Pirmą sausio antradienį M.Le Pen buvo iškviesta į teismą, kuriame pradėtas tyrimas dėl melagingų duomenų pateikimo metinėje nekilnojamojo turto deklaracijoje. Ar tai pakenks jos populiarumui, kuris Prancūzijoje auga kaip ant mielių? Kodėl kraštutinės dešiniosios jėgos lengvai skinasi kelią Europos šalyse?

Andžejus PUKŠTO

Savivaldos rinkimuose už M.Le Pen Nacionalinį frontą balsavo 6,8 mln. prancūzų. Pagal neseniai atliktas apklausas, ši politikė laimėtų 2017 m. prezidento rinkimus, jei juose dalyvautų dabartinis prezidentas F.Hollande‘as ir buvęs prezidentas N.Sarkozy. Tik buvęs premjeras A.Juppé, kaip respublikonų kandidatas, turi šansų nugalėti M.Le Pen. O juk visiškai neaišku, ar N.Sarkozy, kaip Respublikonų partijos vadas, norės užleisti vietą A.Juppé.

M.Le Pen gali būti priteista 45 tūkst. eurų bauda, treji metai laisvės atėmimo ir draudimas devynerius metus užimti bent kokias viešas pareigas valstybės tarnyboje. Žinoma, tai neleistų M.Le Pen dalyvauti 2017 m. prezidento rinkimuose. Ar tyrimas turi tik politinį prieskonį ir vykdomas pagal socialistų užsakymą, ar iš tikrųjų viena populiariausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus turi finansinių nuodėmių?

Viešosios erdvės skaidrumo užtikrinimo tarnybos kaltinimai susiję su tuo, kad M.Le Pen deklaruoto turto vertė yra keliais šimtais tūkstančių eurų mažesnė už tikrąją. Jos deklaracijoje pasigesta apie 0,5 mln. eurų kainuojančios nuosavybės. Kaip žinoma, dukra pašalino tėvą iš partijos, su juo lyg ir nebendrauja, bet kartu valdo Sent Klaudo pilį šalia Paryžiaus.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Gausybėje reportažų iš ikikalėdinių renginių ir besibaigiančių metų oficialių apibendrinimų paskendo informacija apie Tautininkų sąjungos suvažiavimą. Naujuoju pirmininku išrinktas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs socialdemokratas, žinomas ekonomistas, mokslų daktaras A.Rudys.

Rudenį tautininkai galėtų tikėtis didesnės sėkmės negu praėjusiuose rinkimuose. O ir laikas aktyvesnei veiklai – tinkamas. Šįmet visuomenę kankins klausimas dėl pabėgėlių priėmimo, nepristigs nesusipratimų su lenkų tautinės mažumos lyderiais. Briuselyje, mažėjant gilesnės ES integracijos entuziastų gretoms ir didėjant britų norams atsitraukti iš ES, bus svarstomi nauji Bendrijos ateities scenarijai.

Dar viena galimybė Tautininkų sąjungai – ir pasikeitusi konservatorių partija, kuri nusisuka nuo radikalų, palikdama dešinėje vietos nacionalistinėms organizacijoms. Konkurenciją čia gali sudaryti tik „Lietuvos sąrašas“.

Abi šios grupės, priešingai nei M.Le Pen tipo veikėjai, nepapildo proputiniško choro, bet gerai gali derėti antieuropiniame orkestre.

Prie viso to dar reikėtų pridėti tokias organizacijas kaip „Pro Patria“, „Dešinioji mintis“, kurių idealas – tarpukario tautinė valstybė. Tautiškumas, dažnai kraštutinis, tarp sostinės jaunimo – vis dažniau yra cool. Jėga.

Vilniaus universitete daug jaunų žmonių pritraukia viešos paskaitos, kuriose politinės filosofijos profesoriai kalba apie supuvusią Europą, žiaurias Briuselio institucijas, apie būtinumą patvirtinti ir įteisinti vieną privalomą Lietuvos istorijos vadovėlį. Alma Mater Vilnensis rūmuose kartais galima išgirsti, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o kiekvienas, kuris bando ieškoti lietuviškumo XVI–XIX amžių pavelde, yra lietuvių tautos išdavikas.

Dar reikėtų paminėti nacionalistiškai nusiteikusius periodinius leidinius, gaunančius paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Jo direktorius – ilgametis Tautininkų sąjungos vadas. Jis – dar iš tų laikų, kai tautininkai glaudėsi Tėvynės sąjungos glėbyje. Kad ir kokios nuotaikos dominuotų Paryžiuje, sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijos socialistai paskirtų administruoti svarbų valstybinį kultūros fondą M.Le Pen partietį.

Slovakijoje nacionalistiniais pasisakymais garsėja Socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Robertas Fico. Prieš kelerius metus jis net sudarė koaliciją su Slovakijos tautininkų partija, už ką Europos socialistinių partijų susivienijimas grasino išmesti slovakus iš šios organizacijos. Ne kartą viešai skelbta, kad valstybei trukdo Slovakijos vengrai, panašiai kaip Rumunijos patriotams didžiausias pažangos stabdys – vengrų tautinė mažuma Transilvanijoje.

Bulgarijoje veikia nacionalistinė partija „Ataka“, kurios pagrindinis rūpestis – apriboti turkų galimybes šalies gyvenime. Bet nemaloniausiai nustebino pasikeitimai Vengrijos partinėje sistemoje. Ypač JOBBIK judėjimas („Judėjimas už geresnę Vengriją“), kurio ideologija, persunkta antisemitizmo ir nukreipta prieš romus, yra artima tarpukario nacizmui.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos negali laukti šilto priėmimo buvusiose socialistinėse šalyse, nors nacionalizmas pastaruoju metu išplito ne tik Vidurio ir Rytų Europoje. Be Nacionalinio fronto Prancūzijoje, Di­džiojoje Britanijoje iškilo Nepriklausomybės partija ir Laisvės partija Austrijoje. Už Liau­dies partiją balsuoja danai, už dešiniuosius populistus iš Demokratų partijos – švedai, o Suomijoje kyla Suomių partija.

Tik Europos pietų rinkėjai linksta prie kairiųjų. Tik tie kairieji turi mažai ką bendro su XX a. pabaigos socialdemokratais. Graikų „Syriza“ ar ispanų „Podemos“ (šiuo metu deramasi dėl jų pakvietimo į kairiųjų formuojamą Ispanijos vyriausybę) yra kraštutiniai neomarksistai, su antikapitalistinėmis, antiamerikinėmis ir pacifistinėmis programomis. Šie kairieji svajoja apie daugiapolį pasaulį, bet su stipriu Putino Rusijos vaidmeniu.

Britų leiboristai ir prancūzų Socialistų partija vis dar bando pagilinti savo kairiąją tapatybę, bet nesėkmingai. Liūdna ateitis, atrodo, laukia ir Vidurio bei Rytų Europos kairiųjų. Geriausiai tai matyti Vengrijoje ir Lenkijoje, kur pokomunistinės socialdemokratų partijos visiškai marginalizuotos. Sunyko stambioji pramonė, profsąjungos silpnos, o socialinių garantijų siūlymus rinkėjams perėmė dešiniosios partijos. Todėl iš ankstesnės socialistų tapatybės nieko neliko.

Lenkijoje prieš kelerius metus degtinės gamyklų savininkas J.Palikotas sukūrė kairiųjų judėjimą „Ruch Palikota“. Jos ideologija rėmėsi dviem punktais: kova prieš Katalikų Bažnyčios įtaką ir seksualinių mažumų teisės.

2011 m. rinkimuose į Seimą už šį judėjimą balsavo net 10 proc. rinkėjų, ir partijai tai suteikė 40 vietų Seime. Sensacija tapo parlamentarė A.Grodzka, pirmoji transseksualė Seime. Manyta, kad šis judėjimas sėkmingai pakeis Demokratinės kairės sąjungą, kuriai vadovauja Leszekas Milleris. Bet partija subyrėjo net nesulaukusi Seimo kadencijos pabaigos.

Todėl ir 2016 m. rudenį Lietuvos socialdemokratams prognozuojama pergalė gali būti paskutinė LSDP istorijoje. Skirtumų tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto tikrai nėra labai daug.

Vėjuotą, bet šiltą rudenišką dieną leidausi iš Stambulo garsios Taksimo aikštės žemyn. Mano pasivaikščiojimo tikslas buvo Adomo Mickevičiaus memorialinis namas-muziejus (Tatli Badem Sokak 23, Beyoglu rajone). Mintimis, kurias supurtydavo muedzinų kvietimai vidurdienio maldai, bandžiau nusikelti į garsaus tautiečio laikus (šįmet sukako 160 metų nuo Mickevičiaus mirties) ir suprasti, kodėl jam reikėjo palikti dėstytojo darbą, šeimą ir atvykti iš Paryžiaus į Stambulą.

Apie Adomą Mickevičių parašyta daugiau knygų, negu vidutinis skaitytojas ga­­­li sau leisti perskaityti per penkerius ar net dešimt metų. Nestokojo poetas dėmesio tar­­pukariu, neuždraustas buvo ir sovietų okupa­­cijos metais. Tiko ir lenkų tautininkams, ir lie­tuviams. O kaip kitaip, juk didžiausią savo kū­­­­rinį jis pradėjo žodžiais „Lietuva, Tėvynė mū­­­­­­­sų, esi brangesnė už sveikatą!“

Mickevičių daugiausia tyrinėjo literatūros is­torikai. Jo kūryba, be abejo, dėkinga tema, sun­­­ku nepamėgti romantizmo kūrinių.

Poetas iš­gyveno ne vieną nelaimingą meilę, ko­­vojo su ca­rine Rusija, bandė draugauti su Alek­­­sandru Puš­kinu (nors nieko iš tos draugystės neišėjo), gy­vendamas Paryžiuje ilgėjosi Lie­tu­vos, o bū­damas 57 metų netikėtai mirė Stam­bule.

Mėgstama klišė, kad savo kūryboje poetas daug vietos skyrė lietuvių tautos kovai su Kry­žiuočių ordinu, vaizdavo Lietuvos gamtą ir šilčiausius meilės jausmus. Taip bent rašo dauguma vadovėlių ir monografijų, išleistų per pa­s­taruosius 20–30 metų.

Ar gali būti labiau romantiškesnis XIX am­žiaus personažas?

Tačiau derėtų į poetą pažvelgti ir kitaip. Tai ge­riausiai suprato XX amžiaus antrosios pusės disidentai ir menininkai, kurie Mickevičiaus as­­menyje matė rezistencijos ir intelektualaus pa­­sipriešinimo simbolį.

Ne veltui pirmasis viešas antisovietinis mi­tin­gas Vilniuje vyko būtent prie jo paminklo. Len­­kijoje 1968 m. protestų pradžia siejama su „Vė­linių“ pastatymu Varšuvoje, kuriame vyravo ryškūs antiimperiniai ir antirusiški akcentai.

Skulptorė Dalia Matulaitė įamžino narsią kar­žygę Gražiną akmenyje, tokiu būdu priminda­ma ne tik Mickevičiaus garsiosios poemos „Gra­­žina“ heroję, bet ir amžiną lietuvių kovą už lais­vę (ši skulptūra puošia Lietuvos Seimo rū­mus).

Grįždami į XIX amžiaus pradžios Vilnių pri­­­min­kime, kad tų metų Alma Mater Vil­nen­sis pui­­kiai konkuravo su Europos aukštosiomis mo­­­­kyklomis, o filomatai ir filaretai – tai aukšto ly­­­­­gio studentų savišvietos organizacijos (kiek da­­­­­­bar tokių organizacijų turi mūsų studentija?).

Prancūzų istorikas, nepelnytai Lietuvoje už­mirštas Danielis Beauvouis savo darbuose tvirtina, kad Vilniaus universitete tuo metu buvo skaitomi specializuoti žurnalai iš visų svarbiausių pasaulio mokslo centrų.

Tokiomis kolekcijomis Europoje galėjo pa­si­girti nebent Sorbona. Filomatų ir filaretų lais­­­­­­­­vės ir demokratijos principai netilpo to laik­­­­­­­­mečio Rusijos imperijos ir daugelio Eu­ro­pos valstybių politinės santvarkos rėmuose.

Šių idėjų įtakos spindulys rytuose siekė Dnie­p­ro krantą, o dažnai skriejo ir daug to­liau. Vie­nas pirmųjų caro Nikolajaus I darbų nu­­­­malšinus 1830–1831 m. sukilimą buvo univer­siteto Vil­niuje uždarymas.

Grįždami prie Mickevičiaus atkreipkime dė­­­­­­mesį, kad jis Paryžiuje  puikiai realizavo save tiek profesinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Dėstė prestižiniame Prancūzijos koledže (Co­lle­ge de France), jam pavyko sukurti šeimos ži­di­­nį, kuriame susilaukė penkių atžalų – dukters ir keturių sūnų.

Sovietinio laikotarpio, taip pat ir komunistinės Lenkijos tyrinėtojai mėgdavo pabrėžti, kad Prancūzijos sostinėje, ypač artėjant penkiasdešimtmečiui, garsus poetas tapo keistuoliu, nesuprato politinių ir kultūrinių permainų.

Iš tiesų, buvo laikotarpis, kai Mickevičius bu­­­­vo patekęs į stiprią misticizmo teoretikų įta­ką. Vienas jų – Andrius Tovianskis, kuris į Pa­ry­­­­žių persikraustė iš Molėtų apylinkių, kur tu­rė­­jo dvarą.

Tačiau galiausiai draugystė su To­vians­­­­­kiu bu­­vo nutraukta, o ryšiai su Lenkijos-Lie­­­­­tuvos po­­­litine emigracija buvo nuosekliai puo­­se­lė­jami. Drauge Mickevičius visada ieškojo naujų būdų, kaip kovoti už Tėvynės laisvę, kaip išlaisvinti ją iš Rusijos carų jungo.

Didelė dalis išeivijos politikų XIX amžiaus vi­­duryje bandė visokeriopai išnaudoti  nuolatinę priešpriešą tarp Rusijos ir Osmanų imperijų.

Buvęs Vilniaus universiteto kuratorius Ado­­­mas Čartoriskis (jo portretas kabo Vil­niaus uni­­­versiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kairėje na­vo­je) Paryžiuje nuolat veikė šia kryptimi. Vie­­na A.Čar­­toriskio krypčių buvo ryšiai su tau­­tinių ju­­­­­d­ėjimų Balkanuose lyderiais: dėta daug pa­stan­­­gų, kad serbai, kroatai ir kt. Bal­kanų tautos, siekdamos savo laisvės, nesirinktų Rusijos pagrindine partnere.

Krymo karas suaktyvino tokias iniciatyvas. Len­kų ir lietuvių išeivijos noras padėti su Ru­sija kariaujančiai Turkijai virto realiais darbais. Be­­­je, mažai kas žino, kad Osmanų imperija XIX a. viduryje vis dar nepripažino Abiejų Tau­­­­tų Respublikos likvidavimo.

1853–1855 m. Stambule galima buvo sutikti ne vieną išeivį iš Vilniaus, Kauno ar Varšuvos – buvo kuriamas Lenkų ir lietuvių pulkas, kuris ko­­vojo sultono kariuomenės pusėje dėl Kry­mo. Spontaniškai kildavo ir kitų proturkiškų len­kų ir lietuvių iniciatyvų, nukreiptų prieš Ru­sijos imperializmą.

Taigi Mickevičius į Stambulą atvyko toli gra­­­­žu ne turistiniais tikslais. Tai buvo gerai ap­gal­­vo­ta, nors be galo rizikinga politinė iniciatyva. Ta­čiau poeto planams nebuvo lemta realizuo­­tis.

Pagal oficialią versiją, Mickevičius užsikrėtė cholera, kuri labai greitai baigėsi mirtimi. Ta­čiau iki šiol mokslininkai nepamiršta ir hipotezės, kad poetas paprasčiausiai buvo nunuodytas carinės Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. Šios versijos laikėsi kai kurie tuo metu apsistoję Stambule poeto tautiečiai.

1955 m., minint poeto netekties šimtmetį, na­me, kurio dalį Mickevičius nuomojosi prieš mir­tį, turkai įkūrė jo vardo muziejų. Šiuo metu tai yra trijų aukštų pastatas, Osmanų ir turkų na­cionalinio meno muziejaus padalinys. Mu­zie­jaus lankytojams įėjimas nemokamas.

Atvykėliui iš Lietuvos turbūt nėra geresnės vietos Stambule šiuolaikiniams Turkijos ir Eu­ro­­pos Sąjungos arba Lietuvos ir Turkijos santy­kiams apmąstyti. Nežinia, ar dabartiniai ES po­­­­­­litikai suras formulę, kaip efektyviai bendradar­­biauti su prezidento Erdogano šalimi.

Gal čia galėtų padėti intelektualai?

Juk da­bar, kaip niekada anksčiau, svarbu turėti gerai ap­­galvotą soft power. Tik reikia tai da­ryti at­sar­­giai – nuo Litvinenkos nunuodijimo laikų GRU ir KGB stipriai patobulino sa­vo veiklos ins­trumentus užsienyje. Taip pat ir Turkijoje.

Lenkijos Seimo rinkimai sukėlė dvi sensacijas: „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partija laimėjo triuškinamai ir viena valdys šalį; antra, už Seimo ir Senato borto liko „Jungtinė kairė“. „Lenkijoje baigėsi postkomunizmas!“ – pareiškė žurnalo „Krytyka Polityczna“ vyriausiasis redaktorius Sławomiras Sierakowskis. Kas toliau?

Posakis „Gerbiamos ponios ir ponai, 1989 metų birželio 4-ąją Lenkijoje baigėsi ko­munizmas!“ lenkams yra simbolinis. Šią frazę spontaniškai ir grakščiai ištarė garsi aktorė ir rašytoja Joanna Szczepkowska Nacio­na­li­nėje televizijoje, pagrindinėje žinių laidoje, kai šalis kunkuliavo permainų nuotaikomis.

Tiesa, 1989 m. birželio 4-oji ne visiems lenkams yra komunizmo žlugimo data. Nepai­sant to, kad švenčiant 25 metų permainų jubilie­jų į Varšuvą būtent tą dieną buvo atvykęs JAV prezidentas Barackas Obama ir kiti pa­saulio lyderiai.

Dalis buvusio „Solidarumo“ veikėjų manė ir mano – tą yra linkę tvirtinti jaunesni dešinie­­­ji politikai, net kai kurie intelektualai, – kad 1989 m. apskritasis stalas neišstūmė ko­mu­­nistų ir buvusių saugumiečių iš politinio ir eko­nominio gyvenimo. Pasak jų, senojo režimo atstovai liko prie valdžios, tik neoficialiai, pu­­siau slaptai, transformavosi ir integravosi į vi­­sas valdžios struktūras.

Šio požiūrio besilaikantieji tvirtina, kad Lechas Wałęsa ir jo bendraminčiai tada ap­skri­­ta­jame stale išdavė opozicijos idealus, o Len­­kijoje keleriems metams įsitvirtino postko­­mu­nizmas. Todėl Nobelio premijos laureato L.Wa­­­­łęsos labai nemėgsta Jarosławas Kac­zyńs­­kis ir jo partija. Savo ruožtu „So­li­da­ru­mo“ įkūrė­jas sko­lingas nelieka – nors retai pa­sirodo vie­šo­joje erdvėje, nepamiršta pažerti aršios kri­tikos „Teisei ir teisingumui“.

Garsi dešiniųjų pažiūrų sociologė prof. Jad­­wiga Staniszkis parašė knygą „Post­ko­mu­niz­mas“, kuri tapo bestseleriu ne tik mokslinin­­kų sluoksniuose. Pasibaigus rinkimams ji taip pat viešai pareiškė, kad  2015 m. spalio 25-oji jai tikrai simbolinė diena, – Lenkijoje bai­­gėsi postkomunizmas.

Neįmanoma paneigti, kad rinkėjų simpatijos Lenkijoje ilgą laiką buvo postkomunistų, kurie susibūrė Demokratinės kairės sąjungoje, pusėje. Tačiau kairė, suburta iš buvusių „So­­­­lidarumo“ veikėjų, Darbo unija, labai gretai neteko populiarumo. Apskritai iš visų po­ko­­munistinių šalių tik Čekijoje buvo atkurta iki­karinė Socialdemokratų partija, o Čekoslova­kijos komunistams į ją buvo užvertos duris. Vi­sur kitur – Vengrijoje, Bulgarijoje ar Slo­vė­ni­­­­joje po socialdemokratų iškaba sėkmingai vei­­­­­kė (daug kur iki šiol veikia) buvusių komunistinių partinių aparatų darbuotojai.

Postkomunistams Lenkijoje ilgai sekėsi. Jų kandidatas Aleksandras Kwasniewskis net du kartus iš eilės buvo išrinktas šalies prezidentu, be to, iki šiol išlieka vienu populiariausių Len­ki­jos politikų. Spalio 25-ąją, rinkimų vakarą, PiS lyderis  J.Kaczyńskis pareiškė: „Šios perga­lės laukėme 25 metus.“

Kaip žinoma, Demokratinės kairės sąjungos buvimą valdžioje 2002 m. sudrebino vadinamasis Lewo Rywino skandalas, kurio metu pa­aiš­kė­jo šio prodiuserio korupciniai ryšiai su kai­riai­siais. Kaczynskių partija tada perėmė val­džią Sei­me, bet trumpam – vos dvejiems me­­tams. Po pir­malaikių rinkimų valdžia aš­tuo­­­neriems me­tams atiteko liberalams – Pi-lie­čių platformai.

Pasak „Teisės ir teisingumo“ partijos, libera­lai taip pat yra nelaisvė. Kiekvienų metų ba-lan­džio 10-ąją, minint Smolensko katastrofos, per kurią žuvo prezidentas Lechas Kac­zyńs­kis, metines, šios partijos gerbėjai gieda seną baž­nytinę giesmę „Laisvą Tėvynę sugrąžink mums, Viešpatie!“

Šią giesmę galima buvo išgirsti ir kitomis pro­­gomis.

Nedomino PiS veikėjų ir buvusio prezidento Bronisławo Komorowskio bajoriška praeitis, jo rimtas atsidavimas Ukrainos demokratiza­cijos procesui ir NATO pozicijų stiprinimui Lenkijoje. „Teisės ir teisingumo“ apačiose ne kartą galima buvo išgirsti „Komoruski“. Su­prask – parsidavėlis rusams.

2007 ir 2011 m. rinkimų kampanijose do­mi­­navo liustracijos ir kovos su Rusija tematika, o šiais metais „Teisės ir teisingumo“ partija šiuos šūkius nukišo tolyn, o į pirmą vietą iš­kėlė socialinius reikalus.

Vietoj didelį priešiškumą Lenkijoje sukelian­čio J.Kaczyńskio rinkimų sąrašo viršūnėje at­sidūrė dar prieš ketverius metus visiškai ne­ži­­noma Beata Szydło. Ji ne tik jaunesnė, bet ir sim­patiškesnė, atviresnė, šiltesnė bendraudama su rinkėjais.

B.Szydlo politinis stažas neįspūdingas – iki iš­­rinkimo į Seimą etnologijos studijas Jo­gai­lai­čių universitete baigusi premjerė dirbo ne­di­delio Bžeščių miestelio netoli Krokuvos kultūros centro vadove ir miestelio burmistre. Ta­čiau ji vis tiek sugebėjo rasti kelią į lenkų širdis.

Panašiai kaip ir visa „Teisės ir teisingumo“ partija. Atidėdama į šalį liustracijos kardą, ji iš­­kėlė socialistams būdingus šūkius: papildomas bankų ir prekybos tinklų pelno apmokesti­nimas, 500 zlotų kiekvienai šeimai už kiekvieną vaiką, pensinio amžiaus sumažinimas, ne­­­­­mokami vaistai skurstantiems pensininkams, didesnis anglių kasyklų dotavimas iš vals­­tybės biudžeto.

Tuo metu Jungtinės kairės (Demokratinės kairės sąjunga (SLD), Lenkijos socialistų partijos, Darbo unijos ir Palikoto judėjimo koalici­ja) rinkimų šūkiai skambėjo  neįtikinamai. Ma­žai kas tikėjo, kad socialinė gerovė rūpi post­komustiniams baronams iš SLD, mažai ką pri­traukė ir Januszo Palikoto „arkliukai“ – be­są­lyginė kova už seksualinių mažumų teises ir ryš­kus antiklerikalizmas.

Iš Jungtinės kairės rankų „Teisė ir teisingumas“ išmušė visus socialinius kozirius. Is­pa­ni­joje ši partija vadintųsi „Podemos“, Lenkijoje ji priskiriama konservatoriams. Nors sėkmingai galėtų vadintis krikščionimis demokratais arba tautininkais.

Kodėl taip yra, irgi aišku. Labai silpna yra len­­­­kų konservatizmo politinė tradicija. Tiesa, prof. Bohdanas Szlachta, Jogailaičių universiteto Politikos mokslų fakulteto dekanas, regulia­­riai leidžia XIX ir XX a. pradžios konservaty­vio­sios minties atstovų darbus ir yra įsteigęs Kro­­ku­voje keletą visuomeninių institutų, ku­rie puo­selėja konservatizmo idėjas. Be to, pa­lai­ko glau­džius ryšius su euroskeptikais iš Tarp­­tau­tinių san­tykių ir politikos mokslų instituto Vil­niu­je.

Ačiū Dievui, tarp PiS kandidatų į sveikatos apsaugos ministrus yra Lietuvos kunigaikštis Konstanty Radziwiłłas. Jei ne šis Radvilų ats­to­vas, iš viso sunku būtų su konservatizmu J.Kac­­zyńskio partijoje.

Taigi, ponios ir ponai, Lenkijoje baigėsi post­komunizmas! Tačiau kodėl tik nedaugelis iš jūsų kelia šampano taures?

Scanpix

Šią vasarą mokslinį pranešimą politologams ir ekonomistams Lenkijoje skaitęs vienas garsiausių šios šalies ekonomistų, šoko terapijos tėvu vadinamas Leszekas Balcerowiczius sulaukė tiesmuko studento iš Vokietijos klausimo: jei Lenkijos ekonomika tokia stipri, kodėl prekės pas jus kainuoja 30–40 proc. pigiau negu Vokietijoje? L.Balcerowiczius, žinoma, nesutriko: „Vokietija savo gerovę kūrė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o Lenkija – nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Duokite mums tiek pat metų, ir mes pasivysime Vokietiją.“

Rima JANUŽYTĖ

Lenkija – bene vienintelė pokomunistinė valstybė, kurioje pasiteisino šoko terapija. Ją valstybei paskyrusio L.Balcero­wic­ziaus pastangomis šalyje buvo pakloti pamatai ekonominiam klestėjimui, kurio vaisius lenkai raškė ir pasigardžiuodami krimto net tuomet, kai visa Europa susigūžusi po stalu rinko sausus trupinius palūkanoms mokėti prasidėjus pasaulinei finansų krizei.

Bet ar Lenkijos ekonomikai būtų į naudą dar viena galinga elektros iškrova? Tokį receptą su neprognozuojamomis pasekmėmis žada de­­šiniąja save vadinanti nacionalpopulistinė ka­talikų partija „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS), ketinanti smogti Lenkijos biudžetui iš peties.

Kitaip „Teisės ir teisingumo“ rinkimų pažado Lenkijoje trumpinti pensinį amžių nepavadinsi. Dar mažiau tai norisi vadinti dešiniuoju siūlymu, nors jis skamba būtent iš dešinę politikos kryptį pasirinkusių politikų lūpų.

Tikrieji dešinieji – kadenciją baigiantys liberalai iš „Piliečių platformos“ (PO) tokius siūlymus vadina grasinimais sužlugdyti Lenkijos eko­nomiką.

Pragaištingais vadinami ir konservatorių už­mojai naujais mokesčiais apkrauti bankus bei pre­kybos centrus ir pristabdyti ekonomikos li­be­ralizavimą.

Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Andžejus Pukšto pripažįsta, kad liberalai šalį į rinkimus atveda su tikrai neblogais ekonominiais rodikliais: sumažėjo nedarbas, ekonominė šalies būklė gerėja, atlyginimai kyla. Tačiau jeigu po rinkimų į valdžią ateis politinės jėgos, kurios bandys įgyvendinti populistines programas, ūkio kritimas, pasak A.Pukšto, gali būti net labai skausmingas.

Scena – dešiniųjų

Liberalai artėjant rinkimams perspėja lenkus, pasiryžusius balsuoti už katalikišką partiją, kuri nuo 2007 m. lindėjo opozicijoje, o naują kvėpavimą įgavo tik partijos viduje prasidėjus kartų kaitai – iš politikos olimpo pasitraukus jos veteranui Jaroslawui Kaczynskiui, užleidusiam vietą jaunajai kartai – prezidento rinkimus šiemet laimėjusiam jaunam ir žvitriam An­­­­­drzejui Dudai bei naujai partijos lyderei Bea­tai Szydlo, kuri po rinkimų greičiausiai už­ims Lenkijos premjero postą.

„Abi rankos dešinės būti negali, tad kažkuri viena apsimeta“, – sako liberalai, kaltindami par­tiją „Teisė ir teisingumas“ kvailais ir pavojingais pažadais.

Bet gal liberalų priekaištai – tik rinkimų ko­vos dalis, o dešiniosiomis save vadinančios Len­kijos partijos tikrai yra dešiniosios?

A.Pukšto įsitikinęs: tikrai ne. Kaip ir visoje Europoje, Lenkijoje klasikinis pasidalijimas į kairę ir dešinę daugeliu atvejų ištirpsta. „Jei pa­žiūrėtume į „Teisės ir teisingumo“ socialinę programą, taptų akivaizdu, kad jie labai socialiai orientuoti, o jei kalbėtume apie jų ekonomikos viziją, tai absoliučiai socialdemokratinė programa“, – neabejoja politologas, pabrėždamas, kad partijų etiketės arba „iškabos“ menkai atitinka turinį.

Kad ir kaip būtų, formaliai sekmadienį Len­ki­joje susigrums dvi dešiniosios partijos – jau tre­čius parlamentinius rinkimus iš eilės. A.Pukš­­to tai vadina neabejotinu paradoksu.

Tiesa, rinkimuose dalyvauja senoji Social­de­­mokratų partija, vadinamoji SLD, kaip Len­kų kairiųjų susivienijimas, prisijungęs ir kitų mažų kairiųjų partijų. Tačiau jie smarkiai atsilieka nuo pagrindinių dešiniųjų varžovių ir net nuo lenkiškojo Arūno Valinsko – dabar jau pen­sininko roko atlikėjo Pawelo Kukizo, kurio politinis judėjimas „Kukiz ‘15“ yra trečioje vietoje, todėl jam gali pasisekti peržengti 5 proc. barjerą ir gauti kelias vietas Seime.

„Lenkiškoji kairė jau dešimt metų balansuoja ties išnykimo riba. Per praėjusius rinkimus kairieji vos peržengė 5 proc. slenkstį, o da­bar klausimas, ar jiems iš viso bus atstovaujama naujajame Seime. Tai, kad didžiojoje politikoje žaidžia tik dešiniosios partijos, yra didžiausias – ar teigiamas, ar neigiamas, tegu kiekvienas pats nusprendžia – Lenkijos politinės scenos iš­skirtinumas“, – teigia politologas.

Taigi pagrindinė rinkimų kova sekmadienį vyks tarp dviejų „dešiniųjų“ rankų. Toji, kuri nustvers auksinį siūlų kamuoliuką, viena ar su partneriais, nuners ir naują Lenkijos vyriausybę. Didesnė tikimybė, kad su virbalais darbuosis kairioji dešinė – „Teisė ir teisingumas“.

Apklausų duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau liudija iš esmės tą patį: kad spalio 25 d. daugiausia lenkų ketina balsuoti už PiS, šiek tiek mažiau – už PO. Pavyzdžiui, telefoninių ap­klau­sų agentūros „Millward Brown“ spalio 7–8 d. apklausa byloja, kad už PiS balsuotų 35 proc., už PO – 19 proc. lenkų.

Kita apklausa skelbia, kad už PiS balsuoti nu­­siteikę 34 proc., o už PO – 30 proc. Lenkijos rin­kėjų. Tokius skaičius pateikiančio Lenkijos viešosios nuomonės tyrimų centro atstovai at­kreipia dėmesį, kad „Teisės ir teisingumo“ partiją remiančių lenkų dalis per mėnesį sumažėjo keliais procentais, o „Piliečių platforma“, priešingai, 3 proc. padidino elektoratą, tačiau PiS vis tiek tebepirmauja.

Nepriklausoma Ipsos apklausa jai dar pa­lankesnė ir liudija, kad PiS gali gauti net 243 vie­­tas 460 vietų Lenkijos parlamente, o tai reikš­­tų 13-os vietų persvarą ir teisę vieniems for­­muoti vyriausybę.

Tokios prognozės gerokai kaitina šiaip jau nebloga vidine pusiausvyra pasižyminčių lenkų kraują, o atmosfera nuo ginčų kaista ne tik turgavietėse ar parkeliuose prie daugiabučių, bet ir pačiame Seime.

Nebeišlaiko įtampos

Savo būdu lenkai yra maždaug per vidurį tarp šaltų skandinavų ir karštų pietiečių. Ta­čiau artėjant Seimo rinkimams ne tik į priešingas stovyklas susiskaldžiusioje visuomenėje, bet ir nuo emocijų kaistančioje Seimo plenarinių po­sėdžių salėje ėmė lietis necenzūriniai žo­džiai, čia rodomi nepadorūs gestai ir skamba su aristokratiškas manieras puoselėjančių lenkų temperamentu sunkiai suderinami vie­nų parlamentarų ikirinkiminiai palinkėjimai kitiems.

Spalio 8-ąją prasidėjusioje paskutinėje Sei­mo sesijoje prieš rinkimus frustracijos ap­im­ti mažųjų partijų atstovai valdančiąją PO ėmė viešai kaltinti korupcija ir arogancija.

Į tribūną kalbėti išėjęs parlamentaras Ja­ros­lawas Gromadzkis užsipuolė sprendimą kai ku­riose rinkimų apygardose neleisti dalyvauti prieš­­­­ta­ringai vertinamo verslininko Zbigniewo Sto­no­­gos partijai. J.Gromadzkis pareiškė, kad tai prilygsta rinkimų aferai, o valdančiuosius iš­va­di­no vagimis. Negana to, jis atsisakė palikti tri­bū­ną ir liko ten skeryčiotis net paskelbus per­trau­ką.

Po pertraukos „Piliečių platformos“ atstovas Marcinas Kierwinskis pridūrė, kad per rinki­mus bus balsuojama už besivystančią ir au­gan­čią proeuropietišką Lenkiją, kokią siūlo jo partija, arba Lenkiją, kupiną „obsesijų ir įtarinėjimų“ – tokią, kokia ji buvo 2005–2007 m. val­dant PiS, kuri „nieko kito nedarė, tik skyrė į aukš­tas pareigas komunistinių laikų veikėjus ir korumpuotus pareigūnus“.

Liežuvio nevaldė ir PiS kandidatė į premjerus B.Szydlo, pareikšdama, kad valdančioji par­­tija ėmėsi neteisėtų veiksmų, paskutinę akimir­ką prieš rinkimus paskyrusi teisėjus, „griaunan­čius valstybę ir trukdančius prezidento darbą“.

Dar toliau nuėjo nedaug šansų į Seimą pa­tekti turinčios partijos vadovas Januszas Kor­winas-Mikke, priešais parlamentą paleidęs ke­turias kiaules su ant jų užrašytais didžiųjų par­tijų pavadinimais.

Ar PiS atėjimas į valdžią iš tiesų kvepia di­džiu­le drama? Gal mažesnieji scenos žaidėjai be reikalo kelia paniką ir dreba ne dėl visos Len­kijos, o tik dėl savo kailio?

Analitikai ramina, kad po rinkimų nieko tik­r­ai dramatiško Lenkijoje įvykti neturėtų, tačiau kai kurie pokyčiai gali Lenkiją gerokai perdislokuoti – bent jau kalbant apie jos reikšmę Europos politiniame gyvenime.

Veimaro trikampio pabaiga

Analitikai įžvelgia pavojų, kad Lenkija po PiS pergalės gali atitolti nuo kitų pagrindinių Europos Sąjungos aktorių, nors pastaruoju me­tu buvo susiformavęs  savotiškas Veimaro tri­kampio formatas, kai svarbiausiais klausimais susitikdavo Lenkijos, Vokietijos ir Pran­cū­zijos vadovai.

„Atrodo, kad katalikai konservatoriai gali ati­traukti Lenkiją ir nuo Briuselio, ir nuo Ber­lyno“, – svarsto ir A.Pukšto.

Jo nuomone, tokios „sintezės“, kokią su Eu­ropos Komisijos vadovu Jeanu Claude’u Junc­keriu ar su Vokietijos kanclere Angela Merkel demonstravo dabartinė premjerė Ewa Kopacz, gali nebelikti: „Tiek su EK vadovu, tiek su Vokietijos kanclere santykiai pastaruoju metu buvo labai geri, tiesiog be galo artimi. Dabar juose gali atsirasti šaltuko.“

A.Pukšto atkreipia dėmesį, kad baigiančių kadenciją liberalų ir į valdančiųjų krėslus nusitaikiusių konservatorių užsienio politikos vizijos nestipriai, bet skiriasi, ir labiausiai – dėl po­žiūrio į Lenkijos santykius su ES bei JAV.

„Skirtumai nėra labai dideli, bet jei PiS laimėtų rinkimus, tektų prisiminti, ką jie darė bū­dami valdžioje prieš 8–9 metus. Gali atsirasti dau­giau šalčio su Vokietija, daugiau bendro eu­­­roskepticizmo. Be to, PiS bandys dar stipriau su­artėti su JAV. Ar pačios JAV pasirengusios to­­kiam suartėjimui – kitas klausimas“, – pokyčius prognozuoja politologas.

Jo žodžių teisingumą jau liudija ir PiS veikėjų pažadai NATO. Antai Jaroslawas Go­wi­nas, kurį B.Szydlo pergalės atveju ketinama skirti naujuoju Lenkijos gynybos ministru, save spėjo pavadinti „didesnio NATO buvimo Len­kijoje ir visame regione advokatu“ ir pažadėjo gerokai padidinti gynybai skiriamų lėšų dalį – tiek, kad jos viršytų NATO būtinus 2 proc. BVP.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietiją į nepatogią padėtį gali pastatyti ne tik griežtas naujosios Lenkijos valdžios tonas kalbantis su Rusija, bet ir jos siekis Lenkijoje dislokuoti NATO karius. Be to, nesutarimų su Vo­kietija gali kilti ir dėl energetikos, o konkrečiai – dėl siekio bent jau nemažinti Lenkijoje akmens anglių naudojimo.

Kita vertus, PiS užsimena, kad Lenkija buvo per daug prisirišusi prie kelių ES valstybių ir pamiršusi platesnio bendradarbiavimo su kitomis galimybę, tad analitikai prognozuoja, kad Lenkija, šiek tiek nutoldama nuo Berlyno, gali la­biau suartėti su Bukareštu. Be to, vienas A.Du­dos patarėjų neseniai užsiminė ir apie am­bicijas sukurti aljansą „Nuo Baltijos iki Ad­rijos“, tad PiS naujų artimų draugų sąraše greičiausiai yra ir Kroatija.

Santykiai su Lietuva pagerės?

Kokią vietą šiame aljanse nuo Baltijos iki Ad­rijos gali užimti Lietuva?

Politologų nuomone, tapti artimiausiais Len­kijos partneriais mes, be abejo, neturime šan­­sų, tačiau šiokio tokio atšilimo dvišaliuose san­tykiuose laukti galima.

Tiesa, jeigu tuos dvišalius santykius vertintume pagal lietuvių padėtį Lenkijoje, tai pagerėjimo galima net nelaukti: konservatoriai atvirai demonstruoja nacionalistines pažiūras ir nežada jokių gėrybių mažumoms. Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas Petras Maksimavičius net užsimena, kad Len­kijoje gyvenantiems lietuviams, kurių pagal gy­ventojų surašymą likę vos 4,5 tūkst., po konservatorių pergalės verčiau sprukti į Lietuvą.

„Dalis katalikų veikėjų nusiteikę labai na­cionalistiškai, be to, ketina skirti didesnę paramą lenkams, gyvenantiems užsienyje – buvusio­se Lenkijos žemėse, tarp jų Rytų Lietuvoje. Bet yra didelė dalis politikų, kuri pasiruošusi – o tai dek­laravo ne vienas iš jų – atkurti gerus kai­­my­­ni­nius santykius su Lietuva“, – optimistiš­kai per­spektyvas vertina VDU politologas A.Pukšto.

Jo nuomone, vienareikšmio atsakymo pa­teik­ti kol kas neįmanoma, bet esama vilties, kad Lietuvos ir Lenkijos santykius bus bandoma „perkrauti“: „Jeigu PiS ateis į valdžią, tai, nor­malu, bandys keisti ankstesnę politiką, įs­kaitant ir užsienio.“

Nors Lietuvoje šoko terapijos tėvu L.Bal­ce­rowicziumi neretai žavimasi, jis pasisako prieš PiS, žadančią visiškai priešingą planą nei „Bal­­cerowicziaus planas“. Kad ir kokius „restarto“ mygtukus šie maigytų, Lenkijos ekonomikai jų žadamas šaltas dušas garsųjį ekonomistą varo į neviltį. Jeigu lenkai balsuos už konservatorius, jie iš esmės balsuos prieš Balcerowiczių. O tada jau nebepakaks ir 80 metų, kad Lenkija pasivytų Vokietijos ekonomiką.

Pabėgėlių antplūdis užklupo Europą netikėtai. Ilgai priekaištavusi Vokietijai ir Prancūzijai dėl solidarumo stokos Vidurio ir Rytų Europa atsuko nugarą vakariečiams. O Rusijos ambasadorius Varšuvoje pareiškė, kad Lenkija kalta dėl Antrojo karo pradžios. Ar toks sutapimas – atsitiktinis?

„Stebiu ir stebiuosi“, – prieš penkerius metus kalbėjo Valdas Adamkus apie Lietuvos ir Lenkijos dvišalius santykius. Daug kas pasaulyje stebi ir stebisi, kaip elgiasi posocialistinių šalių vyriausybės svarstant pabėgėlių, plūstančių į ES pietus, reikalą.

Atrodo, kad 1956 m. Budapešto, 1968 m. Prahos, 1980 m. Varšuvos ir Gdansko „Solidarumo“ ar 1989 m. vilnietiška Sąjūdžio dvasia jau seniai išgaravo iš rytinių ES pakraščių. V.Orbanas nuosekliai tampa moderniu diktatoriumi, taigi ir jo planas atsiskirti nuo Serbijos gelžbetonine apie 150 kilometrų siena nieko jau nenustebino.

Atrodo, kad nuosekli demokratijos raida Vidurio ir Rytų Europai tapo per sunkia našta. Nepriklausomų teismų, neangažuotos spaudos ar tautinės tolerancijos raida tampa neįmanomais dalykais.

„Vengrijoje nėra diktatūros, bet yra diktatorius. Vyriausybė kontroliuoja žiniasklaidą, visi dienraščiai, beveik visos radijo ir televizijos stotys transliuoja vyriausybės propagandą. Vengrai iš Vengrijos bėga kur kas dažniau nei 1956 metais“, – tvirtina garsi vengrų filosofė A.Heller.

Neseniai Vilniuje viešėjęs Vengrijos politologas prof. A.Aghas teigė, kad dabar iš jaunų mokslininkų jis sulaukia tik vieno prašymo: „Padėkite rasti darbą Vakaruose.“

Net dalis vengrų intelektualų premjero V.Orbano asmenyje mato išsigelbėjimą. Jie tvirtina, kad jei nebus Orbano, bus dar blogiau – prie valdžios ateis kraštutinė, fašistuojanti partija JOBBIK (Judėjimas už geresnę Vengriją), kuri jau šventė nedideles pergales pastaruosiuose Europos ir Vengrijos parlamentų rinkimuose.

Austrijoje imigrantai, atvykę iš šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai, sudaro 12,4 proc. gyventojų, Belgijoje – 11,3, Airijoje – 11,8, Vokietijoje ir Prancūzijoje – atitinkamai 8,7 ir 6,3 proc. O  Vengrijoje imigrantai, ne ES piliečiai, 2014 m. sudarė tik 1,4 proc. gyventojų, Čekijoje – 4,1, Slovakijoje – 1,1,  Lenkijoje – 0,3, Lietuvoje – 0,7 proc. Dešiniųjų partijų sukelta nacionalizmo banga yra neproporcinga problemoms, kokių gali kilti priimant pabėgėlius, kurie, be abejo, kažkiek pakeis demografinę situaciją ir atskirų valstybių kultūrinį foną. Tačiau net popiežiaus Pranciškaus prašymas būti jautriems kitų tautų žmonių nelaimėms nebuvo išgirstas.

Lenkams buvo priminta, kiek daug jų pačių bėgo į Austriją komunizmo-socializmo laikais, o tuose pačiuose namuose, kur jie glaudėsi prieš penkiasdešimt metų, dabar įsikūrė šeimos iš Artimųjų Rytų.

„Negalime leisti sukurti ultranacionalistų Europos. Jei ultranacionalistai laimės pabėgėlių klausimu, laimės ir visur kitur. Negalima XXI amžiuje, globalizacijos amžiuje, globalizacijos problemas spręsti nacionalizmo būdu. Jei kas nesutinka, pabėgėlius paimti priversime“, – rugsėjo pradžioje Europos Parlamento pirmininkui M.Schultzui jau trūko kantrybė.

Višegrado grupė, ypač suaktyvinusi savo veiklą prieš dvejus ar trejus metus, šių metų vasaros pabaigoje bandė veikti išvien ir svarstant pabėgėlių problemą. Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija iš karto lyg ir vieningai pasipriešino kvotų sistemai dėl pabėgėlių, tačiau rudeniškas šaltukas solidarumą greit sukaustė. Lenkija, priešingai nei kitos trys Vidurio ir Rytų Europos šalys, priklausančios Višegrado grupei, sutiko su Europos Komisijos siūloma kvota.

V.Putinas niekada nepamiršta Vidurio ir Rytų Europos. Net tuo metu, kai į pirmą vietą iškyla Sirijos problema, islamistų pozicijų bombardavimas, pasisakymas Jungtinių Tautų Organizacijos sesijoje ar išsvajotas susitikimas su B.Obama.

Rusija visada pasiruošusi „pagloboti“ Vidurio ir Rytų Europą. Kitais žodžiais, pasakykite, kur jums skauda, o mes patepsime. Parodykite, kur Briuselis jus skriaudžia, o mes jums iš karto padėsime.

Prireikė V.Orbanui atominės elektrinės – tikrai bus. Reikia slovakų populistui R.Fico pigių dujų – nereikės ilgai laukti. Prezidentas M.Zemanas ir dalis čekų svajoja iš komunistų per trumpą laiką pasiversti nacionalistais – Kremlius pateiks receptą, suteiks pagalbą. Jums neskauda? Skaudės!

Lenkams nieko neskauda, Lenkijos ekonomika vis dar auga? Padarysime, kad skaudėtų, ir lenkai tuoj pat nustos svajoti apie prisijungimą prie Minsko derybų. Ir gal iš viso atšals dėl Ukrainos.

Kitaip negu provokacija negalima pavadinti Rusijos ambasadoriaus Varšuvoje interviu, kuriame jis apkaltino lenkus dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nepaisant iškvietimo į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, kur turėjo pasiaiškinti dėl savo žodžių, ambasadorius S.Andrejevas iš esmės savo nuomonės nepakeitė.

Premjerė E.Kopacz tokį Rusijos atstovo elgesį įvertino vienareikšmiškai: „Bandyta išprovokuoti lenkus – gal jie mesis į rusofobiją ir sukels isteriją, o tada galima pasauliui parodyti, kokia baisi mūsų valstybė, kokia baisi mūsų tauta.“

Pabėgėlių problema tapo dar vienu rimtu iššūkiu ir egzaminu Vidurio ir Rytų Europai. Tai apnuogino daugybę problemų, su kuriomis negali susidoroti posocialistinės šalys.

Dar kartą išryškėjo griovys tarp senosios Europos ir jaunesnės sesers, nors jis darosi vis siauresnis ir mažesnis. Ne veltui profesorius A.Aghas tvirtina, kad Vidurio ir Rytų Europai reikia antrosios demokratizacijos bangos.

Nėra, be abejo, padėties be išeities. Galima priminti, kad geopolitika nemėgsta tuštumos, kuri greitai užsipildo.

Atrodo, kad A.Merkel ir šiuo atveju turi receptą. Geležinė kanclerė bandė ir bandys išlaikyti Veimaro trikampio susitikimų tradiciją. Susodinusi prie stalo Prancūzijos ir Lenkijos lyderius, ir iš karto jau turint trečdalio ES piliečių mandatą, ji gali kurti kai kurių europinių reformų vizijas.

Toks bendradarbiavimas lenkų gali būti siejamas su nuoseklesniais, ne per stipriais santykiais su JAV ir šaltesne pozicija dėl Ukrainos.

Tai bus dar vienas rimtas egzaminas Vidurio ir Rytų Europai. Maža to, egzaminų sesija posocialistinei erdvei dar neartėja prie pabaigos.

Prieš keletą metų Lietuvos ambasadorė Lenkijoje, kilus eilinei  tarpvalstybinei lietuvių ir lenkų apsižodžiavimo bangai, Lietuvos lenkus pavadinimo penktąja kolona. Ar ambasadorė klydo? Kodėl didelei daliai Lietuvos piliečių lenkų vis dar ne pakeliui su šalies elitu?

Tema aktuali, o pretekstas – sukako metai, kai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė  dirba be buvusių koalicijos partnerių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA).

Neprivalėjo, bet pakvietė

Socialdemokratų lyderis neprivalėjo – nes turėjo parlamentinę daugumą ir be lenkų politikų, bet pakvietė LLRA formuoti koalicinę Vyriausybę 2012 m. pabaigoje. Valdemaro Tomaševskio partija gavo energetikos ministro, taip pat kultūros, švietimo ir mokslo, žemės ūkio ir susisiekimo viceministrų postus. Gražiausią puslapį pusantrų metų trukusio bendro darbo kronikoje įrašė Jaroslavas Neverovičius, kuris nebuvo ir nėra LLRA narys.

Tuo metu, kai J.Neverovičius vadovavo Energetikos ministerijai, gerokai pasistūmėta vykdant svarbiausius Lietuvai energetikos projektus, patvirtinti šalies energetinio saugumo stiprinimo planai. Sociologinės apklausos rodė, kad Lietuvos visuomenė lenką J.Neverovičių vertino labai gerai, netgi geriau už kai kuriuos ministrus lietuvius.

J.Neverovičiaus komunikavimas su žurnalistais, gebėjimas tartis su skirtingų politinių jėgų atstovais nė iš tolo nepriminė arogantiško, bekompromisio V.Tomaševskio politikos darymo būdo. Lenkų partijos lyderis nuolat – tarp nemėgstamiausių Lietuvos politikų.

Priešiškas Ukrainos laisvėjimui

LLRA darbą koalicijoje nuo pat pradžių lydėjo konfliktai, nesusikalbėjimas su premjeru ir kiti nesusipratimai. Būtent tuo metu pagreitį įgijo ilga ir paini dvikalbių gatvių lentelių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose istorija.

Prie to dar reikia pridėti bevaises Lietuvos lenkų pastangas įgyti galimybę rašyti neiškraipytus savo vardus ir pavardes. Neskubėjo koalicija svarstyti ir Tautinių mažumų įstatymo projekto, kuris rūpėjo LLRA frakcijai. Be to, V.Tomaševskis nedviprasmiškai pasisakė prieš euro įvedimą.

Tarsi ir to dar būtų maža, 2014 m. pavasarį, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, LLRA lyderis pareiškė, kad jis nemėgsta revoliucijų ir nepritaria ukrainiečių pastangoms žengti permainų ir laisvu nuo Kremliaus įtakos keliu. Tačiau prieštaringiausiu poelgiu tapo 2014 m. gegužės 9-osios V.Tomaševskio pasirodymas Antakalnio kapinėse su koloradine Georgijaus juostele atlape.

Daliai Lietuvos politikų tapo aišku, kad Kremlius gali turėti bendrininkų ir tarp Lietuvos lenkų. Kita dalis buvo santūresnė – aiškino tai artėjančiais savivaldos rinkimais, kuriuose LLRA dalyvavo bendrame sąraše su Lietuvos rusų aljansu.

LLRA už borto

Tačiau net V.Tomaševskio pasirodymas su agresoriaus simboliu „koloradke“ nenutraukė LLRA buvimo Vyriausybės koalicijoje. Konfliktas įsiplieskė vėliau – dėl energetikos viceministrės Renatos Cytackos.

Tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek Ministras Pirmininkas pareiškė, kad viceministre negali būti veikėja, žeminanti valstybės vardą. Mat R.Cytacka nuo savo namo demonstratyviai nenuėmė gatvės pavadinimo lentelės lenkų kalba, o per pagrindines šventes neiškeldavo valstybinės vėliavos. Be to, ši LLRA veikėja aktyviai dalyvavo Lietuvos lenkų mokyklų tėvų forume, kuris aršiai kritikavo, taip pat ir užsienyje, Lietuvos švietimo politiką.

Išėjimas iš valdančiosios koalicijos ne tik nepakenkė LLRA, bet net padidino jos populiarumą. Savivaldos rinkimuose LLRA laimėjo daugiau balsų nei iki tol Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, be to, pateko į valdančiąją koaliciją Švenčionių rajone. Trakų rajone LLRA buvo nepakeičiama formuojant valdančiąją daugumą su Liberalų sąjūdžiu ir Tėvynės sąjunga. Vilniaus miesto taryboje LLRA drauge su Lietuvos rusų aljansu turi 10 vietų.

Tai kelia nerimą Lietuvos partijoms. Juolab kad ne už kalnų Seimo rinkimai, o laikai, kai Lietuvos lenkai įsijungdavo į politinį gyvenimą per kitas Lietuvos partijas, seniai liko praeityje.

Pietryčių Lietuva, kur kompaktiškai gyvena Lietuvos lenkai, pastaruoju metu susirūpino Prezidentė. Ji  pabrėžė būtinumą steigti Pietryčių Lietuvos plėtros fondą, kuris prisidėtų prie spartesnės regiono ekonominės bei kultūrinės plėtros ir tautinės įtampos mažinimo.

Pavasario sesijos pradžioje socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė pateikė Seimui lenkų tautinei mažumai palankų įstatymo dėl neiškraipytų vardų ir pavardžių rašymo projektą. Tiesa, pritarimo nesulaukė, o, priešingai, buvo  sukritikuoti ne tik opozicijos, bet ir savo partijos kolegų.

Liberalų sąjūdis įkūrė partijos Tautinių mažumų komitetą. Nors lenkų pasitikėjimo liberalams vis tiek nebus lengva įgyti, nes Vilniaus meras  Remigijus Šimašius savo kadenciją mero poste pradėjo nuo siūlymo uždaryti seniausias Vilniaus mokyklas lenkų dėstomąja kalba.

Ar stiprės penktoji kolona?

Ar lenkų bendruomenę galima vadinti penktąja kolona? Ar buvo kažkiek teisi Lietuvos diplomatė? Paradoksalu, bet į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo.

Prieš metus Vytauto Didžiojo universitete paskaitą skaitęs Tomas Venclova taip kalbėjo apie LLRA problemą:  „Piktinamės Valdemaro Tomaševskio politika. Visą ją peikiame ir keikiame, laikraščiai to pilni. Tai yra bene svarbiausia dabartinių diskusijų Lietuvoje tema. Švelniai tariant, V.Tomaševskio pozicija tikrai yra ambivalentiška. Bet tie politikai, kurie nenusileidžia nė per colį, iš esmės skatina V.Tomaševskį. Jie duoda peno jo veiklai, propagandai ir abejotiniems projektams. Mažumoms, mano manymu, reikia sukurti tokias sąlygas, kas jos nenorėtų kitokių sprendimų, kad jos jaustų, jog kaip tik šioje šalyje joms yra geriausia. Ar mes tą mokame daryti, ar ne, nežinau. Man atrodo, kad dažnai nemokame ir net nenorime to išmokti. Todėl lenkų penktoji kolona auga, dirba išvien su rusų penktąja kolona.“

Scanpix

Pokyčiai. Pirmąjį Lenkijos prezidento rinkimų turą šiek tiek netikėtai laimėjo konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos kandidatas Andrzejus Duda, aplenkęs šiuo metu šį postą užimantį Bronislawą Komorowskį. Šis rezultatas gali tapti didesnių permainų Lenkijos politikoje ženklu.

Gerokai delsdama, Lenkijos valstybinė rinkimų komisija paskelbė, kad Adrzejus Duda surinko 34,76 proc., favoritu laikytas dabartinis prezidentas Bronislawas Komorowskis – 33,77 proc. balsų. Nors prezidentas šiuose rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas, tačiau jis yra artimas valdančiajai Piliečių platformos partijai, buvo jos narys, o ši remia B.Komorowskio kandidatūrą.

Balsuoti Lenkijoje turėjo teisę per 31 mln. rinkėjų, tačiau tai padarė tik mažiau nei pusė – nepilni 49 procentai. Tai prasčiausias rezultatas nuo demokratinių reformų šioje šalyje pradžios 1989-aisiais.

Rinkimuose netrūko ir daugiau netikėtumų. Net penktadalį visų balsų surinko jokiai partijai nepriklausantis charizmatiškas roko muzikantas ir aktorius Pawelas Kukizas, kampanijos metu aktyviai siūlęs iš esmės keisti šalies politinę santvarką. O visišką fiasko patyrė kairiųjų kandidatė Magdalena Ogorek, ilgą laiką buvusi bene didžiausia rinkimų žvaigždė. Dailios išvaizdos 36-erių metų blondinė dėl panašumo į manekenę spėjo būti praminta Barbe. Apklausos jai prognozavo bent trečią vietą, tačiau galutinis rezultatas buvo daugiau nei nuviliantis – 2,4 proc. balsų. Tai blogiausias ekskomunistų kairiųjų pasirodymas nepriklausomos Lenkijos istorijoje.

Po kairiųjų sutriuškinimo keturi Lenkijos intelektualai paskelbė apie naujos partijos „Laisvė ir lygybė“ kūrimą. Magdalena Šroda, Janas Hartmanas, Kazimierzas Kikas ir Genowefa Grabowska paragino Lenkijos kairiuosius vienytis prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. „Lenkija akis į akį susiduria su pavojumi, kai viešajame ir politiniame gyvenime visiškai dominuoja dešiniojo sparno grupės, tarp kurių yra ir ekstremistų. Kairiųjų silpnumas valstybėje – pavojinga tendencija“, – rašoma Seimui adresuotame jų laiške.

P.Kukizo ir jo idėjų populiarumas jau sulaukė atgarsio ir atviro bandymo patraukti jo rinkėjus. Vos paaiškėjus pirmiesiems rezultatams B.Komorowskis pasiūlė surengti referendumą dėl daugiamandačių apygardų panaikinimo, partijų finansavimo iš valstybės biudžeto sistemos pertvarkos bei mokesčių reformų, pagal kurias visi teisines abejones keliantys atvejai sprendžiami mokesčių mokėtojų naudai. Pasak jo, tai suteiktų galimybę rinkėjams nuspręsti dėl reikšmingų klausimų, kurie buvo atidėliojami ilgą laiką. „Turime pažvelgti tiesai į akis ir padaryti išvadas dėl vakarykščio balsavimo“, – po rinkimų sakė dabartinis prezidentas, neslėpdamas, kad siekia įtikti P.Kukizo rėmėjams.

Lenkų politologas Miklosas Mitrovitsas pabrėžia, kad galutinę pergalę greičiausiai pasieks būtent tas kandidatas, kuriam pavyks patraukti P.Kukizo rinkėjus. Nors daugelis jų yra vadinamieji protesto balsai, atmetantys abu tradicinių partijų politikus, kažkokia jų dalis vis dėlto ateis prie urnų per antrąjį turą, vyksiąntį gegužės 24-ąją.

Pats roko muzikantas, džiaugdamasis ypač sėkmingu pasirodymu, pabrėžė nepalaikysiantis dabartinio prezidento B.Komorowskio. „Tikrai neparemsiu žmogaus, kuris tik sustiprins Piliečių platformos dominavimą, – tvirtino P.Kukizas. – Mes laimėsime rudenį, mes pakeisime Konstituciją, mes grąžinsime Lenkiją jos piliečiams.“

Analitikai taip pat pabrėžia, kad dar niekada Lenkijos istorijoje šiauriniai ir vakariniai šalies regionai, kurie pastaraisiais metais paprastai palaiko Piliečių platformą, nebalsavo taip pasyviai. Geografinė takoskyra Lenkijos politikoje išlieka itin ryški: pietiniai ir rytiniai šalies regionai tradiciškai palaiko dešiniuosius, o vakarinės ir šiaurinės valstybės vietovės anksčiau aktyviai rėmė buvusius komunistus, dabar – centro dešinės Piliečių platformą.

62 metų amžiaus B.Komorowskis šalies vadovu tapo po Smolensko tragedijos 2010-aisiais, per kurią žuvo 96 Lenkijos valstybės elito atstovai, tarp jų ir prezidentas Lechas Kaczynskis. Tuo metu B.Komorowskis buvo Lenkijos Seimo pirmininkas, prieš tai ėjo gynybos ministro pareigas. 2010 m. prezidento rinkimuose jis nedidele persvara nugalėjo žuvusio prezidento brolį, Teisės ir teisingumo partijos lyderį Jaroslawą Kaczynskį.

Po silpnesnio, nei tikėtasi, pasirodymo B.Komorowskis nusprendė aktyviau įsitraukti į rinkimų kampaniją. Iki tol atsisakydavęs dalyvauti politiniuose debatuose, po nesėkmės pirmajame ture prezidentas patvirtino, kad du kartus susigrums su A.Duda tiesioginiame eteryje.

Mažiau pažįstamas A.Duda – 42 metų advokatas, baigęs Krokuvos Jogailos universitetą. 2006–2007 m. buvo valstybės sekretorius Teisingumo ministerijoje, prezidento L.Kaczynskio kanceliarijos sekretorius, 2014-aisiais buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau A.Duda yra aktyvus ES kritikas, pasisako prieš eurą, dirbtinį apvaisinimą, aktyviai kritikavo Lenkijoje prieš mėnesį ratifikuotą Stambulo konvenciją, skirtą kovoti su smurtu prieš moteris.

„Laimėjau pirmąjį turą, nes žmonės tikisi, kad Respublika bus sutvarkyta. Pradėkime kalbėti apie rimtus klausimus“, – po rezultatų paskelbimo sakė A.Duda. Teisės ir teisingumo partijos kandidatas taip pat pabrėžė esąs pasirengęs svarstyti P.Kukizo siūlymą parlamento rinkimuose palikti tik vienmandates apylinkes.

Lenkijoje, panašiai kaip Lietuvoje, vykdomoji valdžia yra sukoncentruota premjero rankose, o prezidentas turi svaresnį žodį užsienio politikos, gynybos ir saugumo klausimais, taip pat gali vetuoti kai kuriuos Seimo sprendimus. Būtent saugumo ir gynybos politikos aspektus per blankią rinkimų kampaniją labiausiai ir pabrėžė šiandieninis šalies vadovas, priešingai nei kone visi kiti dešimt kandidatų, žarsčiusių pažadus apie būsimas socialines reformas, mokesčius ir kitas vidaus politikos sritis.

Piliečių platforma valdo Lenkiją nuo 2007-ųjų ir iki šiol tvirtai laikė savo pirmaujančias pozicijas. Situacija pasikeitė partijos lyderiui ir įkūrėjui Donaldui Tuskui tapus Europos Vadovų tarybos pirmininku. Jį premjero poste pakeitusiai Ewai Kopacz nepavyko užsitikrinti lygiaverčio populiarumo ir autoriteto.

Nepaisant to, kaip baigsis Lenkijos prezidento rinkimai, ne itin sėkmingas B.Komorowskio pasirodymas pirmajame ture gali tapti signalu, kad šalyje per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus galima tikėtis dar didesnių politinių pokyčių, kurie gali turėti įtakos visam regionui.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas Andžejus Pukšto.

VEIDAS: Kokios priežastys, jūsų manymu, lėmė mažai pažįstamo politiko A.Dudos sėkmę pirmajame Lenkijos prezidento rinkimų ture?

A.P.: Negali sakyti, kad jis visiškai nepažįstamas, nors ir nėra iš pirmo ešelono politikų. Jis daug metų dirbo su prezidentu L.Kaczynskiu, yra Europos Parlamento narys. Pasirinkti gerokai jaunesnį A.Duda konservatorių kandidatu buvo protingas J.Kaczynskio žingsnis, kuris tikrai pasiteisino. Jį pavyko puikiai išreklamuoti, jis keturiasdešimtmetis, taigi šiek tiek tinka ir jaunimui, ir vyresnei kartai.

Yra ir dar bent keletas šios sėkmės priežasčių. Visų pirma konservatoriai turi vadinamąjį geležinį, pastovų elektoratą, kuris nuolat eina balsuoti. Jeigu aktyvumas per rinkimus yra mažas, tai dažniausiai lemia konservatorių pergalę. Taip ir atsitiko šiuose rinkimuose. Prezidento B.Komorowskio šalininkai pasitikėjo priešrinkiminėmis apklausomis, kurių dauguma pranašavo jo pergalę jau per pirmąjį turą, o rinkimuose nuosekliau dalyvavo konservatorių rinkėjai.

Antra priežastis – B.Komorowskis turėjo kuo pasigirti, jo pirmoji kadencija tikrai buvo nebloga, ypač daug nuveikta užsienio politikos srityje, stiprinant saugumą ir gynybą. Jis šiek tiek užmigo ant laurų ir pernelyg pasyviai elgėsi per rinkimų kampaniją.

VEIDAS: Kokios idėjos dominavo vykstant prezidento rinkimų kampanijai? Kokios pagrindinės takoskyros tarp A.Dudos ir B.Komorowskio pažiūrų?

A.P.: Rinkimų kampanija buvo vangi ir niūri, daugiausia dėl B.Komorowskio pasyvumo. Pagrindinė takoskyra visų pirma yra užsienio politikoje. Lenkijos konservatoriai – gerokai euroskeptiškesni nei, tarkime, Lietuvos konservatoriai ar valdančioji Piliečių platforma. Pagrindiniu Lenkijos užsienio politikos partneriu jie mato JAV. Kitas svarbus punktas – Lenkijos konservatoriai akcentuoja Rusiją kaip pagrindinį priešą ir varžovą tarptautinėje arenoje. Tai jie daro kur kas aktyviau nei B.Komorovskis ar Piliečių platforma.

VEIDAS: Kokių Lenkijos politikos pokyčių galima tikėtis vieno ar kito kandidato pergalės atveju?

A.P.: Dabartiniai valdantieji jau išbuvo beveik dvi kadencijas, o tai retenybė, kad dauguma nesikeičia taip ilgai. Reikia nepamiršti, kad rudenį vyks parlamento rinkimai, ir visų politikų dabar laukia nerami vasara, nes šie rinkimai buvo savotiškas šaltas dušas. Piliečių platforma, pasirodo, nėra tokia stipri, kaip galėjo atrodyti, ir jos laukia dideli darbai. Tačiau reikia pabrėžti, kad ji jau paliko savo pėdsaką Rytų ir Vidurio Europos istorijoje, nes jos partijos kūrėjas ir lyderis Donaldas Tuskas tapo ES prezidentu. Ar ji dar turi jėgų trečiai vyriausybės kadencijai, dar kartą turėti savo prezidentą, netrukus pamatysime.

O abu kiti kandidatai tikrai nėra radikalūs, jie prognozuojami, o jų požiūriai labiausiai išsiskiria užsienio politikos srityje. Jei kalbėtume apie vidaus politiką, konservatoriai yra tam tikras kraštutinių socialinių pasiūlymų ir intensyvaus bendradarbiavimo su Katalikų bažnyčia mišinys.

VEIDAS: Rinkimai buvo neįtikėtinai sėkmingi ir roko muzikantui P.Kukizui. Kaip jam pavyko surinkti net 20 proc. balsų?

A.P.: Tai šaltas dušas visiems, rodantis, kad Lenkijos politikoje yra dar daug blogybių. Apie kokią brandą galime kalbėti, jei čia tebelieka vietos populistams: prieš šešerius septynerius metus šią terpę užėmė ultrakatalikiška Lenkijos šeimų lyga, dar anksčiau tai buvo Andrzejaus Lepperio „Savigyna“, kuri akcentavo žemės ūkio rėmimą. P.Kukizas daugiausiai paramos sulaukė tarp jaunimo, tačiau jis nieko ypatingo nesiūlė, vienintelis jo koziris, kuriuo buvo nuolat mojuojama, – parlamento rinkimų sistemos keitimas. Jis siūlė atsisakyti balsavimo už partinius sąrašus ir palikti tik vienmandates apylinkes. Be abejo, jis nuolat akcentavo ir tai, kad iš esmės laužys nustatytą politinę sistemą.

VEIDAS: Lenkijos politikoje šiandien varžosi dešinieji ir dar dešinesni, o kairiųjų, atrodo, iš viso nėra. Kas turėtų įvykti, kad ši situacija pasikeistų?

A.P.: Paskutinė nesėkmė Lenkijos kairiesiems bus rudens parlamento rinkimai. Ir kai bus pasiektas dugnas, tikriausiai bus bandoma kažkaip atsikelti. Tačiau, kaip juokavo kai kurie komentatoriai, ko gero, ir tos paskutinės vinies į karstą jau nebus kam įkalti, nes Lenkijos kairė yra visiškai susiskaldžiusi ir priėjusi išnykimo ribą.

To priežastys panašios daugelyje Vidurio Europos valstybių: prieš 10–12 metų sėkmingai veikusi socialdemokratų partija buvo susikūrusi buvusių komunistų partijos funkcionierių pagrindu ir su socialdemokratine ideologija neturėjo daug bendro. Senoji karta, jaučianti nostalgiją socialistiniams laikams, pamažu nyksta, o jaunimui tai, ką siūlo transformavęsi buvę komunistų veikėjai, nėra patrauklu. Todėl reikia kurti naują, europietišką kairę, kuri visiškai atsiribotų nuo praeities. Tokių požymių po truputį randasi, bet jų galima daugiau pastebėti intelektualų sluoksniuose. Pavyzdžiui, yra toks žurnalas „Krytyka Polityczna“, kuriame daug jaunų politologų, istorikų, sociologų bando apie tai diskutuoti. Tačiau jie dar neturi vizijos, kaip iš elitinių salonų tas idėjas paskleisti po kraštą. Tai gali įvykti po trejų ketverių metų.

Dovaidas Pabiržis