Alaus populiarumą pasaulyje nusako toks teiginys: žmonija esą daugiau išgeria tik vandens ir arbatos. Šis gėrimas, pradėtas gaminti senovės Egipte ir Mesopotamijoje, kinta pagal šiuolaikines madas, viena jų – craft (namudinis) alus. Tokį alų savo virtuvėse verda ir šiuolaikiniai aludariai. Šis hobis gali tapti ir sėkmingo verslo pradžia. Taip nutiko su „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėmis, atsiradusiomis Klaipėdoje, „Švyturio“ alaus darykloje.

Linas SENKUS

„Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėse nedidelėmis partijomis gimsta įdomių rūšių alus. 100 l talpos alaus daryklėlė skirta aludarių eksperimentams. Alaus virimo ir brandinimo įranga suteikia galimybę eksperimentuoti su įvairiomis tradicinėmis ir kiek netikėtomis alaus gamyboje natūraliomis žaliavomis, ieškoti naujų alaus skonių ir aromatų.

Pasaulyje suskaičiuojama daugybė skirtingų alaus stilių ir aludariai su jais toliau eksperimentuoja. Dirbtuvės įkurtos aludarystės meistriškumu garsėjančioje senojoje „Švyturio“ alaus darykloje Klaipėdoje. Tad ir klausiame „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių kuratoriaus Andriaus Bagdzevičiaus: ar įprastas alus lietuviams nebeįdomus?

Aistra alui ir noras puoselėti šio gėrimo kultūrą Lietuvoje atsirado jam dirbant „Švyturyje“. „Pirmiausia darome tokį alų, kokį patys norėtume gerti, –  sako A.Bagdzevičius. – Jei alus gimsta aludario širdyje ir gaminamas kaip sau – tai mano craft alaus supratimas. Norėtume, kad žmonės domėtųsi naujais alaus skoniais, derinimu su maistu. Juk dar gajus stereotipas, kad tėra pora alaus rūšių ir prie bokalo tereikia riebaluose plaukiojančios kiaulės kojos…“

Norima įrodyti, kad žodžiai „tamsus“, „šviesus“ ir „kvietinis“ apie alų tegali mažai pasakyti, parodyti, kad yra daug ir skirtingų alaus stilių, kad kiekvienas aludaris juos interpretuoja savaip. Norima nustebinti. Taip vadovaudamiesi intuicija aludariai dirbtuvėse jau sukūrė 8 skirtingus alus. Tačiau yra tekę ir kanalizacijon išpilti – nepavyko.

Naujas alus pereina tris ekspertizės filtrus: paties aludario, degustatorių ir alaus mėgėjų. Paskui svarbu išlaikyti vienodą visų partijų technologiją. Pirmame A.Bagdzevičiaus savarankiškai sukurtame aluje „Bocmano ūsai“ itin gausu apynių. „Esu jų mėgėjas, – sako jis. – Kai kurie mano, kad net per didelis apynių mėgėjas, bet kada nors aš įrodysiu, kad jie yra per maži mėgėjai, o ne aš per didelis.“

Alaus dirbtuvės – gal ir neįprasta, bet galima suprasti: čia eksperimentuojant kuriamas alus. Tačiau kodėl „Raudonų plytų“? „Nes daryklos sienose tokių nemažai, nes pačioje Klaipėdoje tokių daug, o Klaipėdai mes puoselėjame ypatingą jausmą, – sako A.Bagdzevičius. – Nors esu vilnietis, man Klaipėda – įkvepiantis miestas: vėjai, jūra, uostas, o dar magiškoji Neringa. Ir alų gamini tą jausdamas…“ Ne veltui pajūrio vėjais dvelkia ir jų alaus pavadinimai: „Bėganti kopa“, „Ungurio kojos“.

Alaus dirbtuvių kuratoriaus nuomone, jų daromas alus netaps itin populiarus per naktį. Gal kam bus per kartu, kam – per saldu, kam – per rūgštu, o kai kas sakys, kad tokio daug neišgertų. Bet bus pulkelis besidominčių, ragaujančių ir atrandančių, tai jiems ir gamins. Šis ratas plėsis. Ir tikrai – pardavimas per metus išaugo net 300 proc.

„Raudonos plytos“ pakeis visą daryklą

Senovinė raudonų plytų dvasia keis ir „Švyturio“ vaizdą. „Švyturys-Utenos alus“ pradeda šios alaus daryklos rekonstrukciją, jai per dvejus metus numatoma skirti 5 mln. eurų. Vietoj sovietinio stiliaus administracijos patalpų iškils pagal senąją Klaipėdos architektūrą projektuojamas pastatas, lyg 1784-aisiais, kai daryklą valdė jos įkūrėjas J.W.Reincke. Apie 3 tūkst. kvadratinių metrų plote bus lankytojų centras, supažindinsiantis su alaus gamyba bei kultūra, veiks restoranas. O svarbiausia – atvira alaus gamybos linija, kurios darbą galės stebėti lankytojai.

„Šis projektas leis atsiverti lankytojams ir parodyti visas „Švyturio“ daryklos galimybes – ne tik kaip alaus gamybos vietos, bet ir kaip vienos seniausių Lietuvos įmonių, savo istorija glaudžiai susijusios su Klaipėdos krašto istorija ir žmonėmis. Rekonstruota darykla suteiks galimybių nedidelėmis partijomis virti craft alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – sako „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas Rolandas Viršilas.

O kokią šio gėrimo ateitį Lietuvoje mato „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių kuratorius A.Bagzevičius? „Alus turi daugiau organoleptinių savybių nei vynas. Tikiu, kad Lietuvoje alaus kultūra gyvuos ir plėsis, žmonės apie alų, jo įvairovę turės savo nuomonę, kalbės apie stilius, vis dažniau derins maistą su šiuo gėrimu, skirtingomis progomis rinksis skirtingas alaus rūšis. Jaučiame, kad alaus kultūra juda pirmyn. Planuojame kurti įvairesnį, radikalesnio skonio alų, nors itin ekstremalaus alaus dar neketiname gaminti, vartotojas turi priaugti… Tačiau džiugu, kai tavo gėrimas įlieja į žmonių taures įdomaus skonio.“

Sakoma, kad dabar pasaulyje žinoma daugiau nei 140 alaus stilių. Egzistuoja alaus mėgėjų draugijos, kurių nariai, gurmanai keliauja ir ragauja vis naujų rūšių alų. Tikėtina, kad už raudonų

Dreamstime

Nors pagalvojus apie aludario amatą prieš akis iškyla barzdotas dėdė, besisukiojantis tarp alaus statinių, jau 15 metų aludario patirtį turintis Ričardas Barakūnas šaiposi, kad dabartinėse kompiuterizuotose alaus daryklose aludariai dažniau rašo elektroninius laiškus ar ataskaitas, nei kilnoja grūdų maišus. Tiesa, kaip ir prieš šimtus metų, ragavimas vis dar tebėra vienas pagrindinių aludario užsiėmimų.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Ragauji, uostai skirtingus apynius, grūdus pamali, renkiesi tinkamesnius. Tada prasideda bandomieji alaus virimai ir, žinoma, tenka vėl ragauti, – pasakoja „Kalnapilio-Tauro“ grupės aludaris. – Tai itin svarbu kuriant naujas ar tobulinant senas alaus rūšis. Kadangi tai gyvas procesas, ne viską gali numatyti iš pradžių, alaus savybes ir kokybę tenka nustatinėti savais skonio ir uoslės receptoriais.“

Didelę aludario laiko dalį užima žaliavų parinkimas ir siuntimasis, bandomieji virimai, pirmiausia, žinoma, mažoje alaus darykloje, tada, jei pavyksta, didesnėje, kol per daug žingsnelių ištobulinamas galutinis produktas.

Pasak aludario R.Barakūno, naujos alaus rūšies laukti tenka ilgai. Pirmiausia brandinama idėja, ir tik ją išgryninus prasideda smagumas. Tenka dešimtis ar šimtus kartų skanauti ir gerinti alų, kol galiausiai sukuriama nauja rūšis. Ją degustuoja nemažai žmonių. Eksperimentuojama nuolat, tačiau į masinę gamybą pristatomos tik viena dvi rūšys per kelerius metus. „Kita vertus, lietuviai – konservatyvi tauta. Nors ir nori išmėginti naujas alaus rūšis, bet vis tiek netrukus grįžta prie senųjų. Naujovės sunkokai prigyja“, – pastebi aludaris.

Kaune veikiančios alaus daryklos „Volfas Engelman“ vadovas Marius Horbačauskas apskaičiavo, kad savo kvietinį alų „Balta pinta“ įmonė tobulino maždaug pusantrų metų: „Įvertinti, kiek įdedama darbo, kiek žaliavų sugadinama, sudėtinga, bet, sakyčiau, kalbame apie dešimtis tūkstančių eurų.“

Lietuvoje gaminamas alus atitinka pasaulinius standartus ir nuolat pelno aukštus įvertinimus. Alų gamina 52 Lietuvos įmonės. Didžiausios iš jų yra „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilio-Tauro grupė“, „Volfas Engelman“ ir „Gubernija“. Visos jos pernai išvirė beveik 90 proc. šalyje pagaminamo alaus.

„Švyturys-Utenos alus“, kurio savininkė yra „Baltic Beverages Holding“, užima 40 proc., „Royal Unibrew“ valdoma „Kalnapilio-Tauro grupė“ – per 20 proc.,  o „Volfas Engelman“ – dešimtadalį vietos alaus rinkos.

Alaus rinka traukiasi

„Per dešimtmetį nuo 2005 iki 2014 m. šalies alaus rinka susitraukė apie 11 proc. „Panašiai tiek mažėjo ir gyventojų. Kita vertus, statistika rodo, kad per šį laiką stipriai išaugo turizmas ir turistų išleidžiami pinigai Lietuvoje, bet šiaip alaus suvartojimas vienam gyventojui mažėja“, – konstatuoja Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas,

Bendrovės „Europe Economics Chancery House“ tyrimo duomenimis Lietuvos Valstybė iš alaus sektoriaus per tiesioginius ir netiesioginius mokesčius gauna apie 190 mln. eurų per metus. Remiantis „Nielsen“ Lietuvos mažmeninės prekybos indeksu, šalies alaus rinka stipriai smuko dar 2012–2013 m., kai užfiksuotas 5,6 ir 6,5 proc. kritimas. 2014 m. registruotas 5,3 proc. augimas teikė vilčių aludariams, tačiau šįmet tos viltys vėl ėmė dužti.

Per aštuonis šių metų mėnesius alaus rinka, palyginti su 2014 m. laikotarpiu, susitraukė 2,2 proc. „Dabartinės tendencijos nėra geros, todėl būsime patenkinti, jei alaus pardavimas Lietuvoje išliks toks pat kaip praėjusiais metais. Vis dėlto turbūt metų rezultatai dėl ryškaus alaus pardavimo smukimo birželį ir liepą bus prastesni. Mat šie mėnesiai – pagrindiniai prekybos mėnesiai. Jei jie blogi, vėliau jau sudėtinga išlyginti pardavimus“, – sako S.Galadauskas.

„Švyturio-Utenos alaus“ grupės generalinis direktorius Rolandas Viršilas taip pat prognozuoja smukimą. Remiantis jo bendrovės analitikais, šįmet pardavimas smuks 0,7 proc., o 2016 m. rinka trauksis dar 0,6 proc.

Alaus kainų karai

R.Viršilas užsimena ir apie kainų karus Lietuvos rinkoje, kurie prasidėjo prieš metus, kai jų konkurentai „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir „Volfas Engelman“ pradėjo varžytis dėl didesnės rinkos dalies: „Iš pradžių vienas sumažino kainas, tada kitas, o kadangi rinka bendra, į kainų pokyčius pradėjo reaguoti visi jos dalyviai. Negana to, prisidėjo prekybos centrų konkurencija.“

„Maxima“ paskelbė savo rinkodaros akciją „Atpigo“, į tai tokiu pat žingsniu atsakė ir kiti prekybos tinklai. Taip alaus kainų karas tapo tarsi dvigubas.

Viena vertus, lietuviai ėmė rinktis daugiau geresnės kokybės alaus – mažėjo „ekonominio“ alaus vartojimas, kita vertas, tai ne tik lėmė mažesnes pajamas rinkos žaidėjams, bet ir privedė prie didesnės rinkos konsolidacijos – mažėjo mažesnių alaus daryklų dalis.

„Kažkada mes, trys didieji alaus gamintojai, turėjome apie 80 proc. rinkos, o šiandien mūsų dalis jau siekia 85 proc., – sako „Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius. – Jei šie kainų karai nesibaigs, mažesniems gamintojams taps vis sunkiau konkuruoti, ir nenustebčiau, jei prasidėtų jų bankrotai.“

Antra vertus, dar labiau kristi alaus kainai nelabai yra kur. Tai pramonė, kuri  reikalauja nuolatinių inovacijų. „Latvijoje alaus kaina smuko dar žemiau, todėl jų aludariai balansuoja ties pelno ir nuostolių riba. Dėl to jau teko uždaryti keletą alaus daryklų“, – lygina R.Viršilas.

M.Horbačauskas pabrėžia, kad kainą numuša ir konkurenciją stiprina importuojamas pigus alus. Pirmiausia iš Baltarusijos ir Ukrainos. Baltarusijos rublis ir Ukrainos grivina nuvertėję, be to, importuojant alų į ES iš trečiųjų šalių nereikia mokėti muito. „O mes eksportuodami alų į Baltarusiją, Ukrainą ar Rusiją privalome mokėti didelius muitus“, – į nelygiavertę situaciją dėmesį atkreipia S.Galadauskas.

Tačiau apskritai importinio alaus Lietuvoje mažėja. „Vis dėlto pigaus baltarusiško alaus grėsmė mūsų gamintojams išlieka. Tiesa, ji ne tokia didelė kaip prieš keletą metų, kai nuo nulio per dvejus trejus metus šoktelėjo iki 3–4 proc. Be to, baltarusiškas alus dažnai importuojamas su lietuviškomis etiketėmis, pavyzdžiui, „Gaspadoriaus“, „Kapitono“, – sako Aludarių gildijos prezidentas, pridurdamas, kad importas siekia 7,5 proc. šalies alaus rinkos.

„Kalnapilio-Tauro grupės“ vadovas Marijus Kirstukas atkreipia dėmesį į didėjantį aukščiausios rūšies alaus vartojimą: „Dalis vartotojų nuolat ieško naujų ir įdomių alaus rūšių, eksperimentuoja.“

Kylantys tarifai

Nenustojantys augti alkoholio akcizai didina alaus gamintojų sąnaudas. Didžiosioms alaus darykloms prie to prisitaikyti nėra labai sudėtinga, tačiau mažiesiems aludariams tai problema.

2014 m. lapkričio pabaigoje Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė Akcizų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta nuo 2015 m. kovo didinti akcizus alui.

Alaus akcizo tarifas padidėjo 15 proc. Bet Vyriausybė jau siūlo projektą, kad per trejus artimiausius metus alaus akcizas padidėtų dar 25 proc. ir pasiektų ES nustatytą minimalų apmokestinimo akcizais lygį.

„Ačiū už blaivesnį požiūrį, kad tai bus padaryta per trejus metus, nors ir prašėme penkerių. 25 proc. yra didelis šuolis, bet dabar tai bent jau bus lengviau pakeliama. Jei tiek būtų padidinta per metus, verslui būtų labai blogai“, – tikina S.Galadauskas ir primena, kad stipriai kilstelėjus akcizų tarifus lėšų surinkimas mažėjo, nes krisdavo pardavimas.

Verslui planuoti sudėtinga

„Labai sunku plėtoti verslą, kai nežinai, ko laukti, ir neįsivaizduoji, kokį įstatymą ar nutarimą gali priimti valdžia. Didžiausia bėda – nestabilumas. Gerai, kad pastaraisiais metais, kai priimami nauji įstatymai, bent jau gauname laiko prisitaikyti. Kita vertus, kiekvienais metais pasitaiko kokių nors netikėtų perlų“, – piktinasi Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė, „Kauno alus“ generalinė direktorė Lina Šileikienė.

„Biržų alaus“ vadovas Juozas Narinkevičius pasakoja, kad dėl greitai ir netikėtai besikeičiančių įstatymų jo įmonė taip pat kenčia: „Verslas planuoja 3–5 metams, todėl, jei per pusmetį žaidimo taisyklės pasikeičia, tai reiškia nemažus nuostolius. Jei būčiau žinojęs, kaip viskas pasisuks, būčiau elgęsis kitaip.“

Vienos seniausių alaus daryklų Lietuvoje vadovas J.Narinkevičius pasakoja, kad 2010 m. „Biržų alus“ daug investavo į rauginimo talpyklas ir planavo pakeisti senas brandinimo talpyklas. Viskas buvo sutarta ir suplanuota su bankais trejiems metams, tačiau tada iš dangaus nukrito įstatymas dėl taros talpos apribojimo ir alaus nebebuvo leidžiama pilstyti į didesnius nei litro talpos butelius. Teko vėl pertvarkyti visą alaus pilstymo cechą, keisti pilstymo įrangą, nors anksčiau planuota investuoti visai kitur. „Turėjau pigiausią įrangą, pritaikytą pilstyti į 2 litrų plastikinę tarą. Stiklo įrangos apskritai neturėjau. Tuo metu mūsų pardavimas krito nežmoniškai“, – tikina  J.Narinkevičius.

L.Šileikienė pabrėžia, kad pakeitimai iš įmonių reikalauja išlaidų, ir mažiesiems gamintojams kur kas sunkiau prisitaikyti nei didiesiems: „Kai viskas ant tavęs kariama, pradedi skaičiuoti, kiek dar pajėgsi išlikti. „Mažiukams“ darosi vis sunkiau kvėpuoti.“

Mažosioms alaus darykloms sunkiausia

„Šitie metai iš tiesų sunkūs“, – pripažįsta „Biržų alaus“ generalinis direktorius.

„Nielsen“ duomenimis, mažosios alaus daryklos užima vos apie 3–4 proc. šalies rinkos. Nors tai palyginti nėra daug, tačiau jos, dažniausiai gamindamos nišinį produktą, prisijaukino savų vartotojų.

„Labai sunku gerą produktą pagaminti pigiai, todėl mažosios daryklos ir ieško savitų, išskirtinių savo produkcijos pardavimo vietų, tarkim, specializuotų parduotuvių, prekiaujančių tik mažųjų aludarių alumi. Vartotojas, kuris domisi tokiu alumi, ieškos jo būtent tokiose vietose, o ne prekybos tinkluose“, – teigia Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė.

Vis dėlto išeiti į platesnius vandenis nėra lengva. „Biržų alaus“ vadovas sako, kad su prekybos centrais ar kavinėmis tartis nėra paprasta užduotis. „Žinoma, tai dar priklauso nuo to, kaip interpretuosi, kas yra ta maža alaus darykla. Jei maža gamykla yra kaip mano ir pagamina per 3 mln. litrų alaus, konkuruoti sunku. Aišku, stengiamės dirbti visoje Lietuvoje, jau siuntėme keletą bandomųjų eksporto partijų į Angliją, Airiją. Eksportas yra vienintelė išeitis, – pasakoja J.Narinkevičius. – Maža alaus darykla statusu, mokestinėmis prievolėmis nesiskiria nuo didelės. Viskas žiūrima nuo pirmojo litro. Nėra akcizų lengvatų, bet yra begalės apribojimų, tarkim, dėl taros.“

Paklaustas dėl galimos plėtros, J.Narinkevičius nukerta, kad bent artimiausią dešimtmetį to nesiims. „Biržų alus“ ir taip nedirba visu pajėgumu. Aludaris įsitikinęs, kad geriau būti mažesniam, bet gaminti kokybiškesnį produktą. Be to, tokiuose reikaluose galioja domino efektas: žengęs vieną žingsnį, turėsi prie pokyčių pritaikyti visą grandinę.

Rinkos lyderių eksportas auga

Lietuviškas alus eksportuojamas į daugiau nei 30 šalių. Pasak S.Galadausko, tradiciškai viena pagrindinių alaus rinkų Rusija tapo ne tokia svetinga, nes dėl nuvertėjusio rublio lietuviškas alus rusams tampa vis sunkiau įperkamas. Kita vertus, randama kitų rinkų – didėja eksporto srautai į Angliją ir Airiją, kurios kompensuoja netekimus Rytuose.

Vaizdžiai kalbant, alus seka paskui emigrantus: pirmiausia mūsų gamintojai taikosi į lietuvių emigrantų gyvenamus regionus. Bandoma įsitvirtinti ten, ir kai susikuria kritinė vartotojų masė, tada galima bandyti įžengti ir į kokį didesnį prekybos tinklą, plėsti pardavimą.

„Vis dėlto pirmiausia reikia turėti kur numesti inkarą. Įsitvirtinti lietuviškam prekės ženklui užsienyje sudėtinga, užsieniečiai dažnai nė nesugeba ištarti lietuviškų pavadinimų“, – dėsto Aludarių gildijos prezidentas.

„Kalnapilio-Tauro grupės“ vadovas M.Kirstukas mano, kad grupės įmonių eksportas šiais metais turėtų siekti 30 proc. pardavimo. Labiausiai didėjo eksportas į kaimynines šalis ir Ispaniją.

„Volfas Engelman“ kol kas eksportuoja tik 10 proc. savo alaus, tačiau šios bendrovės eksportas kasmet auga net apie 20–30 proc. Jos gaminamam alui Rusijoje ir dabar sekasi puikiai, čia pardavimas, palyginti su praėjusiais metais, išaugo net penktadaliu.

„Švyturio-Utenos alaus“ eksportas taip pat augo maždaug 20 proc. Nors Rusijoje situacija pablogėjo, praradimus Rytuose atpirko padidėjęs eksportas į Angliją ir Lenkiją.

Alaus rinka ir toliau konsoliduosis

Kaip teigia R.Viršilas, kainų karai gali nesibaigti, toliau vyks gamintojų konsolidacija – mažesnių žaidėjų rinkos dalis dar trauksis. Antra vertus, alaus gamintojai vis labiau plės ir įvairins siūlomo alaus pasiūlą.

„Lietuvių skonis alui stipriai keičiasi. Atsiranda daug naujų alaus rūšių, jis tampa dalyku, kuriuo domimasi, į kurį gilinamasi. Deja, ilgai lietuviškas alus buvo suvienodėjęs, didelė dalis gamintojų daugiausia pardavinėdavo šviesų alų, – sako M.Horbačauskas. – Pasaulyje yra apie 400 rūšių alaus. Dažnai renkantis, ką naujo gaminti, tiesiog žiūrima į tai, ko trūksta to alaus gamintojo pasiūloje.“

„Dar neseniai apie 95 proc. viso parduodamo alaus buvo lageris – šviesus lengvas alus. Dabar ši dalis susitraukė iki 75–76 proc.“, – sako A.Vasiljevienė.

Pastaruoju metu daugėja nealkoholinio alaus vartojimas. R.Viršilas tvirtina, kad nealkoholinio kvietinio alaus technologija labai sudėtinga: „Kolegos Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje susidomėję, kaip tai padarėme, ir patys nori pabandyti. Žinau, kad nealkoholinis kvietinis alus gaminamas Vokietijoje, Šveicarijoje, bet pagaminti – vienas dalykas, o kad dar būtų ir skanu – jau sudėtinga.“

„Į rinką neiname su visaip skiestu alumi, nemaišome jo su limonadais. Tai – kažkoks nesusipratimas. Turime tikrai senų receptų, pagal kuriuos sekame alų jau daug metų. Pavyzdžiui, tos pačios receptūros „Širvėnos“ alus gaminamas jau 40–50 metų. Be abejo, kuriame naujų dalykų, bet tai darome per naujas apynių rūšis, prieskonius, skirtingą brandinimo laiką, bet visokių miksų-fiksų, alaus gėrimų tikrai nedarysime“, – kito požiūrio į naujoves rinkoje laikosi J.Narinkevičius.

Kita tarp alaus gamintojų aktuali tema – pakuotės. Dabar stipriai mažėja alaus pardavimas geriausia tara šiam gėrimui laikomuose buteliuose, daugėja skardinių, o beveik 45 proc. taros sudaro plastikiniai buteliai.

Nuo vasario 1-osios įsigalios užstato sistema visai tarai, ne tik stiklui. Tokių įrenginių, kaip ką tik Lietuvoje pristatytas pirmasis taromatas, netrukus stovės didžiojoje dalyje šalies prekybos centrų, Nors tai bus ekologiškiau, dalis mažųjų alaus daryklų nuogąstauja, kad tai pakenks jų konkurencingumui.

2016 m. žaidimai rinkoje taps dar įdomesni, nes prisidės vienas rimtas ir, tikėtina, agresyvus žaidėjas – prekybos tinklas „Lidl“.

Šių metų pabaigoje prasidės Klaipėdoje įsikūrusios „Švyturio“ daryklos rekonstrukcija. Bendrovė „Švyturys-Utenos alus“, į šį projektą planuojanti investuoti iki 5 mln. eurų, daryklą ketina paversti nauju uostamiesčio traukos centru. O pagrindinė jos funkcija – tapti sparčiai pasaulyje populiarėjančios ~craft~ alaus kultūros ambasada.

Naujoji alaus kultūra

Angliškas žodis ~craft~ tampa vis dažniau linksniuojamas alaus mėgėjų, nors niekas tikslaus jo apibrėžimo iki šiol nepasiūlė. Būtent tai ir atspindi šios besiformuojančios ir nuolat kintančios alaus kultūros išskirtinumą.

Šio alaus judėjimo pradininkais galima vadinti JAV aludarius. Vienas jų – žymios Niujorko ~craft~ alaus daryklos „Brooklyn Brewery“ vyriausiasis aludaris Garrettas Oliveris, kuris gegužės mėnesį „Švyturio“ kvietimu viešėjo Lietuvoje. Jo teigimu, pirmą kartą su šios rūšies alumi susidūrusiems žmonėms sunku patikėti jo skonių įvairove – nuo kavos, šokolado, karamelės aromatų iki imbiero ar aštriųjų pipirų.

Pasak G.Oliverio, pasitvirtinęs ir laiko patikrintas receptas ~craft~ alaus gamyboje neegzistuoja, o kiekvienas šį alų pasiryžęs gaminti aludaris imasi eksperimentų. Jis renkasi netradicinius sudedamųjų dalių derinius, į gamybos procesą įtraukia naujus virimo ir brandinimo etapus. Todėl šio alaus gamyba nėra tik ištobulintas technologinis procesas – tai nuolatinė kūryba ir ieškojimas.

Su „Švyturio“ pasiekimais gaminant ~craft~ alų ir naujais sumanymais susipažinęs G.Oliveris teigė, kad tai Lietuvai padės eiti teisingu keliu plėtojant šią alaus kultūrą ir neatsilikti nuo naujausių pasaulinių tendencijų.

Didėjanti paklausa

Rekonstruota „Švyturio“ darykla taps svarbiu ~craft~ alaus kultūros simboliu Lietuvoje ir leis geriau patenkinti augančius šio alaus mėgėjų poreikius. Įmonės duomenimis, ~craft~ alaus pardavimas Lietuvoje sparčiai didėja – per pastaruosius dvejus metus jis ūgtelėjo 57 proc. Kad lietuviai vis labiau neabejingi kokybiškam alui, rodo ir alaus pardavimas aukščiausios kokybės „Premium“ segmente: per 2011–2014 m. laikotarpį ši alaus rinkos dalis padidėjo nuo 18,3 iki 25,3 proc.

„Rekonstruota darykla suteiks galimybes nedidelėmis partijomis virti išskirtinės kokybės ~craft~ alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – teigia bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ direktorius Rolandas Viršilas.

Iki šiol ~craft~ alus „Švyturyje“ gamintas naudojantis mažąja „Raudonų plytų“ gamybos įranga. Tad naujoji ~craft~ alaus linija gerokai padidins dabartines „Švyturio“ gamybos galimybes ir leis išplėsti alaus asortimentą. Šios linijos pranašumas – daug brandinimo talpyklų, kuriose vienu metu galima brandinti net 18 skirtingų rūšių alaus. Be to, šioje specializuotoje linijoje bus galima naudoti skirtingo dydžio ir aukščio alaus butelius, keisti jų etiketes ar naudoti šampano kamštį išskirtinėms alaus rūšims.

Planuojama, kad naujasis statinys, suprojektuotas atsižvelgiant į „Švyturio“ daryklos ir Klaipėdos miesto istorinį paveldą bei šiuolaikines architektūros tendencijas, užims apie 3 tūkst. kv. m plotą. Jame bus įrengtos funkcionalios erdvės, pritaikytos ir čia dirbsiančių darbuotojų, ir į jas užsuksiančių lankytojų poreikiams.

Pavyzdžiui, lankytojų centre bus galima susipažinti su alaus gamyba ir jo kultūros plėtra. O stebėdami prie ~craft~ gamybos linijos besisukančius aludarius, visi norintieji savo akimis galės išvysti, kaip gimsta kokybiškas alus, ir čia pat jo paragauti.

Turizmo paskata

Naujojoje „Švyturio“ darykloje bus puoselėjama ne tik ~craft~ alaus kultūra. Ji taps ir svarbiu traukos centru uostamiestyje. Pasak Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro vadovės Romenos Savickienės, tokie šiuolaikiški traukos centrai Klaipėdoje reikalingi ir labai laukiami. „Planuojamą „Švyturio“ daryklos rekonstrukciją vadinčiau pavyzdine, nes bendrovė savo projekte planuoja sujungti pramonės istoriją bei šiandienos funkcionalumą, o tai yra labiausiai lankytojus traukiantys dalykai“, – teigia R.Savickienė.

Jos nuomone, ateityje atsinaujinusi darykla bus vienas įdomiausių lankytinų objektų ne tik uostamiestyje, kuriam tokių vietų šiuo metu itin trūksta, bet ir visoje Lietuvoje.

Pasak R.Viršilo, šis projektas unikalus ir tuo, kad patį alaus gamybos procesą padarys atviresnį ir visiems pageidaujantiems suteiks galimybę jį stebėti iš šalies. „Mums tai leis pristatyti visas „Švyturio“ daryklos galimybes – ne tik kaip alaus gamybos vietos, bet ir kaip vienos seniausių Lietuvos įmonių, savo istorija glaudžiai susijusios su Klaipėdos krašto istorija ir žmonėmis“, – teigia R.Viršilas.

Mantas Alekna

Sėkmės laidas. Seniausios Lietuvoje įmonės – alaus daryklos „Gubernija“ vadovė Vijoleta Dunauskienė įsitikinusi, kad geras vadovas yra tas, kuris vertina senąjį palikimą, bet nebijo rizikuoti ryždamasis naujovėms.

Iš medinio bravoro virtusi akmenine alaus darykla, išgarsėjusia visoje Europoje, „Gubernija“ gali pasigirti 350 metų istorija. Tiek laiko gyvuoti padeda ne tik didelis darbuotojų atsidavimas, bet ir meistriškas vadovavimas. Apie tai kalbamės su „Gubernijos“ direktore Vijoleta Dunauskiene.

VEIDAS: Šiais metais „Gubernija“ švenčia 350 metų jubiliejų. Kaip manote, kiek sugebėjimas gyvuoti šitiek metų priklauso nuo laikmečio iššūkius atitinkančio vadovavimo įmonei?

V.D.: Ketvirtas šimtmetis… Daug. Nuo LDK laikų praėjo neapsakomai daug įvairių laikotarpių, santvarkų ir iššūkių. „Gubernijai“ teko išvysti begalę inžinerinių išradimų ir modernizacijos etapų. Alaus darykla kartu su pramonės naujovėmis turėjo įveikti tuos inžinerinių pasiekimų virsmus, ir dažnas čia dirbęs vadovas privalėjo tam ryžtis.

Jeigu „Gubernija“ gyvuoja iki šių dienų ir vis dar yra rinkos dalis, vadinasi, dažniausiai eita teisingu keliu. 1799 m. vykęs pirmasis didelis modernizavimo etapas alaus daryklą iškastais kanalais nuo Talšos ežero aprūpino ledu ir sudarė sąlygas ilgiau laikyti alų vėsiuose rūsiuose. 1899 m. į „Guberniją“ buvo atvesta geležinkelio atšaka. Kitas vadovas priėmė teisingą sprendimą – į Lietuvą pakvietė aludariu dirbti čeką, taip pasimokė ir perėmė amato subtilybių, o 1900 m. grafas Vladimiras Zubovas itin rizikavo alaus daryklos rūsiuose leisdamas slėpti lietuvišką spaudą ir pats toje kontrabandinėje veikloje aktyviai dalyvaudamas.

Istorija tokia ilga ir ryški, kad pasakoti reikėtų daug. Bet kalbant paprastai, ryškiausią pėdsaką istorijoje palieka drąsūs ir su dideliu tikėjimu bei atsakomybe žmonės. Didžioji dalis jų buvo atkaklūs ir, nors į tradicijas žvelgė atsakingai, vis dėlto ryždavosi priimti to laikmečio iššūkius.

VEIDAS: Kuris vadovas „Gubernijos“ istorijoje buvo pats ryžtingiausias ar novatoriškiausias?

V.D.: Alaus daryklos istorija nepasakoja vien tik apie pramonės augimą ir plėtrą. „Gubernija“ klestėjo, griuvo ir iš naujo kėlėsi iš griuvėsių, kad vėl suklestėtų.

Vis dėlto, jeigu tektų išskirti į istoriją labiausiai įsirėžusį vadovą, veikiausiai tokiu galėtume laikyti grafą Platoną Zubovą, vadovavusį po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Zubovų šeima „Gubernijai“ vadovavo daug metų, o jos nuveiktų darbų sąrašas itin ilgas. Valdant Zubovams „Gubernija“ iš medinio bravoro virto akmenine alaus darykla, jos alus tapo plačiai žinomas visoje Europoje – alaus statinės keliaudavo pašto karietomis keliu Peterburgas–Berlynas–Paryžius.

Zubovų valdoma „Gubernija“ spaudos draudimo metais tapo savotišku lietuviško žodžio skleidimo centru. Į alaus daryklą tuščiose alaus statinėse atkeliaudavo lietuviškos knygos, jos čia būdavo slepiamos, alaus bravore vykdavo slapti knygnešių susibūrimai.

VEIDAS: Ar šiandien „Gubernija“ pasižymi kokiu nors išskirtiniu valdymo stiliumi? Kaip jis keitėsi laikui bėgant?

V.D.: Gal nuskambės ir labai keistai, bet kiek turiu žinių iš daryklos istorijos, nuo seniausių laikų čia visada vyraudavo gana draugiškas ir nuoširdus bendravimas. Senose fotografijose vadovai įamžinti kartu su darbininkais, turime tekstų, kuriuose aprašoma, kaip vadovai rūpinosi darbuotojų bėdomis ar, pavyzdžiui, kad darbininkai nebuvo persekiojami už politines pažiūras.

Keitėsi laikmečiai, keitėsi vadovai ir jiems keliami uždaviniai. Sunku pasakyti, ar „Gubernija“ šiandien turi savitą ir kuo nors išskirtinį valdymo stilių. Tai seniausia įmonė Lietuvoje, tai klasikinė organizacija su vadovėliuose aprašytomis vadovo pareigomis – padėti žmonėms geriau dirbti, suteikti galimybę dirbti savarankiškai, skatinti iniciatyvą ir nukreipti tinkama linkme. Galbūt savita tik „Gubernijos“ vidinė kultūra, kuri niekur neaprašyta, bet žinoma ir suprantama kiekvienam darbuotojui.

VEIDAS: Kaip manote, kokios yra svarbiausios bet kurios įmonės vadovo savybės? Į kuriuos aspektus jis turi kreipti didžiausią dėmesį?

V.D.: Galėčiau išskirti vos kelias, be kurių neįsivaizduoju jokio vadovo. Pirmiausia stipraus vadovo neturėtų kamuoti laikinumo jausmas. Esu čia ir dabar, ir taip bus visada. Vidinis nusistatymas yra labai svarbus, šį nusistatymą turi lydėti užtikrintas tikslo matymas. Kitas svarbus veiksnys – profesionali komanda, be kurios vadovas yra niekas. Ir nenurimstantis budrumo jausmas: ar mano komanda vis dar profesionali?

VEIDAS: Kokią reikšmę įmonės sėkmei turi vadovo ir darbuotojų savitarpio supratimas? Gal galite paminėti gerų pavyzdžių iš „Gubernijos“ kasdienos?

V.D.: Dėl savitarpio supratimo negaliu pasakyti, bet pas mus nėra jokios biurokratijos. Jokios. Jei kyla klausimas, atsakymas turi būti tuoj pat. Sprendimas turi būti priimtas be jokio atidėliojimo. Vadovo ir darbuotojo subordinacija neturi trukdyti rezultatui. O savitarpio supratimas kartais trukdo, nes žmogiškai esi linkęs daug ką suprasti ir bandyti pateisinti. Mes daug laiko praleidžiame darbe, susiklosto grynai žmogiški santykiai, ir kartais visai nelengva pasakyti „ne“. Aš linkusi dažiau sakyti „gerai“, nors aiškiai suvokiu, kad stipriai nuolaidžiauju.

VEIDAS: O kiek darbuotojų šiandien dirba „Gubernijoje“?

V.D.: Šiandien dirba 178 darbuotojai. Žmonės pas mus dirba ilgai, yra pavyzdžių, kai alaus darykla yra pirmoji ir vienintelė darbo vieta. Darbuotojų kaita nepasigirsime. Dinamiškoji dalis yra pardavimo tarnyba. Čia daugiausia dirba jauni žmonės, smalsūs ir aktyvūs. Esame vyresnės kartos ir modernių jaunų žmonių komanda. Vyresnieji profesionalai tampa jaunosios kolektyvo dalies mokytojais, o jaunimas priverčia vyresniuosius dirbti sparčiau ir neužsibūti vienoje vietoje. Vieni kitus papildo, pagilina žinias ir praplečia galimybes.

VEIDAS: Kuo išskirtinė yra „Gubernijos“ vidinė kultūra?

V.D.: Ji neišskirtinė, veikiau savita. Tiesiog su pagarba žiūrime į patirtį ir nesistengiame griauti praeities. Atverčiame naują švarų lapą ir rašome savo istoriją. Ir kol taip bus, tol turėsime įvairialypę, savitą, brandžią klasikinę alaus daryklą, kuri turės ką pasiūlyti ieškančiam ir smalsiam vartotojui.

Vyriausybės ir Seimo planai nuo 2015 metų padidinti akcizo mokestį alui ir paraleliai įvesti užstato sistemą plastikinei bei skardinei tarai smulkiuosius alaus gamintojus planingai stumia bankrotų link, įspėja Mažųjų alaus daryklų asociacija.

„Verslo sąlygos smulkiesiems aludariams pastaraisiais metais yra nuolat bloginamos. Susidaro įspūdis, kad užsimota išstumti mus iš rinkos – akcizo alui didinimas, be abejo, mažins pardavimus, o brangios užstato sistemos finansavimas guls ant gamintojų, tarp jų ir mažųjų alaus daryklų pečių“, – sako Mažųjų alaus daryklų asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė.

Užstato sistemos įdiegimas, nors jis apims tik 15 proc. visų pakuočių atliekų, pirminiais skaičiavimais, gali kainuoti iki 100 mln. litų. „Šias lėšas užstato sistemos sukūrimui, o vėliau – papildomus milijonus jos išlaikymui – turės skirti gamintojai ir importuotojai. Gamintojams, ypač smulkiesiems, tai bus itin reikšminga finansinė našta, nes daugumo mažųjų alaus daryklų padėtis šiandien yra sudėtinga“, – sakoma praėjusią savaitę išsiųstame Mažųjų alaus daryklų asociacijos kreipimesi į Seimo narius.

„Įstatymų pakeitimai, kuriuos per pastaruosius keletą metų priėmė Seimas – akcizo lengvatos, t.y. progresyvinių akcizo mokesčių mažiesiems aludariams panaikinimas, draudimas parduoti alų didesnėje nei 1 litro taroje ir kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 proc. – lėmė tai, kad per pastaruosius metus visų Mažųjų alaus daryklų asociacijos narių pardavimai krito daugiau nei 20 proc.“, – skaičiuoja L.Šileikienė.

Pasak aludarių, užstato sistemos finansavimas iš jų pareikalaus papildomų investicijų ir gali turėti įtakos neigiamo pinigų srauto susidarymui.

„Alaus rinka Lietuvoje krinta – pernai ji buvo mažiausia per pastaruosius 7 metus. Tokioje situacijoje konkurencija tampa vis agresyvesnė, o mažosios alaus daryklos negali konkuruoti su didžiausiais gamintojais rinkodaros biudžetais. Mes esame priversti ieškoti kitų būdų, kaip atpiginti produkcijos savikainą, vienas jų – rinktis paprastesnes pakuotes. Įvedus užstato mokestį PET tarai, mažieji praras ir šitą galimybę konkuruoti rinkoje su užsienio kapitalo bendrovėmis“, – sako Mažųjų alaus daryklų asociacijos pirmininkė.

Ji pastebi, kad įvedus užstato sistemą stikliniams buteliams, pardavimai šioje taroje nuolat krenta – 2012 m. alaus pardavimai stiklo taroje mažėjo 20 proc., pernai dar 11 proc.

„Kaina, daugeliui vartotojų, vis dar yra lemiamas veiksnys, ypač mažesniuose miestuose ir kaimuose, kur, tradiciškai, parduodama daugiausia mažųjų alaus daryklų produkcijos. Užstato sistema kaimų parduotuvėlėms bus itin brangi ir nepatogi, nes ten reikės sukurti ir taros priėmimo, ir sandėliavimo bei saugojimo galimybes. Visa tai, be abejo, neigiamai atsilieps mūsų veiklai“, – sako L.Šileikienė.

Lietuvos aludarių gildija sveikina šiandieninį Konkurencijos tarybos sprendimą neskirti baudos aludariams, nutarusiems nebegaminti ypač stipraus alaus. Tačiau gildija mano, kad socialinė iniciatyva nepagrįstai pripažinta prieštaraujančia įstatymams.
„Sveikiname Konkurencijos tarybos sprendimą ir tai, kad taryba nutarė neskirti baudos. Manome, kad buvo protingai įvertinta tai, jog dar 2008 metais gildijai buvo pateikta raštiška tarybos nuomonė, kurioje taryba neturėjo pastabų dėl aludarių iniciatyvos“, – sakė Aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas.
S. Galadauskas teigė, kad nors Konkurencijos taryba nusprendė neskirti aludariams baudos, gildijai kyla abejonių, kuo remiantis socialinė iniciatyva buvo pripažinta neteisėta.
„Konkurencijos tarybos išsakyti įtarimai, esą aludariai siekė didinti pelnus, yra mažų mažiausiai keisti, nes aludariai nusprendę negaminti ypač stipraus alaus realiai atsisakė pelningos verslo dalies. Aludariai negavo jokių prašymų pateikti stipraus alaus gaminimo ekonominių rodiklių – mūsų duomenimis, ji buvo pelninga, o gamybiniai pajėgumai būtų leidę tokio alaus gaminti ir daugiau“, – sakė S. Galadauskas.
Pasak S. Galadausko, liūdna yra ir tai, kad neperimama geroji patirtis iš kaimyninių šalių ir socialinis kontekstas – šiuo atveju nesaikingas alkoholio vartojimas – nėra laikomas rimta aplinkybe, kurią derėtų išanalizuoti ir įvertinti.
„Panašų atvejį nagrinėjusi Estijos konkurencijos taryba 2010 metais pripažino, kad šios šalies aludarių asociacija, vienijusi tris didžiuosius aludarius, nepažeidė įstatymo, nutarusi negaminti stipresnio nei 7 proc. alaus. Toks tarybos sprendimas buvo priimtas būtent dėl jautraus socialinio konteksto“, – sakė S. Galadauskas.
Anot S. Galadausko, toks pripažinimas kaltais kelia nerimo verslui, kaip ateityje bus traktuojami kiti verslo prisiimti etikos, garbės įsipareigojimai.
„Mūsų nuomone, Konkurencijos tarybos sprendimas formuoja praktiką, kad socialinė iniciatyva gali būti baudžiama. Tai gali būti precedentas, po kurio verslininkai bijos tartis dėl etikos standartų, kurti garbės kodeksus. Tai gali būti signalas ir verslininkams, ketinantiems tartis nekelti kainų įvedus eurą“, – teigė S. Galadauskas
Nepaisant Konkurencijos tarybos sprendimo, Lietuvos aludarių gildija ketina tęsti socialiai atsakingą veiklą.
„Manome, kad sveikos demokratijos šalyje neturėtume už tai būti pripažinti neva pažeidusiais įstatymą. Konkurencijos tarybai reikia būti atviresnei atskleidžiant savo mastymo eigą – verslui turi būti aišku, kuo etikos kodeksas skiriasi nuo kartelio. Bet kuriuo atveju, toliau planuojame socialinės atsakomybes iniciatyvas, skatinsime visuomenę alkoholį vartoti atsakingai, nes tikime, kad tokia mūsų veikla teisinga ir atitinka visuomenės interesą“, – sakė S. Galadauskas.
Lietuvos aludarių gildija taip pat žada atnaujinti Lietuvos aludarių garbės kodeksą, kurį dėl vykusio tarybos tyrimo aludariai buvo gildija sustabdę.
„Nors Lietuvoje kartais susidaro įspūdis, kad verslo etika nepageidaujama, toliau sieksime garbingo verslo ir saikingo alaus vartojimo. Dar 2004 metais patvirtintas Garbės kodeksas numatė daug svarbių įsipareigojimų, pavyzdžiui, reklamose alaus negalėjo reklamuoti jaunesni nei 25 metų amžiaus jaunuoliai. Ketiname įsipareigoti televizijoje nereklamuoti nealkoholinio alaus alui draudžiamu laiku bei sutarti, kad giros ar kitokių nealkoholinių gėrimų komercinė komunikacija negali būti identiška alaus komercinei komunikacijai. Tik nežinia, ar ir tai nebus traktuojama kaip neteisėtas susitarimas, todėl sustabdėme visą kodeksą. Tarsimės su teisininkais ir atnaujinsime Kodekso veikimą bei sieksime, kad verslas Lietuvoje būtų etiškas, o aludariai turėtų savikontrolės mechanizmą“, – sakė S. Galadauskas.

Apie tai, kad Klaipėdos aludariai pelno tarptautinius apdovanojimus mūsų dienomis, ne kartą kalbėta. Tačiau ar žinoma, jog pirmąjį auksą uostamiesčio bravoras gavo prieš 130 metų? Pirmoji paroda, kurioje uostamiesčio daryklos gaminiai buvo apdovanoti aukso medaliu, įvyko 1883 m. Klaipėdoje.

Paroda vyko 1883-ųjų liepos 15-rugpjūčio 12 dienomis. Aikštėje prie Šaulių  namų buvo pastatytas specialus paviljonas, didžiausios bendrovės, tarp jų ir Klaipėdos akcinė alaus ir degtinės darykla, pasistatė savo paviljonus. Paroda buvo gausiai lankoma , iš pradžių buvo numatyta , kad ji vyks savaitę, tačiau dėl gausaus lankytojų antplūdžio iš visos Rytų Prūsijos Rusijos jos laikas buvo pratęstas iki vieno mėnesio.

1883 metais Klaipėda/ Mėmelis priklausė iš Prūsijos karalystės ir kitų dalių susiformavusiai Vokietijos imperijai (taip šalis vadinosi nuo 1871 m.), regiono centras buvo Karaliaučius. Buvo praėję jau beveik 30 metų nuo didžiojo uostamiestį nusiaubusio gaisro, tad miestas sparčiai plėtėsi ne tik Senamiestyje bei Frydricho priemiestyje, kuriame stovėjo alaus darykla, bet ir Naujamiestyje – dešiniajame Danės krante, kur jau veikė miesto rotušė, birža, buvo statomi Karališkojo pašto rūmai (išlikę iki šiol), miestą pasiekė ir geležinkelis iš Tilžės (1875 metais).

Parodos metu Mėmelyje – šiauriausiame ir labiausiai į rytus nutolusiame Vokietijos imperijos mieste – gyveno kiek daugiau nei 20 tūkst. žmonių (maždaug tiek, kiek dabar Kretingoje ar Šilutėje). Palyginimui, lygiai tokio pat dydžio buvo Tilžė, o Karaliaučiuje gyveno net 150 tūkst., Rygoje – 170 tūkst. žmonių.

Ilgai trukęs pasiruošimas

Po ilgo pasiruošimo – apie planus surengti parodą buvo pranešta jau prieš dvejus metus – 1883 metų liepos 15 dieną Mėmelyje buvo atidaryta paroda, kurioje dalyvavo daugiau nei 250 Mėmelio ir Tilžės amatininkų ir prekybininkų. Atidarymo dieną atvyko daug įžymių svečių, tarp jų ir verslo grupių bei lankytojų iš Karaliaučiaus. Parodoje buvo susirinkęs visas miestas – pilnas entuziazmo parodyti atvykėliams, kokiais gražiais bei aukštos kokybės pasiekimais gali pasigirti Mėmelio miesto pramonė ir prekyba.

Medžio meistras, patyręs to meto dailidė Hausleris, išbandęs keletą projektų, įrengė erdvų parodos paviljoną uždarame kieme. Į jį buvo galima patekti per gėlėmis išpuoštus parodos vartus. Stenduose buvo pristatytos visos Mėmelio ir Tilžės pramonės (amatų) šakos, visų pirmiausia, aišku, žuvininkystė, ir kiekviena bendrovė stengėsi išstatyti vis įspūdingesnius eksponatus, kad patrauktų lankytojų akį. Kai kurios iš jų prie pagrindinio pastato įsirengė savo atskirus paviljonus.

Daugelis iš parodoje dalyvaujančiųjų iki šiol buvo gerai žinomos bent jau Mėmelyje – tai Kastnerio sūnų ir paveldėtojų muilo fabrikas („Seifenfabrik Heinrich Kastners Sohne Nachfolger“), Klaipėdos akcijinis bravoras („Die Memeler Aktien-Brauerei“), Zyberto knygų spaustuvė („Buchdruckerei F. W. Siebert“), firma „Heinrich Gronau, Cohn und Eisenstadt“, pirštinių dirbtuvės „Hugo Huhn“, knygryšiai Polencas ir Šmitas (die Buchbindermeister August Pohlentz und Robert Schmidt), mėsininkas Šoirichas (Fleischermeister Scheurich), dažytojas Mazuchas (Malermeister Masuch) ir kiti.

Parodoje vyko koncertai, lankytojai su įsigytu bilietu dalyvavo loterijoje, kurios pagrindinis prizas buvo prabangus miegamojo kambario baldų kompleksas.

Pranoko lūkesčius

Ekspozicija buvo labai gerai lankoma, tad buvo pratęsta ilgesniam nei planuota laikui. Buvo suorganizuoti specialūs traukinių ir garlaivių reisai, taikomos nuolaidos, specializuotos Rytprūsių Pramonės ir prekybos rūmų bei Prūsijos žvejybos pramonės sąjungos dienos – visa tai pritraukė galybę lankytojų.

Šioje parodoje Klaipėdos jungtinis akcijinis bravoras, metus skaičiuojantis nuo žymių jūros pirklių Rainkės daryklos steigimo 1784-aisiais, iškovojo savo pirmąjį aukso medalį už verdamo alaus kokybę ir skonį. Pirmasis Klaipėdos akcinio alaus bravoro medalis – įrodymas, kad aukščiausios kokybės alus uostamiestyje verdamas kelis šimtmečius iki šių dienų.

Geriausi alaus meistrai – tai, kuo Klaipėda didžiuojasi ne vieną šimtmetį. Paskutinysis uostamiesčio aludarių tarptautinis pripažinimas – prestižiškiausių pasaulinių alaus varžybų, 2012 m. Pasaulio alaus taurės („World Beer Cup“), aukso medalis „Švyturio Ekstrai“, medalis suteiktas „Dortmunder / European Expert“ kategorijoje.

„Klaipėdos bravoras visada buvo uostamiesčio bendruomenės dalis ir prisidėjo prie miesto gerovės. Nuo seniausių laikų rėmėme miestą, tą nuosekliai vykdome ir toliau – šiais laikais prie miesto gerbūvio prisidedame Švyturio Klaipėdos kilmės fondo vardu. Praeities pasiekimai mus įpareigoja ir skatina aukščiausių įvertinimų siekti ir toliau – tai įrodo pernykštis Pasaulio alaus taurės auksas „Švyturio Ekstra“ alui“, – komentuoja „Švyturio“ rinkodaros vadovas Laimis Balčiūnas.

Daugiau nei vieną šimtą metų trunkanti veikla ir istorinis pagrindas šiuolaikiniame aludarystės versle tampa vis svaresniu argumentu pritraukiant tarptautinius investuotojus ir plečiant eksportą. Tokia tendencija buvo įvardinta renginyje „Aludarystės verslo taisyklės: prieš 160 metų ir dabar“, kuris vyko balandžio 11 d. Kaune.

Jame savo patirtimi dalijosi „Olvi“, trečios pagal dydį alaus, sidro, alkoholinių kokteilių ir nealkoholinių gėrimų gamintojos Suomijoje, plėtros direktorius Peep Akkel. Taip pat bravoro „Volfas Engelman“, priklausančio „Olvi“ koncernui ir šiemet mininčio savo 160 metų veiklos jubiliejų, atstovai.

„Mūsų praktika rodo, kad ilgametės tradicijos ir patirtis – garantas rimtiems investuotojams, viliojantis juos atsigręžti į aludarystės verslą. „Olvi“ įmonių grupės istorija prasidėjo 19 a. pabaigoje nuo mažos šeimyninės alaus daryklos. Išaugome į tarptautinį koncerną, tačiau išsaugojome šeimos verslui būdingas vertybes ir požiūrį į kokybę. Šiais metais „Olvi“ akcijų vertė, palyginus su 2004 m., yra išaugusi 6,5 kartus“, – teigia P. Akkel.

Taip pat šiemet „Olvi“ bendrasavininkiu tapo Švedijos baldų kompanijos „IKEA“ įkūrėjas Ingvaras Kampradas, kurio valdomas fondas „The Family Kamprad“ įsigijo 10,4 proc. įmonių grupės akcijų. Pasak P. Akkel, „Olvi“ tarptautinis koncernas, plėsdamas savo verslą Europoje, paprastai renkasi tvirtą istorinį pagrindą ir ilgametes aludarystės tradicijas išsaugojusias įmones.

„Mūsų bravoras susikūrė, kai Europoje buvo padėti pramoninės aludarystės pamatai. Patenkame tarp garbingiausio amžiaus šalies verslo įmonių. Darykla taip pat buvo šeimos verslas ir tapo viena pirmųjų ne tik Lietuvoje, bet ir Rytiniame Baltijos jūros regione pramoninių alaus daryklų. Išlaikytos aludarystės tradicijos, 160 metų istorija ir pažangus požiūris į verslą leidžia sėkmingai augti ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje alaus rinkoje“, – teigia M. Horbačauskas.

Daugumą „Volfas Engelman“ akcijų „Olvi“ įmonių grupė perėmė 1999 m., kuomet vykdė plėtrą Baltijos šalyse. Nuo tada bravoras įsitvirtino stambiausių Lietuvos aludarių trejetuke. Be to, į įmonę investuota daugiau nei 100 mln. litų ir šiuo metu ji patenka tarp moderniausių gėrimų produkcijos kompanijų šalyje. Kompanijos „Volfas Engelman“ pardavimai 2012 m. siekė 118 mln. litų ir, palyginus su 2011 m., kuomet sudarė 101 mln. litų, išaugo 16,1 proc.

Bravoro „Volfas Engelman“, kuris šiemet mini savo 160 metų veiklos jubiliejų, istorija prasidėjo 1853 m. 2011 m. balandžio 12 d. žymi naują „Volfas Engelman“ istorijos lapą. Tai data, kai buvo įgyvendintas istorinis teisingumas ir bravoras susigrąžino savo pirmąjį vardą. Šiuo metu tai vienintelė Lietuvoje alaus darykla, kurios pavadinime įrašytos jos įkūrėjų pavardės.

Šiuo metu alaus darykloje dirba daugiau nei 200 žmonių. „Volfas Engelman“ ne tik verda alų, jo produktų asortimentas apima ir girą, sidrą, alkoholinius kokteilius bei gaiviuosius gėrimus. Alaus darykloje kuriami „Volfas Engelman“, „Fortas“, „Smetoniška gira“, „Fizz“ ir kt. prekių ženklų gaminiai. Bravoras yra tarptautinio alaus prekės ženklo „Warsteiner“, taip pat neseniai rinkoje pasirodžiusių gaiviųjų gėrimų „Andry birds“ ir „Hello kitty“  platintojas Lietuvoje.

2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliosiančios alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis bus ribojamas alaus, sidro ir alkoholinių kokteilių pakuotės dydis bei stiprumas, ženkliai sumažins nesaikingą ir žalingą alaus, sidro ir alkoholinių kokteilių vartojimą. Didieji Lietuvos aludariai jau investavo apie 5 milijonus litų į gamybos pakeitimus ir yra pilnai pasiruošę įstatymo vykdymui.
„Investavome ir esame pasirengę vykdyti naujus įstatymus ir nepalaikome šiandien rinkoje pasigirstančių prašymų atidėti naujų įstatymų įsigaliojimą, nes tai būtų žalinga visam sektoriui.
Įstatymo pataisų atšaukimas ar įsigaliojimo nukėlimas net ir pusmečiui yra nepriimtinas, nes tai sudarys nelygią konkurencinę aplinką rinkoje ir atneš dar papildomai daugiau nei 2 mln. litų nuostolių toms įmonėms, kurios jau investavo milijonus į persitvarkymą. Toks blaškymasis labai pakenktų visos verslo aplinkos stabilumui ir mažintų verslo pasitikėjimą valdžios sprendimais“, – teigia Lietuvos aludarių gildijos vadovas Saulius Galadauskas.
Šiuo metu alaus daryklos rinkoje realizuoja gėrimų likučius didelėse pakuotėse ir įstatymo atidėjimas atneštų reikšmingos žalos tiek sąžiningiems rinkos dalyviams, tiek ir visuomenei, nes paskatintų kai kuriuos pigiausio ir stipriausio alaus importuotojus ir gamintojus beatodairiškai pasinaudoti susidariusia situacija, o tai didintų žalingą ir pavojingą alkoholio vartojimą.
Lietuvos aludarių gildija sutinka, kad šias įstatymo pataisas reikėtų koreguoti taip, kad būtų užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams nauja tvarka bei nebūtų sudaryti pertekliniai suvaržymai gėrimų pramonės įmonėms, taip pat, kad jie atitiktų Europoje dabar galiojančią tvarką.
Gildijos nariai taip pat nepritaria Ūkio ministerijos siūlomoms pataisoms riboti prekybą „alumi, sidru, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 7,5 proc., išpilstytus į didesnę negu 1 litro plastikinę tarą“, nes šiomis pataisomis realiai neribojamas stipraus alaus paplitimas didelėse pakuotėse. Lietuva jau turi su EK suderintą alaus apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninį reglamentą, pagal kurį stipriu alumi laikomas alus nuo 6 proc. stiprumo (daugelyje Europos šalių jau ir nuo 5 proc.)
„Stiprus alus visoje Europoje parduodamas tik mažose, iki 0,5 litro talpos pakuotėse. Lietuvoje iki šiol buvo atvirkščiai – stiprus alus parduodamas išimtinai tik didelėse pakuotėse“, – susidariusią situaciją apibūdina gildijos vadovas.
Rinkos tyrimų bendrovės „AC Nielsen“ duomenimis, alaus nuo 7,5 iki 8,4 proc. stiprumo Lietuvoje net 87,8 proc. parduodami didelėse pakuotėse (2–2,5 litrų plastikinėse pakuotėse – „bambaliuose“).
„Todėl siūlome įstatymą keisti taip, kad alų, alaus mišinius, sidrą ir alkoholinius kokteilius, stipresnius nei 6 proc. alkoholio tūrio, mažmeninėje prekyboje būtų galima parduoti ne didesnėse nei 0,5 litro pakuotėse. Tai panaikintų EK susirūpinimą, jog Lietuva riboja stipraus alaus pardavimą savo rinkoje – visose ES šalyse, išskyrus Latviją, stiprus alus pilstomas tik į mažas, iki 0,5 litro, pakuotes“, – teigia Lietuvos aludarių gildija.
„Norime atkreipti dėmesį, kad alus, o ypač sidras ir alkoholiniai kokteiliai, net ir silpnesni nei 6 proc. alkoholio tūrio, didelėse pakuotėse didina žalingą ir pavojingą vartojimą. Todėl reikėtų palikti pakuotės dydžio ribojimą, atsisakant bereikalingų ribojimų – draudimo parduoti alų dideliuose suvenyriniuose stikliniuose arba keraminiuose buteliuose ir metalinėse statinėse. Taip pat būtina įvesti pakuotės ribojimą spirituotam vaisių-uogų vynui, nes pastarasis greitai užpildytų atsiveriančią nišą pigaus alkoholio rinkoje, bei įvairiems mišiniams, kuriais prisidengiant būtų bandoma didelėse pakuotėse parduoti sidrą ir alkoholinius kokteilius, kurie yra ypač patrauklūs jaunimui, – teigia gildijos vadovas Saulius Galadauskas. – Esame tikri, kad tokie ribojimai sumažintų Lietuvoje žalingą ir pavojingą alkoholio vartojimą, ir būtų priimtini Europos komisijai.“
2012 m. net 50 proc. Lietuvoje parduodamo alaus buvo 1 litro ar didesnėse PET pakuotėse. Gildijos nariai supranta, jog naujasis įstatymas turės didelės įtakos Lietuvos aludarių gildijos nariams bei sumažins parduodamo alaus kiekius. Tačiau toks žingsnis sudarys geresnes sąlygas kelti alaus vartojimo kultūrą ir gerinti šio tradicinio gėrimo įvaizdį visuomenėje.

Augio Narmonto nuotr.

Pagrindinį Europos aludarių asociacijos „The Brewers of Europe“ apdovanojimą atsiėmė jau penkioliktus metus alaus gamybą fotografuojantis Danis Van Trichtas (Danny Van Tricht). Fotografas unikalų kadrą „Tėvas Antuanas“ („Father Antoine“) užfiksavo Pietų Belgijos Rošeforto vienuolių trapistų alaus darykloje.

Antrąją vietą konkurse laimėjo belgas Mišelis Petilo (Michel Petillo), nufotografavęs škotų aludarį Eriką Džauns (Eric Jones), dirbantį Kulino bravore nuostabaus grožio Škotijos Skajaus saloje.

Trečiąją vietą užėmęs italas Gaetanas Timpanaras (Gaetano Timpanaro) užfiksavo tris aludarius, pilančius salyklą į užmaišymo katilą nedidelėje privačioje Sicilijos alaus darykloje.

„Šis konkursas puikiai atskleidė Europos aludarystės, kuri sukuria 2 milijonus darbo vietų ir kasmet sumoka 50 mlrd. eurų mokesčių, žmonių kasdienybę. Alaus vartojimo kultūrą išlaikiančiose šalyse aludarystė yra gerbiama, o ne demonizuojama – skirtingai nei kai kada Lietuvoje. Tai įrodo ir nugalėjęs kadras su vienuoliu, verdančiu alų“, – konkursą komentuoja Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas.

Į šių metų konkurso finalą pateko ir fotografai iš Lietuvos Augis Narmontas bei Viktorija Rumiancevaitė. Tarp Augio Narmonto nuotraukų – ir Utenos darykloje alų ragaujantis vyras, užfiksuota paskutinė vasaros diena Nidoje bei įamžintas kadras iš Klaipėdos alaus daryklos. Iš kelių konkursui pateiktų Viktorijos Rumiancevaitės nuotraukų išsiskiria momentas Preiloje, žvelgiant į jūrą.

Per dvejus metus vykstantį ir tampantį tradiciniu konkursą iš viso pasiekė 875 fotodarbai, iš kurių 70 pateko į paskutinį konkurso etapą. Lietuvai šiais metais atstovavo net 6 fotografų darbai, patekę į konkurso svetainę (www.facesofbrewing.eu), kurią aplankė per 33 tūkst. žmonių.

Konkurso „Aludarystės veidai“ komisiją sudarė žinomi fotografai Adamas Beris (Adam Berry) ir Šarlotė Ry (Charlotte Rea), Europos aludarių asociacijos „The Brewers of Europe“ vadovas Albertas da Ponte (Alberto da Ponte), „Anheuser-Busch InBev“ aludaris Styvas Lerojus (Steve Leroy) ir Europos parlamento alaus gerbėjų klubo prezidentė Mariana Tysen (Marianne Thyssen).

Iš visos Europos suplaukusios nuotraukos buvo vertinamos už kūrybiškumą, originalumą, fotografijos techniką bei tai, kaip jos atspindėjo pagrindinę konkurso tematiką.

„Šis konkursas – puiki proga „gerą akį“ turintiems fotografams pavaizduoti senovinį aludarystės amatą. Kiekviena nuotrauka – tai unikalus fotografo susitikimas su ilgaamže Europos tradicija“, – sakė naujienų agentūrų „DAPD“ ir „Bloomberg“ veteranas Adamas Beris (Adam Berry).

Lapkričio mėnesį konkursas „Aludarystės veidai“ („Faces of Brewing“) buvo apdovanotas kaip sėkmingiausias interneto projektas Europos viešųjų reikalų projektų konkurse („European Public Affairs Awards 2012“) už sėkmingų santykių su tiksline auditorija užmezgimą ir inovatyvų skaitmeninių technologijų panaudojimą.

Apie konkurso rengėjus – didžiausias Europos šalių alaus pramonės organizacijas vienijančią asociaciją „The Brewers of Europe“

Daugiau nei 50 metų veikianti ir Briuselyje įsikūrusi „The Brewers of Europe“ atstovauja Europos aludarių interesams ES institucijose ir tarptautinėse organizacijose. Ji apjungia daugiau nei 3,5 tūkst. didelių, vidutinių ir mažų alaus daryklų. Šiuo metu organizacija vienija ir gina 28 Europos Sąjungos bei Šveicarijos, Kroatijos ir Turkijos aludarių ir salyklo gamintojų organizacijų interesus.

Vakar susirinkę garbūs svečiai ir „Vilkmergės“ alaus gerbėjai šventė Jauno derliaus alaus šventę, kurią dovanojo XVIII amžiaus aludarystės tradicijas atkurianti „Vilkmergės“ alaus darykla. Svečiai ragavo specialiai šiai progai išvirto 2012 metų lietuviškų apynių derliaus proginio alaus, buvo supažindinti su jo aromato ir skonio subtilybėmis, klausėsi gitaros virtuozų „Baltijos gitarų kvarteto“ akordų.

„Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, kasmet švenčiama jauno derliaus vyno – beaujolais – šventė, o aludariai laukia jauno derliaus alaus šventės. Norime, atgaivinti šią tradiciją ir Lietuvoje, todėl išvirėme ypatingą partiją proginio „Vilkmergės Jauno derliaus“ alaus ir pakvietėme šalies gurmanus ir kitus žinomus žmones pirmuosius jį padegustuoti“, – sakė „Vilkmergės“ alaus daryklos vadovas Ramūnas Blazarėnas.

„Mūsų naudoti lietuviški apyniai surinkti iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos ir kitų šalies regionų. Apynius supirkome dar šviežius, kol juose esantys aliejai ir esteriai buvo ryškiausi ir supylėme juos į virimo katilą. Šis jauno derliaus alus – elis, yra sodrios vario spalvos ir išraiškingo skonio – jau po pirmųjų gurkšnių juntamas malonus apynių kartumas“.

Naujojo alaus paragauti atvyko ir liaupsių negailėjo dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, dainininkas Egidijus Sipavičius, restoranų savininkas Kristupas Baublys, verslininkė Irena Marozienė ir daug kitų verslo pasaulio atstovų. R.Blazarėnas ir garbingi svečiai simboliškai įsiamžino alaus daryklos metraštyje kaip pirmieji Jauno derliaus alaus šventės dalyviai.

Apie pasaulyje iš šviežių apynių spurgų gaminamą jauno derliaus alų renginio svečiams pasakojo ir tinkamai jį degustuoti mokė alaus žinovas Linas Čekanavičius. „Švieži apyniai turi daugiau eterinių aliejų, tad alus įgauna daugiau žolinių-vaisinių savybių ir „traškesnio“, ilgiau išliekančio kartumo, – sakė jis. – Būtent toks alus ir yra tradicinis, anksčiau alų tik ir virdavo iš šviežių arba ne daugiau kaip metus išlaikytų apynių“.

„Vilkmergės Jauno derliaus“ alus, kaip visos šios alaus daryklos alaus rūšys, yra verdamas ir brandinamas pagal XVIII a. aludarystės tradicijas: rauginamas naudojant aukštutinės fermentacijos mieles, 28 dienas brandinamas rūsiuose horizontaliose talpyklose, vėliau supilstomas į specialius pagal XVIII a. tradicijas gaminamus kvortos (0,82 l) talpos storo tamsaus stiklo butelius, kurie apsaugo alų nuo saulės šviesos poveikio. Svarbiausia, alus yra nepasterizuojamas.

„Vilkmergės Jauno derliaus“ alaus pagaminta nedaug. „Šis alus yra rankų darbo, pradedant nuo rankomis skintų apynių spurgų iki užkemšamo butelio, tad ir jo kiekis natūraliai yra ribotas“,- sakė R.Blazarėnas. „Vilkmergės“ vadovas tikisi, kad ši šventė – gražios tradicijos pradžia ir atgims kasmet. Naujo jauno derliaus alaus tikimasi išvirti ir kitąmet.

Naujojo alaus jau nuo kitos savaitės vidurio bus galima įsigyti didžiuosiuose prekybos centruose.

Aludarių krašte Aukštaitijoje prileista pirmoji gyvo alaus vonia, skirta grožio procedūroms. Paslauga unikali, jos nerasite nė vienoje kaimyninėje valstybėje. Šiai procedūrai tinkamas tik gyvas alus, kuriame yra likę gyvų mielių ir naudingų mineralų. Tokią naujovę siūlo savo sričių ekspertai Butautų dvaro bravoras ir Etno-SPA Lietuva centras Panevėžyje.

SPA vadovai teigia, kad unikalios gyvo alaus procedūros metu oda prisotinama veikliosiomis medžiagomis, B grupės vitaminais, E vitaminais. Šie jaunina odą, suteikia jai švytėjimo, padeda reguliuoti aukštą kraujospūdį. Apyniai veikia atpalaiduojančiai, skatina odos regeneraciją.

„ETNO-SPA LIETUVA centre kiekvienas lietuvis ir mūsų šalies svečias turi galimybę pasinaudoti tuo, kuo nuo seno didžiavosi ir išsiskyrė lietuvių tauta: tikra lietuviška garine pirtimi su pirtininku ir vantomis, alaus misos, mielių, vaistažolių, pieno voniomis, masažais ir kitomis sveikatinimo procedūromis su gintaru, moliu, medumi… Džiaugiamės bendradarbiaujant su aludariais galėdami pasiūlyti autentiškų grožio ir sveikatos procedūrų mūsų moterims ir vyrams“, – sako “Etno Spa Lietuva” direktorė Dovilė Kuklieriūtė.

Gyvo alaus voniai naudojamas Butautų dvaro alus. Aukštaitijos aludariai teigia, kad alus nuo seno buvo ne tik vartojamas kaip gėrimas, bet ir naudojamas grožio procedūroms.

„Sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės teigia, kad alaus mielės kaip maisto papildas yra žinomas ir vartojamas gana seniai. Šis produktas vertinamas kaip puikiai sutvarkantis ne tik odos, plaukų ar nagų problemas, bet kartu padedantis sureguliuoti mitybą. Alaus mielės nuo seno vartojamos kaip puiki priemonė organizmo atsparumui didinti, nuovargiui mažinti“, – sako Aukštaitijos bravorų marketingo koordinatorius Domantas Vizbaras.

ETNO-SPA LIETUVA centras įrengtas viešbutyje „Romantic“, išlaikant autentiškas Senojo malūno detales. Analogiški SPA labai populiarūs vidurio Europoje (Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Austrijoje), o Rytų Europoje tai pirmasis tokio tipo paslaugas teikiantis SPA.

Butautų dvaro bravoras priklauso Aukštaitijos bravorų susivienijimui, kurio nariai yra lietuviški, nepriklausantys užsienio kapitalui mažieji alaus bravorai. Be Butautų dvaro bravoro aukštaitiškas tradicijas reprezentuoja ir „Kupiškio bravoras“, „Taruškų bravoras“ ir „Miežiškių bravoras“.