Irena KARSOKIENĖ

Šių metų gegužės 26 d. visas pasaulis paminėjo legendinio Amerikos dainininko, komiko, miuziklo ir kino aktoriaus Alo Jolsono 130-ąsias gimimo metines. A.Jolsonas (Asa Yoelson) gimė Lietuvoje, Seredžiuje.

Alas Jolsonas XX a. pirmoje pusėje buvo daugiausiai uždirbantis dainininkas Amerikoje. Jo atliekamos dainos iškart tapdavo hitais. Ir iki šiol pasaulio koncertų salėse skamba „Swanee“, „Mammy“, „April Showers“ ir kiti kūriniai. Jam kūrė garsiausi to laikmečio kompozitoriai ir poetai. Amžininkai sakydavo, kad dainos populiarios tapdavo tik todėl, kad jas dainuodavo A.Jolsonas.

Taip atsitiko ir su George’o Gershwino daina „Swanee“. Išgirdęs šią dainą, kuri buvo mažai kam žinoma, A.Jolsonas įtraukė ją į savo repertuarą. Po dviejų savaičių ją jau dainavo visas Niujorkas. Taigi G.Gershwinas tapo populiariu kompozitoriumi A.Jolsono dėka.

„Tin Pan Alley“ sambūrio kompozitorių dainas A.Jolsonas dainuodavo ne tik koncertų salėse, bet populiarindavo miuziklo teatru scenuose.

Šeima keliasi į JAV

XIX a. pabaigoje Amerikoje sparčiai vystėsi ekonomika, taip pat švietimas ir kultūra. Tai buvo laikmetis, kai turtingi amerikiečiai, tokie kaip Vanderbiltai, Astorai, Gouldai, Morganai, uždirbdavo milijonus ir juos sėkmingai išleisdavo kultūrai. Buvo prestižo reikalas savo santaupas skirti labdarai bei įsigyti meno kūrinių. Jie vykdavo į Europą, kur pirkdavo brangius vertingus paveikslus, baldus, juvelyrinius dirbinius. Daugelis iš jų kviesdavosi iš Europos garsius architektus ir statydavosi prabangius namus, kopijuodami Europos šalių statinius.

Amerikiečiai XIX a. ir XX a. pradžioje savaip įdomiai leido laisvalaikį. Dominavo sportas. Ypač buvo populiaru žaisti beisbolą. Netrūko bokso mėgėjų. Buvo kilęs didžiulis susidomėjimas miuziklo teatrų scenuose.

Ten dirbo ir žymūs Europos menininkai. Miuziklo teatras – tai komercinis žanras.

Į Ameriką iš Rytų Europos daugelis atvykdavo su šeimomis dėl nemokamo mokslo. Atrodo, neįtikėtina, bet tuo metu Amerikoje ypač daug dėmesio buvo skiriama švietimui. Puikų išsilavinimą įgiję emigrantai tapdavo ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje žinomais menininkais, teisininkais, gydytojais.

XIX a. pabaigoje iš Seredžiaus emigravo ir būsimo legendinio Amerikos dainininko A.Jolsono šeima.

Gimęs 1886 m. gegužės 26 d. gausioje, tačiau nepasiturinčioje šeimoje, jis buvo penktasis, jauniausias vaikas. 1891 m. tėvas išvyko į JAV. Apsistojęs Niujorke jis sunkiai dirbo, kad iš Seredžiaus galėtų atsivežti visą šeimą.

1894 m. šeima, pagaliau gavusi kvietimą ir pakankamai pinigų, emigravo į JAV, Vašing­toną, kur jau dirbo Alo tėvas.

Atrodė, kad gyvenimas Amerikoje iš esmės pasikeitė į gerąją pusę, tačiau atsitiko didelė nelaimė – tais pačiais metais mirė Alo motina Naomi. Tai buvo didelė netektis šeimai, ypač vaikams. Amerikoje ji mokė Alą groti pianinu ir visus vaikus – anglų kalbos. A.Jolsono biografas H.G.Goldmanas rašė: „Lietuva buvo savotiškas A.Jolsono likimo leitmotyvas. Jo įamžinta „Swanee“ buvo ne kas kita, kaip Nemunas, o „Mammy“, be jokių abejonių, – jo motina Naomi.“

Iškart po motinos mirties Alas kartu su broliu Hirshu pateko į globos namus ir ten susipažino su koncertuojančiu vodevilio žanro atlikėju, vokalistu bei bandžos muzikantu Alu Reevesu, kuris ir paskatino Alą rinktis artisto profesiją, davė jam pirmąsias pamokas.

Vodevilio įkvėpti 1897 m. abu broliai, pasivadinę „Alu ir Hariu“, tapo gatvės muzikantais. Muzikos trauka buvo tokia, kad berniukai uždirbtus pinigus skirdavo bilietams į Vašingtono nacionalinį teatrą. Būdamas vos 12  metų jaunasis Alas Vašingtone jau garsėjo kaip puikus dainininkas. Netrukus Alo keliai nusidriekė į Niujorką, Brodvėjų. Kartu su broliu Hariu jie dainuodavo kavinėse, parkuose, o užsidirbdavo tik valgiui. Tačiau galų gale jis buvo pastebėtas Brodvėjuje, kur prasidėjo didžioji A.Jolsono karjera.

Shubertų imperijos pažiba

Iš Lietuvos beveik tuo pačiu metu išvyko ir Šimanskių šeima iš dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Vėliau pasikeitę pavardę jie tapo Shubertais. Kas galėjo įsivaizduoti, kad šių šeimų atžalos padarys perversmą tiek Amerikos miuziklo teatre, tiek populiariosios muzikos baruose.

XX a. pradžioje Shubertai Amerikoje jau valdė apie tūkstantį teatrų, Anglijoje nuomojo  septynis teatrus, tarp jų nuostabųjį Valdorfo teatrą, Londone. Jie buvo sukūrę didžiausią teatrų imperiją. 1924 m. įkūrė Shubertų organizaciją, kuri egzistuoja iki šiol. Tai buvo tikri novatoriai – pirmieji iš visų prodiuserių pradėjo kviestis pirmo ryškumo žvaigždes iš Europos: Marilyn Miller iš Anglijos, Sarah Bernhardt iš Prancūzijos ir kt.

Apie 1910 m. Alas ir jo brolis buvo „Lew Dockstader’s Minstrels“ artistai. Nors daugelis tvirtino, kad Haris turi geresnį balsą, tačiau tikroji žvaigždė buvo A.Jolsonas.

Broliai Shubertai pasiūlė nutraukti sutartį su „Lew Dockstader’s Minstrels“ ir bendradarbiauti su jais. Taip Shubertai tapo A.Jolsono prodiuseriais. Manoma, kad  draugystei ir bendrai kūrybai įtakos turėjo ir nostalgija gimtinei Lietuvai.

XX. a. pradžioje Amerikos teatro scena buvo labai marga: tai ir operetės, burleskos, muzikinės komedijos, kurioms specialiai buvo rašomos dainos. Labai populiarūs buvo vodevilių teatrai, keliaujantys cirkai. Shubertai per vakarą į visus savo teatrus parduodavo iki 130 tūkst. bilietų ir per savaitę uždirbdavo maždaug milijoną dolerių.

A.Jolsonas prodiuseriams uždirbdavo daug, bet ir savęs neleisdavo skriausti. Pasakojama, kad broliai Shubertai vienąkart pasakę A.Jolsonui: „Bet tu uždirbi daugiau negu Amerikos prezidentas ir nori uždirbti dar daugiau.“ A.Jolsonas atsikirtęs: „Tai eikite ir paprašykite, kad prezidentas padainuotų „Mammy“.“

1911 m. balandžio mėnesį Shubertai atidarė „Winter Garden“ teatrą. Šis teatras buvo pastatytas vietoj Shubertų išpirkto hipodromo. „Winter Garden“ tapo A.Jolsono sinonimu. Tai buvo jo namai, kuriuose jis sulaukė tikrosios sėkmės. Pirmasis spektaklis vadinosi „La Belle Paree“ („Nuostabusis Paris“), muziką jam parašė Jeromas Kernas. Pagrindinis vaidmuo atiteko A.Jolsonui. Į premjerą žiūrovai vyko iš visos Amerikos – Čikagos, Filadelfijos… Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Kaip   sakė pats A.Jolsonas: „Ryte prabudęs pasijutau žvaigžde.“

Po pirmojo „La Belle Paree“ spektaklio buvo „Honeymoon Express“ (1913 m.), „Robinson Crusoe, Jr.“ (1916 m.), kuriame A.Jolsonas vaidino juodaodį Gasą Džeksoną, „Sinbad“ (1918 m.), „Bombo“ (1923 m.). Visuose šiuose miuzikluose A.Jolsonas dainavo dainas, kurios vėliau tapo hitais ir kurias iki šiol dainuoja visas pasaulis. Tai „April Showers“ („Pavasarinės liūtys“), „California, here I come“ („Kalifornija, aš atvykstu“). Ir šiandien pastaroji daina – neoficialus Ka­lifornijos himnas.

A.Jolsonas tapo toks populiarus, kad Shubertai Niujorke, 59-ojoje gatvėje, atidarė jo vardo teatrą, kuriame buvo 1700 vietų. Teatro išorę ir interjerą suprojektavo žymus Brodvėjaus teatrų architektas Herbertas J.Krappas.

1925 m., po labai sėkmingos „Sinbado“ premjeros, A.Jolson sugrįžo į „Winter Garden“ teatrą ir vaidino naujame miuziklo „Big Boy“ („Didelis berniukas“) pastatyme. Tuo metu jis jau buvo ryškiausia Brodvėjaus žvaigždė.

Ekrane pirmasis uždainavo balsu

A.Jolsonas buvo toks populiarus, kad 1927 m. jį pakvietė atlikti pagrindinio vaidmens pirmajame garsiniame kino filme „Jazz Singer“ („Džiazo dainininkas“). Iš ekranų pirmiausia pasigirsta A.Jolsono balsas. Pradžioje jis ištaria žodžius: „Palaukite minutėlę, palaukite minutėlę.“ Vėliau žiūrovai išgirsta: „Jūs to dar negirdėjote.“ Tada pasigirsta daina „Toot Toot Tootsie“. Visi mato į taktą judantį, ekspresyviai dainuojantį A.Jolsoną. Filmo žiūrovai išgirsta ir nuostabiąją I.Berlino dainą „Blue Sky“ („Mėlynas dangus“). Filme skamba populiariausios „Tin Pan Alley“ vadinto kompozitorių ir poetų sambūrio dainos. No­rėdamas atkreipti dėmesį į tuo metu Amerikoje itin paplitusias antirasistines idėjas, A.Jolsonas veidą išsitepdavo juodai ir vaidindavo juodaodį.

Tai buvo pirmas filmas, kuriame gramofono plokštelėse įrašyta muzika buvo sinchronizuota su vaizdu.

Filmas sukurtas pagal dramaturgo Sam­sono Raphaelsono pjesę „Džiazo dainininkas“, kurioje nemažai A.Jolsono biografinių detalių. „Džiazo dainininkas“ padarė perversmą kino pramonėje, o A.Jolsonas tapo populiarus ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kino kompanija „Warner Bros.“ investavo didžiules lėšas, tačiau šis šedevras atsipirko.

Žmonos ir vaikai

A.Jolsonas buvo tikra pasaulinė žvaigždė, tačiau asmeninis gyvenimas jam nelabai klojosi. Keturios santuokos, trejos skyrybos. Šeimoje, kaip ir scenoje, jis turėjo būti vienintelis ir nepakartojamas. Jo įvaizdis – patrauklus širdžių ėdikas. Niekada nenorėjo susitaikyti su antraplaniu vaidmeniu nei scenoje, nei šeimoje. Su trečiąja žmona Rubby Keeler, kuri buvo žymi aktorė ir šokėja (puikiai pažįstama iš pirmojo Holivudo spalvoto filmo – miuziklo „42-oji gatvė“), įsivaikino berniuką, pavadino jį Alu Jolsonu jaunesniuoju. A.Jolsonas jį vadino Sonny Boy – pagal to paties pavadinimo dainą. Po skyrybų keturiolikmetis berniukas liko su mama ir vėliau pasikeitė pavardę – tapo Albertu Peteriu Lowe’u.

Su ketvirtąja žmona Erle Gilbraith A.Jolsonas įsivaikino berniuką Asą Albertą Jolsoną jaunesnįjį ir mergaitę Alicią.

A.A.Jolsonas jaunesnysis 2006 m. dalyvavo Alo Jolsono gatvės Niujorke atidaryme. Su žmona Victoria jis užaugino dukrą Kate – garsią Amerikos lengvaatletę.

Holivude yra sukurti du biografiniai filmai „Alo Jolsono istorija“ ir „Alas Jolsonas grįžta“. 1946 m. filme „Alo Jolsono istorija“ atkurtas realus įvykis. Viename iš šou, kuriame R.Keeler atliko pagrindinį vaidmenį ir dainavo dainą „Lisa“, pirmoje eilėje sėdintis A.Jol­sonas neatlaikė sėkmingo žmonos pasirodymo, atsistojo ir ėmė dainuoti kartu. Po spektaklio Rubby buvo labai nuliūdusi ir pagaliau suprato, kad ne tik šeimoje, bet ir scenoje turi tenkintis antraplaniu vaidmeniu.

A.Jolsonas mirė 1950 m., ką tik grįžęs iš Korėjos frontų užnugario, kur koncertavo kariams. Po šios kelionės jis jautėsi labai pavargęs ir išsekęs. Mirė lošdamas kortomis San Fransisko viešbutyje. Pajutęs širdies smūgį tarė: „Vaikinai, aš išeinu.“

Scanpix

„Amerika, Amerika…“ – devynioms Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms šie žodžiai dabar reiškia posėdžius, sprendimus, sutartis. Nuo lapkričio JAV leidžia įvežti šių įmonių gaminius. Statistikos duomenys rodo, kad į Ameriką skverbiasi ne vien lietuviški maisto produktai. Eksporto augimo ženklai ramina verslininkus ir politikus, laužančius galvas, kaip prisitaikyti prie Rusijos rinkų praradimo.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Išlipdavau O’Hare aerouoste agresyvi kaip tautinė vėliava“, – taip Giedra Radvilavičiūtė prozos knygoje „Suplanuotos akimirkos“ prisimena atvykimus į Čikagą, kažkada garsėjusią skerdyklomis. 2003-iaisiais, metai anksčiau, nei išleista ši knyga, JAV ir Lietuvos vėliavėlės ėmė ženklinti segtuvus ir aplankus su detalia informacija apie žemės ūkio produktų perdirbimo sąlygas Lietuvoje. Lietuviškų pieno ir mėsos produktų kelias į žemės ūkio gigantės Amerikos rinką nebuvo trumpas, ir agresyvumas – bene mažiausiai reikalinga savybė pradiniame etape. Vien ryžto nepakanka – reikia kompetencijos, atsakomybės, kruopštumo.

Patikrų patikros

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ėmėsi bendro darbo su JAV žemės ūkio departamento Gyvūnų ir augalų sveikatos inspektavimo tarnyba (APHIS). Siekta Lietuvoje taikomos valstybinės maisto ir veterinarijos kontrolės pripažinimo lygiaverte (ekvivalentiška) Amerikoje taikomoms procedūroms. Pildyti klausimynai, priimtos amerikiečių inspektorių komandos. Galiausiai 2007 m. APHIS pripažino, kad Lietuva laisva nuo snukio ir nagų ligos ir galvijų maro. Tai atvėrė kelią Lietuvos pieno perdirbimo įmonių produkcijos eksportui į JAV.

2005-aisiais VMVT pradėjo bendradarbiauti su kita JAV žemės ūkio departamento įstaiga – Maisto saugos ir inspektavimo tarnyba (FSIS). Vertintas mėsos, paukštienos ir kiaušinių produktų kontrolės Lietuvoje ir JAV ekvivalentiškumas. Veiksmai suaktyvėjo 2010 m. – JAV žinybai buvo įvardytos Lietuvos įmonės, pageidaujančios eksportuoti į JAV. Nuo 2012 m. amerikiečių ekspertai atliko kelis auditus – įvertino eksportuotojų pasirengimą ir Lietuvos valstybinės kontrolės efektyvumą.

Visų šių pastangų rezultatas – FSIS neseniai patvirtintas įmonių sąrašas. Jame 9 Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės, atitinkančios JAV reikalavimus.

Vienišos lietuviškos ožkos

Lietuvos proveržis – dar ir leidimas greta kiaulienos įvežti kitų rūšių mėsą. Iš ES šalių tiktai Airijai ir Lietuvai leista į JAV eksportuoti jautieną. Amerika įsileido ir Lietuvišką avieną, o europietiška ožkiena ten gali būti tiktai iš Lietuvos, nes kitos ES narės leidimų šios rūšies mėsą įvežti dar negavo. Lietuvoje nėra kempinligės – todėl ir atsivėrė Amerikos rinka lietuviškų galvijų, avių, ožkų mėsai.

VMVT direktorius dr. Jonas Milius „Veidui“ priminė, kad reikalavimai įvairiose valstybėse skiriasi, pavyzdžiui, JAV reikalauja tam tikrų laboratorinių tyrimų, kurių nereikia ES. Pasak VMVT vadovo, JAV specialistų auditai itin griežti: tikrinta lietuviškos kontrolės kokybė – nuo lauko iki stalo. Matyt, aukščiausias lietuviškos tvarkos įvertinimas yra tai, kad VMVT dabar suteikta teisė pačiai nustatyti, kurios įmonės atitinka JAV reikalavimus.

„Pasitikėjimas daug ką reiškia. Mes galime juos apvilti tiktai vieną kartą. Dėl vienos įmonės eksporto leidimai gali būti panaikinti ir kitoms“, – sako J.Milius.

Amerikiečių auditai vyksta kasmet – netgi be išankstinio perspėjimo. „Sulaukėme skambučio, kad amerikiečiai norėtų užsukti į mūsų tarnybą. Net nežinojome, kad jie audituoja pieno įmonę“, – prisimena VMVT vadovas.

Šiuo metu VMVT dirba su klausimynais dėl kiaušinių miltelių eksporto į JAV. Iš ES valstybių įvežti šį produktą ten kol kas leista tiktai Nyderlandams.

J.Milius prisimena vienoje Danijos įmonėje matytą kiaulės atvaizdą, į kurį buvo prismaigstyta per 100 įvairių valstybių vėliavėlių. Žalios ar perdirbtos, įvairios skerdienos dalys eksportuojamos į skirtingas šalis – ne vien maistui, bet, pavyzdžiui, ir vaistų gamybai.

Devynios Lietuvos įmonės kol kas nenoriai dalijasi planais, kokios lietuviškų galvijų, kiaulių, avių, ožkų dalys keliaus į JAV ir į kurias tos didžiulės šalies vietas. Rinkos veikiausiai yra tiktai žemėlapyje, o realiam jų užkariavimui būtinos konkrečios sutartys.

Į galimybę Amerikoje konkuruoti būtent su lietuviais, „Veido“ kalbinti įmonių atstovai atsakė vienareikšmiškai – be abejo! Gal Amerikoje tautiečių atžvilgiu prireiks ir verslininkiško agresyvumo, o Lietuvoje tenka kruopščiai laikytis amerikietiškų reikalavimų. Netikėti svečiai iš Amerikos ir garantuotos kiekvienos siuntos patikros Amerikoje – tokia gamintojų kasdienybė. „Auditai buvo ir bus“, – nuolatinį eksportuotojų rūpestį „Veidui“ nusakė Klaipėdos mėsinės vykdomasis direktorius Marius Valančius.

Galima išgyventi be Rusijos

Lyginant šių ir praėjusių metų tris ketvirčius lietuviškas maisto ir žemės ūkio produktų eksportas į JAV beveik padvigubėjo – didėjo 93,9 proc. Maisto produktų eksporto į JAV lokomotyvai kol kas yra pieno perdirbimo įmonės. Daugiausia prie eksporto plėtros prisidėjo sūrių eksportas, kuris didėjo beveik 15 mln. eurų – iki 16,3 mln. eurų, taigi daugiau nei 10 kartų.

„Lietuvos maisto pramonė užmezga ir naujų prekybos ryšių, pavyzdžiui, nuo šių metų antrojo ketvirčio eksportuota vištų kiaušinių už 1,5 mln. eurų“, – VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. ekspertas Justas Jurevičius „Veidui“ pristatė trapaus produkto kelionę į JAV .

Su įsitvirtinimu naujose rinkose – JAV, Kinijoje, Japonijoje, Vidurinėje Azijoje, Saudo Arabijoje siejamos eksporto didėjimo viltys. „Greičiausiai gali atsiverti Kinija“, – „Veidui“ sakė VMVT vadovas J.Milius. Ši rinka, jei pavyktų ten įsitvirtinti, gali atstoti ir pranokti prarastas Rusijos platybes.

Ar JAV rinkos atvėrimas Lietuvos mėsos gaminiams nebuvo savotiška tos šalies kompensacija Lietuvai už praradimus Rytuose? Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Simonas Šatūnas „Veidui“ sakė, kad dėl kokybės reikalavimų vargu ar gali būti kokių nors kompromisų su JAV žinybomis. Kompensaciją „susiveikė“ patys lietuviai, kuriuos aplinkybės privertė labai paspartinti žingsnius į JAV rinką.

Apskritai žvelgiant JAV ir Lietuvos prekybiniai ryšiai nėra itin didelių apimčių, todėl ypač svarbios naujienos, tokios kaip lietuviškų mėsos gaminių eksportas į JAV. Tam pasiekti reikėjo ne vienų metų pastangų.

Naujausiais duomenimis, Lietuvos prekių eksporto į JAV vertė per tris 2015 m. ketvirčius sudarė 708,6 mln. eurų. Į JAV ypač daug produkcijos eksportuoja AB „Orlen Lietuva“ – naftos produktų eksportas sudaro net du trečdalius viso šalies eksporto į JAV. Trečdaliu, iki 50 mln. eurų, padidėjo ir chemijos pramonės eksportas, ypač fermentų; tekstilės gaminių eksportas didėjo ketvirtadaliu (24,7 proc.), iki 13 mln. eurų.

J.Jurevičius atkreipia dėmesį, kad prie palankios eksporto raidos prisidėjo ir palanki valiutos kurso tendencija: euras JAV dolerio atžvilgiu šiais metais buvo pigesnis, vadinasi, ir lietuviška produkcija JAV rinkoje konkurencingesnė.

Amerika… Niujorkas… Brodvėjaus teatras… Šie žodžiai daug kam asocijuojasi su nuostabiais spektakliais, profesionaliais prodiuseriais, kompozitoriais, dainininkais, choreografais, fantastiškomis scenos techninėmis galimybėmis ir su neregėtai spindinčia prabanga. Vienąkart pabuvojus tokiame teatre, vėl norisi sugrįžti į gyvybingai pulsuojantį pasakiškąjį Brodvėjų…

Tačiau ar kam nors kilo mintis, kas sukūrė tokį nuostabų miuziklo pasaulį, kas padarė pradžią profesionaliajai miuziklų kūrybai, kas tie kūrėjai, kurie stovėjo prie miuziklo ištakų XX a. pradžioje?
Nepatikėsite – tai išeiviai iš Lietuvos broliai Shubertai (Brothers Shubert).

Iš Kudirkos Naumiesčio
XIX a. pabaigoje vyko masinė emigracija iš Rytų Europos į Ameriką, kur atvykėliai tikėjosi geresnio, pilnaverčio gyvenimo ir, be abejo, daugelio lūkesčiai pasiteisino…
Šiuo laikotarpiu Amerikoje kultūrai bei švietimui buvo skiriamas didžiulis dėmesys. XIX a. pabaigoje 30-yje Amerikos valstijų buvo priimtas įstatymas, pagal kurį vaikai nuo 8 iki 14 metų per metus mokykloje privalėjo mokytis nuo 12 iki 16 savaičių. 1900 m. 72 proc. mokyklinio amžiaus vaikų lankė mokyklą.
Gero išsilavinimo siekė ir emigrantai iš Europos. Jie puikiai suprato, kad įgijus išsilavinimą, galima susikurti perspektyvią ateitį ir realizuoti savo svajones. Tarp išeivių iš Rytų Europos buvo daug talentingų ir žymiais tapusių žmonių, kaip kad kompozitoriai Irvingas Berlinas, George’as Gershwinas ar komikas ir populiariosios muzikos atstovas Alas Jolsonas, beje, kilęs iš Lietuvos.
Atsirado ekonominės galimybės steigti teatrus, kviestis užsienio šalių aktorius. Į Ameriką atvykdavo žymūs Anglijos ir Prancūzijos menininkai. Žymioji prancūzų aktorė Sarah Bernardt, kuri gastroliavo Amerikoje, rašė: „Čikaga – tai miestas iš geležies, su geležinkelio traukinių smogu gatvėse, susipynusiais telegrafų laidais, uždengiančiais dangų, bankais, prilygstančiais Luvro muziejui, draudimo kompanijomis, kaip Versalio rūmai. Ten knibždėte knibžda 600 tūkst. gyventojų, kurie pašėlusiai laksto paskui visagalį dolerį.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

„Nepriklausomo Amerikos kino“ programoje kasmet pristatomi per praėjusius metus Amerikoje sukurti nepriklausomų kino kūrėjų darbai. Įkvepiantys ir naikinantys meilės, keršto jausmai, kraują stingdantys nusikaltimai, praeities paslaptys –  „Kino pavasario“ žiūrovai išvys platų temų spektrą, galės įvertinti kino juostas, kurios buvo apdovanotos įvairiuose kino festivaliuose, bei pamatyti kiek kitokį nei įprasta Amerikos kiną.

Du filmai žiūrovus įtrauks į istorinių įvykių sūkurį. Tomo Hankso prodiusuojamos dramos „Parklando ligoninės“  dėmesio centre – 1963-ųjų Dalasas, chirurgų pastangos padėti mirtinai sužeistam JAV prezidentui Džonui Fitzgeraldui Kenedžiui.  Juosta „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ nukelia į 1944-uosius ir atsako į klausimą, kuo buvo Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas, Williamas S. Burroughsas prieš tapdami bytnikų judėjimo ikonomis.

Be Tomo Hankso kino programoje yra ir daugiau žvaigždžių. Dramoje „Sugėrovai“ susitinka gražuolė Olivia Wilde ir lietuviško kraujo turintis Jasonas Sudeikis, dramoje „Internatas“ – geriausia 2013 m. Lokarno kino festivalio aktorė Brie Larson ir Džonas Gallagheris, juostoje „Parklando ligoninė“ pagrindinius vaidmenis atlieka pirmo ryškumo žvaigždės Zackas Efronas, Billy Bobas Thorntonas, Ronas Livingstonas.

Vienas ryškiausių filmų – homoseksualumo ir  prostitucijos temas nagrinėjantis „Smegenų sutrenkimas“. Po sėkmingos premjeros 2013 m. Sandanso kino festivalyje režisierės Stacie Passon debiutinė drama nusipelnė „Teddy“ apdovanojimo ir Berlyno kino festivalyje. Psichologinis trileris „Praeities griuvėsiai“ 2013 m. Kanų festivalyje buvo apdovanotas kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizu. Drama „Medėjas“, atskleidžianti, kokių drastiškų priemonių gali griebtis žmogus, kai pašlyja tarpusavio santykiai, 2013 m. Marakešo kino festivalyje  buvo apdovanota už geriausią režisūrą.

Nepriklausomo Amerikos kino ištakos – Holivudą apėmusi krizė

Amerikos nepriklausomo kino pradžia siejama su laikotarpiu, kai Holivudo industrijos gigantai „Columbia Pictures“, „Warner Bros“ ir kiti išgyveno didžiąją krizę. Tuomet išgarsėjo tokie filmai kaip „Nerūpestingas keliautojas“ (1969) ir „Penkios lengvos pjesės“ (1970), prodiusuoti BBS produkcijos kompanijos, globojamos „Columbia Pictures“. Pastaroji jau nebeturėjo ko prarasti, tad finansavo filmus, skirtus jaunajai auditorijai.

„Nerūpestingas keliautojas“, kurį režisavo Dennisas Hoperis ir jame vaidino pats su draugais Džeku Nicholsonu bei Peteriu Fonda, tapo kultiniu, tad didžiosios kompanijos perėmė „nerūpestingo keliautojo“ sindromą ir ėmė ieškoti naujų žmonių bei idėjų. Taip prasidėjo didesnės kūrybinės laisvės era.

Pasak „Kino pavasario“ meno vadovės Santos Lingevičiūtės, D. Hoperis, Dž. Nicholsonas ir P. Fonda priklausė bytnikų kartai, kuri vėliau atvėrė kelią hipių kultūrai. Tad „Naujajam Amerikos kinui“ buvo aktualios ir bytnikų vertybės: visuotinai priimtinų elgesio normų, konformizmo neigimas. Naujuosiuose filmuose nebeliko Holivudo žavesio, „glamūrinio“ gyvenimo, laimingos pabaigos. Išpopuliarėjo psichologinio realizmo drama, nepateikianti problemų sprendimo būdų.

„Pasibaigus ekonominei krizei, atsigavo ir Holivudas. Tačiau nepriklausomas kinas gyvavo toliau jau be didžiųjų kompanijų pagalbos. 1978 m. Jutos kalnuose pirmąkart įvyko Amerikos nepriklausomo kino festivalis, pavadintas Sandansu. Festivalio organizatoriai sudarė sąlygas naujiems kino kūrėjams, nepriklausantiems Holivudo studijoms, – pasakoja S. Lingevičiūtė, – pirmaisiais jo metais buvo parodytos vienos geriausių nepriklausomo kino juostų: „Vidurnakčio kaubojus“ (1969) „Išsigelbėjimas“ (1972), „Bjaurios gatvės“ (1973). Būtent Sandanso festivalyje buvo „atrastas“ ir Quentinas Tarantino, pristatęs filmą „Rezervuaro šunys“ (1992).  Dabar į šį didžiausią Amerikos festivalį kasmet susirenka daugybė didžiųjų kompanijų (ypač Holivudo), ieškančių naujų vardų.“

Filmas „Praeities griuvėsiai“
http://www.youtube.com/watch?v=qt1m_MG9Vwo

Filmas „Smegenų sukrėtimas“
http://www.youtube.com/watch?v=siEMda6vVOg

Filmas „Sugėrovai“
http://www.youtube.com/watch?v=wxuxkQF7Bak

Visa informacija apie programos „Nepriklausomas Amerikos kinas“ filmus:
http://kinopavasaris.lt/filmai

Amerikietiška svajonė keičiasi: dabar dauguma amerikiečių svajoja tiesiog neturėti paskolų. Tokią pačią svajonę šiandien turi ir dauguma europiečių.

Amerikietiškasis kapitalizmas, į skolą užauginęs keletą kartų, atsirūgo tik, kai skola jau skaičiuojama trilijonais JAV dolerių. Rugsėjį svetima sąskaita gyvenančią Ameriką nustebino „Credit.com“ atliktas tyrimas, parodęs, kad amerikietiškosios svajonės kontūrai pasikeitė kardinaliai: dabar vietoje balta tvora apjuosto namo su dviem automobiliais kieme, as ketvirtas 18–24m. amerikietis nori neturėti skolų, o 80 proc. tikisi savo amžių nugyventi be kreditų.
Dar prieš penkerius metus 25m. amžiaus amerikiečiai būtų neabejoję siekiamybe iki trisdešimties susikrauti pirmąjį milijoną. 2007m., 81proc. 18–25 metų amerikiečių svarbiausias tikslas gyvenime buvo tapti turtingiems, 51proc. – būti žymiems. Dabar respondentų prioritetai ne tokie ambicingi: jie nori nusipirkti automobilį arba grąžinti kreditą jam įsigyti, sumokėti kreditinės kortelės skolą, išsiųsti vaikus mokytis, nusipirkti būstą, grąžinti studijų kreditus, grąžinti būsto paskolą ir įsigyti antrąjį būstą.
Amerikiečiai susidūrė su finansine realybe ir keliolikos trilijonų dolerių valstybės skola, todėl šiandien jau nebesvarsto apie sėkmę. Finansinė prasmė šiandien prilygsta išlikimui: reikia grąžinti 27 tūkst. dolerių studijų paskolą, ir kaip nors sutaupyti pinigų pensijai.
„Amerikoje ir jaunimas, ir jų tėvai, ir seneliai jau įvertino priklausomybės nuo bankų pasekmes, suprato, kad geriau nuomotis būstą, taupyti pinigus sąskaitoje ir neklimpti į skolas. Tačiau Lietuvoje kreditų verslas žengia greičiau ir gudriau už eilinį gyventoją, kuris dar nenumano, kad už svajonę, kurią įgyvendinęs banko pagalba pasidžiaugsi pusmetį, gali tekti mokėti visą likusį gyvenimą“, – finansinio švietimo pasigenda Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas, nepriklausomas paskolų ekspertas Marius Jansonas.

Pasimokė jau ir dalis lietuvių
Krizė svajonių pildymą pakoregavo ir Lietuvoje. Besiskolinančiųjų būstui sumažėjo visose amžiaus grupėse, o anksčiau įsigyti butai, kuriems suteikta 100 proc. vertės paskola, ištuštėjo. Bankai skolina atsakingiau, gyventojai skolinasi atsargiau.
„Pasiėmiau paskolą, kad sumokėčiau už vienerius bakalauro studijų metus, kainuojančius 7850Lt., bet teko imti kreditą dar dvejiems metams, nes net uždarbiaudama užsienyje nepajėgiau pati sumokėti už mokslą“, – pasakoja Vilniaus Universiteto Tarptautinės verslo mokyklos absolventė Julija Garšvaitė, gavusi bakalauro diplomą ir maždaug 24 tūkst. Lt. skolą bankui. Grąžinti kreditą Julija turi dar ištisus 15 metų, bet ruošiasi dirbti Lietuvoje ir užsienyje, kad įmokas sumokėtų kuo greičiau. „Nenoriu mokėti paskutinių įmokų bankui būdama keturiasdešimties“, – nusiteikusi siekti finansinės nepriklausomybės kalba Julija.
Kita pašnekovė Vilma Kubilė 2004m., bebaigdama universitetą, pasiėmė 230 tūkst. Lt. būsto kreditą, kurį bankui grąžins įpusėjusi šeštą dešimtį. „Tada su vyru gaudavome gana neblogas pajamas, pasinaudojome būsto paskolos draudimu, todėl bankas suteikė 95 proc. būsto vertės kreditą. Kai gimė pirmasis vaikas, valstybė padengė apie 10 proc., visos paskolos, o per pusmetį, kol įsikraustėme į butą, NT pabrango. Taigi, galima sakyti, mums pasisekė. Žinoma, kai reikėjo mokėti įmokas, pajusdavome turintys mažiau pinigų išlaidoms, palūkanos buvo gana didelės“, – dėsto ji. Nors V.Kubilės šeimai tvarkingai mokėti paskolos įmokų, nesutrukdė ir sunkmetis, apie naują paskolą ji bijo pagalvoti, nes sunkiai įsivaizduoja savo šeimą, su trimis vaikais iš banko būsto išeinančią į gatvę.
M.Jansonas nuramina, kad per NT bumą įsigijusieji butus, šiandien jau nebesamprotauja, kad uždirbdamas 2 tūkst.Lt., gali saugiai nusipirkti butą sostinėje, nes žino, kaip greitai bankas susitvarko su vėluojančiais skolininkais ir jų turtu. Pirmoji skolininkų karta Lietuvoje auga ir bankrutuoja. Tie, kurie išsaugojo užstatytus butus, šiandien jau keliasi į namus ir kreipdamiesi dėl didesnio kredito nustemba, būdami skolingi daugiau nei bankas jiems davė.
„Tie, kurie būsto kreditus ėmė 2006–2007m. žino, kad bankas išieško didesnę sumą, nei jie skolinosi, – teigia M. Jansonas. – Žmogus ėmė 240 tūkst.Lt. kreditą, bankui per 5 metus jau sumokėjo 60–70 tūkst.Lt. ir nustebo sužinojęs, kad yra skolingas dar 220 tūkst.Lt., Pasirodo, iš kas mėnesį mokėto 1000 Lt., 850 Lt. buvo palūkanos, o grąžinamo kredito dalis tik 150Lt.“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Amerika atsisako toliau plėtoti NATO priešraketinį skydą Europoje ir perkelia raketas į Aliaską, kur jos turės ginti Japoniją ir vakarinę JAV pakrantę.

Amerikiečiai išeina iš Europos. Šį nerimą keliantį faktą prieš savaitę patvirtino JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, paskambinęs Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslawui Sikorskiui ir pranešęs, kad ketvirtasis JAV priešraketinės gynybos Europoje etapas, kuris yra esminė NATO priešraketinės gynybos dalis ir numato mobiliųjų antiraketų “Standard SM-3 Block IIB” išskleidimą, atšaukiamas. Esą dėl prezidento Baracko Obamos administracijos priimto sprendimo mažinti gynybos išlaidas ir pastaruoju metu išaugusios Šiaurės Korėjos balistinių raketų grėsmės Vašingtonas NATO ir JAV rytų pakrantės priešraketinei gynybai skirtas lėšas skirs priešraketinės gynybos Aliaskoje ir Japonijoje stiprinimui.
JAV šiaurės vakaruose, Aliaskoje, “Fort Greely” bazėje, jau išskleistos 26 antiraketos. Dabar prie jų ketinama pridėti dar keturiolika (už milijardą dolerių), kurias prieš metus planuota nuo 2022 m. išskleisti Lenkijos rytuose įsikūrusioje Redzikovo karinėje bazėje, šiuo metu perduotoje amerikiečių žinion. Amerikiečių bazės su radarais ir raketomis Lenkijoje, taip pat Rumunijoje ir Turkijoje, kaip ir Viduržiemio jūroje plaukiojančios JAV bei Olandijos laivyno fregatos, ginkluotos radarais AEGIS ir antiraketomis “Standard SM-3 Block IA”, valdomos iš bendros vadavietės Ramšteino bazėje Vokietijoje, turėjo sudaryti bendrą europinės NATO ir JAV rytų pakrantės priešraketinį skydą. Kaip dar 2010-aisiais, po NATO viršūnių susitikimo Lisabonoje, kur buvo galutinai sutarta dėl JAV priešraketinio skydo išskleidimo virš visos Europos, sakė tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, „nors viešuose Aljanso dokumentuose grėsmės tiesiogiai neįvardijamos, bet vadinkime daiktus savo vardais: šiandien mums gresia Irano raketos“.
Apie Iraną, kaip pagrindinį ir didžiausią balistinių raketų keliamos grėsmės šaltinį, tebebuvo kalbama ir pernai. Tad kas per tą laiką pasikeitė, kad Vašingtonas staiga atsisakė plėtoti priešraketinę gynybą Europoje ir susitelkė Tolimuosiuose Rytuose, kur Šiaurės Korėja jau daugelį metų žvangina ginklais?

Ar iš tiesų grėsmės keičiasi?

Prezidento B.Obamos administracija teigia, kad Šiaurės Korėjos grėsmė didėja greičiau, nei planuota, o Irano grėsmės dar nėra. Nurodoma, kad Pchenjanas neseniai atliko branduolinio sprogmens bandymą, paleido balistinę raketą, šį kartą pakilusią aukščiau už ankstesnes, ir paskelbė nutraukiąs paliaubas su Pietų Korėjos Respublika. Kadangi Amerikai pinigų trūksta, nutarta susitelkti ties Aliaskos ir sąjungininkų Tolimuosiuose Rytuose gynyba.
Tiesa, saugumo problemų ekspertai gerai žino, kad Irano ir Šiaurės Korėjos balistinių raketų su branduoliniais koviniais užtaisais keliamos grėsmės lygiavertės. Todėl ir apsisaugojimo priemones nuo jų derėtų plėtoti tolygiai. Tad B.Obamos administracijos atstovų kalbos apie staiga padidėjusią grėsmę iš Šiaurės Korėjos skamba neįtikinamai, kaip ir Pchenjano pastangos tą grėsmę pavaizduoti. Priežasčių, kodėl Vašingtone atsisakyta plėtoti priešraketinį skydą Europoje, reikia ieškoti kitur. Paieškų kryptį nurodė tos pačios Vašingtono administracijos atstovai, pareikšdami, kad ketvirtojo Europos priešraketinės gynybos plėtros etapo atsisakymo nereikėtų sieti su kokiomis nors nuolaidomis Rusijai.
Visi gerai prisimename pernai kovo 26-ąją Seule vykusį B.Obamos ir tuomečio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pokalbį dėl priešraketinės gynybos. Jo metu JAV prezidentas prašė Kremliaus iki perrinkimo lapkričio mėnesį jo per daug nespausti, o jau po to B.Obama „galėsiąs būti labiau lankstesnis“ ir „išspręsti visus tuos priešraketinės gynybos klausimus“.
Po kelių mėnesių Rusija priminė B.Obamai duotą pažadą. Pernai rugpjūtį Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas išreiškė viltį, kad po perrinkimo prezidentas B.Obama bus lankstesnis ir atsižvelgs tiek į Rusijos, tiek į kitų šalių nuomonę dėl to, kokia turėtų būti NATO priešraketinės gynybos struktūra.
Šiemet vasarį tarsi netyčia buvo paviešinta JAV Kongresui pateikta Finansinės priežiūros tarnybos ataskaita, kurioje abejojama išlaidomis NATO priešraketinės gynybos skydui. Rusijos Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas neslėpdamas pasitenkinimo pareiškė: „Lig šiol atrodė, kad Vašingtonui siekis uždengti Lenkiją ir kitas NATO nares iš Rytų Europos priešraketiniu skydu buvo svarbesnis už poreikį palaikyti gerus santykius su Rusija. Tačiau žinia apie Finansinės priežiūros tarnybos ataskaitą pasirodė labai laiku. Ji leidžia tikėtis, kad prezidento B.Obamos administracija peržiūrės savo prioritetus. Gali būti, Baltieji rūmai pagaliau suvoks, kad visiškai išskleista neefektyvi ir brangi priešraketinės gynybos sistema neverta sugadintų santykių su Maskva.“
Dabar žinome, kad B.Obama išlaikė Rusijai duotą žodį, ir visavertės priešraketinės gynybos Rytų Europoje nebus. Užtai dabar gali tikėtis atsakomosios dovanos iš prezidento Vladimiro Putino – po kurio laiko nudžiuginti amerikiečius, kad sutarė su Rusija dar sumažinti branduolinių galvučių kiekį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sušildžiusios lietuvišką rudenį pietietiškomis spalvomis, garsais ir vaizdais, „Lotynų Amerikos kultūros dienos“ atsisveikina su trenksmu. Šį vakarą siūloma nepraleisti siautulingų pietietiškų ritmų kupino koncerto „Viva Cuba!“, išbandyti liežuvius deginantį Lotynų Amerikos kulinarinį palikimą, užsukti į dar veikiančias įspūdingų fotografijų parodas. Kino mylėtojai šį vakarą kviečiami į tris pietietiškus seansus.

Šį vakarą, 19 val. iškilmingo „Lotynų Amerikos kultūros dienų“ uždarymo metu šv.Kotrynos bažnyčią užlies temperamentingi Kubos ritmai. Scenoje pasirodys žavingasis Federicas Manzanaresas, kurio balsu liesis gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančios aistringos dainos ir ilgesingos baladės.

Kino teatre šiandien vyks paskutinieji Lotynų Amerikos kino seansai. Juosta „Čia ir ten“ perkels į Meksiką, kur žmonės, kovodami su skurdu, palieka šeimą ir vyksta į JAV garantuoti ne tik skalsesnį kąsnį šeimai, bet ir įgyvendinti seniai užslėptas svajones. Keturios filmo dalys atspindi šeimos gyvenimą džiaugsmingo sugrįžimo ir nelaukto išsiskyrimo akimirkomis bei kiekvieno šioje  situacijoje atsidūrusio šeimos nario mintis ir jausmus: dukrų prisiminimai apie vėl išvykusį tėvą, trečio vaiko sulaukusios ir vėl be vyro likusios žmonos nerimas ir šeimą vis iš naujo prisijaukinančio Pedro sprendimas.

„Lotynų Amerikos kultūros dienas“ šį vakarą išlydės dvi argentiniečių juostos: kuriozų ir nesusipratimų labirintu smagiai vedžiojanti „Kiniška pasaka“, kuri jau sulaukė ne tik gimtinėje, bet ir Lietuvoje žiūrovų simpatijų. Trileryje „Studentas“ vaizduojamas siautulingas studentiškas gyvenimas Buenos Airėse ir nematomi rinkimų užkulisiai, kuriems būdingos juodosios technologijos, melas, išdavystė ir kerštas.

Vilniečių itin pamėgtas meksikiečių restoranas „Sofa de Pancho“ rengia tikrą išbandymą lietuviškiems liežuviams ir gomuriui. Šį vakarą bus siūloma ne tik paragauti išskirtinės meksikietiškos virtuvės patiekalų, bet ir išbandyti stipriuosius Lotynų Amerikos gėrimus degustaciniame vakare „Degantys liežuviai“. Jei jie ir užsidegs – ne bėda – gesinti juos bus galima meksikietišku limonadu ar kinrožės gėrimu.

Išsiilgusiems nepakartojamų Pietų Amerikos vaizdų siūloma užsukti į tris dar veikiančias parodas: fotografo Tomo Griškevičiaus – „Pacha Mama“ kavinėje „Cafe de Paris“, keliautojo Aušrio Matonio – „Lotynų Amerikos bažnyčios“ Bernardinų bažnyčioje ir Kolumbijos kultūros ambasadoriaus Lietuvoje Jurgio Didžiulio – „Kolumbija – tai ne tik…“ kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Šis vakaras – paskutinė galimybė šiemet pasinerti į Lotynų Amerikos dovanojamas spalvas, garsus, kvapus ir vaizdus.

„Lotynų Amerikos kultūros dienų“ renginius ir kino seansus rasite:
http://www.kinopavasaris.lt/lotynu_amerikos_dienos_2012/

Tomo Alksnio nuotr.

Sportinis „Chevrolet Camaro“ buvo kurtas septintojo dešimtmečio viduryje Amerikoje kaip alternatvyna „Ford Mustang“ modeliui.

Pirmoji „Chevy Camaro“ karta pasirodė 1966 metais ir turėjo didelį pasisekimą. Iš viso buvo išleistos keturios kartos, o 2002 m. – gamyba nutraukta. Pats naujausias „Camaro“ vėl atgimė JAV rinkoje prieš keletą metų. Iš pradžių gamintojas – „General Motors“ skelbė, kad modelis bus tiekiamas tik Amerikos rinkai, pasirinktinai su 6 arba 8 cilindrų varikliais. Todėl žinia, kad „Camaro“ atkeliauja ir į Europą, buvo netikėta. Tai, matyt, lėmė „Camaro“ sėkmė už Atlanto: pagal paskutinius duomenis, šio modelio 2011 m. jau parduota beveik 80 tūkst, kai pagrindinio konkurento – „Mustang“ gerokai per 10 tūkst. egzempliorių mažiau. „Ford“ irgi buvo nutraukęs „Mustang“ gamybą, tačiau penktoji jo karta į rinką sugrįžo 2005 metais, o dar po metų GM koncernas pristatė būsimojo „Camaro“ koncepciją. Kai buvo paskelbta apie penktos kartos serijinę „Camaro“ versiją, galvota, jog ji skirsis nuo koncepcinio modelio, tačiau 2009 m. įvykęs debiutas parodė, kad „Camaro“ rinkoje pasirodė beveik nepakeistas.

Europai – tik su V8

Su kolegomis važiuodami į „Camaro“ bandymus Kroatijoje jau žinojome, kad šis modelis Europai bus siūlomas tik su V8 varikliais. Atrodė, kad ši mašina benziną gers kibirais, nes siūlomi sportiniai „bolidai:  – su vieninteliu 6.2 l atmosferiniu V8 jėgos agregatu, kuris, priklausomai nuo transmisijos, gali būti dviejų galių. Versija su mechanine pavarų dėže išvysto 432 AG, maksimalų 569 Nm sukimo momentą (esant 4600 aps./min.). Su automatine pavarų dėže komplektuojamas „Camaro“ turi 405 AG, pasiekia maksimalų 556 Nm (esant 4300 aps./min.) sukimo momentą. Gamintojų  atstovų teigimu, ekonomiškumas tikrai nėra svarbiausias prioritetas – modelio su mechanine pavarų dėže sąnaudų vidurkis siekia 14,1 l/100 km, su „automatu“ – šiek tiek mažesnės. Mažesnės todėl, kad šioje modifikacijoje egzistuoja speciali sistema, kurioje automatika atjungia keturis cilindrus, kai motoras veikia „lengvu režimu“. Apie ekologiją amerikiečiai net negalvojo, kadangi CO2 emisija yra tris kartus didesnė, nei reikalauja naujausi europiniai standartai. Įsibėgėjimas iki 100 km/val. – per 5,2 sek., o maksimalus greitis ribojamas elektroniškai iki 250 km/val. Bet visa šio modelio „dvasia“ yra likusi iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.

Nėra didžiausias rajūnas

Po ekstremalių bandymų lėktuvų pakilimo take degalų sąnaudos tebuvo apie 16 l/100 km. Tai nustebino, nes šiuo atveju panašūs „bolidai“ siurbia ne mažiau kaip po 20 litrų.

Matyt, dar kur kas ekonomiškesnis yra grynai amerikietiškas variantas su V6 motoru. Pastarojo, beje, ir kaina, visai nepanaši į sportinio „bolido“ – vos apie 60 tūkst. Lt, tuo tarpu kai pigiausia europietiška versija kainuoja per 130 tūkst. Lt. Anot gamintojų atstovų, tikslios kainos Baltijos šalių pirkėjams bus nustatomos kiekvienu atveju atskirai, kadangi nauji „Camaro“ pas bus nebus graibstomi it karšti pyragėliai – mes neturime nei nostalgiškų „sportinių amerikonų“ vairavimo tradicijų, nei per itin daug pinigų. Kur kas didesnio populiarumo šis modelis, regis, turėtų sulaukti Skandinavijoje, kurioje iš Amerikos kilę sportiniai automobiliai buvo prieinami dar hipių laikais…  Tuo tarpu pas mus daugiau pirks iš JAV atgabentus naudotus „sportininkus“ už sąlyginai nedidelius pinigus.

Turi savitą charakterį

Įmanomi kupė ir kabrioleto kėbulai, taip pat siūloma speciali „45“ versija, sukurta šio modelio gamybos 45 metų jubiliejui. Ji skiriasi tik keliais specifiniais apdailos akcentais. Jei su kupė važiuoti tas pats kaip ir su panašiais kitais automobiliais, tai, tarkime, kabrioleto stogą galima pakelti tik esant ypatingai geram orui: šios versijos aerodinamika panaši į tragišką, vėjas pučia iš visų pusių. Apie daugelį europietiškų kabrioletų to pasakyti tikrai negalima. Sėdėsena – žema, matomumas atgal – tragiškas, bet taip yra ir panašiuose automobiliuose.

Nustebino „Camaro“ pakaba, kuri nėra tari medinė taburetė. Savito „minkštumo“ „Camaro“ turi. Ratai – kaip ir priklauso tikram „bolidui“: 20 colių su „Brembo“ stabdžiais. Varančioji ašis – galinė. Priekinės ir galinės ašių išbalansavimas paskirstytas santykiu 52:48.

Eksterjeras – kaip ir pridera: ilgas variklio gaubtas ir trumpas galas, kuriam modernumo priteikia galiniai LED žibintai ir posūkiai. Interjeras visai nepanašus į amerikietiškose sportinėse mašinose anksčiau dominavusią „piguvą“ – plastmasės ne visai barškančios, yra netgi USB sąsaja, ant priekinio stiklo šviečia geltonai rodomas greitis ir kiti duomenys. Tai jau matyta europietiškuose modeliuose, pirmiausia tai padarė BMW. Esama ir balasto: šalia pavarų svirties yra bene 4 indikatoriai, rodantys visai nebūtinus dalykus – alyvos slėgį ir kt. Į mašinos galą gali patogiai atsisėsti tik du nedidelio ūgio keleiviai, aukštesnius vargu ar ten nuvarysi…

Amerikoje, Islandijoje, Graikijoje ir kitose šalyse už finansinio kolapso slypi vos kelių asmenų pavardės.

Konkurencija šiais laikais – visiškai įprastas dalykas, tačiau islandas Bjorgolfuras Thoras Bjorgolfssonas vis tiek yra nekenčiamiausias žmogus šioje nedidelėje saloje. Žmonės negali pakęsti visko, pradedant šio sunkiai ištariamos pavardės savininko sarkazmu ir kreiva šypsenėle, baigiant jo 4 tūkst. eurų kainuojančiu laikrodžiu ir kasdien vis kita prabangia eilute.
B.T.Bjorgolfssonas Islandijoje yra 2008-aisiais šalį ištikusio bankroto simbolis. Savo tautiečiams – 320 tūkst. islandų – jis viename asmenyje įkūnija ir bankininkus, ir politikus, ir skrupulų neturinčius verslininkus, dėl kurių kaltės islandai vieną vakarą nuėjo miegoti tikėdami, kad yra „laimingiausia tauta pasaulyje“, o kitą rytą pabudo pačiame pasaulinės finansų krizės epicentre. B.T.Bjorgsolfssonas – vienas tų, kurie Islandijoje statė bankines piramides ir dar už tai mokėjo sau milijonines premijas.
Naujas dokumentinis danų filmas „Vikingų saga: Thoro sūnus“ pasakoja šio pirmojo Islandijos milijardieriaus šeimos istoriją, kuri prasideda nuo senelio Thoro Jenseno, tuščiomis kišenėmis atvykusio iš Danijos į Islandiją ir per trumpą laiką čia tapusio turtuoliu, bet tai padariusio tikrai ne sunkiu ir juodu darbu. Vėliau „pasižymėjo“ ir senojo Thoro Jenseno sūnus ir būsimasis Bjorgolfuro Thoro tėvas Gudmundssonas, Islandijoje tapęs bankroto pradininku. Aštuntajame dešimtmetyje, kai jo berniukas neturėjo nė dešimties, jis buvo nuteistas „už kūrybiškumą“: Gudmundssonas sukūrė, o vėliau tyčia bankrutuoti privertė laivų kompaniją „Hafskip“. Tačiau ir išėjęs iš kalėjimo nesnaudė: 2002-aisiais iš valstybės nusipirko kontrolinį banko „Landsbanki“ akcijų paketą. Priminsime, kad tai – vienas iš trijų 2008-aisiais bankrutavusių Islandijos bankų, į prarają nusitempusių visą Islandijos ekonomiką.
Prie to nemažai prisidėjo ir jaunasis Bjorgolfuras Thoras, tuo metu vystęs įtartiną alkoholio ir farmacijos “biznį”. Pernai Islandijos valdžios atstovų paskelbta ataskaita po dvejus metus trukusio tyrimo – negailestinga nei tėvui, nei sūnui. Joje kalbama, kaip abu veikėjai ėmė paskolas iš jiems patiems priklausančio „Landsbanki“ banko, o už šiuos pinigus supirkinėjo jų pačių valdomų kompanijų nekilnojamąjį turtą.
Bjorgolfuro Thoro darbeliai sulaukė ir didelio pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Štai „The Guardian“ straipsnyje plunksnos kedenamos jo valdytoms bendrovėms Rusijoje, „Die Welt“ pasinaudojo anoniminiais šaltiniais atsekdamas Bjorgolfuro Thoro sąsajas su Rusijos mafija, o „Euromoney“ išspausdino išsamų straipsnį apie šio islando finansinius nusikaltimus, vykdytus po sąžiningo „Landsbanki“ savininko priedanga.

Kiekvienoje šalyje – savi „Madoffai“

Ši islandiškoji saga verčia patikėti, kad polinkis sukčiauti ir kitų sąskaita susikrauti milijonus kartais būna užkoduotas genetiškai ir perduodamas iš kartos į kartą. Juk panašus pavyzdys – ir dabar kalėjime dienas leidžiantis buvęs spekuliantas Bernardas Madoffas, Amerikoje sukūręs vadinamąją „Ponzi“ schemą, dabar laikomą didžiausia afera JAV istorijoje, nes jos padaryti nuostoliai siekia apie 50 mlrd. JAV dol. Kaip ir Thoro Bjorgolfssono atveju, B.Madoffo talkininkai irgi buvo artimiausi giminaičiai: pirmiausia šiam buvusiam akcijų biržos NASDAQ vadovui įgyvendinti stulbinamo masto aferą padėjo jo krikšto tėvas, o vėliau aferas ėmė vykdyti ir milijonieriais tapę abu B.Madoffo sūnūs: Andrew ir Markas, pastarasis po tėvo suėmimo 2008-aisiais nusižudė.
Nekyla abejonių, kad B.Madoffas ir jo šeima nemažai prisidėjo prie didžiųjų Amerikos bankų griūties, tad iš esmės ir Amerikos ekonomikos kolapsą iš dalies galima pavadinti savotišku „šeimos nuopelnu“. Be to, „Madoffo piramidė“ tiesiogiai pakenkė ir Europos šalims. Pavyzdžiui, bankas „Dexia“, kurį Belgijos, Liuksemburgo ir Prancūzijos vyriausybės šiemet nuo bankroto gelbėjo antrą kartą per trejus metus, dėl B.Madoffo vykdytų machinacijų prarado milžiniškas sumas.
Beje, tokių madoffų būta įvairiose šalyse, taip pat ir Graikijoje. „Išskirtinis klastotojas, patyręs manipuliuotojas, sugebantis įtikinti net sumaniausius klientus“, taip Graikijos policija pernai apibūdino pirmąją graikišką B.Madoffo versiją, – Graikijos pilietį, kurio tapatybę teisėsauga saugumo sumetimais vis dar slepia. Atskleidžiamos tik kelios nuotrupos, leidžiančios spėti, kad šis pilietis – vienas tų, kurie bankrutuojančioje šalyje sugebėjo tapti milijardieriais apgaudinėdami ne tik klientus, bet gali būti, kad ir nacionalinį banką. Graikijos laikraštis „Katimerini“ skelbia, kad ši istorija prasidėjo 2003-iaisiais, kai Atėnuose įsikūrusiame JAV investicinės bendrovės padalinyje dirbantis konsultantas patikliems klientams ėmė siūlyti investuoti pinigus į užsienio vertybinius popierius, meluodamas apie tų akcijų pelningumą, o iš tiesų pats savinosi klientų pinigus.
Tačiau šis graikas – ne vienintelis toks gudruolis šioje dabar skęstančioje šalyje. Vien per pastaruosius metus pranešta apie dar keturis asmenis, vykdžiusius panašias machinacijas. Apie panašius pavienių asmenų ir jų artimųjų vykdytus didžiulius finansinius nusikaltimus pranešama ir Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, tad iš esmės savų madoffų turi beveik visos šalys.