Šiuo metu frazė “aš taip manau” Lietuvoje tapusi lemtinga: remdamiesi vien ja sprendimus priima daugybė žmonių – pradedant neišsilavinusiais liumpenais ir baigiant prezidente.

Tokia mintis kyla, kai apsidairai aplink ir pamatai, kaip griaunama valstybė ir kiek jos jau sugriauta. Štai įtariamasis dviejų žmonių nužudymu palaidojamas kaip nacionalinis didvyris, kelių tūkstančių piliečių palydėtas į paskutinę kelionę. Tuo tarpu jo aukos palaidotos kaip ir kiti paprasti mirtingieji, be jokios pompastikos. Prokuratūra ir teismai laikomi korupcijos lopšiais ir pedofilų lizdais, o prokurorai ir teisėjai esą vykdo mafijos ar, geriausiu atveju, “valstybininkų” ir pedofilų užsakymus. Kokių nors konkrečių, nekeliančių jokių abejonių įrodymų nepateikiama, nes juos atsveria stebuklus daranti frazė “aš taip manau”, kurią pirmasis pasakė ne koks nors pagiringas pilietis, bet viena iš valstybės vadovų. O jeigu taip manau, vadinasi, taip ir yra, o jei dar nėra, tai turi būti nedelsiant. Ir tik valstybės priešai gali tuo abejoti.

Premjeras paveda savo patarėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o neturintis savigarbos prokuroras pamina po kojomis įstatymus ir tai daryti leidžia. Patyrę teisininkai sako, kad taip elgtis nedrįsdavo net aukščiausio rango LKP sekretoriai gūdžiais Stalino laikais.

Iš trijų demokratinėms valstybėms būtinų valdžių – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų – Lietuvoje įstatymų leidyba ir Vyriausybė pačios susikompromituoja savo sprendimais, o teismų valdžią sukompromituoja anos dvi. Lieka vienintelė dar nesukompromituota institucija – Prezidentūra ir jos vadovė – prezidentė. Ji galėtų pasakyti tautai: nepjaukime šakos, ant kurios sėdime, nekoneveikime Seimo, Vyriausybės, teismų ir prokuratūros. Jei ten kas nors negerai – bendromis jėgomis taisykime, o ne griaukime tai, kas dar nesugriauta. Ji galėtų pasakyti savo nuomonę ir apie tuos, kurie pasislėpusį nuo teisėsaugos pilietį pavertė nacionaliniu didvyriu. Ir užjausti tuos, kurie žuvo nuo žudiko rankos. Galėtų ji pasmerkti ir tuos piliečius, kurie patys vykdo teisingumą. Taip pat ji galėtų ieškoti sprendimų, ką reikėtų daryti Seimui, Vyriausybei, kiekvienam iš mūsų, kad greičiau pasibaigtų nelemtasis sunkmetis ir prasidėtų ekonomikos augimas. Pagaliau ji galėtų pasakyti ir savo nuomonę, ar seksualinių mažumų noras visiems demonstruoti savo gyvenimo būdą nežaloja jaunuolių psichikos. Ir dar daug ką ji galėtų pasakyti.

Visa tai turėtų daryti kiekvienos demokratinės valstybės vadovas. Deja, Jos Ekscelencija to nedaro ir, atrodo, nė nemano daryti. Galima pamėginti paanalizuoti tokio elgesio priežastis. Viena labiausiai tikėtinų –  Jos Ekscelencija nežino, ko reikėtų griebtis. Bet prezidentei ne problema sukviesti aukščiausios klasės specialistus ir kartu su jais ieškoti sprendimų. Tokių sprendimų ji neieško. Jų vietoje ji priima tik tokius, kurie nekenkia jos aukštam reitingui. Iš tiesų ar gali kas nors įsivaizduoti, kad prezidentė pasakys vieną kitą sūrų žodį nusikaltėlio gynėjams ir pagirs prokurorus, policininkus ar teismus? Ir dar užjaus to nusikaltėlio aukas. To nebus, nes JE svarbiausia jos pačios reitingai, o ne Lietuvos piliečiai. Jei taip įvyktų, prezidentės reitingai smuktų. Todėl ji naudoja tik tokius metodus, kurie patinka visuomenei ir nemažina reitingų, – kapoja institucijų vadovų galvas.

Demokratinių valstybių vadovai stengiasi dirbti su esamais institucijų vadovais: pasikviečia juos pokalbio, kartu su jais išsiaiškina problemas, numato galimus jų sprendimo būdus, pažada savo paramą, nustato sprendimų priėmimo terminus, o jiems pasibaigus patikrina, kaip institucijos vadovams pavyko susidoroti su jiems iškeltais uždaviniais. Ir jei nepavyko dėl vadovų kaltės – tada juos pakeičia. Pas mus elgiamasi kitaip: pirmiau atleidžiamas vadovas, tada ieškoma naujo.

Reikia pripažinti, kad mūsų prezidentės veiklos pobūdis kartais skiriasi nuo demokratiškų valstybių vadovų. Ji nesiteikia paaiškinti visuomenei, kodėl priimamas toks, o ne kitoks sprendimas, nes jai frazės “aš to noriu” ar “aš taip manau” yra visos veiklos alfa ir omega. Iliustracija čia galėtų būti tiek Vygaudo Ušacko, tiek Mečio Laurinkaus, tiek Povilo Malakausko, tiek Algimanto Valantino, tiek ir kitų pareigūnų likimas.

Bet rinkėjai iš visų galimų kandidatų pasirinko ryškiausią ir žadėjusią visur įvesti tvarką, pažaboti korupciją, pertvarkyti teisėsaugą ir pan. Ir dabar jie nepraranda vilčių, kad prezidentė išpildys gausius savo rinkimų pažadus. Manau, kad rinkėjų akys atsivers dar negreitai.

Ir kaip čia gali užmiršti, kad žuvis pūva nuo galvos, o valoma nuo uodegos.