BFL nuotr.

JAV Hadsono institute šiuo metu dirbantis politikos apžvalgininkas, analitikas Marius Laurinavičius į Lietuvą planuoja grįžti 2017 m. vasarą. Paklaustas, ar iki to laiko pasaulis jau bus spėjęs pasikeisti, atsako, kad drastiški pokyčiai dar nebus spėję pasimatyti, tačiau požymių, jog viskas keisis, esama jau dabar.

Rima JANUŽYTĖ

– Kokių ryškiausių pokyčių įžvelgiate JAV, Europoje?

– Procesai pajudėjo: išscentrinės jėgos, veikiančios ES išardymo ir NATO silpnėjimo kryptimis, stiprės. Matyt, sulauksime labai nemalonių Olandijos rinkimų rezultatų, kurie sukels didelių grėsmių dėl dar vieno „exit“ – dabar jau „Nexit“. („Netherlands“ + „exit“ – Nyderlandų pasitraukimas iš ES – R.J.)

– O „Brexit“ vyks visu pajėgumu?

– Vyks taip, kaip vyksta dabar. Niekas nevyks skubiai, nes niekas nėra suinteresuotas skubėti. Tai la­bai sudėtingas procesas. Bet jis, mano gal­va, yra ne­sustabdomas. Tikėtis, kad kažkurioje vietoje kaž­kas „užklius“ ir „Brexito“ nebebus, nėra pa­grindo.

– Ne kartą esate sakęs, jog neabejojate, kad šiam procesui nemažai įtakos daro ir padarė Rusija.

– Neabejoju ir netgi galiu pasakyti, kad tai, apie ką aš anksčiau šnekėjau, dabar kalba Amerikos žvalgybos. Aš visiškai neabejoju, kad galutinį postūmį tiek „Brexito“, tiek Donaldo Trumpo išrinkimui padarė būtent Rusija. Bet priežastys – tai būtinai noriu pabrėžti – yra vidinės. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV priežastys buvo vidinės. Bet be Rusijos įsikišimo neturėtume nei „Brexito“, nei D.Trumpo.

– Ar manote, kad ir „Nexito“ priežastys panašios?

– Taip, todėl ir sakau, kad Olandijos rinkimų rezultatai bus labai liūdni. Visi dabar daugiausia šneka apie Vokietiją, ir šneka ne be pagrindo, nes Vokietija yra pats pagrindinis, didysis Rusijos taikinys. Bet prieš tą didįjį taikinį Rusija turi ir mažąjį – Olandiją. Manau, kad Olandijoje pamatysime labai panašių dalykų, kokie vyko Italijoje prieš referendumą dėl konstitucinių reformų. Nes Italija taip pat buvo Rusijos taikinys.

Rusija gali nebesikišti tik į Prancūzijos prezidento rinkimus, nes juos Rusija ir taip jau laimėjo. Mano galva, Francois Fillonas Rusijai naudingesnis negu Marine Le Pen.

– Kaip Rusijai pavyksta sau naudinga linkme paveikti tokių skirtingų valstybių piliečius? Kaip ji įtikina gyventojus balsuoti už rusofilus kandidatus arba Rusijai naudingus procesus?

– Čia nėra jokios mistikos. Kai visus šiuos dalykus analizuoji giliau… Kai pasakai, kad Rusija laimėjo „Brexitą“ ar rinkimus JAV, gali atrodyti, tarsi Rusija paveikė visus Amerikos gyventojus, kas yra visiška nesąmonė ir taip būti negali. Šimtų milijonų žmonių Rusija su savo ištekliais paveikti negali. Viskas daug paprasčiau. Nuo pat „Brexito“ buvau įsitikinęs, kad JAV laimės D.Trumpas. Ir tik dėl vienos priežasties – Rusijos kišimosi. O kištis jai nėra taip sunku.

JAV rinkimų sistema Rusijos darbą labai pa­lengvino. Jai reikėjo laimėti tik keturias valstijas, ir ji tai padarė. Keturiose valstijose, vadinamąjame žiede, skirtumas tarp kandidatų tebuvo dešimtys tūkstančių balsų. Kai tu aktyviai užsiimi propagandinėmis technologijomis, kad paveiktum kelias dešimtis tūkstančių balsų, o rezultatas bet kokiu atveju yra svyruojantis, tai visiškai įmanoma.

Tas pats su „Brexitu“. Jeigu reikėtų paveikti re­zultatą, kuris yra 60 prieš 40 proc. ir kurį reikėtų paversti 49 prieš 51 proc. į priešingą pusę, tai būtų neįmanoma. O šiuo atveju rezultatas buvo apylygis, todėl jį nusverti buvo labai paprasta. Žiūrint į „Brexitą“ viskas labai aišku: pagrindinis jo finansuotojas yra Arronas Banksas, kuris skyrė šiam reikalui, regis, 10 mln. svarų sterlingų. Jo žmona – rusė Katia Paderina. Aš nieko prieš neturiu rusus, tačiau pasižiūrėjus, kas ji tokia ir kaip ji ten atsirado, visa tai man labiausiai primena Annos Chap­man, kuri 2010 m. buvo sulaikyta JAV, portretą. A.Chapman išgarsėjo kaip viena tų vadinamųjų nelegalų, kuriuos Rusija infiltruoja į visuomenę. Ši programa buvo pradėta dar KGB laikais.

A.Bankso žmonos Katios istorija labai panaši. (Anksčiau K.Paderinai buvo kilusi deportavimo grėsmė dėl, kaip įtariama, ankstesnių fiktyvių vedybų Didžiojoje Britanijoje. Nuo deportavimo ją išgelbėjo britų parlamentaras M.Hancockas, kurio padėjėja ir artima draugė Katia Zatuliveter britų žvalgybos MI5 buvo apkaltinta tuo, kad esanti Rusijos šnipė. Tiesa, teisme MI5 savo kaltinimų įrodyti nesugebėjo – R.J.)

Paties A.Bankso verslas sukasi ofšorinėse bendrovėse. Patikrinti ir sužinoti, iš kur gaunami pinigai, neįmanoma. Teoriškai tie pinigai gali būti iš Rusijos, nes jo visas verslas – tai ofšorinių bendrovių konglomeratas. Visas verslas paslėptas, niekas nieko negali suprasti. O prielaidų manyti, kad A.Banksas susijęs su Rusija, yra labai daug.

Kitas dalykas, kurį išsiaiškino patys Didžiosios Britanijos žurnalistai: nors skamba labai keistai, tačiau Leiboristų partija sabotavo savo kampaniją už pasilikimą ES. Partija, kuri oficialiai deklaruoja, kad yra už pasilikimą, staiga pati savo kam­paniją sabotuoja. Bet viskas paaiškėja, kai pasižiūri, kas yra pagrindinis žmogus, kuris organizavo ir koordinavo šį sabotažą. Tai yra mažų mažiausiai prorusiškomis pažiūromis garsėjantis leiboristų lyderio Jeremy Corbyno strategijos ir komunikacijos patarėjas Seumas Milne’as. Tuo­met kyla klausimas, kas stovi už S.Milne’o.

Tas pats ir Amerikoje. Žinome „hakinimo“ atvejus, bet vyko ir daugiau dalykų, apie kuriuos mes, ko gero, net nesužinome.

Taigi dar kartą kartoju: Rusija nedaro nieko, kam nėra subrendusios vidinės priežastys. O juk tikrai didelė dalis visuomenės tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Amerikoje palaikė pirmojoje „Bre­­xitą“, antrojoje D.Trumpą. Galima ilgai kalbėti, kodėl taip buvo, bet vidinės priežastys buvo subrendusios. Rusija niekada nesukuria problemų – ji tik sumaniai jomis manipuliuoja. O ka­dangi problemų Vakaruose dabar netrūksta, jos krinta viena po kitos, persidengia, Rusijai labai palankus metas jomis manipuliuoti.

– Minėjote, kad svarbiausias Rusijos taikinys – Vokietija. Kaip manote, ar šioje šalyje vidinės priežastys iki rinkimų bus subrendusios tiek, kad Rusija galėtų manipuliuoti Vokietijos problemomis?

– Šiuo metu akivaizdu, kad situacija dar nesubrendusi. Pagal apklausas, jeigu rytoj vyktų rinkimai, Angela Merkel turėtų išlikti poste, laimėti dar vieną kadenciją, ir nelabai kas pasikeistų.

Tačiau nematau politinės valios duoti atkirtį Rusijos mėginimams manipuliuoti. Manau, Amerikos Kongrese, Senate bus atliekamas rimtesnis tyrimas dėl to, kas vyko per rinkimus, o ir Vokietijos žvalgybos jau pabudusios, tačiau politi­nės valios nėra. Rusijai nieko nebuvo už tai, kad kišosi į „Brexitą“. Nieko neatsitiks, ypač D.Trum­­­­pui tapus prezidentu, ir už tai, kas įvyko Ame­­rikoje. Dėl to Rusija jaučiasi nebaudžiama.

Tad Vokietijoje dar pamatysime tokių dalykų, kuriuos net sunku įsivaizduoti. Vienas iš rimtų analitikų iškėlė hipotezę, kuri daugmaž leidžia įsivaizduoti, ko galima laukti: gali būti, kad pamatysime koordinuotas Rusijos pastangas daryti tai, kas praėjusiais metais įvyko Kelne – masiniai pa­bėgėlių vykdomi seksualiniai užpuolimai.

Ką tai reiškia? Pabėgėlių krizė Vokietijoje la­biau­siai siejama su A.Merkel vardu. Žinoma, ki­tas klausimas, kiek tai pagrįsta ar ne, tačiau A.Mer­kel tikrai padarė didelę klaidą dėl pabėgėlių politikos, o tą klaidą labai lengva eksploatuoti. Tai vienas pavyzdžių, ko galime sulaukti. O ka­dangi nėra politinės valios Vakaruose apskritai, Vokietijoje – taip pat, matysime dar didesnį Ru­sijos kišimąsi į Vokietijos rinkimus net ir su to­kiais scenarijais. Bus padaryta viskas, kad A.Mer­kel rinkimus pralaimėtų.

– Kas tuomet laukia ES kaip institucijos? Juk iš trijų ES šalių, ant kurių laikėsi ES vienybė – Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos, iki metų pabaigos gali nelikti nė vienos, kurioje veiktų už ES pasisakantys politikai.

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad ES silpnėjimo ar net tolimesnėje ateityje iširimo procesai yra vidiniai.

Viena pagrindinių priežasčių, apie kurias viešai daug nekalbame, yra ta, kad buvo pernelyg spartinami integracijos procesai. Tai buvo daroma neatsižvelgiant į visuomenės nuotaikas, nes jos visoje ES, netgi Vokietijoje, kuri yra galingiausias integracijos variklis, buvo kitokios nei ES elito. Šiaip ar taip, ES yra valstybių Europa, o ne federacija. Tuo tarpu ES elitas labai sparčiai nu­bėgo į priekį su integracijos planais, nors vi­suo­menė tam buvo nepasirengusi. O kur dar ekonominės, bankų problemos, pabėgėlių krizė, skirtingai matomi saugumo iššūkiai. Visa tai daro ES vis labiau pažeidžiamą. O kadangi ji tampa vis labiau pažeidžiama iš vidaus, tais procesais labai lengva manipuliuoti, ir Rusija tai toliau darys.

Taigi mano prognozė pesimistinė – manau, kad ES šiuo metu juda iširimo link. Labai tikiuosi, kad atsiras tokios jėgos, kurios tai sustabdys, tačiau šiuo metu tokių jėgų aš nematau.

– Ir kas tuomet? Kas vyktų iširus ES? Tvyrotų chaosas, formuotųsi kokios nors naujos struktūros? Prasidėtų karai?

– Struktūros formuotųsi, gal jos būtų mažesnės, bet ES iširimas tikrai sukeltų nemažą chaosą. Kiltų nemaži iššūkiai saugumo srityje, ir kalbant ne tik apie Baltijos šalis. Atsirastų ekonominių sun­kumų. Tai būtų didžiulis iššūkis. Jei būtų tik „Brexitas“, o po jo nebūtų jokių tolesnių veiksmų, nebūtų Rusijos kišimosi, tuomet „Brexitas“ ES nesugriautų ir nesukeltų tragiškų pasekmių. Bet kadangi viskas juda į iširimo pusę, pasekmės būtų labai sudėtingos visose srityse.

Integracija, valstybių tarpusavio ryšiai įvairiose srityse buvo tiek toli pažengę, kad atgalinis procesas tikrai sukeltų didelių problemų.

– O kokių problemų 2017-aisiais kils JAV? Kaip plėtosis D.Trumpo Amerikos santykiai su kitais žemynais, su kitomis valstybėmis?

– D.Trumpo užsienio politika pakankamai aiški: iš vienos pusės, ji yra tokia pat kaip visuomet: tai sena amerikietiška politikos kryptis – izoliacionizmas. Šiuo metu jis ima viršų ir visuomenėje. Kova tarp didelio Amerikos vaidmens pasaulyje, kartais vadinamo pasaulio policininko vaidmeniu, ir izoliacionizmo visuomet vyko. Tai dešimtmečių balansas. Vieną kartą svarstyklės nusvirdavo į vieną pusę, kitą – į kitą. Pasvirimas į izoliacionizmo pusę šiuo metu yra didesnis, negu buvo anksčiau. Ir D.Trumpas šiuos procesus dar labiau pastūmės. Amerika užsidarinės. Jei kalbame tik apie vienų metų perspektyvą, tai kažkokio dramatiško pokyčio, ko gero, nepamatysime. Tačiau Amerika užsidarinės savo problemose.

Tikrai nebegalime tikėtis Europos ir Amerikos laisvosios prekybos susitarimo – manau, kad jis vi­siškai palaidotas. Galime tikėtis įvairių tarifinių ir netarifinių barjerų, nes Amerika vis labiau saugos savo rinką. Ir vis mažiau kišis į bet kokius pa­saulio reikalus. Tai didžiulis džiaugsmas visiems autoritariniams režimams. Amerika vis labiau trauksis net iš ten, kur dabar dalyvauja. Ji vis ma­žiau kreips dėmesio į bet ką antidemokratinio ar autoritarinio kažkur kitur pasaulyje. Santykiai su pasauliu bus plėtojami pragmatiniu pagrindu, neatsižvelgiant į jokias vertybes. Ir tai yra pagrindinė grėsmė. Ne tai, kas kalbama apie D.Trumpo pasakytus žo­džius, kad jis dar pagalvotų, ar ginti Baltijos šalis agresijos atveju. Tai man kelia mažiausiai nerimo. Kad D.Trumpas su savo politika gali prisidėti prie NATO iširimo – tikiu. Bet ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau kad kažkas staiga užpultų Baltijos šalis ar bet kurią kitą NATO narę, o Amerika sakytų, kad ji jos negins, šiuo metu tokios grėsmės nematau.

Be to, per kelis ateinančius metus Rusijos ag­re­sijos grėsmė bus sumažėjusi, nes Rusija yra ir bus sukoncentravusi dėmesį ir išteklius į ES ir NATO griovimą politinėmis priemonėmis.

– Vadinasi, artimiausiais metais naujo Rusijos agresijos protrūkio neprognozuojate?

– Atvirkščiai. Po D.Trumpo atėjimo į valdžią pa­saulyje prasidės vadinamasis naujas „resetas“. Jis, aišku, nebus pavadintas būtent taip, bet santykiai su Rusija grįš prie pragmatinio bendradarbiavimo. Visuotinės draugystės ar strateginės part­­nerystės su Rusija net ir D.Trumpui atėjus ar A.Merkel nesant neatsiras, bet įtampų kuriam laikui bus mažiau.

Tačiau kai, arba jei, Rusija pasieks savo tikslus politinėmis priemonėmis, bus pereita prie kitų priemonių ir karinis Rusijos dominavimo įtvirtinimas Europoje be didesnio ar mažesnio karo, deja, tikrai neapsieis. Tai – ne mažesnė nei ketverių ar penkerių metų perspektyva. O 2017-ieji bus įtampos mažėjimo metai, bent jau kalbant apie Rusiją. Galbūt sumažės netgi žvanginimas ginklais. Kalbu apie branduolinių ginklų dislokavimą Kaliningrade ir kitus dalykus.

Žinoma, jeigu agresyviais veiksmais nevadinsime to, ką Rusija daro ir darys kišdamasi į Vo­kietijos rinkimus, o agresiją suprasime tik kaip Rusijos veiksmus Sirijoje ar Ukrainoje.

– Jei kalbėtume apie Ukrainą, šioje šalyje buvo baiminamasi D.Trumpo pergalės ir prognozuojama, esą jis uždegs žalią šviesą Rusijai veikti šiame regione savo nuožiūra.

– Tai net nėra susiję su D.Trumpu, nors jo išrinkimas Ukrainai reiškia praktiškai palaidotas viltis, kad Amerika jai aktyviai padės. Aš net nekalbu apie karinę pagalbą. D.Trumpas yra pasiryžęs „parduoti“ Ukrainą, jeigu taip galima sakyti, dėl geresnių santykių su Rusija.

Tai labai bloga žinia Ukrainai. Bet kai kalbama apie agresiją, ir tai nėra susiję su D.Trumpo išrinkimu, mano pozicija tokia jau nuo Ilovaisko. Netgi nuo dar anksčiau – nuo pirmojo Minsko susitarimo. Manau, kad Rusija nebėra suinteresuota to­liau žengti į Ukrainą. Ji bandys spręsti Ukrainos problemą tais pačiais vidinio ardymo būdais. Pa­grindinis tikslas – sulaukti Ukrainos valdžios pasikei­timo. Tikimasi, kad kita valdžia bus sukalbames­nė. Rusija tikisi įgyvendinti Minsko susitarimus pagal savo sąlygas. Pagrindinė jų – grąžinti Donbasą į Ukrainos jurisdikciją, priversti Ukrainą pačią mokėti už Donbasą. O juk tai karo suniokotas regionas, be to, jis ir anksčiau negeneravo di­delių pajamų. Rusijai jo nereikia. Svarbu tik pasilikti ten visą įmanomą įtaką, tiek politinę, tiek kitokią, ir priversti Ukrainą pačią mokėti.

Rusija norės ir toliau kontroliuoti šį regioną, o kartu neleis Ukrainai judėti nei į ES, nei į NATO. Tačiau nematau jokios karinių veiksmų tęsimo perspektyvos. Įšaldytas konfliktas vyksta, bet jis turėtų tęstis tol, kol pasikeis Ukrainos valdžia ir kol ji sutiks su tik ką mano išdėstytu planu.

Gimė 1971 spalio 21 d. Vilniuje.

Išsilavinimas: baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą.

Karjera: Lietuvos žurnalistas, redaktorius, politinis apžvalgininkas. 2013–2015 m. Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresnysis analitikas. Nuo 2015 m. – Europos politikos analizės centro darbuotojas.

Šiuo metu dirba JAV tyrimų centre – Hadsono institute

T.Povilauskas DELFI nuotr.

Vidutinis mėnesio bruto darbo užmokestis Lietuvoje šių metų antrą ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, buvo 8,1 proc. didesnis. Darbo užmokestis į rankas per metus padidėjo 8,5 proc., o realusis užmokestis – 7,7 procento.

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko analitikas

Šie pokyčiai nestebina, nes sąlygos sulaukti panašaus darbo užmokesčio augimo išliko tokios pat kaip ir pirmą ketvirtį: nedarbas  mažėjo, konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų didėjo, minimalus darbo užmokestis augo, bendrovių pelningumo rodikliai ir galimybės didinti algas buvo neblogos. Tikėtina, kad didelių staigmenų nepateiks ir darbo užmokesčio pokyčiai antrą pusmetį, nepaisant to, kad ekonomikos augimas šiek tiek nuvilia, o eksporto rinkos daug pasitikėjimo nekelia.

Labiausiai algos augo apgyvendinimo ir aptarnavimo sektoriuje

Kalbant apie įvairias ekonomikos šakas, didesnių netikėtumų dėl darbo užmokesčio pokyčių nėra.  Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės – antrą ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas buvo 13,7 proc. didesnis negu prieš metus.

Labiausiai per metus atlyginimus pakėlė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės.

Šiame sektoriuje beveik kas trečias darbuotojas gauna minimalų ar net mažesnį mėnesio atlygį, todėl pastarieji MMA didinimai turėjo įtakos vidutinių algų kilimui. Beje, šis sektorius sėkmingai auga – antrą šių metų ketvirtį apgyvendinimo įstaigos sulaukė 10 proc. daugiau svečių negu prieš metus, todėl šiuo metu didėja ir ateityje dar didės darbuotojų poreikis.

Nebestebina besitęsiantis darbo užmokesčio augimas informacijos ir ryšių ar apdirbamosios gamybos sektoriuose, nes juose sunkiausia pritraukti naujos kvalifikuotos darbo jėgos. Mažiausiai darbo užmokestis šių metų antrą ketvirtį augo viešojo valdymo, gynybos, socialinio darbo ir energetikos sektoriuose. Pastarojo sektoriaus plėtra nurimusi, o vidutinis darbo užmokestis jame yra vienas didžiausių Lietuvoje, taigi algas darbuotojams energetikos bendrovės kelia atsargiai. Beje, vidutinis darbo užmokestis viešajame sektoriuje augo lėčiau negu privačiame dėl valdžios siekio riboti valstybės išlaidų augimą.

Realusis darbo užmokestis pralenkė prieškrizinį lygį

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Realusis darbo užmokestis, skaičiuojamas  įvertinant kainų pokyčius šalyje, šiais metais pranoko prieškrizinį lygį ir šiuo metu yra didžiausias šalies istorijoje.

Visgi pajamų nelygybė Lietuvoje nemažėja ir tik aštrina visuomenės susiskaldymą. Akis bado ir tai, kad vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius  Lietuvoje vis dar mažesnis negu Latvijoje. Tiesa, pastaraisiais ketvirčiais atsilikimas mažėja, o tam įtakos os šakas. Didžiausias algas visose Baltijos šalyse gauna IT, finansų ir energetikos sektoriuose dirbantys asmenys. Tai suprantama, nes šiuose sektoriuose kuriami didžiausios pridėtinės vertės produktai, paslaugos.

Mūsų šalyje visų užimtųjų skaičius 2015 metais buvo 2,1 karto didesnis negu Estijoje ir 1,5 karto didesnis negu Latvijoje. Vis dėlto Estijoje ir Latvijoje IT sektoriuje dirbo 26 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje, kuri užimtųjų skaičiumi smarkiai lenkia kaimynes – vos 27 tūkstančiai gyventojų. Latvijoje finansų sektoriuje dirba daugiau žmonių negu visoje Lietuvoje. Energetikos sektoriuje padėtis panaši – Lietuvoje jame dirba mažiau žmonių negu Latvijoje ir tik šiek tiek daugiau negu Estijoje. Tačiau žemės ūkio veikla Lietuvoje verčiasi 4,8 karto daugiau žmonių negu Estijoje ir 1,7 karto daugiau negu Latvijoje. Beje, šiame sektoriuje, palyginti su kitais, dažniau dirbama pagal individualios veiklos pažymas, o ne darbo sutartis.

Apibendrinant, dažnai pastebima, kad mažesnės kvalifikacijos žmonės Vakarų Europoje uždirba santykinai daugiau negu Lietuvoje. Visgi dažnai pamirštama pridurti, kad ten daug daugiau žmonių dirba aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, tad ir žmonės gali daugiau mokėti už paslaugas, kurias teikia mažesnės kvalifikacijos asmenys.

Didelių darbo užmokesčio pokyčių artimiausiu metu neturėtų būti

Esminių vidutinio darbo užmokesčio pokyčių artimiausiais ketvirčiais nereikia tikėtis. Kitais metais MMA turėtų augti mažiau negu šiemet, tad šio veiksnio įtaka bus mažesnė ir vidutinis darbo užmokestis šalyje augs šiek tiek lėčiau. Verslininkams apsaugoti darbuotojus nuo konkurentų bus dar sunkiau, ypač dabar, kai lūkesčių dėl didesnio atlyginimo spiralė vis labiau įsisuka. Kita vertus, smarkus darbo užmokesčio augimas skatins įmonių investicijas į mašinas, įrenginius, programinę įrangą. O mažiau našioms bendrovės, kurios dirba eksporto rinkose, bus vis sudėtingiau.

BFL

Mokesčių politikos ekspertas Danielas Mitchellas, kurio straipsnis apie Baltijos valstybių ekonominio taupymo rezultatus išspausdintas viename įtakingiausių JAV verslo žurnalų „Forbes“, ragina JAV politikus pasimokyti iš Baltijos valstybių patirties, kaip kovoti su rimta ekonomine krize. Anot straipsnio autoriaus, tiek JAV, tiek ir Baltijos valstybėse susiklostė fiskalinės krizės situacija, kurią lėmė nepamatuotas išlaidavimas ir nekilnojamojo turto kainų burbulas.

Patyrusios ekonominį nuosmukį, Lietuva, Latvija ir Estija, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, nesivadovavo Keinso išlaidų didinimo politika. Teisės aktų leidėjai Baltijos valstybėse nusprendė, kad „negalima išlaidauti bandant pakilti iš nuosmukio ir skolintis atiduodant skolą.” Baltijos valstybės pasiryžo realiai sumažinti išlaidas ir tokią politiką taikė ne vieneriems metams. Pasak mokesčių politikos eksperto, griežta fiskalinė politika, regis, labai pasitvirtino Baltijos valstybėse. Patyrusi didžiulį nuosmukį, šių šalių ekonomika vėl atsigavo.

Danielas J. Mitchellas yra mokesčių reformos ir pajamų mokesčių politikos ekspertas. Prieš tapdamas „Cato“ nariu, Mitchellas buvo „Heritage Foundation“ vyresnysis mokslinis bendradarbis, taip pat senatoriaus Bobo Packwoodo ir Senato finansų komiteto ekonominis konsultantas. 1988 m. dirbo Bušo komandoje ir buvo atsakingas už Sveikos ekonomikos mokesčių ir biudžeto politikos rengimą. Jo straipsnių galima rasti tokiuose leidiniuose kaip „Wall Street Journal“, „ The New York Times“, „Investor’s Business Daily ” ir „Washington Times “. Jis yra dažnas svečias radijo ir televizijos laidose ir įvairiuose debatuose. Mitchellas turi Džordžijos universiteto ekonomikos bakalauro ir magistro laipsnius, o daktaro laipsnį apsigynė George Masono universitete.

“Danske Bank” besivystančių rinkų vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas sako, kad Lietuva galėtų įsivesti eurą jau 2014 metais. Jis prognozuoja, kad šalies ekonomika šiemet augs 4 proc.

“Manau, kad taip. Lietuva turėtų atitikti euro įvedimui keliamus valstybės skolos, viešųjų finansų deficito ir infliacijos reikalavimus. Tuo neabejoju. Tai realistiška. Ir manau, kad Vyriausybė teisingai elgiasi, siekdama šių tikslų. Bet, mano galva, nėra svarbu, ar euras bus 2014, 2012 ar 2020 metais. Manau, kad svarbu daryti teisingus dalykus. Noriu pabrėžti, mes neturime siekti sumažinti biudžeto deficito tam, kad įsivestume eurą”, – interviu LTV laidai “Panorama” sakė L.Christensenas.

Anto jo, Lietuva turi sumažinti deficitą, nes to nepadarius ji tiesiog bankrutuotų.

“Euro įvedimas – kilnus siekis. Bet mes darome tai ne dėl euro. Darome, nes tai tiesiog teisinga. Taigi, jei valdžia nori įsivesti eurą 2014 metais, ji neturi žaisti su 2012 m. biudžetu, net jei ir artėja rinkimai. Mes matome, kad rinkimų kampanija jau prasideda ir jei tai taps nevaldoma – apie eurą galime pamiršti”, – kalbėjo analitikas.

Jo manymu Finansų ministerijos prognozės, kad šiemet Lietuvos ekonomika augs beveik 6 proc., yra įmanomos, tačiau bankas nėra toks optimistiškas.

“Manome, kad augimas bus apie 4 proc. Vienas iš pagrindinių augimo variklių – eksportas. Lietuvos kaimynai atsigauna, Rusija stiprėja, Lenkija stiprėja, Švedija, Suomija, Vokietija – visos stiprėja. Bet mes vis dar matome silpną vidaus vartojimą ir investicijas, tad apie stipresnį atsigavimą turėtume kalbėti 2012-2013 metais, nes šiuo metu padėtis vidaus rinkoje gana silpna”, – kalbėjo L.Christensenas.

Jis, be kita ko, pripažino, kad Skandinavijos bankai suvaidino vaidmenį, pučiant Lietuvos vidaus vartojimo burbulą. Dabar jie pernelyg sugriežtino skolinimo politiką, teigia bankininkas.

“Taip, klaidų buvo padaryta. Antra, akivaizdu, kad tos klaidos padarytos ir prasidėjus nuosmukiui. Galbūt tomis aplinkybėmis bankai paskolų sąlygas ir skolinimo politiką sugriežtino pernelyg smarkiai. Bankai daro klaidų, kaip ir bet kas kitas ir, manau, bankai tai turi pripažinti, jei dar to nepadarė”, – sakė “Danske Bank” analitikas.