Andrius JOVAIŠA

Priešingai, nei gali atrodyti stebint šiuolaikines technologijų parodas, išmanūs namai į mūsų gyvenimą ateis ne kaip viską griaunanti revoliucija, o kaip lėta, bet užtikrinta evoliucija.

Ko gero, tik nedaugelis pasakytų, kad paprasta namų apsaugos nuo įsilaužimų ir vagysčių sistema, kurią sudaro keletas judesio jutiklių, sirena ir valdymo pultelis, tai jau išmanieji namai. Iš tiesų, pirma ir svarbiausia protingų namų užduotis – saugoti savo šeimininkus. Todėl net ir dūmų bei smalkių jutiklis prideda išmanumo žmogaus būstui. „Ne aš turiu saugoti namą, bet jis mane turi saugoti!“ – teigia Artūras Taicas, išmaniųjų gyvenamųjų namų apsaugos bei valdymo sprendimus gaminančios lietuviškos bendrovės „Eldes“ organizacijos vystymo direktorius.

Šis teiginys ypač aktualus šiandien, turint omenyje keletą tragiškų gaisrų Lietuvos provincijoje, nusinešusių suaugusiųjų ir visai mažų vaikų gyvybes. O juk daugumos tokių aukų galima būtų išvengti, jei kiekvienuose namuose būtų sumontuoti dūmų bei smalkių detektoriai, galintys „pajusti“ net ir nedideles šių medžiagų koncentracijas ore. Tokie detektoriai perspėtų ir pažadintų žmones dar tik pradėjus smilkti pirmosioms gaisrą galinčioms sukelti žarijoms – jie leistų išsaugoti ne tik gyvybes, bet ir patį turtą.

Nors užsienyje beveik neįmanoma rasti patalpos, kurioje nebūtų dūmų jutiklio, Lietuvoje, deja, atvirkščiai: tokie detektoriai – vis dar retenybė.

Pasak A.Taico, apsaugos nuo įsilaužimų sistemos bei dūmų detektoriai namams suteikia pirmųjų išmanumo bruožų – tai yra pirma gyvybiškai svarbi tokio būsto funkcija. „Tokie detektoriai šiandien tikrai ne karvę kainuoja. Kas galėtų suabejoti, kad žmogaus gyvybė nėra verta kelių eurų per mėnesį?“ – retoriškai klausia A.Taicas.

„Eldes“ jau daugiau nei 10 metų dirba šioje srityje, todėl pašnekovas tikrai žino, apie ką kalba. Štai, tarkime, įmonės sukurtą baterijomis maitinamą dūmų ir smalkių (anglies monoksido) signalizaciją „Fumerex“ gali susimontuoti net ir kaime gyvenanti močiutė.

Panašiai lengvai montuojama ir „Eldes“ gaminama namų apsaugos nuo įsilaužimų sistema „Pitbull Alarm“. Lietuvoje komunalinių, telekomunikacijų paslaugų teikėjai jau dabar siūlo išsimokėtinai įsigyti vaizdo kamerų, lempučių, daviklių, kuriuos pirkėjai gali įsidiegti, valdyti ir prižiūrėti patys.

„Intensyvėjanti inovacijų pažanga technologijų pasaulyje mažina kainas, didina pasirinkimo galimybę, todėl protingi namai, nors ir atskirų ekosistemų pavidalu, vis lengviau įperkami ir pa­siekiami paprastam, technologijas saikingai išmanančiam naudotojui“, – sako A.Taicas.

Išmaniųjų namų vizijos

Metų pradžioje vykusioje vartotojų elektronikos parodoje CES 2016 viena ryškiausių tendencijų buvo išmanieji namai. Tiek maži, tiek dideli gamintojai šioje mugėje demonstravo pačias įvairiausias technologijas, kurios ateityje mūsų namus turėtų paversti išmaniais. Nors skamba paslaptingai, ši vizija tikrai žavi. Išmanūs šaldytuvai, viduje įmontuotomis kameromis stebintys maisto produktus ir pranešantys, kada baigėsi pieno ar sūrio galiojimas. „Protingos“ apšvietimo lempos, jaučiančios, kada šeimininkas iš svetainės pereina į miegamąjį ir atitinkamai užgęsta viename kambaryje bei užsidega kitame. „Gudrus“ kavos aparatas, įsijungiantis, kai pajunta, kad jo savininkai jau pakirdo. „Besimokantis“ termostatas, galintis perprasti savo šeimininkų įpročius ir šilumos pomėgius.

Tokią išmaniųjų namų technologijų plėtrą paskatino įvairių jutiklių miniatiūrizacija, vis taupesnių procesorių atsiradimas ir belaidžio ryšio technologijos, montuojamos į daugelį įtaisų. Jau netolimoje ateityje dauguma mus supančių daiktų po truputį susijungs į vieną tinklą ir „bendraus“ tarpusavyje be žmogaus įsikišimo – tai vadinamasis daiktų internetas (angl. „internet of things“).

Tik tada, kai mes patys bei mūsų vaikai nuolatos naudosis technologijomis, jų smalsumas paskatins „hakerių“ kultūrą – norą ardyti, tobulinti ir kurti kažką naujo.

Kol kas nėra nusistovėjusių bendrų standartų, kurie sujungtų šiuos prietaisus, todėl jie nebūtinai tarpusavyje bendradarbiaus. Tarkime, įsigijus „Nest“ termostatą, jis nebūtinai veiks su išmaniąja „Samsung“ apšvietimo sistema. Taip pat dauguma tų įtaisų vis dar dažnai klysta, per lėtai „perpranta“ vartotojo įpročius arba apskritai užsiožiuoja ir nustoja veikti. Keletas tokių „paklydimų“, ir net didžiausias išmaniųjų namų entuziastas susierzins bei pradės rimtai manyti, kad šios technologijos nebuvo vertos savo kainos.

Todėl tikri išmanieji namai į mūsų gyvenimą ateis tikrai ne „mąstančio“ šaldytuvo ar savarankiško kavos aparato pavidalu. Iš tiesų namų „protingėjimas“ – tai labai laipsniškas procesas, kuris iš lėto vyksta jau seniai: apsaugos sistemos, dūmų detektoriai, automatinės kiemo vartų sistemos jau yra pavertusios dalį būstų išmaniais, tik ne visi tai žino.

Tarkime, Lietuvoje gaminamos apsaugos sistemos turi galimybę kontroliuoti šildymo katilus, išmaniuosius elektros lizdus, matuoti temperatūrą (kiekviename belaidžiame judesio ar durų, lango daviklyje) ir perduoti duomenis vartotojui ar kitoms sistemoms. Tiesiog sistemas diegiantys specialistai dažnai nemato vertės savo klientams perduoti šių naudų, o vartotojai, nežinodami apie galimybes, jų ir neklausia.

Kur toliau?

Dauguma išmaniųjų namų sritį analizuojančių ekspertų teigia, kad po to, kai namų apsaugos sistemos taps įprastos kiekvienuose namuose, namų šeimininkų dėmesys pakryps į kitą aktualią sritį – energijos taupymą. Ši tema aktuali beveik visose vidutinių platumų šalyse ir ypač Lietuvoje, kur šildymo bei elektros kainos vis dar gan stipriai „apgraužia“ gyventojų pinigines. Žinoma, kai kuriuose būstuose yra reguliuojami radiatoriai, tačiau taupymo darbas nėra toks lengvas – savininkui reikia geležinės valios ir disciplinos, kad sistemingai keistų šildymo intensyvumą keičiantis lauko temperatūrai ar paros metui.

Todėl ši sritis – šildymas, ventiliacija, oro kondicionavimas – yra kita išmaniųjų namų automatizavimo stadija, kuri gana greitai įsiskverbs į daugelį būstų.

Tarkime, kompanijos „Google“ gaminamas „Nest“ termostatas geba mokytis namų šeimininkų įpročių ir padeda taupyti energiją. Tiesa, rinkoje yra gausybė alternatyvių termostatų, kurie galbūt neatrodo taip gražiai ar nėra taip lengvai valdomi. Štai ir „Eldes“ laboratorijoje šiuo metu išbandomas tokio įrenginio prototipas. Apsaugos sistema matuoja temperatūrą kiekvienoje patalpoje ir pagal surinktus duomenis nusprendžia įjungti, ar išjungti vandens tiekimą į radiatorių.

Namai gali taupyti ir elektros energiją: šiandien daugybės elektrinių prietaisų net neišjungiame iš elektros lizdo, nors jie net ir išjungti ar budėjimo režimu naudoja elektros energiją. Todėl yra kuriami išmanieji elektros lizdai, galintys automatiškai išjungti srovę, kai prietaisai nenaudojami, arba tam tikru dienos metu. Dar viena svarbi funkcija ta, kad tokie lizdai skaičiuoja, kiek elektros energijos per juos išnaudojama, – analitika, kaip rodo pasaulinė patirtis, padeda suvokti problemą ir rasti geriausią sprendimai jai spręsti.

Prisijaukinti technologijas

„Dalis išmaniųjų namų įtaisų taupo ne ką mažiau brangų mūsų turtą – laiką. Išmani spyna, kurią galite atrakinti nuotoliniu būdu, naudodamiesi išmaniuoju telefonu, sutaupys laiko, nes nereikės darbo metu važiuoti namo, kad įleistumėte pasisvečiuoti atvykusią mamą“, – pateikia pavyzdį A.Taicas. Pasak jo, laiką taupantys įtaisai – tai kita išmaniųjų namų progreso stadija, kuri didins gyvenimo komfortą.

„Eldes“ tikslas – panaudoti įmonės sukauptą patirtį ir žinias tam, kad apsaugos sistemos kuo darniau integruotųsi į kitas namų stebėjimo ir valdymo sistemas, bendrautų su jomis, o vartotojas sistemos buvimą justų minimaliai. Bendrovė jau greitai pristatys įrenginius, kurie automatiškai įjungs ar išjungs signalizaciją ir skirtingu dienos metu siųs informaciją vartotojui. Pavyzdžiui, ryte parodys, kokia lauke temperatūra, nes lauko sistemoje yra temperatūros daviklis, ir, jei gaus informaciją internetu apie prognozuojamą lietų, tą dieną išjungs laistymo sistemos veikimą.

„Eldes“ tyrimų ir plėtros skyrius – vienas didžiausių įmonėje, jo laboratorijoje inžinieriai ir programuotojai eksperimentuoja, kuria ir testuoja naujus įrenginių prototipus. Svarbiausia, kad jie būtų belaidžiai, lengvai integruojami į jau esamas automatizuotas sistemas ir jų kaina būtų įkandama. „Jei tokie įrenginiai bus brangūs, sudėtingi diegti arba žmogus po kelerių metų negalės prie jų prijungti naujo modulio, tai išmaniųjų namų nauda džiaugsis tik vienetai“, – perspėja A.Taicas.

Per pastaruosius kelerius metus įmonė stipriai plėtėsi ir šiandien eksportuoja savo įrenginius į daugiau nei 90 pasaulio šalių. Tokią sėkmę lemia tai, kad lietuvių kuriami išmanieji prietaisai neapsiriboja vien tik įprastomis funkcijomis, – „Eldes“ inžinieriai moka sukurti ir visai nestandartinių sprendimų.

Štai, tarkime, prieš kelerius metus įmonė sukūrė specialius judesio jutiklius, kurie, atvirkščiai nei įprasta, reaguoja tada, kai ilgesnį laiką neužfiksuoja judesio. Tokie detektoriai naudojami senyvo amžiaus ir senatvės ligomis sergančių žmonių slaugai Anglijoje ir Izraelyje: jei jutiklis kurį laiką „nemato“ paciento judesio, iš karto siunčia pranešimą giminėms arba slaugos paslaugas teikiančiai įmonei. O temperatūros detektorius „CoolDog“ prigijo Artimųjų Rytų bei kituose šiltuose kraštuose, kur dažnai šeimininkai automobilyje palieka augintinius. Jei temperatūra salone pasiekia tam tikrą lygį, savininkas apie tai gauna įspėjimą į savo mobilųjį telefoną.

„Tiesą sakant, vienintelis išmaniųjų sistemų apribojimas – tai mūsų fantazija. Tik priėmę į savo kasdienybę šias technologijas galėsime kalbėti, kad iš tikrųjų pajudėjome į XXI amžių“, – pabrėžia A.Taicas.

Ir iš tiesų dažnai žavimės stebėdami Silicio slėnyje gimstančius šimtus inovacijų, tačiau nepagalvojame, jog tokį rezultatą galima buvo pasiekti tik todėl, kad žmonės aktyviai naudojasi technologijomis. Tik tada, kai mes patys bei mūsų vaikai nuolatos naudosis technologijomis, jų smalsumas paskatins „hakerių“ kultūrą – norą ardyti, tobulinti ir kurti kažką naujo.

Užs. Nr. VPL1037

Altechna nuotr.

Andrius JOVAIŠA

Lazeriai jau kelis dešimtmečius yra viena stipriausių Lietuvos mokslo ir pramonės sričių. Artimiausioje ateityje situacija tik gerės, nes visame pasaulyje jaučiamas lazerinių technologijų bumas, kuris kilstelės lietuvius lazerininkus dar aukščiau.

Šių metų pradžioje lietuvių lazerių įmonė „Altechna R&D“ pardavė savo sukurtą stiklo pjaustymo technologiją JAV kompanijai „Corning“. Ši amerikiečių bendrovė turėtų būti pažįstama daugeliui žmonių: ji gamina išmaniųjų telefonų ir planšečių ekranus dengiantį stiklą „Gorilla Glass“, kuris yra ypač atsparus įbrėžimams ir dužimui. Beje, šiemet 165 metų jubiliejų švenčianti „Corning“ yra viena seniausių pasaulyje stiklo pramonės įmonių – būtent jos inžinieriai ir chemikai sukūrė daugelį ištvermingo stiklo produktų: automobilių žibintus bei stiklus, televizorių kineskopus ar karščiui atsparius virtuvinius indus.

Lietuvių įmonės „Altechna R&D“ sukurta lazerinė technologija leis labai preciziškai pjaustyti „Corning“ gaminamą grūdintą stiklą. Pjaustant šį stiklą kitomis technologijomis susidaro daug atliekų, be to, atsiranda mikroskopinių įskilimų, kurie, ekranui patyrus smūgį, tampa telefono ar planšetės vaizdą gadinančio įskilimų „voratinklio“ pradžia.

Šis sandoris – labai rimtas žingsnis Lietuvos lazerių pramonės sričiai, mat, ko gero, pirmą kartą istorijoje lietuviška lazerinė technologija bus naudojama tokio masto industriniame procese.

Beje, „Altechna R&D“ savo veiklą pradėjo 2007-aisiais, kai atsiskyrė nuo šiemet 20-metį švenčiančios lazerių produktus ir komponentus gaminančios bendrovės „Altechna“. „Tikiuosi, kad šis sandoris padės visai Lietuvos lazerių sričiai pasiekti daugiau klientų industrijoje, mat dabar daugiausia dirbame su akademiniais klientais – universitetais bei laboratorijomis“, – džiaugiasi „Altechna“ direktoriaus pavaduotojas Tomas Jankauskas.

Pasak jo, daugiau nei 700 mokslininkų, inžinierių ir kitų profesionalų vienijanti Lietuvos lazerių pramonė stovi prie naujo proveržio slenksčio.

Ultratrumpų impulsų lazeriai pamažu išeina iš laboratorijų ir randa panaudojimą pramonėje.

Šis optimizmas tikrai pasvertas: pasaulinės lazerių rinkos tyrimai rodo, kad artimiausiu metu jos laukia rimtas augimo bumas. Naujausi moksliniai pasiekimai ir inžineriniai sprendimai trijose pagrindinėse lazerių taikymo srityse – gynybos, medicinos ir pramonės – atveria kelią naujoms technologijoms. Štai, tarkime, „MarketsandMarkets“ tyrimų kompanijos duomenimis, pasaulinė lazerių sistemų, skirtų gynybai, rinkos vertė 2020-aisiais turėtų siekti beveik 3 mlrd. JAV dolerių. O remiantis „BCC Research“ prognozėmis, jau po trejų metų medicininių lazerių taikymo rinkos vertė peržengs 8 mlrd. dolerių ir pasieks prieškrizinį lygį.

Todėl žvilgtelėkime į minėtas tris sritis, kuriose lazeriai gali sukelti naujas revoliucijas, – galbūt tai taps dar vienu argumentu jaunuoliams stoti į fizikos specialybę, kuri bus ne tik įdomi, bet ir neleis badauti.

Galingi ir tikslūs impulsai

„Mūsų įmonės fokusas – įvairūs optiniai komponentai, skirti pasiekti ypač aukštos galios ir ypač trumpus lazerių impulsus, kurie šiandien sulaukia vis daugiau medžiagų apdirbimo pramonės dėmesio“, – teigia T.Jankauskas.

Viena šios pramonės sričių ir yra minėtas atsparaus stiklo pjaustymas lazeriais, skleidžiančiais šviesos pliūpsnius, kurių trukmė – vos kelios dešimtys femtosekundžių. Toks ultra­trumpas impulsas turi pakankamai galios, kad perpjautų net ir kiečiausią grūdintą stiklą, tačiau trunka taip trumpai, kad nespėja įkaitinti aplink esančios medžiagos. Kitos pjaustymo technologijos įkaitina aplink pjūvį esančią medžiagą ir dėl to susidaro įvairių įtrūkimų bei įskilimų, galinčių pagreitinti „Gorilla Glass“ ekrano ar iš ypač kieto safyro išpjauto vaizdo kameros stikliuko skilimą.

Kita sritis, kurioje lazeriai savo tikslumu lenkia bet kokią kitą technologiją, – tai automobilių pramonėje naudojamų degalų purkštukų gamyba. Šiuolaikiniuose automobiliuose svarbiausia, kad degalai variklyje sudegtų kuo efektyviau, – taip mažiausiomis sąnaudomis pa­siekiama maksimali galia ir kartu į atmosferą išmetama mažiau kenksmingų medžiagų. Todėl degalų purkštukuose būtina išgręžti labai mažas ertmes, pro kurias perėję degalai virstų vienodais mikroskopiniais lašeliais, tolygiai sudegančiais ir suteikiančiais automobilio varikliui geriausią trauką.

Lazeriai taip pat naudojami ypatingo tikslumo reikalaujantiems kraujagyslių implantams – stentams pjaustyti. Tai smulkus, išplečiamas tinklinis vamzdelis, pagamintas iš nerūdijančio plieno arba kobalto lydinio. Jis įvedamas į užkalkėjusią kraujagyslę, kurioje specialus įtaisas jį išplečia, ir atkuriamas normalus kraujo tekėjimas.

Ultratrumpų impulsų lazeriai yra tobuli visiems panašiems darbams, mat esant tokiai energijai ir impulso trukmei beveik visos pjaunamos medžiagos „elgiasi“ panašiai ir įmanoma išlaikyti pjūvių preciziškumą.

Tiesa, tik per pastaruosius penkerius metus tokių lazerių kaina bei efektyvumas priartėjo prie ribos, kai pramonė pradeda galvoti apie kitų medžiagų apdorojimo technologijų pakeitimą šviesa.

"Altechna" nuotr.

Šviesos skalpelis

Vis dėlto dažniausiai lazeriai asocijuojasi su medicina. Čia ultratrumpi šviesos impulsai padeda labai preciziškai „pjaustyti“ įvairiausius organizmo audinius. Tarkime, per trumparegystės ir toliaregystės korekcijos operacijas tokiais lazeriais labai tiksliai „nurėžiamas“ ragenos sluoksnis. Ultratrumpi lazerių impulsai medicinoje turi tą patį privalumą, kaip ir pjaustant stiklą ar kitas medžiagas: perteklinės šilumos susigeneruoja labai mažai, todėl nepažeidžiami šalia esantys audinių sluoksniai. Tad po operacijos praėjus keliolikai valandų pacientas nebejaučia jokio diskomforto ar skausmo. Šiandien oftalmologijoje lazeriai beveik visiškai išstūmė įprastus skalpelius.

Pasak T.Jankausko, lazeriai jau naudojami ir per kitas chirurgines operacijas, mat jie ne tik tiksliai pjauna, bet ir dėl sukeliamo fototerminio efekto „uždegina“ pjūvio kraštus, taip leisdami kontroliuoti kraujavimą. Ultratrumpų impulsų lazeriai jau kurį laiką naudojami ir diagnostikoje, pavyzdžiui, genomo skvenavimui, vėžio, Alzheimerio, kitų su senatve susijusių ligų nustatymui bei tyrimams.

Medicinoje jau daug seniau pradėti naudoti ir kiti – ilgesnių impulsų ar nuolatinio veikimo lazeriai. Štai stomatologijoje lazeriai naudojami ne tik visiems pažįstamai procedūrai – plombų sukietinimui, bet ir dantenų bei kitų audinių higienai. Prieš kelerius metus JAV kompanija „Biolase“ sukūrė lazerį, kuris turėtų pakeisti įprastus grąžtus: toks dantų gydymas yra neskausmingas, be to, mažiau, palyginti su mechaniniu gręžimu, pažeidžiamas dantis.

Plastinės chirurgijos srityje lazeriai irgi naudojami seniai ir nieko net nestebina, o ultratrumpų impulsų panaudojimas tik gausina daugelį šio tipo operacijų.

O štai Lidso universiteto mokslininkai prieš pusę metų pristatė „GlucoSense“ prietaisą, skirtą cukraus kiekiui kraujyje nustatyti, ir tam nereikia durti į pirštą. Gliukozė kraujyje sugeria tam tikro bangos ilgio šviesą, taigi lazeriu pašvietus į pirštą ir stebint atsispindėjusią šviesą galima nustatyti jos koncentraciją kraujyje.

"Altechna" nuotr.

Žvaigždžių karai

Ko gero, tokių lazerinių „blasterių“, kokius naudoja „Žvaigždžių karų“ herojai, dar ilgai nebus sukurta, tačiau lazerių sričiai atsiveria labai platūs horizontai gynybos pramonėje. Tarkime, įvairūs lazeriniai radarai, kitaip žinomi kaip lidarai, naudojami tiek įvairių ginklų taikikliams, tiek ypač tikslių kovinių raketų suvedimui į taikinius, tiek preciziškų žemėlapių sudarymui.

Lazerių gynybos sprendimai ypač aktyviai kuriami Izraelyje – šios šalies kompanijos šiandien patenka į svarbiausių „Altechnos“ klientų penketuką. „Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, ar mūsų gaminami optiniai komponentai naudojami tokiose sistemose“, – juokiasi T.Jankauskas.

Štai, pavyzdžiui, jau daugiau nei 10 metų veikianti Izraelio priešraketinės gynybos sistema „Iron Dome“ iki šiol lazerius naudojo tik taikiniams nustatyti. Prieš porą metų šią sistemą gaminanti įmonė „Rafael“ pristatė „Iron Beam“ priešraketinę sistemą, naudojančią aukštos energijos lazerį, galintį sunaikinti įvairias raketas. Taip pat Izraelio kompanija „Elbit“ gamina specialią lazerinę sistemą „C-Music“, kuri bus montuojama keleiviniuose orlaiviuose ir skirta mažesnėms, nuo peties paleidžiamoms raketoms nukenksminti.

Prieš kelis mėnesius „Boeing“ pristatė savo sukurtą mobiliąją lazerinę sistemą „Compact Laser Weapon System“, skirtą skraidyklėms, vadinamoms dronais, numušti. Vis labiau pingantys ir populiarėjantys dronai labai paprastai valdomi išmaniuoju telefonu ir gali nešti sprogmenis, šnipinėti ar tiesiog trukdyti lėktuvams leistis oro uoste. O šis ginklas geba per kelias sekundes nusitaikyti ir sunaikinti tokią skraidyklę.

Vis dėlto patys įspūdingiausi lazeriniai projektai dar laukia ateityje. Štai, pavyzdžiui, Čekijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje dar tik pradedamas jungtinis projektas „Extreme Light Infrastructure“ (ELI) turėtų leisti mokslininkams sukurti tokį galingą lazerį, kuris ateityje taptų alternatyva dalelių greitintuvams.

„ELI projektas turėtų tapti lazerių srities CERN ir dar labiau paskatinti lazerių populiarumą, ypač Rytų ir Centrinėje Europoje, tad darbo nepritrūks“, – prognozuoja T.Jankauskas.

Užs. Nr. VPL1212

R. Adžgausko nuotr.

Dar prieš dešimt metų terminas „informacinės technologijos“ (IT) reiškė tam tikrą atskirą sritį – kompiuterius, progra­ma­vi­mą, internetą. Tačiau šiandien IT tapo kiekvieno žmogaus kasdienybe, ir atrodo, kad ši jų invazija neketina sustoti.

Andrius Jovaiša

Apie ryškiausias ateities tendencijas IT srityje „Vei­­das“ kalbasi su įmonių grupės “Penki kontinentai” įkūrėju ir vadovu Idraku Dadašovu.

– Kokios trys ryškiausios tendencijos vyraus informacinių technologijų sektoriuje ateinančiais metais?

– Artimiausiu metu matau tris ryškias kryptis, kuriomis vystysis informacinių ir komunikacijos technologi­­jų sritis, – tai didieji duomenys (angl. big data), debesų kompiuterijos sprendimai ir kibernetinių nusikaltimų dažnėjimas. Visos šios trys sritys tarpusavyje labai susijusios, tad tie, kurie išmoks tinkamai jomis pasinaudoti, įgis pranašumą prieš kitus dėl jų sinergijos.

Didieji duomenys – tai ta pati informacija, kurią vi­si žino. Tik šiandien jos apimtys yra didžiulės, nes kiek­vienas žmogus kasdien naudojasi daugybe įrengi­nių, gebančių rinkti informaciją. Pavyzdžiui, išmanieji telefonai fiksuoja ne tik tai, kam skambinate ar kokiose svetainėse lankotės, bet ir tai, kaip dažnai bei kaip ilgai užsibūnate jose, ką mėgstate socialiniuo­se tinkluose, ar dažnai sportuojate ir kur tai da­rote. Dabar vis daugiau įrenginių renka ir biometrinius duomenis – moka nuskaityti pirštų atspaudus, at­pažįsta veidus, matuoja širdies ritmą. Tad didieji duo­menys savyje slepia daugybę naudingų įžvalgų, tik reikia mokėti jas pamatyti.

Tinkamai išanalizuoti duomenys gali suteikti di­džiulį postūmį verslui, norint priimti teisingus sprendi­mus ar numatyti efektyvias vystymosi strategijas. Šia galimybe pasinaudoti gali vis daugiau įmonių, nes pa­staruoju metu rinkoje atsirado nemažai atvirojo ko­do įrankių darbui su didžiaisiais duomenimis bei duo­menų analizei. Todėl artimiausiais metais laimės tie, kurie sugebės pastebėti didžiųjų duomenų suteikia­mas galimybes ir jomis pasinaudoti. Tiesa, tam rei­kės pasitelkti į pagalbą kompetentingus specialistus, mokančius juos analizuoti.

Duomenims apdoroti reikia nemažos skaičiavimo ga­lios, kurios daugelis vidutinių įmonių stokoja, to­dėl dažnai analitikos įrankiai remiasi debesų technolo­gijomis. Prognozuojama, kad iki 2016-ųjų pabaigos apie 50 proc. didžiųjų pasaulio įmonių svarbią informa­ciją apie savo klientus ir vartotojus saugos debesų sau­gyklose, esančiose trečiųjų šalių duomenų centruo­se. Šią tendenciją skatina debesijos suteikiama ga­limybė taupyti IT sąnaudas. Dar po kelerių metų de­besijos sprendimų naudojimas taps masiniu reiškiniu, ypač mažose ir vidutinėse įmonėse, – šio verslo segmento augimas gali viršyti 80 proc. per metus. Debesų sektoriaus augimas rodo perėjimą į naują IT rinkos brandos etapą.

Tačiau bręstant ir tobulėjant IT tobulės ir kibernetiniai nusikaltėliai. Artimiausiais metais jų padaryta ža­la tik didės. Šią tendenciją paskatins keletas veiksnių: debesijos sprendimų populiarėjimas, vis dažnesnis išmaniųjų telefonų ir planšečių naudojimas darbui bei dėl to atsirandantys nauji įsilaužimo būdai. Ki­­ber­netinis saugumas taps vis svarbesniu kiekvienos organi­zacijos rūpesčiu ir sulauks vis didesnio dėmesio. Ma­nau, kad artimoje ateityje pamatysime draudi­­mo nuo kibernetinių rizikų srities plėtrą. Apsauga nuo to­kių antpuolių negalės būti triviali – čia jau reikės daugia­sluoksnių instrumentų, ypač turint omenyje tai, kaip greitai vystosi tokios sritys, kaip dirbtinis in­te­lek­tas ar gilus mašininis mokymasis (angl. deep learning).

– Pažvelkime tolėliau į ateitį – kaip, jūsų nuomone, dėl technologijų poveikio pasikeis pasaulis po dešimties metų?

– Be sparčios informacinių technologijų plėtros šiuolaikinis pasaulis nebūtų toks, kokį esame įpratę matyti. Nuo XX a. pabaigos iki pat šių dienų įvyko neįtikė­tino masto proveržis šiame segmente – norint tuo įsiti­kinti, užtenka apsidairyti aplink. Ateityje asmeninių kom­piuterių skaičiavimo galia pasieks žmogaus smege­nų lygį, o belaidis interneto ryšys apims dideles teritorijas.

Nereikėtų pamiršti ir virtualiosios bei papildytosios (angl. augmented) realybės įrankių, kurie pastaruo­ju me­tu ypač populiarėja. Žmonės nebeatitrauks akių nuo ekranų, kuriuose nenutrūkstamai plauks įvai­rios in­­formacijos srautai. Ir visi šie srautai bus in­di­vi­dua­lizuoti pagal kiekvieno naudotojo profilį, po­reikius ar padėtį. Didelę laiko dalį žmonės praleis rea­­listiškai at­rodančiose virtualiose aplinkose – čia jie dirbs, bendraus ir pramogaus. Dėl to ribos tarp rea­liojo ir virtualiojo pasaulių po truputį nyks – žmonės nuolatos bus vien­tisoje informacinėje erdvėje. Dirb­tinio intelekto tech­nologija leis automatizuoti dau­gumą ne tik rutininių, bet ir protinių darbų. Ne­ma­nau, kad po dešimties metų bus sukurtas universa­lių gebėjimų dirbtinis intelektas, bet beveik visose sri­tyse bus naudojami specializuoti dirbtinio intelekto instrumentai.

– Internetas atnešė daugybę naujų dalykų, kurie šiandien kelia etinių klausimų. Pavyzdžiui, maksimali žodžio laisvė ir „trolinimas“, patogus medijos naudojimas ir piratavimas. Kaip jūs žiūrite į internetą? Kontroliuoti ar leisti jam vystytis laisvai?

– Internetas – tai laisvės teritorija. Tuo pačiu metu – ir žodžio laisvės. Iš vienos pusės, viskas teisinga, bet iš kitos – ši laisvė gali tapti negatyvaus elgesio šaltiniu. Žmogus internete gali ištarti, kas tik jam ant seilės užei­na, ir pasakyti tai bet kam pasaulyje – dažnu atveju nie­kas jam nieko negalės padaryti. Informacinių karų epo­choje labai sudėtinga nubrėžti aiškią ribą tarp žodžio laisvės ir „trolinimo“, sunku suprasi, kur tiesa, o kur jau provokacija.

Piratavimas – tai vagystė, o piratas – vagis. Siųs­da­miesi knygas, muziką ar kino filmus iš nelegalių šaltinių jūs vagiate. Kompiuterinio piratavimo problemos esmė ta, kad šis veiksmas žmonių sąmonėje nesisieja su vagyste. Turinio platinimo greitis ir paprastumas, tu­rinio apsaugos įveikimo procesas primena žaidimą, to­dėl niekas net nesusimąsto, kad pasisavina svetimą nuosavybę. Juk savininko akyse nematė, o bausmės už tokią vagystę labai retos.

– Kokiose srityse Lietuvos IT sektorius yra stiprus ir kurias iš jų reikėtų stiprinti ateityje?

– Lietuva vis aktyviau naudoja piliečių intelektinį potencialą darbui informacinių technologijų srityje. Darbo jėgos rinką šalyje sudaro apie 1,5 mln. specialistų. Lie­­tuva patenka į Europos šalių, kuriose jaunuoliai veržia­si dirbti IT sektoriuje, penketuką. Mūsų šalis taip pat ga­li pasigirti sparčiausiu viešuoju „Wi-Fi“ internetu ir grei­čiausiu plačiajuosčio interneto ryšiu. Tai reiškia, kad mūsų bazė labai stipri ir ateityje reikėtų suderinti efektyvų verslo ir universitetų bendradarbiavimą. Tai leis nukreipti visas jėgas į šalies konkurencingumo didinimą.

– Kokią kryptį patartumėte rinktis jaunuoliui, norinčiam dirbti IT ar technologijų srityje, – ieškoti darbo didelėje bendrovėje ar rizikuoti kurti nuosavą startuolį?

– Mokymasis – tai neatskiriama kiekvieno žmogaus veik­los dalis. Praėjo tie laikai, kai programuotojas, gerai išmanantis vieną programavimo kalbą, galėjo tikėtis, kad jį visur sutiks su duona ir druska. Šiandien pagrindiniai svarbūs IT technologijų proveržiai gimsta būtent skirtingų specializacijų sandūrose. Dabar net kuklus programuotojas privalo mokėti ne tik pačią kalbą, bet ir SQL serverio veikimo principus, suprasti, kaip veikia operacinė sistema, lokalus tinklas ar kompiuterio apsauga. Be to, pageidautina, kad jis turėtų bent šiokius tokius apskaitos ar personalo valdymo pagrin­dus. Ir ateityje ši tendencija tik stiprės.

Be abejo, siauro profilio, bet labai gerai savo sritį išmanantys specialistai taip pat bus paklausūs, tačiau jiems irgi teks plėsti savo akiratį, pavyzdžiui, mokantis dirbti komandoje ar įgyjant gebėjimų parduoti sa­vo paslaugas ir kompetencijas.

Taip yra todėl, kad šiuolaikinės informacinės techno­logijos vis labiau orientuojamos į žmones ir vis re­čiau – į technologinius reikalavimus. Visos skaitmeni­nės technologijos ilgainiui nustojo būti tik techniniais įran­kiais ir pamažu atsigręžė į „nekompiuterinius žmones“. Šiandien sunku būtų įsivaizduoti rašytoją, kuris sa­vo kūryboje nesinaudotų kompiuteriu, nors prieš ge­rus 30 metų dauguma naudojosi spausdi­nimo mašinėlė­mis.

Kuo labiau kompiuterinė technika tampa žmogiška, tuo stipresnis poreikis specialistų, gebančių gerai su­pras­ti ne tik kompiuterinį kodą, bet ir naudotojų lū­kes­čius. Ge­­bėjimas naudotis dokumentų ar projektų valdymo sis­­temomis yra ne mažiau svarbus nei dve­­­­jetainės ari­t­me­tikos mokėjimas. Šiame kontekste vyks­ta laipsniškas tiks­liukų ir humanitarų, fizikų ir ly­ri­kų susiliejimas. To­dėl patys įdomiausi ir perspektyviau­­si projektai gimsta bū­tent skirtingų žmogaus veik­­los sričių sandūrose. So­cia­liniai tinklai, išmaniosios paieškos sistemos, vaiz­dų at­pa­žinimo įrankiai – tai tokių mišrių projektų pa­vyzdžiai.

Informacinių technologijų plėtra ir jų humaniškėjimas vis dažniau verčia ieškoti naujų sprendimo bū­dų toms pačioms užduotims. Laikai, kai vadovas diktuo­da­vo programuotojui, kaip ir ką daryti, po truputį eina už­marštin. Vis dažniau būtent IT specialistas tam­pa tuo kviestiniu ekspertu, kuris pasako, kur ir ką rei­kia pa­­­keisti bei kas turėtų imtis šios užduoties. Taip pamažu didėja ne tik IT specialistų svarba planuojant verslo pro­cesus, bet ir jų atsakomybė. Todėl labai svarbu, kad uni­versitetai ir kitos IT specialistus rengiančios organiza­cijos ugdytų gebėjimą teisingai sudėlioti prioritetus ir sa­varankiškai organizuoti darbo procesus, nes tai pa­de­da kontroliuoti darbo rezultatų kokybę ir termi­nus.

Gabieji. Kai prieš dešimt metų „Veidas“ pirmą kartą rašė apie gabų dešimtoką Kęstutį Česnavičių, nedaug kas galėjo nuspėti, kiek daug pasieks šis jaunuolis. Dabar anuometis dešimtokas – solidus mokslininkas. Jam atviros garsiausių pasaulio universitetų durys.

Kęstutis Česnavičius jau yra apsigynęs matematikos daktaro laipsnį ir dirba podoktorantūros stažuotėje (angl. „postdoc“) Kalifornijos Berklio universiteto Milerio institute. Pagrindinė jo tyrimų sritis yra aritmetinė geometrija – matematikos šaka, kurią įkanda ne kiekvienas.

Pats dr. K.Česnavičius apie savo tyrimus galėtų kalbėti valandomis: ramiu tonu pradėjęs savo pasakojimą nuo paprastų teiginių, jis greitai pereina prie abstrakčių ir paprastam žmogui sunkiai suvokiamų matematinių idėjų, apie kurias kalba su užsidegimu. Tai byloja apie nuoširdų atsidavimą matematikai, kuris dar tikrai ne kartą leis mums didžiuotis šio lietuvio pasiekimais. Bet dabar sugrįžkime šiek tiek į praeitį ir žvilgtelėkime, iš kokio molio lipdomi genijai.

Mokslu K.Česnavičius susidomėjo mokydamasis vienoje geriausių Lietuvos mokyklų – KTU gimnazijoje. „Dėl supančių žmonių požiūrio ir idėjų tuomet supratau, kad „kiečiausia“ ir prasmingiausia veikla yra gerai mokytis“, – prisimena pašnekovas.

Devintoje klasėje jo gebėjimus pastebėjęs mokytojas Leonas Narkevičius ėmėsi jaunuoliui padėti ugdyti savo talentą. K.Česnavičius pradėjo ruoštis ir dalyvauti respublikinėse, o vėliau ir tarptautinėse mokslo olimpiadose. Matematika ir informatika jam sekėsi geriausiai ir dėl to, kad šiose srityse jis atrado grožį. „Matematiniai uždaviniai atrodė gražiausi. Olimpiadose buvo smagu: patikdavo keletui dienų nuvykti į naują vietą, pasivaržyti su bendraamžiais, aptarti įdomius uždavinius, sukurtus vien tam, kad būtų smagu juos spręsti“, – pasakoja K.Česnavičius.

Įdėtas darbas, užsispyrimas ir kantrybė atsipirko – 2006 m. pasaulinėje matematikos olimpiadoje jis laimėjo trečią vietą. 2007-aisiais, kai jį kalbino „Veidas“, dvyliktokas K.Česnavičius jau buvo užsitikrinęs vietą Brėmeno Jacobso universitete ir ruošėsi tų metų tarptautinei matematikos olimpiadai. Jis net neįtarė, kad septynetas jam bus laimingas skaičius, nes tais metais jis laimėjo auksą – buvo pirmasis lietuvis, gavęs tokį apdovanojimą, ir iki šiol kitiems gabiems šalies mokiniams to pakartoti nepavyko.

Prie šio laimėjimo tarptautinėje matematikos olimpiadoje prisidėjo ne tik KTU gimnazija, bet ir Nacionalinė moksleivių akademija (NMA), kurioje K.Česnavičius mokėsi nuo 2004-ųjų. „NMA stovyklos praplėtė mano pažinčių ratą bei akiratį. Susidraugavau su bendraamžiais, kurie domėjosi kitomis mokslo sritimis arba studijavo muziką“, – dėsto matematikas.

Didelė dalis pažįstamų lietuvių, su kuriais ir šiandien jis palaiko ryšį, yra būtent draugai iš NMA. „Kęstutis visada toks buvo: kuklus, draugiškas, padedantis Lietuvai kuo gali. Dėl šių savybių jis buvo labai mylimas draugų ir gerbiamas bei vertinamas kolegų“, – prisimena Bronė Narkevičienė, KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė ir NMA įkūrėja.

Pasak jos, net ir išvykęs studijuoti į užsienį K.Česnavičius nuolat palaiko ryšį ir padeda Lietuvos jauniesiems matematikams bei universitetų mokslininkams, dalydamasis savo žiniomis Nacionalinėje moksleivių akademijoje, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultete.

Talentingasis matematikas geru žodžiu mini ir Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondą. Šios organizacijos skirtomis lėšomis K.Česnavičius įsigijo keletą brangių angliškų „olimpiadinės“ matematikos knygų, kuriomis pasirengimui naudojosi geriausi JAV ir Vakarų Europos olimpiadininkai. Taip pat fondo parama leido Kęstučiui keletą kartų apsilankyti stovyklose Sankt Peterburge, kur „olimpiadinė“ matematika Rytų Europoje buvo stipriausia.

„Šiose stovyklose susipažinau su keletu Rusijos komandos narių. Moraliai tai buvo labai svarbu, nes Rusijos komanda paprastai pasiekdavo aukštų rezultatų; dėl šių pažinčių tokie rezultatai neatrodė kaip kažkas neįmanoma. Atrodė, kad jeigu jie gali gerai pasirodyti, tai gal ir aš galiu“, – mintimis dalijasi K.Česnavičius.

Šį aspektą jis nurodo kaip labai svarbų net ir mokantis mokykloje – mokiniai daug labiau pasitiki savo jėgomis ir pasiekia geresnių rezultatų, kai nejaučia atskirties nuo savo kolegų užsienyje.

Brėmene matematikos bakalauro studijos truko trejus metus, ten K.Česnavičius įgijo universitetinės matematikos pradmenis. Studijuodamas Brėmene jaunasis mokslininkas aktyviai dalyvavo studentų mainų programoje – vasaros praktiką atliko Kalifornijos technologijos institute Los Andžele ir vieną semestrą praleido Rice’o universitete Hjustone.

„Lankydamasis geruose JAV universitetuose supratau, kad studijų apimtis ir lygis juose yra visa galva aukščiau. Tada kaip tik buvo metas rinktis doktorantūros programą, tad dokumentus padaviau į JAV universitetus“, – tęsia K.Česnavičius.

Išsipildė jo mokytojo L.Narkevičiaus pranašystė, išsakyta 2007 m. „Veido“ numeryje, – iš karto po bakalauro studijų Kęstutis buvo priimtas į doktorantūrą. Ir ne bet kur, o į vieną garsiausių JAV aukštųjų mokyklų – Masačusetso technologijos institutą (MIT) Bostone, kuriame dirba patys stipriausi mokslininkai ir sukuriama daugelis ateities technologijų.

Be to, pasak pašnekovo, Bostonas yra beveik tobula vieta matematikui – čia ranka pasiekiami Harvardo, MIT, Bostono universiteto, Bostono koledžo ir Tuftso universiteto užsiėmimai bei seminarai, dėstoma daug įdomių kursų, dirba daug žymių matematikų.

Doktorantūroje Kęstučiui teko smarkiai dirbti, kad pasivytų kitus studentus ir patenkintų profesorių lūkesčius, kurie buvo kitokio masto nei bakalauro studijose. Praėjus keletui doktorantūros metų, jį supančios galimybės ir aplinka padėjo atsirasti moksliniams rezultatams – naujų teoremų įrodymams. Gauti daktaro laipsnį K.Česnavičiui nebuvo sunku, o ir „postdoc“ poziciją jis galėjo rinktis iš nemažo rato įvairių universitetų. Berklio universiteto Milerio institute pašnekovas dirbs dar dvejus metus, o tolimesni ateities planai – toliau tęsti tyrimus geriausiuose JAV universitetuose.

Nors olimpiados tuo metu atrodė kaip rimtas užsiėmimas, šiandien Kęstučiui jos kelia šypseną. „Palyginti su matematikos mokslo tyrimais, olimpiados labiau primena žaidimą, mat ten duodami uždaviniai sukurti taip, kad būtų išsprendžiami“, – aiškina matematikas.

Pasak jo, matematikos olimpiadas galima traktuoti kaip sprinto varžybas, o rimti matematikos mokslo tyrimai labiau primena futbolo mačą. Geras sprinteris gali tapti geru futbolininku, bet vien mokėti greitai bėgti nepakanka: rimtas mokslas – tai ilgai trunkantis komandinis žaidimas.

Tačiau K.Česnavičius neskuba nurašyti olimpiadų, kaip gabių mokinių žaidimų, – joms skirti uždaviniai išmoko jaunuolius mąstyti labai greitai, tiksliai, efektyviai ir per kuo trumpiausią laiką suskaldžius uždavinį į smulkesnes dalis rasti joms atsakymus. „Dėl šių gebėjimų olimpiadininkai ypač vertinami versle, kaip vadovai ar žmonės, gebantys veikti kritinėse situacijose“, – aiškina jaunasis matematikas.

Taip pat stipriai pasikeitė ir jo požiūris į talentą. Prieš aštuonerius metus K.Česnavičius „Veidui“ sakė, kad gerus rezultatus sudaro 5 proc. sėkmės, apie 40 proc. – talentas ir gebėjimai, o likusią dalį – juodas darbas. Šiandien jaunasis mokslininkas įsitikinęs, kad rimtame moksle rezultatus lemia tie patys 5 proc. sėkmės, o 95 proc. – įdėtas laikas ir pastangos. Darbo kiekis mokslininko negąsdina. Atvirkščiai, jis šiandien stengiasi apriboti kitus pomėgius (futbolą ir šachmatus), kad jie nepradėtų atiminėti laiko nuo pagrindinio hobio – matematikos.

„Matematikoje viskas priklauso tik nuo tavęs ir to, kiek tu dirbsi. Man patinka tai, kad matematikai yra vieni labiausiai nepriklausomų mokslininkų. Fizikai, chemikai ar biologai, norėdami pasiekti aukštumų, privalo pereiti tam tikras pakopas – padirbėti skirtingose laboratorijose ar moksliniuose centruose, dažnai jų tyrimams reikia ypač brangios įrangos. O matematikams vienintelė ir svarbiausia įranga – jų smegenys“, – apibendrina K.Česnavičius.

Andrius Jovaiša