3 klausimai apie asmenvardžių rašybą ir Lietuvos bei   Lenkijos santykius istorikui, prof. Alvydui Nikžentaičiui

– Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį „Mickiewicz“ byloje ir įpareigojo Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą Aleksijai Gorecki-Mickievič (Alexia Gorecki-Mickiewicz), kuriame jos vardas ir pavardė būtų įrašyti pagrindiniame Lietuvos piliečio paso puslapyje lietuviškais rašmenimis, o nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma vardas ir pavardė būtų įrašyti kitų paso įrašų skyriuje. Ar šiuo sprendimu LVAT padėjo galutinį tašką diskusijoms dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose?

– Mano galva, čia tikrai nėra taškas. Diskusijos šia svarbia ir opia tema bus ir toliau tęsiamos. Beje, svarbia ne tik lenkų tautinei mažumai, bet ir daugeliui Lietuvos žmonių, ypač turinčių tam tikrų ryšių su užsienio piliečiais. Ir mano supratimu, šitas klausimas anksčiau ar vėliau vis tiek turės būti išspręstas Seime.

– Viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonių, esą šiuo klausimu Lenkijos politikai Lietuvos valdžiai „atkakliai daro spaudimą“. Ar toks spaudimas tikrai daromas, ypač turint omenyje, kad bendravimas tarp Lenkijos ir Lietuvos, bent aukščiausiu lygiu, pastaruoju metu nėra labai intensyvus?

– Apie kokį spaudimą galime kalbėti, jei nėra iš viso jokių kontaktų, kai kalbama apie aukščiausią politinį lygmenį. Vis dar prisimenamos, ko gero, daugiau kaip dešimtmečio senumo istorijos, kai kontaktai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo išties labai draugiški ir labai intensyvūs. Bet ar galima kalbėti apie spaudimą, jei tas klausimas nebuvo išspręstas? Galima kalbėti nebent apie draugišką priminimą, apie raginimą, ypač žinant, kad šis klausimas lenkams yra svarbus. Mes matome, kad lietuvių pusėje raginimai ir draugiški prašymai mažai ką reiškia.

O apie spaudimą juokinga kalbėti, nes nėra net galimybių to spaudimo daryti – paprasčiausiai nėra kontaktų.

– Kaip tuos Lietuvos ir Lenkijos kontaktus būtų galima atgaivinti?

– Ši problema egzistuoja ne tik juridiniu, bet ir moraliniu aspektu. Per privačius pokalbius esu ne iš vieno aukšto Lenkijos pareigūno girdėjęs, kad Lenkijos pusė dar nėra užmiršusi to skaudaus antausio, kurį paskutinio vizito į Vilnių metu gavo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Čia – moralinė pusė.

Kitas dalykas, kad pažadus (dėl asmenvardžių rašybos – red. past.) kada nors reikia tesėti. Juo labiau kad visų laukiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išaiškinimas palankus šios problemos sprendimui, nes VLKK pareiškė, jog pavardžių rašymas trimis nelietuviškomis raidėmis yra galimas. Tik ji peržengė savo kompetencijos ribas nurodydama, kam tai galima leisti, o kam – ne.

BFL nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš penkerius metus, neapsikentę staigaus Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo, apie 120 Lietuvos istorikų, politologų, kultūros, visuomenės veikėjų įsteigė Jerzy Giedroyco vardu pavadintą dialogo ir bendradarbiavimo forumą ir ėmėsi aktyviai reanimuoti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Viena šio forumo idėjų – jau trečius metus gyvuojanti tradicija kasmet įteikti Jerzy Giedroyco vardo premijas Lietuvos ir Lenkijos santykius puoselėjantiems kultūros, politikos, o šiemet – ir verslo atstovams.

Premijų už nuopelnus Lenkijos ir Lietuvos draugystės puoselėjimui laureatais šiemet tapo pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. Janas Widackis, ilgametė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgorzata Kasner. Apdovanotas ir verslo įmonės vadovas Maciejus Radziwillas, labiausiai prisidėjęs prie Lietuvos ir Lenkijos komercinių ryšių stiprinimo ir istorinių-kultūrinių projektų rėmimo.

Apie Lietuvos ir Lenkijos santykių pakilimus bei nuosmukius ir galimybes įžiebti daugiau šilumos tarp dviejų šalių „Veidas“ kalbasi su istoriku, Jerzy Giedroyco forumo kūrėju ir valdybos pirmininku prof. habil. dr. Alvydu Nikžentaičiu.

– Kaip vertinate dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Kur link jie juda?

– Kai kalbu apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, aš dažnai naudoju kalnelių metaforą: arba mes esame aukštikalnėje ir labai artimi draugai, arba kažkur kalno papėdėje. Kalbant apie dabartinius santykius galima pacituoti Andžejaus Pukšto pateiktą šių santykių charakteristiką: verslas, mokslas, kultūriniai ry­­šiai ir toliau yra labai puikūs, bet mes matome vi­sišką politinių santykių atšalimą. Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Visada geriau turėti kai­myną, kuris yra gerai nusiteikęs, su kuriuo draugaujama, su kuriuo galima susėsti ir neformaliai ap­tarti egzistuojančias problemas. Juo labiau kad bendrų problemų, kurias reikia spręsti, be galo daug. Užsienio politikos srityje – mus siejantys Ukrainos ir bendrai Rytų partnerystės klausimai, vidaus politikos srityje – visi infrastruktūriniai projektai.

Anksčiau mes dažnai kalbėdavome apie simbolinę prasmę, kad Lietuvai kelias į Europą eina per Lenkiją. Dabar ta simbolinė prasmė virsta realia, nes geležinkelių susisiekimas, susisiekimas sausuma su Vakarų Europa mus jungia būtent per Lenkiją. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip elektros jungtys, įvairios papildomos energetinio saugumo alternatyvos. Ir nors kažkuria prasme mes esame tarsi pasmerkti dirbti kartu, kažkodėl to aiškiai nesuprantame abiejose pusėse, ypač politikos pasaulyje.

– Tokia draugystė, matyt, naudingesnė Lietuvai?

– Žinote, kai reikia pakelti sunkų akmenį, kartais net ir didelis bei stiprus žmogus vienas to nesugeba padaryti – neretai jam reikia mažesniojo pagalbos. Ypač turint omenyje, kad esame tose pačiose svarbiose mums sąjungose – ES, NATO. Šitose struktūrose mažesniųjų balsas galbūt lemia šiek tiek mažiau, bet jis vis tiek turi tam tikrą svorį. Dėl mūsų geografinės, geopolitinės padėties mums reikia Lenkijos, bet nenusipiginkime ir pasakykime, kad kai Lietuva ir Lenkija veikia kartu, tai naudinga ir Lenkijai. Užtenka prisiminti prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio ar prezidentų V.Adamkaus ir Lecho Kaczynskio laikus: tuo metu šios dvi valstybės buvo jėga, kuri turėjo ką pasakyti ir kurios buvo klausomasi.

– Dabar nebėra ne tik prezidentų draugystės, bet ir sutarimo dėl ES ateities. Lietuva tarsi pasuko Vokietijos link. Lenkija, priešingai, su šia šalimi gana aštriai nesutaria, ypač pabėgėlių klausimu.

– Anksčiau buvo deklaruojama, kad mes „nesidairom į ubagus“ ir kreipiame dėmesį į Skandinavijos šalis. Dabar yra noro – ir visada jo buvo – artimiau bendradarbiauti su Vokietija. Bet neužmirškime, kad bendradarbiavimas visada yra dvipusis. Lie­tu­viai gali labai norėti bendradarbiauti su skandinavais, vokiečiais, britais, bet reikia, kad ir antra pusė to norėtų. Ir čia prieiname prie labai svarbaus as­pekto užsienio politikoje – emocijų.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Daugelis lenkų, ypač jų intelektualinis elitas, junta, kad virš jų kabo ne tik Jogailos prakeiksmas, kaip kažkada suformulavo Rimvydas Valatka, bet ir Ado­mo Mickevičiaus prakeiksmas. Jo pasakymas „Litwo! Ojczyzno moja!“ lietuvius lenkų mentaliniame žemėlapyje daro išskirtinesnius. Jame irgi yra emocinis ryšys su Lietuva. Dėl to emocinio ryšio Lietuva Lenkijai nėra tik eilinė kaimynė.

Pažiūrėkime ir į įvairias Lenkijoje ilgą laiką populiarias ir iš dalies dabar dar veikiančias geopolitines koncepcijas. Viena jų, bene pati populiariausia, suformuluota, beje, Jerzy Giedroyco dar prieš prasidedant „Solidarumui“, vėliau sulaukusi paramos iš „Solidarumo“ veikėjų, o maždaug nuo 1995–1996 m. tapusi ir viena svarbiausių valstybės koncepcijų, yra vadinamoji ULB: Ukraina, Lie­tu­va, Baltarusija. Tai idėja, kad be laisvos Uk­rainos, Lietuvos ir Baltarusijos negali būti ir laisvos, demokratinės Lenkijos.

O mūsų forumas šūkį, kurį J.Giedroycas taikė Lenkijai, perinterpretavo kitaip: be laisvų Len­ki­jos, Ukrainos ir Baltarusijos sunku įsivaizduoti, kad galėtų išlikti Lietuva, kad ji galėtų vystytis kaip ne­priklausoma valstybė. Tai mūsų išlikimo pagrindas. Geopolitinės koncepcijos Lenkiją daro natūralia mūsų sąjungininke.

Emocijos emocijomis, bet yra ir praktinių dalykų, apie kuriuos kalbėjau pradžioje. Mums reikia būti kartu. Žinoma, yra ir kita alternatyva – likti auk­­sine Europos Sąjungos provincija. Tai kelias, ku­rį iš dalies pasirinko Estija. Bet mes matome didžiulius ES vykstančius pokyčius ir turime dalyvauti ES transformacijoje, jeigu iš viso norime tokį darinį kaip ES ar ta pati NATO išsaugoti. Mes turime bandyti ES reformuoti, o vieni to nesame pajėgūs daryti – mes turime ieškoti sąjungininkų. O tokiais atvejais paprasčiausia atsiremti į natūralius sąjungininkus.

– Lenkai mus irgi dažnai vertina per emocijas, o jos, kaip sakėte, yra tai viršukalnėje, tai papėdėje. Į papėdę traukos jėga mus nutraukia greitai, į kalną lipame lėtai. Kiek šiems procesams įtakos turi tuo metu aktyvūs politikai, visuomenės, kultūros veikėjai?

– Kai mes atsigręžiame į netolimą praeitį, į auksinį V.Adamkaus laikotarpį, kada santykiai buvo nuostabūs, matome ir keletą klaidelių. Akademiniai ryšiai su lenkų kolegomis nuo pat 1990 m. kolstėsi labai normaliai, bet tuo auksiniu laikotarpiu, pa­vyzdžiui, tarp intelektualų, nepadoraus tono ženklu laikytos kalbos apie dvišalius santykius. Viskas atrodė taip puiku, kad nieko blogo įvykti negali, tad ir kalbėti apie tai nereikia.

Per mažai investavome į ryšius tarp atskirų vi­suo­menės dalių, tarp atskirų žmonių ir dabar už tai mokame. Politikai nebeturi tiesioginių ryšių. Gal­vodami, kad vėl judėsime kalno viršūnės link, tu­rime galvoti apie tai, kaip šitame kelyje turėti kuo daugiau pagalbininkų, kuo daugiau draugų. Ir turėtume kovoti su viešajame gyvenime vyraujančiomis tendencijomis: mes labai greitai pastebime, kas yra blogo, ir nekreipiame dėmesio į gerus pa­darytus darbus.

Forumas, ieškodamas kontaktų su įvairiais vi­suomenės sluoksniais, su įvairiais žmonėmis Len­kijoje, kartu nori iškelti tuos gerus darbus. Žmones, kurie siekia, kad santykiai būtų kuo ge­resni. Tai, ką mes darome, – lietaus lašas vandenyne, bet geriau pradėti nuo mažų dalykų, parodyti, kad yra žmonių, kuriems geri santykiai tarp abiejų valstybių yra tapę jų gyvenimo būdu.

– Toks žmogus, be abejonės, yra šiemet premija apdovanota Lenkijos instituto vadovė Malgorzata Kasner. Koks jos indėlis į Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimą?

– Viskas labai priklauso nuo asmenybių. M.Kasner ne tik vykdė instituto politiką, bet ir visada atsižvelgdavo į tai, kas konkrečiai svarbu Lietuvai, Lietuvos kultūros žmonėms. Jos asmenybė man simbolizuoja labai gražų, prasmingą, lygiavertį įvairių partnerių bendradarbiavimą. O žmonių, sugebančių įsiklausyti į savo partnerius, tiek mokslo, tiek kultūros srityje, patikėkite, nėra daug net tarp geriausių, iškiliausių vadovų. Labai iškalbingas faktas, kad M.Kasner sugebėjo apie Lenkijos institutą suburti didžiąją dalį Lietuvos kultūros bendruomenės.

– Ar tokiai misijai nebuvo kaišiojami pagaliai į ratus?

– Buvo, visą laiką. Neužmirškime, kad Lenkijos institutas yra Lenkijos ambasados dalis, tad jo veikla vienaip ar kitaip susijusi su politika. Bet idealaus vadovo talentas tuo ir pasireiškia, kad jis sugeba iš­laviruoti tarp „sunkių“ politinių srovių. Ir nors santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų atšalo, bent aš nepastebėjau jokio ryškesnio pokyčio M.Kasner vadovaujamo Lenkijos instituto veikloje. Linijos kryptingumas, nepaisant nepalankių vėjų, kalba apie žmogaus stuburą, įsitikinimus. Tai yra išskirtinės asmenybės požymis.

– O kaip įvertintumėte Jano Widackio, pirmojo Lenkijos ambasadoriaus, indėlį?

– Šis diplomatas – ne visai tradicinis, nes jis aklai nevykdė politinių nurodymų, rodė savo iniciatyvą, o labai sunkiose situacijose veikė ir tebeveikia labai subtiliai. Tuo galėjome įsitikinti ir visai neseniai. Kruvinų puslapių Antrojo pasaulinio karo metais tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvo tiek daug, bet žinome apie Armijos Krajovos išžudytus lietuvius Dubingiuose ir lietuvių policininkų išžudytus lenkus Glintiškėse. Šioms aukoms buvo pastatytas paminklas, ir J.Widackis jį pristatė labai subtiliai. Jis pabrėžė, kaip svarbu pagerbti nužudytų žmonių atminimą, bet neakcentavo, kas buvo žudikai. Jis siekė, kad atminimo vieta nekurstytų neapykantos. Tai tik vienas pavyzdys.

Kokie žmonės yra diplomatai, atsiskleidžia, kai jų nebesaisto tarnybiniai ryšiai. J.Widackis pasirodė kaip labai geras Lietuvos draugas. Kai maždaug nuo 2008 m. pradėjo blogėti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, J.Widackis nepaprastai aršiai gynė lietuvių poziciją, atkakliai aiškino, kodėl lietuviai elgiasi vienaip, o ne kitaip. Tai, už ką mes suteikiame jam apdovanojimą, tiesiogiai susiję su J.Giedroyco vardu. Tai įvertinimas už J.Giedroyco idėjų puoselėjimą lietuvių ir lenkų santykių srityje. J.Widackis visada kovojo prieš Lenkijos istorinį nacionalizmą. Bandė, operuodamas konkrečiais pavyzdžiais, rasti argumentų, kad lenkai galėtų sprasti ir kitą pusę, kad savo mąstymu nebūtų toki seklūs ir uždari, viską vertinami tik iš grynai lenkiškos perspektyvos.

– Kaip šis lenkų istorinis nacionalizmas atrodo šiandien, ar sodrios jo spalvos?

– Tai ne tik Lenkijos pavyzdys – visame pasaulyje ryškėja tendencija, kad nacionalizmas grįžta, tad Lenkija nėra išimtis. Kalbėjau apie Dubingių žudynes, apie Glintiškes, o šiemet Lenkijoje buvo labai iškilmingai perlaidotas majoras Zygmuntas Šendzielažas, žinomas kaip Lupaška. Jis vadovavo būtent tam būriui, kuris žudė lietuvius Dubin­giuose, keršydamas už Glintiškes. Vienas Lupaškos būrio karių yra pagarsėjęs ir baltarusių žudynėmis – ant to būrio žmonių rankų daug kraujo.

Armija Krajova Lenkijoje yra net svarbesnė figūra nei Lietuvoje – partizanai. Tai vienas svarbiau­sių lenkiškos tapatybės ramsčių.

Ir anksčiau buvo bandymų pagerbti Vilniaus krašte veikusius Armijos Krajovos žmones, karius, bet šiuo atveju tai buvo daroma labai nekritiškai. Viena vertus, aš lenkus labai gerai suprantu: jie nori stiprinti savo patriotizmą, ir tai visiškai suprantama Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje. Bet tai daroma visiškai neatsižvelgiant į kitų šalių požiūrį. Nenorėjimas suprasti kitų man yra ne kas kita, kaip grįžtantis lenkų istorinis nacionalizmas, prieš kurį nuolat kovojo J.Widackis.

BFL nuotr.

– J.Widackį jūs vadinate lenku Lietuvos draugu. Ar Lietuvoje yra daug Lenkijos draugų lietuvių?

– Taip, yra. Tai R.Valatka, neseniai išleidęs knygą „Jogailos akmuo Lenkija“, taip pat prof. Alfredas Bumblauskas, kuris visuomet bando ir taip kompli­kuotus dalykus dar labiau sukomplikuoti, kad žmo­­nių galvose viskas susijauktų ir jie pradėtų mąstyti. Jei kalbėtume apie istorikus, filosofus, galėtume vardyti daugybę pavardžių.

Lietuvoje esama labai daug diskutuotinų temų, apie kurias diskutuojama interneto puslapiuose, tarpusavio pokalbiuose, bet tarp istorikų nebėra klausimų, dėl kurių būtų kardinaliai priešingos pozicijos nacionaliniu požiūriu. Tad štai Lietuvos istorikai ginčijasi su Lietuvos istorikais, Lenkijos – su Lenkijos. Šie žmonės pakankamai gerai suvokia, kad vertinant praeitį visada yra kelios perspektyvos. Geras filosofas, žurnalistas, istorikas, pristatydamas vieną perspektyvą, visuomet bando atsižvelg­ti ir į kitas. Daugiaperspektyviškumo matymas leidžia geriau suprasti istorinius procesus ir daugelį kontroversiškų dalykų vertinti pozityviai, nors ir nenutylint negatyviosios pusės.

– Kaip manote, ar istorikai po 50 metų, kalbėdami apie dabartinį laikotarpį, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įžvelgs daug pozityvumo?

– Istorikams tokius vertinimus daryti nėra sudėtinga. Jeigu vertins šiuos santykius, jų 25-metį XXI a. perspektyvoje, istorikai sakys, kad lietuviai ir lenkai pagaliau pradėjo bendrauti kaip kaimynai. Kaip kaimynai, kurių santykiuose esama visko. Ir tai yra didelis gėris, palyginti su tuo, kas buvo didžiąją XX a. dalį, nuo XIX a. pabaigos.

Bet štai tas ateities istorikas meta žvilgsnį dar to­liau ir tada konstatuoja, kad vis dėlto ir XXI a. pradžioje nebuvo pasiekta tokio santykio, tokio lygio savitarpio supratimo, koks dominavo XIX a. viduryje. Ką jau kalbėti apie įvairių unijų laikotarpį, kai lietuviai ir lenkai vieni kitus puikiai suprato. Ir suprato, kad yra artimi sąjungininkai, bet kartu skirtingi.

Taigi istorikas paminės, kas XXI a. pradžioje buvo gero, bet neužmirš pasakyti, kad galėjo būti dar geriau. Labai aiškaus atsakymo iš istoriko neišgirsite. Jis pasakys kažką labai panašaus į tai, ką dabar pasakiau aš.

– Ar yra laikas, per kurį įmanoma sugrįžti prie XIX a. supratimo?

– Prie tokio supratimo mes niekados nesugrįšime. Dabar mūsų tikslas – sugrįžti bent prie to auskinio V.Adamkaus dešimtmečio ištakų. Tuometis politinis bendradarbiavimas, kuriam padėjo ir emociniai dalykai, ir įvairios geopolitinės doktrinos, vis dėlto rėmėsi tų dienų poreikiais, realijomis. Tada buvo svarbu, kad abi šalys atsidurtų ES ir NATO, kad Rusija nedominuotų kaimyninėse šalyse, kad būtų sudarytos galimybės kaimyninėms valstybėms pa­čioms apsispręsti, kuria linkme jos nori judėti.

Dabar svarbu vėl prisiminti tai, kas svarbu šiandien, kas bus svarbu rytoj. Užmirškime istoriją, nors ji to nenorės leisti mums padaryti, ir galvokime apie ateitį. Žinokime, kad kaimynų niekados nepavyksta pakeisti, todėl stenkimės ieškoti ryšio su kaimynais tokiais, kokie jie yra. Ypač su tais kaimynais, su kuriais užkoduotas bendras vertybių supratimas.  n

BFL nuotr.

A.Nikžentaitis apie J.Giedroyco forumą

Forumas įkurtas prieš penkerius metus, o jo susikūrimas buvo išprovokuotas staigiai pasikeitusių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Mes negalėjome suprasti, kodėl šie santykiai taip greitai keičiasi, todėl nusprendėme veikti. Supratome, kad turime išnaudoti gerus ryšius, pažintis tarp Lietuvos ir Lenkijos, įtraukiant vis naujus žmones, bandyti šią situaciją kaip nors keisti.

Kitas dalykas – mums rūpi, kas bus su Lietuvos lenkais. Labai dažnai nuo jų esame nusisukę, nežinome jų lūkesčių, norų, kuo jie gyvena. Forumo tikslas buvo kartu bandyti kurti tiltus tarp lenkiškos ir lietuviškos bendruomenės Lietuvoje, siųsti lenkų bendruomenei ženklus, kad visi esame Lietuvos piliečiai, todėl kartu turime spręsti problemas.

Dar buvo ir trečias dalykas, lėmęs J.Giedroyco pavadinimo pasirinkimą. Jis mirė Paryžiuje, o po mirties liko trys jo kaukės. Viena yra Paryžiuje, kita Videniškėse, o trečia – Varniuose. Ir jis pats interviu ne kartą yra sakęs, kad iki galo nežino, kas jis yra – ar lietuvis, ar lenkas, nes jo širdis priklauso abiem tautoms. Bet kai reikėjo pasirinkti, kur bus jo pomirtinės kaukės, jis pasirinko Lietuvą.

Mes dažnai ginčijamės, kas pirmas numatė Sovietų Sąjungos subyrėjimą. O J.Giedroycas jau šeštajame XX a. dešimtmetyje ne tik buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga subyrės, bet jau kūrė planus, kaip turi atrodyti santykiai regione po to, kai valstybės taps demokratinės.

Viena Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo priežasčių – kad J.Giedroyco koncepcijos nustumiamos į antrą planą. Nuo jų buvo atsiribojęs Radoslawas Sikorskis, tad J.Giedroyco vardo pasirinkimas mūsų forumo pavadinimui buvo priminimas lenkų bičiuliams, kokiomis vertybėmis mes norime grįsti savo santykius ateityje.

Tai idėjinis forumo veiklos pagrindas. O pati veikla – įvairios mokinių pasikeitimo programos, įvairios konferencijos, daug dirbame su Ukraina. Galima vardyti daug pavienių projektų.

Nariais laikomi visi, pasirašę forumo steigimą inicijavusį laišką ir kreipimąsi į lenkų kolegas. Tokių žmonių yra per 120, daugelis jų – gerai žinomi Lietuvoje. Vadyboje aktyviai veikia 16 narių, tarp jų Vygaudas Ušackas, Vytautas Plečkaitis, Alvydas Jokubaitis, Rimvydas Valatka, Vidmantas Valiušaitis, Herkus Kunčius. Turime ir lenkų bendruomenės atstovų – tai Renata Vidtmann iš „Znad Wilii“, Zbignevas Semenovičius, Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Adamas Blaškevičius. Visų tikrai neišvardijau, bet, kaip matote, net pagal pažiūras tai labai skirtingi žmonės. Tačiau mes visi sutariame vienu klausimu: mus vienija supratimas, kad Lenkija Lietuvai yra reikalinga.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

LVCA

Giedraičiai – garsi istorinė Lietuvos šeima. Šios giminės ištakos ieškotinos dabartinių Giedraičių vietovės, minimos jau XIV amžiuje, apylinkėse. Būtent iš čia Giedraičiai išsikėlė į Žemaitiją, dabartinėje Baltarusijoje buvusias LDK teritorijas, Lenkiją, o Antrojo pasaulinio karo metais – ir į Didžiąją Britaniją bei Prancūziją. Taip Giedraičių giminės istorija peržengė vienos valstybės ribas ir tapo, galima sakyti, transnacionalinė.

Alvydas NIKŽENTAITIS

Neneigiant Giedraičių žinomumo įvairiose šalyse, šiandien apie šią giminę daugiausia rašoma Lietuvoje ir Lenkijoje, o tai suteikia galimybę paanalizuoti, kokie šios šeimos istorijos puslapiai yra svarbūs lietuviams, o kokie – lenkams.

Žinomiausi Lietuvos Giedraičiai siejami su Žemaitija. Net keturi jų buvo Žemaičių vyskupai. XV a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Žemaičių vyskupiją valdė Merkelis Giedraitis (1536–1609). XVIII a. pabaigoje Žemaičių vyskupas buvo Steponas Jonas Giedraitis (mirė 1803 m.).

Po jo Žemaičiuose vyskupavo Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754–1838). Jis garsus dar ir tuo, kad buvo Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas ir Žemaičių lituanistinio sąjūdžio inspiratorius. J.A.Giedraičio pavyskupys buvo Simonas Mykolas Giedraitis (mirė 1844 m.), po vyskupo Juozapo Arnulfo mirties keletą metų valdęs Žemaičių vyskupiją.

Apie vėliau gyvenusius Giedraičius Lietuvoje populiarūs informacijos šaltiniai žinių nepateikia, išskyrus Michalą Giedroycą, kuris Molėtų krašte yra pagarsėjęs kaip mecenatas, daug padaręs dėl Giedraičių šeimos paveldo išsaugojimo.

Lenkijoje apie senąją Giedraičių giminę populiarioje spaudoje ir internetinėje erdvėje galima rasti tik keletą užuominų. Dominuoja Jerzy Giedroycas (1906–2000) – Literatūros instituto įkūrėjas ir pirmiausia Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ leidėjas. Tačiau ir jis Lietuvoje žinomas tik siauram specialistų ratui bei keletui politikų.

Po J.Giedroyco mirties buvo pagamintos trys jo pomirtinės kaukės. Viena jų liko Paryžiuje, kitos dvi atvežtos į Lietuvą. Šiandien jos saugomos Varnių katedroje ir Videniškių vienuolyne. Nepaisant net ir šios aplinkybės, J.Giedroycui neatsirado vietos internetinėje Videniškių vienuolyno muziejaus įžymių žmonių ekspozicijoje.

Giedraičių giminės atvejis yra tipinis pavyzdys, kaip lietuvius ir lenkus siejanti istorija gali būti suvokiama asimetriškai. Galima sakyti, kad lietuviai, nepaisant profesoriaus Alvydo Jokubaičio raginimų daugiau dėmesio skirti tarpukario Lietuvai, ir toliau mėgsta LDK ir didžiuojasi jos istorija, tačiau iš jos visiškai eliminuoja lenkus.

Nors lietuviai, kaip katalikiška save laikanti tauta, teigiamai vertina krikštą, tačiau beveik niekur nepabrėžiama, kad krikštas įvyko dėl Krėvos unijos su Lenkija, o Lietuvą apkrikštijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Panašiai ir su Žalgiriu. Šiam mūšiui vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lenkai čia tarsi niekuo dėti, nes pergalė buvo pasiekta tik dėl talentingo lietuvių taktinio manevro.

Lietuviai labai didžiuojasi Radvilomis, Chodkevičiais, tačiau sunkiai gali įsivaizduoti, kad daugelio šių didikų gimtoji kalba bent nuo XVII amžiaus jau buvo lenkų, nors jie patys ne tik save laikė lietuviais, bet ir buvo Lietuvos patriotai.

Toks lenkiško elemento ignoravimas LDK istorijoje lemia ir požiūrį į Lietuvos lenkus. Nors jų tik mažesnė dalis į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, o po Antrojo pasaulinio karo – ir iš Baltarusijos, daugumos lietuvių nuomone, visi jie yra atėjūnai, ir, užuot reikalavę „w“ savo pavardėse, turėtų išsinešdinti į Lenkiją.

Ne geriau ir su mūsų kaimynais lenkais. Jie į lietuvius dar ir šiandien žiūri per unijinės Lietuvos ir Lenkijos istorijos prizmę ir visiškai ignoruoja modernią lietuvių tautą.

Geriausiai šią situaciją nusako viena istorija, papasakota man žinomo Lietuvos rašytojo, kuriam taip ir nepavyko savo kolegos iš Lenkijos nusivežti į Kauną, nors šis ketverius metus gyveno Vilniuje ir visiems pasakojo esantis didelis M.K.Čiurlionio talento gerbėjas. Galima manyti, kad Kaunas ir šiandien lenkams nesisieja su šioje šalyje paplitusiu lietuvio stereotipu. Todėl neretas Lenkijos gyventojas, bijodamas to stereotipo sugriovimo, šio miesto atvirai, o gal ir nesąmoningai privengia.

Po šio ekskurso grįžkime prie J.Giedroyco. Politiškai jis yra iš tikrųjų įvertintas: 1997 m. jam suteiktas Lietuvos garbės piliečio vardas, o 1998 m. jis buvo apdovanotas Gedimino pirmojo laipsnio ordinu, bet visuomenė apie jį vis tiek dar mažai žino. Todėl, žinant, kad šis laikotarpis priklausė geriausių Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmečiui, galima klausti, ar taip Lietuvos politikai nebandė pataikauti Lenkijai.

Vertinant šio Giedraičių giminės atstovo istorinius nuopelnus verta pabrėžti, kad dauguma jų susiję ne tiek su bendra kultūrine veikla, kaip rodytų jo įkurtos institucijos ir žurnalai: 1946 m. – Literatūros institutas, 1947 m. – garsusis  žurnalas „Kultura“, 1962 m. – „Zeszyty historyczne“ („Istorijos sąsiuviniai“). J.Giedroycas priklauso tam negausiam sluoksniui žmonių, kurie labai anksti numatė Sovietų Sąjungos žlugimą.

Jo mintys apie SSRS žlugimą jo bendražygio Juliuszo Mieroszewicziaus buvo užfiksuotos jau 1974-aisiais, tačiau, pasak jį gerai pažinojusio ir su juo besibičiuliavusio Adamo Michniko, jos subrendo gerokai anksčiau.

Priešingai nei kiti autoriai, prognozavę SSRS žlugimą, J.Giedroycas žengė dar toliau ir sukūrė politinę doktriną, kaip regiono šalys turėtų bendrauti tarpusavyje jau neegzistuojant SSRS. Ši jo doktrina žinoma ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) vardu.

Supaprastinant J.Giedroyco mintis, jo doktriną galima suvesti į du svarbiausius teiginius:

1) Jeigu pokomunistinė Lenkija nori išlikti nepriklausoma valstybė, ji privalo įveikti savo nacionalizmą, užmegzti gerus kaimyninius santykius su Ukraina, Lietuva ir Baltarusija, o kartu atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų į Vilnių ir Lvovą.

2) Siekdama įveikti savo nacionalizmą, Lenkija privalo atsisakyti „istorinio imperializmo“, t.y. savikritiškai įvertinti savo praeitį ir atsisakyti Lenkijos, kaip kultūros nešėjos kaimynėms, koncepcijos, kuri tose šalyse ir buvo bei yra suvokiama kaip lenkiškasis istorinis imperializmas.

Nors tokius uždavinius kėlė Lenkijai, autorius tikėjosi, kad jo priesakų tuo pat metu laikysis ir Lenkijos kaimynės Ukraina, Lietuva ir Baltarusija.

Dažnai net ir genialiausios politinės koncepcijos, nukreiptos į ateitį, lieka neįgyvendintos. Tik retais atvejais geniali teorija bandoma įgyvendinti praktiškai. J.Giedroycui tai iš dalies pasisekė, ir tai lėmė jo pasirinkta veiklos strategija, gyvenant ir dirbant emigracijoje.

Šiuo požiūriu J.Giedroycas turi lietuvišką atitikmenį – Prezidentą Valdą Adamkų, kuris, gyvendamas JAV, nuolat ragino atsigręžti veidu į tuomet dar sovietinę Lietuvą ir palaikyti ryšius su čia gyvenančiais žmonėmis.

Panašios pozicijos laikėsi ir J.Giedroycas. Jis sąmoningai apsigyveno Paryžiuje, o ne Londone, kur buvo politinis lenkų emigracijos centras. Lenkų emigracijos politiniai lyderiai, panašiai kaip ir V.Adamkaus idėjiniai oponentai tarp JAV išeivių, laikėsi tos pačios nuostatos – jokių kontaktų su komunistine Lenkijos valdžia ir su Lenkijoje gyvenančiais lenkais.

J.Giedroycui tam tikru požiūriu buvo lengviau nei V.Adamkui. Stipri opozicija Lenkijoje ir 1980 m. susikūręs „Solidarnosc“ judėjimas suteikė jam geresnių galimybių daryti įtaką procesams komunistinėje Lenkijoje, kur opozicijai taip pat reikėjo kontaktų su Vakarais. Taip „Kultura“ tapo vienu svarbiausių lenkų opozicijos langų Vakaruose, o J.Giedroycas įgijo galimybę perteikti jiems savo ULB politinę doktriną.

J.Giedroycas tapo idėjiniu autoritetu tokiems „Solidarnosc“ lyderiams, kaip Bronislawas Geremekas, Jacekas Kuronis, A.Michnikas ir Bogdanas Borusiewiczius. Pirmiesiems pokomunistiniams Lenkijos prezidentams tapo moraliai privaloma susitikti su J.Giedroycu. Tiesa, Lecho Walęsos santykiai su Giedroycu nesusiklostė, užtat Alexanderiui Kwasniewskiui sekėsi daug geriau.

Ne veltui jis ir jo užsienio reikalų ministras B.Geremekas ne kartą yra kartoję, kad Lenkijos užsienio politikoje bus tiek, kiek reikia J.Giedroyco. ULB tapo svarbiausia, bent nuo 1996 m., Lenkijos užsienio politikos doktrina, o savo disertacijoje Lenkijos užsienio politiką analizavęs vokiečių politologas ir diplomatas Sebastianas Gebhardtas pabrėžė, kad nežinant ULB koncepcijos būtų sudėtinga paaiškinti tokią draugišką Lenkijos užsienio politikos laikyseną Lietuvos ir Ukrainos atžvilgiu XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

ULB doktrina, regis, turėjo įtakos ir Vilniaus krašto likimui po 1990-ųjų. Remiantis kai kuriais to meto amžininkų, tarp jų ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Europos departamento direktoriaus pavaduotojo pirmojoje pokomunistinės Lenkijos vyriausybėje Grzegorzo Kostrzewos Zorbaso, atsiminimais, J.Giedroyco sekėjų (tarp jų minimi A.Michnikas, B.Geremekas, J.Kuronis) pastangomis pavyko sukliudyti Vakarų Lenkijos sovietinės respublikos su Vilniaus kraštu sukūrimą SSRS sudėtyje. Vilnius, kaip ir ragino J.Giedroycas, antrą kartą jau netapo Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastimi.

Po ką tik įvykusių Lenkijos prezidento rinkimų ir artėjant Seimo rinkimams Lietuvos politikų kuluaruose svarstomas klausimas, ko reikėtų imtis siekiant pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pirmasis atsakymas į šį klausimą skamba paprastai: atlikti namų darbus, bent jau patvirtinant Lietuvos Seime tarptautinės aviacijos taisykles, leidžiančias pavardžių rašyboje „w“. O po to jau nekenktų susitikimuose su lenkų politikais užduoti klausimą apie J.Giedroyco aktualumą Lenkijos užsienio politikai.

Nors ULB doktrinos poveikis, formuojant užsienio politiką, pasikeitus kartoms sumažėjo, ji vis dar stipriai veikia mūsų kaimynus: Lietuvoje beveik neprisimenamas Giedraičių giminės atstovas išlieka svarbus užsienio politikos ir pirmiausia Lietuvos ir Lenkijos santykių veikėjas. Primenant lenkams ULB doktrinos svarbą, ji praverstų ir Lietuvos užsienio politikai.