Žurnalistas ir rašytojas Andrius Tapinas yra žiniasklaidos novatorius. Jo įsteigta „Laisvės TV“ kol kas verčiasi sutelktiniu finansavimu (angl. „crowdfunding“). Tai dalykas, kurio sėkme Lietuvoje mažai kas tikėjo. Su „Veidu“ A.Tapinas dalijasi įžvalgomis apie tėvynės ir jos žiniasklaidos perspektyvas. Jos nusakomos keliais raktiniais žodžiais: internetas ir draugystė su Skandinavija.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Koks pojūtis, kokia nuojauta pradedant 2017-uosius?

– Mano nuojauta yra neramiai optimistinė. Optimistinė dėl to, kad mes dabar gyvename aplinkybėmis, kada jos iš tiesų atitinka tą labai seną ir kvailą posakį „tu pats esi savo laimės kalvis“. Galimybės, įrankiai tau tvarkingai padėti stalčiukuose, ir tu išsitrauki, ko tau reikia. Mūsų valstybėje nėra valdžios, kuri tau už tai duotų per pirštus. Pavyzdžiui, kai tu nori ką nors daryti, bet ateina valdžia ir sako: „Ne, mes pasiimsime tavo verslą ir truputį paturėsime.“ Laimei, to nėra.

Aš sakyčiau, kad ta mūsų obsesija, įnikimas į tai, kokią valdžią išsirinkome ir kaip čia viskas toliau bus, – toks rūpestis yra gerai. Aš už tai, kad mes labai domėtumėmės, ką daro mūsų valdžia, bet manau, jog yra tęstinumas tuo atžvilgiu, kad einama į priekį dažnai nepaisant to, ką daro valdžia. Valstybės ėjimas į priekį nėra tiesiogiai susijęs su valdžios veiksmais. Mane tai džiugina.

Dėl visų mūsų plačiąja prasme – tai medijos, verslas, akademinis jaunimas ir t.t. – aš esu optimistas. Yra nerimo, kuris turbūt natūralus, tai yra tam tikra nežinomybė, tvyranti dėl geopolitinių aplinkybių ir po truputėlį skambančių pavojaus varpelių – pradedant JAV prezidento rinkimais, Europoje ką tik pamatėme italus, nuo seniau turime lenkus, tuojau sulauksime vokiečių su prancūzais. Ir visi tie rezultatai kelia šiokį tokį nerimą.

Man patiko dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus mintis, išsakyta po to, kai jis grįžo iš Maskvos, kur statė kažkurią iš savo pjesių. Įvertinęs geopolitinę situaciją, įskaitant tai, kas vyksta kaimyninėje Lenkijoje, jis pasakė, kad Lietuva tampa paskutiniu Rytų Europos laisvės židiniu. Mūsų šalis apsupta arba visiškai nedemokratinės tamsos, arba sparčiai radikalėjančios demokratijos, kokia plėtojasi pas vis čia minimus mylimus kaimynus lenkus. Dėl šių dalykų kyla šioks toks nerimas.

Optimizmas susijęs su tuo, kad tu gali pats kažką padaryti, o nerimo priežastis ta, kad tu nelabai gali kažką pakeisti, pavyzdžiui, negalima padaryti jokios įtakos didelio masto geopolitiniams procesams.

– Ar nėra taip, kad gerai sutvarkytas pasaulis, nepriklausomai nuo Lietuvos galimybių, kurios nemenkos, tas gerai sutvarkytas pasaulis yra kažkur kitur. Todėl Lietuvos piliečiui, užuot kūrus sau palankią darbo aplinką, tarkime, steigus veiksnias profsąjungas, kurios kovotų dėl atlyginimų, gal parankiau susipakuoti lagaminus ir išvažiuoti ten, kur viskas jau sutvarkyta, sudėliota į lentynas, net jeigu tenai teks rinkti braškes ar plauti tualetus. Ten su tavimi tarsi geriau elgiasi. O didelio noro kovoti už teisybę čia, Lietuvoje, nesijaučia.

– Ar tikrai?

– Galime padiskutuoti.

– Tiesą sakant, nesu tikras, kad viskas taip, kaip čia bandyta nušviesti. Aš esu beprotiškas optimistas ir lituanofilas. Man sunku objektyviai žvelgti į situaciją. Dėl visos tos emigracijos aš sutinku, kad tai neigiamas, minusinis dalykas. Lietuvoje tai labai jaučiama. Kokios permainos bent jau teoriškai galėtų ateiti iš valdžios, kuri atstovauja jėgai, galiai, – tai pagarba žmogui. Pagarba mokytojui, pagarba verslininkui, pagarba ugniagesiui, pagarba kūrėjui.

Kartais man tenka bendrauti su išvykusiais žmonėmis. Pagarba neretai yra svarbesnis dalykas nei didesnis atlyginimas ar kažkas panašaus. Pagarba individui, pagarba bendruomenei, tarkime, Skandinavijoje vystėsi daugelį metų. O mūsų demokratija teskaičiuoja 27-us metus.

– Eikime prie medijų, žiniasklaidos. Kokia yra virsmų pajauta? Kas su tomis medijomis vyksta, vartaliojasi?

– Mano galva, vyksta viena ryškiausių transformacijų, ir mes tai matome. Transformacija prasidėjo su interneto atėjimu. Su turiniu, už kurį tu lyg ir nesi linkęs mokėti.

– Nuo to nenoro mokėti prasideda visokios įdomybės.

– Tai klausimas, apie kurį diskutuoja protingiausi medijų žmonės iš „The New York Times“, CNN ir kitų informacijos tiekimo gigantų. Prognozuojant šiek tiek į ateitį galima teigti, kad socialinių tinklų įtaka tik stiprės. Jeigu jau jie, tie tinklai, išrinko Donaldą Trumpą, turbūt mažai kas gali ginčytis, kad socialinių tinklų įtaka šiuo atveju buvo didžiulė. Ateity jų poveikis bus dar didesnis. JAV dabar 62 proc. jaunų žmonių feisbuką vadina savo pirmuoju informacijos šaltiniu.

– Mama, tėtis, feisbukas?

– Veikiau feisbukas, mama, tėtis. Galbūt atsiras išvestiniai, antriniai tinklai. Žmogus taps savo paties informacijos kontrolieriumi. Ta tradicinė vartų sargo funkcija, kurią atliko tradicinė žiniasklaida, be abejo, neturėtų išnykti, nes minios žurnalistika iš esmės skiriasi nuo pilietinės žurnalistikos. Tačiau formatas pasikeitė. Žurnalistika turės labai skubiai prie šito prisitaikyti – dėl to didelio klausimo nekyla.

Apie perėjimo vien į internetą pasekmes nesužinai, kol nepabandai, – kalbu apie žiniasklaidos vadovo, redaktoriaus potyrius. Lietuvoje niekas labai rimtai nebandė to daryti. Nei interneto portalai, nei televizijos neinvestavo į turinį, kuris būtų prieinamas vien tiktai interneto vartotojams. Kodėl neinvestavo? Dėl tos priežasties, kad tai neapsimoka, tenai nėra pinigų, tai yra visai kita medija ir taip toliau. O „Laisvės TV“ bando tai daryti. Rinka mus stebi labai susidomėjusi. Ar viena peržiūra internete yra lygi vienam TV žiūrovui, kuris pažiūri TV laidą? Ar viena interneto peržiūra vertingesnė, ar mažiau vertinga? Niekas negali duoti tikslaus atsakymo.

Kitas dalykas – jeigu TV laidos gali generuoti internete apie 100 tūkst. peržiūrų, tai yra sig-nalas, kad atsirado televizinio lygio auditorija. Jeigu atsiras vis daugiau tokių laidų, jeigu atsiras prodiuserių, kurie norėtų keliauti į internetą, galbūt iš paskos ateis ir pinigai. Nežinau – niekas negali to pasakyti.

Trečias momentas, nuo kurio mes pradėjome, – tai mokamas turinys. Klasikinis posakis – internetas išlepino žmones. Jie nebenori mokėti už turinį, nenori pirkti žurnalo, nenori prenumeruoti laikraščių. Ir atrodo, kad jie gyvenime tikrai nemokės už interneto turinį. Bet „The New York Times“ uždarė savo turinį, padarė jį mokamą. Kiti, kaip „The Guardian“, bando išgyventi iš savo turimų fondų, kartu apeliuodami į pilietiškumą. Tai yra labai aiškiai politiškai angažuotas leiboristų leidinys. Tie jų fondai, tos jų pajamos ir tie jų rėmėjai turi apibrėžtą politinę priklausomybę. Viskas šiuo atveju skaidru, nematau čia didelės problemos. Lietuvoje matėme vieną rimtesnį bandymą – tai „15 minučių“ turinio apmokestinimas. Kiek žinau, bandymas nėra labai sėkmingas.

Kitas bandymas – mūsų „Laisvės TV“. Mes siūlome už turinį savanoriškai susimokėti. Tai vadinamasis sutelktinis finansavimas – angliškai „crowdfunding“. Esame viena iš kol kas kelių pasaulyje egzistuojančių platformų, turinčių televizinį modelį ir mėginančių veikti sutelktinio finansavimo principais. Yra apie 4 tūkst. žmonių, kurie mums stabiliai kas mėnesį paskiria tam tikrą pinigų sumą, nors galėtų tai gauti nemokamai. Palaikymas yra jų pilietinio apsisprendimo išraiška.

Ar tai ilgai gali veikti – niekas nežino. Ekspertai sakė, kad būtent Lietuvoje, kur žmonės labai sunkiai skiriasi su pinigais, ypač jeigu reikia mokėti už žiniasklaidą, tai neįmanoma. Mes parodėme, kad įmanoma pradėti. Klausimas, ar įmanoma tai išlaikyti. Jeigu paaiškės, kad įmanoma išlaikyti, gal rasis vis daugiau medijos projektų – specifinių, nišinių. Gal netgi žurnalinių projektų, kurie eis į internetą ir bandys su labai geru turiniu ieškoti sutelktinio finansavimo. Kiek tai bus sėkminga – nežinau. Manau, kad tradicinė žiniasklaida privalo ieškoti naujų būdų, nes ji paprasčiausiai numirs. Sutelktinio finansavimo ribos – mes esame maža valstybė, tačiau toks finansavimas yra garantija, kad liksi nepriklausomas.

Mes naudojamės „Patreon“ platforma. Esame unikalūs tuo, kad „Laisvės TV“ – vienintelis iš 40 tūkst. šia platforma besinaudojančių projektų pasaulyje yra pajamingiausių dvidešimtuke, nebūdamas anglakalbis. Mes esame devyniolikti. Tai vien lietuviškas projektas, ir didžiuma iš 100 tūkst. „Patreon“ lankytojų nesupranta, kas čia vyksta. Negalime pasinaudoti visomis galimybėmis, nes dauguma reklamos skirta anglakalbiams.

O kaip įmonė mes esame normali televizija, kuri balansuoja pajamas ir sąnaudas. Mes nekursime serialų, nekursime tokių laidų kaip „Duokim garo“. Grįžtamasis ryšys – po kiekvienos laidos sulaukiame galybės kritikos, o kiekvienas parėmęs bent doleriu gauna mūsų ataskaitą apie mūsų veiklą ir finansus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

A.Tapinas

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei neįtiko rinkimų debatų Skuode organizavimas ir jiems parinktas moderatorius – žurnalistas Andrius Tapinas, esą skleidžiantis propagandą prieš ministrę. Todėl ministrė pati asmeniškai paskambino nepilnametei mokinei, talkinančiai iniciatyvai „Žinau, ką renku“. Tai paskelbė internetinės televizijos „Laisvės TV“ laida „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“.

„Tiesiog buvau apšaukta, ir tiek“, – sakė mokinė, organizavusi debatus, kuriuos visoje Lietuvoje moderuoja žurnalistai. Taip pat ministrė aiš­­kinosi, kokiai politinei partijai mokinė priklauso.

„Laikykites ten su Andrium Tapinu“ žurnalistas telefonu susisiekė ir su ministre A.Pitrėniene, kuri, anot jos pačios, paskambinusi mokinei nieko blogo nepadarė, tiesiog pasidomėjo, ar negali pakeisti debatų dienos. „Pasiteiravau, iš kur mergaitė yra, kas organizuoja, tai natūraliai. Tiesiog, natūralu, kur eini, pasidomėti“, – laidos autoriams sakė ministrė.

„Neatsimenu tokių dalykų, ar ji partinė. Ji negali, yra per jauna būti partijoje, – aiškino ministrė, paklausta, ar tikrai vienintelė pokalbio tema buvo debatų data, ar ji nesidomėjo mokinės politinėmis pažiūromis. – Baikit, nemanau. Aš neatsimenu. Ar jūs norit burbulo politinio prieš rinkimus? Aš pasiteiravau to, kas man reikalinga sužinoti. Debatai praėjo gražiai ir sklandžiai.“

Tačiau pasirodo, kad telefono skambučio septyniolikmetei iš pačios ministrės nebuvo gana. Kitą dieną su mokine susitiko ministrės padėjėja Skuode Ina Macevičiūtė. Ji esą ne tik domėjosi, kodėl mokinė taip daro, ne tik pasiūlė nelįsti, kur nereikia, nes politika yra purvinas dalykas, bet dar ir parankiojo informacijos apie mokinę.

„Aš buvau susitikusi su mergaite pasiklausti, kaip viskas vyksta, kas organizuoja. Nei aš mokykloje rinkau informacijos, prašau, nepūskite burbulų ir nedarykite nesąmonių, – laidos žurnalistui sakė ministrės padėjėja. – Taip, pasakiau, kad politika yra toks reikalas… Koks informacijos rinkimas? Nekrėskite juokų. Mūsų rajonas mažas, mes vienas kitą pažįstam. Jei nežinau aš, pasiklausiu savo mamos, tetos ir tikrai žinosiu. Mūsų labai mažas rajonas, koks informacijos rinkimas gali būti?“

A.Tapinas užkliūva ne tik politikams, bet ir kolegoms. Jo įkurtos „Laisvės TV“ legalumu suabejojo TV3.lt naujienų portalas. Esą pagal įstatymą visi transliuotojai internetu turi registruotis Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, o štai „Laisvės TV“ nei registruojasi, nei mokesčius moka ir dar nuo prievaizdų slepiasi. TV3.lt publikacija feisbuko vartotojams ir naujosios televizijos žiūrovams sukėlė daug juoko, kad viena didžiųjų televizijų išsigando „YouTube“ transliuojamos laidos.

„Laisvės TV“ atstovaujantys advokatai kreipėsi į TV3, prašydami paneigti tikrovės neatitinkančią ir dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. O pats televizijos įkūrėjas trečiojoje „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“ laidoje dėkojo TV3 už tai, kad per dieną po anoniminės jų publikacijos atsirado dar 300 žiūrovų, norinčių finansiškai paremti televiziją. Sutelktinio finansavimo platformoje Patreon.com „Laisvės TV“ surinko jau 10 tūkst. eurų iš 2,4 tūkst. žmonių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Aušra LĖKA

Uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas nemažai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų jas prieš rinkimus remia kaip fiziniai asmenys. Didžiųjų verslo magnatų tarp jų beveik nėra. Tačiau pastarųjų savaičių politinės korupcijos skandalai perša prielaidą, kad tepasikeitė pinigų supakavimas.

Kas kitas? Apie tai belieka tik spėlioti, kai STT beveik už rankos sugauna skaidrumą vis pabrėždavusį ligtolinį Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, o po kelių savaičių jau krečia Darbo partijos vicepirmininko (faktinio lyderio Lietuvoje, nes oficialusis reziduoja Briuselyje) Vytauto Gapšio namus ir darbo vietą Seime.

Abu politinio elito veikėjų skandalus tarpusavyje sieja tas pats vardiklis – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi.  Prokurorai žada įtarimus pildyti toliau. Neatmestina, gal ir naujomis po­litikų pavardėmis bei partijų pavadinimais.

Dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę.

Beje, „MG Baltic“ garsėjo kaip dosnus ne tik liberalų partijų rėmėjas, kol tai nuo 2012 m. juridiniams asmenims įstatymu buvo uždrausta. „MG Baltic“ vienintelis akcininkas ir prezidentas Darius Mockus, sekdamas kito verslo giganto – „Achemos“ grupės prezidento, dabar jau a.a. Bronislovo Lubio pavyzdžiu, rėmė daugumą solidžių partijų ir panašiomis sumomis.

Per nepilnas tris savaites specialiųjų tarnybų kratos jau antros iš didžiųjų partijų lyderių būstuose ir darbo vietose perša prielaidą, kad gal dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę (gal „MG Baltic“ vertėtų užpatentuoti kokio alkoholinio gė­rimo pavadinimą „106 tūkstančiai“?) ar pa­slėptą reklamą savo valdomoje žiniasklaidoje?

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų.

Beje, prie kratų adresų šią savaitę  prisidėjo ne tik V.Gapšio ir „MG Baltic“ įmonių, bet ir dar vienos verslo imperijos – „Vilniaus prekybos“ pagrindinio akcininko Nerijaus Numavi­čiaus valdomos įmonės „Bertona Holdings Limited“ vadovės. Spėjama, kad ir tai susiję su vis naujų siužetinių linijų įgyjančiu „MG Baltic“ galimų politinių kyšių skandalu.

Ar tikrai partijos neišgyventų, jei laikytųsi padorumo ir neimtų kyšių iš verslininkų? Vis dėlto kiek ir kam partijoms reikia pinigų?

Mokesčių mokėtojų milijonai – partiečių baliams-festivaliams

Socialdemokratai pernai gavo beveik 1,9 mln., Darbo partija ir Tėvynės sąjunga-Lie­tu­vos krikščionys demokratai – beveik po 1,6 mln., Liberalų sąjūdis – arti 1,2 mln. eurų, „Tvar­ka ir teisingumas“ neperžengė milijono – tu­r­ėjo 0,9 mln. eurų, kitų partijų pajamos buvo mažesnės.

Didžiausia partijų finansinė donorė – valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai: lėšos iš valstybės biudžeto sudaro apie 70 proc. partijų pajamų.

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų. Daug ar mažai tie 5,5 mln., galima vertinti lyginant: pa­vyzdžiui, visų valstybės socialinių darbuotojų at­ly­ginimams padidinti bent 70 eurų šių metų biudžete numatyta skirti 6,5 mln.

Demokratija kainuoja, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau demokratijos kaina ir išlaidavimas neturi nieko bendra. Mokesčių mokėtojai susimeta partijoms demokratijos vardan ir tam, kad jos investuotų į valstybės pažangos galimybių tyrimus, rengtų projektus opiausioms problemoms spręsti. Deja, pinigai taškomi labai jau keistiems tikslams.

„Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Štai kelios socialdemokratų išlaidų eilutės:  LSDP šventė Kovo 8-osios proga – 14 tūkst., LSDP sąskrydis – 38,8 tūkst., LSDP palapinės – 11,3 tūkst., LSDP atributika – 6,4 tūkst., kanceliarinės prekės – 55,1 tūkst., trumpalaikio turto įsigijimas – 40,6 tūkst. eurų ir t.t., ir pan. LSDP prezidiumo posėdžiai kainavo 7400, plius LSDP tarybos po­sėdžiai – dar 5650 eurų. Reikia fantazijos tiek išleisti posėdžiams, lyg kiekvienam prezidiumo ar tarybos nariui būtų mokama kaip kokiam kviestiniam profesoriui už akademinę valandą.

Arba štai dar viena išlaidų eilutė: „Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Partijos, kaip rodo jų ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai, daug pinigų išleidžia ne tik rinkimų kampanijoms, reklamai, partijos renginiams, bet ir komunaliniams mokesčiams, transportui, aparatui išlaikyti. Štai Darbo partija samdo 43 aparato darbuotojus, per metus atsieinančius 115,5 tūkst. eurų. Konservatoriai turi 29 aparato darbuotojus, kurie kainuoja net 259,4 tūkst. eurų. Socialdemokratams užtenka 15 darbuotojų, o jų išlaikymas atsieina 178,1 tūkst. Liberalai išlaiko 14 darbuotojų už 154,8 tūkst. eurų. „Tvarkiečius“ aptarnauja septyni aparato darbuotojai, kainuojantys 83,3 tūkst. eurų. Tiesa, parlamentinės partijos „sukasi“ Sei­mo nariams ir frakcijoms priklausančius pa­tarėjų ir padėjėjų etatus turinčius žmones naudoti ir kaip partijos aparatą.

Transporto išlaidoms didžiosios partijos skiria per 30 tūkst. eurų, tik liberalai kiek mažiau – 21, 3 tūkst.  Už partijos patalpų išlaikymą so­cial­demokratai per metus moka 52 tūkst., Dar­bo partija – 48,2 tūkst. liberalai – 38,5 tūkst., „Tvarka ir teisingumas“ –  9,8 tūkst. eurų.

Kai kurių partijų valdomas nekilnojamasis turtas kelia nuostabą: štai „darbiečiai“ už 1738 eurus įsigiję pastatą Zarasuose. Gal tai kokia slėptuvė, jei vėl kam iš lyderių prireiktų, – nereiktų bėgti į Rusijos gilumą?

Partijos deklaruoja valdančios labai įvairų turtą, pavyzdžiui, konservatorių finansinis turtas – „Lietuvos aido“ 4324 akcijos už 20 037 eurus. Kaip sakoma, be komentarų.

Už kiek iš tikrųjų galėtų išgyventi partija

Jei partijos ne tik kiek daugiau nei pusmetį bandytų apie save priminti didžiuliais plakatais gatvėse, o nuolat nuosekliai dirbtų skatindamos valstybės pažangą, nereikėtų ir, anot šių metų Seimo rinkimuose su konservatoriais debiutuosiančios praėjusios kadencijos finansų ministrės, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, balių-festivalių. Bet ir šie partijoms galėtų kainuoti pigiau, jei piliečiai norėtų paremti jų idėją, o ne iš jų uždirbti ar prisidėdami prie renginio užsitikrinti sėkmę tos partijos valdomų ministerijų viešuosiuose pirkimuose, kaip kad STT kilo įtarimų, kas ir kokį dramblį pirko „Tvarkos ir teisingumo“ remtame renginyje „Pirk dramblį“.

Socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai.

Yra su kuo palyginti: štai kolega žurnalistas Andrius Tapinas, atsakydamas į pasigirdusius klausimus, kas užsakė ir apmokėjo jo inicijuotą  „Laisvės pikniką“, pateikė išlaidų kalkuliaciją. Prieš porą savaičių Kauno rajone vykusio renginio, savo mastu (suvažiavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė) ir nuotaika daug kam sukėlusio asociacijas su Sąjūdžio mitingais, su nemokamu grandioziniu žvaigždžių koncertu išlaidų sąmata tokia: 12 335 eurai (su PVM). Palyginti ne­daug, nes viena bendrovė suteikė milžiniškų nuolaidų scenai ir jos įrangai, kita – fejerverkams, trečia – organizavimo paslaugoms, ketvirta teikė nemokamą apsaugą ir t.t. Plius per savaitę surinkta 10 tūkst. eurų paramos iš rėmėjų vien mainais už padėką nuo scenos, nes rėmėjai sakė tikintys idėja ir norintys prisidėti. 2,3 tūkst. eurų gauta už parduotus marškinėlius, festivalio biudžetui dar teks 10 proc. nuo renginyje prekiavusių maitinimo įstaigų apyvartos. Jei pinigų liktų, festivalio rengėjai juos pažadėjo atiduoti nepasiturinčioms Kauno ra­jono šeimoms.

Palyginkime: socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai. Prasmingas masinis visuomeninin­kų renginys – daugiau nei triskart pigesnis nei vienos par­tijos vidinis pasibuvimas.

Į pasipylusius kaltinimus, kas užsakė ir kas apmokėjo renginį, A.Tapinas atsakė: „Aš puikiai suprantu, kaip sunku, kaip nepaprastai sun­ku patikėti, kad šitais žymėtų pinigų, į me­dijas prakišamų politikų ir juodosios buhalterijos laikais gali būti renginių, kuriuos užsako ne po­litikai, o viešasis interesas. Ir kad žmonės su­sirenka, nes tiki idėja, o ne dėl to, kad kažkas mė­to iš viršaus ledus ar žada rojaus obuoliukus.“ Ne tik susirenka, bet ir paremia.

Rinkėjų balsuoti pinigais neskatina

Jei partijos glaudžiau bendrautų su visuomene, galėtų gerokai papildyti ir savo biudžetą: Valstybinė mokesčių inspekcija suskaičiavo, kad pernai 30 partijų gavo 888,5 tūkst. eurų joms savanoriškai skirtų gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. dalies. 2014 m. ši suma bu­vo 750,6 tūkst., 2013 m. – 797 tūkst., skaičiuo­jant eurais. Bet ji vis dar tesudaro apie de­šim­tadalį partijų pajamų, nors galėtų būti daug didesnė.

Ne ką didesnė ir kita partijų pajamų dalis – nario mokestis. VRK pažymoje apie partijų pinigus 2015 m. apžvelgiamos 15 partijų pernai tesurinko 677,6 tūkst. eurų nario mokesčio, aštuonios jo visai nerinko.

Analizuojant nario mokesčio mokėtojus ir sumokėtas sumas išlenda visokiausių kuriozų. Štai iš 21,7 tūkst. socialdemokratų nario mo­kestį moka 14,6 tūkst., iš 15 tūkst. konservato­rių – 8,4 tūkst., iš 7,9 tūkst. liberalų – 3,7 tūkst., o Darbo partija, deklaruojanti, kad turi net 23,1 tūkst. narių, teturi 2,5 tūkst. nario mokesčio mokėtojų.

Bet tai dar ne rekordas: partija „Rusų aljansas“ tokių teturi… du, bet jie per metus sumokėjo 2,3 tūkst. eurų. Vidutinis Lietuvos partijų metinis nario mokestis – 20,23 euro, tačiau Rusų aljanso – net 1153 eurai, Žaliųjų partijos – 863 eurai. Čia vidurkį pakėlė du ypač dosnūs partijos nariai: vienas sumokėjo 13,2 tūkst., kitas – 13 tūkst. eurų. O štai konservatorių vidutinis nario mokestis metams – vos 5,65 euro.

Kiekviena partija pati nusistato nario mo­kes­čio mokėjimo tvarką, tik yra nustatytos jo metinės lu­bos, pernai siekusios 14,3 tūkst. eurų, bet su­ma neturi viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų. Kai kuriose partijose nustatytą procentą nuo atlyginimo moka į politinius postus išrinkti partiečiai.

Tačiau įdomiausia, kad nepartiniai asmenys ne tik vis dažniau užpildo partijų rinkimų sąrašus, partijoms tarp tūkstančių savo narių ne­randant bent šimto tinkamų kandidatų, – ne par­tijų nariai net bando mokėti partijos nario mo­kestį. Pernai 1281 asmuo sumokėjo 17,7 tūkst. eurų partijos nario mokesčio, nors jokios par­tijos nariai nėra. Tokios įmokos neteisėtos, tad jų partijos negalėjo priimti.

Fiziniai asmenys, kaip ir patys kandidatai, gali aukoti ir rinkimų kampanijoms. Aukos ri­bos nustatomos atsižvelgiant į praėjusių kalendorinių metų ketvirtojo ketvirčio vidutinio mė­nesinio darbo užmokesčio dydį. 2016 m. politinių kampanijų metu fiziniai asmenys galės au­ko­ti iki 7570 eurų (420 eurų daugiau nei pernai), kandidatai – savo politinei kampanijai, par­tijos nariai – mokėti nario mokestį iki 15 140 eurų (840 eurų daugiau nei pernai). Tiek vieno asmens paaukotų aukų suma, tiek partijos nario sumokėto nario mokesčio suma per ka­lendorinius metus negali viršyti aukotojo, partijos nario deklaruotų pajamų 10 proc.

Buvo taupi finansų ministrė – bus taupi kandidatė

Kiek kainuos rinkimų kampanija, pirmąkart Seimo rinkimuose kandidatuosianti finansų eksministrė I.Šimonytė sako dar neskaičiavusi, bet tikina tikrai neplanuojanti „ypatingų išlaidų, kokių balių-festivalių“. „Nemanau, kad palankumą ga­liu pirkti ir kad jį reikia pirkti“, – tokios pozicijos laikosi I.Šimonytė.

Žinoma, beveik visai be pinigų laimėti rinkimus – išimtis iš taisyklės. Štai dabartinis Šiaulių me­ras Artūras Visockas, praėjusią kadenciją pats save išsikėlęs į miesto tarybą, rinkimams iš­­leido 12 litų ir mandatą laimėjo. Bet iki tol jis nemažai laiko praleido, kaip sakoma, ant „bačkos“, kritikuodamas valdžią. Be abejonės, ne­rei­kia didelių išlaidų reklamai ir kai į politiką ei­na žinomas dėl savo dar­bų žmogus, kaip buvę fi­nansų, vidaus ministrai ar olimpinis čempionas.

Vis dėlto tam prieš penkerius metus ir pa­keistas įstatymas uždraudžiant juridiniams as­menims finansuoti partijas, kad būtų pristabdytas politinis teatras, kai fakelų apsuptam rinkimų herojui užteko tylint mąsliai įbesti žvilgsnį į tolį ir it užhipnotizuotos minios už jį balsavo. Pi­nigų tokiems politiniams spektakliams reikėjo, o už pinigus politikai, jokia paslaptis, verslui atidirbinėjo jiems palankiais įstatymų projektais ar net postais aukščiausioje valdžioje. Juk ne­daug trūko, kad garsusis Rolando Pakso rė­mė­jas Jurijus Borisovas už rinkimams skirtą milijoną būtų ėmęs valdyti Lietuvą iš S.Dau­kanto aikštės.

Draudimas įmonėms aukoti politikams traktuotas kaip priešnuodis korupcijai. Tačiau politinė korupcija štai vis tiek klesti, tad atsirado siūlytojų vėl atkeisti įstatymą.

Trumpa atmintis: ir kai tai buvo leidžiama daryti oficialiai, partijos nevengė iš verslo imti „banko bilietais“, kaip kalbėjo dėl kyšio taręsi 2004 m. politinės korupcijos skandalo veikėjai.

„Kai juridiniams asmenims buvo leidžiama finansuoti partijas, korupcinių skandalų vis tiek buvo. Buvo aukų ribos, o kai kam jų neužte­ko, todėl buvo bandoma jas apeiti. Vadinasi, drau­­dimai ir korupcija – nesusiję dalykai. O valstybėse, kuriose tokia parama leidžiama, rin­­kimai labai brangūs. Nežinau, ar brangūs rin­­kimai, kai daugybė pinigų leidžiama vaizdams, o mažiau dėmesio skiriama turiniui, turi pri­­dėtinę vertę politinei kultūrai, politiniam dis­­kursui, apskritai politinei sistemai. Pir­miausia reikia siūlyti idėjas, o ne gražius portretus“, – neabejoja pirmą kartą rinkimuose kan­didatuosianti I.Šimonytė.

Partijų finansus analizavusi Vytauto Di­džio­jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto docentė dr. Ingrida Unikaitė-Ja­kun­tavičienė taip pat mano, kad nereikėtų grįžti prie senos tvarkos, juolab Lietuvoje apribojimai remti partijas tikrai nėra griežčiausi. Nors partijų finansavimo modeliai skirtingose šalyse labai įvairūs, jei teikiamos subsidijos iš valstybės biudžeto, kiti kanalai paprastai pridaromi. O Lietuvoje, politologės įsitikinimu, yra pa­kan­kamai galimybių paremti partijas joms skiriant 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mo­kes­čio ar paremiant rinkimų kampanijos metu, nemažai pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Be to, dabar rinkimų kampanijos persikelia į in­ternetinę erdvę, o tai kainuoja ne tokius di­delius pinigus kaip reklama televizijoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėja Vitalija Simonaitytė taip pat mano, kad da­bar partijos turi pakankamai pinigų. „Rin­ki­mų kampanijoms papildomi pinigai gali pridėti reklamos kiekybės. Bet ar tikrai to reikia?“ – svarsto V.Simonaitytė.

O gausinant partijų biudžetus ji visų pirma patartų partijoms prašyti gyventojų skirti joms 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes tai būdas ne tik papildyti partijos piniginę, bet ir nenutolti nuo visuomenės.

V.Simonaitytė nemano, kad pagrįsti mažesnių partijų skundai, jog iš valstybės biudžeto fi­nan­suojant tik tas partijas, kurios rinkimuose su­lau­kia bent 3 proc. rinkėjų balsų, iškreipiama kon­kurencija. Tiesa, valstybės pinigų gauna tik de­vynios iš 38 oficialiai registruotų partijų. Bet nė vienai partijai neuždrausta gauti iš valstybės lė­šų, tik reikia, kad jos pelnytų nors nedidelį rinkė­jų palaikymą rinkimuose. Be to, negauti valsty­bės paramos nėra kliūtis gerai pasirodyti per rin­kimus – juk ir 2012 m., jau galiojant draudimui ju­ridiniams asmenims finansuoti partijas, į Sei­mą atėjo politikos naujokai – „Drąsos ke­lias“.

Juridinių asmenų aukų partijoms draudimu visų pirma siekta sumažinti korupciją ir partijų priklausomybę nuo verslo interesų. Tačiau V.Si­monaitytė, kartu su kita KTU tyrėja Vaida Jan­kauskaite išanalizavusi Lietuvos politinių partijų pajamas 2008–2014 m., atsekė labai įdo­mų fak­tą. Fizinių asmenų aukų analizė uždraudus ju­­ridinių asmenų aukas rodo, kad praktiškai vi­sos didelės įmonės (išskyrus kelis atvejus), anksčiau buvusios vienos pagrindinių politinių partijų donorių ir rėmusios net ne vieną partiją, 2012 m. Seimo rinkimų kampanijos metu partijoms fi­nansavimo neskyrė. O nemažai smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių akcininkų ir vadovų to­liau paremdavo partijų rinkimų kampanijas kaip fiziniai asmenys.

„Priežasčių tam gali būti ne viena. Gal ne­norima deklaruoti pajamų, o tai aukotojai privalo padaryti, be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės valdomos vieno ar kelių asmenų, tad nuspręsti, kuris iš asmeninių lėšų parems partiją, yra paprasčiau. Bet ir buvusios didžiosios partijų donorės plečia lobistinių strategijų spektrą, ieškodamos, kaip paveikti politinių sprendimų priėmimą ir išlaikyti įtaką politinėje arenoje“, – mano V.Simonaitytė.

Klausimas – kokios tos lobistinės strategijos. Pinigus pakuoti į 106 tūkst. eurų talpos al­koholio dėžutes? Peršasi įtarimas, kad parama išliko panaši, tik šešėlyje. „Atmesti tokios prielaidos negalima, bet nėra ir įrodymų tam patvirtinti“, – konstatuoja V.Simonaitytė.

Nebent dabar kaip sniego gniūžtė vis naujais galimais įtariamaisiais apaugantis politinės korupcijos skandalas bus tas lūžio taškas, at­skleisiąs partijų juodąsias buhalterijas ir nuo jų atgrasysiąs.

Juolab kad partijų finansų politika rodo ir tai, kokią funkciją valstybėje jos prisiima. „Problema, kad politinis laukas nelabai su­­pra­tęs, dėl ko jis politikoje“, – apgailestauja rin­kimų debiutantė I.Šimonytė, siūlanti partijoms investuoti į idėjas, o ne paveikslėlius.

Kaip Lietuvoje kito partijų finansavimo tvarka

1990–1999 m. politinis finansavimas Lietuvoje buvo reguliuojamas gana laisvai, tam tikras taisykles įtraukiant į partijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. 1999 m. priimtas pirmas konkrečiai partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas. Politinio finansavimo reglamentavimo lūžis – 2010 m. priimta nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija. Daugiau nei dešimtkart apriboti aukos dydžiai, sumažintos leistinos rinkimų kampanijų išlaidos. Nuo 2012 m. visai uždraustos juridinių asmenų aukos, fiziniams asmenims leista aukoti tik per politines kampanijas, o jų aukų dydis sumažintas perpus ir negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų. Leista 1 proc. sumokamo gyventojų pajamų mokesčio skirti pasirinktai partijai. Vietoj anksčiau galiojančių dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijos įvestos tiesioginės valstybės dotacijos, kurios tapo pagrindiniu partijų finansavimo šaltiniu.

Po šio mėnesio skandalų verta pridurti – didžiausiu oficialiu šaltiniu.