LR Prezidentūros archyvo nuotr.

Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.

Dovaidas PABIRŽIS

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kro­a­ti­jo­je, kurios vadovė Kolinda Grabar-Ki­ta­ro­vic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą. A.Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Len­kijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta. Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A.Dudos ir D.Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Len­ki­ja šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dub­rovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę. Ofi­cialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai. Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L.Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lie­tuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo vie­na matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių. O užsienio reikalų ministras L.Lin­kevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L.Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją pre­zidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vy­riausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L.Linkevičius, nes ministras pirmininkas Al­gir­das Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

L.Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų mi­nis­terijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L.Lin­ke­vičius didele dalimi yra D.Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis Prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Są­jun­goje ryžtingiausia. L.Linkevičius tam tikra prasme eina paskui Prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V.Ušac­ko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L.Linkevičiaus apsilankymas Tur­kijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E.Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Veng­rijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A.Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Va­karais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Kons­ti­tucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L.Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M.Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti gi­liau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E.Nekrašo nuomone, D.Grybauskaitė kartoja Prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Pro­fe­so­riaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių. „Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai Prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E.Nekrašas.

A.Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M.Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M.Šešelgytė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Jeigu išprievartauta vienuolikmetė Lenkijoje pasidarytų abortą, jai grėstų penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nebent gydytojas (irgi rizikuodamas sėsti į kalėjimą) pripažintų, kad nėštumas kelia tiesioginį pavojų mergaitės gyvybei.

Tokią pat penkerių metų laisvės atėmimo bausmę naujas abortų draudimo įstatymo projektas siūlo ir vaistininkui, jei šis surizikuotų pastoti nenorinčiai klientei parduoti nuo šiol neteisėtą, „kriminalinį“ preparatą – nėštumo prevencijos piliulę. Kaip žmogžudystės bendrininkas būtų teisiamas ir asmuo, suteikęs Lenkijos pilietei informacijos apie abortus užsienyje. Pavyzdžiui, nėščios nepilnametės mama.

Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi.

Dar trūksta specialiųjų efektų? Labai prašom. Jei įsigalios naujasis įstatymas, jokia moteris Lenkijoje negalės nutraukti net negimdinio nėštumo. Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi. Štai dėl ko įstatymo projekte siūloma atsisakyti vaisiaus sveikatingumo tyrimų – uždraudus abortus gimdyti vis tiek būtų privaloma.

Abortas nebus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas tik tuo atveju, jeigu medikai įžvelgs tiesioginę grėsmę nėščiosios gyvybei.

Čia dar ne viskas. Trejų metų laisvės atėmimo bausmė įstatyme gali būti numatyta ir už persileidimą. Jeigu teismas įžvelgs bent menkiausią moters kaltę (na, pavyzdžiui, paslydo, pargriuvo ir patyrė vaisiui pražūtingą traumą), ji bus teisiama už netyčinę žmogžudystę.

Lenkų iššūkis D.Trumpui

Tokios naujovės šokiruoja net prie draudimų pratusias lenkes. Dabar Lenkijoje galioja prieš 23 metus priimtas vienas griežčiausių abortų įstatymų ES. Pagal jį abortus leidžiama daryti tik trimis išimtiniais atvejais: po išprievartavimo, kilus grėsmei moters gyvybei ir vaisiaus apsigimimo atveju. Dėl tokio griežto įstatymo per metus padaroma tik apie pusę tūkstančio legalių abortų. Tuo metu kone 200 tūkst. lenkių šios procedūros atliekamos nelegaliai. Tačiau naujasis abortų bilis Lenkiją bloškia į visišką europinės teisės paraštę.

„Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją“, – sako Vengrijos centrinio Europos universiteto teisės profesorius Maciejus Kisilowskis.

Lenkijoje nuo praėjusio rudens vykstančius procesus jis vadina „demokratijos nuošliauža“, kurios ryškiausias akcentas iki šiol buvo metodiškas konstitucinio teismo „išmontavimas“.

Beje, JAV prezidentas Barackas Obama į tai niekaip nereagavo, o Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas netgi atvirai palaikė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) iniciatyvą.

Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją.

„Tačiau dabar B.Obama, D.Cameronas ir kiti Vakarų lyderiai turi devynis milijonus priežasčių viską apgalvoti iš naujo – viena priežastis už kiekvieną reprodukcinio amžiaus Lenkijos moterį, kuriai konstitucinių teisių stygius nebėra tik abs­trakti politinė problema“, – rašo M.Kisilowskis, pripažindamas, kad abortų įstatymo pataisos yra dar didesnis skandalas negu Konstitucinio teismo pertvarkymas.

„Kaip ir daugelyje kitų dešiniojo sparno partijų, pavyzdžiui, JAV respublikonų partijoje, PiS yra ir tradicinių konservatorių, ir ekstremistų, prieštaraujančių vakarietiškai demokratijos esmei“, – teigia M.Kisilowskis, pridurdamas, kad daugelyje kitų valstybių radikalus sulaiko puikiai veikianti šalies teisinė sistema. O štai Lenkijoje šis stabdys sugedo. Pirmiausia prezidentas Andrzejus Duda atsisakė patvirtinti teisėtai išrinktus Konstitucinio teismo teisėjus. Vėliau PiS dominuojamas parlamentas prigalvojo visokių procedūrinių trukdžių Konstituciniam teismui dirbti savo darbą. Galiausiai vyriausybė nustojo viešai skelbti oficialų Konstitucinio teismo žurnalą, o tai reiškia, kad teismo nutarimai paprasčiausiai nebeįsigalioja.

„PiS pastangos padidinti savo galias pavertė visą partiją kelių radikaliausių jos narių įkaitais“, – konstatuoja M.Kisilowskis.

Antai neformalus PiS lyderis ir šios partijos „tėvas“ Jarosławas Kaczynskis, kaip manoma, iš pradžių net ragino Katalikų bažnyčią nesiimti abortų klausimo peržiūrėjimo. Tačiau po to, kai įstatymo projektas jau buvo pristatytas visuomenei, jam esą nebelikę nieko kito, tik jam pritarti. „Aš pats esu katalikas, tad klausimas man akivaizdus“, – tik tiek pasakęs J.Kaczynskis.

Beprotybės ragas

Analitikai baiminasi, kad vadinamasis abortų bilis yra tik Lenkijos beprotybės pradžia. Jie pastebi, kad pastaruoju metu Seime pasipylė gausybė siūlymų, nukreiptų prieš pagrindines žmogaus teises ir laisves. Ir viskas vyksta paskubomis, opozicijai nespėjant nė atsitokėti.

Vos atėję į valdžią vadinamieji konservatoriai, kurie iš tiesų yra katalikai ekstremistai, iš karto paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio teismo teisėjus, kad atšauktų rinkimus pralaimėjusios centristinės vyriausybės paskirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei J.Kaczynskis pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Konstituciniame Tribunole ir apkaltino teismą ginant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo rinkimų pažadų – didinti socialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vyresniems negu 75 metų žmonėms.

Prezidentas A.Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo reformą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pakeitimai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Dabar pagal naująją tvarką Konstitucinio teismo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Po Konstitucinio teismo eilė atėjo ir žiniasklaidai. Seimui paskubomis priėmus naują įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, PiS žaibiškai perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Kaip visada – žaibiškai.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios „Teisės ir teisingumo“ dominuojamam parlamentui buvo pateiktos sausio 4-osios vakare, sausio 6 d. jau buvo priimtos. Ir, beje, visiškai lengvai: 232 balsais prieš 152, dar 34 deputatams susilaikius. Kad naujosios pataisos įsigaliotų, bereikia, kad jas priimtų PiS kontroliuojamas Senatas ir pasirašytų PiS palaikomas prezidentas A.Duda.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo ministras. Iki šiol toms pareigoms užimti būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos (KRRiT) konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų vadovai ir priežiūros valdybų nariai bus automatiškai atleisti iš pareigų.

Didysis apsivalymas

Kad beprotybės būtų dar daugiau, trūksta tik egzorcizmo seansų. Buvo ir jų.

Didžiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“, vadovaujamam buvusio disidento Adamo Michniko ir laikomam žodžio laisvės tvirtove, sukritikavus naujosios valdžios veiksmus, o ant Varšuvoje įsikūrusios redakcijos lauko sienos pasikabinus didžiulį plakatą su užrašu „Konstitucija be cenzūros“, prie pastato susirinko kunigo vadovaujama įtūžusi dievotų teisuolių minia. Ir ji neapsiribojo tik PiS šlovinančiomis skanduotėmis.

Po eitynių, per kurias protestuotojai pasmerkė „žiniasklaidos melą“, kunigas sukalbėjo piktąsias dvasias turinčią išvaikyti maldą priešais itin modernų laikraščio redakcijos pastatą, o protestuotojai prie pastato susirinko nešini Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir transparantu su užrašu „Rožinio kryžiaus žygis už Tėvynę“.

Koja kojon su Vengrija

Tai, kas šiandien vyksta Lenkijoje, daliai apžvalgininkų leidžia brėžti paraleles su Viktoro Orbano vykdoma politika Vengrijoje.

Prof. Janas Rovny aiškina, kad abi valstybės išgyvena panašų istorijos etapą, pasireiškiantį socialliberaliojo politikos poliaus silpnėjimu ir staigiu konservatyvaus nacionalizmo suaktyvėjimu.

Tiesa, didžiausi šių polių skirtumai reiškiasi ne ekonominiu, o sociokultūriniu lygmeniu. Abiejose šalyse kuriasi savotiški socialiai konservatyvių partijų telkiniai: Vengrijoje jų branduolį sudaro „Fidesz“ ir „Jobbik“ partijos, Lenkijoje –  PiS ir „Lenkijos solidarumas“ (SP). Joms oponuoja socialiai liberalios partijos, tačiau ekonominiais klausimais vienų ir kitų pozicijos per daug nesiskiria.

Užtat konservatyviojo poliaus politikai kaip įmanydami siekia didinti takoskyrą tarp liberalų ir konservatorių jiems patogioje socialinių reikalų srityje.

Iš tiesų PiS viena ranka keičia įstatymus ir šokiruoja net konservatyviausius rinkėjus, kita visai neprastai tvarkosi įgyvendindama su ekonominiais reikalais susijusius rinkimų pažadus.

Pavyzdžiui, pirmoje savo kalboje po rinkimų Lenkijos premjerė Beata Szydlo žadėjo padidinti minimalią pensiją, o nuo balandžio pradedama įgyvendinti ir plačiai nuskambėjusi programa „Šeima 500+“, kurios esmė – gimstamumo skatinimas pinigais. Tiesa, iš pradžių žadėta už kiekvieną vaiką mokėti po 500 zlotų, dabar programa šiek tiek kuklesnė – 500 zlotų už antrą ir vėlesnį vaiką, už pirmąjį mokant tik šeimoms, kurių pajamos vienam asmeniui neviršija 800 zlotų per mėnesį.

Beje, šios naujovės neliečia vienišų motinų, auginančių vieną vaiką. Net jei jų pajamos mažesnės nei 1600 zlotų per mėnesį, jokių papildomų pinigų joms nepriklausys, o štai pora, auginanti vieną vaiką ir gaunanti tokias pačias pajamas vienam šeimos nariui, privilegija galės pasinaudoti. „Jeigu tai nėra žmogaus teisių pažeidimas, tada kas?“ – retoriškai klausia J.Rovny.

Jis konstatuoja, kad ir Vengrija, ir Lenkija apribojimus įgyvendina greitai, bet metodiškai. „Abi jos apribojo savo Konstitucinio teismo nepriklausomybę. Suvaržė žiniasklaidą. Vengrijos premjeras V.Orbanas net pareiškė, esą laikas sukonstruoti naują valstybę, paremtą ne liberaliomis, o nacionalinėmis idėjomis“, – pastebi J.Rovny.

Jo nuomone, tiek Vengrijos, tiek Lenkijos nacionalistams labai pasitarnauja ir kontekstas, kurio centre – migrantų krizė. Pasinaudojęs visuomenės reakcija į tūstančius pabėgėlių, per Vengriją plūstančių į Vokietiją bei Skandinaviją, V.Orbanas užtvėrė Vengrijos ir Serbijos sieną, visa gerkle rėkdamas, kad ES politikai vadovauja idiotai, planuojantys paskirstyti pabėgėlius po visą Europą.

Tos pačios imigracijos bangos kontekste vyko ir pernykščiai Lenkijos rinkimai. Esą būtent dėl to laimėjo PiS, o ne „Visuomeninė platforma“ (PO), sutikusi su ES nustatytomis pabėgėlių kvotomis.

Teisingumas – jų pusėje?

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos Lyčių instituto mokslininkė Magdalena Mikulak tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, vadina gerų pokyčių „blickrygu“. „Geri pokyčiai“ – PiS rinkimų šūkis. „Ir tie pokyčiai tokie „geri“, kad norisi verkti“, – sako M.Mikulak. Juk visoje šalyje vyksta masiniai protestai, o lenkai nebespėja susivokti, kas dar naujo nutiko. Vieną dieną paralyžiuojamas Konstitucinis teismas, kitą „sutvarkoma“ žiniasklaida, trečią prabylama apie laisvės atėmimo bausmes moterims.

Kaip sako M.Mikulak, J.Kaczynskį geriausiai apibūdina citata iš garsiausios visų laikų lenkų komedijos „Visi savi“ („Sami swoi“): „Sąd sądem, a sprawiedliwość musi być po naszej stronie.“ Kitaip sakant, „teismas teismu, o teisingumas turi būti mūsų pusėje“.

Rugpjūčio 6-ąją Varšuvoje vyks gegužę išrinkto prezidento 42 metų Andrzejaus Dudos inauguracija. Aiškėja jo patarėjų pavardės ir pirmųjų užsienio vizitų maršrutai. Ko galima tikėtis iš naujo Lenkijos vadovo? Ar keisis politika?

Andžejus PUKŠTO

Prieš atsakant į šiuos klausimus, pravartu prisiminti žinomo lenkų bardo Grzegorzo Turnau populiarią dainą, kurios priedainis skamba: „Neperkelkit mums sostinės į Krokuvą…“

Lenkai gali būti ramūs, kad sostinė nebus perkelta, bet nėra tikri, ar metų pabaigoje šalies nevaldys du krokuviečiai – ne tik prezidentas Duda, bet ir konservatorė premjerės kėdėje Beata Szydło. Liepos mėnesio apklausos nieko gero valdančiajai Piliečių platformai nežadėjo, liberalų populiarumas siekė vos 30 procentų. Viskas rodo, kad Lenkijos politinės scenos laukia didelės permainos.

Viskas prasidėjo Krokuvoje

Grįžtant prie Krokuvos temos ir seniausio Vidurio Europoje Jogailaičių universiteto, būtent čia savo karjerą pradėjo išrinktasis prezidentas teisininkas A.Duda. Jo tėvai – Krokuvos kalnakasybos akademijos profesoriai – įskiepijo jam pagarbą Katalikų Bažnyčiai ir tradicinėms vertybėms. Krokuvietiška Alma Mater suteikė A.Dudai iš pradžių teisės magistro, o vėliau ir daktaro laipsnį.

Buvusioje Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje jaunasis Duda įsitraukė į politinę veiklą, susipažino su būsima žmona Kinga Kornhauser (iki šių metų liepos viename iš Krokuvos licėjų dirbo vokiečių kalbos mokytoja).  Ji taip pat augo akademinėje aplinkoje, jos tėvas – garsus Lenkijoje literatūros istorikas ir poetas Julianas Kornhauseris.

A.Duda kilo ir politinės karjeros laiptais. Būdams 34-erių tapo teisingumo viceministru, paskui Valstybės tribunolo nariu, o netrukus ir a.a. prezidento Lecho Kaczynskio ministru patarėju. 2011 metais laimėjo Seimo nario, vėliau ir europarlamentaro rinkimus. Net kairysis savaitraštis „Polityka“ prieš keletą metų išrinko jį į populiariausių Seimo narių dešimtuką.

Duda ilgai dėstė Jogailaičių universiteto Teisės fakultete. Būtent seniausio Lenkijos universiteto aplinkoje sukurtas planas, gal net strategija, kaip atsinaujinti Kaczynskių „Teisei ir teisingumui“ (PiS) ir nustumti nuo valdžios pjedestalo aštuonerius metus valdančius liberalus.

PiS smarkiai rizikavo rinkdamasi kandidatą į prezidentus, nes dar prieš metus A.Duda daug kam buvo nežinomas. Didelių įmonių darbininkai labiau pažinojo jo bendrapavardį Piotrą Dudą, charizmatišką ir aktyvų „Solidarumo“ lyderį.

PiS metė daug pajėgų į rinkimų kampaniją. Tik mažai kas tikėjo, kad ir pats kandidatas turės milžiniškų ambicijų ir taip atsiduos nelengvam rinkimų maratonui. Drauge su žmona ir dukra europarlamentaras atidavė daug energijos ir laiko. Greitai neliko abejonių, kad susiskaldžiusi lenkų politinė dešinė mato tik vieną stiprų kandidatą prezidento rinkimuose. Maža to,  didelė dalis jaunųjų rinkėjų  palaikė būtent jį, o ne politikos senbuvį prezidentą Bronisławą Komorowskį.

Minkštas, bet nuoseklus

B.Komorowskis yra pavargęs, o Duda yra per minkštas, toks nuolat besišypsantis mamos sūnelis, o juk Lenkijos politika tai džiunglės! – pasibaigus pirmajam turui dėl PiS kandidato pergalės abejojo garsi sociologė prof. Jadwiga Staniszkis, o jos politinės simpatijos dažniausiai skirtos dešiniesiems.

Jau pirmadienio rytą, vos pasibaigus pirmajam rinkimų turui, Duda dalijo kavą varšuviečiams metro stotyje ir klausinėjo apie jų problemas. Kitomis dienomis važiavo po 300 ar 400 kilometrų į Lenkijos pietus ar vakarus, ne tik į didelius miestus, bet ir į kaimus.

Laukia vidaus politikos reformos

Nors Lenkija sėkmingai išvengė ekonominės krizės, o šalies ekonomika stabiliai auga, nemaža dalis piliečių nepasitiki valdančiosios Piliečių platformos politikais. Pretenzijų sąrašas ilgas, o Duda deklaravo, kad jis stengsis sugrąžinti buvusį išėjimo į pensiją amžių. Negalėjo tai nepatikti vyresnio ir vidutinio amžiaus rinkėjams. Į jaunimo širdis beldėsi su pažadais kovoti su trumpalaikėmis darbo sutartimis, kurios pastaruoju metu paplito.

Daug kam prie širdies buvo Dudos nuostatos dėl būtinybės didinti neapmokestinamą minimalų pajamų dydį ir priemokas šeimoms, turinčioms vaikų. Rinkimų kampanijos metu neapseita be šūkių stipriau apmokestinti užsienio bankų ir stambių prekybos tinklų pelną.

Panašius pažadus, tik dar radikalesnius, dalija PiS politikai. Seimo rinkimai vyks spalio 25-ąją, o partijos populiarumas auga kas mėnesį. Konservatoriai turi vilčių, kad būsimajame parlamente jie turės daugumą ir galės formuoti vyriausybę be jokio koalicijos partnerio.

Keis ir užsienio politiką

42 metų politologas Krzysztofas Szczerskis, Jogailaičių universiteto profesorius, o šiuo metu ir Seimo narys, taps Dudos patarėju užsienio politikai. Naujasis prezidentas žadėjo keisti dabartinės Lenkijos tarptautinio aktyvumo prioritetus. Rinkimų kampanijos metu pabrėžtas yapč artimas bendradarbiavimas su JAV, griežtesnis tonas su Rusija ir didesnis Lenkijos vaidmuo stiprinant Ukrainos saugumą.

Duda pabrėžė būtinumą atsisakyti B.Komorowskio provokiškumo. Dauguma konservatorių mano, kad kadenciją baigiantis prezidentas pernelyg nuolaidžiavo Angelai Merkel, o per mažai dėmesio skyrė regioniniam bendradarbiavimui su pokomunistinėmis ES valstybėmis.

Tačiau analitikai tvirtina, kad numatyti dideli užsienio politikos pakeitimai tebuvo rinkimų utopija, kuri išgaruos, kai Duda įžengs į Prezidento rūmus. Plačios ir antirusiškos koalicijos sukūrimas Vidurio ir Rytų Europoje, apie ką svajoja PiS, yra sunkiai įgyvendinamas planas, žinant, pavyzdžiui, kokia yra Vengrijos premjero Orbano politika.

Szczerskis jau prasitarė, kad su pirmuoju užsienio vizitu Duda vyks į Berlyną. Vėliau JT sesijos metu Niujorke susitiks su Baracku Obama.

Kartų kaita – akivaizdi

Kodėl Lenkijos politinės scenos švytuoklė pasisuko nuo liberalų į dešinę? Viena priežasčių – Jarosławo Kaczyńskio pasitraukimas į antrą planą. „Teisės ir teisingumo“ lyderis turi daugiausia jo nemėgstančių rinkėjų. Todėl J.Kaczynskis nusprendė nesiekti ir premjero posto. „J.Kaczyńskis pavargo, kol sutaikė susiskaldžiusią dešinę ir paliko sau tik Lenkijos vizionieriaus vaidmenį“, – aiškino prof. Staniszkis.

Kaczyńskio net nebuvo Dudos štabe rinkimų naktį – jis meldėsi iki ryto prie Čenstakavos Dievos Motinos paveikslo už šalies sėkmę. Tai ironiškai komentavo liberalų ir kairiųjų spauda.

Lenkijoje dabar sutariama tik dėl vieno: politikoje atėjo laikas kartų kaitai. Prie valdžios ateina keturiasdešimtmečių karta. Kuo ji skirsis nuo nueinančių „Solidurumo“ veikėjų ir buvusių Liaudies Lenkijos aktyvistų, kurie išvedė šalį iš socializmo ir integravo į Europą, netrukus pamatysime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-30-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.