Prieš dvidešimt metų visuomenė niekuo kitu, net Bažnyčia, nepasitikėjo taip, kaip žiniasklaida, o dabar ja tiki maždaug kas trečias. Tad kas pasikeitė – žiniasklaida ar visuomenė?

Jei lyginsime dabartinį ir 1992-ųjų rudens, kai buvo išleistas pirmasis „Veido“ numeris, Lietuvos žiniasklaidos peizažą, panašumų daug. Šiandien, kaip ir prieš dvidešimt metų, Lietuvoje esame vienintelis analitinis, save išsilaikantis, o ne kažkieno ir nežinia kokiam tikslui finansuojamas mokamas savaitraštinis politikos, ekonomikos ir visuomenės aktualijų žurnalas. O didžiausias skirtumas – kad kuriant „Veidą“ žiniasklaida buvo beveik kaip Dievas, ja buvo tikima labiau nei kuo kitu. Jei taip tikėta, vadinasi, ir tikėtasi iš jos daug.
Šiandien tokio pasitikėjimo ir tikėjimo perpus mažiau nei anuomet. Ko gero, didesnio pasitikėjimo šiandieninė Lietuvos žiniasklaida ir neužsitarnavusi. Žinoma, ji nevienalytė, bet, perfrazavus posakį, kad šaukštas deguto medaus statinę sugadina, lygiai taip pat ir šaukštas medaus deguto skonio nepermuša. Deja, šiandien net savęs bulvariniais nelaikantys leidiniai linkę linksminti, gąsdinti žiaurybėmis, lįsti po visuomenės interesui visai nesvarbiais žmonių asmeninio gyvenimo patalais ar girti kokį politiką vien todėl, kad jis davė leidiniui reklamos, ar todėl, kad pats yra to leidinio savininkas.
Tiesa, pastaraisiais metais lyg ir jaučiamos tų linksmybių pagirios – televizijose atsiranda daugiau informacinių laidų, steigiasi ne tik bulvariniai skaitalai. Tačiau itin didelio susidomėjimo tai nesulaukia. Klausimas: ar atgimimo euforijoje savo misiją giliau nei dabar suvokusi žiniasklaida suprastėjo, nes neliko kritinės masės auditorijos kokybiškai žiniasklaidai, ar, atvirkščiai, kokybinės žiniasklaidos vartotojų nedaug, nes Lietuvoje ne itin yra ką kokybiško vartoti? Kas ką sugadino: žiniasklaida visuomenę ar visuomenė žiniasklaidą?

Laikraščiai ėmė kratytis kompartijos pavadėlio
Oficialią Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną,1990 m. kovo 11-ąją, galėjome pasitikti su tikrai neseklia žiniasklaida, sutekėjusia iš trijų savaip stiprių srovių: sovietmečiu pogrindyje leistos patriotinės ir religinės, entuziazmo kurti nepriklausomą Lietuvą kupinos Sąjūdžio ir nepriklausomybės kovotojų pusėn stojusios dalies posovietinės žiniasklaidos. Tačiau taip nenutiko. Kodėl – sunku būtų suvokti be jos priešistorės, atgimimo priešaušrio.
Dirbti žurnalistu tuo laikotarpiu, žinoma, tiems, kurie pasirinko poziciją siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, buvo tikra likimo dovana. Dar vis su Ezopo kalbos elementais, bet jau kur kas tiesiau buvo galima kalbėti apie tikrus visuomenės skaudulius, o kiekvieną laisvėjantį žodį gaudyte gaudė vis daugiau žmonių. Tuomečio „Gimtojo krašto“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis yra pasakojęs, kad 1986–1987 m., paryčiais užbaigęs numerį ir snustelėjęs vos kokią valandikę, neatsispirdavęs pagundai nulėkti iki kiosko pažiūrėti, kaip kone kiekvienas prašydavęs „Gimtojo krašto“. Šis buvo tapęs didžiausiu pasaulyje savaitraščiu, jo tiražą skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tai yra vien tik prenumeratorių turėjo per 320 tūkst. Nors metrikoje buvo rašoma, kad „Gimtasis kraštas“ skirtas užsienio lietuviams, tai buvo tikras žmonių pilietiškumo žadintojas pačioje Lietuvoje.
Ne tik „Gimtasis kraštas“, bet ir „Literatūra ir menas“, „Komjaunimo tiesa“, „Kauno tiesa“ ėmė skelbti poleminius rašinius kultūros, visuomeninio gyvenimo, ekonomikos, ekologijos, valdymo klausimais. Tuometės „Kauno tiesos“ vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė prisimena, kaip ją Lietuvos kompartijos CK pasiuntė Maskvon į redaktorių seminarą. Ten jau ne tik inteligentiją, bet ir platesnius visuomenės sluoksnius kaitino „Literaturnaja gazeta“ rašiniai, legendinė televizijos laida „Vzgliad“.
T.Mačiulienė prisimena: „Su redaktoriais susitikęs pats „gensekas“ – kompartijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas aiškino, kad užtenka žiniasklaidoje „pokazuchos“, kad laikas žiniasklaidai keistis. Redaktoriai iš Tadžikijos, Kazachijos buvo pašiurpę: „Kak eto mozet bytj?!“
Grįžusi iš Maskvos ir iki tol bravūriška drąsa bei nepaklusnumu miesto partinei valdžiai garsėjusi redaktorė turėjo neatremiamų kontrargumentų prieš Kauno partinius veikėjus: „Partijos miesto biuro posėdžiuose riksmą dėl „Kauno tiesos“ rašinių, kritikuojančių valdžią ar siūlančių grąžinti senuosius gatvių pavadinimus, pavyzdžiui, Lenino prospektą vėl vadinti Vytauto, atremdavau, kad tai Gorbačiovas liepė taip rašyti. Netrukus pritrenkėme miesto vadovus pakeitę „Kauno tiesos“ metriką: vietoj LKP Kauno miesto komiteto ir Darbo žmonių deputatų tarybos organo parašėme „laikraštis“, paskui pirmieji Lietuvoje nuėmėme privalomą šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Oficialiu raštu kreipėmės į LKP miesto komiteto biurą, kad šis atsisakytų nuosavybės teisių į miesto laikraštį. O šiems pasakius „Niekada“, kreipėmės į skaitytojus, kviesdami diskutuoti, ar „Kauno tiesai“ reikia pavadėlio. Kiekvieną rytą iš pašto atsiimdavome maišą laiškų. Spausdinome kardinolo Vincento Sladkevičiaus, inteligentijos, eilinių skaitytojų laiškus. Protestuodami prieš miesto valdžios nenorą atsisakyti suteikti laikraščiui nepriklausomybę, „Kauno tiesos“ pavadinimą ėmėme spausdinti ne puslapio viršuje, o apačioje.“
Po pusmečio kovos redakcija tapo nepriklausoma. Kova su sovietmečio vadukais nebuvo tokia jau nepavojinga: ant kortos buvo statoma ne tik profesinė karjera ar darbo vieta – skambučiai iš saugumo lyg tarp kitko užsimindavo, kur mokosi tavo vaikai, gyvena tėvai ar dirba sesuo.
Drąsos užteko ne visiems redaktoriams. Štai didžiausia, tuomet įtakingiausia ir turtingiausia „Tiesa“, turėjusi per 300 tūkst. tiražą, permainų išsigando ir per kelerius metus tapo niekam nereikalingu partiniu laikraštuku. „Tiesa“ pasirinko toliau būti partiniu „organu“ – net valstybei atkūrus nepriklausomybę nesiekė nepriklausomo dienraščio statuso, o tapo LDDP „organu“. Paskui bandė keisti pavadinimą – persivadino į „Dieną“, bet 1996 m., neatlaikęs konkurencijos su pasirinkusiaisiais nepriklausomų laikraščių kelią, kapituliavo ir nutraukė savo gyvavimą. O štai „Komjaunimo tiesa“ sugebėjo 1989 m. pabaigoje privatizuotis, nuo 1990 m. persivadino į „Lietuvos rytą“ ir lig šiol yra didžiausias Lietuvos dienraštis.
Rajonų laikraščiai taip pat ėmė kratytis kompartijos priklausomybės ir šiandien šypseną keliančių pavadinimų: „Komunizmo vėliava“ virto „Tėviškės žiniomis“, „Komunizmo švyturiai“ – “Telšių laikraščiu“, „Komunistinis darbas“ – „Pamariu“, „Spartuolis“ – „Galve“ ir pan.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.