BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Netylantys skandalai, griežta Prezidentės kritika, o ir premjero Algirdo Butkevičiaus leptelėjimas apie tariamai Rusijos įtakojamas pedagogų profsąjungas, kurio jis kitą dieną išsižadėjo, natūraliai kelia klausimą: ar A.Butkevičiaus Vyriausybė turėtų dirbti iki kadencijos pabaigos?

BFL

Gediminas Kirkilas

Seimo vicepirmininkas, socialdemokratas

Keisti Vyriausybės nėra jokio pagrindo. Jį bandoma sukurti, akivaizdu, kad opozicija visą laiką tą darys – toks jos darbas. Bet per daugiau kaip trejus buvimo opozicijoje, bandymų susireikšminti metus jų reitingai iš esmės nekyla, situacija nesikeičia, tad imamasi versti Vyriausybę. Tačiau blogiau ne tai, kad galėtų būti keičiama ši Vyriausybė, o tai, kad opozicija nėra pasiruošusi perimti valdžios, – ji nesudarytų daugumos, nepatvirtintų savo programos ir to net nenorėtų daryti.

Gabrieliaus Landsbergio pasiūlyta galimybė sudaryti technokratinę Vyriausybę apskritai skamba juokingai. Technokratinės vyriausybės formuojamos, kai valstybėje kyla reali politinė krizė, bet mūsų valstybėje dabar jos nėra. Net jei ir keistųsi keli ministrai, dabartinis Ministrų kabinetas gali dirbti. Šis siūlymas – tai propagandinis burbulas, kuriuo konservatoriai mėgina dangstyti savo neveiklumą. Blogiausia tai, kad jie neturi idėjų. Anksčiau kaip alternatyvią idėją socialdemokratams jie pateikdavo krašto gynybos reikalus, o šiuo metu to negali daryti, nes argumentų nėra, energetika taip pat netampa alternatyva. Tad kas lieka? Tik politinės intrigos.

Kodėl sakau, kad politinės krizės nėra, net ir Prezidentei išsakius griežtą poziciją?

Neabejoju, kad esama situacija gali būti išspręsta ministrų pakeitimu, ir tai tikrai nėra ta krizė, kuri neleidžia suformuoti politinės Vyriausybės. Šiandien Lietuvoje, ačiū Dievui, nevyksta nei karas, nei kas nors kita, tad nėra jokio pagrindo, kuris neleistų jos formuoti. Ši Vyriausybė dirbs iki kadencijos pabaigos, o jeigu bus kokių nors pakeitimų, ji vis tiek bus politinė Vyriausybė. Kas imsis technokratinės Vyriausybės atsakomybės? Tikrai nematau, kad kas nors pajėgtų tai daryti.

BFL

Andrius Kubilius

Seimo opozicijos lyderis, konservatorius

Opozicijai valdžia visada atrodo kaip netinkamai dirbanti. Tad nieko nenustebinsiu pasakęs, kad ji jau seniai galėjo pasitraukti, ypač dabartiniame korupcinių skandalų fone. Jeigu artimiausiu metu matysime požymių, kad premjeras, išklausęs ir Prezidentės tvirtų paraginimų, vis tiek nekeičia savo nuostatų, iš tikrųjų būtų kur kas geriau, jeigu iki šio Seimo kadencijos pabaigos dirbtų kokia nors technokratinė Vyriausybė – nebebūtume dar pusę metų kankinami tokios valdžios, kokią dabar turime. Valstybei nuo to būtų tik geriau.

Prezidentė iškėlė premjerui tam tikras sąlygas: jis turi parodyti, kad supranta situaciją, adekvačiai vertina visas korupcines istorijas ir nebėga nuo problemų. To supratimo kol kas nematėme. Jis turėtų prasidėti nuo paties premjero ryžtingos pozicijos tiek atsiribojant kad ir nuo savo partiečių, sakykim, Socialdemokratų partijos vicepirmininko Druskininkų mero Ričardo Malinausko, istorijų, tiek labai ryžtingai parodant, jog su ta gausa Vyriausybei šiuo metu tenkančių įtarimų – ir dėl galimo neteisėtų nutarimų priėmimo, ir dėl Žemės ūkio ministerijos viešųjų pirkimų, kai perkami dvigubai brangesni miltai, – premjeras reikalauja konkrečių ministrų politinės atsakomybės, tai yra siūlo jiems trauktis iš pareigų.

O technokratinei Vyriausybei nebūtų sunku rasti pakankamai paramos visame Seime, nesidalijant į valdančiuosius ir opoziciją, nesiveržiant atskiroms partijoms į vienus ar kitus ministrų postus. Technokratinėje Vyriausybėje partijos nesiekia savo politinių įtakų, tiesiog paprašo specialistų technokratų imtis darbo joje tam, kad kiek galima tvarkingiau būtų ateita iki Seimo rinkimų ir nauja Vyriausybė gautų rinkėjų pasitikėjimo mandatą.

BFL

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“

Pone Premjere, vakar paviešinta, jog Jūs esate gavęs Rusijos dujų bendrovės „Gazprom“ kvietimą susitikti. Kiek Jums pačiam buvo netikėtas šitas kvietimas?

Turiu pasakyti, kad mes visada esame atviri pokalbiams. Iš tikrųjų „Gazpromas“ yra svarbi kompanija, todėl būtų keista, jeigu jiems prašantis susitikimo mes tokio susitikimo nesiektumėme ir neorganizuotumėme. Susitinku ir su daugeliu kitų kompanijų: ir su „E.ON“ kompanijos atstovais, ir su, štai, paskutinę savaitę, „Lotos“ kompanijos atstovais, su tokiomis kompanijomis kaip „Hitachi“. Tai būtų keista, jeigu nesusitiktumėme su „Gazprom“ kompanija. Mes siūlėme tuos susitikimus daryti intensyvesnius praėjusiais metais, ir iš tikrųjų tartis dėl kainų politikos ir dėl dujų sektoriaus pertvarkos, dalyvaujant ir Europos Komisijos atstovams. Noriu pastebėti, kad tokie susitikimai su „E.ON“ kompanija, kuri taip pat yra Lietuvos dujų akcininkė, jie vyksta nuolat ir yra tikrai konstruktyvūs ir rezultatyvūs. Tai šiuo atžvilgiu gerai, kad “Gazprom” taip pat keičia savo požiūrį. Ir aš tikiu, kad tikrai konstruktyviai galėsime aptarti daugelį svarbių klausimų.

Kodėl tas požiūris keičiasi būtent dabar? Neturite versijų?

Man sunku pasakyti. Iš tikrųjų situacija dujų rinkose tiek pasaulyje, tiek ir Europoje pakankamai sparčiai keičiasi. Tenka pastebėti, kad nemažai labai stambių kompanijų arba valstybių, nesutikdamos su „Gazpromo“ dujų kainų politika, yra padavę „Gazpromą“ į tarptautinį arbitražą. Tą yra padarę ir vokiečių kompanijos „E.ON“ ir „RWE“. Tą yra padarę, berods, ir Lenkijos kompanijos. Prieš tai jau tokius arbitražus yra laimėję Italijos kompanijos. Prieš keletą savaičių „Gazpromas“ yra paskelbęs apie pakankamai ženklią kainų peržiūrą ir nuolaidas pakankamai dideliam kiekiui vartotojų ir kompanijų Europoje. Na, išskyrus tas pačias kompanijas, kurios yra padavusios į arbitražą. Tai galima daryti irgi įvairių prielaidų ir išvadų, kaip „Gazpromas“ mato savo tolesnę kainų politiką. Bet susitiksime, aptarsime, ir manau, kad tikrai konstruktyvumas ir racionalumas yra vienas iš svarbiausių dalykų sprendžiant bet kokius, kad ir sudėtingus, klausimus.

Premjere, kaip Jūs vertinate opozicijos kaltinimus ir spaudimą Seimo Pirmininkei dėl „Snoro“?

Aš galėčiau labai paprastai, žmogiškai pasakyti, kad iš tikrųjų man kai kurie dalykai tiesiog kelia pasipiktinimą, nes visiškai nepagrįstas, drįsčiau pasakyti, negarbingas ir vietomis net ir, mano įsitikinimu, nepadorus I. Degutienės puolimas. Kai, sakykime, opozicijos lyderis V. Mazuronis reikalauja, kad I. Degutienė atneštų ir jam pateiktų 36-rių metų savarankiškai gyvenančio sūnaus verslo dokumentus. Trūksta žodžių, kaip galėčiau vertinti tokį elgesį. Aš tikrai tikiu tuo, ką ir pati I. Degutienė pasakė, kad tikrai nesijaučia kaip nors nusikaltusi ir sūnus vakar labai tiksliai išaiškinęs visas aplinkybes. Tikiu ir banko bankroto administratoriumi. Galų gale, aš manau, kad Prokuratūros pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakys į visus klausimus. Bet mane labiausiai neramina tai, kad mes matome labai daug požymių, kad opozicija, opozicijos atstovai labai įnirtingai dirba ne viešajam interesui, ne mokesčių mokėtojų labui, o dirba arba A. Baranausko grupuotės naudai, arba tų stambiųjų kreditorių, kurių reikalavimai nėra patenkinti 2 mlrd. litų sumai, kuri viršija draudimo sumas, ir dirba jų naudai siekdami, kad (iš tikrųjų to neslepia ir patys kreditoriai) jų nepadengtus kreditus turėtų padengti mokesčių mokėtojai. Tai yra ir Jūs, ir paprasti mokytojai, ir gydytojai, kurie moka mokesčius į biudžetą. Tą labai akivaizdžiai parodo ir tas faktas, kad vakar opozicijos keliasdešimt atstovų kartu su advokatais, kurie gina tuos pačius stambiuosius kreditorius, pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kurio esminė nuostata yra siūlymas pripažinti negaliojančiu nustatytą vadinamąją kreditorių eilę. Ta eilė yra nustatyta Bankų įstatyme, kuris buvo priimtas dar socialdemokratų valdymo metu, o dabar jie – visi keturiasdešimt – pasirašo tokį kreipimąsi. Ir noriu pasakyti, kad būtent pakeitus kreditorių eilę, t.y., iš antros eilės išmetus, kaip siūloma, Indėlių draudimo fondą, t.y., smulkiuosius indėlius, bus pasiektas rezultatas, kad stambiųjų kreditorių, net ne Lietuvos rezidentų, kai kurių, susijusių su Antonovu ar Baranausku, kredito reikalavimai bus perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių. Ir tokį reikalavimą atstovauti Konstituciniame Teisme yra pasiruošę Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys, kartu su jau žinomais teisininkais: Dovile Burgiene, Anatolijumi Novikovu ir kitais, kurie yra pasamdyti tų pačių stambiųjų kreditorių, kurie gauna už tai gerus, matyt, pinigus. Na, ir štai, opozicija, parlamentarai įsijungė į tą pačią gretą, nežinia, už kokius atlyginimus. Ir ruošiasi daryti viską, kad mokesčių mokėtojai prisiimtų ant savo pečių naštą – sumokėti dar porą milijardų tiems kreditoriams, kurių reikalavimų negalima patenkinti, jeigu nebus tam pakankamai „Snoro“ banke turto, kuris bankroto procedūros metu turėtų būti išparduotas.

Premjere, vakar Vyriausybė taip pat pritarė ir Nelegalaus darbo įstatymui. Bus griežtinama atsakomybė už nelegalų darbą. Taip pat buvo prieš šio įstatymo svarstymą kalbama, kad bus nutrauktos įvairios pašalpos žmonėms, kurie bus pagaunami dirbantys nelegaliai. Aišku, ir baudos tos pačios išlieka. Kiek šis įstatymas padės stabdyti nelegalų darbą ir kokie jo mastai šalyje?

Nelegalus darbas yra viena iš šešėlinės ekonomikos sričių. Ir su šešėliu mes turime kovoti visur. Mes tą ir darome. Ar tai būtų kontrabanda, ar tai būtų nelegali prekyba turguose, ar tai būtų atlyginimai vokeliuose, ar, galų gale, nelegalus darbas. Aš tikiu, kad Seimas, ilgai neatidėliodamas, priims minėtą įstatymą. Ir atitinkamos tarnybos turės papildomų instrumentų iš tikrųjų kovoti už tai, kad verslas Lietuvoje veiktų sąžiningai, nekonkuruotų nesąžiningomis priemonėmis vienas su kitu ir nežlugdytų vieni kitų, kad sąžiningai visi mokėtų priklausančius mokesčius, iš kurių yra išlaikomos mokyklos, ligoninės, mokamos pensijos.

Premjere, ta padėtis darbo rinkoje – ji pakankamai sudėtinga. Pasigirsta viešumoje teiginių, tvirtinimų, kad belikę vos 300 tūkst. nevalstybinio sektoriaus žmonių. Kiek, jūsų požiūriu, dramatiška padėtis rinkoje?

Duomenys iš tikrųjų yra žinomi, kad bedarbystė lieka pakankamai didelė, didesnė nei 10 proc., tai 11-12 proc. Jinai pamažu mažėja, bet tikrai lėtai. Bedarbystės priežastis yra ta 2008-2010 metų pasaulinė krizė, kuri paveikė ir Lietuvos ekonomiką. Na, galima pasidžiaugti, kad verslas tikrai pakankamai neblogai atlaikė visą krizę ir atsigauna. Matėme praėjusiais metais pakankamai spartų ir eksporto, ir vidaus vartojimo augimą. Ir galime tikėtis, kad, nors ir šiek tiek lėčiau, bet ekonomika augs, ir tai reiškia, kad bus kuriamos naujos darbo vietos. Na, aš ir tikėčiausi, kad kaip tik tokiu keliu einant ir toliau, nuosekliai įgyvendinant ir tvarkingą finansų politiką, ir skatinant verslą plėtotis ir vystytis ar žemės ūkyje, ar statybose ar moderniųjų technologijų srityse, mes ir įveiksim tą tikrai labai skaudžią problemą, su kuria susiduria daugelis Lietuvos gyventojų.

Ir pabaigai, Premjere, rytoj – Pasaulinė tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ir komentuojamas plačiai čia, Lietuvoje, ir kritikos yra: aštuonių Lietuvos socialdemokratų pasirašytas prisijungimas prie Europinės deklaracijos, daugiau kairiųjų politikų Vanzė deklaracijos, kurios esmė ir esminė mintis – kad negalima lyginti nacizmo ir sovietinių nusikaltimų. Kaip jūs vertinate šią deklaraciją ir mūsų politikų prisijungimą prie jos?

Pirmas dalykas, iš tikrųjų gerai, kad priminėte, rytoj – tikrai skaudi diena, Tarptautinė Holokausto atminties diena. Reikia prisiminti, kad, berods, 2005 metais ją įvedė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Ir ji skirta nacių nusikaltimų aukų prisiminimui, berods, kad kaip tik 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla. Ta proga iš tikrųjų tenka prisiminti, kad nacistinių nusikaltimų, Holokausto tikrai mes nelyginame su kokias nors kitais nusikaltimais. Nacistiniai nusikaltimai, Holokaustas yra unikalus nusikaltimas, siaubingas nusikaltimas. Deja, tenka ta proga prisiminti ir tai, kad Lietuvoje nebuvo išvengta to, kad ir kai kurie lietuviai susitepė krauju. Lygiai taip pat turime pasakyti, kad ir sovietiniai, stalinizmo nusikaltimai savo brutalumu, savo nežmogiškumu yra tai, ko niekas negali užmiršti. Taigi kiekvienas nusikaltimas yra unikalus, o patirtas skausmas yra neišmatuojamas. Prisimindami sausio 27 dieną, Tarptautinę Holokausto atminties dieną, galime prisiminti ir tą faktą, kad pirmasis nacių teismas Europoje buvo surengtas Lietuvoje 1934 metais, garsusis Neumanno-Sasso procesas. Šiuo požiūriu iš tikrųjų sausio 27-oji yra diena, kai būtina stabtelėti ir prisiminti tai, kas tragiško vyko XX amžiuje.

Bet Premjere, dėl tos minties lyginimo – nacizmo ir sovietų nusikaltimų. Iš principo, ar galima negretinti tų dalykų, kurie savo brutalumu buvo labai panašūs?

Matote, juos sugretina pati istorija. Jie vyko XX amžiaus viduryje. Stalinizmo nusikaltimai galbūt prasidėjo net ir šiek tiek anksčiau, dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, prisiminkime ir Holodomorą, ir visus persekiojimus, ir „gulagus“, ir visus teismus. Šiuo požiūriu, iš tikrųjų, istorijos laikmetis juos sugretina. Juos sugretina taip pat ir tai, ką žymus britų istorikas Timothy Snyderis savo neseniai išleistoje knygoje yra pavadinęs „kraujo žemės“ ar „kruvinos žemės“. Tai yra ta teritorija, kuri apima Lietuvą, Lenkiją, didelę dalį Baltarusijos, Ukrainos, kur dėl vieno ir kito tirono brutalių nusikaltimų, kaip skaičiuoja Timothy Snyderis, XX a. vid. laikotarpyje buvo sunaikinta  daugiau nei 14 mln. gyventojų, tarp jų – labai daug žydų, bet taip pat nemažai ir kitų tautybių žmonių.

"Veido" archyvas

Premjerui Andriui Kubiliui atrodo, kad lietuvių tauta jau atsigavo po krizės: rengiamas naujas mokesčių paketas

"Veido" archyvas

Vyriausybė pirmaisiais darbo metais turėjo daugiau dėmesio skirti korupcijos problemai, teigia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, komentuodamas antradienį perskaitytą prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą.

“Prezidentės įvardytos korupcijos ir neskaidrumo problemos tiek įstatymų leidyboje, tiek ypatingas dėmesys teisėsaugos ir teismų institucijų darbui, yra labai svarbus dalykas”, – interviu Lietuvos radijui sakė premjeras.

Ministras pirmininkas mano, kad pirmus dvejus darbo metus jo vadovaujamos Vyriausybės darbotvarkę lėmė ekonomikos ir finansų krizė.

“Galbūt pirmaisiais metais mes daugiau dėmesio turėjome skirti šioms problemoms ir sisteminėms pertvarkoms, kurios mažina erdvę įvairioms oligarchinėms ir korupcinėms įtakoms, ypatingai energetikoje”, – svarstė premjeras.

Seime skaitydama metinį pranešimą prezidentė teigė, kad kovos su korupcija rezultatų dar negalima pavadinti laimėjimu, nors per pastaruosius metus skaičiuojant nuo šio birželio už kyšininkavimą realiai laisvės neteko 18 nusikaltėlių. Prieš metus tokių nebuvo išvis. Šalies vadovė kalbėjo, kad būtina kyšininkus išguiti iš valstybės tarnybos, nes jie pakerta žmonių pasitikėjimą valstybe.

A.Kubiliaus teigimu, šalies vadovė “labai konkrečiai, konstruktyviai, kartais ir aštriai” įvardijo pagrindines problemas, kurias esą stengiasi spręsti ir Vyriausybė.

Pasak premjero, dabar reikia kovoti ir su “smulkiąja” korupcija.

“Dabar ateina metas, kai konkrečiais sprendimais, kaip įvardijo ir prezidentė, turime suvaldyti erdvę ir tai kasdieninei, kartais smulkiai, bet labai kol kas, deja, paplitusiai korupcijai, kyšininkavimui ir neskaidrumui, ir tai yra tikrai svarbūs įvardyti prioritetai”, – teigė ministras pirmininkas.

Premjeras kalbėjo, kad jeigu Lietuva nori būti globaliai konkurencinga, jai reikalingos permainos skaidrumo, verslo sąlygų, paprastų žmonių gyvenimų srityse.

“Lietuva yra tikrai subrendusi permainoms, žvelgiant ir į XXI amžiaus iššūkius, ką ne vieną kartą ir mes Vyriausybėje esame pabrėžę, kad turime rūpintis ne tik, kokiu būdu kuo greičiau išlipti iš labai skausmingos pasaulinės krizės poveikio. Čia galima pasidžiaugti ekonomikos atsigavimu, prezidentė jį įvardijo kaip įspūdingą, bet taip pat turime žiūrėti į tolesnę perspektyvą ir į visos valstybės ir joje gyvenančių piliečių perspektyvą”, – sakė A.Kubilius

Prezidentė D.Grybauskaitė antradienį Seime skaitė antrą savo metinį pranešimą. Konstitucija šalies vadovui numato pareigą Seime perskaityti metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje, vidaus ir užsienio politiką.

55-erių D.Grybauskaitė prezidente išrinkta 2009 metų gegužės 17-ąją, per pirmąjį rinkimų turą, ir inauguruota liepos 12 dieną.

BFL

Iš trijų aukščiausių Lietuvos vadovų, nuosavo tinklaraščio neturi tik prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kampelis internete – “gyviausias” iš visos trijulės, nuolat atnaujinamas ir pildomas, tačiau jis visiškai valdiškas ir biurokratinis, veikiausiai jį prižiūri ne pati politikė, o jos komandos nariai, pavertę šį tinklaraštį paprastu politiko ofiacialios darbotvarkės puslapiu – kuo toks skiriasi nuo Seimo svetainės?

Premjeras Andrius Kubilius – kur kas sąžiningesnis, tiksliau – buvo toks iki rinkimų, kai rasdavo laiko savo tinklaraštyje pasidalyti orginaliomis mintimis ir įžvalgomis. Deja, šio politiko gerbėjams dabar telieka tenkintis jo, kaip premjero, karjeros vingiais, nes paskutinis įrašas asmeniame tinklaraštyje padarytas daugiau nei prieš dvejus metus – 2009 m. sausio 25 d. Įdomu, ar premjeras pats dar užklysta į savo tinklaraštį – vertėtų, nes skaitytojų komenatarai jame paliekami iki šiol.

Šiems mūsų politikos lyderiams tinklaraščio kultūros vertėtų pasimokyti, pavyzdžiui, iš buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio – 2008 m. sukūręs savo tinklaraštį, jis bent kartą per mėnesį jį papildydavo ir dirbdamas ministru, mintimis su skaitytojais dalijasi ir dabar.

Tačiau net ir jam dar toli iki teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, kurio tinklaraštyje – nuolatinis srautas minčių (neretai – net ir kritiškų) apie Lietuvos aktualijas, Vyriausybės darbą ir jo tiesiogiai kuruojamą teisingumo sritį.

O štai orginalumu visus pranokta Vilniaus meras Artūras Zuokas: matyt, nebeturėdamas laiko rimtiems įrašams, pastaruoju metu į savo tinklaraštį jis deda vaizdo įrašus, daromus nuosavu riedžiu keliaujant namo. Iš įrašų matyti, kad pro miesto vadovo akis neprasprūsta niekas: nei mašinų grūstys gatvėse, nei suskilusios šaligatvių plytėlės, nei nušiurę suoliukai centrinėje miesto aikštėje.

BFL

Lietuvos Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuva planuoja statyti LNG
terminalą, o ir planai statyti atominę elektrinę nėra pamiršti. Interviu su premjeru
išspausdino dienraštis „Aripaev“.

Lietuva nesuinteresuota Baltijos šalių projektu statyti bendrą terminalą?

Iki 2014 metų mes planuojame pastatyti nedidelį terminalą Klaipėdoje. Jis būtų įrengtas
laive. Tačiau jis galės dirbti tik esant atvirai dujų rinkai, kai bus priėjimas prie dujotiekio,
šiuo metu priklausančio Lietuvos kompanijai, kuri, savo ruožtu, priklauso „Gazprom“.
Mūsų santykiai su „Gazprom“ šiuo metu yra labai įtempti.

Ar jūs pasirengę dalyvauti didelio terminalo statybos projekte, jeigu jis bus Estijoje
ar Latvijoje?

Mes susitarėme, kad kiekviena šalis išanalizuos investicijų atsiperkamumą. Tuomet
pažiūrėsime, kokios regioninės infrastruktūros mums reikia. Mes norime sukurti realiai
veikiančią bendrą dujų rinką.

Kada tyrimai bus baigti?

Latvija juos užbaigs birželio mėnesį, Estija – spalio. Estija taip pat pamėgins įtraukti į
projektą ir Suomiją.

Ar Suomija gali tuo susidomėti?

Jeigu aš teisingai supratau premjerą Andrusą Ansipą, tai taip.

Lietuva toliau už visus pasistūmėjo su dujų tinklo atskyrimu. Ar Lietuvos patirtis
šioje srityje gali pasitarnauti Latvijai ir Estijai?

„Gazprom“ buvo prieš tinklo atskyrimą. Mes net paprašėme svarstymuose dalyvauti
Europos Komisiją, kuri Rusijai paaiškino, kad netgi Baltijos rinkose, kur „Gazprom“ iki
šiol buvo monopolininkė, ateityje teks dirbti konkurencijos sąlygomis.

"Veido" archyvas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių esminių pokyčių Lietuvos politinėje sistemoje įvyko per pastaruosius du dešimtmečius?

A.K.: Esame gana klasikinis jaunos demokratijos, atsiradusios iš subyrėjusios imperijos, pavyzdys. Einame kartais gana sudėtingu brandos keliu europinės sistemos link.

Pirmasis dešimtmetis daugiausia buvo skirtas išsivadavimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo reikalams. Ieškant jų sprendimų būdų takoskyra ėjo tarp LDDP tapusios kompartijos ir Tėvynės sąjunga tapusio Sąjūdžio. Vėliau partijų gyvenime atsiranda ir kitokių takoskyrų, kartais paremtų ideologija, kartais – asmenybės žavesiu, kartais – turtais.
Kitas etapas bus virsmas į bendrą europinę sistemą: dešinėje – konservatyvūs krikdemiški centro dešinieji, kairėje – europietiški socialdemokratai, per vidurį – kokie nors liberalesni ar žalesni politiniai dariniai. Tai yra judėjimas normalia politine trajektorija, kurios pavyzdį galime pamatyti kad ir kaimyninėje Lenkijoje.

Atminkime, kad pirmąjį dešimtmetį rinkėjų politinių nuotaikų kaita Lietuvoje ir Lenkijoje vyko visiškai vienodai. Paralelės tarp Vilniaus ir Varšuvos buvo tiesiog stebėtinos. Vėliau Lenkija ėmė rodyti tolesnę nei Lietuvos pažangą europinės partinės sistemos keliu. Bet manau, kad, nors ir atsilikdami, judėsime ta pačia kryptimi.

VEIDAS: Ar teko susimąstyti, kad Lietuvos, kaip ir kitų posovietinių valstybių visuomenėje, yra grupė rinkėjų, keliančių politikams iš principo neįgyvendinamus reikalavimus? Vaizdžiai sakant, norinčių, kad atlyginimai būtų dideli, mokesčiai maži, o mokymas, gydymas ir kitos viešosios paslaugos – nemokamos? Būtent ši rinkėjų grupė, besiblaškanti nuo vieno “gelbėtojo” prie kito, ir yra labiausiai politinę sistemą destabilizuojantis veiksnys.

A.K.: Tai suprantamas dalykas. Ilgą laiką svarbų vaidmenį vaidino rinkėjų grupė, jaučianti nostalgiją praeičiai. O iš tos nostalgijos kildavo ir lūkesčiai, kurių neįmanoma patenkinti. Labai gerai įsidėmėjau, ką parašė apie jaunas demokratijas mano mėgstamas Samuelis Huntingtonas jau klasika tapusioje knygoje “Trečioji banga”. Skaitant, kokių rezultatų duoda pirmieji ketveri rinkimai tik ką demokratinėmis tapusiose valstybėse, vaizdas toks, tarsi jis būtų rašęs apie Lietuvą. Nors rėmėsi jis XX a. šeštojo dešimtmečio Lotynų Amerikos patirtimi.

VEIDAS: Gal tai rodo, kad Vidurio ir Rytų Europos visuomenės panašesnės į Lotynų Amerikos, o ne į Vakarų Europos?

A.K.: Greičiau tai rodo dėsningumus: revoliucines emocijas netrukus keičia nusivylimas, po kurio grįžta “buvusieji”, kaip Lietuvoje 1992-aisiais; vėliau ateina suvokimas, kad “buvusieji” nieko neduoda, tad balsuojama už partija tapusius revoliucionierius, kaip už konservatorius 1996-aisiais; po to, nusivylus ir vienais, ir kitais, ateina, cituoju S.Huntingtoną, “naujos politikos poreikis”. Na, argi ne apie 2000-ųjų Seimo rinkimus rašyta?

Tuos dėsningumus reikia suprasti, o kartu – matyti, kas bus toliau. Mano manymu, Lietuvos partinėje sistemoje, kaip ir ekonomikoje, atsiras vis daugiau europinio standarto. Šitai suvokdami, mes nuo pat 2003-iųjų sąmoningai ėjome centro dešinės vienijimo keliu. Nepaisydami, kad tenka patirti laikinų galvos skausmų. Bet tai kelio į europinę partinę sistemą kaina.

VEIDAS: Tai kiek partijų, Jūsų manymu, 2020-aisiais sudarys valdančiąją koaliciją?

A.K.: Kaip rodo kitų šalių pavyzdys, daug priklausys nuo rinkimų sistemos. Didžiojoje Britanijoje, kur renkama tik vienmandatėse apygardose, yra trys partijos, valdo paprastai viena arba viena su mažesne partnere. Švedijoje, kur balsuojama tik už partijų sąrašus, valdžią sudaro keturios partijos. Bet jeigu pažiūri įdėmiau į jų ideologinę pakraipą, pamatai dviejų politinių srovių – konservatyvios ir liberalios koaliciją.

Lietuvoje irgi konsoliduosis liberalioji srovė, socialdemokratija keisis europėdama, nebesisiedama su postkomunistinėmis struktūromis. Gerokai sumenks vieno žmogaus partijos. Jos arba ideologizuosis, rasdamos savo nišą, arba išnyks.
VEIDAS: Tai kaip gali būti pakeista rinkimų sistema?

A.K.: Turime vienmandatės ir proporcinės rinkimų sistemos mišinį, kuris veikia gana neblogai, tad nemanau, kad per artimiausius aštuonerius metus įvyktų revoliucija.

VEIDAS: Europoje vis daugiau balsų laimi naujosios dešinės partijos – Austrijoje, Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje. Kalbama, kad Prancūzijos prezidento rinkimuose gali stipriai pasirodyti Marine Le Pen – Nacionalinio fronto lyderio dukra. Kaip tai pajus Lietuva?

A.K.: Tai labiau senųjų Europos valstybių rinkėjų signalas politikams, kad nepavyko įgyvendinti multikultūralizmo projekto. Vietoj amerikietiško modelio, it katile sulydančio skirtingų tautų, rasių ir kultūrų atstovus į vieningą naciją, Europoje multikultūralizmas sukūrė kultūriškai svetimų imigrantų getus. Tai gąsdina žmones, jie tokių tendencijų nenori matyti.

Euro krizė pažadino suvokimą, kad, pavyzdžiui, suomiai ar vokiečiai su savo finansais visą laiką elgėsi tvarkingai, o pietinės Europos šalys gyveno atsipūtusios ir džiaugėsi gerove bei milžiniškomis pensijomis. Dabar, kai tokiems reikia padėti, natūralu, kad vidutinis suomis ir vokietis klausia: kodėl mes, darbščiai ir taupiai gyvenę, turime atiduoti savo pinigus tiems, kurie išlaidavo?

Bet tai ne pirma krizė, su kuria susiduria Europa. Ir kiekviena vis labiau pastūmėdavo Europą didesnio susitelkimo, o ne skaidymosi link. Nemanau, kad po aštuonerių metų Europa turės vieningą valdžią, bet ji tikrai bus labiau konsoliduota nei dabar.

"Veido" archyvas

A.Kubiliui šį kartą teko prarytu ambicijas ir iš smėlio dėžės mažylio tapti peštukus taikančia aukle

Andrius Kubilius labai neprotingai ir visiškai nepelnytai įžeidė tiek Lietuvos futbolo rinktinę, tiek visus šalies futbolo gerbėjus, atsainiai pastebėdamas, kad geresnio stadiono verta tikėtis tik tuomet, kai žaisti čia važinės “Real” ar “Chelsea”.

Pirmiausia todėl, kad žaisti į Lietuvą atrankinių rungtynių jau kuris laikas važinėja daugkartinės pasaulio čempionės Vokietija, Italija, Prancūzija, Ispanija. Jų komandose žaidžia ne vienas ir ne du pasaulinio lygio futbolininkai, kuriuos medžiote medžioja tie patys premjero įvardyti klubai.

Antra, tam, kad nereikėtų raudonuoti prieš varžovus ir iki paskutinės minutės spėlioti – leis UEFA ekspertai žaisti ant Dariaus ir Girėno stadiono vejos, ar ne, Lietuvos futbolui nereikia kaži kokių kvapą gniaužiančių investicijų. Tarkime, Kauno futbolo stadiono vejai sutvarkyti reikėjo varganų 4 mln. Lt, tačiau ir tų galiausiai nepavyko rasti.

Tuo pat metu greta kyla jau 200 mln. Lt kainavusi Kauno arena, finansavimas kuriai buvo pramuštas, iš esmės prisidengus Europos krepšinio čempionatu. Ir kurios tolesnis, počempionatinis, gyvavimas kelia labai daug klausimų. Lygiai kaip ir kitų šiam vienkartiniam krepšinio renginiui skirtų statinių visuose didesniuose Lietuvos miestuose.

Beje, aiškindamas, kodėl Lietuva neranda tų kelių milijonų vieno futbolo stadiono dangai sutvarkyti, premjeras kartu pasidžiaugė tuo, kaip sėkmingai ruošiamasi krepšinio čempionatui, kuriam, krūvon sumetus, skirta apie 700 mln. Lt (arba dešimt kartų tiek, kiek reikėtų kapitalinei Kauno Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijai). Tik, deja, nei A.Kubilius, nei jo pirmtakai, nei kiti krepšinio veikėjai nenori garsiai kalbėti apie tai, kam ateityje bus naudojami visi šie grandioziniai krepšinio rūmai ir iš kokių pinigų jie bus išlaikomi.

Netgi pagrindinė šalyje Vilniaus “Siemens” arena statyta remiantis prielaida, kad savivaldybė nuolat dengs dalį jos eksploatavimo išlaidų. Nes Vilnius per mažas, kad tokia arena atsipirktų savaime. Ką jau kalbėti apie Kauno, Klaipėdos, Šiaulių arenas. Ar nebus taip, kad po dešimtmečio apgriuvę monstrai stovės kaip paminklas statybininkų ir jų patrono AMB apsukrumui, kai naudojantis akla lietuvių meile krepšiniui prasukta šimtmečio afera? Lygiai kaip Valdovų rūmai žymi analogišką aferą Lietuvos istorijos tūkstantmečio minėjimo priedangoje.

Jeigu valstybės investicijas į sportą vertinsime kaip Lietuvos vardo garsinimą Europoje ir pasaulyje, tai vienas į futbolą įdėtas litas vertas mažiausiai dešimties, o gal ir daugiau litų, investuotų į krepšinį.

Puikus Mariaus Stankevičiaus įvartis į dabartinių pasaulio čempionų vartus padarė Lietuvą žinomesnę Ispanijoje, nei padarytų šios šalies krepšinio rinktinės sutriuškinimas Europos krepšinio čempionato finale. Lygiai kaip išgarsino mūsų šalį Italijoje įvartis (ir lygiosios!) į ką tik iškeptų pasaulio čempionų vartus per 2008-ųjų atrankines rungtynes. Ir ką gali žinoti, koks būtų buvęs praėjusios savaitės rungtynių rezultatas, jeigu futbolininkams būtų tekę žaisti ne ant gerai išdrapakuoto bulvių lauko, o ant stadiono vejos?

"Veido" archyvas

Premjeras Andrius Kubilius perspėjo tautą ruoštis svaiginančiam ekonomikos augimui. Gal jis jau bendrauja su kitomis galaktikomis – ne tomis, kur šildymas suryja kone visas pajamas?

– Bus ar nebus atstatydintas ūkio ministras Dainius Kreivys?

– Mes taip klausimo nekeliame, juoba kad mūsų Vyriausybėje niekas nesilaiko įsikibęs kėdės. Žinome prezidentės išsakytus priekaištus, neva ministras sėdi ant dviejų kėdžių, bet norime, kad galutinį atsakymą į šį klausimą duotų Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kurios sprendimo tikimės sulaukti šį antradienį. Savo išvadas dėl ministro bei jo pateiktos informacijos apie patirtą spaudimą turės padaryti ir partijos prezidiumo sudaryta darbo grupė. Skubėti nėra kur. Neabejoju, kad kartu su prezidente rasime patį tinkamiausią sprendimą.

Mano manymu, klausimas dėl ministro D.Kreivio ateities svarstomas pernelyg emocingai ir karštai. Vyriausybė yra darbinga, Tėvynės sąjunga – darbinga ir labai teigiamai vertina savaitgalį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus.

– Bet Seimo pirmininkė Irena Degutinė nekeičia pozicijos, kad D.Kreivys turi būti atstatydintas, ir remiasi į savo pokalbį su prezidente. Ar tai nėra signalas, kad ir partijoje susitaikyta su mintimi, jog teks ieškoti naujo ūkio ministro?

– Kiekvienas turi savų nuostatų. Čia nieko keista. Svarstant D.Kreivio klausimą, tiek partijos prezidiumo, tiek Seimo frakcijos posėdyje buvo labai įvairių nuomonių. Vieni klausė, kodėl turėję trauktis ankstesni ministrai, kiti kalbėjo, kad reikia rasti sutarimą su prezidente. Ši nuomonių įvairovė yra mūsų partijos stiprioji, o ne silpnoji pusė. O mano pasiūlytas sprendimas partijos prezidiumo buvo priimtas vienbalsiai.

– Vis dėlto ar esate tvirtai apsisprendęs išsaugoti D.Kreivį ministro poste, ar tiesiog bus vardan “veido išsaugojimo” patemptas laikas ir galiausiai nusileista prezidentei?

– Nėra svarbu, ar D.Kreivys (ar kuris kitas kabineto narys) toliau dirbs ministru. Svarbu, kad būtų tęsiami Vyriausybės darbai energetikos srityje, gaivinant ekonomiką ir finansus. Čia mes jau daug pasiekėme, bet dar turime daug ką nuveikti.

Prezidentės nuomonė yra svarbi, bet taip pat svarbu, kad visuomenė kaip galima geriau sužinotų visus argumentus, kodėl ji išreiškė nepasitikėjimą ministru. Dabar viešai jau svarstoma tai, kas visuomenei pristatoma kaip “ministro D.Kreivio pažyma”, nors Vyriausybė nežino, kas paskelbė tą dokumentą. Negalime nei patvirtinti, nei paneigti jo turinio.

– Jūsų pareiškimas, kad prezidentė turėtų pateikti visuomenei savo argumentus, kodėl ji nepasitikinti ministru D.Kreiviu, suprastas kaip iššūkis D.Grybauskaitei, aiškinantis, kieno valdžia Lietuvoje?

– Tokie klausimai labai keistai skamba. Kieno valdžia Lietuvoje, yra parašyta Konstitucijoje ir aiškintis nėra ko. Kas už ką atsako, teisiškai sudėliota labai aiškiai, taip ir turime gyventi.

– Vienas Jūsų partnerių valdžioje Arūnas Valinskas, kurio deleguotas aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas taip pat minimas “D.Kreivio pažymoje”, jau pagrasino, kad dėl to gali griauti koaliciją. Ar nekyla pavojus visai Vyriausybei?

– Tokiais atvejais iš visų pusių būna emocingų pareiškimų. Esu matęs labai išsamų aplinkos ministro atstovo atsakymą į tai, kas išdėstyta vadinamojoje D.Kreivio pažymoje. Galiu pasakyti labai paprastą dalyką: pernai Vyriausybės pasitarimuose nuolat klausdavau ministro G.Kazlausko, kodėl delsiama įgyvendinti daugiabučių namų šiltinimo programos viešinimo darbus, netgi pats važinėdavau po renovuojamus daugiabučius, kad bent kiek to viešinimo būtų.

Nepaisant visų pastangų, ši programa dėl teisminių ginčų įstrigo. Todėl paprašiau ministro D.Kreivio, kad jis išdėstytų visas aplinkybes (nes spaudoje, kurios savininkai taip pat minimi pažymoje, vis nuskambėdavo gandų dėl neva esamo spaudimo viešinant daugiabučių namų šiltinimo programą), susijusias su daugiabučių namų programos viešinimo konkursu. Dabar galiu pasakyti, kad nebuvo jokio spaudimo, tik labai kietos darbinės diskusijos tuo klausimu.

– Susidaro įspūdis, kad prasidėjo anksčiau parengto Vyriausybės keitimo plano įgyvendinimas, kuris, tiesa, šiek tiek stringa dėl pernelyg sėkmingai valdantiesiems pasibaigusių savivaldybių tarybų rinkimų.

– Nežinau, ar kas turi tokių planų. Koalicijoje sutariame puikiai, dirbame toliau. Jeigu opozicija nori toliau trukdyti Vyriausybei dirbti, kaišioti mums į ratus interpeliacijų pagalius, tai tegu ji pasitikrina savo galias, surengdama interpeliaciją arba visai Vyriausybei, arba ministrui pirmininkui. Kas savaitę rengti po interpeliaciją tai Arvydui Sekmokui, tai Gintarui Steponavičiui atrodo nerimta. Opozicija pastaruoju metu veikia kažkaip padrikai, jos būsena nervinga. Tiesą sakant, mums ta jos nervingumo priežastis aiški, nes per rinkimus opozicija akivaizdžiai negavo rinkėjų pritarimo savo ligšiolinei politikai.