Tag Archive | "Almis Grybauskas"

Kūrėjo persimainymai

Tags: ,


Almis Grybauskas, žinomas šešių poezijos knygų autorius ir net PEN centro Metų vertėjo krėslu (už J.Hašeko “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius”) apdovanotas vertėjas, knygoje “Persimainymai” atskleidė dar vieną savo kūrybos lapą.

– Knyga, kurią neseniai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pavadinta “Persimainymai”. O paantraštėje parašyta, kad tai “vaidinimai ir kiti tekstai iš laikų, kai skaityti buvo įdomiau nei gyventi”…

– Tai reiškia, kad ir seniau rašiau prozą, vienu metu su poezija ir vertimais. Tie tekstai turi vieną bendrą aspektą, gal kryptį – nuolatinę kaitą. Pagal klasikinę tradiciją – tai metamorfozės. Jas galima labai įvairiai suprasti. Mano žvilgsnis į antikines metamorfozes – trumpi tekstai, impresijos antikinės literatūros motyvais. Nes klasikinė literatūra šiais laikais, kai tokia didelė sumaištis gyvenime ir mene, man yra tarsi atrama. Kai yra tokie rimti kriterijai, manau, antikinei literatūrai verta skirti dėmesio. Aišku, nereikia jos kartoti, bet inspiracijų visada galima rasti.

Knygoje yra apsakymų ir iš mano vaikystės įspūdžių, ir tekstas, kurį parašiau iš vokiečių kalbos išvertęs Gustavo Meyrinko “Golemą”, o po to enciklopedijoje užtikęs žinių, kad Vilniaus Gaonas bandė Golemą įkurti čia, Vilniuje. Radijo pjesės, kurias, remiantis vokiška tradicija tiksliau būtų pavadinti “pjesėmis skaitymui”, – pirmieji mano dramaturgijos bandymai. Nelengvai sekėsi, todėl buvo labai įdomu.

Beje, vienas teoretikas išvardijo aštuonis siužetus, kuriuos dar Aristotelis aptarė savo “Poetikoje”. Pasak jo, jokio naujo literatūros siužeto jau neįmanoma sugalvoti; yra tik tų siužetų įvairios variacijos, persipynimai. Ir aš manau, kad nieko naujo šiame pasaulyje nėra – viską, kas aprašyta Evangelijoje, iš esmės galima pritaikyti šiai dienai. Nuo savęs gali pridėti tik savo asmeninių potyrių, savo potėpių. Savo kalba viską peržaisti. Todėl, prisipažinsiu, man ir dabar skaityti daug įdomiau, nei gyventi.

– Ne tik skaitote, bet ir verčiate pasaulinio garso autorių – Milano Kunderos, Vaclavo Havelo, Jaroslavo Hašeko, kitų rašytojų kurinius.

– Tai tie laimingi laikai, kai aš siūlydavau išversti knygas, o leidyklos jas leido. Dabar mano pasiūlymai leidyklų nelabai domina – labiau rūpi komerciniai autoriai ir komerciniai leidiniai. Tai, ką man pasiūlo, man neįdomu…

– Toks reiklumas tekstui padeda ar trukdo rašyti prozą?

– Žodis man svarbiausia. Todėl manau, kad kiekvieno rašančiojo pareiga prisiminti savo mokytojus. Pasaulinėje literatūroje jų daug. Tačiau svarbūs autoriai, kurie rašė mano gimtąja kalba prieš mane. Poezijoje turėjau begalę mokytojų – lietuvių poezija be galo turtinga ir įvairi; pasaulinio lygio poezija! – bet prozoje nedaug autorių, kurie galėtų daryti įtaką. Man labai svarbūs trys autoriai: tai Romualdas Lankauskas ir jo romanas “Tiltas į jūrą”, 1963 m. išspausdintas “Pergalėje”, Juozas Grušas, jo smulkioji proza, ir mano draugas, buvęs kaimynas bei sugėrovas Ričardas Gavelis.

Lietuvių kalboje, manau, yra daug neišnaudotų galimybių. Todėl man baimę kelia tai, kas vis labiau apima mūsų šiuolaikinių autorių prozą, – visiškai nevaldomi žodžių srautai.

– Juos galėtų atsverti naujų knygų vertimai. Gal vis dėlto kažką planuojate?

– Jau keletą metų su viena leidykla vis pakalbame apie M.Kunderos eseistiką. Mane labai domina ir čekų prozos viršūnė – Jaroslavas Durychas (1886–1962), jo trilogija apie religinius karus; dar – pasaulinio ryškumo žvaigžde Bohumilas Hrabalas (1914–1997). Šių autorių knygų vertimai būtų programa “maksimum”. Programą “minimum” jau įvykdžiau…

Džiugina jaunųjų darbai

– Jau daug metų Prahos ir Brno universitetuose dėstote lietuvių kalbą, literatūrą čekų studentams. Kokia to darbo patirtis?

– Brno universitete, kuriame dėstau nuo 2006-ųjų, yra baltistikos studijos, kas antrus metus priimami studentai mokytis lietuvių kalbos. Dirbame trise: Vaidas Šeferis dėsto visus teorinius, kalbotyros dalykus, aš – lietuvių kalbos praktiką, literatūrą, kultūros dalykus, tarp jų – mitologija ar net paskaitų ciklas apie partizaninį karą Lietuvoje. Dar – žymiausias pasaulio baltistas iš Čekijos Tomašas Hoskovecas, varomoji tų studijų jėga. Šiemet į trisdešimt vietų buvo pateikti trisdešimt penki prašymai. Nuo trečio kurso su studentais stengiamės kalbėti lietuviškai, o su magistrantais nėra jokių kalbos sunkumų.

– Gal jie ėmėsi versti lietuvių autorių?

– Ačiū Dievui, ėmėsi. Ir, sakyčiau, neblogai pasisekė mūsų magistrantei Evai Sejtlovai, išvertusiai ir jau parengusiai spaudai Antano Baranausko “Anykščių šilelį”. Dabar ieškome galimybių išleisti A.Baranausko knygą čekų kalba. O štai mano draugo poeto duktė Vera Červenkova, kuriai dėsčiau lietuvių kalbą Prahos universitete, šiais metais privačiai išleido savo išverstą lietuvių pasakų rinkinį su savo draugo dailininko iliustracijomis. Tai neeilinis atvejis. Galėtų ir Lietuvos ambasada sureaguoti – įsigyti knygų reprezentacijai. Tai mūsų prestižo dalykas. Norėčiau, kad tokie dalykai neliktų nepastebėti.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...