle, o dabar augina dvejų metų dukrelę. Sūnus Lukas – medicinos studentas, pasukęs mamos pėdomis.

Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui.

Pats A.Mačiulis nesigaili dirbantis valstybės tarnautojo darbą. „Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui, ieškoti būdų, kaip didinti visuomenės gerovę. Man šis darbas įdomus ir prie širdies“, – paneigdamas, kad žodis „biurokratas“ turi tik neigiamą atspalvį, sako A.Mačiulis ir pasidžiaugia, kad daugėja žmonių, manančių, jog biurokratai – ne kažkoks darinys, sėdintis ant valstybės sprando, o žmonės, kurie siekia tos valstybės klestėjimo.

Kolegų valdininkų, ministrų, merų, verslo asociacijų vadovų išrinktas geriausiu 2016 metų valstybės tarnautoju A.Mačiulis savo pavaldiniams praėjusią savaitę minėtos Tarptautinės valstybės tarnautojo dienos proga linkėjo nebijoti iniciatyvos, siekti rezultato, tikėti valstybės tarnyba – kad ji funkcionuoja valstybės gerovei, o ne kad valdininkas parašytų kokį raštą. Paprasčiau tariant, linkėjo būti biurokratu gerąja šio žodžio prasme, koks jis pats yra.

Dosjė

Gimimo data ir vieta 1961 m. kovo 31 d., Anykščių r. Nausodės k.

Išsilavinimas  VGTU, transporto inžinierius ekonomistas; socialinių mokslų daktaras

Užsienio kalbos anglų, prancūzų, rusų

Karjera

1984–1991 m. Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Transporto problemų skyriaus ekonomistas, mokslinis bendradarbis

1991–2001 m. Susisiekimo ministerijos (SM)  Ekonominių programų ir prognozių skyriaus viršininko pavaduotojas, Transporto politikos ir programų skyriaus viršininkas, Transporto politikos ir investicijų, Transporto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamentų direktorius

2001–2002 m. susisiekimo viceministras

2002–2009 m. SM valstybės sekretorius

2009–2011 m. SM kancleris

2011–2012 m. Transporto investicijų direkcijos vadovas

2012 m. – dabar Vyriausybės kancleris

Dvyliktą kartą „Veido“ surengtų geriausio valstybės tarnautojo rinkimų nugalėtoju tapo ketvirtį amžiaus valstybės tarnyboje dirbantis Alminas Mačiulis, aplenkęs vos prieš pusantrų metų į ją atėjusią Dianą Vilytę.

Ministrui pirmininkui Algirdui But­ke­vi­čiui „Veido“ geriausio valstybės tarnautojo apdovanojimo ceremonijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose šįsyk teko dvigubai maloni užduotis: jis įteikė apdovanojimą rinkimų nugalėtojui, o juo tapo tiesioginis jo pavaldinys – Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis.

„Ši ceremonija – tai puiki proga pastebėti ir įvertinti atsakingiausius, kūrybingiausius ir darbščiausius valstybės tarnautojus“, – sakė Vyriausybės vadovas, pabrėždamas, kad valstybės tarnyba – labai atsakingas darbas, darantis įtaką visai šalies raidai.

Antrą vietą rinkimuose pelniusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovė Diana Vilytė į valstybės tarnybą atėjo vos prieš pusantrų me­tų, bet jau sugebėjo pasiekti sektinų pokyčių: jos vadovaujamą VPT geriausios valstybės institucijos rinkimuose pralenkė tik Valstybės kontrolė.

O šios vadovas Arūnas Dulkys šiame poste – vos daugiau nei metai, bet tarp geriausių valstybės tarnautojų – trečias. „Norint, kad kažkas keistųsi, visada reikia pradėti nuo savęs“, – atsiimdamas geriausios metų institucijos apdovanojimą sakė A.Dulkys, ir tai nu­skam­bėjo kaip patarimas.

Minėdamas Valstybės dieną „Veidas“ ge­riau­sio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimus rengia nuo 2005 m. Rinkimuose balsuoja ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kitų institucijų vadovai.

BFL/K.Kavolėlis

Aušra LĖKA

Valstybės dienos išvakarėse už sąžiningą tarnystę valstybei „Veidas“ pagerbs jau dvyliktą kartą surengtų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų nugalėtojus.

Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (nuotraukoje) pernai papildė geriausiųjų valstybės tarnautojų klubą. Jame –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.),Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius  Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.).

Kaip išaiškinome geriausiuosius

Kas rinko: ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai.

Kaip balsavo: nurodė penkis, jų manymu, profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės tarnautojus ir penkias geriausiai dirbančias valstybės institucijas.

Kaip skaičiuoti balai: už kiekvieną gautą pirmą vietą skirti penki, antrą – keturi, trečią –  trys, ketvirtą – du, penktą – vienas balas.

Geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Už ką buvo negalima balsuoti: už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ir institucijas (Susisiekimo ministerijos kanclerį T.Karpavičių, Lietuvos banko valdybos pirmininką V.Vasiliauską,  Europos teisės departamento generalinį direktorių D.Kriaučiūną; Lietuvos automobilių kelių direkciją, Užsienio reikalų ministeriją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą). Taip pat buvo negalima balsuoti už savo atstovaujamą instituciją ir jos darbuotojus.

Prizas: geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Ar šie rinkimai objektyvūs? Toks klausimas, ypač tiems, kurie retai priartėja prie lyderių, kyla bene kasmet. Atsakymas: objektyvūs tikrai ne daugiau nei bet kokie rinkimai, nes tai – subjektyvi balsuotojų nuomonė, o ne koks pasveriamas ar pamatuojamas matmuo.

Tenka pripažinti, kad ir renkamųjų sąrašuose yra painiavos: idėja rengti geriausių valstybės tarnautojų rinkimus prieš dvylika metų „Veidui“ kilo norint pagerbti karjeros, o ne politinio pasitikėjimo tarnautojus, politikus. Bet teisės aktų požiūris juos skirstant į politinius ir nepolitinius kinta, o aukščiausias karjeros hierarchijoje kanclerio postas kai kuriose institucijose – politinio pasitikėjimo. Yra painiavos ir tarp „klasikinių“ valstybės tarnautojų bei statutinių pareigūnų. Šiuose rinkimuose siekiame įvertinti visų pirma „civiliokus“.

Net ir valstybės institucijos – vienos įtrauktos į Valstybės tarnybos departamento sąrašus, kitos ne, mat skiriasi jų teisinis statusas. Bet kiekvienas balsuotojas galėjo pats rinktis, už ką balsuoti, o susumavus šių metų „Veido“ organizuotų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų rezultatus lyderiai buvo akivaizdūs, nors personalijos ir institucijos susipynė, nes jei geras vadovas – gera ir institucija.

A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė.

Pagal rinkimų rezultatus išvesti gero valstybės tarnautojo formulės neįmanoma. Šiemet pusė dešimtuko – veteranai, valstybės tarnyboje dirbantys per 20 metų. Toks ir rinkimų favoritas Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Jį balsavusieji gyrė už gebėjimą išklausyti ir įsiklau­syti į kito nuomonę, už kompetenciją. „Vy­riau­sybės kanceliarija – gera, inovatyvumo įnešanti institucija, bent kiek sušvelninanti pastaruoju metu ryškias „feodalines“ tendencijas valstybės tarnyboje, mat vis labiau tai ne viena valstybės tarnyba, o atskirų ministerijų karalystės“, – taip A.Mačiulio vadovaujamą Vy­riausybės kanceliariją įvertino VšĮ „Eu­ro­pos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai pro­jektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klau­di­jus Maniokas.

Bet A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė. Tiesa, jai vadovaujamas darbas – ne naujiena: iki šio posto ji septynerius metus buvo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, paskui direktorė.

D.Vilytės vadovaujama VPT pelnė „sidabrą“ ir tarp valstybės institucijų. Kiekvienas pilietis, atsivertęs VPT interneto svetainę, galėjo pastebėti, kad tarnyba tapo daug atviresnė visuomenei, vadinasi, ir skaidresnė. O viešųjų pirkimų srityje taip ypač aktualu.

VPT vadovę giria ir tiesiogiai susiduriantieji su viešaisiais pirkimais. „Kaip gerą, principingą vadovę D.Vilytę pažįstu dar nuo to laiko, kai ji vadovavo Verslo paramos agentūrai. Ir naujame poste ji principinga, turi aiškius prioritetus, priima teisingus sprendimus“, – VPT vadovę vertina Transporto investicijų direkcijos direktorius Gintautas Predkelis.

Tarp kolegų valstybės tarnautojų, politikų ir verslo asociacijų pripažinimą įgyja ir jaunesnė valdininkų karta. Akivaizdus autoritetas – 43-ejų valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, į šį postą paskirtas vos prieš metus ir porą mėnesių. Jis tarp valstybės tarnautojų šiemet nusipelnė trečios vietos, o jo vadovaujama institucija – lyderė.

Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos.

„Valstybės kontrolė ir jos vadovas pasižymi inovatyviu požiūriu į vykdomas funkcijas: darbo organizavimu, kompleksišku požiūriu į Kons­ti­tucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą. Taip pat išskirtiniu dėmesiu ne tik į fi­nansinį, tačiau ir veiklos auditą, kuris neretai at­skleidžia neefektyvų išteklių ir lėšų paskirstymą valstybės institucijose. Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos“, – geriausia išrinktą instituciją – Vals­tybės kontrolę ir jos vadovą A.Dulkį vertina Sei­mo kontrolierių įstaigos vadovas Au­gus­tinas Nor­man­tas.

Jaunesnė valstybės įmonių vadovų karta į mūsų valstybės tarnybą atsineša ir vakarietišką patirtį: štai 41-erių Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas dvejus metus yra dirbęs Jungtinės Karalystės valstybės tarnyboje, studijavęs Londone.

Šiuolaikinis geras valstybės tarnautojas pa­nei­gia seną stereotipą, kad tai biurokratas prie po­pierių stirtos: A.Mačiulis, A.Dulkys, Š.Ke­se­rauskas – mokslų daktarai, jauniausias geriausiųjų dešimtuke Automobilių ke­lių direkcijos vadovas 35-erių Egidijus Skrodenis – doktorantas.

Žinoma, atsidurti tarp lyderių lengviau vadovams tų institucijų, kuriose susieina daug įvairių interesų. Bet neliko nepastebėti ir kiti. „Sau­lė­ly­džio komisijoje vyriausiasis valstybės archyvaras Ramojus Kraujelis pasirodė esąs tikras lyderis netikėtoje srityje“, – giria ESTEP valdybos pirmininkas K.Maniokas.

O Muitinės departamento generalinis direktorius  Arūnas Adomėnas savo vertinimą pakomentavo taip: „Tiesą sakant, labai sunku vertinti institucijas ir tarnautojus, su kuriais neteko tiesiogiai bendradarbiauti. Vertinti tik tas institucijas ir tarnautojus, su kuriais asmeniškai teko bendrauti, būtų neobjektyvu ir šališka. Todėl pasistengsiu pateikti objektyvų vertinimą kaip eilinis Lietuvos pilietis, pastebintis teigiamus ir neigiamus pokyčius tam tikrose valstybės valdymo srityse.“

Politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Vertindamas tokiais kriterijais, pagal pasiektus rezultatus, A.Adomėnas tarp institucijų išskyrė Energetikos ministeriją (šįkart rinkimuose ji užėmė dvyliktą vietą) už tai, kad sugebėjo priartėti prie vieno svarbiausių Lietuvai tikslų – energetinės nepriklausomybės ir energetikos rinkos demonopolizavimo, o rezultatą pajuto kiekvienas Lietuvos gyventojas – sumažėjo dujų kaina. Antrą vietą tarp institucijų jis skyrė Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri, jo vertinimu, sugebėjo pa­siekti tokį profesionalumo lygį, kuris leidžia atskleisti, ko gero, stambiausius korupcinius ry­šius Lietuvoje, o jos vadovui Sauliui Urba­na­vi­čiui už tai skirtų geriausio valstybės tarnautojo vardą.

O jei reikėtų įvardyti prasčiausiai savo funkcijas vykdančią instituciją, A.Adomėnas nurodytų Sveikatos apsaugos ministeriją: „Nes visi Lietuvos gyventojai moka dideles privalomojo svei­katos draudimo įmokas, bet nemokamų svei­katos apsaugos paslaugų negauna, o jei gau­na, tai pavėluotai ir nekokybiškas.“

Tikimės, kad taip – pagal pasiektus re­zul­ta­tus, o ne partiškumą, asmenines simpatijas ar, kaip paaiškėjo netyčia prisisegusiame laiš­ke, organi­zuojant „palaikymo akciją“ sa­vam vadovui, „Vei­do“ rengiamuose rinkimuose balsavo dauguma.

Beje, politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Alminas Mačiulis (55 m.)

Vyriausybės kancleris

Išsilavinimas: VGTU, transporto inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Stažas valstybės tarnyboje: 25 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2782 eurai

Šeima: žmona Lidija, medikė, duktė Irmunda, finansininkė, ekonomistė, sūnus Lukas, medicinos studentas

Pomėgiai: kelionės, aktyvus poilsis gamtoje, skaitymas

Diana Vilytė (52 m.)

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė

Išsilavinimas:  VU, ekonomistė

Stažas valstybės tarnyboje: 1,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2630 eurų

Šeima: gyvenimo draugas – Tomas

Pomėgiai:  domisi visais „gyvenimo kaip reiškinio aspektais“; iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daug nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos

Arūnas Dulkys (43 m.)

Valstybės kontrolierius

Išsilavinimas: VU, ekonomistas, socialinių mokslų dr.

Stažas valstybės tarnyboje: 10 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 3600 eurų

Šeima: žmona Dalia, dukros Kotryna (18 m.),

Barbora (16 m.), Ditė (9 m.)

Pomėgiai: istorinė, politinė, grožinė literatūra, kino menas; knygų „Lietuvos banknotai“, „Lietuvos monetos“ konsultantas ir bendraautoris, trijų dokumentinių filmų ciklo „Iš lito istorijos“ konsultantas

Robertas Klovas (44 m.)

Aplinkos ministerijos kancleris

Išsilavinimas: VU, teisė

Stažas valstybės tarnyboje: 21 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 3121 euras

Šeima: žmona Gintarė, 3 vaikai: Adomas (15 m.), Rūta (4 m.), Emilis (2 m.)

Pomėgiai: sportas, kelionės, medžioklė

Dainoras Bradauskas (50 m.)

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

Išsilavinimas: VU, ekonomistas

Stažas valstybės tarnyboje: 26 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 2469 eurai

Šeima: žmona Airė, sūnus Karolis, dukra  Arielė

Pomėgiai: netrukdo darbui

Osvaldas Šarmavičius (60 m.)

Valstybės tarnybos departamento direktorius

Išsilavinimas: KTU, inžinierius technologas, MRU, teisė (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 18 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2500 eurų

Šeima: žmona  Aldra, sūnūs Jurgis ir Vainius

Pomėgiai: Lietuvos ir Europos istorija

Egidijus Skrodenis (35 m.)

Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius

Išsilavinimas:  VGTU, miestų statyba ir planavimas (diplominis darbas parengtas ir apgintas Erfurto (Vokietija) technikos universitete); VGTU, miestų inžinerinės informacinės sistemos (magistras); nuo 2006 m. VGTU doktorantas

Stažas valstybės tarnyboje: 9 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2600 eurų

Šeima: nevedęs

Pomėgiai: badmintonas, skaitymas, kelionės

Remigijus Baniulis (52 m.)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius

Išsilavinimas: Rusijos Federacijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademija, priešgaisrinės technikos ir saugumo inžinierius

Stažas priešgaisrinėje apsaugoje: 33,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2755 eurai

Šeima: žmona Renata – ugniagesių gelbėtojų mokyklos skyriaus vedėja,  sūnūs Evaldas (28 m.), Martynas (25 m.), Dominykas (16 m.)

Pomėgiai: krepšinis, numizmatika, sodo darbai

Jūratė Raguckienė (55 m.)

Užsienio reikalų ministerijos kanclerė

Išsilavinimas: LEU, matematika, MRU, viešasis administravimas (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 23 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2948 eurai

Šeima: vyras Egidijus

Pomėgiai: kelionės, knygų skaitymas, asilų statulėlių kolekcionavimas

Šarūnas Keserauskas (41 m.)

Konkurencijos tarybos pirmininkas

Išsilavinimas: VU, teisė; Londono universiteto Karaliaus koledžas, Europos studijos; filosofijos daktaras (teisės srityje)

Stažas valstybės tarnyboje: 5 m. valstybės tarnyboje Lietuvoje, 2 m. Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos tarnyboje

Atlyginimas iki mokesčių: 2753 eurai

Geriausi 2016 m. valstybės tarnautojai (11–21 vietos)

11.                 Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

12–14.           Arūnas Kazlauskas, Teisingumo ministerijos kancleris

12–14.           Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

12–14.           Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė

15–16.           Giedrius Krasauskas, Prezidento kanceliarijos kancleris

15–16.           Romas Valentukevičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas

17.                 Dalia Miniataitė, Žemės ūkio ministerijos kanclerė

18.                 Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

19–21.           Daiva Raudonienė, Seimo kanclerė

19–21.           Živilė Mikėnaitė, Kalėjimų departamento direktorė

19–21.           Feliksas Dobrovolskis, Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius

Geriausios 2016 m. valstybės institucijos

1.                   Valstybės kontrolė

2.                   Viešųjų pirkimų tarnyba

3.                   Finansų ministerija

4.                   Susisiekimo ministerija

5.                   Valstybinė mokesčių inspekcija

6.                   Konkurencijos taryba

7.                   Lietuvos bankas

8.                   Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

9.                   Ūkio ministerija

10.                 Teisingumo ministerija

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

BFL/K.Kavolėlis

Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui teko dvigubai maloni misija: birželio 30 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose jis įteikė apdovanojimą dvyliktąjį kartą savaitraščio „Veidas“ surengtų geriausio valstybės tarnautojo rinkimų nugalėtojui, o juo tapo tiesioginis jo pavaldinys – Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis.

Ketvirtį amžiaus valstybės tarnyboje dirbantis A.Mačiulis (55 metų) vertinamas už kompetenciją, gebėjimą klausytis ir išgirsti, už inovatyvumo diegimą jo vadovaujamoje Vyriausybės kanceliarijoje. A.Mačiulis 20 metų dirbo Susisiekimo ministerijoje, buvo susisiekimo viceministras, šios ministerijos valstybės sekretorius, kancleris. Vyriausybės kancleriu dirba nuo 2012 m. gruodžio.

Antrą vietą rinkimuose pelnė Diana Vilytė, Viešųjų pirkimų tarnybai pradėjusi vadovauti vos prieš pusantrų metų, bet jau sugebėjusi pasiekti sektinų pokyčių šios tarnybos darbe.

Trečias – prieš metus ir porą mėnesių Valstybės kontrolės vadovu paskirtas Arūnas Dulkys. O jo vadovaujama Valstybės kontrolė šiemet „Veido“ organizuotuose rinkimuose pelnė geriausios valstybės institucijos vardą. „Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis požiūris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės raidos“, – vertina  Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas.

Antra 2016 m. geriausiųjų valstybės institucijų rikiuotėje – Viešųjų pirkimų tarnyba, trečia – Finansų ministerija.

Minėdamas Valstybės dieną „Veidas“ geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimus rengia nuo 2005 m., siekdamas pagerbti tarnystei valstybei pasišventusius žmones. Rinkimuose balsuoja ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai. Į nugalėtojų titulą negali pretenduoti trejų pastarųjų metų rinkimų nugalėtojai.

Geriausiais valstybės tarnautojais buvo išrinkti: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.), Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.), Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (2015 m.).