Kai kalbama apie Ženevą, daugelis prisimena nuostabųjį Ženevos ežerą, bene pagrindinį šio nedidelio miesto simbolį Jet d’eau fontaną, Gėlių laikrodį ir, žinoma, tai, ką Ženevos miestas ir kantonas turi bendro su visa Šveicarija: nuoseklų daugiau kaip 200 metų išlaikomą politinį ir karinį neutralitetą, laikrodžius ir bankus, sūrius ir šokoladą.

Andrius KRIVAS

Ambasadorius, Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie JT biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje

Besidomintieji istorija prisimins nemažai reikšmingų epizodų, tokių kaip Kalvino reformacija, Raudonojo Kryžiaus komiteto įsteigimas, Austrijos-Vengrijos imperatorienės Elžbietos nužudymas, daugelio čia prieglobstį radusių laisvamanių ir maištininkų veikla, Tautų Sąjunga, veikusi čia tarpukariu ir dramatiškai svarsčiusi tarp kitų Vilniaus ir Klaipėdos krašto klausimus, aktyviai dalyvaujant tuomečiams Lietuvos diplomatijos lyderiams, begalė čia vykusių slaptų ir atvirų diplomatinių derybų…

Iš tiesų, Ženeva užima ypatingą vietą tiek pasaulio politikoje, tiek Šveicarijos Konfederacijoje. Labiau nei bet kokiame kitame šios šalies mieste ar kantone savitos vietinės tradicijos ir istorija čia yra glaudžiai ir neatsiejamai susipynusios su globaliais politiniais procesais ir įgijusios kosmopolitinį pobūdį.

Neretai čia atvykstantieji klausia, kiek tarptautinių organizacijų yra įsikūrusių Ženevoje. Tikslus atsakymas į šį klausimą šiek tiek priklauso nuo pasirinktos skaičiavimo metodikos: ką būtent laikyti atskira organizacija, o ką – viso labo kitos, platesnės organizacijos (ypač JTO) sudėtine dalimi. Oficialiais Šveicarijos federalinio užsienio reikalų departamento duomenimis, visoje Šveicarijoje yra įsikūrę 40 tarptautinių organizacijų, organų ir sekretoriatų, 34 iš jų – Ženevoje, kurios tarptautinių organizacijų personalas viršija 21 tūkst. žmonių. Šitame mieste oficialiai diplomatiniu lygiu atstovaujama 175 pasaulio valstybėms, veikia 255 nuolatinės misijos, atstovybės ir delegacijos, tarp jų – ir Lietuvos nuolatinė atstovybė, įsikūrusi netoli Jungtinių Tautų biuro Ženevoje, užimančio centrinę koordinuojančią vietą daugumos čia veikiančių tarptautinių organizacijų atžvilgiu.

Paprastai pasaulinio masto strateginiai politiniai sprendimai būna priimami valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimuose kitose šalyse ir miestuose. Pavyzdžiui, visa puokštė tokių sprendimų buvo priimta 2015 m.: JTO būstinėje Niujorke sutarta dėl Vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. ir joje fiksuotų tvarios plėtros tikslų; Adis Abeboje aukščiausiu lygiu įsipareigota kovoti su skurdu; Paryžiuje nuspręsta dėl politikos klimato kaitos atžvilgiu. Tuo tarpu Ženevoje dirba tos tarptautinės institucijos, kurios atsako už šių ir kitų strateginių sprendimų praktinį įgyvendinimą.

Dauguma čia veikiančių organizacijų yra vadinamosios specializuotos agentūros, kuriančios įvairių sričių – migracijos, tarptautinės humanitarinės teisės, sveikatos apsaugos, humanitarinės pagalbos teikimo, intelektinės nuosavybės klausimų, darbo santykių reguliavimo, telekomunikacijos, meteorologijos, standartizacijos – normas ir padedančios valstybėms narėms jas įgyvendinti. Yra čia ir organizacijų su platesniu – ne vien techninio įgyvendinimo mandatu, pvz., Pasaulio prekybos organizacija arba beveik 130 metų skaičiuojanti Tarpparlamentinė sąjunga.

Negaliu nepaminėti ir Ženevoje veikiančio Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos, kurių veikla daro Ženevą pasauline žmogaus teisių sostine, taip pat Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro pabėgėlių reikalams biuro. Yra ir tokių institucijų, kurios išaugo iš mokslinių ar socialinių tyrimų laboratorijų, pvz., Europos branduolinių tyrimų organizacija (CERN) ar Pasaulio ekonomikos forumas (WEF), garsėjantis savo rengiamais metiniais susitikimais Davose ir autoritetingu kasmet atnaujinamu Pasaulio konkurencingumo indeksu.

Nenuostabu, kad dažnai būtent Ženeva suteikia platformą konfidencialioms tarptautinėms deryboms dėl konfliktų Kipre, Sirijoje, Gruzijoje, Irano branduolinės programos ir t.t.

Šiandien tarp aukščiausių Ženevos tarptautinių organizacijų darbotvarkės prioritetų yra globalių susitarimų dėl legalios bei tvarkingos migracijos ir dėl pabėgėlių rengimas, kova už pagarbą žmogaus teisėms pasaulyje, 2030 m. tvarios plėtros tikslų įgyvendinimas, humanitarinės pagalbos ginkluotų konfliktų ir katastrofų aukoms teikimas, siekimas užtikrinti lyčių lygybę. Čia jau porą metų išradingai įgyvendinama Tarptautinių lyčių lygybės lyderių iniciatyva, kurią perėmė ir Niujorkas. Ji taip pat jau žengia į Vieną, Briuselį, Boną ir Nairobį – miestus, kuriuose irgi gausu tarptautinių organizacijų.

Į tokią darbotvarkę orientuojasi ir pagrindiniai Lietuvos nuolatinės atstovybės Ženevoje veiklos prioritetai: Lietuvos vaidmens ir įnašo stiprinimas žmogaus teisių, humanitarinės pagalbos, migracijos ir pabėgėlių klausimais, JT užsibrėžtų tvaraus vystymosi tikslų įgyvendinimo srityse. Atstovybė siekia užtikrinti, kad Lietuva būtų gerai žinoma, pastebima ir gerbiama didelės Jungtinių Tautų šeimos Ženevoje narė, kad Jungtinių Tautų ir kitų čia veikiančių tarptautinių organizacijų struktūrose dirbtų daugiau Lietuvos piliečių ir kad pačioje Lietuvoje augtų globalių iššūkių ir mūsų valstybės įnašo į jų sprendimą svarbos suvokimas.

Lietuva kandidatuoja į Ženevoje veikiančios Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos narius 2022–2024 m. laikotarpiui. Šiuo metu aktyviai dedami pamatai sėkmingai Lietuvos išrinkimo į Žmogaus teisių tarybą kampanijai. Vienas tokių pamatų yra Lietuvos aktyvumas ir įdirbis lyčių lygybės klausimais. Lietuvos Prezidentė šiuo metu pirmininkauja Moterų pasaulio lyderių tarybai; europarlamentarė iš Lietuvos – Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetui; Vilniaus universiteto profesorė – Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetui; Vilniuje įsikūrė Europos Sąjungos lyčių lygybės institutas. Pernai JT Generalinėje Asamblėjoje Niujorke Lietuvos ir Čilės Prezidentės iškėlė iniciatyvą dėl būtinybės tiksliai įvertinti ekonominę žalą, kurią žmonija patiria dėl smurto prieš moteris.

Manoma, kad toks moksliškai pagrįstas įvertinimas taptų dar viena paskata pasaulio vyriausybėms aktyviau įsitraukti į kovą prieš tokį smurtą, siekiant visiškai jį išgyvendinti. Atitinkamos nuostatos buvo įtrauktos į Moterų statuso komisijos sutartas išvadas Niujorke ir šiuo metu jos bandomos integruoti į dabar Ženevoje vykstančios Žmogaus teisių tarybos sesijos dokumentus.

Tarp kitų Lietuvos prioritetų Žmogaus teisių taryboje yra žiniasklaidos laisvė ir, kaip būtina jos sąlyga, žurnalistų saugumas, taip pat žmogaus teisės ginkluotų konfliktų zonose – pirmiausia Rusijos okupuotose ar kontroliuojamose kaimyninių valstybių teritorijose, taip pat Sirijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir kitur.

Lietuvos įdirbį žmogaus teisių klausimais rodo ir tai, kad net penki jos ekspertai šiuo metu yra išrinkti ar paskirti į JT žmogaus teisių konvencijų įgyvendinimo priežiūros organus arba turi specialiojo pranešėjo mandatą: prof. Dalia Leinartė vadovauja Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetui, prof. Jonas Ruškus dirba Asmenų su negalia teisių komitete, prof. Dainius Pūras yra JT specialusis pranešėjas teisės į fizinės ir protinės sveikatos priežiūrą klausimais, dr. Justinas Žilinskas išrinktas į Tarptautinę humanitarinių faktų nustatymo komisiją, o dr. Henrikas Mickevičius yra JT Priverstinių dingimų darbo grupės ekspertas.

Lietuva skiria daug politinio dėmesio ryšiams su Ženevoje įsikūrusia Europos branduolinių tyrimų organizacija (CERN) puoselėti ir stiprinti. Planuojama, kad jau šį mėnesį Lietuva su šia organizacija sudarys asocijuotos narystės sutartį. Tai būtų rimtas žingsnis siekiant toliau modernizuoti Lietuvą, vystyti joje inovacijas ir verslumą, nes bendradarbiavimo su Europos branduolinių tyrimų organizacija nauda toli gražu neapsiriboja vien branduolinių fizikų bendruomene. Ji atveria naujas galimybes ir inžinieriams, ir informacinių technologijų specialistams, ir universitetams, ir švietimui plačiąja prasme, ir verslo įmonėms, netgi filosofams ir menininkams.

Ženevoje gyvuoja ir aktyviai veikia nedidelė, bet dinamiška, išsilavinusi, plačių pažiūrų ir interesų, kupina idėjų ir daugelyje sričių profesines aukštumas pasiekusi lietuvių bendruomenė. Dalis jos narių dirba Ženevoje veikiančiose tarptautinėse organizacijose. Lietuvos nuolatinė atstovybė, siekdama Lietuvos politikos tikslų, kultūros ir istorijos žinomumo, glaudžiai bendradarbiauja su šia bendruomene, kartu su ja puoselėja ir išlaiko nuolatinį kultūrinį bei emocinį ryšį su Lietuva. Atstovybė kartu su bendruomene ir kitais partneriais Ženevoje organizuoja lietuvių atlikėjų koncertus, parodas, menininkų kūrybos pristatymus, susitikimus su iš Lietuvos atvykstančiais politikais, svetingai priima savo patalpose lietuvišką mokyklėlę mažiesiems, „Poezijos pavasario“ vakarą su poetais iš Lietuvos…

Kitais metais planuojame matomais ir įsimintinais renginiais tarptautinėje Ženevoje paminėti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Ekonominė diplomatija – tai viena iš Lietuvos diplomatinės tarnybos funkcijų, kuri mūsų šalyje vis plačiau ir garsiau buvo prisiminta 2014 m. Rusijai įvedus prekybos embargą Europos ir jos sąjungininkų gaminiams.

Simonas ŠATŪNAS, URM Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius

„Kartu su jūsų prekybos rūmais norėtume surengti Lietuvos informacinių technologijų sekretoriaus B2B renginį“; „Žinome, kad jūsų kompanija analizuoja gamybinės plėtros galimybes Rytų Europoje. Gal jus sudomintų specialusis Lietuvos paskatų paketas, kurio jums negalėjo pasiūlyti konsultantai iš privataus sektoriaus?“; „Būtume dėkingi, jei galėtumėte pasidalyti detalesne informacija apie šių IT paslaugų pirkimą. Mes turime puikių įmonių Baltijos regione, kurios jus nustebins kainos ir kokybės santykiu“; „Gal jau žinote, kada į Lietuvą atvyks jūsų institucijos veterinarijos ir sanitarijos inspektoriai patikrinti mūsų X ir Y įmonių?“; „Ši žiema buvo tikrai labai šalta, tačiau štai nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, kad Klaipėdos uostas ir vėl nebuvo sukaustytas ledo, o krovos terminalai išplėtė krovos pajėgumus.“

Tai tik iliustracija, apie ką užsienyje kalba Lietuvos ambasadoriai, diplomatai ir komercijos atašė su kitų šalių įmonių C lygio vadovais, ministerijų, žiniasklaidos bei verslo struktūrų atstovais. Tai ir yra Lietuvos ekonominės diplomatijos praktika arba metodai, kuriuos derėtų sugrupuoti į keturias plačias sritis:

Ekonominė žvalgyba ir analizė;

Ekonominių „draugų“ ir kontaktų rato būrimas;

Ekonominių pristatomųjų renginių organizavimas;

Patarimai Lietuvos įmonėms, „durų atvėrimas“ ir pagalba kebliose situacijose.

Lietuvos ekonominės diplomatijos veiklą būtina skirti į 3 funkcines kryptis: 1) tiesioginių užsienio investicijų paieška, 2) prekių ir paslaugų eksporto skatinimas, 3) ekonomiškai patrauklios šalies įvaizdžio stiprinimas. Ir reikia pripažinti, kad šių funkcijų sėkmę lemia profesionalios partnerystės.

Partnerystė Nr. 1 – investicijų pritraukimas. Skan-dinavijos, Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės rinkose Lietuvos ambasados kreipiamos „medžioti“ galimas įmonių relokacijas į Rytų ir Vidurio Europą, t.y. siekiame kaip galima daugiau dėmesio skirti tiesioginių „green field“ investicijų, orientuotų į eksportą ir naujų darbo vietų Lietuvoje kūrimą, paiešką. Neabejotinai tam reikalingas stiprus ir kokybiškas Lietuvos „privalumų“ parengimas ir pristatymas. Tik sustiprinę partnerystę su „Investuok Lietuvoje“ komanda, pasirengę patrauklius „investicinius paketus“ atversime kompanijų sprendimų priėmėjų kabinetų duris.

Galima vadovautis strategija „spray and pray“ (kuri kai kada irgi duoda naudos), tačiau daug efektyviau remtis sukaupta analitika ir siekti tų užsienio kompanijų, kurios jau „mąsto“ apie relokaciją, dėmesio. Pastaraisiais metais sustiprinta partnerystė su „Investuok Lietuvoje“ padėjo pasiekti, kad per Lietuvos ambasadas ateinančių galimų perspektyvių investicinių projektų skaičius padidėjo tris kartus.

Kitas galimas žingsnis – dar gilesnė Lietuvos diplomatijos integracija ir įsitraukimas į profesionalią tiesioginių užsienio investicijų paiešką, kompetencijų kėlimas, institucinė integracija.

Partnerystė Nr. 2 – eksporto skatinimas. Lietuvos įmonės yra gerai įsitvirtinusios ES, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, kitų Baltijos šalių rinkose. Tai kasdieninės, o dažnai ir „namų“ rinkos Lietuvos prekių ir paslaugų eksportuotojams. Tačiau naujų eksporto žaidėjų naujos ambicijos ir interesai (o verslas tikrai nestovi vietoje) nuolat skatina Lietuvos diplomatiją atnaujinti savo partnerystes su eksportuoti pradedančiomis įmonėmis ar į eksportą orientuotomis Lietuvos verslo asociacijomis. LINPRA (inžinerinė pramonė), LATIA (tekstilė), LitMEA (maisto pramonė), „Infobalt“ (IT technologinės paslaugos), „Linava“ (transporto paslaugos), „Liteka“ (lazeriai) – tai specializuotos asocijuotos verslo struktūros, su kuriomis Lietuvos ambasados surengė eksporto skatinimo ir Lietuvos gamintojų prisistatymus JAV, Kinijoje, Skandinavijos šalyse, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje, Kazachstane ir kitose rinkose, kuriose Lietuvos verslas mato perspektyvų.

Partnerystė Nr. 3 – įvažiuojamojo turizmo su Turizmo departamentu ir Lietuvos verslu skatinimas, teisėtų Lietuvos įmonių interesų gynimas, šalies mokslinio potencialo, universitetų ir atviros prieigos centrų reklamavimas. Tai naujos, nuolat besiplečiančios ambasadų užsienio veiklos sferos. Tačiau šių veiklų ir temų jungiamoji grandinis – Lietuvos ekonominis patrauklumas, naujovės ir jų pristatymas.

Ką daryti, kad Lietuvos ambasadų ir diplomatų pridėtinė vertė Lietuvos ekonomikai būtų reikšmingesnė? Atsakymas vienas – į rezultatus orientuotos partnerystės su „Investuok Lietuvoje“, Versli Lietuva“, eksportuojančiomis Lietuvos įmonėmis ir jų asociacijomis bei tolesnis asmeninis Lietuvos ambasadorių įsitraukimas į ekonominę ambasados veiklą (tai kasdieninė Skandinavijos ir kitų šalių ambasadorių veikla, o Prancūzijos URM įsteigtas net „įmonių direktoratas) ir konkrečių, bendrų užduočių iš Vilniaus formulavimas mūsų ambasadoms.

Lietuvos diplomatinė tarnyba ir ambasados toliau sieks stiprinti šias partnerystes, didinti jų kokybę ir žengti koordinuoto veikimo užsienyje keliu. Gal ką ir nustebins, bet Užsienio reikalų ministerija turbūt pirmoji iš ministerijų diegia paprastą ir skaidrią ekonominės veiklos užduočių valdymo sistemą, kuri padės tiek Lietuvos verslui, tiek diplomatams, tiek kitoms institucijoms efektyviau išnaudoti mūsų resursus Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, aiškiau formuluoti užduotis bei dalytis pasiektais rezultatais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L.Guobužaitė

Su kuo lietuviui asocijuojasi Brazilija? Taip, iš mūsų perspektyvos vertinant, tai tolimas ir egzotiškas kraštas kitame Žemės pusrutulyje su atvirkštine metų laikų seka, didžiausia pasaulyje bioįvairove, sureligintu (populiarumo požiūriu) futbolu, spalvingais sambos karnavalais, karštais paplūdimiais ir šių metų Rio olimpiada.

Laura GUOBUŽAITĖ, Generalinė konsulė San Paule (Brazilija)

Vis dėlto Lietuvoje informacija apie Braziliją bei Lotynų Ameriką apskritai yra klišinė ir labai ribota. Tai šalis ir žemynas, vis dar esantys už lietuviškojo matymo lauko ribų. Ir visai be reikalo. Turime drąsiau išnaudoti galimybes, suprojektuojamas pastarųjų metų pasaulio ekonominės dinamikos, net jei tai ir nutolsta nuo mūsų prioritetinių krypčių bei priešakinių interesų linijos.

Brazilija, nepaisant pastaraisiais metais ištikusios ekonominės krizės, yra sparčiai besivystanti ir pagal apimtį devinta (iki krizės – septinta) ekonomika pasaulyje. Jos BVP sudaro 50 proc. visos Lotynų Amerikos produkto. Taip, tai šalis su savomis problemos. Bet kartu tai šalis, turinti nepaprastai didelį ekonominį potencialą.

Daug kas nustemba sužinoję, kad Brazilija nėra pigi šalis. Nepaisant to, tai smarkiai į vartojimą orientuota ekonomika. Rinka milžiniška – 204 mln. gyventojų – ir nuolat auganti. Iki 2020 m., kaip prognozuojama, Brazilija taps penkta didžiausia vartojimo rinka pasaulyje. Norėtųsi, kad Lietuvos verslas šį potencialą išnaudotų.

Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar.

Nereikia mėginti apžioti visos Brazilijos. Geriau veikti pamatuotai ir kryptingai. Vien San Paulo mieste – 12 mln. rinka. Lyginant Brazilijos valstijų ekonominius rodiklius su pasauliniais, San Paulas užimtų 18 vietą pasaulio ekonomikų sąraše. Tad San Paulas Lietuvos verslui neabejotinai gali būti vartai į Brazilijos rinką.

Suprantu, kad mano padrąsinimai tarytum ignoruoja pastaraisiais metais gerokai subjurusį Brazilijos ekonomikos paveikslą – gilią recesiją, iš kurios brendant valstybei dar prireiks nemažai pastangų. Vis dėlto ryžtingai teisėsaugos sprendžiamos korupcijos bylos ir su tuo susiję politinio bei valdžios sluoksnio valymai pamažu veda į tai, kad situacija šalyje, taip pat ir ekonominė, stabilizuojasi. Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar. Milijoninė vartojimo rinka, nors ir patyrusi nemalonią turbulenciją, išliko labai gyvybinga.

Brazilija įsitvirtina kaip viena didžiausių maisto produktų, gėrimų, drabužių, medicinos, grožio ir kūno priežiūros priemonių vartojimo rinkų pasaulyje. Ypač brazilai „išalkę“ naujų ir aukštųjų technologijų.

Žiemos brazilams nepardavinėkime – tikėtina, nepirks. Tačiau kuo juos sudominti ir patraukti be to – tikrai turime. Pirmiausia – palyginti aukštus kokybės standartus ir konkurencingą kainą (nepamirškite – tai brangi šalis). Taip pat lyginant prekybos centrų asortimentą ten ir čia akivaizdu, kad tokio dydžio rinkai, kaip Brazilija, vis dar trūksta prekių pasiūlos įvairovės.

Verslo bendruomenėse dažnai girdžiu – patrauklu, bet sudėtinga. Sutinku. Tačiau nėra neįmanoma. Asimetrija tarp valstybių neretai suteikia tiek vienai, tiek kitai pusei akivaizdžių individualių privalumų viena kitos atžvilgiu. Tad skirtumai neturėtų gąsdinti, norėčiau – kad įkvėptų. Kol kas nesame labai ryžtingi, todėl šiek tiek su šia rinka jau vėluojame.

Džiaugiuosi įgyvendinta iniciatyva suburti neformalų verslo klubą Brazilijoje – „Amigos da Lituania“ („Lietuvos draugai“). Jis atviras įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistams Brazilijoje, turintiems ryšių su Lietuva ar dar tik besidomintiems galimybe tokių ryšių turėti ateityje. Klubas vertingas pirmiausia kontaktais ir būtent šiuo požiūriu jis turėtų palengvinti Lietuvos verslo kelią į Braziliją. Be kita ko, sulaukę daug susidomėjimo bei palaikymo šį formatą aktyviai vystysime ir kuo plačiau pritaikysime efektyviam Lietuvos ir Brazilijos ryšių plėtojimui bei gilinimui. Lietuvos pusei šiuo atveju svarbu žinoti, kad Brazilijoje Lietuvos draugų ratas suburtas ir yra gyvybingas.

Draugai, draugystė, atvirumas nėra atsitiktinai mano vartojamos kategorijos. Tai kyla iš brazilų pasaulėžiūros bei mentaliteto ir yra vienas maloniausių mano patyrimų šioje šalyje. Brazilai – išskirtinė tauta savo pagarba kitoms tautoms ir skirtumams apskritai. Netrukus San Paulo centre kaip ir kasmet bus galima išvysti du Kalėdų Senelius – baltaodį ir juodaodį. Ši tolerancija, sklindanti iš žmonių, nepaisant tikėjimo, rasės, kultūrinių ar socialinių skirtumų, yra labai dėkingas veiksnys mezgant dalykinę draugystę su šia šalimi.

Brazilas kiekvieną pasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau ar daug žadantis pirmas kontaktas peraugs į tęstinius ir ilgalaikius ryšius, priklausys ir nuo antrosios pusės. Lietuviai darbštūs ir atsakingi. Tai mums įaugę į kraują. Todėl mūsų verslininkais pasitikiu ir kviečiu – į Braziliją.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Edminas Bagdonas

Kalbėti apie dabartinius Lietuvos ir Izraelio santykius negalima neprisimenant to, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, neprisimenant tuo metu įvykusios Šoa tragedijos. Šimtmečiais nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų žydai buvo svarbi ir integrali Lietuvos dalis. Jų indėlis į Lietuvos valstybės vystymąsi ir pažangą – akivaizdus ir neginčijamas. Holokaustas, vykęs Lietuvoje, yra tiesiog protu nesuvokiama ir niekaip nepateisinama tragedija. Baisūs Holokausto skaičiai daug pasako: iš kadaise klestėjusios ir šimtmečiais savo istoriją Lietuvoje skaičiavusios gausios žydų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo liko tik keli procentai.

Edminas BAGDONAS, Lietuvos ambasadorius Izraelyje

Labiausiai mane glumina tai, kad kartais vis dar išgirstame Holokausto interpretacijų ir aiškinimų, esą tam, kas įvyko Lietuvoje, buvo priežasčių: žydai valdė bankus, žydai buvo vieninteliai darbdaviai ir engėjai, žydai buvo komunistai ir enkavedistai, kurie žudė ir trėmė lietuvius, ir t.t. Aš noriu pasakyti tiesiai šviesiai, kad daugiau nebūtų tokių baisių svaičiojimų: didelę dalį iš beveik 200 tūkst. nužudytų Lietuvos žydų sudaro vaikai. Kokią grėsmę mums, lietuviams, kėlė žydų vaikai?

Aš labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu Lietuvoje matoma vis daugiau pilietinės sąmonės apraiškų, susijusių su mūsų nesenos istorijos permąstymu ir nauju vertinimu. Esu šalininkas teiginio, kad Lietuvoje vykęs Holokaustas yra ne tik žydų tautos tragedija, bet ir baisiausia Lietuvos ir lietuvių tragedija. Juk žydai buvo Lietuvos piliečiai. Matome, kad tai Lietuvoje vis geriau suvokiama, kartu keičiasi ir požiūris į viso žydų istorinio paveldo puoselėjimą, į žydų kapinių tvarkymą.

Mano įsitikinimu, nėra Lietuvai artimesnės šalies kaip Izraelis. Kad ir kur lankytumeisi šioje šalyje – moderniame Tel Avive ar senove alsuojančioje Jeruzalėje, operoje, teatre ar, neduok Dieve, medicinos įstaigoje, labai dažnai išgirsi, kad vienas kitas žmogus, esantis šalia, tiesiogiai susijęs su Lietuva.

Nėra Lietuvai artimesnės šalies kaip Izraelis. Kad ir kur lankytumeisi šioje šalyje – moderniame Tel Avive ar senove alsuojančioje Jeruzalėje, operoje, teatre ar, neduok Dieve, medicinos įstaigoje, labai dažnai išgirsi, kad vienas kitas žmogus, esantis šalia, tiesiogiai susijęs su Lietuva.

Kur dar pasaulyje galima patirti tokį jausmą, kad tave supa taip glaudžiai su Lietuva susijusi aplinka?

Įvairiais skaičiavimais, šalyje gyvena iki 200 tūkst. litvakų. Labai džiugu, kad atsirado politinės valios savotiškai atkurti teisingumą: Izraelio piliečiai, litvakai ir jų palikuonys, kurių didžioji dalis gyvena Izraelyje, turi palengvintas sąlygas dėl Lietuvos pilietybės susigrąžinimo bei įgijimo. Pasididžiavimo jausmas apima matant tokį izraeliečių, norinčių turėti Lietuvos Respublikos pasą, siekį.

Didelė dalis Izraelio vadovų – politinio, ekonominio ir kultūrinio elito – didžiuojasi savo litvakiška kilme ir šaknimis. Negaliu neprisiminti tik ką išėjusio anapilin, ko gero, vieno iškiliausių šalies valstybininkų, IX prezidento, Nobelio taikos premijos laureato Shimono Pereso.

Šiandien tarp Lietuvos ir Izraelio užsimezgė kaip niekad glaudūs tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai. Niekam ne paslaptis, kad Izraelio valstybė yra viena pirmaujančių biotechnologijų, medicinos, švietimo, meno, aukštųjų technologijų, startuolių ir kultūros srityse. Būtų tiesiog nepateisinama neišnaudoti dvišalio bendradarbiavimo potencialo minėtose srityse. Juolab kad Izraelis rodo didžiulį norą ir aktyvumą plėtoti dvišalę darbotvarkę. Per savo dvejus darbo Izraelyje metus mačiau, kaip daugėja Lietuvos Izraelyje.

Ypač didelį pasididžiavimą teikia Lietuvos kultūros atstovų pasirodymai Izraelyje. Lietuvos menininkų pasirodymai sutraukia pilnutėles sales izraeliečių. Labai džiaugiuosi ir vis stiprėjančiais mūsų institucijų ryšiais, bendradarbiavimu, ypač gynybos, kibernetinio saugumo ir aukštųjų technologijų srityse. Geras ženklas dėl dvišalio Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimo yra ir tai, kad Izraelyje pastaraisiais metais lankėsi Lietuvos Prezidentė, premjeras, užsienio reikalų ministras, kiti Vyriausybės nariai, parlamentarai, merai bei verslininkai.

Tai, kad Lietuvos gyventojai atranda Izraelį, liudija ir statistika: didėja turistų srautai į Izraelį bei izraeliečių į Lietuvą, o ir plika akimi matoma tendencija – pilni lėktuvai iš Lietuvos, tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno, skrendantys į Izraelį. Štai mano dukra su vyru, lankydamiesi Eilate ir nardydami Raudonojoje jūroje, jos dugne atrado ne ką kita, o eurą su lietuvišku Vyčiu. Tikėtina, kad tai buvo lietuvių turistų moneta, mesta į jūrą kaip ženklas, siekiant dar kartą sugrįžti į šią šalį.

Didelį susižavėjimą kelia Izraelio valstybės požiūris į silpniausius visuomenės narius. Šalyje yra nemažai įmonių, kuriose dirba po kelis šimtus žmonių su negalia. Pagarbą kelia ir kasdien matomi karine uniforma apsirengę jaunuoliai su didžiulėmis kuprinėmis, ginkluoti automatais. Izraelio jaunimui net nekyla klausimų, kodėl jie turi tarnauti savo šaliai. Meilė savo valstybei čia pasireiškia labai konkrečiais veiksmais ir darbais. Izraelio Valstybėje tūkstančiai žmonių savanoriškai ir už savo lėšas baigia pirmosios pagalbos teikimo kursus, todėl ištikus bėdai jie pirmieji teikia pagalbą, kol atvyksta profesionalūs medikai.

Visa tai yra sektinas pavyzdys Lietuvai, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai. Iš tiesų, turime nemažai ko vieni iš kitų pasimokyti, pasidalyti patirtimi. Kaip Lietuvos ambasadorius Izraelyje, labai svajoju, kad įspūdingas šios valstybės potencialas būtų tinkamai panaudotas mano šalyje, ir ateityje Lietuvą bei Izraelio Valstybę saistytų strateginės partnerystės saitai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vytautas Naudužas

Atstumas nuo Lietuvos iki Kazachstano – kaip iki „pasaulio krašto“: kelionė lėktuvu trunka apie šešias valandas. Ne kažin ką mažiau trunka kelionė nuo krašto iki krašto Kazachstano viduje. Kazachstanas – devinta pagal teritoriją valstybė pasaulyje.

Vytautas NAUDUŽAS, Lietuvos ambasadorius Kazachstane

Geografijos, istorijos nepakeisi, bet tai galima padaryti su ekonomika, politika, bendradarbiavimu tarp tautų. Archyvuose atrandami dokumentai patvirtina mūsų bendradarbiavimą nuo amžių  glūdumos.

Beje, Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

XX a. Kazachstanas paženklino tūkstančių Stalino deportuotų lietuvių likimus. Vien tik Karlago (Karagandos srities) lageriuose kalėjo 89 tūkst. mūsų šalies piliečių. Karlago kalinių atsiminimuose apstu padėkų kazachams už paramą, padėjusią išlikti gyviems sovietų konclageriuose.

Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

Mano asmeninė pažintis su Kazachstanu prasidėjo labai anksti, nes senelis, daugiavaikės šeimos tėvas, buvo deportuotas būtent į Karlagą. Mokykloje man buvo neįprasta matyti mokytoją iš tolimojo Čimkento, kuri kalbėjo tik rusiškai ir vaikus, aišku, mokė Aleksandro Puškino kalbos.

Pirmą kartą atvykus į speiguotą, arktiniu šalčiu pulsuojančią sostinę Astaną susidarė įspūdis, kad atsidūrėme už „civilizacijos ribų“. Šį įspūdį greit pakeitė moderni miesto architektūra ir kazachų svetingumas. Kazachstano svečių negali nestebinti prezidento Nursultano Nazarbajevo iniciatyva per nepilnus 20 metų sukurta nauja sostinė Astana, tik ką perėjusi į pasaulio milijoninių miestų sąrašą (š.m. liepos 4 d. gimė milijonasis Astanos gyventojas).

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Sunku pervertinti ir Kazachstano turtus. Tai ne tik nafta, dujos, juodieji, spalvotieji ir retieji metalai. Tai ir uranas, deimantai, auksas, grūdai. Keletas pavyzdžių. Kašagano verslovės atsargos – 38 mlrd. barelių naftos ir 1 trln. kubinių metrų dujų. Tai antras pagal atsargas po Aliaskos Prudhou Bėjaus naftos telkinys pasaulyje. Kašaganas – amžiaus projektas, pareikalavęs apie 100 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų iš „ExxonMobil“, „Agip“, „Shell“, „Total“ ir kitų pasaulinių kompanijų! Palyginimui, praėjusiais metais Baltarusijos BVP buvo 62 mlrd. dolerių.

Naują kvėpavimą Kazachstano ekonomikai gali suteikti ir atgimstantis Šilko kelias („politika – konjunktūrinė, pervežimai – amžini“) bei „Expo 2017“. Transportas gali „atvežti“ arba „išvežti“ ekonomikos suklestėjimą ar krizes. Naujasis Šilko kelias, logistikos centrai jau atvežė milijardinių investicijų, nors prekių kainos aukščiu vis dar varžosi su 170 metrų dangoraižiu – prekybos centru „Chan-Šatyr“. Tai indikuoja būtinybę tobulinti sienų kirtimo, muitinės ir tranzito procedūras bei dokumentus.

Kitų metų svarbiausias Kazachstano įvykis – „Expo 2017“. Šios pasaulinės parodos tema – ateities energetika. Kazachstano energetika net 75 proc. priklauso nuo importuojamų įrenginių ir technologijų. Be energetikos neįsivaizduojamas tvarus šalies vystymasis. Pasibaigus parodai Astanoje duris atvers tarptautiniai finansų ir arbitražo centrai, kuriami remiantis Dubajaus pavyzdžiais.

„Geriau mažiau, bet daugiau…“ – dėl gigantiškų užmojų lengvai suprantamas šūkis Kazachstane, sugebėjusiame per visą nepriklausomybės laikotarpį pritraukti sunkiai įsivaizduojamą 250 mlrd. dolerių tiesioginių užsienio investicijų sumą. Nepaisant „suvargusių“ naftos bei dujų kainų ir nacionalinės valiutos tengės susilpnėjimo (per pastaruosius kelerius metus tengės kursas euro atžvilgiu krito beveik dvigubai), Kazachstanas vien per šių metų pirmąjį ketvirtį pritraukė 2,7 mlrd. dolerių investicijų.

Pasaulio ekonominio augimo nebelemia nafta, dujos ir kiti mineraliniai ištekliai. Tai greičiau priklauso nuo naujų technologijų, mokslo pasiekimų. Didelių pastangų dėka Kazachstanas jau pateko į pasaulio inovatyviausių ekonomikų 50-uką.

Kazachstane iki šiol gyvena tūkstančiai lietuvių, atradusių čia naujus namus. Didžiausia mūsų tautiečių dalis reziduoja Karagandoje ir Almatoje. Džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau kazachų apsilanko Lietuvoje. Juos žavi ne tik mūsų sostinė ir pajūris, bet ir medicininis turizmas – jie pamažu atranda Druskininkus, Birštoną ir Anykščius.

Itin džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau jaunų kazachų renkasi studijas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Ypač juos domina žemės ūkio, medicinos ir technologijų specialybės.

Lietuvos verslo patirtį Kazachstane vainikavo 1,1 mlrd. dolerių prekybos apimtys, keletą kartų viršijančios Kazachstano prekybą su artimiausiomis kaimynėmis.

Nepaisant skaudaus sovietinio palikimo, nepriklausomas Kazachstanas, turėdamas darbščių ir kūrybingų žmonių bei gausių gamtos turtų, sparčiai atsigauna. Iš Dievo užmirštos ir apleistos sovietinės respublikos Kazachstanas tapo stipria ir žinoma visame pasaulyje valstybe. Labai reikšmingas žingsnis buvo branduolinės ginkluotės atsisakymas.

Didėjanti žmonių priklausomybė nuo šalies nepriklausomybės – gera žinia, kuria pagrįstai gali didžiuotis Kazachstanas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Hall, BFL nuotr.

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai išliks glaudūs nepaisant JAV rinkimų kampanijos metu išsakytų prieštaringų pareiškimų bei laukiančių pokyčių Baltuosiuose rūmuose. Šie santykiai apims tolesnį tiek ekonominį, tiek karinį bendradarbiavimą.

Evaldas LABANAUSKAS

Tai „Veidui“ duodama pirmąjį interviu Lie­tuvoje pabrėžė naujoji JAV ambasadorė Anne Hall, tik prieš mėnesį vėl sugrįžusi į mūsų šalį, kurioje jau rezidavo 2010–2013 m. Tarp prioritetų, kuriuos išsikėlė naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje, – santykių tarp Lietuvos ir JAV aukštųjų technologijų sektoriaus puoselėjimas, bendradarbiavimo gynybos srityje stiprinimas, kova su Rusijos propaganda bei pilietinės visuomenės ugdymas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai grįžus į Lietuvą? Kaip pasikeitė mūsų šalis, jūsų akimis, per pastaruosius metus?

– Taip, praėjo treji metai. Išvykau iš Lietuvos 2013-ųjų liepą ir grįžau tik prieš mėnesį. Taigi įs­pūdžių daug, labai daug.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išgirdau dar prieš atvykdama į Lietuvą, – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Antrąjį savaitgalį po ma­no atvykimo čia lankėsi JAV Kongreso delegacija ir jie visi domėjosi įspūdingais Lietuvos pasiekimais energetikos sektoriuje. Taigi nuvykome susipažinti su SGD terminalu. Tai tikrai įspūdingos pažangos, kurią Lietuva padarė per pastaruosius trejus metus, simbolis. Kai aš išvykau iš Lie­tuvos, tai tebuvo idėja. Amerikiečių Kongreso na­rys iš Teksaso, pamatęs SGD terminalą, irgi neslėpė su­sižavėjimo, kad šalis per tokį trumpą laiką gali tiek pasiekti.

Be to, dar „Nord-Balt“ elektros jungtis, konkurencingos dujų rinkos, kuri sumažino dujų kainas, sukūrimas… Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Energetika ir toliau išliks svarbi, ir aš tikiuosi tęsti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje.

Būtina paminėti ir Lietuvos įsipareigojimus sau­gumo srityje. Turiu omeny padidintą gynybos fi­nansavimą ir įsipareigojimą pasiekti 2 proc. BVP iki 2018 m. Tai labai svarbu.

Taip pat grįžusi atkreipiau dėmesį į aukštųjų technologijų spurtą Lietuvoje. Netrukus ruošiuosi aplankyti Kauno technologijos universiteto „San­­takos“ slėnį, kuris garsėja kaip IT inkubatorius, verslo ir mokslo bendradarbiavimo erdvė. Tai tarsi jūsų Silicio slėnis. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vilnių. Teko girdėti apie ne vie­ną lietuvišką aukštųjų technologijų įmonę, veikiančią JAV rinkoje, žaidimų ir programinės įrangos sektoriuje. Pavyzdžiui, esu kilusi iš užkietėjusių žvejų šeimos ir žinau, kad lietuviai sukūrė technologiją, padedančią žvejams aptikti laimikį. Tai nuostabu!

Pastebėjau, kad kai kalbama apie aukštąsias technologijas, JAV verslas daugiau žino ir labiau domisi Lietuva nei prieš trejus metus.

– O kaip dėl politinės situacijos pokyčių? Turint mintyje ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną?

– Iš tiesų, tai didžiausios permainos, kartu ir di­džiausi iššūkiai. Rusijos agresija Ukrainoje 2014 m., nelegali Krymo aneksija labai smarkiai pakeitė politinę situaciją. Taip pat įžūlus Ru­sijos elgesys Baltijos jūros regione, neatsakingi veiksmai Baltijos ir Šiaurės šalių oro erdvėje bei teritoriniuose vandenyse, neseniai Ka­liningrade dislokuotos „Iskander“ raketinės sistemos – visa tai labai smarkiai destabilizuoja Europos saugumo situaciją ir veikia politinį klimatą čia.

Kaip žinome, Varšuvos viršūnių susitikime NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuspręsta Len­kijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti po daugianacionalinį batalioną ir tuo parodyti, kad NATO narės yra vieningos, nusiteikusios ir turinčios pajėgumų atsakyti  į bet kokią agresiją šiame re­gione.

Šiame kontekste negalime pamiršti Rusijos propagandos. Neabejotinai tai dar vienas rimtas iššūkis, su kuriuo mes visi susiduriame.

– Ar jūs ir kartu atvykusi jūsų šeima jaučiatės saugūs Lietuvoje?

– Visiškai.

– O kaip Amerikos verslas žiūri į Lietuvą? Ar Lietuva atrodo saugi investicijoms? Kaip Lietuvos patrauklumui atsiliepė, tarkim, „Chevron“ pasitraukimas? Koks JAV verslo požiūris į investicinį klimatą Lietuvoje?

– Dėl to net nekyla klausimų – investicinis klimatas Lietuvoje yra labai geras. Aš norėčiau ma­­tyti čia kuo daugiau amerikietiškų kompanijų, kaip ir daugiau lietuviškų įmonių, plėtojančių verslą Amerikoje. Lietuva turi puikų įvaizdį, šalis vertinama kaip stabili ir atvira vieta verslui plėtoti.

Jau minėjau, kad esu girdėjusi ne vieną pozityvų atsiliepimą apie Lietuvą iš JAV verslininkų. Manau, kad dabar Lietuva sulaukia daug didesnio verslo susidomėjimo nei prieš trejus metus. Tuomet labiausiai buvo domimasi energetikos sektoriumi, dabar susidomėjimas aprėpia kur kas daugiau sričių.

Dar kartą paminėsiu startuolių kultūrą, kuri čia įsitvirtina ir sulaukia daugiau dėmesio. Tiesą sakant, tai viena sričių, kurioms skirsiu ypatingą dėmesį. Manau, kad reikia padėti užmegzti glaudesnius ryšius ne tik su Silicio slėniu, bet ir su ki­tais JAV aukštųjų technologijų centrais, tarkim, Os­­tine (Teksaso valstija), Kembridže (Masaču­se­t­so valstija), kurie garsūs savo pasiekimais biotech­­­nologijų bei kitose srityse. Matau didelį po­tencialą būtent šiame sektoriuje.

Be to, Lietuva garsėja mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Iš ankstesnės kadencijos atsimenu, kad net NASA buvo sužavėta Kauno technologijos universiteto mokslininkų kuriamais nanopalydovais. Taigi vienas mano tikslų – stiprinti tokį bendradarbiavimą.

– Kokie kiti yra jūsų šios kadencijos pagrindiniai uždaviniai?

– Asmeniškai išsikėliau tikslą patobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Man labai patinka lietuvių kalba ir aš jau žiūriu žinias, stebėjau rinkimų nak­tį lietuviškai. Bet aš siekiu laisvai kalbėti lietuviškai, nes manau, kad tai yra pagarbos ženklas ša­liai, kurioje aš dirbu.

Jei kalbame apie strategines kryptis, nėra svarbesnio prioriteto nei saugumo klausimai ir bendradarbiavimas gynybos srityje (turint galvoje anks­­čiau minėtus iššūkius). Taip pat ekonominių ryšių stiprinimas. Na ir, žinoma, žmogiškųjų ryšių tarp lietuvių ir amerikiečių puoselėjimas.

Vienas kertinių akmenų JAV ir Lietuvos santykiuo­se – dešimtmečius besitęsianti draugystė. To­dėl svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Mes aktyviai bendraujame su Lietuvos moksleiviais, aplankėme daug mokyklų, tarp kurių – ir rusų bei lenkų švietimo įstaigos. Taip pat esame subūrę didelę JAV alumnų bendruomenę, vykdome kelias studijų mainų programas, pavyzdžiui, FLEX, ASSIST, „Fulbright“.

Be to, negalima pamiršti pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai yra dalis mūsų užsienio politikos, kurią pradėjo buvusi vals­tybės sekretorė Hillary Clinton. Dirbame su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, studentais. Taip mes siekiame stiprinti demokratiją, o visuomenė yra stipresnė, kai stiprios visos jos grandys.

– Ar, jūsų nuomone, stipri pilietinė visuomenė Lietuvoje?

– Visos šio regiono šalys tik prieš ketvirtį amžiaus atgavo nepriklausomybę ir pilietinės visuomenės stiprinimo procesas vis dar tęsiasi. Manau, kad daug ko jos gali išmokti iš mūsų ir mes galime joms padėti. Čia egzistuoja palankios sąlygos, bet kartais trūksta finansinio palaikymo, įgūdžių.

Mes aktyviai dirbame su įvairiomis pilietinės visuomenės grupėmis. Pavyzdžiui, stengėmės pa­dėti moterų teises gi­nančioms organizacijoms, ypač kovojančiomis prieš smurtą artimojoje aplinkoje. šioje srityje rengėme praktinius mo­kymus policijos ir ki­tiems teisėsaugos pareigūnams.

– Jei jau kalbame apie ankstesnę jūsų kadenciją Lietuvoje, ar atsiliepė „WikiLeaks“ paviešintas diplomatinis susirašinėjimas jūsų santykiui su lietuviais ir, tarkim, Lietuvos Prezidentūra?

– Mūsų santykiai su Lietuva visada buvo ir yra labai stiprūs. Nemanau, kad tai turėjo kokios nors įtakos tam. Daugiau neturiu ko pakomentuoti. Mes smer­­­kiame tokius informacijos nutekinimus ir nie­­­­kada jų nekomentuojame.

– Minėjote, kad saugumo klausimas yra vienas jūsų šios kadencijos prioritetų. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

– Manau, kad Varšuvoje Aljansas žengė aiškius žingsnius, kurie turėtų atgrasyti nuo bet kokios ag­resijos šiame regione. Kaip minėjau, bus dislokuo­tos multinacionalinės pajėgos: JAV kariai – Le­n­­ki­joje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Lat­­vi­joje, britai – Estijoje. Tai ženklus pasiekimas.

Vis dėlto manyčiau, kad šiuo metu iššūkis, ties kuriuo turėtume susikoncentruoti, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ir propaganda, ku­rios tikslas – pakirsti demokratijos pamatus ir su­priešinti transatlantinį aljansą su Europos Sąjunga. Todėl mes glaudžiai dirbame su visais NATO partneriais, tarp jų ir Lietuva, kad užkirstume kelią propagandai, – imamės įvairių veiksmų, įvairialypio požiūrio. Tarp šių priemonių – žurnalistikos, pilietinės visuomenės stiprinimas, taip pat bandome ieškoti sprendimų socialinės ir ekonominės in­tegracijos klausimais. Žinau, kad ir Lietuvos Vy­­­­riausybė daro daug šia linkme, ir mes savo ruož­­tu prisidėsime prie to visomis savo išgalėmis.

– Ar Lietuva gali tikėtis dar didesnės JAV karinės pagalbos?

– Žinoma, ir toliau matysime JAV karinius pajėgumus čia: toliau vyks įvairios pratybos, mokymai. Tad, be jokios abejonės, amerikiečiai ir ateityje nepaliks Lietuvos vienos.

(…) Mūsų politika tęstinė. Istorija jau parodė, kad nepaisant to, jog kiekviena nauja Bal­­tųjų rūmų administracija gali nusistatyti savus užsienio politikos prioritetus, praktikoje mūsų už­sienio politika išlieka tęstinė.

Žinau, jog Lietuvoje radosi nuogąstavimų dėl tam tikrų komentarų, nuskambėjusių mūsų rinkimų kampanijos metu, tačiau vien tai, kad per pa­starąjį mėnesį Lietuvoje lankėsi net penkios Kongreso delegacijos (to per ankstesnę mano ka­denciją nebuvo), rodo didžiulį rūpinimąsi ir norą išgirsti Lietuvos požiūrį į įvykius Rusijoje. Per visus šiuos vizitus vienareikšmiškai pabrėžta, kad Kongrese egzistuoja bendras abiejų partijų, tiek Demokratų, tiek Respublikonų, sutarimas dėl NATO ir Amerikos įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui.

Be to, dauguma Lietuvoje apsilankiusių Kon­greso delegacijų narių – respublikonai, ir jie visi pabrėžė, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų.

– Jeigu tęstume JAV prezidento rinkimų temą, kaip šie rinkimai pakeitė ar pakeis pačios Amerikos visuomenę?

– Aš manau, kad tiek Europa, tiek JAV buvo labai smarkiai paveiktos 2008–2009 m. ekonomikos sunk­mečio. Jungtinėse Valstijose yra dalis žmonių, kurių atlyginimai ir pragyvenimo lygis negerėjo ženkliai jau keletą dešimtmečių. Šie rinkimai man parodė, kad turime kreipti didesnį dėmesį į visų mūsų piliečių gerovę. Nemanau, kad žmonės  reikštų tokį didelį nepasitenkinimą, jei jie jaustųsi ekonomiškai saugūs tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ateities. Manau, kad tai pagrindinės problemos ir iššūkiai, kuriuos išryškino šie JAV rinkimai.

(…) Ti­kiuosi, jog tai privers mus visus suprasti, kad naudos iš ekonomikos augimo turėtų tekti kiekvienam. Man tai parodė, koks svarbus Amerikoje ekonominis faktorius, tačiau manau, kad panašiai yra visur.

– Įžvelgiate tam tikrų panašumų tarp JAV prezidento rinkimų ir Lietuvoje ką tik vykusių Seimo rinkimų?

– Kaip diplomatė, aš nekomentuoju šalies, kurioje reziduoju, vidaus politikos.

– Kokių iššūkių užsienio politikos srityje, kaip didelę patirtį turinti diplomatė, įžvelgtumėte naujajai JAV prezidento administracijai?

– Leiskite paminėti vieną sritį, apie kurią per šį pokalbį dar nekalbėjome. Išvykusi iš Lietuvos Vašingtone vienus metus dirbau Valstybės departamento skyriuje, atsakingame už Cen­trinę Europą, t.y 10 to re­giono šalių, vėliau dirbau Van­­denynų ir tarptautinių aplinkosaugos ir moks­lo reikalų biure.

Vadovaujant prezidentui Barackui Obamai ir valstybės sekretoriui Johnui Kerry padaryta di­džiulė pažanga sprendžiant šiuos klausimus, vis dėlto šiose srityse turėsime dirbti ir toliau. Aš kalbu apie jūrų ir vandenynų apsaugą (tiesa, valstybės sekretorius J.Kerry ją vadina vandenyno – vienaskaitos linksniu, nes išties tai vienas vandenynas). Reikia pripažinti didelį J.Kerry darbą su­vienijant šalis, nevyriausybinius veikėjus, sprendžiant užterštumo plastiku problemą ir saugant vandenyną nuo kitokio neigiamo poveikio, kuris daro įtaką klimato kaitai.

Taip pat reikia paminėti kovą su laukinių gyvūnų kontrabanda. Šioje srityje irgi nuveikta daug – sudaryti susitarimai su Kinija ir kitomis šalimis. Nuveikta ir daugiau darbų aplinkosaugos srityje.

Tad aplinkosauga išliks vienas iš klausimų ir naujajai Baltųjų rūmų administracijai.

Santykiai su Rusija – kitas klausimas, kurį bet kokiu atveju turės spręsti naujojo prezidento ko­manda. Šiuo metu mūsų santykiai su Rusija yra įtempti, bet mes ieškome galimybių bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse, tokiose kaip regioniniai iššūkiai: Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas; masinio naikinimo ginklo platinimo prevencija.

Vis dėlto išlieka didelių nesutarimų, pavyzdžiui, Ukrainos klausimas. Mes vienareikšmiškai pareiškėme, kad sankcijos Rusijai nebus atšauktos, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, ir kol kas nematome progreso. Taip pat mes nepripažįstame nelegalaus Rusijos bandymo aneksuoti Krymą. Didelį rūpestį mums kelia besitęsianti intervencija į Donbasą. Nors ir tęsiame dialogą dėl veiksmų Sirijoje, tačiau turime labai skirtingą požiūrį į įvykius Alepe ir Basharo al Assado režimą.

Neabejotina, naujoji administracija turės ir to­liau ieškoti sprendimų dėl santykių su Rusija.

– Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti Lietuva, kai kalbama apie JAV ir Rusijos santykius?

– Lietuva buvo ir yra labai nuosekli bei konstruktyvi Ukrainos rėmėja, ir tai labai vertinama Jung­tinėse Valstijose. Manau, kad Lietuva tikrai yra viena geriausių Ukrainos draugų. Man, kaip amerikietei, labai malonu būti šalyje, kuri vertina laisvę. Ir jūs pasirengę dirbti sunkiai, kad padėtumėte kitoms šalims siekti laisvės ir kurti demokratiją. Aš tai labai gerbiu ir manau, kad visi, kuriems teko dirbti Lietuvoje, jaučia tą patį.

Kartu Lietuva artimai bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – Gruzija, Moldova. Padeda įtvirtinti demokratiją, išlaikyti provakarietišką kryptį. Manau, jog JAV ir Lietuva tiki tomis pačiomis vertybėmis, kad kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią, savo ateitį. Tai labai svarbus Lie­tuvos indėlis.

Taip pat Lietuva puikiai priėmė ir aprūpino NATO bei JAV pajėgas. Lietuvos ir JAV kariškiai bendradarbiauja nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios. Lietuvių specialiųjų pajėgų kariai buvo su mumis sudėtingiausiose vietovėse Afganistane, Lietuva taip pat vadovavo Goro provincijos atstatymo ko­mandai.

Taigi glaudūs mūsų santykiai turi ilgą istoriją, o ir dabar Lietuva prisideda prie kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, siunčia savo karius į Iraką, Ma­lį. Lietuva rodo puikų lyderystės pavyzdį.

Ambasadorė Anne Hall

2016 m. liepos 14 d. JAV Senatas oficialiai patvirtino Anne Hall kandidatūrą tapti JAV ambasadore Lietuvoje. Prieš tai A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotojo vandenynų ir tarptautinei aplinkos ir mokslo politikai pirmąja pavaduotoja.

Ambasadorė A.Hall yra karjeros diplomatė, JAV aukščiausio rango diplomatų tarnybos narė, turinti ministro patarėjo rangą bei nemažai darbo su Europos šalimis patirties. 2013–2014 m. ji vadovavo Vidurio Europos reikalų padaliniui prie Europos ir Eurazijos reikalų biuro. Eidama šias pareigas buvo atsakinga už ryšius su tokiomis šalimis, kaip Austrija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Lichtenšteinas, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Vengrija.

2010–2013 m. A.Hall dirbo JAV ambasadorės pavaduotoja ir kurį laiką ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas JAV ambasadoje Vilniuje. Prieš tai, 2006–2009 m., vadovavo JAV generaliniam konsulatui Krokuvoje.

2003–2005 m. A.Hall dirbo vyr. pareigūne Pietų Europos reikalų padalinyje, kur buvo atsakinga už ryšius su Kipru. Eidama šias pareigas turėjo galimybę dalyvauti Jungtinių Tautų derybose dėl Kipro suvienijimo. 2001–2003 m., Baltijos šalims rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, A.Hall dirbo Šiaurės ir Baltijos šalių padalinyje, kur buvo atsakinga už santykius su Danija ir Norvegija.

1994–1995 m. A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus specialiąja asistente; prieš tai, 1993–1994 m., darbavosi vykdomojo sekretoriato skyriuje, buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojo konsuliniams reikalams specialioji asistentė. Be to, tarnavo Kinijoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje.

Už išskirtinius nuopelnus A.Hall įteikta keletas apdovanojimų. 2009 m. ji tapo pirmąja JAV generaline konsule, kuriai buvo įteiktas Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžius. Ji kalba lietuvių, lenkų, mandarinų kinų, ispanų ir portugalų kalbomis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Eidintas

2015 m. spalio 2 d. pirmą kartą lankiausi Graikijos Lesbo saloje – buvau trečias ambasadorius, susidomėjęs neregėto masto pabėgėlių antplūdžiu į šią salą, jų kelione link Centrinės Europos šalių, visų pirma Vokietijos. Kaip tik vienas Lietuvos valstybinės sienos apsaugos sraigtasparnis ir jo įgula, atsiųsti į pagalbą graikams, baiginėjo savo misiją. Pilotai papasakojo, kad jie tik stebi procesą: mažas jų lėktuvėlis nėra skirtas gelbėjimui, o jų misija – identifikuoti valtis, jų judėjimo kryptį ir pranešti pakrantės apsaugai.

Alfonsas EIDINTAS, Lietuvos ambasadorius Graikijoje

Vienu metu nuo netoliese esančios Turkijos krantų staiga startuoja keturios guminės valtys, kiekvienoje po keliasdešimt pabėgėlių, ir metasi prie Lesbo krantų. Du pakrantės apsaugos laiveliai nežino, prie kurios šokti, stabdyti – valtys artėja prie kranto. Laiveliui priplaukus prie vienos iš guminių valčių ten esantieji prapjauna valties dugną ir 50 žmonių atsiduria vandenyje, dalis jų skęsta. Sienos pareigūnai juos gelbėja – pabėgėliai pakrantės apsaugos laivu atgabenami į salos uostą. Mėtosi krūvos liemenių, valčių motorų su skambiu, bet falsifikuotu užrašu „Yamahaha“ – jai toli iki „Yamahos“ kokybės, antrą kartą tokiai operacijai naudoti motorą pavojinga. Išsigelbėję savo tėvynėje nuo bombų ir minų žmonės galėjo nuskęsti dėl motoriuko kokybės…

Taip susidūriau su pabėgėlių ir migrantų gabentojų verslu: viskas gerai organizuota, gabentojams gerai sumokama, jie padaro viską – parūpina specialias didžiules gumines valtis, maisto, tolesnį transportavimą iki Graikijos sienos.

Taip susidūriau su pabėgėlių ir migrantų gabentojų verslu: viskas gerai organizuota, gabentojams gerai sumokama, jie padaro viską – parūpina specialias didžiules gumines valtis, maisto, tolesnį transportavimą iki Graikijos sienos.

Už viską jau sumokėjo pabėgėliai. Ne milijonus – milijardus… Apie gabentojus tvyrojo ir tebetvyro tyla, juos sunku pagauti.

„Frontexo“ pareigūnas aprodė ir paaiškino pabėgėlių ir migrantų registracijos procesą Morijos stovykloje: imami pirštų atspaudai, neturintys ar sunaikinę dokumentus identifikuojami, nustatoma atvykėlių šalis, miestas, tautybė, net jų dialektas. Pareigūnas tarsteli, kad TV kameros filmuoja tik šeimas su mažais vaikais… Niekas dar nežino, kiek čia tikrų, kiek apsimetusių pabėgėlių nuo karo veiksmų konflikto zonoje. Visi jie iš Turkijos pabėgėlių stovyklų.

Lesbo meras Spyras Galinas įteikė man raštišką pasiūlymą ES šalių vyriausybėms: kadangi daug pabėgėlių, ypač vaikų, nuskęsta, reikia pabėgėlius gabenti ne iš Graikijos, o iš Turkijos pabėgėlių stovyklų lėktuvais – taip niekas nenuskęs. Tada skambėjo fantastiškai, bet tas planas jau veikia: pernai kovo 18 d. pasirašyta Turkijos ir ES sutartis, po kurios masinis antplūdis į Graikiją praktiškai sustojo.

Tuo metu, kai dar tik vyko diskusijos, kaip reaguoti į migrantų antplūdį, dalis Europos šalių uždarė sienas migrantų kelionei į Vakarus. Dėl to Graikijoje lyg butelyje ilgesniam laikui susitelkė daugiau nei 60 tūkst. pabėgėlių ir migrantų – jiems reikia būtiniausių dalykų, reikia vaikams mokyklų, o dalis tų migrantų nepatenka į sąrašus, nes jie nėra iš karo apimtų šalių.

Galima suprasti imigracijos masto apimtų šalių sunkumus, todėl joms siunčiame į pagalbą pasienio specialistų, policininkų. Lietuva vykdo ir įsipareigojimus dėl pabėgėlių perkėlimo, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai bendradarbiauja su „Frontexu“, Graikijos „Azilių“ centru, bendrauja su migrantais, supažindina juos su Lietuva. Mūsų pareigūnai vykdo kruopščią perkeliamųjų migrantų patikrą prieš nusprendžiant dėl jų perkėlimo į Lietuvą.

Televizorių ekranuose matant, su kokiais sunkumais susiduria nuo karo bėgantys žmonės ar tos šalys, kurios juos priima ar per kurias eina tranzito kelias, mums norisi greitų, efektyvių sprendimų. Norisi matyti greitą žmonių perkėlimą, kad juos tenkintų priimančios šalies sudarytos sąlygos, o perkeltieji kuo greičiau sėkmingai integruotųsi. Tačiau diplomatija neretai yra ilgas ir kantrus darbas, diplomatai pasiekimus neretai matuoja milimetrais. O jeigu pabėgėlių sirų ar irakiečių integracija vyks per kelias kartas, ar dėl to mes turėtume būti nelaimingi? Juk dabar už viską svarbiau pagelbėti nuo mirties pavojaus išvietintiems nelaimėliams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Meilūnas

Spalio mėnesį minime Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Tai gera proga ne tik įvertinti, kas pasiekta per šį laikotarpį, bet ir giliau pažvelgti į dviejų geografiškai tolimų valstybių bendrystę bei ateities galimybes.

Egidijus MEILŪNAS, Lietuvos ambasadorius Japonijoje

Jau daugiau kaip prieš šimtmetį Japonija lietuviams atrodė sektinas valstybės kūrimo pavyzdys. Būsimasis Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys dar 1906 m. Dėdės slapyvardžiu išleido tris knygas apie Japoniją, kuriose išsamiai pristatė savo tautiečiams tolimą šalį kaip pavyzdį, kokią Lietuvą galima kurti. S.Kairys neabejotinai nutiesė pirmuosius žmogiškus tiltus tarp dviejų šalių.

1922 m. gruodžio 20 d. Japonijai pripažinus Lietuvą atsirado galimybių pradėti tiesioginį bendradarbiavimą. Dviejų tautų bendrystės simboliu tapo legendinis japonų diplomatas Chiune Sugihara, 1939–1940 m. dirbęs Kaune ir išgelbėjęs daugiau kaip 6 tūkst. žydų pabėgėlių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jo žygdarbį įvertino kaip neįkainojamo humanizmo pavyzdį, sujungiantį praeitį su dabartimi.

Nauju atnaujintų santykių ir bendrystės simboliu tapo nedidelis Kudži miestas Japonijos Ivatės prefektūroje, dar 1989 m. oficialiai užmezgęs ryšius su Klaipėda. Tuometis miesto meras Yoshiaki Kuji 1991 m. sausį parašė protesto laišką Michailui Gorbačiovui, reikalaudamas sustabdyti ginkluotą agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą.

Lietuviai, besilankantys Japonijoje, ar japonai, atvykstantys į mūsų šalį, neretai sako pajutę abipusį dviejų tautų artumą. Manau, kad tai galima paaiškinti pagarba toms pačioms žmogiškosioms vertybėms, suartinančioms tautas labiau nei geografinė kaimynystė. Tikriausiai todėl Lietuvoje labai populiari tradicinė ir moderni japonų kultūra, kuriami japoniški sodai, dviejuose universitetuose dėstoma japonų kalba. Tikriausiai todėl įvairiuose Japonijos miestuose buriasi Lietuvos draugų grupės, Tokijo užsienio studijų universitete dėstoma lietuvių kalba, daugėja atvykstančių į Lietuvą japonų, o Tokijuje, Hirošimoje, Kiote ir kituose miestuose veikia parduotuvės, kuriose parduodami tik lietuviški gaminiai.

Šiandien džiaugiamės ne tik geru bendradarbiavimu įvairiose srityse, bet ir šiltais ryšiais tarp žmonių, kultūros, jaunimo bei sporto mainais. Pagarbą bendroms vertybėms ir pasiryžimą jas ginti simbolizuoja ir istorinis Japonijos savigynos jūrų pajėgų mokomosios eskadros laivų vizitas Klaipėdoje šių metų rugpjūtį.

Darbas Japonijoje, mokslo ir technologijų šalyje, kuri pagal ekonomikos dydį yra trečia pasaulyje, leidžia įvertinti ekonominės ir mokslo diplomatijos galimybes, svarbą bei naudą. Šiais laikais eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas, kontaktai su mokslo ir technologijų pasauliu tampa viena svarbiausių ambasadorių, diplomatų kasdienės veiklos sričių. Japonijoje, kur itin vertinama kokybė ir produktų originalumas, ženklas „Pagaminta Lietuvoje“ jau yra pripažįstamas kaip kokybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie lietuviškus lazerius, bet ir apie tekstilės, ypač lino, gaminius, maisto ir žemės ūkio produktus, gėrimus. Sėkmingai kelią į Japonijos rinką skinasi ir Lietuvos biotechnologijos sektoriaus produkcija.

Ekonominės diplomatijos efektyvumą liudija ir kasmet daugiau kaip 40 proc. didėjantis turistų iš Japonijos skaičius, pernai pasiekęs 21 tūkst. (daugiau negu iš visų kitų Azijos šalių kartu paėmus). Visa tai – ir mūsų šalies įvertinimas. Norėčiau atkreipti Lietuvos verslininkų dėmesį, kad dabar, išaugus Lietuvos žinomumui Japonijoje, labai palankus metas megzti naujus verslo ryšius, pristatyti naujus produktus ir dar aktyviau kviesti japonų turistus į Lietuvą.

„Mokslo diplomatija“ – dar santykinai nauja sąvoka, bet neabejotinai reikšminga, kai kalbama ir apie glaudesnį tarptautinį bendradarbiavimą, ir apie bendrą diplomatų bei mokslininkų darbą įveikiant bendrus šiuolaikiniame pasaulyje kylančius iššūkius. Per pastaruosius metus, dirbdami kartu su Lietuvos ir Japonijos mokslo institucijomis, pasiekėme visiškai naują bendradarbiavimo lygį. Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Rugsėjį, prieš vykdamas į trečiąjį Lietuvos ir Japonijos gyvybės mokslų simpoziumą Vilniuje, žymus onkologijos specialistas, Tokijo universiteto profesorius Kenzaburo Tani apsilankė mūsų ambasadoje. Kalbantis apie Lietuvos ir Japonijos santykių istoriją netikėtai paaiškėjo, kad buvęs užsienio reikalų ministras Yasuya Uchida, Japonijos vardu 1922 m. pasirašęs Lietuvos pripažinimo dokumentą, yra profesoriaus giminaitis. Šyptelėjome su profesoriumi – kaip netikėtai susipina praeitis ir ateitis: XX amžiaus pradžios diplomatinis dokumentas tapo tiltu į ateitį, padėjo pagrindą ir moksliniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Japonijos XXI amžiuje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Motuzas

Prieš dvidešimt penkerius metus savo pirmuosius atkurtos nepriklausomybės  žingsnius žengianti Lietuvos Respublika ir Rusija atkūrė diplomatinius santykius. Tai, atsižvelgiant į to laikotarpio politines aplinkybes, buvo svarbus įvykis tiek Lietuvos, tiek Rusijos visuomenės gyvenime.

Remigijus MOTUZAS, Lietuvos ambasadorius Rusijoje

Sutarties dėl diplomatinių santykių atkūrimo pasirašymas ne tik įteisino oficialių santykių atkūrimo faktą, bet ir simbolizavo išsivadavimą iš sovietinės sąmonės gniaužtų. Buvo suprasta ir pripažinta, kad abi tautos, nukentėjusios nuo stalinizmo ir sovietinės sistemos sukeltos stagnacijos, turi žengti laisvės ir demokratijos keliu, gerbdamos viena kitos apsisprendimo teisę savarankiškai kurti savo valstybę ir užmegzti lygiaverčius tarpvalstybinius santykius, laikydamosi geros kaimynystės ir pagarbos viena kitai principų.

Reikia pripažinti, kad Rusijos sprendimas pripažinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką bei užmegzti diplomatinius santykius nebuvo netikėtas. Tuo metu atgimstanti Rusija, su Borisu Jelcinu priešakyje, buvo aktyvi tautų apsisprendimo ir demokratinės santvarkos sąjungininkė. Sąjūdžio bei tautinio atgimimo laikotarpiu, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose besilankantys lietuviai jausdavo paprastų Rusijos gyventojų palaikymą ir paramą, o jau atkūrus nepriklausomybę, kruvinų 1991 m. sausio įvykių metu, šimtai tūkstančių Rusijos gyventojų Maskvoje bei Sankt Peterburge (tuomet dar Leningrade) spontaniškai išėjo į gatves nešdami Lietuvos vėliavas ir atvirai reikšdami paramą mūsų nepriklausomybės siekiams.

Šių metų pradžioje Maskvoje pažymėjome Sausio 13-osios įvykių Vilniuje 25-ąsias metines. Iškilūs Rusijos visuomenės atstovai, dalyvavę šiame atminimo vakare, ne kartą pabrėžė, jog tai buvo nepaprastas laikotarpis ir ypatingos dienos, nes Rusijos žmonės, gindami Lietuvos laisvę, jautė, kad ir patys yra laisvi, ir pripažino, kad išsivadavimo procesai Lietuvoje turėjo įtakos liberalaus demokratinio judėjimo Rusijoje pradžiai. Ne be jaudulio ir teigiamų emocijų buvo prisiminta, kad Vilnius tada jungė visus ir kad šūkis ,,Už mūsų ir jūsų laisvę!“ gimė būtent Vilniuje.

Pastarieji dvidešimt penkeri metai tiek Lietuvai, tiek Rusijai buvo didelių politinių ir ekonominių transformacijų metas – būta skirtingų bendradarbiavimo etapų, skirtingų patirčių, šviesesnių bei tamsesnių tarpsnių, tačiau visuomet pavykdavo rasti bendrą kalbą ir sutarimą. Dabar išgyvename ne patį lengviausią dvišalių santykių laikotarpį. Turime pagrįstų nuogąstavimų dėl mūsų valstybės saugumo, gerokai trūksta tarpusavio pasitikėjimo. Patriotizmas, didžiavimasis savo istorija ir kultūra yra sveikintinas reiškinys, bet jis turi būti pozityvus ir kuriantis, o  ne ekspansyvus ir besiveržiantis už nacionalinės valstybės sienų, dėl vienokių ar kitokių nesėkmių šalies viduje ieškant kaltų išorėje.

Po įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje Maskvoje daug diskutuojama dėl Rusijos ir Europos Sąjungos susiklosčiusių santykių ir bendradarbiavimo ateities. Lietuva, būdama ES ir NATO nare, nelieka nuošalyje nuo viso pasaulio problemų ir niekuomet netylės, matydama tarptautinės teisės pažeidimus ir kylančias grėsmes taikiam sambūviui tarp valstybių.

Iš tiesų, šiandien sunku numatyti dvišalių santykių su Rusija raidą ir perspektyvas, tačiau neišvengiamai yra daug praktinio bendradarbiavimo klausimų, dėl kurių reikia diskutuoti ir ieškoti sprendimų. Į pabaigą eina Rusijos ir Lietuvos sienos demarkavimo darbai, rengiami keli bendri tarpvalstybiniai susitarimai, įgyvendiname bendrus bendradarbiavimo per sieną projektus, artimiausiu metu Lietuvą su Kaliningrado sritimi sujungs naujas tiltas, keliauja kroviniai, pritraukiama investicijų, tebeplėtojame prekybinius ryšius, vėl pradėjo didėti turistų, atvykstančių į Lietuvą, skaičius.

Džiaugiamės, kad mūsų ambasada tapo kultūrinės veiklos ir traukos centru: parodas čia rengia ir koncertuose dalyvauja abiejų valstybių menininkai. Tai ne tik kultūrinis, bet ir visuomeninis dialogas. Tik geriau pažįstant kitos valstybės istorinį ir kultūrinį palikimą, bendraujant abiejų valstybių kultūros ir visuomenės veikėjams gimsta bendri projektai ir idėjos.

Neturėtume ir būti abejingi Rusijoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Rusijos Federacijoje gyvena 13,8 proc. (85 617) visų pasaulyje gyvenančių lietuvių. Tai yra antra pagal dydį (po Jungtinės Karalystės) pasaulyje gyvenanti lietuvių diaspora.

Tačiau turime pripažinti, kad abi šalys patiria kartų kaitą ir pastebime, kad vis mažiau esame žinomi, ypač tarp jaunesnės Rusijos kartos atstovų. Lietuva šioje srityje jau yra pramynusi kelią – puikiausias pavyzdys yra jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas ,,Misija Sibiras“.

Daugelio politikų ir diplomatų nuomone, normaliems santykiams su Rusija atkurti prireiks tikrai nemažai laiko. Tačiau visi sutinka, kad dialogas būtinas, nes be jo didėja nepasitikėjimas ir yra dalykų dėl kurių mes turime susitarti. Akivaizdu, kad toks dialogas gali vykti tik tuomet, kai bus nuoširdžiai pripažįstamos ir gerbiamos pamatinės vertybės, svarbios abiejų valstybių žmonėms ir visai tarptautinei bendruomenei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Bajarūnas

Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje

Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?

Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.

Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.

Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.

Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.

Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.

Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.

Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.

Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Lietuva ir Švedija – kartu į ateitį
Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.
Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?
Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.
Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.
Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.
Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.
Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.
Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.
Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.
Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.
Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

D. Matulionio nuotr.

Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje

Lietuvoje gana plačiai rašoma apie šiuo metu vykdomą mūsų kariuomenės modernizavimą. Vokietija, kaip žinome, pasižymi savo ginkluotės ir technikos patikimumu. Sudarome kontraktus su vokiečių gamintojais. Didžiausias ir žinomiausias šiuo metu, be jokios abejonės, ką tik sudarytas kontraktas dėl vokiškų šarvuočių „Boxer“ įsigijimo, lengvatinėmis sąlygomis iš Vokietijos Bundesvero rezervų pavyko įsigyti moderniausių savaeigių haubicų, kurios atitinka aukščiausius pasaulinius standartus.

Nors pradėjau nuo karinių dalykų, tačiau tai tik nedidelė mūsų santykių su Vokietija spektro dalis. Kas šiuo metu Lietuvoje nežino vokiško „Lidl“ ar „Ozo“ prekybos centro? Lietuvos įmonės pernai į Vokietiją eksportavo 1,8 mlrd. eurų vertės prekių.  Lietuvoje pagamintoms prekėms Vokietija yra svarbiausia rinka ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes į Vokietiją išvežame prekių daugiau nei į JAV, Japoniją ir Kiniją kartu sudėjus. Taigi verslo su Vokietija galimybės praktiškai neišsemiamos. Tą būtina išlaikyti ir plėsti. Raginčiau verslininkus nepamiršti vokiečių kalbos – mokantiems kalbą durys atsivers kur kas paprasčiau.

Negaliu nutylėti ir dar vienos be galo jautrios Vokietijai ir visai Europai temos.  Masinis pabėgėlių srautas buvo ir tebėra didelis iššūkis. Tokio srauto pabėgėlių, kokio Vokietija sulaukė pernai, šios valstybės istorijoje dar nėra buvę: per metus į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Tai daug kartų viršijo įprastą imigracijos į Vokietiją mastą. Lietuvai pagal jos dydį tai reikštų per metus priimti apie 45 tūkst. pabėgėlių. O tai yra du tokie miestai kaip Utena ir Rokiškis kartu paėmus.

Vis dėlto su pagarba ir susižavėjimu stebiu, kaip vokiečiai sprendžia šią titanišką užduotį. Jiems pavyksta, nes dirbama ranka rankon. Federalinė vyriausybė, konkrečios savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai nesėdi sudėję rankų, nesiskundžia biurokratinėmis ar teisinėmis kliūtimis. Apgyvendinimui  operatyviai pritaikytos ne­naudojamos patalpos miestuose, laikinai uždaryti kariniai objektai, sporto salės. Kai kur sprendžiama netradiciškai. Net ir mūsų statybinių vagonėlių gamintojai gavo gerų užsakymų iš Vokietijos.

Man pačiam teko lankytis viename tokių centrų Berlyno Vilmersdorfo rajono senose savivaldybės patalpose įrengtame pabėgėlių centre. Šios administracinės patalpos per porą mėnesių buvo pritaikytos žmonėms apgyvendinti. Pabėgėliams buvo sudarytos kuklios, bet orios gyvenimo sąlygos. Beje, mano paauglys sūnus turėjo progą visa tai pamatyti iš vidaus, nes atliko mokyklinę dviejų savaičių praktiką šiame centre. Per trumpą laiką čia buvo sukurta visa žmonėms gyventi būtina infrastruktūra. Ir tai buvo padaryta daugiausia verslo ir visuomenės suteiktos labdaros ir savanorių darbo pagrindu.

Lietuvos ir kitų šalių viešojoje erdvėje daug neigiamos informacijos, mitų apie šiuos į Vokietiją atvykusius pabėgėlius. Kartais pats savęs klausiu: gal kai kas sąmoningai siekia dezinformuoti visuomenę, kad dar labiau skatintų natūralią žmonių baimę,  rasistinius ar ksenofobinius sentimentus? Noriu tik patikinti, kad Berlyne saugu kaip ir anksčiau. Vokietijos policija nefiksuoja nusikalstamumo padidėjimo.

Vokiečiai turi neblogai funkcionuojančią pabėgėlių skirstymo sistemą, čia neleidžiama susidaryti getų tipo gyvenvietėms, kuriose gyventų tik imigrantai. Mokyklinio amžiaus vaikams organizuojamos specialios integracinės klasės. Priimtas labai svarbus pabėgėlių integracijos įstatymas, kuriuo įvedamas privalomas vokiečių kalbos mokymas, integracijos kursai, išplėstos viešųjų darbų galimybės. Nenorintiems integruotis įvestos sankcijos. Jiems gali būti nesuteiktas oficialus pabėgėlio statusas, nemokamos ar sumažintos socialinės išmokos. Vokietijos verslas taip pat nedramatizuoja situacijos ir tikisi bent jau nemažą dalį šių žmonių integruoti į darbo rinką. Vokietijoje trūksta darbo rankų, visuomenė sensta, gimstamumas yra labai mažas.

Vokiečiai gali ir daro daug, tačiau nebūtų teisinga į viską žiūrėti tik pro rožinius akinius. Visuomenėje padaugėjo netikrumo ir nerimo dėl ateities. Populiarėja kraštutinės politinės jėgos. Žmonės bijo, kad kai kurie pabėgėliai gali radikalizuotis, imtis teroro veiksmų kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Ar pavyks pabėgėlius integruoti dar šiandien – per anksti daryti išvadas, tačiau Vokietijoje dedama daug pastangų.

Bet kokiu atveju mes turime būti solidarūs su vokiečiais. Tada ir patys galime tikėtis solidarumo, jei mums kiltų panašaus pobūdžio iššūkių.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA