andriukaitis

Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyr iausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Jei sveikatos apsaugos ministro V.Andriukaičio sveikatos apsaugos vizija bus įgyvendinta, valstybės piliečių sveikatos būklė turėtų smarkiai pagerėti, nes juk visi sugrįšime mažiausiai 23-ejais metais atgal.

Sveikatos apsaugos ministras neslepia – jam imponuoja sovietinis vadinamasis Semaškos sveikatos apsaugos sistemos modelis. Ne tik imponuoja – tai įkvepia jo vizijas.
Vos tapęs ministru V.Andriukaitis prabilo: “Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas.” O “demontuoja” valstybę privačios sveikatos įstaigos. Tad ministras puolė valstybę gelbėti. Pirmiausia pareiškė, kad ligonių kasos sudarys sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis tik tokiais atvejais, jei paslaugos negalės suteikti valdiška. Jei sukonkretinsime, miestų privačiose gydymo įstaigose besigydantys pacientai bus suginti atgal į valdiškas, o privačios, jei nori gauti nors litą iš ligonių kasų, tegu kraustosi į kokius Pumpučius, kur nėra valdiškų daktarų. Tada bus lygiavertė konkurencija, džiūgavo ministras, užmiršęs, kad valdiškai gydymo įstaigai mokesčių mokėtojai ne tik moka už gydymą, bet ir perka jiems pastatus, įrangą ir visa tai išlaiko.
Kontrargumentai, kad gydymo įstaigose vėl nutįs eilės, dar labiau suvešės vokelių kultūra, o gydytojai emigruos, ministro valios nepakirto. Jaunų gydytojų emigracijai priešnuodį ministras tuoj rado – pasiūlė grąžinti sovietinę paskyrimų sistemą ir prievarta siųsti dirbti į provinciją. Vokeliai? Jokia problema: štai Vokietijoje chirurgui dėkingas pacientas padovanoja automobilį, ir tai, V.Andriukaičio manymu, labai pagirtina.
Maža to, ministras netruko pareikšti, kad reikia uždrausti medikams dirbti ir privačioje, ir valdiškoje gydymo įstaigoje, o jei privati gauna bent kiek viešųjų pinigų, tai dar reikėtų reguliuoti ir jos vadovo atlyginimą.
Kai V.Andriukaitis nurodė psichiatrų kabinetams samdytis psichologą, socialinį darbuotoją, slaugytoją ir būtinai įsigyti ūgio matuoklį, individualių nedidelių kabinetų gydytojai, kaip liepia Hipokrato priesaika, ėmė siūlyti jam savo pagalbą. Bet didžiojo reformatoriaus taip lengvai nesustabdysi. Kad jam niekas netrukdytų, išbraukė iš Sveikatos apsaugos ministerijos kolegijos privačių sveikatos įstaigų ir pacientų organizacijų atstovų tarybos žmones. Nuoseklu: jei jau grįžtame į sovietmetį, tokių tada nė nebuvo.
Žinoma, kas nenorėtų ministro žadamos visiems nemokamos sveikatos apsaugos. Tačiau iš viešųjų išlaidų visai sveikatos apsaugai privačiam sektoriui tenka iki 7 proc., tad net visus iki lito atėmę sveikatos apsaugos srityje komunizmo nepastatytume. Gal todėl po skambių V.Andriukaičio pareiškimų Seimo pavasario sesijoje nėra nė vieno sveikatos reformos teisės akto projekto.

Nemokama medicina įmanoma. Tačiau šis tikslas pasiekiamas ne sužlugdant privatininkus, o padidinant mokesčius.

„Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas“, – taip sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis interviu „Veidui“ apibendrino privačių medicinos įstaigų neva keliamą pavojų nacionaliniam sveikatos sektoriui. Užkardžius „užvaldymo“ procesus ministro vizijose valstybės ir viešosios sveikatos įstaigos (trumpiau vadinkime jas tiesiog „valdiškomis”) suklestės ir visi galėsime gydytis nemokamai.
Sveikatos apsaugos komunizmui – valio! Bet ar tikrai?

Kodėl privatininkai atlieka keliskart daugiau brangių procedūrų
„Negaliu suprasti, kodėl tiek daug brangių tyrimų, ir kylančia kreive, atliekama privačiame sektoriuje, kai viešajame pripirkta labai daug aparatūros“, – piktinasi V.Andriukaitis. Valstybinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, iš tikrųjų nuo 2005 m. iki 2012 m. kasmet sudaroma vis daugiau sutarčių su privačiomis medicinos įstaigomis, o pirminės asmens sveikatos priežiūros srityje jos jau lenkia „valdiškas“. Didėja ir privačiam medicinos sektoriui tenkančios sumos – 2012 m. jų sudaryta už 215,6 mln. Lt. Tačiau su viešosiomis įstaigomis jų sudaryta už daugiau nei 2,6 mlrd. Lt., t.y. per 12 kartų didesnei sumai.
V.Andriukaitis pateikia ir konkrečius pavyzdžius, kaip privačios įmonės „užvaldo“ viešuosius finansus: privati „Medea“ grupė per metus atliko 21 tūkst., o Vilniaus Santariškių klinika su Vaikų ligonine 8,1 tūkst. magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų. Kaip privatus sveikatos „cechelis“ galėjo aplenkti sveikatos „fabriką“? Tačiau bent kiek pasigilinus, pasidaro akivaizdu, kad gali.
„Medea“ grupę valdančios „Euromedic Lietuva“ vadovas Vitalijus Orlovas aiškina: „Mūsų diagnostikos centras bendradarbiauja su keturiolika gydymo įstaigų, o Santariškėse tyrimai atliekami tik jos gydytojų siunčiamiems pacientams. Svarbi ir gydytojų specializaciją, kuri mums leidžia atlikti tyrimus sparčiau”.
Į kritiką, kad privatininkai įsikuria „valdiškų“ įstaigų patalpose ir taip vilioja jų pacientus, V.Orlovas taip pat turi atsakymą: “Mūsų diagnostikos centrai teikia paslaugas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Vilniaus Onkologijos institute, Šiaulių apskrities ligoninėje, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, taip pat Druskininkuose. Įsikuriame ten, kur paslauga reikalinga, kad būtume arčiau paciento. Konkurso būdu nuomojamės patalpas, jas įrengiame, mokame mokesčius. O valstybės gydymo įstaigos taip net sutaupo apie 4 mln. Lt investicijų (tokia vieno tomografo aparato su papildoma būtina įranga kaina)”.
Tačiau, atrodytų, privačios investicijos atsiperka tuoj pat ir su kaupu. Štai V.Andriukaitis siūlė patiems susiskaičiuoti, kiek “Medea” gavo iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF): 21 tūkst.per metus atliktų tomografo tyrimų padauginti iš bazinės kainos – 358 Lt. Tačiau “Medea” vadovas V.Orlovas ministro aritmetiką koreguoja: “Baziniai tyrimų įkainiai neatspindi realios kainos, nes yra taikomas vadinamasis „plaukiojantis“ balas. Nepriklausomai nuo tyrimų skaičiaus, valstybė jiems finansuoti skiria fiksuotą biudžetą, kitaip tariant – kuo daugiau tyrimų atliekame, tuo mažesnį finansavimą už kiekvieną tyrimą gauname. 2012 m. šio balo vidurkis buvo apie 0,68 Lt, apie 30 proc. mažesnis, nei ministro minėti teoriniai įkainiai”. Vis dėlto “Medea” grupė iš Ligonių kasų gavo tikrai nemažai – 12,2 mln. Lt, o 2012 m. – 11,2 mln. Lt.
Be to, „Medea“ tikrai gatvėje negaudo žmonių tyrimams – juos atsiunčia gydytojai specialistai, užpildę dešimties punktų siuntimo pagrindimą. „Apie kokį dirbtinai išpūstą tyrimų skaičių galime kalbėti, kai, sausio mėnesio duomenimis, 97 proc. mūsų tyrimų  rezultatų pacientui nustatė vienokią ar kitokią diagnozę, kas patvirtina tyrimų būtinybę”, – argumentuoja V.Orlovas. Be kita ko, jei kam kelia abejonių tomografo apsukos, tikslų tyrimų skaičių gali pasakyti akredituotas licencijas turinčių įmonių inžinieriai, kurie suinstaliavo aparatūros programinę įrangą. Beje, ir “valdiškose” įstaigose taip pat galima patikrinti, ar tomografai nedirba “pro šalį”. Juk medicinoje korupcijos lygis vienas aukščiausių, tai net vadinama mūsų “kultūriniu ypatumu”, bet privačiose gydymo įstaigose juk to nėra. Gal už tai taip stringa ir e-sveikatos projektas?
Galima paskaičiuoti vieno tomografijos aparato efektyvumą: „Medea” grupė juos turi devynis ir 2011 m. atliko beveik 37,9 tūkst. tyrimų. Kaip informavo Santariškių klinikos (kartu su Vaikų ligonine) turi penkis tomografus ir, bent jau ministro duomenimis, atliko 8,1 tūkst. tyrimų. Santariškių klinikos atstovė Gitana Letukienė pripažįsta, kad jų įstaigos pajėgumai leistų daryti daugiau tyrimų, bet stengiasi kuo mažiau viršyti nustatytą sutarčių skaičių, mat ir taip kasmet 5 mln. Lt už viršplaninius tomografijos tyrimus tenka apmokėti iš ligoninės lėšų.

Kodėl privačiai įstaigai apsimoka tai, kas neapsimoka „valdiškai“
Vis dėlto kodėl privataus verslo įstaiga daro kur kas daugiau viršplaninių tyrimų, nors taip mažėja jų įkainis? Maža to, kaip pastebi Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas, ,,SK Impeks Medicinos diagnostikos centro” direktorius Laimutis Paškevičius, Ligonių kasų įkainiai skaičiuojami pagal valstybinių įstaigų išlaidas, o juk joms valstybė iš savo biudžeto skiria pastatus, superka įrangą, jos turi teisę pretenduoti į ES fondų pinigus. „Todėl turime suktis 24 valandas per parą, kad brangi įranga atsipirktų“, – sako privataus centro vadovas.
Beje, kvotų sistema atskleidžia ir eilių “valdiškose” gydymo įstaigose kilmę. „Valdiškose“ įstaigose glumina siūlymas, kad jei nori procedūros ar konsultacijos skubiau, užsimokėk ir gali tiesiai žengti į reikiamą kabinetą. Nekalbu apie nelegalius mokėjimus – visiškai oficialiai. Atrodytų, jei eilė surašyta keliems mėnesiams į priekį, kaip atsiranda “langai” mokamiems pacientams? Pasirodo, laukiame ne eilės prie aparatūros ar medikų, o prie Ligonių kasų pinigų kvotos, nes labdarai, kaip praėjusią savaitę tikino valdiškų gydymo įstaigų vadovai, dirbama, bet tam yra ribos. Privatininkai šią ribą gali „pastumti“, nes dirba efektyviau.
„Būtent todėl, kad esame verslo įmonė, galime pasiekti maksimalų veiklos optimizavimą – derybose gauti geriausias kainas investuojant į modernią įrangą, prireikus – mažinti kitas įmonės sąnaudas, tarp jų ir darbo užmokestį, todėl sugebame amortizuoti mažesnių pajamų poveikį”, – į klausimą, kodėl verslo įstaiga daro tyrimus ir virš kvotų, atsako „Medea“ vadovas.
Prie to reiktų pridurti L.Paškevičiaus siūlymą paanalizuoti nors vieną privačių ir valdiškų gydymo įstaigų efektyvumo eilutę, pavyzdžiui, už kokią kainą analogišką įrangą perka valstybinės, o už kokią privačios medicinos įstaigos. Jo duomenimis, privatininkai nusiperka 20 proc., o būna ir 40 proc. pigiau.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad jokia privati įstaiga nedirbtų, jei būtų nuostolinga, kad ir kaip privačių sveikatos įstaigų vadovai gražiai sako, kad jiems svarbiausia – pacientų sveikata. Kad ir toks pavyzdys: „Medea“ tikina, kad už procedūrą, apmokamą iš Ligonių kasos, jie negali iš paciento imti priemokos. Tačiau Ligonių kasos moka už procedūrą, tad „Medea“ ima mokestį už nuotrauką, kurios pacientui tikrai reikės. Iš esmės tai ta pati priemoka, tik kitaip pavadinta. Antra vertus, ir „valdiškoje“ įstaigoje už tai moki, tik mažiau nei privačioje. Bet privačioje daugiau moki už tai, kad nereikia laukti eilių ir klausyti nervingų laborančių replikų.
Ministras nori, kad iš viešųjų pinigų privatininkų paslaugos būtų apmokamos tik tuo atveju, jei tokių neteikia „valdiška“ įstaiga. Tačiau, kaip primena Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė, nereiktų užmiršti, kad privatininkai pradėjo kurtis, kai valstybei labai trūko investicijų įrangai ir jie tikrai atliko tuomet labai svarbų darbą. Beje, pastaruosius trejus metus privačios medicinos plėtra sustojusi, išskyrus odontologiją, kuri tapo praktiškai privati (kodėl, taip pat įdomi tema). Su ES struktūrinių fondų pagalba aparatūros įgijus ir „valdiškoms“ įstaigoms, privačioms siūloma kraustytis dirbti į provinciją, nes juk būtent ten šiandien trūksta „valdiškų“ įstaigų. Valstybinės ligonių kasos direktorius Algis Sasnauskas pateikia tokius sveikatos priežiūros paslaugų šalies regionuose kontrastų skaičius: pavyzdžiui, 2010 m. ambulatorinių konsultacijų vartojimas Vilniuje viršijo Lietuvos vidurkį 29,7 proc., o Panevėžyje net 35,9 proc., tačiau Varėnos, Šalčininkų, Kalvarijos, kitose savivaldybėse jis per 30 proc. mažesnis už šalies vidurkį. Konkrečių konsultacijų vartojimas tarp atskirų savivaldybių siekia keliolika kartų.
„Tad pagal siūlomas įstatymo pataisas sudarydama sutartis su tiek privačiomis, tiek viešosiomis įstaigomis Ligonių kasa teiktų prioritetą tiems šalies regionams, kuriuose tam tikros paslaugos vartojimas yra 10 proc. mažesnis, nes esant ribotoms finansinėms galimybėms neįmanoma sudaryti sutarčių su visais norinčiais ir dėl visų pageidaujamų paslaugų finansavimo”, – aiškina A.Sasnauskas. Tačiau privačios medicinos atstovas L.Paškevičius piktinasi, kodėl tuomet „valdiškos“ įstaigos pirko milijonus kainuojančią įrangą be jokių verslo planų, neįvertinę, kur ir kiek jos reikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sveikatos apsaugos sistemai vadovaus puikiai šią sritį išmanantis, tačiau darbo Vyriausybėje patirties neturintis politikas.

Už prieinamesnį ir teisingesnį sveikatos sektorių
Vos gavęs prezidentės Dalios Grybauskaitės palaiminimą užimti sveikatos apsaugos ministro postą, socialdemokratas Vytenis Andriukaitis pareiškė, kad pirmiausia bandys rasti papildomus 215 mln. Lt sveikatos apsaugos sistemai.
Kitas ambicingas ministro tikslas – sukurti sveikatos sektorių, apimantį visas viešojo gyvenimo sritis, ir siekti, kad lėšos būtų efektyviai naudojamos sveikai gyvensenai ugdyti, sveikai mitybai propaguoti, sveikatai išsaugoti – sveikoms darbo ir gyvenimo sąlygoms, sveikatos prevencijai ir atkūrimui užtikrinti. V.Andriukaitis taip pat užsimojęs pasiekti, kad visiems būtų užtikrinta nemokama medicinos pagalba.
Tiek „Prognozių“ kalbinti medikai, gydymo įstaigų vadovai, naujojo ministro politiniai bendražygiai, tiek jo oponentai pabrėžia, kad pagaliau Sveikatos apsaugos ministerijai vadovaus puikiai šią sritį išmanantis politikas – pagal išsilavinimą gydytojas, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kūręs gydymo įstaigų, sveikatos sistemos, sveikatos draudimo teisinę bazę.
Vis dėlto ar nepritrūks V.Andriukaičiui ambicijų ir valios realizuoti savo užsibrėžtą tikslą sukurti efektyvesnį, prieinamesnį, tinkamesnį, teisingesnį sveikatos sektorių?

Dėmė vienintelė, ir ta netikra
Buvę V.Andriukaičio kolegos Seime pastebi, kad jis kaip reta kruopštus ir net pedantiškai smulkmeniškas, tačiau savo nuomonę reiškia visais klausimais, sudarydamas visų sričių žinovo įspūdį. 61 metų socialdemokratui nepritrūksta nei energijos, nei argumentų bet kokiu klausimu ginčytis ne tik su oponentais, bet ir su partijos kolegomis tol, kol laimi žodinę kovą. Dėl tokio „hiperaktyvumo“ kišant nosį, kur reikia ir nereikia, bei įtikėjimo savo teisumu jis dažnai būna pašiepiamas net bendražygių.
Vis dėlto bene didžiausias šešioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministro trūkumas, kad jis niekuomet iki šiol nedirbo vykdomojoje valdžioje. Nors V.Andriukaitis aktyvioje politikoje dalyvauja nuo 1990 m., kai buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu ir nuo tada praleido vos vieną Seimo kadenciją, buvo Seimo pirmininko pavaduotojas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas, o 1999–2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, tačiau ministro postas jam iki šiol nebuvo patikėtas.
Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas prisimena, kad 2001 m. ministru pirmininku tapęs Algirdas Brazauskas į komandą V.Andriukaičio nekvietė, nes šis pats nenorėjo vadovauti jokiai ministerijai. O prieš šešerius metus pats Vyriausybę formavęs G.Kirkilas sako negalėjęs savo bendražygiui siūlyti ministro posto, nes tuo metu teismai nagrinėjo bylą, kurioje V.Andriukaitis kaltintas iš koncerno „Rubicon group“ (dabar įmonių grupė ICOR) paėmęs 95 tūkst. Lt mainais už tai, kad būtų priimami verslininkui palankūs įvairūs teisiniai aktai.
Kone idealioje V.Andriukaičio biografijoje tai vienintelė dėmė, kainavusi jam Seimo nario mandatą, taip pat Socialdemokratų partijos vicepirmininko postą. Mat Generalinei prokuratūrai pareiškus įtarimus kyšio ėmimu jis, sekdamas europine politine tradicija, atsistatydino iš visų postų parlamente bei partijoje, o nesulaukęs nei A.Brazausko, nei daugelio kitų partiečių palaikymo, buvo paliktas vienas kovoti dėl Seimo nario mandato ir rinkimus pralaimėjo.
Tokiu būdu buvusį disidentą, vieną pagrindinių Socialdemokratų partijos kūrėjų, neturėjusių jokių ryšių su sovietine nomenklatūra, veikiausiai buvo bandoma nustumti į politikos užribį, juolab kad V.Andriukaitis neslėpė ambicijų dar kartą pakovoti dėl LSDP pirmininko posto.
Vis dėlto ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pripažinus, kad pareikšti įtarimai korupcija nepagrįsti, ir 2008 m. laimėjęs Seimo rinkimus V.Andriukaitis grįžo į didžiąją politiką.
Beje, ketverių metų pertrauka nesumažino jo įpročio aktyviai kritikuoti kitus Seimo narius ir reikšti nuomonę bet kokiu klausimu. Tai patvirtina ir praėjusios kadencijos Seimo posėdžių statistika, pagal kurią daugiausiai kalbėjęs parlamentaras – V.Andriukaitis. Daugiausiai kritikos jis išsakė dėl posėdžių vedimo tvarkos, taip pat dėstė argumentus nagrinėjant daugelį klausimų. „Jis puikiai įvaldęs retorikos meną, tačiau tik komentuoti kritikuojant kitų pasisakymus – paprasta. Vadovaujant ministerijai to neužteks. Dabar, kai jį užgrius didelis darbų krūvis, tuščiam plepėjimui, kokio iki šiol jo kalbose netrūkdavo, neliks laiko“, – mano konservatorius Antanas Matulas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė nauja I.Liutkevičienės knyga  “Lietuviškas imunitetas: V.P.Andriukaičio gyvenimo interviu”. Joje tikrai daug prieštaringų vertinimų ir apmąstymų. Nors ši “Veido” siūloma ištrauka – visai neprieštaringa.

Dabar lietuviai nesėkmingai ieško tautinio tapatumo. Kokie bruožai jums tremtyje padėjo suprasti, kas esate, nors gyvenate ne tėvynėje, o kartu gyvena dar keliolika tautybių? Ar neatrodė, kad jūsų visų vienintelis tapatumas – tremtiniai, o tautybė ar gimtinė – lyg sapnas ar miražas?
Lageryje gyveno įvairiausių tautų žmonės. Kalbėjomės su vaikais gal kokiomis septyniomis kalbomis, o namie, žinoma, lietuviškai – bent jau to ten niekas nedraudė. Kiekviena šeima, tauta turėjo savo tradicijas, šventes, maldas. Tai matydami, sugyvendami su kitataučiais savo likimo broliais, puikiausiai supratome, kas yra tautiškumas. Visi gyvenome svetimoje, necivilizuotoje erdvėje. Keli tūkstančiai lietuvių sudarė Lietuvą, estai – Estiją, suomiai – Suomiją. Tautiškumo vizija – nuostabi Lietuva, neišpasakytai graži šalis, tobula, pasakiška. Broliai lietuviai kenčia, kovoja, jie – darbštūs, sąžiningi, mylintys, padorūs. Tautinius jausmus žadino Maironio, Kudirkos dainos. Dainos „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus / Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus…“ žodžiai mums buvo kaip himnas. Tėvai dainuodavo ir verkdavo, mes irgi verkdavome. Verkdavome pasikūkčiodami. Mes labai norėjome į tėvynę. Labai. Iki skausmo. Mus jungė mūsų likimai, turėjome savo bendrą – tremtinių gyvenimą ir atskirus – tautos ir šeimos. Ten mūsų niekas nesaugojo, nes iš ten neįmanoma pabėgti. Tolimieji ir mažai lietuviams žinomi Kiusiūras, Tit Arai, Trofimovskas – vietovės, kuriose gyveno žmonės iš Lietuvos ir ten jautėsi labiau lietuviais negu dalis žmonių, dabar gyvenančių savo gimtinėje Lietuvoje. Paradoksas, bet galbūt iš kai kurių tėvynė nors trumpam turėtų būti atimta, kad suprastų, kas ji yra ir ką tai reiškia.

Kaip klostėsi gyvenimas grįžus į Lietuvą? Tais laikais, norint legaliai gyventi, gauti darbą, visi privalėjo būti priregistruoti ten, kur gyvena, bet jūs neturėjote kur gyventi, o tai reiškė – ir kur prisiregistruoti, taigi ir įsidarbinti. Užburtas ratas.
Grįžus buvo labai sunku, gal tik kiek lengviau negu pirmosiomis tremties dienomis. Grįžome, bet negavome teisės prisiregistruoti. Tėvas iš Sibiro grįžo tik po pusės metų. Iki tol gyvenome slapta. Jeigu ne tėvo draugas, inžinierius, profesorius, akademikas Kazimieras Baršauskas, dirbęs Kauno politechnikos institute rektoriumi, nežinia, kaip būtume prisiregistravę. Mes su tėvu jį aplankėme Kauno politechnikos instituto rektoriaus kabinete. Tai buvo 1958-ųjų metų sausio 13-oji. Lengva atsiminti, nes ši data puikuojasi ant jo rašyto rašto, padėjusio mūsų šeimai įsitvirtinti Kaune.
Pamatęs savo senų laikų draugą, jis susijaudinęs nuoširdžiai tarė: „Tu gyvas, Alfa?“ Abu vyriškai apsikabino ir apsiverkė. Aš stovėjau šalia tėvo išpūtęs akis ir negalėjau atsistebėti žmogumi, pas kurį užeiti varžiausi, juk man buvo aiškinę, kad eisime pas garbų žmogų, pas rektorių. Jis sėdėjo erdviame kabinete, ir staiga – toks nuoširdžių jausmų proveržis, be jokio apsimestinumo, be jokio dirbtinio susivaržymo. Liepė mums prisėsti, vaišino arbata su cukrumi. Viskuo stebėjausi, juk nedaug buvau matęs civilizacijos savo gyvenime. Jis tuoj pat ėmė spręsti, ką daryti, kaip padėti. Skambino, prašė, kalbėjo, parašė raštą: „Jis yra žymus chemikas ir turi ilgametį stažą, būtų naudingas Kauno pramonei… Prašau drg. Pirmininką duoti atitinkamą parėdymą, kad drg. Andriukaitis A.P. būtų priregistruotas.“ Nepabijojo susigadinti reputacijos užstodamas tremtinį iš Sibiro. Po kurio laiko, 1958 vasario 27 d., K.Baršauskas ant savo deputato blanko parašė: „Drg. Andriukaitis A. yra kilęs iš kumečių šeimos. Visą laiką buvo pažangus, smetoninės valdžios buvo ištremtas iš Kauno…. Prašau leisti jam užsiregistruoti Kauno m. pas seserį.“ Nors tuo metu veikė Justo Paleckio, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko, pasirašytas įsakas neregistruoti tremtinių. K.Baršauskas įrodė, kas yra žmogiškumas. O tie žodžiai, parašyti ant jo deputato blanko, tapo mūsų kelialapiu į gyvenimą Kaune, Lietuvoje. K.Baršausko dėka tėvas įsidarbino „Inkaro“ gumos fabrike, garsėjusiame visoje SSRS, chemiku inžinieriumi, visą likusį gyvenimą vadovavo chemijos laboratorijai, buvo labai kruopštus, talentingas. Su „Inkaru“ susijusi ir jo disidentinė veikla. Pradžioje gyvenome Kaišiadorių gatvėje, Aukštuosiuose Šančiuose, pas mamos seserį Bronislavą, mažame 7 kvadratinių metrų kambarėlyje – penki žmonės. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.