BFL

Vyriausybė praėjusią savaitę apsisprendė kogeneracinių elektrinių Vilniuje ir Kaune statybos bei rekonstrukcijos projektus patikėti valstybės kontroliuojamoms bendrovėms. Tikimasi, kad tai ne tik sumažins šilumos kainą šių miestų gyventojams, bet ir reikšmingai padidins šilumos iš biokuro gamybą Lietuvoje.

Šiuo metu šalyje iš biokuro pagaminama daugiau nei trečdalis (33 proc.) šilumos, bet Vilniaus ir Kauno dalis čia menka. Mat biokuro plėtros projektų didžiuosiuose šalies miestuose, kurie sunaudoja maždaug pusę visos Lietuvoje pagaminamos šilumos, iki šiol nebuvo daug.
Biokurui kūrenti pritaikytas vienas iš Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilų, Naujosios Vilnios katilinė ir katilinė “Aliejaus investicijos”, o Kaune veikia trijų nepriklausomų šilumos gamintojų – “GECO Kaunas”, “Lorizon Energy” ir “Pramonės energijos” biokuro katilinės.
Tiesa, artimiausiu metu Kaune numatomas įspūdingas proveržis – suplanuota apie 10 naujų atsinaujinančios energijos katilinių ar kogeneracinių elektrinių, kurias statys ar jau stato nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendrovė “Kauno energija”. Bendra jų galia turėtų sudaryti daugiau nei 300 MW – tiek galios Kaunui vidutiniškai pakanka žiemos šildymo sezonu.
Kalbos apie Vilniaus šilumos ūkio perėjimą prie gerokai už rusiškas dujas pigesnio biokuro taip pat nuolat sklando ore.

Permainas paskatino konkurentai
Kitur Lietuvoje jau gerokai anksčiau, o pastaraisiais metais ypač intensyviai vyko biokuro katilinių plėtra: buvo statomos naujos katilinės, biokurui naudoti pritaikomos šilumos įmonių senosios dujinės katilinės.
Praktiškai beveik visi šalies rajonai savo šilumos gamybos balanse turi mažesnę ar didesnę biokuro dalį, tik Šalčininkuose, Prienuose, Elektrėnuose šilumai gaminti biokuras kol kas nenaudojamas.
Užtai Ignalinos, Molėtų, Lazdijų rajonuose centralizuotai tiekiama šiluma gaminama vien tik iš biokuro, Utenos, Tauragės rajonų katilinėse biokuras sudaro 80–90 proc. Todėl šių savivaldybių gyventojai gali džiaugtis mažiausiomis šilumos kainomis šalyje.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šių metų kovo mėnesį “Utenos šilumos tinklų” tiekiamos šilumos kaina buvo mažiausia – 17,58 ct/kWh, o didžiausia kaina – 33,84 ct/kWh šilumą tiekė “Fortum Joniškio energija”, šilumai gaminti naudojanti tik 9 proc. biokuro.
Joniškio rajono meras Gediminas Čepulis džiaugiasi, kad Joniškyje investavo nepriklausoma šilumos gamintoja bendrovė “GECO Investicijos”, pastatydama kad ir nedidelę 4 MG biokuro katilinę, kurios gaminamą pigesnę šilumą privalo pirkti suomių valdoma “Fortum Joniškio energija”. Atsiradusi konkurencija, pasak G.Čepulio, ir pastarąją paskatino investuoti į biokuro katilinės projektą, kuris šiuo metu yra rengiamas. Todėl meras tikisi, kad rekonstravus katilinę šiluma atpigs ir Joniškio rajono gyventojams.
Tarp didžiausių brangininkų – ir Anykščių rajonas, kuriame šilumos kilovatvalandė šių metų kovo mėnesį kainavo 30,66 cento. Bendrovės “Anykščių šiluma” direktorius Virgilijus Vaičiulis pasakoja, kad didžiuoju akmeniu po jų kaklu kabo 14 mln. Lt (pradinė 19 mln. Lt) paskola, už kurią dar 1999 m. Anykščiuose buvo rekonstruotas šilumos ūkis, įrengiant gamtinių dujų katilines. Pabrangus dujoms šilumos kaina šoko į neregėtas aukštumas. Pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį kvadratinio metro šildymas anykštėnams kainavo 7,20 Lt, už 60 kv. m buto šildymą teko pakloti po 430–440 Lt.
Tačiau jau šiemet, iš ES fondų gavę 3,1 mln. Lt paramą, antra tiek investavę patys, anykštėnai statys biokuro katilą, todėl tikisi šilumos kainą atpiginti bent 4–5 centais už kilovatvalandę.
“Daugiau sumažinti kainos iš pradžių neišeis, nes turime mokėti paskolą. Be to, daug kainavo “Anykščių vyno” gamyklos katilinė, kurioje ir įrengsime biokuro katilą”, – skaičiuoja V.Vaičiulis.
Jam pritaria ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas, sakydamas, kad esminę klaidą daro tie, kurie neįvertina su biokuru susijusių investicijų svorio.
“Visi pripažįsta biokuro pranašumus: tai tris kartus už dujas pigesnis kuras, iš vietinių atsinaujinančių žaliavų, ypač svarbus dėl regioninės plėtros galimybių. Tačiau visi nori pasinaudoti biokuro teikiama nauda nedelsiant – pastatė katilinę, ir nori iš karto gauti pigesnę šilumą. Bet kadangi katilinės rekonstrukcijai, pritaikant biokurui, ar naujos katilinės statybai reikia didelių investicijų, didžiąją dalį kurių tenka skolintis iš banko, visa tai biokuro naudą gerokai mažina”, – aiškina R.Lapinskas.
Pasak jo, neatsitiktinai biokuro katilinių statybos ar pritaikymo projektai remiami ES fondų lėšomis. Daugelis miestų šilumai gaminti iš dalies ar visiškai pradėjo naudoti biokurą pasinaudoję šia parama.
Tiesa, praėjusiu 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ES paramos suma buvo ribojama 6 mln. Lt suma, todėl pirmiausia renovuoti imtos nedidelės dujinės katilinės mažesniuose šalies miestuose, kur parama sudarė pusę reikalingų sąnaudų. Tačiau tokia suma aiškiai per maža didiesiems miestams, todėl Vilniaus, Kauno šilumos gamybos balanse biokuras iki šiol sudaro labai nedidelę dalį.

Didės paklausa, kils ir kainos
Kaip numatyta praėjusią savaitę Vyriausybės patvirtintame Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2020 m. programos projekte, Vilniuje numatoma pastatyti apie 145 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines, o investicija į jų statybą siektų apie 1,135 mlrd. Lt. ES fondų parama sudarytų 567 mln. Lt.
Kaune siūloma statyti apie 50 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines. Investicija siektų 478 mln. Lt, ES parama sudarytų apie 239 mln. Lt. Tikimasi, kad įgyvendinus šiuos projektus šilumos kaina Vilniuje ir Kaune sumažėtų beveik trečdaliu, o iki 2020 m., kaip numatyta, iš biokuro galėtume pasigaminti apie 70–80 proc. visos šaliai reikalingos šilumos.
“Kogeneracija – pats efektyviausias biokuro panaudojimo būdas. Iš biokuro Lietuvoje galima pagaminti apie 80 proc. centralizuotos šilumos ir apie 20 proc. mums reikalingos elektros. Tiesa, dėl savo sudėtingumo kogeneracinės elektrinės yra keletą kartų brangesnės. Jų Lietuvoje kol kas turime nedaug: Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilas pritaikytas gaminti šilumai ir elektrai, “Marijampolės šilumos”, “Plungės bioenergijos”, Šiaulių kogeneracinės elektrinės”, – vardija R.Lapinskas.
Tiesa, jis perspėja, kad jei Vilnius ir Kaunas šilumai gaminti imtų naudoti skiedras, jų poreikis didelio galingumo elektrinėse būtų labai didelis, dėl to skiedrų kainos regionuose, kaip prognozuojama, pakiltų 20–25 proc. – nuo 600 Lt už toną naftos ekvivalento iki 800–900 Lt/tne. Vadinasi, aplinkiniuose rajonuose brangtų ir šiluma.
“Nepadarykime klaidos ir nesukelkime nereikalingos įtampos biokuro rinkoje. Lietuva gamina kelis šimtus tūkstančių tonų šiaudų ir medžio granulių. Tos gamybos apimtys gali dar didėti, todėl elektrinėse Vilniuje ir Kaune reikia naudoti šiaudų ir medžio granules. Šilumos gamybos technologija ir pats kuras yra šiek tiek brangesni, tačiau kur kas labiau pritaikyti tai didžiajai energetikai, kuri skaičiuoja šimtus megavatų galios”, – įsitikinęs R.Lapinskas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius taip pat svarsto, ar pavyks atsilaikyti prieš didžiųjų miestų interesą projektus įgyvendinti mažųjų sąskaita.
“Matau grėsmę, kad bus sukurtos vienodos paramos sąlygos medienos ir šiaudų biokurui. Tuomet Vilnius ir Kaunas pasirinks pigiausias investicijas – skiedras, o regionų gyventojai ir tie, kurie namus šildo malkomis, dėl padidėjusios skiedrų paklausos mokės brangiau. Todėl kuriant paramos schemas reikia pirmiausia galvoti, kas naudinga valstybei, o ne atskiram miestui. Paramos intensyvumas medienos ir šiaudų biokurui turėtų būti skirtingas”, – mano M.Nagevičius.