Shutterstock

Gyvenimo trukmė. Demografų ir sociologų tikinimu, lietuvės našlauti priverstos dėl istoriškai susiklosčiusios šalies situacijos bei pačių gyventojų požiūrio į sveikatą ir ligų prevencijos nebuvimą.

Šešias dešimtis metų su vyru nugyvenusiai pradinių klasių mokytojai iš Rusnės Birutei Gaigalienei šis pavasaris liūdnas. „Būtų dar bent metus kitus manęs luktelėjęs. Juk nei gėrė, nei rūkė…“ – apie neseniai mirusį ketveriais metais vyresnį sutuoktinį gamtininką Kazimierą Gaigalą atsiliepia gedinti žmona.

Jos vyrą, kaip ir dar 56,3 proc. lietuvių, pasiglemžė kraujotakos sistemos liga. „Visi broliai nuo to mirė, ir manasis – ne išimtis“, – sunkiai žodžius renka K.Gaigalo našlė.

Ašaros nuo skruostų jau nudžiūvo. „Nesu nei pirma, nei paskutinė likusi viena. Mūsų name iš aštuoniolikos šeimų penkios gedi saviškių“, – vietine našlių statistika dalijasi 64-erių rusniškė. Vaikų ir anūkų padedama šiandien ji viena tvarkosi su buitimi, tačiau minties, kad galėtų susirasti kažką kitą, nė nesvarsto.

Ši situacija labai gerai pažįstama ir Konstancijai iš Salanto miestelio. „Tikriausiai jau girdėjote, kuo garsi mūsų gatvė? Septyniolikoje namų gyvena vos po vieną moterį, vyrų jau kuris laikas neturime“, – kraują stingdančios Lietuvos vyrų gyvenimo trukmės pavyzdį pateikia senutė.

Galime tik įsivaizduoti, kiek dar tokių vienišų moterų – našlių gatvių susidarytų pervažiavus Lietuvą. Kita vertus, iš šių pavyzdžių aiškėja, kad vyrai Lietuvoje gyvenimo trukme smarkiai nusileidžia savo sutuoktinėms. Ypač perkopus 53 metų ribą, vyrų mūsų šalyje sparčiai mažėja, o moterys našlauja dar gerą dešimtmetį ar net ilgiau: Statistikos departamento duomenimis, vyrai Lietuvoje veda vidutiniškai dvejais metais jaunesnes nuotakas.

Ir nors daugelyje Vakarų Europos valstybių pastaraisiais dešimtmečiais vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė nuosekliai ilgėjo, o mirštamumas dėl kraujotakos sistemų ligų mažėjo, Lietuvoje situacija geresnė netapo.

Vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę tyrinėjantis VDU Demografinių tyrimų centro mokslininkas Daumantas Stumbrys teigia, kad Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė nuo bene ilgiausiai gyvenančių Europos vyrų – prancūzų skiriasi geru dešimtmečiu.

Iki šio šimtmečio pradžios Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo ilgesnė už Estijos vyrų, tačiau nuo 2004 m. situacija keitėsi: šiandien vyrai Estijoje gyvena ilgiau negu Lietuvoje. Šis skirtumas 2013 m. buvo šiek tiek didesnis negu ketveri metai. O štai Čekijos vyrų gyvenimo trukmė, žlugus komunistinei sistemai, nuosekliai ilgėjo ir šiuo metu jau siekia 75 metus.

Kas truko lietuviams pasiekti šių aukštumų ir kokios priežastys lemia trumpą, palyginti su ES vidurkiu, Lietuvos vyrų gyvenimo laiką?

Mokslininkų teigimu, trumpesnį stipriosios lyties amžių lemia ne tik biologinės, bet ir išorinės priežastys, žalingi įpročiai, azartiškas gyvenimo būdas bei tai, kad nemokama tinkamai susidoroti su stresu (sveikatos neprideda vadovaujamas darbas, charakterio uždarumas ir pan.)

Lietuvos moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė šiuo metu siekia 78 metus, o vyrų – net 11 metų mažiau. Daugiausia dėl šios priežasties mūsų šalyje šimtui vyrų tenka 117 moterų, o kuo vyresnė amžiaus grupė, tuo labiau jaučiamas vyrų deficitas.

Taigi, jei tikėsime mirties priežasčių registro duomenimis, lietuvius į kapus guldo jau minėtos kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai (19 proc.) ir išorinės mirties priežastys – įvairios traumos, avarijos, savižudybės ir kt. (apie 8,7 proc.).

Demografų ir sociologų teigimu, lietuvės našlauti priverstos dėl istoriškai susiklosčiusios šalies situacijos ir gyventojų požiūrio į gydymą, savo sveikatą, ligų prevencijos Vakarų Europoje bei buvusioje Sovietų Sąjungoje skirtumų. Panašias problemas šiandien sprendžia ir Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos gyventojai. O štai Šiaurės ir Vakarų Europos moterys (šveicarės, prancūzės, norvegės ar vokietės) savo vyrus gyvenimo trukme lenkia jau vos ketveriais su puse metų (tai perpus mažesnis skirtumas nei Lietuvoje). Taigi, kuo toliau į Vakarus, tuo ilgiau gyvena stiprioji lytis ir atitinkamai trumpiau našlauja moterys.

Higienos instituto duomenimis, dar XX a. pradžioje moterų mirtingumas ėmė mažėti dėl medicinos pažangos (sumažėjo gimdyvių infekcijų rizika), pasikeitęs socialinis moterų statusas visuomenėje, gyvenimo ir darbo sąlygų gerėjimas. Taigi akivaizdu, kad atotrūkis tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės atsirado dėl vyrų gyvenimo būdo (didesnė rizika ir sunkesnis darbas). Tai matyti ir iš Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės, kuri 2013 m. siekė 68,6 metų, moterų – 79,1 metų, o gyventojų mirtingumo diferenciacija pagal lytį buvo didžiausia Europos Sąjungoje.

D.Stumbrio teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėjo, bet tai esą viso labo trypčiojimas toje pačioje vietoje, nes sugebėjome prisivyti gūdaus sovietmečio laiką, o kitos šalys ir toliau ilgina savo piliečių gyvenimo trukmę.

Disertaciją apie alkoholio vartojimo socialinę ir ekonominę žalą Lietuvoje parašęs Mindaugas Štelemėkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto daktaras, įrodė, kad bene labiausiai prie vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės trumpėjimo prisideda alkoholio vartojimas. Mokslininko tvirtinimu, alkoholį vartojantys asmenys valstybei pridaro milžiniškų nuostolių – ne tik neprisideda prie BVP kūrimo, bet dar ir tuština sveikatos apsaugos biudžeto kišenes.

2014 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje apskaičiuoja, kad dėl alkoholio vartojimo Lietuvoje mirė 30 proc. gyventojų, o tai reikštų, jog kasmet dėl to netekome apie 2900 vyrų ir 950 moterų gyvybių. Dar prieš penketą metų Europos regione Lietuva pirmavo pagal atsitiktinius apsinuodijimus alkoholiu, po mūsų ėjo tokios valstybės, kaip Estija, Kirgizija, Suomija, Latvija, Liuksemburgas, Lenkija. O prieš porą metų atliktas Valstybinio psichikos sveikatos centro tyrimas atskleidė, kad alkoholio vartojimas lemia 9 proc. lietuvių ligų ir netekto darbingumo, taip pat sunkina ekonominę šalies naštą (vien 2010 m. dėl ekonominės alkoholio žalos Lietuva neteko 215 mln. eurų). Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, bent trys ketvirtadaliai žmogžudysčių, apie 60 proc. sunkių kūno sužalojimų, 40 proc. įvairių viešosios tvarkos pažeidimų padaromi neblaivių asmenų.

Remiantis 2013 m. PSO duomenimis, Lietuva pagal alkoholio vartojimą ne tik lenkia Latviją, Estiją, bet ir labai atsilieka nuo ES vidurkio. Sovietmečio reliktu vadinamas tautiečių noras išgerti ne tik gąsdina tarptautinę bendruomenę, bet ir lemia ne vieną problemą šalies viduje. Šiandien jau neabejojama, kad alkoholio vartojimas neatsiejamas nuo savižudybių, psichikos ligų ir įvairiausių priklausomybių.

Didžiosios Britanijos Niukaslo universiteto Senėjimo ir sveikatos instituto direktorius Thomas Kirkwoodas linkęs įrodinėti, kad pailginti vyrų gyvenimą ir tausoti sveikatą gali padėti šeiminis gyvenimas. Ilgą laiką vyravusį teiginį, kad santuoka vertesnė moterims, mokslininkas paneigė tvirtindamas, jog yra kaip tik priešingai: daugiau naudos iš šio ryšio gauna vedę vyrai, nes tai leidžia jiems gyventi ilgiau nei viengungiams. Manoma, kad šeima prisideda prie sveikesnio jų gyvenimo būdo ir atbaido nuo žalingų įpročių: rūkalų, alkoholio, nesveikos ir nevisavertės mitybos ir pan.

Svarstant, kas dar pristabdytų ne itin ilgą Lietuvos vyrų viešnagę šioje žemėje, akis bado mirštamumas dėl transporto traumų kelyje – apie 20 vyrų iš 100 tūkst. miršta susižeidę ar užsimušę. Jauno amžiaus vyrų grupėje išorinės mirties priežastys sudaro beveik du trečdalius visų mirties priežasčių. Bene labiausiai gąsdina tai, kad Lietuvos darbingo amžiaus vyrų mirštamumas dėl išorinių priežasčių yra vienas didžiausių Europoje. Apie 60 iš 100 tūkst. vyrų sąmoningai nutraukia gyvybę, dar maždaug 250 vyrų gyvenimą pasiglemžia insultas, o per 800 jų mirtis ištinka dėl išeminės širdies ligos. Mirtį sėjančios ligos išsivysto ir dėl blogojo cholesterolio sukelto širdies kraujagyslių užsikimšimo – aterosklerozės, kuri taip pat yra ir galvos smegenų, kojų bei kitų organų ligų priežastis.

Ir nors daugeliu atveju manoma, kad šiandien žmonės sąmoningesni ir linkę rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, ekspertai tikina, jog tai būdinga tik tam tikroms socialinėms grupėms: dažnai labiau išsilavinusiems ir aukštą pragyvenimo lygį galintiems sau leisti miesto gyventojams. Atlikti tyrimai rodo, kad tik tuomet, kai visuomenė pasiekia tam tikrą gerovės ir brandos lygį, žmonės ima labiau rūpintis savo sveikata.

Taigi žinant, kad Lietuvos vyrai pasižymi ypač dideliais mirtingumo diferenciacijos rodikliais pagal išsilavinimą ir santuokinį statusą, verta atitinkamą dėmesį skirti jų išsilavinimui. Kaip pavyzdį galime paminėti tai, kad vyrų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, tikimybė numirti 30–39 metų yra daugiau negu penkis kartus mažesnė negu tų, kurie įgiję žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Šiuo atveju didelė gyventojų mirtingumo rodiklių diferenciacija atskleidžia sunkią Lietuvos ekonominę ir politinę situaciją. Teigti, kad žmogaus išsilavinimas priklauso tik nuo jo gyvenimo pasirinkimų, nebūtų visai tikslu. Kaip žinome, tai lemia ir tėvų požiūris, ir gyvenama vieta, ir prieinamos arba ne galimybės.

Įvertinti, ką reiškia moteriai netekti ilgamečio gyvenimo partnerio ir likti gyventi vienai materialiniu, fiziniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, nėra taip paprasta, kaip ir formuoti naująją savo tapatybę. Tačiau, kaip atskleidžia „Veido“ kalbintos herojės, mažesniuose Lietuvos miestuose lankytis našlių klubuose vienišoms moterims nėra įprasta. Netekusios savo vyrų, jos save kur kas mieliau išreiškia kūryboje, padeda vaikams, anūkams, įsitraukia į trečiojo amžiaus universitetų veiklą ir nepalyginti rečiau nei vakarietės ryžtasi romantiškiems ryšiams antrą ar trečią kartą.

„Net nebuvo tokių minčių“, – tvirtina penkioliktus metus ant vyro kapo kiekvieną pavasarį našlaites sodinanti Konstancija. Ji, kaip ir daugelis į septintą dešimtį įžengusių bendramečių, atsidėjo šeimai, anūkams. Bendrauti su panašaus likimo moterimis ir dalytis tuo, kas jau perskaudėjo, ar skųstis savo kasdienybe ji nelinkusi, esą taip pripratusi, ir su vienatve jai gerai.

Tokių istorijų M.Štelemekas girdėjo ne vieną ir ne dvi, todėl vertindamas susiklosčiusią vyrų mirtingumo situaciją šalyje jis linkęs atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje kalbant apie senjorus dažnu atveju kalbama apie moteris, nes vyresnio amžiaus vyrų vos trečdalis telikęs.

Kas dėl tokios situacijos turėtų prisiimti atsakomybę ir kiek ilgai dar leisime lietuvėms našlauti, vienareikšmiškai atsakyti vėlgi sudėtinga. Atlikti tyrimai rodo, kad norint esminių pokyčių turėtų keistis kompleksinės priežastys: sveikatos apsauga, pačių žmonių sąmoningumas, tiek ligų, tiek alkoholizmo prevencija, judrumas, atsargumas kelyje.

Reikia pripažinti, kad 25-eri nepriklausomos Lietuvos metai – nepakankamai ilgas laiko tarpas norint pavyti sparčiai vidutine gyvenimo trukme mus pralenkusius vakariečius. Matyt, prireiks dar ne vieno dešimtmečio, kol Lietuvos vyrų amžius pailgės bent puse tiek, kad prisivytų Lietuvos moteris.

Galbūt vertėtų daugiau dėmesio skirti ir socialiai pažeidžiamų grupių klausimams? Juolab kad atlikti naujausi mokslininkų tyrimai įrodo, jog mirties priežastys slypi neigiamuose žmogaus išgyvenimuose. Štai Čikagos universiteto psichologas dr. Johnas Cacioppo teigia, kad vienatvė, ypač vyresniame amžiuje, riziką mirti anksčiau laiko padidina net 14 proc. Beje, ji, kaip ir miego trūkumas, skatina organizmo senėjimo procesus ir silpnina imuninę sistemą.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, šeimos santykių tyrinėtoja Aušra Maslauskaitė

Jeigu lyginsime Lietuvą su Estija, Lenkija ar Vengrija, matysime, kad mūsų šalyje pakartotinių partnerysčių sukuriama kur kas mažiau. Lietuvės iširus pirmajai santuokai ar mirus partneriui naują šeimą sukuria gana retai. Statistika rodo vos 20 proc. pakartotinių santuokų (dažniausiai po 40 metų). Ši tendencija Lietuvoje stebima jau keletą dešimtmečių.

Taip pat gana populiaru sutikus antrą ar trečią gyvenimo partnerį šio ryšio oficialiai neregistruoti, taigi šiandien statistika neatspindi visos šalies paveikslo, bet tendencijos akivaizdžios.

Žinoma, nemaža dalis moterų tokiam žingsniui nebesiryžta, mieliau orientuodamosi į šeiminį gyvenimą: pasineria į anūkų ar daržų priežiūrą, nors netrūksta ir varstančiųjų trečiojo amžiaus universiteto duris (tai priklauso nuo išsilavinimo ir pasirinkto gyvenimo būdo).

Iš dalies tokią situaciją Lietuvoje lemia demografinis vyrų trūkumas: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje moterų buvo 231,5 tūkst. daugiau negu vyrų – 1587,5 tūkst. moterų ir 1356 tūkst. vyrų. Išsituokusių moterų buvo 1,7 karto, našlių – net 7 kartus daugiau nei vyrų, o didžiausias vyrų mirtingumas fiksuojamas būtent vidutinio amžiaus grupėje – nuo 30 iki 55 metų. Taigi nereikėtų pamiršti, kad moterų norus ir ketinimus sukurti šeimą antrą ar trečią kartą jaunesniame amžiuje riboja demografiniai šalies barjerai.

Kitas momentas – kurdami šeimą žmonės mėgsta vadovautis panašumo principu: aukštąjį išsilavinimą įgijusios moterys nori į save panašių partnerių. Deja, iš sovietmečio paveldėtas išsilavinimo modelis gana skirtingas, taigi rasti sau tinkamą porą ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto profesorė sociologė Sarmitė Mikulionienė

VEIDAS: Su kokiais sunkumais susiduria po sutuoktinio ar partnerio mirties vienišos likusios moterys?

S.M.: Gyvenimo partnerio mirtis – vienas labiausiai sutuoktinį traumuojančių įvykių, dažnam atlaikyti šią netektį tampa rimtu iššūkiu. Artimo žmogaus netektį lydi vienišumo jausmas ir gyvenimo prasmės netekimo klausimas (kam aš dabar reikalinga/-as?). Bet, kaip matyti ir šalies statistikos, Lietuvoje našlėmis pasmerktos likti moterys. Didžioji jų dalis sutuoktinių netenka vyresniame amžiuje, bet tai nereiškia, kad jos iki pat mirties išlieka vienišos. Įprastai šalia jų gyvena jau suaugusios ir savo šeimas sukūrusios atžalos, taigi moterys įtraukiamos į aktyvų socialinį gyvenimą. Manoma, kad pakaitinė veikla ir socialiniai ryšiai palengvina susitaikymą su mylimo žmogaus netektimi.

VEIDAS: Išeitų, kad esant tokiai situacijai sudėtingiausia asmeniui, neturinčiam socialinių atramų?

S.M.: Praradus vieną ar kitą socialinį vaidmenį mums įprasta pakeisti jį kitu. Tarkime, gana dažnai į pensiją išėjęs žmogus jaučiasi labai nelaimingas ir nereikalingas, tačiau atradęs save savanoriškoje veikloje atsitiesia. Taigi sugriūvus įprastai dienotvarkei (mirus artimajam ar išėjus į pensiją) svarbiausia nesutrikti ir sugebėti pakeisti vieną veiklą kita. Tai ir leidžia moterims po šeimos nario mirties įveikti vienatvę. Sociologai sutaria, kad būtent jos yra socialinio ryšio su aplinka palaikytojos, turi draugystės tinklus, priešingai nei vyrai. Žinome ne vieną pavyzdį, kai po žmonos mirties sutuoktinis sunkiai pasirūpina savimi ir buitimi.

VEIDAS: Siekiant mažinti našlių statistiką išeitimi galėtų tapti jaunesnių gyvenimo partnerių pasirinkimas jaunystės metais?

S.M.: Jei tik kas taip racionaliai ir pragmatiškai žvelgtų į šeimos kūrimą, pagal statistinį vidurkį pakaktų sukurti šeimą su penkeriais metais jaunesniu partneriu, ir būtų galima tikėtis, kad bendro gyvenimo trukmė susilygins. Deja, kuriant šeimą apie tokius dalykus nesusimąstoma.

VEIDAS: Ar galėtumėte išskirti, kas lemia skirtingą vyrų ir moterų gyvenimo trukmę?

S.M.: Gyvenimo trukmės skirtumai nulemti biologinių (genetiškai užprogramuotų) ir elgsenos veiksnių. Pirmieji nuo mūsų nepriklauso, tačiau antruosius lemiame patys, tai neatsiejama nuo mūsų gyvenimo būdo. Tarkime, vyrai mėgsta riziką, aktyvią veiklą, yra linkę rungtyniauti ir piktnaudžiauti alkoholiu, rūkyti ir pan. Taip pat vyrai dažniau renkasi darbovietes, kur apstu kenksmingų veiksnių: fizinis darbas, vadovaujamo darbo pozicijos, dažnas stresas, o tai neabejotinai prisideda prie gyvenimo trukmės trumpėjimo.

Žinoma, vis labiau įsibėgėjant feminizacijos procesui ir moterys užima atsakingus postus, taigi labiau išsivysčiusiose šalyse demografai jau stebi vyrų ir moterų gyvenimo trukmės supanašėjimą.

VEIDAS: Ar gali būti, kad vyrų gyvenimo trukmei kenkia pernelyg atkaklus siekis atrodyti vyriškiems?

S.M.: Labai tikėtina, kad skirtingas lyčių atstovų požiūris į savo kūną prisideda prie skirtingos jų gyvenimo trukmės: moterys siekia grožio, o vyrai – jėgos. Kitas dalykas, kad moterys linkusios labiau rūpintis savo sveikata, o vyrai vadovaujasi posakiu, kad juos kur kas labiau puošia randai. Taigi dėl nepamatuotos rizikos ir siekio pateisinti vyriškumo įvaizdį trumpėja ir gyvenimo trukmė.

VEIDAS: Kokie dar veiksniai trumpina mūsų vyrų amžių?

S.M.: Šiuo atveju galima kalbėti apie antihumanistinį požiūrį į žmogų (mūsų šalyje vis dar nevertinama individo gyvybė, nejuntama pagarbos asmeniui). Tai tam tikras sovietmečio palikimas. Jei pasižiūrėsime, kada didžiausias Lietuvos vyrų mirtingumo pikas, pamatysime, kad mažėti jų ima panašiai nuo paauglystės iki pat brandaus amžiaus. Pagal gyvenimo trukmę Lietuvos vyrus nuo moterų skiria vienuolikos metų skirtumas.

Lietuvos vyrų mirtingumą lemia

Kita

Virškinimo sistemos ligos

Piktybiniai navikai

Kraujotakos sistemos ligos

Išorinės mirties priežastys

Amžiaus grupės: 20–29 m.

20–59 m.

Mirties priežasčių dalis: 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 proc.

Šaltinis: Higienos institutes, 2012 m.

Moterų ir vyrų pasiskirstymas ES valstybėse narėse 2013 m. (metų pradžioje, tūkst.)

Šalis                           Moterų     Vyrų                  100 vyrų teko moterų

Estija                          704                   616,2                 114

Graikija              5649,2     5413,3     104

Latvija               1097,2     926,6                 118

Lenkija               19 884     18 649,3   107

Lietuva               1603                  1368,9     117

Liuksemburgas         268,6                 268,4                 100

Nyderlandai                     8472,2     8307,3     102

Portugalija                     5491,6     4995,7     110

Prancūzija            33 814,2   31 764,6   107

Vokietija             41 673,7   40 346,9   103

Šaltinis: Eurostato duomenų bazė, 2014 m.

kn

Lenkų pabėgėliai mergaičių gimnazijos flygelyje kraustosi į klases, parke džiauna išsiskalbtus rūbus, kemša šiaudus į maišus. Parke sargo sūnus Zigis, oriniu šautuvėliu prišaudęs balandžių, neša jiems, jie peša paukščius ir, užsikūrę lauželį, verda skardinėj, o į Ditos mylimą jazminų krūmą stovi įvažiavęs prabangus automobilis.
Mokytojas Ulpis piešimo kabinete renka į kelias dalis suskilusią “Poetės” – savo žmonos – romantišką galvą ir piktai šaukia ant tokia reta pabėgėlių ir pasaulinio karo proga truputį išgėrusio gimnazijos sargo:
– Klasių neužtenka? Tai būtinai į piešimo kabinetą? Molbertai, paveikslai suversti, viskas į šukes.
– Liepė, – teisinasi sargas, – atskirą kabinetą vienai garsiai lenkų artistei palaisvint. Bet tikrai ne aš, patys lenkai jūsų žmonos galvą nuvertė. Aš jūsų žmoną labai gerbiu ir mano sūnus Zigis jos eilėraštį atmintinai gali pakartot…
Mokytojas nešasi glėbyje prispaudęs prie krūtinės “Poetės” galvos dalis pro parko žolę trypiančius, kažkur skubančius su daiktais ir jį netyčia stumdančius, valgį verdančius, laužančius šakas pabėgėlius, eina iškėlęs galvą, kentėdamas, bet prie jazminų krūmo, prie mašinos, priverstos kažkokių kartoninių dėžių, dėželių, patefono plokštelių, atdaros išsipylusios pudrinės ant numesto šilkinio raudono chalato, sustoja ir garsiai sako be galo įskaudintas, rodos, visai Lenkijai ir visam civilizuotam pasauliui:
– Karas ne priežastis daužyt meno kūrinius. Skulptūras… Taip barbarai siautė Romos imperijoj.
Pabėgėliai, užsiėmę savo reikalais, išvarginti karo, tik pakelia galvas, pasižiūri į keistą kažką rėkaujantį ne jų kalba žmogų ir darbuojasi toliau.
– Vis tiek tvirtinu ir, kol gyvas, tvirtinsiu, – šaukia piešimo mokytojas, – kad karas ne pasiteisinimas ir žmoniškumas, civilizacija, meno vertybės neturi būti trypiamos!
Užgirsta išvestą iš pusiausvyros savo vyrą ir Dita. Ji sėdi su savo mergaite Aušrine prie stalo su svečiais – Une ir cemento fabriko inžinieriumi Vilhelmu Blėdžiu.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Kiekviename mūsų slypi ilgaamžiškumo potencialas, tačiau savo gyvenimo trukme tebesame trumpiausiai gyvenanti tauta Europos Sąjungoje. Kokios priežastys lemia ankstyvą lietuvių mirtingumą ir nevaisingas jaunystės eliksyro paieškas?

„Mano bendramečiai, gailintys pinigų kelionėms, sportui ar užsidarantys vienatvės kiaute, išleidžia juos pirkdami vaistus“, – sako Alytaus trečiojo amžiaus universiteto direktorė ir studentė Janina Ingelevičienė. Ji neabejoja, kad permąstę savo prioritetus ir bent kiek pakoregavę gyvenimo įpročius Lietuvos senjorai iš mirties atsikovotų ne vienus gyvenimo metus.
„Užsiimti jaunystės eliksyro paieškomis sulaukus senyvo amžiaus – tam tikras humoras. Tačiau neabejoju, kad mano gyvenimui jo suteikia artimieji. Jeigu šeimoje tau gera, nepastebimai atjaunėji žvelgdamas į savo vaikus ir anūkus“, – tvirtina 85-erių metų jubiliejų pasitikęs biologijos mokslų daktaras prof. Ričardas Kazlauskas. Jo pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad šeimoje gyvenantys žmonės ilgiau išlieka sveiki ir jaučiasi laimingesni.
Deja, gyvename šalyje, kurioje perkopus 65-erių metų ribą vyresniems žmonėms kas penkerius metus prisideda vis po vieną ligą. Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos direktoriaus Zenono Javtoko, sulaukus 70 metų Lietuvoje vienam žmogui vidutiniškai tenka po tris ligas ir tik vos 3,2 proc. šalies gyventojų neturi nusiskundimų dėl sveikatos.
„Per pastaruosius septynerius metus 85-erių metų ir vyresnių žmonių Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro karto. Tačiau jų gyvenimo trukmė, palyginti su kitais europiečiais, tebėra viena trumpiausių Europos Sąjungoje. Nei gyvenimo trukme, nei savijauta mūsų senjorai su vakariečiais lygintis vis dar negali“, – aiškina Visuomenės sveikatos specialistas.
Iš tiesų kada tiksliai žmogų užklumpa senatvė, apibrėžti gana sunku. Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. dr. Albinas Bagdonas pabrėžia, kad tai labai individualu. Šiam reiškiniui įtakos turi pasirinktas žmogaus gyvenimo būdas, imuninė sistema ir genetika. Į septintą dešimtį įkopusio pašnekovo teigimu, labiausiai žmones sendina nuolankumas gyvenimo negandoms ir pripažinimas, kad jau pasenau: „Kad ir skaudamais sąnariais, bet į gyvenimą kabintis būtina. Labai daug priklauso ir nuo individo nuostatų, nusiteikimo, noro bendrauti su bendraamžiais. Vieni seneliais tampa 55-erių, kiti senatvės nepripažįsta iki pat mirties.“
Taigi senėjant visuomenei tampa nepaprastai svarbu, kad vyresnio amžiaus žmonės išliktų sveiki, nepriklausomi nuo savo artimųjų ir galėtų gyventi savarankišką gyvenimą.
Dalis senjorų jau žino, ko reikia norint bent kiek pailginti savo gyvenimo trukmę, išsaugoti gerą savijautą ir patrauklią išvaizdą, tačiau dalis į bet kokius mėginimus ieškoti prarastos jaunystės eliksyro numoja ranka.
Tai atskleidžia ir Statistikos departamento duomenys: nors lietuviai ir gyvena ilgiau nei prieš kelis dešimtmečius, jų sveikata, savijauta bei gyvenimo kokybė sulaukus vyresnio amžiaus tampa gerokai prastesnė nei japonų, švedų ar vokiečių.
ES statistikos biuro „Eurostat“ prognozė skelbia, kad šių dienų lietuvė moteris, sulaukusi 65-erių, gyvens dar 19,2 metų (bet iš jų tik kiek mažiau nei septynerius metus bus geros sveikatos), o vyrai, sulaukę 65-erių, gali tikėtis gyventi keturiolika metų (iš jų tik maždaug šešerius bus sveiki). Norint įsitikinti padėties rimtumu pakanka užsukti į bet kurią Lietuvos polikliniką, kad pamatytum, kiek jos koridoriuose – gyvenimu nusivylusių senjorų.
„Valstybės pagrindas turėtų būti sveikas ir stiprus žmogus. Juk nuo jo savijautos ir aktyvumo priklauso valstybės stiprybė. Deja, šiandien Lietuvos sveikatos apsaugos sistema visiškai nepasirengusi ilgėjančiai žmonių gyvenimo trukmei: ji orientuota vien į simptominį gydymą, o tai nė iš tolo nekreipia į sveiką gyvenseną ir ilgaamžiškumą“, – argumentuoja Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų prezidentas prof. dr. Algimantas Kirkutis.
Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos senjorų senatvė, jei jų nekankintų materialinis nepriteklius ir sveikatos sutrikimai. Tai būtų panašu į geriausią gyvenimo laikotarpį: juk namai pastatyti, visi darbai nudirbti, vaikai užauginti – telieka gilintis į savo prigimtį ir džiaugtis tuo, ką užgyvenai. „Tačiau mūsų pensininkas primena buroką: sėdi vargšas kampe ir žiūri televizorių. Kitaip tariant, mūsų senjorai nė iš tolo neprilygsta kemperiais keliaujantiems senoliams iš Vakarų Europos“, – liūdnai konstatuoja profesorius.

Ilgaamžių sparčiai daugėja
Pasitelkus tradicinę mediciną šiandien jau galima laikinai pristabdyti vieną ar kitą ligą, tačiau jei žmonės nekeis įprasto gyvenimo būdo, vaistai neišgelbės. Tuo neabejoja nei medikai, nei pasaulio mokslininkai, vis daugiau dėmesio skiriantys ilgo gyvenimo paieškoms.
Priminsime, kad 1950 m. pasaulyje suskaičiuota 14,5 mln. vyresnių nei 80 metų žmonių, o šiuo metu jų skaičius perkopęs 100 mln. Prognozuojama, kad 2050-aisiais šis rodiklis priartės prie 400 mln. O tai reiškia, kad šimto metų sulauks jau daugiau nei pusė visų šiandien gimstančių kūdikių.
Remiantis Lietuvos statistika matyti, kad ilgaamžių daugėja ir mūsų šalyje. 2012-aisiais Lietuvoje gyveno 543 tūkst. 65-erių ir vyresnio amžiaus žmonių, ypač padaugėjo 80-mečių. Prognozuojama, kad nuo 2001 iki 2013-ųjų jų pagausės 58 tūkstančiais, o šiuo metu jų suskaičiuojama 138 tūkst. (tose pačiose amžiaus grupėse moterų du kartus daugiau nei vyrų).
R.Kazlauskas liūdnai šypteli: „Jūsų statistika tiksli. Vyrai Lietuvoje tempia trumpiau. Buvusios mano bendrakursės iki pat šiol pasiramsčiuodamos lazdele gyvuoja, deja, iš vaikinų aš paskutinis gyvas.“
Didžiausiu ilgaamžiškumo priešu sėdimą darbą vadinantis pašnekovas sako per savo karjerą surengęs per 40 ekspedicijų, daug keliavęs, vasaras leisdavęs su studentais gamtoje. „Gal ji ir apdovanoja žmogų ilgaamžiškumu? Gamtoje esu praleidęs nepalyginti daugiau valandų nei laboratorijoje. Ir dabar mane pagavote žaliame skverelyje: sėdžiu ant suolelio balandžių ir žvirblių apsuptyje, lesindamas kuosas. Senatvėje taip pat būna gražių valandų. Nepaisant to, kad sveikata šlubuoja, prisitaikai ir toliau gyveni“, – tikina profesorius.
Nepaisant ilgėjančios lietuvių gyvenimo trukmės tenka pripažinti, kad mūsų senjorams lygintis su vakariečiais (ir savo sveikata, ir nugyventais metais) dar anksti: tebesame trumpiausiai gyvenanti tauta Europos Sąjungoje.
Svarbu tai, kad vilties sulaukti ilgesnių metų nei mūsų protėviams teikia molekulinės genetikos tyrinėtojai, aptikę žinduolių „senėjimo geną“. Taigi tikėtina, kad ateityje pasitelkus genų inžineriją mokslininkams pavyks pailginti ir žmonių gyvenimo trukmę.
Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Artūras Razbaradauskas neabejoja: ateis laikas, kai žmogaus gyvenimo trukmė sieks 150 ar 180 metų. Bet iki tol jis siūlo rinktis sveiką gyvenimo būdą: išmokti gyventi be alkoholio ir kitų svaigalų, gebėti valdyti stresines situacijas, prisiminti kokybiško miego valandas (7–8 val.), paisyti taisyklingos mitybos ir higienos normų (nepadauginti baltąja mirtimi pramintų produktų, nemaišyti angliavandenių su baltymais), vengti nuolatinio skubėjimo ir daug judėti (kai nebejudėsi – numirsi).
Vokietijoje įsikūrusio M.Plancko demografinių tyrimų instituto vadovas Jamesas Vaupelis mano, kad jau 2100-aisiais vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė sieks šimtą metų.
Vis dėlto kur kas vyresniais nei šimto metų ilgaamžiais garsėjantį Ekvadoro kaimą aplankęs Argentinos medikas ir žurnalistas Richardas Coleris konstatuoja, kad lig šiol žmonijos sukurti vaistai gelbsti tik nuo senatvės padarinių, bet jis neatmeta tikimybės, jog kažkada senatvę bus galima tiesiog „išgydyti“.
Ekvadoro senolių ilgaamžiškumu domėjęs R.Coleris atkreipia dėmesį į tai, kad vietiniai senjorai iki šiol tebegyvena visavertį seksualinį gyvenimą: 50-ies jie dar augina vaikus, 70-ies svarsto, ar nereikėtų keisti gyvenimo partnerio, jie nenešioja akinių, jų nevargina aukštas kraujo spaudimas. Vietiniai atsparūs ir negalavimams, kurie dažniausiai užklumpa senyvo amžiaus žmones.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Pensinis amžius – geriausias laikas keliauti“, – teigia Lietuvos senjorai, apžiūrėję ne tik įdomiausias Lietuvos vietas, bet ir išmaišę visą Europą.

Dar prieš gerą dešimtmetį būdavo keista stebėti pagyvenusių vokiečių, anglų ar japonų pilnus autobusus bei savarankiškai keliaujančius solidaus amžiaus amerikiečius. Ir kur nebus keista, jei prieš akis iš karto iškildavo vargano, pikto lietuvio pensininko vaizdas. Žmogaus, kuris per visą savo gyvenimą nuo savo namų nenutolo daugiau nei 50 kilometrų spinduliu.
Tačiau toks stereotipinis nelaimingo senolio įvaizdis jau ir Lietuvoje sparčiai grimzta praeitin. Šiandieninis senjoras – įvairių socialinių programų bei bendraamžių klubų dalyvis, besimokantis naujų amatų, užsienio kalbų ar dirbti kompiuteriu, dažnai savanoriaujantis ir pagal galimybes keliaujantis po Lietuvą bei kitas šalis.

Be kelionių greit pasensi
„Be kelionių greit pasensi, be kelionių nesmagu. Jei pusę metų neišvykstu į kelionę, man oro ima trūkti“, – juokdamasi sako 77 metų Molėtų gyventoja Olė Kimbartienė, jos pačios skaičiavimais, aplankiusi jau 18 šalių, o kai kurias – net ne po kartą. „Kelionės – geriausias vaistas ir nuo blogos nuotaikos, ir nuo smulkių negalavimų“, – antrina ir kiti solidaus amžiaus pašnekovai.
Kalbinti senjorai dažnai ir jaunystėje negalėjo nusėdėti vietoje, jei ne po Lietuvą, tai po Sovietų Sąjungos respublikas keliaudavo, na, o šiai žlugus maršrutai nusidriekė ir į kitas šalis. Tiesa, savarankiškai keliauti ryžtasi retas senjoras. Vyresnio amžiaus turistai dažniausiai keliauja lydimi šeimos narių arba keliones perka kelionių agentūrose ir po Europą žvalgosi kartu su grupe.
O.Kimbartienė keliones dažniausiai perka iš kelionių agentūrų, tik renkasi ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. „Man labiau patinka vėsesnis oras, be to, tuo metu mažiau turistų“, – dėsto keliautoja.
Svarbu ir tai, kad neturistinio sezono metu kelionių bei ekskursijų kainos šiek tiek mažesnės. Be to, pasak O.Kimbartienės, tuo metu keliauja daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Štai pavasarinė kelionė į Kiprą išsiskyrė tuo, kad vyko daugiau mūsų pašnekovės amžiaus žmonių, nemažai keliavusių po pasaulį, todėl moteris kelionėje jautėsi kur kas jaukiau.
Dažnai kelionės įspūdžiai priklauso ne tik nuo bendrakeleivių, bet ir nuo kelionių agentūros darbuotojų darbo bei sąžiningumo. Kartais pasitaiko net ir labai nemalonių kuriozų, dėl kurių nukenčia keliautojai, nemažai sumokėję už galimybę pamatyti naują šalį. Pavyzdžiui, pirmą kartą viešinčios Turkijoje ponios Olės grupę vedžiojo gidas, neturintis licencijos. Savaime suprantama, keliautojai mažai ką pamatė ir sužinojo, mat buvo vedžiojami miestų pakraščiais, neturistiniais ir nepopuliariais maršrutais.
Tačiau nemaloniausias dalykas, pasak O.Kimbartienės, yra gidų apgaulės, kai jie už ekskursijas iš turistų nuplėšia gerokai daugiau, nei jos iš tiesų kainavo. „Tada jautiesi toks pažemintas“, – sako moteris. Vis dėlto net ir tokie nemalonūs dalykai nenustelbia naujos šalies pažinimo džiaugsmo.
Kipre keliautoja šiek tiek nusivylė, kai jų grupė buvo apgyvendinta atokiau nuo turistinio centro, nes pačiam nueiti toli, o taksi kainuoja brangiai, bet ir tai nesutrukdė grožėtis vaizdinga sala – į Viduržemio jūrą smingančiomis uolomis, kalnais, apžėlusiais alyvmedžiais, didingu Olimpo klanu, Afroditės šventykla, kurioje, rodo, atgyja visos senovės legendos ir paslaptingi mitai.
Keliautojos žodžiais, ją sužavėjo ir kvapą gniaužianti panorama nuo trečio pagal aukštį pasaulyje Teidės ugnikalnio, vulkaninėje Tenerifės saloje, ir nuostabi Norvegijos gamta. „Kiekvienoje šalyje randi tiek daug įdomaus“, – šypsodamasi pasakoja ponia Olė, šiuo metu kaip tik besižvalganti naujos kelionės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Britain's Queen Elizabeth waves from the Spirit of Chartwell during the Diamond Jubilee River Pageant on the River Thames, in London

Daugybę amžių sėdėjimas soste buvo pavojingas darbas. Skirtingais laikmečiais valdovams grėsė karūnos praradimas, nužudymas arba egzekucija. Daug perversmų įvyko dar ir visai nesenais laikais. Štai Portugalija karalyste nustojo buvusi 1910 m., Italija respublika tapo 1946 m., o Graikijos monarchija likviduota 1973 m.
Daugybę permainų XX amžiuje išgyveno ir Ispanijos karalystė: 1931 m. karalius Alfonsas XIII buvo priverstas palikti šalį. Nors tai jis padarė ir neatsisakęs sosto, Ispanija buvo paskelbta respublika. Vėliau prasidėjo Francisco Franco diktatūros laikotarpis, kuris tęsėsi iki 1975 m. Ir tik po Franco mirties Ispanijos karaliaus sostą užėmė Chuanas Carlosas I, tebekaraliaujantis iki šiol.
Taigi po monarchijų merdėjimo šimtmečio (1870–1973) visame pasaulyje monarchijoms atėjo aukso amžius. Jau keturis dešimtmečius, o ypač pastarąjį, pirmą kartą istorijoje, valdančiosios dinastijos gali būti beveik ramios dėl valdymo tęstinumo. Ir ne tik Europoje. Vienas įdomesnių vadinamojo Arabų pavasario aspektų yra faktas, kad visi nuversti režimai – Egipte, Tunise, Libijoje – buvo respublikos. O štai monarchijos per plačiai nuskambėjusių revoliucijų metus reikšmingiau nenukentėjo, net jei jose neramumų ir būta, o, tarkime, Bahreine karališkoji šeima protestus tramdė gana žiauriai.
Dauguma monarchų suvokė, kad kietos rankos metodika paseno ir šiais laikais nebepasiteisina. Karaliai suprato, jog norint išsilaikyti soste bene geriausiai tinka britų modelis, arba konstitucinė monarchija su ribota valdžia, jie taip pat suvokė, kad monarchams būtina keistis, tapti lankstesniems. Dauguma šių laikų karalių visiškai kitokie nei jų pirmtakai. Tarkime, Saudo Arabijos valdančioji šeima, sukrėsta Arabų pavasario, „surado“ 24 mlrd. JAV dolerių tarnautojų atlyginimams padidinti, švietimo ir socialinio aprūpinimo finansavimui pagerinti; Jordanijos karalius Abdulah II nuramino protestus atstatydindamas premjerą; o Maroko karalius Mohamedas VI sutiko pasirašyti naująją konstituciją.
Tiesa, arabų monarchams padėjo ir tai, kad jie turi religinę valdžią. Tarkime, Jordanijos karalius laikomas pranašo Mahometo tiesioginiu įpėdiniu. Saudo Arabijos karalius Abdulah yra šventųjų miestų Mekos ir Medinos globėjas. Toks masių prisirišimas prie valdymo religinės pusės gali atrodyti naivus šaltiems ir racionaliems monarchistams Šiaurės Europoje. Tačiau giliau pažvelgus į, pavyzdžiui, britų simpatijas savo karalienei, pasirodo, kad po politinio išmintingumo skraiste slypi toks pats archajiškas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

as, egzotiškas sentimentalizmas.

Mažiau nei prieš du dešimtmečius 55 metų sulaukusios moterys Lietuvoje išeidavo į pensiją. Šiandien lietuviai jau mano, kad senatvė prasideda nuo 66 metų. Vakarų visuomenėse ilgėjant gyvenimo trukmei, senatvės slenkstis vis tolsta – žmonės ilgiau išlieka jaunatviški ir aktyvūs vartotojai.

Šakių rajone gyvenantis Jonas Mislauskas šiemet atšventė 60-ies metų jubiliejų, tačiau nė vienam jo pažįstamam neapsiverstų liežuvis pavadinti jo senjoru. Kaime gyvenantis vyras – aktyvus vartotojas, naujausias technologijas išbandantis gerokai anksčiau negu vilnietės, universitetinį išsilavinimą turinčios trisdešimtmetės jo dukterėčios. R.Mislauskas filmus namie žiūri per metro įstrižainės televizorių ir 3D akinius, kavą ruošia kavos virimo aparatu, per keturių branduolių ir keturių gigabaitų atmintiems kompiuterį pasileidžia internetinę televiziją (IPTV), o vilnietės jo dukterėčios nė neketina keisti penkerių metų senumo nešiojamųjų kompiuterių. Be to, vyras savarankiškai mokosi anglų kalbos, prieš penkerius metus vietinėje bibliotekoje ir mokykloje baigė kompiuterių kursus, kurie ir tapo jo kompiuterinio raštingumo pradžia.
“Domiuosi technologinėmis naujovėmis, nes daugiau neturiu ko veikti. Tai mano hobis, turiningesnis laisvalaikio leidimas”, – aiškina elektriku dirbęs, o šiuo metu dėl sveikatos sutrikimų į pensiją išėjęs J.Maslauskas.
Šio šešiasdešimtmečio vyro pavyzdys iliustruoja tai, apie ką jau aktyviai kalba Vakarų šalių demografai ir psichologai: ilgėjant gyvenimo trukmei žmonės ilgiau išlieka jaunatviški, aktyvūs vartotojai, o senatvės slenkstis vis stumiasi tolyn.
1982 m. pirmosios Pasaulio senėjimo asamblėjos metu ekspertai nutarė, kad senatvė prasideda nuo 60 metų, tačiau po dvidešimties metų vykusioje antrojoje Pasaulio senėjimo asamblėjoje šį teiginį paneigė ir atsisakė nustatyti senatvės slenkstį pabrėždami, kad jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai.
“Praeityje senatvė buvo apibrėžiama kaip gyvenimo tarpsnis nuo 65 metų iki mirties. Dabar ši samprata keičiasi. Kada žmogus pasensta? Tokio dalyko neįmanoma apibrėžti. Senėjimas – neišvengiamas procesas, bet senatvė yra individuali ir subjektyvi būsena, priklausanti nuo kiekvieno žmogaus”, – teigia medicinos instituto “Halitus” Buenos Airėse direktorius Sergio Pasqualini.

Lietuvoje senatvė – nuo 66 metų

Neseniai paskelbtas Europos socialinis tyrimas atskleidė skirtingą europiečių požiūrį į senatvės pradžią. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje senatvės pradžia laikomi 66-ieji metai. Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesorius Algis Krupavičius mano, kad tai susiję su pensinio amžiaus pradžia ir Lietuvoje vykusiomis diskusijomis šią ribą nukelti iki 65-erių metų. Dėl visuomenės senėjimo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės Vakaruose pensinis amžius, kuris dažniausiai visuomenės akyse siejamas su senatvės pradžia, vis stumiasi į priekį. Prisiminkime, kad sovietmečiu 55 metų moteris Lietuvoje jau išeidavo į pensiją. Šiandien, jei kas išdrįstų tokio amžiaus moterį pavadinti močiute, užsidirbtų mėlynę po akimi.
Europos socialinis tyrimas parodė, kad vėliausiai “pasensta” Graikijos gyventojai – jų senatvės slenkstis yra 68 metai. O štai kitose Vakarų ir Skandinavijos šalyse žmogus senu pradedamas laikyti anksčiau: Didžiojoje Britanijoje – nuo 59-erių, Vokietijoje – nuo 61,5, Švedijoje – nuo 62-ejų metų.
Taigi senatvės slenksčiui pasistūmus į priekį, JAV ir Vakarų Europoje jau keletą metų kalbama apie tai, kad šešiasdešimtmečiai nebėra pasyvūs senukai. Jie – vakarykščiai keturiasdešimtmečiai, kurie elgiasi, domisi ir vartoja bemaž taip pat aktyviai, kaip prieš dešimtmetį šios amžiaus grupės gyventojai.
“Palyginti su mano kartos žmonėmis (man 70 metų), mūsų tėvai negalėjo daryti to, ką mes darome dabar. Tėvai anksčiau suvargo, paseno dėl didelio fizinio krūvio ir prastos mitybos. Juk anksčiau žmogų valgydavo ligos, o dabar medicina pagelbsti išlikti sveikesniam. Be to, dabar smarkiai pasikeitusi mityba, ir tai gali pratęsti žmogaus jaunatviškumą. Dabartinis šešiasdešimtmetis gerokai aktyvesnis negu prieš 20 metų – jis ilgiau dirba, gyvena, viskuo domisi”, – pritaria ir Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas profesorius Albinas Bagdonas.
63 metų kaunietė Stefanija Šaltkauskienė – aktyvesnės šešiasdešimtmečių kartos atstovė. Moteris beveik kiekvienais metais keliauja į užsienį – su kelionių agentūra šiemet aplankė Škotiją, ankstesniais metais viešėjo Skandinavijoje ir net Maroke. “Kai tik atsiranda galimybė ir vaikai truputį pafinansuoja, tai ir važiuoju”, – pasakoja ponia Stefanija.
Moteris taip pat mėgsta lankytis kultūros renginiuose – vaikšto į Maironio literatūros muziejaus renginius, teatro studiją, be to, ketina pradėti lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, kuriame vyksta paskaitos vyresnio amžiaus žmonėms. Kaunietei nesvetimos ir technologijos – su užsienyje gyvenančiais artimaisiais ji pabendrauja per skaipą. “Manau, kad nuo paties žmogaus priklauso, kada ateina senatvė. Jei neblogai jautiesi, domiesi, keliauji ir dar vis kažko nori, tai, manau, esi visiškai nesenas”, – svarsto S.Šaltkauskienė.
O tokiu aktyviu gyvenimu, kokį gyvena 64 metų Orūnas Urbonas, negalėtų pasigirti net daugelis jaunuolių: vyras kasmet vasarą su šeima automobiliu keliauja po Europą, žiemą vyksta slidinėti į kalnus. Įmonėje “Audiotonas” dirbantis O.Urbonas neskuba ir į pensiją – pernelyg daug sukaupta vertingos patirties ir profesinių žinių. “Į pensiją neinu, nes tiesiog galiu dirbti. Aš negaliu sėdėti, negaliu nustygti vietoje, o minčių daug, sveikatos yra. Mano gyvybingumas priklauso nuo to, ar yra darbo”, – aiškina vyras.
“Sodros” duomenys rodo, kad šiuo metu yra 103,6 tūkst. dirbančių pensininkų – tai sudaro 8,9 proc. visų dirbančiųjų ir 9,3 proc. visų pensininkų. O dirbantys 62,5–65 metų pensininkai sudaro 30,2 proc. šios amžiaus grupės senatvės, invalidumo, netekto darbingumo pensininkų. Tiesa, dirbančių pensininkų mažėja – 2000 m. jų dirbo 131,9 tūkst. A.Bagdonas šį mažėjimą sieja su dideliu nedarbu šalyje ir šios Vyriausybės sprendimu smarkiai nurėžti pensijas dirbantiems pensininkams.
Žinoma, Lietuvoje visus šešiasdešimtmečius vadinti keturiasdešimtmečiais šiandien dar jokiu būdu negalima, tačiau tokios galimybės užuomazgų tikrai yra – bent jau didesniuose miestuose. Tai iliustruoja ne tik “Veido” kalbinti pašnekovai, bet ir faktas, kad Trečiojo amžiaus universitetas šiandien turi apie tūkstantį vyresnio amžiaus studentų.
Labiausiai Lietuvos šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių aktyvumą riboja prasta finansinė padėtis, nes pensijos Lietuvoje – vienos mažiausių Europoje. Dėl šios priežasties jie negali sėsti į autobusus ir dideliais būriais keliauti po užsienį, kaip vokiečių senjorai. Lietuvoje daugiau sau leisti gali tik tie pensininkai, kurie dar dirba, turi santaupų, yra remiami vaikų arba buvo įmonių savininkai arba vadovai. Aišku, išeičių visuomet galima rasti – kaime gyvenantis J.Maslauskas nepatenka nė į vieną kategoriją: buitinę techniką jis perka susitaupęs iš pensijos arba išperkamosios nuomos būdu. Būtent pastarasis būdas mažas pajamas gaunantiems Lietuvos pensininkams atvėrė nemažai galimybių vartoti aktyviau ir pagerinti savo buitį.
Kita priežastis, dėl kurios mūsų vyresnio amžiaus žmonės nėra tokie aktyvūs kaip jų bendraamžiai Vakarų Europoje, – kitoks mentalitetas. A.Bagdonas apgailestauja, kad dauguma Lietuvos senjorų per daug geria vaistų ir aimanuoja dėl besiartinančios mirties. “Išėjimas iš šio pasaulio – būtinybė, kurios neišvengsi, todėl nėra ko apie tai galvoti, reikia užsiimti veikla”, – moko profesorius.
Jis pataria vyresnio amžiaus žmonėms sudarinėti genealoginį medį, rašyti atsiminimus apie laikus, kurie jų vaikams pažįstami tik iš istorijos, ir ieškoti kitokių veiklų.

Jaukinasi naująsias technologijas

Nors vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje pasižymi atsargumu, ilgainiui jų vis daugiau naudojasi naujausiomis technologijomis. Jau net dviem lazdutėmis pasiremdama į bažnyčią klibikščiuojanti kaimo močiutė Smetonos laikų rankinėje nešasi mobilųjį telefoną.
Statistikos departamento duomenimis, auga ir kompiuterių naudotojų gretos – kasdien arba kartą per savaitę internetu naudojasi 16 proc. 60–74 metų amžiaus gyventojų, o 2006 m. tokių buvo tik 4,7 proc. Beje, 1 proc. 65–74 metų amžiaus gyventojų per pastaruosius metus netgi pirko internetu – 2006 m. tokių buvo 0,1 proc.
“Swedbank” klientų aptarnavimo departamento direktorė Loreta Lapinskaitė pastebi, kad senjorai pradėjo naudotis mokėjimo kortele, kaip priemone išsiimti grynųjų pinigų. “2008 m. iš tų senjorų, kurie mūsų banke gauna pensiją, naudodamiesi kortele įnešdavo ar išsiimdavo pinigų maždaug apie 50 proc., o 2011 m. viduryje šis skaičius artėja prie 80 proc. Tuo tarpu atsiskaityti mokėjimo kortele 2008 m. bent kartą per mėnesį bandydavo kas penktas, o dabar – kas trečias klientas”, – komentuoja L.Lapinskaitė.
Beje, vis tolyn stumiasi ne tik senatvės samprata, bet ir kiti gyvenimo tarpsniai – jaunuoliai vėliau tuokiasi ir gimdo vaikus. Vėliau baigiasi ir jaunystė. Europos socialinis tyrimas parodė, kad jaunais Lietuvoje nustojami vadinti 46 metų sulaukę gyventojai.

Kada prasideda senatvė
Šalis ir senu laikomo jos gyventojo amžius (m.)
Graikija    68,2
Kipras    66,9
Lietuva    66,3
Danija    64,3
Rusija    63,8
Latvija    63,1
Švedija    62,2
Vokietija    61,5
Estija    61,4
Čekija    60,7
Didžioji Britanija    59,5
Turkija    54,8

Šaltinis: 2008–2010 m. Europos socialinis tyrimas

Norėdami kuo labiau atitolinti būtinybę didinti mokesčius, darbdaviai neprieštarauja pensinio amžiaus liginimui, bet neslepia, kad tai mažins darbo našumą, todėl jau šiandien kalba tiek apie darbo vietų subsidijas, tiek apie lankstesnius darbo santykius.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas sako, kad pensinio amžiaus liginimas išspręs apie trečdalį “Sodros” problemų.

Įmonių vadovai atkreipia dėmesį, kad daugumos vyresnio amžiaus žmonių darbas yra brangesnis ir ne toks efektyvus kaip jaunimo, o tai reiškia menkesnį darbo našumą ir mažesnį įmonių konkurencingumą, penktadienį rašo “Verslo žinios”.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras sako, kad dabar svarbiausia pertvarkyti pensijų sistemą ir tik vėliau bus galima galvoti, kaip paskatinti žmones kuo ilgiau dirbti.

Koks efektas bus pasiektas ateityje dėl pensinio amžiaus ilginimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija žada informuoti.

Vandentvarkos objektų statybos, šilumos tiekimo bendrovės “Požeminiai darbai” generalinis direktorius Raimondas Baikštys skaičiuoja, kad iš 150 darbuotojų kolektyvo šiuo metu vos 3 yra sulaukę pensinio amžiaus.

Pasak jo, kai žmogui sukanka 60 ar 62 metai, perkvalifikuoti tokį darbuotoją sudėtinga, o pasiūlyti kitą darbą įmonėje ne visuomet įmanoma, todėl išeitis viena – valstybė turėtų subsidijuoti tokią darbo vietą, o solidaus amžiaus žmogus galėtų dirbti ne visą darbo laiką.

Tokios subsidijos, anot įmonių vadovų, kompensuotų sumenkusį darbo našumą ne tik ten, kur daug fizinio darbo, bet ir ten, kur reikia gero regėjimo ar dėmesio koncentracijos.

Tekstilės gamybos bendrovės “Omniteksas” pirkimo direktorius ir vienas iš akcininkų Vydas Damalakas pritartų pensinio amžiaus ilginimui, bet pripažįsta nesuprantantis, kaip iki pensijos gyvens tie, kurie neturi darbo ir negali jo susirasti. Todėl pirmiausia, anot jo, Vyriausybė turėtų skatinti naujų darbo vietų kūrimą.

“Darbdaviai turėtų būti skatinami už naujai sukurtą darbo vietą – atleidžiami nuo “Sodros” ar gyventojų pajamų mokesčių, kad ir pusmečiui ar keliems mėnesiams ir taip Vyriausybė nusiimtų nuo pečių pašalpų ir išmokų naštą”, – įsitikinęs verslininkas.

Lietuvos gyventojų nepritaria, o dar 45 proc. visiškai nepritaria planams vėlinti pensinį amžių, rodo Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų iniciatyva atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.

Tačiau beveik 40 proc. apklaustųjų tikisi, kad po dešimtmečio pensijos bus didesnės nei yra šiuo metu, rašo apklausą pristatantis naujienų portalas delfi.lt.

Visiškai pritariantys pensinio amžiaus ilginimui nurodė 2 proc. gyventojų, dar 7 proc. sakė pritariantys, o 6 proc. šiuo klausimu neturėjo tvirtos nuomonės.

Vyriausybė siūlo nuo kitų metų pradėti vėlinti pensinį amžių, kad galiausiai jis pasiektų 65 m. Šiuo metu moterys į pensiją išeina 60 metų, o vyrai – 62,5 metų.

Apklausos duomenimis, 34 proc. gyventojų vylėsi, jog po dešimtmečio pensijos bus didesnės nei dabar, 4 proc. prognozavo daug didesnes pensijas, 23 proc. manė, kad jos liks nepakitusios, daugiau kaip penktadalis prognozuoja mažėjimą.

Maždaug penktadalis apklaustų gyventojų pritarė pensijų mažinimui dirbantiems pensininkams, o 74 proc. tam nepritarė.

Maždaug po lygiai pasiskirstė atsakymai klausiant apie pritarimą valstybinių pensijų skyrimui ypač nusipelniusiems asmenims: tam pritarė 38 proc., o nepritarė 36 proc. apklaustųjų.

Absoliuti dauguma gyventojų mano, kad Lietuvoje neužtikrinama ori senatvė: pagarba senjorams, pakankama senatvės pensija visaverčiam gyvenimo lygiui. 53 proc. respondentų tvirtino visiškai nepritariantys, o 39 proc. nepritariantys teiginiui, kad Lietuvoje užtikrinama ori senatvė. Šiam teiginiui pritarė tik 2 proc. apklaustųjų.

Kauno technologijos universiteto mokslininkų iniciatyva 2010 metų gruodį-2011 metų sausį atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, projektas “Socialinių problemų stebėsena”.

Ilgaamžiškumo paslaptį atskleisti bandantys mokslininkai yra sukūrę ne vieną teoriją, tačiau daugelis jų prieštarauja Lietuvos ir užsienio šimtamečių ilgo gyvenimo receptams.

Hermannas Hesse yra pasakęs, kad oriai pasenti ir išlaikyti deramą laikyseną bei išmintį – sunkus menas. Iš tiesų ne visi ilgaamžiai džiaugiasi sulaukę šimto metų. Tačiau dauguma jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių nori gyventi ilgai ir noriai ieško receptų, kaip tapti ilgaamžiais.

Šį rugsėjį šimto metų jubiliejų atšventęs Juozas Kregždys nesiskundžia atmintimi, logiškai protauja, humoro jausmo taip pat nestokoja, bet prisipažįsta dažnai pagalvojantis, kodėl iš visų draugų ir artimųjų vienintelis tiek ilgai gyvena. “Ar aš koks kankinys, kad turiu tiek metų vargti? – klausia Vilkaviškio rajone Andriškių kaime gyvenantis vyras. – Gyvenu įsikabinęs į stalą ir lovą. Šaukštą dar pakeliu, bet pats maisto nepasigaminu. Iki daržo jau nepajėgiu nueiti. Vienas nė dienos neišsiversčiau, todėl gyvenimas ir nedžiugina. Kai reikalinga priežiūra, jautiesi našta”.

VU Gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovas Vidmantas Alekna tvirtina, kad sulaukus senatvės gyvenimo kokybė ir psichologinis klimatas priklauso nuo to, kaip žmogus jautėsi visą gyvenimą. “Labai svarbus šeimos vaidmuo. Jeigu artimųjų ryšiai tvirti, su senu žmogumi bendraujama pagarbiai, į jo patarimus įsiklausoma, toks senolis jaučiasi laimingesnis. Nors fizinės jėgos silpsta, tačiau neslegia vienišumo jausmas. Kai žmogus aktyviai dalyvauja šeimos gyvenime, turi draugų ar patinkančią veiklą, ir vėliau jo dvasinis gyvenimas būna visavertis”, – sako gydytojas, tyrinėjantis senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę.

Į pirmą kelionę – 77-erių

V.Aleknos žodžius savo gyvenimo pavyzdžiu patvirtina gydytojas Kazys Ambrozaitis, greit švęsiantis šimto metų sukaktį. Neseniai jis baigė rašyti trečią atsiminimų knygą. “Jaučiuosi puikiai. Dar galėčiau ir į tarnybą eiti”, – nusijuokia 66-erius metus gydytoju rentgenologu dirbęs profesorius ir priduria, kad jo gyvenimo variklis – kelionės.

Karo ir okupacijos metais negalėjęs keliauti, pirmą kartą aplankyti svečios šalies K.Ambrozaitis susiruošė sulaukęs 77-erių. Kol leido sveikata, jis kasmet keliaudavo – svečiavosi visose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse. Prieš kelionę susirinkdavo kiek įmanoma daugiau informacijos apie tą šalį, susidarydavo maršrutus, o grįžęs įspūdžius aprašydavo. Šiandien tie prisiminimai jį šildo. Vyras nesijaučia vienišas, nors prieš kelerius metus palaidojęs žmoną nusprendė gyventi vienas.

“Vaikai kvietė pas save, bet man patinka savarankiškai tvarkytis. Pats dar nuvažiuoju ir į miestą, susitvarkau reikalus. Tiesa, turiu šeimininkę, kuri pagamina maisto”, – pasakoja Vilniuje gyvenantis K.Ambrozaitis, kurio didžiausias rūpestis šiandien – rasti savo knygos leidėjų. Taip pat jis domisi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, po pusryčių visada pasiklauso žinias, tada perskaito laikraščius.

Profesorius įsitikinęs, kad didžioji ilgaamžiškumo paslaptis užkoduota genuose. “Ilgas amžius – paveldimas, bet labai svarbu nesugadinti genų. Todėl žmogaus gyvensena – irgi ne paskutinėje vietoje”, – mano profesorius, kurio gyvenimas nelepino. Jo tėvai, broliai ir seserys žuvo karo metais, tad iš gausios šešių asmenų šeimos ponas Kazys liko vienas. Pats taip pat kalėjo lageryje, kentė badą.

“Iš tiesų sotus ir lengvas gyvenimas neužtikrina ilgaamžiškumo ir ilgos bei laimingos senatvės. O persivalgymas ypač kenkia. Norint nenutukti, reikia valgyti nedidelėmis porcijomis šešis kartus per dieną. Organizmas pasiima tiek kilokalorijų, kiek jam reikia, tad persivalgius nereikalingas maistas virsta riebalais”, – sveiko maitinimosi paslaptis išduoda ilgaamžis ir pabrėžia, kad valgyti reikia viską.

Jis pats riboja tik druską, nes ji sulaiko skysčius organizme, todėl širdis turi daugiau darbo. Taip pat vietoje gyvūninės kilmės riebalų renkasi aliejų. K.Ambrozaitis sako, kad kasdien išgeria du puodelius kavos, kartais prie jos išlenkia ir taurelę konjako. Vadinasi, gydytojų perspėjimai, esą kava kenkia širdžiai ir trumpina gyvenimą, nėra visiškai pagrįsti.

Visą gyvenimą – riebus maistas

Kasdieniu kavos gėrimo ritualu mėgaujasi ir šimtametė Uršulė Misiūnienė. “Kiekvieną rytą gerdavau ir dabar geriu kavą. Valgydavau viską”, – sako Marijampolėje su anūko šeima gyvenanti moteris. Ji visą laiką buvo namų šeimininkė – augino savo, paskui sūnaus vaikus. “Dabar mano pagrindinis darbas – sėdėti prie telefono. Jau ne visada ir indus pajėgiu išplauti. Bet perskaitau visas knygas, kurias vaikaičiai ar provaikaičiai atneša. Visą gyvenimą labai mėgau knygas”, – pasakoja rugpjūtį šimto metų jubiliejų atšventusi moteris, kurios giminėje daugiau niekam nepavyko sulaukti tokio amžiaus.

Kaunietis Pranas Valentinas taip pat vienintelis iš savo giminaičių skaičiuoja jau šimtą šeštus metus. “Rungtyniaujame su žmona, kuris ilgiau gyvensime”, – nusijuokia P.Valentinas ir pasidžiaugia, kad neseniai atšventė septyniasdešimtąsias vestuvių metines. Ilgaamžis sako, kad šeimyninės laimės paslaptis – vienas kito supratimas ir pagarba moteriai.

“Per visus metus nebuvo jokių pykčio priepuolių ar rimtesnių barnių. Ir dabar gražiai sutariame. Žmonai jau devyniasdešimt, bet ji dar pati ir pietus, ir vakarienę paruošia. Tik jau nė vienas nepajėgiame į parduotuvę ar turgų nueiti. Dukra produktais aprūpina, o mes kaip vanagai laukiame”, – vėl pokštauja kaunietis, 45-erius metus pradirbęs geležinkelyje ryšių elektromechaniku.

Pono Prano nuomone, gyveni tol, kol judi, todėl darbas ir mėgstama veikla būtina, norint ilgai gyventi ir sulaukti gražios senatvės. O maisto P.Valentinas nesirinko – visą gyvenimą valgė riebiai. “Be kiaulienos neturėjau ką valgyti. Daug keliavau darbo reikalais, tai visada į kelionę pasiimdavau kiaulienos gabalą ir duonos. Namie žmona irgi dažniausiai mėsiškus patiekalus gamindavo”, – savo mitybos įpročius atskleidžia niekada rimtomis ligomis nesirgęs 105-erių metų vyras, paneigdamas gydytojų rekomendaciją nevalgyti riebaus maisto.

Ilgaamžiškumas užprogramuotas genuose

“Iš tiesų nereikėtų aklai pasikliauti mokslininkų teorijomis, kad atsisakius vieno ar kito produkto pavyks išvengti ligų ir sulaukti šimto metų, – tvirtina VU Gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovas V.Alekna. – Pastaruoju metu labai populiarios badavimo teorijos. Jos skelbia, kad kuo mažiau žmogus valgo, tuo sveikiau, geriau jaučiasi ir ilgiau gyvena. Tačiau šie teiginiai iki galo neįrodyti, tyrimų metodologija nėra aiški. Buvo kalbama, kad sergant kraujagyslių ligomis negalima valgyti kiaušinių, bet dabar jie reabilituoti”.

Druską gydytojai irgi vadino baltąja mirtimi, tačiau kanadietė Marie Louisie nugyveno 117 metų, nors visą gyveno mėgo itin sūrų maistą. O ilgiausiai gyvenusios pasaulio moters prancūzės Jeanne Louise Calment, kuri sulaukė 122-ejų, ilgaamžiškumo paslaptis – alyvų aliejus. Juo ilgaamžė ne tik gausiai gardindavo maistą, bet ir kasdien tepė veidą bei kūną.

Svarbiausia ilgaamžiškumo priežastis, pasak V.Aleknos, – paveldimumas. Antroje vietoje – išoriniai veiksniai ir ligos. “Didžiausias daugelio ligų rizikos veiksnys yra rūkymas. Atsisakius šio įpročio galima išvengti plaučių, sąnarių ir net kaulų ligų arba bent atitolinti jų pradžią”, – sako gydytojas ir priduria, kad sėkmingai senstama tada, kai žmogus retai serga, o išorinė aplinka jam palanki. Taip pat tada, kai žmogaus organizmas jaunesnis už kalendorinį jo amžių. “Kažin ar įmanoma prailginti žmogaus amžių, kuris yra nulemtas. Tai vidinis organizmo procesas”, – mano V.Alekna.

Užsienio mokslininkai taip pat tvirtina, kad ilgaamžiškumas genetiškai užprogramuotas. Leideno universiteto mokslininkė Eline Slagboom atliko studiją, kurios metu buvo ištirta 3,5 tūkst. ilgaamžių. Ji sako, kad šimto ir daugiau metų sulaukę žmonės turi už ligas atsakingus genus, kurie yra tiesiog “išjungti”.

Kiek Lietuvoje šimtamečių

Lietuvos gyventojų registro tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena 476 žmonės (302 moterys ir 174 vyrai), vyresni nei šimto metų. Vyriausia lietuvė jau sulaukė 117 metų, o ilgiausiai gyvenančiam vyrui 113 metų. Pernai šimto metų jubiliejų atšventė 161 asmuo, 2008 m. – 281, o 2007 m. – 246 Lietuvos gyventojai.

Pasaulio rekordininkai

• Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 200 tūkst. žmonių, atšventusių šimto metų jubiliejų. Daugiausiai (96 tūkst.) šimtamečių gyvena JAV, antrą vietą užima Japonija (joje gyvena per 40 tūkst. šimtamečių).

• Iki šiol ilgiausiai gyveno prancūzė Jeanne Louise Calment. Ji mirė prieš trejus metus, sulaukusi 122-ejų.

• Įdomu tai, kad šimtametis amerikietis gydytojas Walteris Watsonas vis dar kiekvieną dieną eina į darbą ligoninėje.

• Vasario mėnesį šimto metų gimtadienį atšventė argentinietis Francisco Varallo – vienintelis likęs gyvas futbolininkas, kuris žaidė per pirmąjį pasaulio futbolo čempionatą, vykusį prieš 80 metų.

• Prieš pora savaičių Belgijoje šimto metų sukaktį minėjo seniausios pasaulio dvynės Gabrielle Vaudremer ir Marie Hendrix.

• Ilgiausiai susituokę – net 80 metų – išgyveno 101-erių metų Paulas ir 93-ejų May Onesiai iš JAV.

• Harry Stevensas išgarsėjo kaip vyriausias pasaulio jaunikis. 1984 m. būdamas 103-ejų metų jis vedė devyniolika metų jaunesnę mylimąją.