Mindaugo Gedvilo vadovaujama įmonė “Amilina” per trejus veiklos metus sugebėjo tapti viena pagrindinių Šiaurės šalių popieriaus gamintojų žaliavos tiekėjų, o dabar įmonės vadovai jau svarsto idėją žengti ir į maisto bei biotechnologijų sritis.

“Aš visai ne verslininkas, aš tik vadovas geras. Verslininkas – tai tas, kuris rizikuoja savo pinigais. O aš rizikuoju kitų pinigais”, – juokauja į savigyrą nelinkęs “Amilinos” generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Mindaugas Gedvilas, tačiau jo vadovaujamos įmonės vos per keletą metų vis prasimuša iki rinkos lyderių pozicijų.
Antrąją vietą šių metų “Veido” rengiamuose metų vadovo rinkimuose užėmęs ekonomistas tikina – jokio stebuklo nėra. Yra geros idėjos, sėkmė ir partnerių pasitikėjimas.
M.Gedvilas verslo pradžią apibūdina lakoniškai – 2004 m. tuo metu lyderio pozicijas miltų ir makaronų gamyboje užėmusios “Malsenos” komandai gimė mintis kurti aukštesnės pridėtinės vertės produkciją – gaminti krakmolą. “2004-aisiais gimė idėja, 2005-aisiais buvo pradėtos naujos gamyklos statybos, 2008-aisiais gamykla startavo. Vievio malūną pardavėme dabartinei “Malsenai plius”, o buvusi “Malsena” tapo naująja “Amilina”, – pasakoja M.Gedvilas. Tačiau šio ne tik Lietuvoje, bet visame Pabaltijyje visiškai naujo verslo pradžia nebuvo tokia paprasta, kaip gali pasirodyti.
Šioje srityje visoje ES ne atsitiktinai veikia palyginti nedaug įmonių – verslas reikalauja daug žinių, gamyba paremta sudėtingomis technologijomis ir, svarbiausia, čia neišsiversi be didelių pradinių investicijų.
“Su įmonės savininku Danu Tvarijonavičiumi lindome į sritį, kurios gerai neišmanėme. Gal, jei būtume žinoję, kas laukia, nebūtume pasiryžę”, – pradžią prisimena M.Gedvilas.
Jiedu nusprendė, kad krakmolo gamybai yra visos trys svarbiausios sąlygos – vietiniai, konkurencingi grūdai, puiki Lietuvos geografinė padėtis, leidžianti tapti Šiaurės šalių popieriaus gamintojų tiekėja, ir vartotojai, kurie mielai laukė į rinką ateinančio naujo žaidėjo konkurencingomis kainomis.
Pirmiausia “Amilinai” pasitarnavo tai, kad kaip tik tuo metu į ES įstojusioje Suomijoje ėmė šlubuoti krakmolo gamybos verslas. Mat gamtinės sąlygos augti kviečiams Suomijoje yra nepalankios, todėl jų savikaina yra didelė. Be to, šalis negalėjo apsisaugoti muitais, į jos rinką pradėjo plūsti pigus krakmolas iš Prancūzijos ir kitų šalių. Dėl šios priežasties Suomijoje buvo parduodamas nepelningas krakmolo fabrikas „Raisio grain starch“, tad lietuviams atsirado galimybė tiesiog nupirkti Suomijoje buvusią krakmolo gamyklą ir “pervežti” ją į Lietuvą. Beje, ne tik ją, bet ir dalį tos gamyklos specialistų suomių, puikiai išmaniusių visus procesus ir padėjusių tinkamai įsukti šį verslą.
Kitas svarbus etapas buvo įtikinti banką suteikti paskolą. O tam buvo reikalingi susitarimai su būsimais produkcijos pirkėjais. “Mūsų argumentas, kalbantis su popieriaus gamintojais Šiaurės šalyse buvo paprastas: jei palaikysite mus dabar, po dviejų metų mes jums pasiūlysime produkciją geromis kainomis. Kitaip sakant, pirkome lojalumą avansu”, – pasakoja M.Gedvilas. Ši taktika suveikė puikiai, o gamintojų pasirašyti ketinimų bendradarbiauti protokolai nesunkiai įtikino banką suteikti 150 mln. litų paskolą gamyklos pirkimui.
Nuo to laiko klientų skaičius išsiplėtė, o dabar 2008-aisiais startavusi įmonė užima apie 12 proc. ES krakmolo rinkos. “Tiesa, 12 proc. – būtent tokio krakmolo, kokį gaminame mes – natyvinio, nemodifikuoto, rinkos segmente, o ne visos krakmolo rinkos apskritai. Mat iš krakmolo gamina apie 1000 skirtingų produktų, pradedant saldikliais, baigiant vitaminu C. Jei imtume visą šią rinką, mūsų produkcija sudarytų apie 2 proc.”, – “Amilinos” poziciją Europoje apibendrina M.Gedvilas. Didžiausi „Amilinos“ klientai dabar yra Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos popieriaus gamintojai. Krakmolas tiekiamas ir Lietuvos popieriaus pramonei, tačiau jo nuperkama dalis tesudaro 0,5 proc. tiekėjo pajamų.

Finansiniai rodikliai gerėja

“Pradžioje augti labai lengva. Sunkiau tą augimą išlaikyti”, – vėl per daug finansiniais rodikliais nesigirdamas pasakoja M.Gedvilas. Pirmaisiais veiklos metais link šių pozicijų judėti padėjo tai, kad apie 30 proc. išaugo darbo našumas ir tiek pat – apie 30 proc. – didėjo gaminamos produkcijos kainos. Vis dėlto didžiausio augimo metai, M.Gedvilo teigimu, buvo 2011-ieji. Vien įmonės pajamos išaugo nuo 170 mln. iki 194 mln. Lt. Iki 30 mln. sumažėjo įmonės paskolų portfelis. “Tai buvo įmonės balanso sveikėjimo metai”, – apibendrina M.Gedvilas.
Per praėjusius finansinius metus, kurie baigėsi rugsėjo 30 d., buvo pasiekta 233,7 mln. Lt apyvarta. Na, o kitąmet pajamas „Amilina“ numato padidinti iki 320 mln. Lt.
“2015-aisiais apyvartą, tikiuosi, padidinsime iki 600-700 mln. Lt, o tada jau ir milijardas netoli. Prieš trejus metus įkurtai įmonei svajoti apie milijardą – ne taip jau blogai”, – ambicingais planais dalijasi M.Gedvilas.
Be to, M.Gedvilas skaičiuoja, kad AB „Malsenos“, o vėliau AB „Amilinos“ darbo našumas 2004–2011 m. kasmet kildavo vidutiniškai po 26 proc., o toliau investuojant galima prognozuoti, kad 2015 m. mūsų įmonės našumas sudarys apie 1,8 mln. Lt vienam darbuotojui, ir jei šalies našumas liks to paties lygio ir per metus augs tik po 10 proc., tai Lietuvos vidurkis bus viršytas 14 kartų.

Kas porą metų reikia “keisti odą”

M.Gedvilas, paklaustas, ar neketina keisti darbdavio arba veiklos srities, atsako, jog jam labai malonu dirbti nuolat atsinaujinančioje, kas dvejus trejus metus veiklą keičiančioje ir tobulėjančioje įmonėje.
Pradėjusi nuo miltų ir makaronų, jo vadovaujama įmonė persiorientavo į natyvinį, popieriaus gamybai tinkamą krakmolą, o dabar įmonės vadovų galvose – vėl naujos idėjos.
“Pirmiausia, kviečių perdirbimo apimtį didinsime 2,5 karto, arba nuo 240 tūkst. tonų iki 600 tūkst. tonų per metus”, – aiškina M.Gedvilas.
Priminsime, kad tiek padidinti gamybos apimtį leis pritrauktos užsienio investicijos. Tai ir iš finansinio fondo “Amber Trust” išpirktas paketas ir, svarbiausia, susitarimas su 45 proc. įmonės akcijų valdančia prancūzų įmone „Roquette“. Pagal jį numatyta bendrovės akcinį kapitalą padidinti beveik dvigubai – nuo 64,7 mln. Lt iki 116,5 mln. Lt, o investicijos į „Amilinos“ gamybą turėtų siekti apie 150 mln. litų per trejus metus.
Tai leis kitais metais kviečių perdirbimą padidinti iki 320 tūkst. tonų, o per artimiausius 2–3 m. iki 580 tūkst.
Bet svarbiausia, sulaukusi naujų investicijų, įmonė ketina imtis ir kitų krakmolo produktų gamybos, pirmiausia – sirupų, o vėliau galbūt ir iš jų gaminamos produkcijos, pavyzdžiui, saldainių. Taigi, ketinama žengti į maisto pramonę.
Be to, įmonė ketina statyti 40 mW biomasės katilinę. “Tam, kad sutaupytume šildymui ir nebūtume priklausomi nuo dujų vamzdžio”, – paaiškina M.Gedvilas. Paklaustas, kaip vertina kitus “žaliuosius” sprendimus – saulės baterijas ar vėjo jėgaines, M.Gedvilas atsako, jog nors “Amilina”, turėdama naująją katilinę, bus labiau ekologiška, tačiau versle ekologija vis tiek pirmiausia susiveda į pinigus. “Be to, manau, kad jei tampi žalias tam, kad gautum didžiules subsidijas iš valdžios, tai nėra etiška”, – samprotauja M.Gedvilas, pabrėžiantis, kad jo vadovaujama įmonė nėra gavusi nei ES, nei valdžios paramos ir viską padarė “savomis rankomis”.
Tokiais pačiais principais vadovaujantis ketinama žengti ir į naujas rinkas.

“Veido” dosjė
Mindaugas Gedvilas, “Amilinos” generalinis direktorius

Išsilavinimas: KTU tarptautinės vadybos magistras
Karjera: Dirbo “Art Andersen” audito bendrovėje finansininku, “C-Gates” finansų direktoriumi, vėliau įsidarbino “Lifosoje”. 2001-2002 m. dirbo kompanijoje “Eurochim” Maskvoje, o 2003-aisiais ėmė vadovauti “Malsenai”, kuri 2008-aisiais tapo AB “Amilina”. Šiuo metu yra minėtos bendrovės generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas.
Pirmi uždirbti pinigai: 11-oje klasėje gautas atlygis už analitiko darbą sagų fabrike
Laisvalaikis: mėgsta buriuoti ir keliauti

Apie įmonę:

Metinė apyvarta: 233,7 mln. Lt
Darbuotojų skaičius: 318
Vidutinis atlyginimas: apie 3478 Lt

„Amilina“ sėkmingai išnaudoja esminį Lietuvos konkurencinį pranašumą – derlingą žemę ir vandenį.

Visai neseniai teko būti Šeštokuose, skambiai vadinamuose svarbiu tranzitiniu geležinkelio tašku tarp Baltijos valstybių ir kitos Europos Sąjungos dalies, – mat ten platusis rusiškas geležinkelis pereina į siaurą europinę vėžę. Vienintelis to „taško“ gyvybės ženklas – į vagonus kraunama lietuviška mediena.
Lietuva tiek ir teturi eksportui tinkamų žaliavų. Žvyro ar smėlio toli nenuveši, cementas, plytos irgi ne itin tinkama tolimam eksportui prekė. Naftos – tik pažaisti, na, dar anhidritą gal imsime kasti, jei gyventojai liausis priešintis.
Tiesa, yra dar viena prekė – grūdai, konkrečiau, kviečiai, čia Lietuva santykinai labai gerai atrodo. Mūsų šalyje išauginama apie 2 mln. tonų maistinių kviečių, vietoje suvartojama mažiau negu pusė, visa kita eksportuojama. Tad pagal eksportuojamų grūdų dalį Lietuva yra penkta pasaulyje – po Australijos, Kanados, Argentinos ir Kazachstano. Europos Sąjunga eksportuoja tik 15 proc. savo išauginamų kviečių.
Ką gi, reikia tik pasidžiaugti, kad lietuviai ūkininkai išmoko pasinaudoti Dievulio duotomis sąlygomis kviečiams auginti ir neblogai verčiasi. Bet yra ir antra medalio pusė: žaliavas eksportuoja arba neišsivysčiusios šalys, arba turinčios tokius naftos ežerus kaip Saudo Arabija, tokius neužmatomus laukus kaip Kazachstanas. Lietuva nė iš tolo nepanaši į tokias šalis, o žaliavos iš jos teka plačiu srautu. Tad tenka pripažinti, kad mūsų išsivystymas kelia didelių klausimų.
O juk viskas prasideda nuo supratimo. Prieš keletą metų būta kalbų, kad yra norinčių investuoti į celiuliozės fabriką. Tokį fabriką pastatyti kainuoja mažiausiai pusę milijardo eurų – užtat ir pridėtinė vertė nepalyginti didesnė, negu išvežant paprastą medieną. Bet gal prisimenate, kaip buvo sutiktos tos kalbos? Kad mums tokios pramonės nereikia, ji tarši (nors suomiai kažkaip išsprendžia tą klausimą). Mes turime kurti tik pačias moderniausias, tik protu paremtas industrijas.
Žinia, noras sveikintinas, tačiau tikrovė tokia, kad ir toliau vežame per Šeštokus tą patį lietuvišką mišką, iš kurio kiti gamins celiuliozę ir dar bala žino ką. Ir pasiims pinigus už mūsų žemėje išaugusius medžius.
Grūdų rinkoje kai kurių proveržių esama. Lietuvos verslininkai mato, kad iš šalyje išaugintų kviečių galima uždirbti, sukurti papildomų darbo vietų, užuot paprasčiausiai išvežus juos arabams suvalgyti.

Arabai gerai, bet krakmolas – geriau

Panevėžyje įsikūrusi „Amilina“ – visiškai nauja įmonė, pirmąsias krakmolo tonas pagaminusi tik 2008 m., o šiemet jau pasiekusi 291 mln. Lt apyvartą. Iš esmės visa jos produkcija eksportuojama, tad šiųmetės eksporto pajamos – 265 mln. Lt. Įspūdingas augimas.
Kadangi mūsų tema – verslo vertė, pasižiūrėkime, kokios naudos duoda ši įmonė. Juk žemdirbiui koks skirtumas, kam parduoti grūdus, – tiek Saudo Arabija, tiek lietuviška „Amilina“ moka tiek pat.
„Taip, kviečių kainą nustato eksporto rinka, – sutinka Danas Tvarijonavičius, šio verslo sumanytojas, valdantis daugiau negu pusę „Amilinos“ akcijų. – Betgi šiuo metu, iki sausio, eksporto rinka apmirusi, o „Amilina“ perka. Per metus gali supirkti iki 250 tūkst. tonų, vadinasi, žemdirbiui atsiranda didesnė rinka – prie to milijono tonų eksportuojamų kviečių jis gali pridurti dar ketvirtį milijono.“ Supirks „Amilina“ pusę milijono tonų (o tokie planai – visai netolima ateitis) – galės dar daugiau auginti.
Betgi tai tik viena medalio pusė, ir gal ne pati svarbiausia. Svarbiausia – iš mūsų žmonių išaugintų grūdų čia pat Lietuvoje kuriama didesnė pridėtinė vertė. Kuriama vadinamoji baltųjų biotechnologijų pramonė.
Na na, suklus skaitytojas, išgirdęs tą magišką žodį „biotechnologijos“, – jis itin dažnai kartojamas, kai kalbama apie šviesią mūsų šalies ateitį. Kas čia per biotechnologijos, juk krakmolo kiekviena šeimininkė prieš virdama didžkukulius nusistovina iš bulvių tarkės.
Taip, bulvių krakmolo technologijoms jau trys šimtai metų. Bėda ta, kad bulvėse yra tik 22 proc. krakmolo, kviečiuose – 57 proc., todėl bulvių krakmolas pusantro karto brangesnis už kviečių ar kukurūzų krakmolą. O iš šių kultūrų krakmolą išmokta išgauti vos prieš trisdešimt metų, taigi ši pramonės šaka visai jauna.
Čia ir prasideda visas technologinis įdomumas. Kol nebuvo pasiektas ganėtinai aukštas gamybos automatizavimo lygis, pramoniniu būdu išgauti krakmolo iš šių kultūrų nepavykdavo. Panašiai šiandien laboratorijose jau sugebama išgauti iš celiuliozės gliukozę ir alkoholį, bet pramoniniu būdu – dar ne. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mėginama atkartoti gyvų organizmų seniai įsisavintą procesą – iš celiuliozės pagaminti gliukozę, kuri yra visos gyvybės pagrindinė maisto medžiaga. Šitaip atsiveria begaliniai atsinaujinantys energijos šaltiniai, ateityje pakeisiantys naftą.
Juk kas yra nafta? Tas pats iš celiuliozės gautas krakmolas, tik per 50 mln. metų laiko, slėgio ir temperatūros stipriai „modifikuotas“. Naftos pramonei šimtas su trupučiu metų, ji be galo išplėtota – iš naftos gaminama plastikas, drabužiai ir visa kita; bet visi supranta, kad naftos saulutė jau leidžiasi, nes ištekliai senka. O krakmolo pramonė žengia tik pirmuosius žingsnius, iš jo šiandien jau gaminama apie 700 rūšių produktų, įskaitant citrinos rūgštį ir vitaminą C. Jau gaminami net plastikai. Kai bus išmokta išgauti krakmolo polimerus iš celiuliozės (o kad bus išmokta, niekas neabejoja), chemijos pramonė iš esmės pasikeis.
Betgi grįžkime prie „Amilinos“ – ko čia džiūgauti dėl pasaulinių mokslo raidos tendencijų? Ogi to, kad lietuvių verslininkai stoja į perspektyvią nišą. Europoje yra aštuoni kviečių krakmolo gamintojai, šio produkto suvartojama 700 tūkst. tonų. „Amilina“ pagamina 100 tūkst. tonų – pirmiausia tuščiai Suomijos, Lenkijos, Baltijos šalių rinkai.
Betgi konkurencijos požiūriu užimti tokią didelę rinkos dalį pavojinga, augimo perspektyvos darosi miglotos. Todėl ir atėjo į „Amiliną“ prancūzų kompanija „Roquette“, turinti be galo išplėtotą krakmolo produktų gamybos pramonę. Kitais metais numatyta investuoti į įmonės plėtrą dar bent 100 mln. Lt, gaminti iš krakmolo gliukozės sirupą, o šio produkto rinka Europoje – 4,5 mln. tonų, tad čia atsiveria visai kitos perspektyvos.

Tradicinės pramonės vertė

Bet kaip pamatuoti, ar ši pramonė išties sudėtinga, ko mes visą laiką geidžiame? D.Tvarijonavičius sako, kad jau dabar įmonėje yra keturi tūkstančiai automatikos signalų, o kai bus paleista sirupo gamybos linija, bus penki tūkstančiai. Prašomas paaiškinti paprasčiau, atsako, kad šiek tiek suprantantiems apie pramonę tai viską pasako, jokioje energetikos įmonėje šitiek automatikos signalų nėra. O kad būtų dar aiškiau, priduria: jei ne Panevėžio „Ekrano“ bankrotas, jie tos įmonės nebūtų galėję paleisti – 60 proc. specialistų atėjo iš buvusios kineskopų gamyklos. Pasirodo, kad programuoti, valdyti krakmolo gamybos procesą – ne mažiau sudėtinga, negu gaminti kineskopus.
Įmonės generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas konkrečiu pavyzdžiu paaiškina tą sudėtingumą. Pasak jo, tokių gamyklų rinkoje nepardavinėjama, o patiems susikurti – be galo ilgas ir sudėtingas darbas. Net vokiečiai, turintys didžiulį inžinerinį potencialą, investavo 67 mln. eurų ir pabandė patys sukurti tokią gamyklą. Po pusantrų metų bandymų gamykla bankrutavo.
Tai kaip lietuviai prašoko išmaniuosius vokiečius? Pasak M.Gedvilo, paprastai – įranga buvo nupirkta Suomijoje. Suomiai turėjo nedidelę krakmolo gamyklą – jiems jos mirtinai reikėjo savo labai išplėtotai celiuliozės pramonei, nes krakmolas būtinas gaminant popierių. Bet kai Suomija įstojo į Europos Sąjungą, įmonė, gaminanti krakmolą iš miežių (o Suomijoje nelabai kas daugiau ir auga), tapo nekonkurencinga. Tad lietuviai ir pasinaudojo šita kaimynų bėda, kartu su įranga atsivežė dešimt suomių specialistų, sumontavo, dvigubai išplėtė įmonę, o kai pajuto, kad suomių supratimas ima trukdyti plėtrai, išsiuntė namo.
Aišku, popieriuje viskas paprasta, tikrovėje – daug sudėtingiau, planuotos išlaidos padvigubėjo. „Nežinojom, kur lendam“, – paprastai paaiškina tokį „apsiskaičiavimą“ D.Tvarijonavičius. Bet tuoj pat priduria: pastatyti naują tokią įmonę kainuotų 80–90 mln. eurų. Šiaip ar taip, faktas akivaizdus: investavusi 150 mln. Lt, Panevėžio įmonė dirba dvigubai didesniu pajėgumu negu suomių ir trečdaliu didesniu pajėgumu negu planuota vokiečių.
Palikime ramybėje technologijas – mums rūpi, kokią naudą Lietuvai duoda tokia įmonė. Aritmetika čia paprasta. Viena tona kviečių pasaulio rinkose kainuoja maždaug 200 eurų, viena tona krakmolo – apie 500 eurų, viena tona glitimo, kurio kviečiuose yra apie 13 proc., – 1200 eurų. Štai iš to ir susidarė tie papildomi šimtai milijonų litų eksporto. Išvežus „Amilinos“ supirktą kiekį grūdų, geriausiu atveju būtų gauta 50 mln. Lt. Perdirbti į krakmolą, tie patys grūdai davė penkis kartus didesnę naudą. Sukurta 300 gerai mokamų, geros kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų – vadinasi, bent jau tiems žmonėms nebebus noro emigruoti. O juk dėl žmonių reikia konkuruoti lygiai taip, kaip ir dėl žaliavų.
„Tradicinė pramonė gerokai nuvertinta, – priekaištauja D.Tvarijonavičius. – Tai šalies stuburas.“ Pati pramonė nėra didelė tiesioginė darbo vietų kūrėja, bet kuria daug darbo vietų aplink save. Dabar net ir Lietuvoje robotai labai atpigo, jie daug kur pakeičia nekvalifikuotus darbuotojus. Bet kažkas tą robotą turi įdiegti, aptarnauti, programuoti. Pramonė kuria daug darbo vietų aptarnavimo srityje – gerų, stabilių darbo vietų. „Tai tas pamatas, ant kurio statomas dangoraižis, – aiškina D.Tvarijonavičius. – Tai ne viršutinis blizgantis dangoraižio stogas. Pats pamatas – žemės ūkis su jo pridėtine verte. Pirmi du aukštai – vienokią ar kitokią pridėtinę vertę kurianti apdirbamoji pramonė.“
Vien „Amilina“ duoda darbo kokiems keturiems tūkstančiams žemdirbių. O norint turėti stabilius tiekėjus, jiems vis tiek tenka mokėti šiek tiek daugiau, negu siūlo permaininga grūdų eksporto rinka. Be to, „Amilina“ yra viena didesnių pervežimo įmonių darbdavių.
Šitaip Lietuva bent per vieną žingsnelį atitolsta nuo žaliavų eksportuotojo Kazachstano.

Rasti savo šalies konkurencinius pranašumus

D.Tvarijonavičius – buvęs fosforo trąšų gamintojos „Lifosa“ akcininkas, po įmonės restruktūrizavimo ir pardavimo Rusijos bendrovei „EuroChem“ jam liko diduma miltų gamintojos „Malsena“ akcijų. „Malsena“ užėmė apie 80 proc. mažmeninės Lietuvos miltų rinkos. Stabilus, garantuotas verslas. Klausiamas, kodėl nusprendė mestis prie krakmolo, o miltus bei pradėtą makaronų verslą palikti kitiems akcininkams (dabar tai „Malsena plius“), D.Tvarijonavičius atsako labai paprastai: „Ten per nuobodu. Niekas Lietuvoje trečio malūno artimiausius 30 metų nestatys. Čia įdomiau.“
Miltai, net makaronai, D.Tvarijonavičiaus žodžiais, – ne ta prekė, kurią galėtum toli eksportuoti. Žiūrėk, kad tik lenkai neatvežtų. Krakmolas, tuo labiau gliukozės sirupas, eksportui daug tinkamesnė prekė. Ir ima vardyti galimas eksporto rinkas. Pirmiausia Suomija – ją galima atimti iš olandų, nes šiems brangiau kainuoja atvežti. Toliau Lenkija, kurią kukurūzų krakmolu ir sirupu aprūpina Vengrija, – į ją irgi galima įkelti koją.
Pasak D.Tvarijonavičiaus, pirmas prancūzų milžinės „Roquette“, panorusios investuoti į „Amiliną“, klausimas ir buvo: ar turite sieną su Lenkija? Mat tokio tipo pramonės investuotojai pirmiausia ir žiūri, kur yra artimiausi konkuruojantys fabrikai, kokios rinkos galimybės.
D.Tvarijonavičius sakosi irgi taip skaičiavęs: vienas toks fabrikas Baltijos šalyse tikrai atsiras, jei ne Lietuvoje, tai Latvijoje. Rinka yra, kviečių šiose šalyse irgi yra. Tai kodėl ne Lietuvoje? Dabar, pasak jo, kai atsirado „Amilina“, Latvijoje investuoti į panašią gamyklą galėtų tik beprotis. O tas, kuris turi bent 50 mln. eurų, nėra beprotis. „Galimybių nebūna be galo ilgai“, – atskleidžia paprastą verslo tiesą D.Tvarijonavičius. Dar priduria, kad valstybė negali pamatyti tokių atsirandančių nišų, – tai verslo rūpestis. Ir dar padūsauja, kad Lietuvoje labai menkas inžinerinis potencialas, todėl neišnaudojamos atsiveriančios verslo galimybės, kurių globaliame pasaulyje be galo daug.
Taip, pripažįsta verslininkas, „Amilinoje“ sukuriama pridėtinė vertė nėra stulbinamai didelė, turi viską labai tiksliai sustyguoti, jei nori būti pelningas. Jei ta pridėtinė vertė būtų labai didelė, netruktų pridygti tokių fabrikų. Bet reikia žiūrėti, koks tavo esminis konkurencinis pranašumas. „Mes esame nišinė ekonomika, todėl manau, kad reikia labai gerai identifikuoti tas nišas“, – sako D.Tvarijonavičius.
„Lietuvos konkurencinis pranašumas – derlinga žemė ir vanduo“, – aiškina M.Gedvilas. Dėl šios gamtos dovanos ir turime du esminius išteklius. Miškus, kurių kol kas nemokame deramai išnaudoti, išgauti iš jų tikrąją vertę. Ir grūdus, kurie tokių įmonių kaip „Amilina“ pastangomis tampa turtu. Čia susieina abi sferos: žemiškoji – žemdirbiai gauna garantuotą užsakovą, sukuriama daug darbo vietų gretutiniams verslams; ir moderniųjų technologijų – šiais metais vienas „Amilinos“ darbuotojas davė per milijoną litų pajamų.
M.Gedvilas įsitikinęs: netolimoje ateityje „Amilina“ bus milijardinė įmonė, o svarbiausia – naudojanti vien tik vietines žaliavas. Tuos mūsų gamtos ir žmonių turtus, kuriuos kol kas neretai švaistome vėjais.