BFL

Trys klausimai Žemės ūkio rūmų pirmininkui Andriejui Stančikui.

– Ar tik sutapimas, kad ūkininkai nemokamai dalija pieną akcijos, raginančios nepirkti prekybos centruose, dienomis? Kokią žinutę norite pasiųsti visuomenei?

– Pieno dalijimą organizavusi Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“ nutarė prisijungti prie pilietinės akcijos „Neisiu į prekybos centrą 3 dienas“, tačiau ūkininkų tikslas – miesto gyventojams parodyti, kiek iš tikrųjų ūkininkas gauna už litrą pieno. Vartotojas, pirkdamas pieno produktus prekybos centruose, turėtų susimąstyti, kur dingsta pinigai, kai toks didžiulis skirtumas tarp žaliavos tiekėjui mokamos sumos ir kainos, kurią jis sumoka parduotuvėje.

Už ekologiško pieno litrą ūkininkui šiandien mokama 8–15 centų, o prekybos centre 2,5 proc. riebumo ekologiško pieno litras kainuoja 1,27 euro.

Štai pavyzdys: už ekologiško pieno litrą ūkininkui šiandien mokama 8–15 centų, o prekybos centre 2,5 proc. riebumo ekologiško pieno litras kainuoja 1,27 euro. Kai taip stipriai skiriasi žaliavos ir realizuojamo produkto kaina, kyla klausimas: kur sąžiningumas. 2013 m. žaliavos kaina buvo 70 proc. didesnė, o parduotuvėse pieno kaina beveik nepasikeitė. Tada ir perdirbimo įmonės, ir prekybos centrai išgyveno, o šiandien, pasirodo, visiems yra labai blogai.

– Ar Vyriausybė gali kuo nors padėti ūkininkams? Kokių pažadų išgirdote susitikęs su premjeru?

– Premjeras pritaria, kad problemą reikia spręsti siekiant susitarimo su perdirbėjais. Valdžia taip pat bando ieškoti galimybių paremti ūkininkus, pastaruoju metu tam skirta 18 mln. eurų. Tik tenka apgailestauti, kad perdirbėjai susitarimų nelabai laikosi.

Buvo sutarta nekeisti kainų nuo birželio iki rugpjūčio, bet jau dabar ūkininkai yra gavę pranešimų, kad birželį ji ženkliai mažinama. Taigi ūkininkai dar nėra gavę valstybės paramos, o perdirbamoji pramonė per kainas tuos pinigus jau pasiima.

Pasižiūrėję, kaip keičiasi kaina Europoje, Okeanijos šalyse, pamatysime, kad pastaruoju metu ji yra beveik stabili, svyravimas siekia apie 1,2 proc. O pas mus pagal Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros išduotus leidimus kainas buvo leista sumažinti iki 14 proc. Kokiu argumentu remiantis tai turėtų būti daroma? Ar dėl 18 mln. paramos ūkininkams?

– Kokią ateitį prognozuojate Lietuvos pienininkystei, kai smulkieji ūkininkai jau dabar baigia išsiparduoti savo karves?

– Svarbiausias uždavinys šiuo kritiniu momentu yra sektoriaus išlaikymas. Ir tai net ne ūkininkus liečia labiausiai. Matydami, kad pieno ūkiu verstis nebeapsimoka, jie tiesiog pasitrauks iš tos gamybos, nors ir su dideliais nuostoliais. Kažkas pereis į kitas žemės ūkio sritis, kažkas galbūt visai atsisakys ūkininkavimo. Bet kaip išsilaikys perdirbamoji pramonė, jei šalyje nebeliks žaliavos? Ar vien su įvežtinių pienų ji išgalės išgyventi? Kažkada turėjome linų sektorių.

Naikinant jį visi tik ir kalbėjo, kad žaliavą vešimės iš Baltarusijos, Prancūzijos, Kinijos. Bet neliko linus auginančių ūkininkų, neliko ir visos perdirbamosios pramonės, linų sektorius prarado daugybę darbo vietų. Su pieno produktų perdirbimu, jų transportavimu, dalyvavimu eksporto rinkose dalyvauja didžiulis skaičius žmonių. Jei neturėsime žaliavos, neišlaikysime sektoriaus, visa tai prarasime.

BFL

Arūnas MILAŠIUS

Su Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku (54 m.) kalbamės apie tai, kaip išgyventi smulkiajam ūkininkui, kodėl pieno supirkimo kainos skiriasi tris kartus ir ar žemės ūkis gali išgyventi be valstybės įsikišimo.

– Kaip iš tiesų gyvena mūsų ūkininkai? Nors kalbama apie sunkumus, tačiau augalininkystė pelninga, didieji pieno ūkiai taip pat pelningi.

– Nuo 2014 m., kai buvo paskelbtas Rusijos embargas, po to ES panaikintos pieno kvotos, sektoriuje prasidėjo chaosas. Tada dar niekas nežinojo, kad smuks ir naftos kainos, kurios mums taip pat smogė. Nors atpigus energijos ištekliams mažėjo degalų ir trąšų kaina, tačiau šis kritimas nepadengė produkcijos pigimo. Be to, dauguma pas mus užauginamų produktų importuojama į Azijos ir Afrikos valstybes, kurios išgauna naftą. Jos tiesiog neteko pajamų ir stengiasi pirkti kuo pigiau. Lūkesčių nepateisino Kinija – tikėtasi, kad ten nukeliaus gana dideli kiekiai maisto produktų, likusių Europoje po Rusijos embargo. Tačiau šios šalies ekonomikos augimas lėtėja ir vartojimas nedidėja. Be to, visame pasaulyje geras derlius, grūdų atsargos didžiulės. Laukti aukštų javų supirkimo kainų negalime.

– Tačiau grūdininkai dirba pelningai ir netgi šios dienos kainomis, jei tik derlius nežus, jie gaus pelno.

– Pelningas darbas ir didžiuliai derliai – tai ne tik sėkmė. Mūsų ūkininkai išmoko dirbti žemę, taiko naujausias technologijas, tačiau vien tik technologijomis pasitikėti negalime. Jos kartais ir apgauna ar paskatina priimti neteisingus sprendimus. Pavyzdžiui, šiemet nuostolių patirs ūkiai, kurie investavo į elevatorius ir laikė derlių iki pavasario, kai jis tradiciškai būna brangiausias. Šiemet pavasarinio brangimo nėra.

Be to, negalime džiaugtis ir bendrais augalininkystės ūkių rezultatais, nes kainos artėja prie savikainos.

– Tačiau ne visur taip blogai. Pavyzdžiui, daržovininkams pernai metai buvo sėkmingi. Galbūt čia smulkiųjų ūkių ateitis?

– Praėję metai jiems buvo pelningi, ir valdininkai agituoja mestis į šią sritį. Teoriškai 10 ha plote galima išlaikyti 5 melžiamas karves ir, 2013 m. kainomis, dviejų žmonių šeima galėjo pragyventi. Šiandien toks ūkis nuostolingas. Šiame plote auginant grūdus metinis uždarbis geriausiu atveju bus apie 2 tūkst. eurų.

Matome, kad nyksta 20–30 karvių laikantys ūkiai. Jų šeimininkai sensta, vaikai nebenori perimti verslo, nes jame nemato normalaus pragyvenimo šaltinio.

Teoriškai tokiame plote galima sėkmingai auginti daržoves, tačiau jei tokie ūkiai masiškai mesis į daržininkystę, tai rudenį atsiras perteklius ir kainos bus ypač mažos. Prekybos tinklai su jais nesikalbės, nes užtenka didžiųjų, turinčių sandėlius, fasavimo įrangą. Iki pavasario mažieji derliaus neišlaikys, nes saugyklų įrengimas – gana brangus.

– Galbūt išeitis – kooperacija, apie kurią jau seniai kalbame, tačiau ji niekaip neįsivažiuoja?

– Teoriškai tai išgelbėtų daržininkystę ir pienininkystę, bet be valstybės paramos nieko nebus. Sprendimus ir žingsnius reikia daryti greitai. Šiandien žmonės atsisako ūkių ir išvažiuoja. Jaunimui nebeįdomu dirbti veltui. Matome, kad nyksta 20–30 karvių laikantys ūkiai. Jų šeimininkai sensta, vaikai nebenori perimti verslo, nes jame nemato normalaus pragyvenimo šaltinio. Kaime nebelieka jaunų žmonių, ir ateityje tai taps milžiniška problema.

– Žemė nelieka be priežiūros. Pagal statistiką matome, kad ūkiai sparčiai stambėja. Galbūt tai kaimo ateitis?

– Ūkiai stambėja visame pasaulyje. Ateina naujos technologijos, reikia vis mažiau darbo jėgos. Netgi melžiamų karvių fermas galima pastatyti tokias, kad į tvartą reikėtų užsukti tik kas antrą dieną, o procesus galima valdyti iš namų kompiuterio. Žinoma, tai kainuoja. Pavyzdžiui, vien melžimo roboto, aptarnaujančio 50 karvių, išlaikymas ir priežiūra per mėnesį kainuoja tiek pat, kiek ir melžėjos atlyginimas. O šią techniką reikia nupirkti ir po keliolikos metų turėti už ką pakeisti.

Jei dėl žaliavos trūkumo užsidarys pieno perdirbimo įmonės, šio sektoriaus taip pat nebeatgaivinsime.

Stambėjimas neišvengiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas sveika verslo logika. Estijoje dėl mažų kainų nyksta 2–3 tūkst. karvių laikantys ūkiai. Tiesiog mes, kai pas mus iš grandinės pasitraukia 10 karvių laikantis žmogus, to nematome. Kai pradeda dingti tokie objektai, juntame iš karto.

Pavyzdžiui, Lietuvoje pernai pieno gamyba netgi šiek tiek padidėjo, nors karvių mažėjo. Pirmų trijų mėnesių statistika tokia, kad gamyba jau mažėja – žmonės tiesiog traukiasi, o atgal nebegrįš.

Turime ir konkretų pavyzdį, kuo tai gresia: linų pramonė pas mus išnyko. Šiandien ji galėtų būti pelninga, nes pasaulyje tokios produkcijos paklausa yra. Tačiau šios šakos nebeatkursime – ūkininkai užauginti linų galės, tačiau niekas nebeinvestuos milijonų į perdirbimo pramonę. Jei dėl žaliavos trūkumo užsidarys pieno perdirbimo įmonės, šio sektoriaus taip pat nebeatgaivinsime.

– Tačiau ne visi pieno ūkiai skursta. Kai kurie gauna europinę kainą.

– Matome, kad kai kurie didieji ūkiai gauna iki 24 ct/kg. Tai išskirtinė gamintojų grupė, kuri buvo remiama kitų – smulkiųjų ir vidutinių ūkių, kooperatyvų sąskaita. Tvarką iškreipė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, turėjęs sureguliuoti pieno rinką ir apsaugoti ūkininkus. Tačiau perdirbėjai įvedė papildomus priedus, pavyzdžiui, už transportavimą, cisternų plovimą, ir kainas sumažino netgi daugiau, nei deklaruojama. Be to, pagal numatytą tvarką kooperatyvams mokėti mažiau nei ūkininkams jie gali praktiškai legaliai. Dabar, kai sektoriui gresia išnykti, valstybė vėl turėjo įsikišti.

– Kai kurie analitikai sako, kad perdirbėjai nusiteikę tiesiog paaukoti pačius smulkiausius pieno ūkius, nes šie vis tiek netaps prekiniais ūkiais ir, kaip rodo praktika, nesusikooperuos, todėl anksčiau ar vėliau pasitrauks iš gamybos.

– Kelias karves auginantys žmonės šiandien moka mokesčius ir save išlaiko. Atsisakę gyvulių jie taps išlaikytiniais. Pereiti į kitus sektorius jie negali, nes iš augalininkystės neišgyvens. Be to, už pieną pajamų gauna reguliariai. O, pavyzdžiui, mėsiniai galvijai auga ilgai, parduodami kartą per metus ar pusantrų, į juos tenka gana daug investuoti, o žmogus nežino, kokia kaina bus po metų, kai gyvulį veš pas supirkėją. Ilgalaikių sutarčių, kurios leistų bent jau prognozuoti, ar pavyks dirbti nenuostolingai, nėra.

– Ar reikėjo siekti, kad būtų nustatyta minimali pieno supirkimo kaina? Juk ūkininkai ir perdirbėjai gali susėsti prie stalo ir sutarti, kad būtų kažkoks vidurkis, o ne taip, kad vienas gauna 8, kitas 24 ct/kg, kaip dabar?

– Kodėl tas, kuris gauna daugiau, turi laisva valia dalintis? Todėl susiklostė taip, kad kai kurie gyvena kitų sąskaita. Pavyzdžiui, dalis didžiųjų bendrovių nusišalino nuo mūsų organizuotų akcijų, nes neturi ekonominių problemų. Smulkieji taip pat numojo ranka. Be valstybės įsikišimo rinkos sureguliuoti jau nebegalime. Visiems turi užtekti vietos po saule. Juk negalime išskaidyti bendrovių – jos sukurtos teisėtai, tačiau galime bent jau sureguliuoti minimalias kainas. Dabar perdirbėjai daro viską, kad kooperatyvai, kurie perima vis daugiau žaliavos, iširtų. Tai konkurencijos sąlygų pažeidimas, tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio. Jie pasinaudoja įstatymu ir sugeba mokėti kooperatyvams vis mažesnę kainą. Didžiosioms gamykloms kur kas paprasčiau bendradarbiauti su pavieniais ūkininkais, kurie priklausomi nuo įmonės, nes neturi alternatyvos.

– Galbūt galimybė kooperatyvams išlikti – žaliavos eksportas į Lenkiją ar Vokietiją?

– Ten vežame. Pavyzdžiui, šiandien gana brangiai superkamas ekologiškas pienas, nes du kooperatyvai rado rinką ir žaliavą veža į Vokietiją. Ūkininkams mokama apie 30 ct/kg. Patys kooperatyvai Vokietijoje pieną parduoda už 57 ct/kg. Tačiau ir šis kelias nėra paprastas. Prasidėjo skundai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, patikros.

Tai konkurentų išmėgintas būdas. Prieš keletą metų, kai veršiukams buvome atradę Turkijos rinką, į kurią vežėme veislinius galvijus, tuoj kilo pasipriešinimas, ir gyvų gyvulių eksportas, motyvuojant pavojumi parsivežti užkrečiamųjų ligų, buvo sustabdytas. Nors atsiradus rinkai Turkijoje gyvo svorio kilogramas pabrango nuo 1,3 iki 1,7 Eur/kg. Ūkininkams tai buvo dideli pinigai. Uždraudus eksportą kainos krito, žmonės nebenori auginti galvijų ir realizuoja veršiukus.

– Negi užtenka šiek tiek pareguliuoti kainas, sumažinti reikalavimus, ir kaimas suklestės?

– Ne, reikia keisti ir mokesčių sistemą, kad kaime kurtųsi smulkūs verslai. Juk dirbti ir papildomai uždirbti nori smulkieji ūkininkai, jaunimas. Lietuvoje pilna renovuotų ir uždarytų mokyklų, kultūros namų, tačiau tam reikia mokesčių lengvatų, pavyzdžiui, investuotojus, kuriančius darbo vietas, keletą metų atleisti nuo pelno mokesčio. Be to, reikia lengvinti dalį ES reglamentų, kurie reguliuoja gamybą, reikalavimų. Prancūzijoje, Vokietijoje kontroliuojančios institucijos, priešingai nei pas mus, ne kelia siaubą, bet yra laukiamos, nes dirba kaip konsultantai. Pas mus jos tik siekia nubausti, o baudos ir sankcijos tokios, kad dėl klaidos gali tekti uždaryti ūkį.

Vokiečiai ir skandinavai sako, kad jie niekada nedės pinigų į tas sritis, kurios nemažina savikainos. Mes priversti investuoti tiesiog į reikalavimų laikymąsi.

Pavyzdžiui, Švedijoje žmogus maistinio rapsų aliejaus spaudyklą įrengė arklidėse. Vienoje pusėje dirba aliejinė, kitoje laikomi žirgai. Pas mus tai būtų neįmanoma. Juokaudami mėginome švedui išaiškinti, kad jis nesilaiko Lietuvoje galiojančių reikalavimų, pavyzdžiui, aliejinę įrengti atskirai nuo fermos stovinčiame pastate.

Tai, kad švedo pastatas stovi šalia fermos, šiam maisto produktui nekenkia, tačiau jo savikaina, palyginti su lietuvio, kuris bus investavęs į naują pastatą ir daugybę kitų smulkmenų, nereikalingų skandinavui, gaminamo, bus kur kas mažesnė.

Kaip mums konkuruoti? Vokiečiai ir skandinavai sako, kad jie niekada nedės pinigų į tas sritis, kurios nemažina savikainos. Mes priversti investuoti tiesiog į reikalavimų laikymąsi.

Pas mus ūkininkas bijo visų institucijų. Pavyzdžiui, dabar žmones, valdančius fermas, gali beveik oficialiai reketuoti kaimynai, nes įvairaus reguliavimo ir aplinkosaugos aktų – daugybė. Gauti leidimus statyti naujas fermas ypač sudėtinga, todėl šioje srityje negalime kalbėti ir apie plėtrą.

– Ar Lietuvoje dar galutinai neįsigalėjo didžiosios agroverslo grupės?

– Jų spaudimo ar lobizmo nejaučiame. Kur kas daugiau bėdų – tarp pačių ūkininkų sluoksnių, nes išsiskiria stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų interesai.

– Šiandien mažiems ūkiams sunkūs laikai. Jie traukiasi ir parduoda arba nuomoja žemę. Ar nebus staigios finansiškai stiprių grupių plėtros?

– Buvo palengvintos žemės pirkimo sąlygos, ir matome, kad gali ateiti daugiau užsienio kapitalo ir vietinio verslo, kuris į žemės ūkio gamybą žiūri tik kaip į investiciją.

Žvelgiant strategiškai, mes gyvename puikiai ir turime gerų išteklių. Vanduo ir dirvožemis, kitaip nei pramoninėse valstybėse, neužteršti. Gyventojų mažai. Kai kuriose Vakarų valstybėse gyventojų tiek, kad net nebėra kur ūkininkauti.

– Tačiau kai kurios mūsų ūkio šakos, pavyzdžiui, paukštininkystė, sparčiai auga.

– Šuolis didelis, tačiau plečiasi ne ūkiai, o modernios automatizuotos fermos, į kurias investuoja verslininkai arba patys stambiausi ūkininkai.

Jei kalbėsime apie ateitį, paukštininkystė patraukli tuo, kad paukštiena, priešingai nei kiauliena, valgoma visame pasaulyje be išimties. Vartojimas, tačiau ir konkurencija, didėja. Žinoma, tai itin konkurencinga šaka, čia svarbu pačios naujausios technologijos. Todėl mažieji ūkininkai, net jei ras kaip pastatyti fermas, nesugebės konkuruoti su didžiosiomis grupėmis, nes verslo pradžiai reikia milžiniškų investicijų.

– Kaip laikosi jūsų paties ūkis?

– Mano ūkis – šeimos. Dirba trys sūnūs, kartu su nuomojama žeme valdome 300 ha, laikome 200 mėsinių galvijų. Iki šiol pagrindas buvo pieno gamyba, dabar šio sektoriaus apimtis mažiname. Vaikai, kurie praktiškai valdo ūkį, sako, kad pieno gamyba nebeatsiperka: investicijos ir laiko sąnaudos milžiniškos, o grąža menka. Melžiamų karvių turime tik 15. Tačiau esu kooperatyvo „Pieno gėlė“ narys. Pernai, kai kainos buvo ypač mažos, supirkome apie 60 telyčių, kurios auga, tik neaišku, ar jas apsimokės melžti, nes iš pieno gamybos praktiškai nieko neuždirbame.

Žemės nederlingos, bet mus gelbsti grūdai. Pas mus žemės balas – nuo 28 iki 34, tačiau kviečių kuliame iki 7 tonų. Kolūkių laikais tuose pačiuose laukuose į kombainus byrėjo iki 3 tonų.

Reikia ne tik technikos, bet ir žinių. Nuolat konsultuojamės su profesionalais. Jei javų derlius bus geras, tai metus baigsime bent jau nenuostolingai.

– Galbūt kaip tik laikas investuoti?

– Kadaise svajojau sukurti modernią fermą, pastatyti robotus, kurie melžtų daugiau nei 50 karvių, nes rasti atsakingų samdomų žmonių pas mus sunku. Netoli Plungė, ir kas nori, darbą turi mieste. Tačiau šiandien nežinau, ar tuo verta užsiimti, nes kol kas neaišku, kada baigsis pieno krizė ir kainos pradės stiebtis aukštyn. Jei jos liks tokios kaip dabar, apie investicijas neverta kalbėti.

Shutterstock

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą lietuvių žemelę, miškelius ir upelius – vos prieš pusantrų metų gąsdino tautininkai, stambaus žemvaldžio Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų partija, buvęs televizijos žurnalistas, smulkusis ūkininkas Pranciškus Šliužas ir kiti referendumo, kuriuo siekta neleisti žemės parduoti užsieniečiams, organizatoriai. Referendumą jie prakišo – valią jame pareiškė vos 15 proc. visų rinkėjų. Ar jau išpirko kryžiuočiai šventą Lietuvos žemelę?

Vaiva SAPETKAITĖ

Per metus, praėjusius po referendumo, žemės Lietuvoje įsigijo viso labo 60 užsieniečių, o bendras jų valdų plotas prilygsta tik vienam ūkiui – 124 hektarai.

Registrų centro duomenimis, per metus po 2014-ųjų gegužės 1-osios, kai įsigaliojo specialieji reikalavimai dirbamos žemės Lietuvoje siekiantiems įsigyti užsieniečiams, 220 kitų šalių piliečių ir viena užsienyje registruota įmonė įsigijo apie 758 ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip minėta, iš kitų asmenų nupirkta 124 ha (62 atvejai), paveldėta 412 ha (81 atvejis), o atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iš savininkų buvo atimtas sovietų okupacijos metais, – beveik 100 ha (36 atvejai).

Užsieniečių sklypeliai – maži

Registrų centro specialistai spėja, kad dauguma žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje įsigijusių užsieniečių vis dėlto yra per pastaruosius kelis dešimtmečius į užsienio šalis emigravę buvę Lietuvos piliečiai bei išeivijos atstovų palikuoniai.

Užsieniečių įsigytų žemės sklypų plotai nedideli. Dauguma įsigijo mažus, net hektaro ploto nesiekiančius sklypus, o didžiausias užsieniečio po 2014 m. gegužės 1-osios nupirktas sklypas sudaro 20 ha, antras pagal dydį – užsieniečio įsigytas 9 ha žemės sklypas.

Jau dabar aišku, kad valdžios prikaišioti žemės pardavimo „saugikliai“ atsisuko prieš pačius Lietuvos ūkininkus. Taigi, užsienio šalių piliečiai jau 15 mėnesių turi teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę, tačiau to daryti nepuolė. Viskas liko po senovei, išskyrus tai, kad visi rėksniai, šūkavę apie šventos Lietuvos žemelės išpardavimą, dingo iš eterio.

Prablaivėjimas po masinės psichozės

Pernai balandžio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, įtvirtinančias žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugiklius, ir iš karto paprašė Vyriausybės ištaisyti skubotai priimtų įstatymų trūkumus dėl perteklinių apribojimų.

Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Mozeris negaili politikams kritikos ir primena, kad šios masinės psichozės laikotarpiu politikai norėjo nustatyti kuo griežtesnius saugiklius, nors žemės savininkai nuolatos kartojo, jog būgštavimai dėl tariamo Lietuvos išpardavimo nepagrįsti.

K.Mozeris primena, kad ir anksčiau bet kuris užsienietis, panoręs įsigyti žemės Lietuvoje, nesunkiai galėjo tai padaryti, tarkim, pirkdamas „Agrowill Group“ akcijų. Jei nesupirko tada, keista buvo manyti, kad puls tai daryti dabar. „Apskritai sąžiningai elgėsi tik Liberalų sąjūdis, kurio politikai nuolat kartojo, kad visi tie žemės pardavimo saugikliai atsisuks prieš Lietuvos žmones. Kiti tik nedorai rinko politinius taškus: kuo labiau rėkausi prieš užsieniečius ir mušiesi į krūtinę, kad myli tėvynę, tuo didesnį įspūdį padarysi rinkėjams“, – pusantrų metų senumo įvykius prisimena K.Mozeris.

Tautininkai pervertino tiek save, tiek Lietuvos trauką – mūsų šalis nedomina užsieniečių taip stipriai. Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kad vidutinis žemėvaldos dydis yra labai smulkus, o užsienietis, juo labiau investuotojas, nesiveržia įsigyti tų kelių hektarų. Juos domino stambūs ūkiai, siekiantys bent po kelis šimtus, o dar geriau – tūkstančius hektarų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis (LLRI), 2014 m. valdos iki 5 ha Lietuvoje sudarė 65,1 proc. visų žemės valdų, be to, 2014 m. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis buvo 19,9 ha. Tuo metu Latvijoje vidutinis ūkis siekia 23,3, Estijoje – 51,1, Liuksemburge – 63,6, Slovakijoje – 86,2 ha.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas kalba dar tiksliau. Pasak jo, galimybė užsieniečiams pirkti žemę dėl kur kas didesnės jų perkamosios galios niekur nedingsta, tačiau užsieniečiai nelinkę mesti tokių didelių pinigų, kaip kai kurie lietuviai įsivaizdavo.

Todėl žemės savininkai veltui užsišaukė dideles žemės kainas, manydami, kad ją ims pirkti užsieniečiai. Taip, pasitaiko sandorių, kai už palyginti nedidelius plotus sumokamos didžiulės sumos, ir tai paveikia bendrą statistiką, tačiau tokių nedaug. Kartais už hektarą sumokama, pavyzdžiui, 60 tūkst. eurų, nors tai nelogiška ir neatsipirks nė per kelias kartas.

A.Stančikas, pabandęs išsiaiškinti, kodėl pasitaiko tokių atvejų, iš vieno Danijos ūkininko sužinojo, kad taip kartais nutinka visai ne dėl lietuviškos žemės geidžiamumo, o dėl pragmatiškesnių dalykų: kai eini į banką dėl kredito, užstatydamas didelės vertės žemę, jį irgi gali pasiimti didelį.

Pakišo kiaulę saviems ūkininkams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, palaikiusios referendumo iniciatyvą, pirmininkas, „Agrokoncerno“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas Ramūnas Karbauskis patikina, kad, jei nebūtų įvesta apribojimų, žemės rinkoje netrūktų spekuliacijos žeme, kuri šiandien praktiškai sustabdyta. Jis sako referendumo tikslus palaikęs pirmiausia dėl šios blogybės.

„Suprantu, kad kai kurie apribojimai paveikė ir žemę dirbančius ūkininkus, dalis jų yra nelogiški. Matyt, tai turės būti pataisyta, – sutinka R.Karbauskis. – Nutinka taip, kad žmogus ilgai dirba žemę ir galiausiai savininkas nori ją jam parduoti, bet žmogus negali pirkti dėl tai daryti varžančių saugiklių. Jei tą žemę nuperka kas nors kitas, ūkininkas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl gautos ES paramos. Taip vyksta.“

Tai, kad dirbama žemė neturėtų būti spekuliacijos objektas, o ją pirktų tik tie, kurie ją dirbs, pritaria ir A.Stančikas. „Buvo prisiveisusių visokių firmų ir firmelių, kurios užsiėmė tik žemės supirkimu ir pardavimu“, – primena Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Griežtos sąlygos, sustabdžiusios spekuliaciją dirbama žeme, pridarė ir labai daug žalos žemės ūkiui. K.Mozeris atkreipia dėmesio, kad įžengti ar sugrįžti į žemės ūkio veiklą tapo daug sudėtingiau. Nors jo Sibire žuvęs senelis buvo stambus ūkininkas, tėvas – taip pat, jo sūnus, baigęs universitetą, jau neturėtų galimybės užsiimti žemės ūkiu, nes neturėdamas reikiamo išsilavinimo ir patirties paprasčiausiai negalėtų įsigyti didesnio dirbamos žemės sklypo – tik iki 10 hektarų (įsigyjant didesnį sklypą reikėtų bent trejų metų patirties).

„Apribojimai žiaurūs: turi turėti išsilavinimą, kvalifikaciją, patirties, net norėta pridėti nuostatą, kad turėtum būti pragyvenęs konkrečioje vietovėje tam tikrą laiką, ar siūlymų, kad norintis pirkti žemės užsienietis papildomai turėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, – vardija teisininkas. – Kaip galima didinti konkurencingumą, jei ydingai ribojamas rinkos dalyvių skaičius?“

Žemės kaina smuko

LLRI jaunesnioji ekspertė Eglė Užmiškytė patvirtino, kad pernai įvesti saugikliai dirbamai žemei įsigyti turėjo didelę įtaką 2014 m. žemės rinkos sąstingiui.

Pasak ekspertės, per 2014 m. pirmus tris ketvirčius žemės ūkio paskirties žemės rinka susitraukė daugiau nei 30 proc., palyginti su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, ir daugiau nei 20 proc., palyginti su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu. 2014 m. sausio, vasario ir gegužės mėnesiais prekyba žemės ūkio paskirties žeme buvo vangiausia per pastaruosius trejus metus, o prekybos kitos paskirties žeme mastas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais.

Esant priimtam žemės pardavimo saugiklių įstatymui ir smarkiai susitraukus žemės ūkio rinkai, keletą metų iš eilės didėjusios žemės sklypų kainos dėl sumažėjusios jos paklausos krito.

„Kainų kritimas neabejotinai pažeidžia sklypų savininkų interesus, nes už turimą žemę jie negali gauti turto vertę atitinkančios kainos. Šie duomenys rodo, kaip žemės pardavimo saugikliai užkerta kelią sėkmingai verslininkystei: turintiems žemės varžomos galimybės plėstis, neturintiems – jos įsigyti, tampa sudėtinga pritraukti investicijų, o tai skurdina žemės ūkio sektorių ir valstybei yra ekonomiškai nenaudinga“, – kritikos negaili E.Užmiškytė.

Į tai netruko sureaguoti ir Europos Komisija, kuri pavasarį iš Lietuvos pareikalavo paaiškinimo dėl žemės pardavimo apribojimų.

Laukia sunkus klaidų taisymas

Teisiniai pakeitimai dėl dirbamos žemės įsigijimo priimti labai skubotai – likus vos kelioms dienoms iki draudimo jos įsigyti užsieniečiams pabaigos. Realiai jie priimti „iš reikalo“ – kad ši sritis apskritai neliktų be jokių saugiklių. Kadangi Prezidentė D.Grybauskaitė iš karto paprašė pataisyti likusius trūkumus, tai daug ką pasako apie saugiklių lygį.

E.Užmiškytės žiniomis, jau šiuo metu parengtas naujas saugiklių įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti kai kuriuos apribojimus: „Pavyzdžiui, reikalavimą turėti žemės ūkio išsilavinimą patvirtinantį diplomą ar privalomumą gauti daugiau nei 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Vis dėlto dalis ydingų nuostatų įstatyme lieka ir problemos iš esmės neišsprendžia.“

K.Mozeris taip pat primena, kad griežtiems apribojimams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės visada yra alternatyva. Žemės savininkai iš karto siūlė, jog žemės įsigijimas turėtų būti liberalesnis, o griežtinti reikėtų kontrolę, kad įsigijusieji žemės ją dirbtų, kaip yra deklaravę. Priemonių tam užtikrinti yra daug – kad ir skirti didesnes baudas už nenaudojamą žemės ūkio paskirties žemę.

Ir A.Stančikas tvirtina, kad tai veiksminga priemonė: kai tik buvo nustatytas didesnis mokestis už apleistą dirbamą žemę, aplaidūs žemės savininkai iš karto sujudo ir ėmė tvarkytis. Nors R.Karbauskis įsitikinęs, kad tai gal ir gražiai skamba, tačiau sukontroliuoti būtų per daug sudėtinga: juk apribojimus galima apeiti – tuo jau ne kartą įsitikinta.

„Taip ir būna, kad sukuriame labai sudėtingus įstatymus, o po to patys per juos perlipti negalime, bet vis tiek atsiranda gudručių, kurie išmoksta juos apeiti“, – pripažįsta A.Stančikas.

Užsieniečiai neskuba pirkti žemės*

758 ha – tiek žemės per metus atiteko 220 užsieniečių ir 1 užsienyje registruotai įmonei.

124 ha nupirkta iš kitų asmenų (62 atvejai).

412 ha buvo paveldėta (81 atvejis).

100 ha – atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (36 atvejai).

20 ha – toks didžiausias per metus iki 2015 m. gegužės 1 d. užsieniečio nupirktas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

* Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

Šaltinis: Registrų centras

Ar žemės ūkio paskirties žemę parduodant užsieniečiams nekyla pavojaus valstybei? (proc.)

1. Nekyla  39
2. Kyla    37,4
3. Neturiu aiškios nuomonės     23,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

BFL

„Žemės ūkis ir artimiausiais dešimtmečiais išliks Lietuvos prioritetas: neturime nei  naudingųjų iškasenų, nei ko kito, iš ko galėtų gyventi mūsų valstybė. Bijau, kad nerasdami bendros kalbos su pieno perdirbėjais ir politikais šį sektorių sužlugdysime“, – nuogąstauja Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Prognozuoti, kaip gyvens mūsų šalies žemdirbiai po keleto dešimtmečių, jis nesiryžta: šiandien rinka, jo nuomone, pernelyg nestabili.

VEIDAS: Ką vadintumėte didžiausiu šiandienos Lietuvos žemdirbių galvos skausmu?

A.S.: Dauguma problemų šiandien kyla dėl to, kad žemės ūkio sektoriuje trūksta bendros ilgalaikės valstybinės politikos. Praktiškai visa politika Lietuvoje formuojama tam tikros Seimo kadencijos laikotarpiu, taigi stokojame darbų tęstinumo. Kad ir kurį sektorių paimtume – gyvulininkystės ar pienininkystės, būtinas ilgalaikis planas. Elementarus pavyzdys: norint, kad telyčaitė taptų melžiama karve, prireiks trejų metų, o tai reiškia, kad visas ūkis bus suformuotas ne anksčiau kaip po dešimtmečio. Deja, šiandien valstybės prioritetų nematome ir nežinome, kaip ji nuspręs elgtis po metų kitų. Taigi viena priežasčių, kodėl Lietuvos jaunimas nesuka šiuo keliu, yra perspektyvos nematymas.

VEIDAS: Koks šiuo metu vidutinis Lietuvos ūkininkų amžius?

A.S.: Jei žiūrėsime į pieno sektorių, matysime, kad 11 proc. ūkininkų amžiaus vidurkis – per 70 metų ir tik pusantro procento jų sudaro žmonės iki 30 metų. Liūdniausia, kad į senųjų vietą šiandien nėra kam ateiti. Mano paties vaikai pyksta, kad labai daug laiko sugaištame su karvėmis, o grąža, kurią gauname, nepateisina įdėto darbo (A.Stančikas yra 11 vaikų, iš kurių trys ūkininkauja, tėvas – K.K.-Š.). Kitas dalykas – pieno supirkimo kainos visiškai neprognozuojamos. Patyręs nuostolių ir neturėdamas lėšų esi priverstas imti paskolą. Smuktelėjus pajamoms tenka dirbti mažiau savikainos, tuomet ūkis vedamas prie bankroto ribos. Ypač tuose ūkiuose, kurie yra specializuoti ir neturi kitų šakų, tai labai rizikinga, nes tenka nuolat savęs klausti, kaip padengti įsiskolinimą. Taigi pasmerkti savo ūkį šiandien labai lengva, o kur dar nuo balandžio 1-osios panaikintos pieno kvotos, įtempta situacija dėl Rusijos embargo, spekuliacija ir kitų rinkų pokyčiai…

VEIDAS: Tačiau kaimyninėje Latvijoje pienininkų padėtis nepalyginti geresnė nei Lietuvoje. Kas tai lemia?

A.S.: Latvijos pieno sektoriuje visą laiką matėme augimą, tačiau Lietuvoje atsitiko priešingai. Šiuo atveju tenka kalbėti apie kaimo plėtros lėšų panaudojimą. Žinoma, kad Latvijoje šios investicijos buvo padalytos proporcingai (50 proc. gyvulininkystei ir 50 proc. augalininkystei), o Lietuvoje 70 proc. lėšų buvo skirta augalininkystei ir tik 30 proc. – gyvulininkystei. Taigi nereikėtų stebėtis rezultatų skirtumu. Žinoma, Lietuva gali didžiuoti savo derliais: per metus gauname 5 mln. tonų [autorė paskui įrašys ko]. Vertinant pagal turimos žemės plotą esame vieni didžiausių eksporto lyderių visoje Europoje.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte Lietuvos pieno sektorių?

A.S.: Šiandien pieno sektorius labai įvairus: ūkiuose yra nuo keleto iki keleto tūkstančių karvių. Palyginti su ankstesniais metas, smarkiai pagerėjo pieno produktyvumo padėtis: sovietmečiu primelždavome tris tonas, šiuo metu siekiame devynias.

Tačiau dabar šalyje turime apie 317 tūkst. melžiamų karvių. Prieš dešimtmetį jų turėjome 700 tūkst., taigi mažėjimas akivaizdus, o tendencijos jau kurį laiką regresyvios – per metus sumažėja apie 4–5 proc. galvijų. Jei ir toliau taip, bijau, kad po dviejų dešimtmečių pieno sektorių galutinai pražudysime. Lietuva jau turi šiuo klausimu karčios patirties.

VEIDAS: Apie kokios Lietuvos žemės ūkio šakos praradimą kalbate?

A.S.: Turime itin karčios patirties, susijusios su linų sektoriumi. Dar 2005–2006 m., kai Lietuvoje linininkystė nebuvo tik prisiminimas, buvo padarytos didžiausios klaidos per derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Linų augintojų ir perdirbėjų, tvirtinančių, kad jei jiems nebus sudarytos išskirtinės sąlygos įstojus į ES, Lietuvoje linų niekas nebeaugins ir jų perdirbimo pramonė žlugs, regis, niekas taip ir neišgirdo. Taigi linus Lietuvoje auginome ir perdirbome tol, kol veikė linininkystės sektoriaus rėmimo programa, tačiau įstojus į ES pasitvirtino linų augintojų perspėjimai: paramos nebepakako ir neatlaikęs konkurencijos linininkystės sektorius žlugo. Kodėl taip atsitiko? Tapo akivaizdu, kad įsivežti linų pluoštą ar jau pagamintus gaminius yra gerokai pigiau, nei patiems juos auginti ir perdirbti. Tačiau šioje vietoje susiduriame su pavojinga situacija: daug ką įsivežti gali tapti pigiau, nei patiems auginti ar gaminti. Todėl jei Lietuva šios pamokos neišmoks, o valstybė nerems tradicinių visų sričių gamybos šakų, Lietuvos gali laukti labai sudėtinga ekonominė perspektyva.

VEIDAS: Bet pastaruoju metu vėl girdėti politikų diskusijų, kad reikėtų atgaivinti linų auginimą ir apdirbimą. Kiek, jūsų vertinimu, tai realu ir pagrįsta?

A.S.: Mūsų ūkininkai išties išmanė, kaip tai daryti. Linų auginimo tradicijos siekė tarpukarį. Lietuva dar XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus užėmė trečią vietą pasaulyje. Pajamos už eksportuojamą linų pluoštą ir sėmenis vienais metais sudarė net trečdalį biudžeto lėšų (taigi mūsų ūkininkai tikrai mokėjo su jais elgtis). Deja, šiandien šios žaliavos nelikę (šalyje nebėra fabrikų, o be to – nė iš vietos). Taigi pramonė prarasta, o kokios galimybės atsivertų su ja šiandien: juk pasaulis pakvaišęs dėl natūralių žaliavų ir lino.

Jei nebus apgalvotų valstybės sprendimų, panašiai nutiks ir su pieno sektoriumi. Neapsikentę dabartinės situacijos ūkininkai nusispjaus ir užsiims kitkuo: vieni į mėsinę gyvulininkystę nueis, kiti grūdus ar daržoves augins, paversdami fermas grūdų saugyklomis. Mūsų pramonė įsivaizduoja, kad pieno žaliavos iš Latvijos ar Estijos prisiveš. Jau linus vežė, tačiau nelikus savos žaliavos neliko ir perdirbamosios pramonės. Taigi valdžia turėtų sudėlioti sąžiningas ir šalies rinkoje galiojančias žaidimo taisykles.

VEIDAS: Kaip vertinate pastarųjų 25 metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

A.S.: Visus šiuos metus mačiau, jaučiau ir gyvenau tuo, tačiau negaliu pasakyti, ar šiandien juodžiausia situacija jau praeityje, ar dar tik laukia ryt. Žinoma, gal šiandien gyventume kitaip, jei pereidami iš kolūkinės santvarkos į privatų ūkininkavimą būtume išvengę politinių klaidų. Mano nuomone, viena jų – kad nekilnojamasis turtas tapo kilnojamas (šioje vietoje įžvelgiu daug nesąžiningumo ir ūkininkų nusivylimo). Šiandien gana daug diskutuojame dėl smulkių, vidutinių ir stambių ūkių bei žemės ūkio bendrovių konkurencinių sąlygų. Aistrų ir nesutarimų daug, tačiau ūkininkui žemė ir toliau išlieka pagrindinė gamybos priemonė: jei jos neturi, vadinasi, nieko neturi.

VEIDAS: Pagal pieno eksportą Lietuva užimą 13 vietą ES. Tačiau, palyginti su ES šalimis senbuvėmis, mūsų šalyje pienas superkamas mažiausiomis kainomis, o jo gamintojai gauna mažiausias tiesiogines išmokas. Kodėl taip diskriminuojami mūsų augintojai?

A.S.: Lietuvos produkcijos supirkimo kainos visad buvo vienos mažiausių ES. Mūsų ūkininkai gauna tiesiogines Europos paramos išmokas, tačiau pagal jų kiekį esame treti nuo galo (estai ir latviai jų gauna dar mažiau – visų padėtis ne per geriausia). Šiuo metu gauname 144 eurus už hektarą ir tik 2019 m. pasieksime 196 eurus (bet ir tai tik mūsų pačių nuopelnas). Drauge susijungusios Baltijos šalys pasiekė kompromisą, bet, palyginti su senosiomis Europos šalimis, kurių išmokos siekia 140–300 eurų, patiriame nevienodas konkurencines sąlygas.

VEIDAS: Tai ko vis dėlto reikia, kad švelnėtų diskriminacinė politika Lietuvos žemdirbių adresu?

A.S.: Visų pirma pačios ūkininkų vienybės. Šiandien kiekvienas jų lyg kunigaikštis ant savos kalvos, todėl valdžia, išgirdusi vienus ar kitus mūsų reikalavimus, nuolat primena, kad yra ir kita nuomonė. Taigi kol nebus pačių ūkininkų vienybės, mažai ką pakeisime.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja apie 400 tūkst. hektarų žemės. Kaip manote, kodėl vis dar nesugebame išnaudoti savo teritorijos potencialo? Kada mūsų šalis savo laukais bus panaši į Prancūziją ar Vokietiją?

A.S.: Neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Praeis dar dešimtmetis, ir mūsų žemių vaizdas nesiskirs nuo senųjų Europos šalių: dirvonuojančių plotų Lietuvoje tiesiog neliks, prie to prisidės ir kylančios žemės kainos.

VEIDAS: Ko reikalavo Lietuvos ūkininkai prieš porą mėnesių vykusiame pienininkų suvažiavime ?

A.S.: Vienas pagrindinių jų reikalavimų buvo vidutinė europinė kaina už parduodamą produkciją. Jų pozicija tokia: jei Lietuvos perdirbimo įmonės neranda būdų, kaip to pasiekti, tegul suka galvą Vyriausybė, ieškoma išeičių, kaip tai kompensuoti iš europinių lėšų ar nacionalinio biudžeto. Šiuo metu karas tarp pienininkų ir perdirbimo įmonių tebevyksta: pastarosios mušasi į krūtinę tvirtindamos, kad negali mokėti jiems daugiau, o pienininkus siutina mažos supirkimo kainos.

Žinoma, prie to labai prisidėjo ir Rusijos rinkos praradimas: šioje šalyje mūsų produkcija išties labai vertinta. Tačiau jeigu palygintume 2013 ir 2014 metų Lietuvos eksportą, matytume, kad 2014-aisiais jis buvo net didesnis (nors atrodo, kad neturėjome kur padėti savo produkcijos). Akivaizdu, kad parduoti kur radome, bet tai nebuvo taip pelninga kaip ankstesniais metais. Kita vertus, kiekvienai rinkai ir vartotojams reikia laiko – minimaliai bent penkerių metų.

VEIDAS: Bet kas trukdo Lietuvos augintojams išsiderėti geresnes sąlygas nacionaliniu lygmeniu?

A.S.: Didžiausia problema – pačių ūkininkų nevienybė. Kovojant ir ginant savo interesus reikėtų didesnio jų paties susitelkimo, tada galbūt ir derybų su valdžia rezultatai būtų visai kitokie.

Prieš keletą metu man teko dalyvauti tarptautiniame kongrese Airijoje. Tąkart šalies prezidentas sakė pusantros valandos kalbą apie tai, koks svarbus Airijai žemės ūkis. O iš mūsų Prezidentės nesu girdėjęs, kad žemės ūkis būtų šalies prioritetas. Priešingai nei mūsų valstybė, Airija suvokia, jog nieko svarbesnio už žemės ūkį neturi, todėl deda visas pastangas, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Šiandien Airijoje yra apie milijoną melžiamų karvių, tačiau iki 2020 m. šį skaičių žadama padidinti 50 proc. Į mūsų klausimus, kur jie realizuos pieną, juk kainos nukritusios, airiai atsako, kad tebeturi senas rinkas, o ir naujų vis daugiau veriasi (viena jų – Naujoji Zelandija).

VEIDAS: Jei kalbame apie pieno sektorių, kaip paaiškintumėte Lenkijos sėkmę?

A.S.: Pirmiausia Lenkija yra didelė valstybė, kurios viduje pieno suvartojimas siekia apie 96 proc., o eksportas sudaro vos 4 proc. Kitas dalykas – Lenkijoje daug mažesnis maisto produktų PVM mokestis. Taip pat lenkai labai gražiai žaidžia kaitaliodami zloto kursą. Štai ir atsakymas, kodėl čekai, vokiečiai ir lietuviai važiuoja ten pirkti pigesnių maisto produktų. Jų eksportas minimalus, bet maisto produktai išperkami šalies viduje. Tokiu būdu pasiimami pinigai į biudžetą ir skatinamas žmonių vartojimas. Tai tik įrodo, ko galima pasiekti, kai mokesčiai neviršija protingų ribų: juos visi moka, nėra šešėlinės ekonomikos ir pan.

VEIDAS: Ar galime tikėtis gerėjančios Lietuvos pienininkų padėties? Kas padėtų išjudinti ledus šiame sektoriuje?

A.S.: Dabartinius įvykius, tai yra dėl kvotų panaikinimo 2015–2016 m. pieno sektoriuje kilusį krizinį laikotarpį, prognozavo pati Europa. Taigi priešingai, nei daug kas mano, didžiausi sunkumai pieno sektoriuje patiriami ne dėl Rusijos embargo maisto produktams, o būtent dėl pieno kvotų panaikinimo. Dar 2013 m. Europoje buvo pagaminta daugiau kaip 5,5 mln. tonų pieno. Be jokios abejonės, tai turėjo įtakos ir jo kainai. Šiandien daugelis Europos šalių pasirengusios šio sektoriaus augimui.

VEIDAS: Ne kartą teko girdėti Lietuvos ūkininkus svarstant, kad jei ne kaimynų pieno žaliavos eksportas, šalies pienininkai gyventų kur kas lengviau.

A.S.: Išties kasdien į mūsų šalies pieno perdirbimo įmones iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atsivežama po pusantro tūkstančio tonų pieno žaliavos. Mūsų perdirbėjai sako, kad turime per daug pieno, reikia jo daug eksportuoti, todėl kainos mažos. Situacija keistųsi, jei jo neįsivežtume. Taigi mažėjant pieno eksportui būtų kitos vidaus rinkos pajamos, mūsų ūkininkai daugiau uždirbtų. Bet Lietuva nenori pyktis su kaimynais. Vis dėlto kitos išeities nėra: teks rasti bendrą kalbą, nes atrodo, kad valdžia nežada ko nors imtis.

VEIDAS: Kaip analogišką situaciją, jūsų nuomone, spręstų vokiečiai ar prancūzai?

A.S.: Jei imamasi protesto akcijų, jiems pateisinamos tampa kone visos priemonės, leidžiančios pasiekti norimą rezultatą. Praėjusiais metais Lietuvai įstojus į Europos pieno tarybą prancūzai dalijosi patirtimi, kaip į jų teritoriją italai mėgino įvežti kiaulių, o prancūzai perspėjo, kad geriau nemėginti, nes viskas sudegs. Italams nepaklausius prie sienos kiaulės ir juos gabenantys automobiliai išties suliepsnojo. Gal ir mūsų reikalai pasikeistų, jei Lietuvos pienininkai, sustoję ant kelio, išpiltų iš kaimyninių šalių gabenamą pienovežio turinį?

VEIDAS: Patikslinkite, kiek Europos Komisija (EK) kompensavo Lietuvai dėl sunkumų, kuriuos patyrėme dėl Rusijos embargo?

A.S.: Nors pirminė EK pozicija nežadėjo nieko gero, Lietuvos pienininkams kartu su Latvija ir Estija pavyko įrodyti Europos Komisijai, kad Baltijos šalių pieno sektoriai yra labiausiai nukentėję nuo Rusijos embargo ir pieno gamintojams reikalinga skubi finansinė parama. Taigi Lietuvai buvo skirta 14,07 mln. eurų.

VEIDAS: Tačiau sparčiai krintant pieno supirkimo kainai ūkininkai toliau speičiami į kampą…

A.S.: 2015–2016 m. – išties krizinis laikotarpis pieno ūkiams. Gamybos apimtys išauga, o supirkimo kainos krinta… Mūsų ūkininkai jau dabar dirba žemiau savikainos, ir klausimas, ar visi jie šiuo laikotarpiu išsilaikys. Tačiau prasti pokyčiai dar nereiškia, kad ūkininkai pasiduos, tiesiog jų laukia ne tokie pelningi metai, kaip įprasta. Konkurencija didėja ir dėl panaikintų pieno kvotų Europoje. Aišku viena: 2015–2017 m. Europoje formuosis nauja pieno rinka, taigi labai ramu nebus. Kita vertus, Lietuvos žemės ūkis jau šiandien jautienos ir pieno pagamina daugiau, nei reikia vidaus rinkai.

VEIDAS: Ar turi Lietuvos žemdirbiai bendrą poziciją dėl genetiškai modifikuotos produkcijos (GMO) ?

A.S.: Šiuo klausimu pasaulio nenustebinsime ir su juo nepakonkuruosime (jis su savo technologijomis nuėjęs jau gana toli), todėl su latviais, estais ir suomiais bandome tartis, kad mūsų regionas galėtų būti patrauklus būtent dėl sveikesnės produkcijos. VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie klimato kaitą ir apie tai, kokią produkciją augins ateities žemdirbiai. Ar skirsis ji nuo to, ką matome šiandienos laukuose?

A.S.: Pagal žalinimo programą jau šiandien labiau skatinamas ankštinių augalų auginimas: žirniai, pupos ir pan. Tikėtina, kad baltyminių augalų reikės ir ateityje, taip pat neišsiversime be grūdinių kultūrų. Šuo atveju vėlgi norėtųsi žinoti valstybės poziciją, ką naudingiau auginti, į ką mes orientuojamės. Tačiau ateitis priklausys turintiems žemės ir galintiems auginti įvairias kultūras.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos kaimo ateitį? Gal mūsų vaikai tik iš tėvų pasakojimų apie jį težinos?

A.S.: Kaimuose, kurie nutolę nuo rajonų centro, laikas sustojo prieš 20 metų. Juose likusios močiutės gyvos anūkų laukimu, su kuriais lietuviškai dažnai jau nebesusikalba. Liūdna, bet tokia emigracijos paveikta Lietuvos realybė. Manau, jau netolimoje perspektyvoje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išlikę ūkiai judės stambėjimo linkme, o mažesni laipsniškai išnyks. Taip pat manau, kad ateities kaime gyvuos papildomi verslai (siuvyklos, taisyklos ir pan.). Ūkininkas, turėdamas smulkų ūkį, prisidurs ne tik iš jo, bet turės nuolatinį pajamų šaltinį iš kitos veiklos. Taigi po kelių dešimtmečių kaime negyvens vien ūkininkaujantys asmenys.

VEIDAS: Galėtumėte prognozuoti, kaip artimiausiais metais keisis Lietuvos kaime gyvenančių ir mūsų žemės įsigijusių užsieniečių proporcijos?

A.S.: Jau ir šiuo metu netrūksta ūkių, kurie parduoti su visa žeme, pastatais, ir nors  oficialiai dokumentuose senasis savininkas nurodomas kaip lietuvis, išties jis tėra kaip ūkvedys. Nemažai ūkių, kurie buvo modernizuoti, sutvarkyti, yra parduodami, nes jaunimas nenori tuo užsiimti. Taigi nieko keista, kad garbaus amžiaus ūkininkai dairosi pirkėjo. Šiandien užsieniečiai žiūri jau ne į mūsų žemę, o į ūkius.

VEIDAS: Taigi labai tikėtina, kad dar po 20 ar 30 metų Lietuvos ūkiuose dirbs lietuviai, bet nebe lietuviams?

A.S.: Jei nesugebėsime sudominti ir pritraukti į kaimą savo jaunimo, tuo užsiims ne Lietuvos piliečiai. Deja, pagal dabar matomas tendencijas akivaizdu, kad Lietuvos jaunimas linksta į mažiau rizikingas ir kur kas pelningesnes sritis, nei žemės ūkis. O jei kalbame apie užsieniečius Lietuvos kaime, tai aš pats kaimynystėje jau turiu norvegą, danai šalia ūkininkauja, trūksta tik švedų, bet kol kas jų vietą užėmė „Vičiūnų“ grupė – šiuo metu vienas moderniausių Plungės rajono pieno ūkių.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė