Kokia darbotvarkė laukia šį rudenį išrinkto parlamento ir jo Vyriausybės? Ar daug ji skirsis nuo iššūkių, su kuriais šalies politikai susidurs 2020-aisiais? O ar realu 2030-aisiais būti tarp dešimties turtingiausių, moderniausių, konkurencingiausių ES šalių? Artimesnės ir tolimesnės ateities politikos tikslų kryptis brėžia premjeras Andrius Kubilius.
VEIDAS: Pradėkime nuo artimiausio pusmečio prognozių: ar ir toliau Seimo rinkimuose vyraus švytuoklės principas ir rudenį Jūsų vadovaujamus konservatorius vėl nublokš į opoziciją?
A.K.: Nesu orakulas, bet, ko gero, bent kelios partijos pasieks labai apylygių rezultatų. Klausimas bus, ne kas laimėjo rinkimus, o kokios formuosis koalicijos. O vienas esminių principų jas formuojant bus požiūris į darbų tęstinumą.
VEIDAS: Kokie, Jūsų manymu, turėtų būti esminiai sekančios kadencijos valdančiųjų partijų darbai?
A.K.: Esminis dalykas – susitvarkyti su pamatiniais šalies ekonomikos dalykais, visų pirma, finansais. Reikia tęsti tokią finansų politiką, kokią įgyvendinome per pastaruosius keletą metų. Jau sekančią kadenciją gal pavyktų pasiekti perteklinį biudžetą, reikia mažinti skolos augimą. Antra, reikia tęsti energetikos infrastruktūrinius projektus kuriant vartotojams palankią energetikos sistemą ir didinant valstybės konkurencingumą. Tai bus vienas pamatinių visos tolesnės ekonomikos perspektyvos dėmenų visą artimiausią dešimtmetį. Trečia, atsigavus po 2009–2010 m. pasaulinės krizės būtina nuosekliai siekti savo ekonomikos modernizavimo. Seikiai tapti Šiaurės ir Baltijos regiono vienu iš aukštųjų technologijų paslaugų centru reikalauja naujų iniciatyvų ir idėjų tiek pritraukiant užsienio kapitalą, tiek sudarant galimybes jaunam inovatyviam verslui veržtis į priekį. Ir tokio atsiranda vis daugiau.
VEIDAS: Akivaizdu, kad pastaruosius aštuonerius metus, kai pasiekėme strateginį tikslą – narystę ES ir NATO – tiek politikams, tiek ir visai visuomenei stinga visus vienijančio ilgalaikio tikslo. Koks jis galėtų būti?
A.K.: Strategiją „Lietuva 2030“ ir pasiūlėme rengti tam, kad pamatytume ilgalaikę patrauklią perspektyvą, o pagal ją konstruotume artimesnės ateities žingsnius. Ambicija – būti sėkminga šalimi, gebančia konkuruoti tiek regione, tiek Europoje, nebijančia ir pasaulinės konkurencijos. Nuosekliai sieksime tapti tokia, kaip mūsų kaimynės Skandinavijoje, o tai reiškia, kad pragyvenimo lygiu, gerbūviu, kultūrine erdve stengsimės kuo greičiau pasiekti šių šalių lygį. Paprastai tariant, vienijantis tikslas – gero gyvenimo visiems siekis. „Lietuva 2030“ – ambicijų dokumentas, o priemonių planas bus išdėstytas trumpesniais laikotarpiais. Dabar kaip tik intensyviai vyksta diskusijos, kam panaudosime naujo ES finansinio laikotarpio 2014–2020 m. pinigus.
VEIDAS: Strategijoje pagal BVP vienam gyventojui, inovatyvumo, verslo aplinkos ir kitus indeksus 2020 m. Lietuvai planuojama vieta ES 15-uke, o 2030-aisiais net dešimtuke. Kas turi atsitikti dabar pirmaujančioms ES senbuvėms, kad jas pralenktume?
A.K.: Mes už jas sparčiau augsime. Kodėl manote, kad tai neįmanoma? Noriu priminti, kad iki 2030-ųjų yra dar aštuoniolika metų. Štai Airija 1988 m. buvo ES atsilikėlė pagal BVP vienam gyventojui, o per 20 metų pakilo tarp lyderių, tiesa, dabar krizė situaciją pablogino.
VEIDAS: O ar jūsų vertinimu, didės visuomenės pasitikėjimas politikais?
A.K.: Nepasitikėjimą lemia ne tik politikų klaidos – tai ir tam tikro vyraujančio visuomenės mąstymo atspindys. Reikia skatinti didesnį pasitikėjimą tiek savimi, tiek kitais, taip pat tikėjimą Lietuvos ateitimi. Tam labai svarbi švietimo sistema, žiniasklaida. Reikia pasistengti save matyti platesniuose horizontuose, turėti ambiciją sėkmingai konkuruoti pasaulyje.
VEIDAS: Paprognozuokite, kokius pagrindinius uždavinius valdančiajai daugumai reikės spręsti Lietuvoje 2020-aisiais.
A.K.: Ir tuomet iššūkiai bus labai panašūs kaip dabar – geresnio gyvenimo Lietuvai kūrimas. Tik uždaviniai bus kitokie, nes, tikiu, iki 2020 m. būsime išmokę gyventi pagal išgales, sukūrę ir į europines struktūras integravę energetikos infrastruktūrą. Tada uždaviniai bus skatinti ekonomikos konkurencingumą, valstybės dinamiškumą, nes tai vienas iš mūsų privalumų. Tikiu, ir Rytų kaimynystėje bus atsivėrę daugiau erdvės verslui ir politinei integracijai.
Manau, kad būsime žymiai aukščiau palypėję gerovės lygiu, tad mums gyvenime daugiau rūpės, kaip praleisti atostogas, ar džiaugsmas pabūti su anūkais.
VEIDAS: Ekspertų prognozės Lietuvai ne tokios pakilios: mūsų liks 2,5 milijono, ir daugiausia pagyvenusio amžiaus žmonių.
A.K.: Faktas, kad visi gyvensime šiek tiek ilgiau, bet senatvė bus neblogas laikotarpis. Štai Suomija jau dabar galvoja apie atskirą ekonomikos sritį – geros senatvės ekonomiką. Tikiuosi, šeimos pasivys atsilikimą ir pagal gimstamumą. Kaip ir kitos modernios ekonomikos, konkuruosime dėl kvalifikuotos darbo jėgos, stengsimės susigrąžinti išvykusius iš Lietuvos ir pasikviesti kitus, kad galėtume čia kurti gerą gyvenimą ir niekas negalvotų, kad kitur galėtų būti geriau.

„Per aštuoniolika metų galime patekti į turtingiausių ir inovatyviausiu ES šalių dešimtuką.“

Lietuvoje jau beveik tikima: kadangi šalis maža, tai jokios rimtos žurnalistikos esą būti negali, nes per maža rinka. Tačiau argi maža šalis – tai būtinai ir mažos ambicijos?

Dvi dienos prieš banko „Snoras“ veiklos sustabdymą „Veidas“ paskelbė bankų reitingą, kuriame „Snorui“ skirta antroji vieta. Po savaitės leidinio vyr. redaktorius tokią išties rimtą profesinę nesėkmę paaiškino labai suprantamai: „Žvelgiant į viešus pareiškimus ir Lietuvos banko interneto svetainę, dar rugsėjį ir spalį atrodė, kad „Snoras“ – puikus bankas“, bet pasirodė, kad „padarėme klaidą, remdamiesi oficialių institucijų, taip pat ir Lietuvos banko duomenimis, nes tai, kaip paaiškėjo, viso labo informacijos sąvartynas“.
Tikrai garbinga, kad iš karto buvo pripažinta klaida, o ne pradėta aklai aiškinti apie kažkokią mitinę valdžią, kuri skriaudžia kažkokius mitinius herojus, kuriems, kaip rimtai (?) aiškino kelios kitos žiniasklaidos priemonės, banko veiklos ribojimas sutrukdė deramai pasipuošti ponių vakarėliui su garsiu dizaineriu.
Vis dėlto rimtai vertindama leidinio, kuris, priešingai nei dauguma leidinių, išties bando rimčiau analizuoti daugelį Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo realijų, poziciją, noriu pasidomėti: o kaip bus ateityje? Ir drįsiu paklausti: o kokia šitame gyvenime žurnalistų funkcija? Ar tai žmonės, kurie iš oficialaus interneto puslapio perkelia ir pasklaido informaciją, ar tai vis dėlto profesija, kuri kiekvienoje visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją – bet kokią ir bet kur skelbtą informaciją tikrina, analizuoja, aiškina ir interpretuoja. Kiekvienas save (taigi ir savo skaitytojus) gerbiantis leidinys ne tik kaupia informaciją, bet ir ją apdoroja bei pateikia tuo būdu, kuris, tikėtina, lengviausiai suvokiamas ir naudingas būtent jo potencialiems skaitytojams.
O dabar pagalvokime, koks leidinys ir kokie žurnalistai šiuo metu Lietuvoje pajėgūs analizuoti šalies bankų veiklą ir jų veiklos perspektyvas. Prieš dešimtmetį tokių pažinojau ne vieną – tai tuomet „Reuters“ dirbęs A.Vilkancas, D.Krasauskas, V.Vyšniauskas, R.Pakėnienė, o dabar abejoju, kad Lietuvoje yra bent vienas žurnalistas, kuris būtų pajėgus tinkamai suvokti ir analizuoti bankų balansų eilutes, matydamas už skaičių stulpelių šiek tiek daugiau, nei vien turto ir įsipareigojimų milijonus bei milijardus. O jei kartais kur ir išliko, tai kiek jis turi realios galimybės dirbti ir rašyti?
Atsakymas, matyt, peršasi savaime, o pastarųjų dienų įvykiai tik patvirtina seniai žinomą faktą, kad subalansuotos ir įžvalgios verslo (ypač finansų – bankų, draudimo, pensijų kaupimo verslo) žurnalistikos praktiškai neliko, apie ką, beje, rašiau viename komentare šių metų pradžioje. Kur dingo tie žurnalistai? Ir ar galima reanimuoti šią rimtą žurnalistikos sritį?
Na, dauguma jų metė savo darbą, tapo kokiais ryšių su visuomene specialistais, bankų atstovais spaudai ir dabar dažniausiai tarnauja kitai pusei. Roma Pakėnienė ir toliau dirba BNS ir tikrai pateikia daugybę informacijos, bet naujienų agentūros specifika tokia, kad jau konkrečių leidinių žurnalistai, pasiremdami pateiktais faktais bei tendencijomis, imasi kruopštaus darbo, kuris leistų pateikti rimtesnes analizes. Tad ir šios talentingos ir išimtinai kruopščios žurnalistės darbas, jei nėra kitos grandies, praranda didelę savo prasmės dalį.
Kodėl išėjo visi šitie žmonės? Labai abejočiau, kad lėmė vien pinigai. Daugiausia tokį pasitraukimą lėmė susiklosčiusi žurnalistikos, kaip esą šiaip versliuko, samprata. Neneigiu, kad žurnalistika turi būti verslas, kuris ir garantuotų leidinio egzistenciją, ir generuotų pakankamus pelnus jo leidėjams, savininkams ar akcininkams. Bet jei tai verslas, tai kyla klausimas: o kuo prekiauja žurnalistika? Už ką moka jos skaitytojas? Už reklamos skelbimukus, reklaminius straipsnelius, kuriuose daugiau mažiau aptakiai peršama apmokėta idėja, ar už aną anksčiau minėtą informaciją bei jos interpretacijas?
Lietuvoje jau beveik tikima: kadangi šalis maža, tai jokios rimtos žurnalistikos esą būti negali, nes per maža rinka. Tačiau argi maža šalis – tai būtinai ir mažos ambicijos? Ir va ties žurnalistinėmis ambicijomis, ties laisva dvasia, kuri, priešingai nei šiaip pinigai pinigėliai, ir yra tikroji kapitalizmo bei realiai veikiančios rinkos dvasia, ir stabtelėkime.
Niekas nedraudžia kadrus palydint naiviu žvilgsniu ir verkiančiu balsu rodyti kokios didelių ponių kirpyklos vadovą ir leisti jam aiškinti apie klientės dvasines kančias, kai iš jos atima verslą (?) ir galimybę važinėtis banko limuzinu su vairuotoju, mat toji ar jos vyras su visais vaikais bei marčiomis jau taip įprato per ilgus „darbo“ bankininkystėje metus. Ir galima paklausti: o kodėl ponia važinėja banko limuzinu? Kas moka vairuotojui algą? Iš kur ateina banko pelnai? Kokia tikimybė, kad obligacijų (t.y. bankams skolinančių žmonių) pinigai neatitenka va tokioms kelionėms apmokėti?
Galima galų gale paaiškinti žmonėms, kad bankas gali uždirbti tik vienu būdu – perskolindamas iš indėlininkų sukauptas lėšas. Bet jei renki indėlius po 4–5 proc., dalį privalai atidėti centriniame banke saugumui garantuoti, turi brangų išplėtotą „kioskelių“ tinklą, daugybę darbuotojų, tai vien bankui išlaikyti privalai skolinti dar 4–5 proc. brangiau. Ir tada normalus žurnalistas vėl klausia: o kur eina banko sukauptos lėšos? Kas generuoja jo apyvartas ir pelnus? Kokie verslai aitvarai suneša tuos didelius pelnus? Ir kodėl kiti bankai dirba ne taip rizikingai?
Išgirdę tokius ar kitokius atsakymus galime klausti vėl ir vėl tikrinti, ar tikrai tikėtina, kad „Snoro“ taip dažnai minėtas esą jo finansuojamas smulkusis verslas taip jau labai pajėgus su nedidele rizika skolintis brangias lėšas.
Galima be perstojo kaitinti aistras dėl laikinojo banko administratoriaus uždirbamų tūkstančių, bet galima čia pat aiškintis ir rašyti, kiek uždirbdavo, pvz., p. Baranauskas ir jo sūnus, marti, duktė. Kaip buvo apskaičiuojamos p. Baranauskienės vojažų kainos – ar tai buvo dengiama iš jos vyro algos (ponia juk nedirbo banke, ar ne?), ar tai vis dėlto buvo banko sąnaudos?
Kita vertus, privalu palyginti ir šių žmonių darbus, aiškiai paaiškinant savo skaitytojams, kad ieškoti pasaulio pakraščiuose suslapstytų banko klientų pinigų yra labai labai sudėtingas darbas, kurį atlikti gali vienetai. O dabar, skaitant kai kurių leidinių „samprotavimus“, belieka džiaugtis, kad tas laikinasis administratorius nesupranta lietuviškai, nes jis tikrai labai nustebtų, kas šioje šalyje labiausiai rūpi tada, kai nacionalizuojamas bankas….
Smulkmenos, pasakysite. Ir dar pasakysite – negražu skaičiuoti svetimus pinigus. Ir tada žurnalistas (jei jis tikras…) vėl primena, kad banko tikrieji ištekliai, kurie turi būti labai rimtai įvertinami, yra banko klientų, o ne jo akcininkų pinigai.