Nauji radiniai, naujos teorijos ir genetiniai atradimai radikaliai keičia supratimą apie pirmuosius amerikiečius. Ką slepia iki šiol neatskleista žmonių apsigyvenimo Amerikoje paslaptis ir tai, kaip atrodė ir kokie buvo pirmieji amerikiečiai, pasakojama žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.

Apytiksliai prieš 12–13 tūkst. metų Jukatano pusiasalio urve žuvusios nelaimingos paauglės veidas yra vienas pirmųjų amerikiečių atvaizdų. Jos nelaimė tapo mokslo sėkme. 2007 m. meksikiečių narų grupė aptiko įspūdingą radinį – didžiulį apsemtą urvą, kurį pavadino Hoyo Negro, arba juodąja bedugne. Netikėčiausia tai, kad jo dugne narai išvydo daugybę priešistorinių kaulų, tarp kurių buvo ir beveik nesuirę jaunos moters, kurią jie pavadino Naja, griaučiai.

Tai buvo seniausi pakankamai sveiki griaučiai, pagal kuriuos buvo galima atkurti veidą. Genetikos specialistams net pavyko paimti DNR mėginį. Iš atkurtų veido bruožų matyti, kad pirmieji amerikiečiai nebuvo labai panašūs į vėliau gyvenusius vietinius gyventojus, nors genetiniai įrodymai patvirtina, kad jie turi bendrą protėvį.

„Akivaizdu, kad pirmieji amerikiečiai nebuvo miela kompanija. Patyrinėję išlikusius paleoamerikiečių palaikus, sužinotume, kad daugiau nei pusė vyrų turėjo smurtinių sužalojimų, o keturi iš dešimties – kaukolės lūžių. Tai nėra sužeidimai, gauti nelaimingų atsitikimų medžioklėje metu, be to, nepamatytume akivaizdžių karo sužalojimų požymių. Todėl tampa aišku, kad šie vyrai dažnai ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje. Moterys tokių sužeidimų neturi, tačiau jos daug smulkesnės nei vyrai – pastebimi prastos mitybos ir smurto artimoje aplinkoje požymiai“, – teigiama „National Geographic Lietuva“ publikuojamame straipsnyje.

Vieno iš tyrėjų grupės vadovų įsitikinimu, būtent dėl šių priežasčių ankstyviausių amerikiečių veido bruožai stipriai skiriasi nuo vėlesnių vietinių Amerikos gyventojų. Tai buvo pavojų nevengę pirmeiviai – stipriausi vyrai pasiimdavo grobį ir laimėdavo kovą dėl moterų. Todėl vyravo ne vėlesnėse populiacijose paplitę švelnesni ir civilizuotesni, bet tvirto jų būdo ir išvaizdos bruožai.

„Najos veido bruožai būdingi ankstyviesiems amerikiečiams, o genetiniai požymiai panašus į šiuolaikinių vietinių Amerikos gyventojų. Tai rodo, kad dvi populiacijos skiriasi ne dėl to, kad, kaip tvirtina keletas antropologų, ankstyviausius gyventojus išstūmė vėlesnės iš Azijos migruojančių žmonių grupės. Jų išvaizda skiriasi todėl, kad čia atvykę pirmieji amerikiečiai evoliucionavo“, – reziumuojama straipsnyje.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vis daugiau amerikiečių pastebi didėjančią priklausomybę nuo belaidžio Wi-Fi ryšio. Kompanijos „Broadcom“ užsakyto tyrimo rezultatai parodė, jog 60 procentų respondentų negali praleisti visos darbo dienos be Wi-Fi prisijungimo taško paieškos. Trys iš dešimties atsakė, kad jie negali būti be Wi-Fi ryšio ilgiau nei valandą.

Apklaustieji žmonės teigė, kad norėdami gauti greitą ir patikimą Wi-Fi prieigą mielai mainais galėtų kai ką paaukoti. Devyni iš dešimties už Wi-Fi prieigą paaukotų vieną iš mėgstamiausių užsiėmimų prisijungus. Aukojamųjų veiklų sąraše – „Twitter“ (paaukotų 57 % teigiamai atsakiusių), „Facebook“ (50 %), tuo tarpu trečdalis (34 %) galėtų netikrinti pašto dėžučių.

Priklausomybė yra tokia stipri, kad daugelis paaukotų realesnius daiktus – šokolado plytelę (43 %), o likti be kavos, mainais į Wi-Fi ryšį, pasiryžtų net 39 % apklaustų amerikiečių. Didėjančią šalies priklausomybę nuo Wi-Fi prieigos lemia didesnė turinio atnaujinimo bei aukštos raiškos vaizdo transliacijų paklausa mobiliuosiuose prietaisuose.

Michael Hurlston, „Broadcom Mobile&Wireless“ grupės viceprezidentas teigia, kad galimybė prisijungti prie Wi-Fi ryšio žmonėms tapo tokia pat svarbi, kaip ir rytinis kavos puodelis. Bet šiandieniniai Wi-Fi įrenginiai nebuvo kurti tokiems poreikiams ir sprogimo pavidalu išaugusiam vartojimui.

Tam, kad būtų patenkintas žmonių poreikis turėti spartų ir patikimą ryšį, reikalingi greitesni, toliau siekiantys, daugiau aprėpiantys ir labiau energiją taupantys penktosios kartos (5G) Wi-Fi įrenginiai. Iki šių metų pabaigos tokie įrenginiai bus pradėti gaminti ir palaikys 802.11ac standarto reikalavimus.

Vaikščiojimas miegant yra žymiai labiau paplitęs miego sutrikimas nei buvo manoma iki šiol, skelbiama žurnale „Neurology“.

Apklausos, kurią atliko Stenfordo universiteto Miego epidemiologijos tyrimų centro darbuotojai, dalyvavo 15 929 respondentai nuo 18 metų iš 15 valstijų. Paaiškėjo, jog beveik kas trečias apklausoje dalyvavusysis yra patyręs somnambulizmo epizodą (vaikščiojimą miegant). Iš viso miegodami vaikšto daugiau kaip 8 mln. amerikiečių.
Somnambulizmas: miegodami vaikšto daugiau kaip 8 mln. amerikiečių
©Wikimedia Commoins

Jog kažkada gyvenime (vaikystėje ar jau suaugus) yra vaikščiojęs miegodamas, pareiškė 29,2 proc. apklausos dalyvių. Somnambulizmas dažnesnis vaikystėje – kuo vyresnė populiacija, tuo joje somnambulų mažiau, rodo tyrimo rezultatai. Apie tai, jog vaikystėje ar paauglystėje vaikščiojo miegodami, tačiau suaugę to nebedaro, pareiškė apie 25 proc. apklaustųjų.

Kas lemia somnambulizmą, mokslininkai kol kas tiksliai pasakyti negali. Žinoma yra tiek, jog į vaikščiojimą miegant labiau yra linkę tokių psichinių sutrikimų kaip deperesijos ar obsesinio-kompulsinio sindromo (įkyrūs veiksmai ir būsenos) kamuojami žmonės. Cirkadinius organizmo ciklus, miego bei būdravimo režimą sutrikdo taip pat ir šizofrenija. Žmonės, turintys kitų miego sutrikimų (pvz., miego apnėja ar nemiga) taip pat priskiriami didesnį polinkį vaikščiojimui pro miegus grupei, kaip ir alkoholio ar kitų priklausomybių turintys asmenys.

Panašu, jog somnambulizmo etimologinėje struktūroje gana svarbus yra genetinis faktorius. Apie 30 proc. somnambulų teigė, jog turi ar turėjo giminaičių, kurie taip pat vaikščiodavo miegodami. Palyginimui, šio sutrikimo niekad nekamuotų asmenų grupėje tokių giminaičių turėjo tik 17,2 proc. apklaustųjų.

Apklausos rezultatai atskleidė, jog somnambulizmas nesusijęs su lytimi – vienodai dažnai miegodami klaidžioja tiek vyrai, tiek moterys. Jog klaidžiojo miegodami bent sykį per pastaruosius metus, pripažino 3,6 proc. apklausos dalyvių. Vienas procentas respondentų atskleidė, jog somnambulizmą patiria bent dusyk per mėnesį.

Miegant klaidžiojama dažniausiai ne REM miego stadijos metu (taigi, ne tuomet, kai sapnuojama, mat su sapnais labiausiai siejama REM miego fazė). Tyrimui vadovavęs Stenfordo universiteto psichiatras Morisas Ohajonas (Maurice Ohayon) pabrėžia, jog somnambulizmo kamuojami asmenys turėtų į problemą žvelgti rimčiau – klaidžiojant nesąmoningos būklės galima rimtai susižeisti. Pro miegus vaikštantys žmonės gali kristi, atsitrenkti į kelyje pasitaikiusius objektus ar nedėmesingai imtis kur kas sudėtingesnių užduočių, pvz., vairuoti.

Valandos trukmės telefoniniais pokalbiais buvo apklausti 15 929 amerikiečiai – tyrimo imtis statistiškai reprezentuoja visą JAV gyventojų populiaciją. Jauniausiam apklausos dalyviui – 18 metų, vyriausiam – 102 metai. Apklausa atskleidė, jog vaikščiojimas miegant yra chroniškas miego sutrikimas. 80 proc. somnambulų pranešė, jog klaidžiojimo miegant atvejai kartojosi ilgiau nei penkerius metus.

technologijos.lt