Kremlius agresyvėja mažėjant piliečių paramai.

1999 metais, vos tik Kremliaus vadovu tapo Vladimiras Putinas, Rusijoje buvo pradėta diegti „suverenios demokratijos“ koncepcija. Ši ideologinė Kremliaus linija buvo pateikiama kaip alternatyva Vakaruose vyraujančiam liberalios demokratijos modeliui. Tačiau, kaip teigia JAV analitikas Raymondas Sondagas, trečiosios V.Putino kadencijos metais jo pagrindinė politinė linija nutolo nuo „suverenios demokratijos“, suprantamos kaip valdžios kontroliuojamas piliečių valdymas, ir pasuko autoritarinio valdymo modelio link. Mokslininko nuomone, septyniasdešimt metų diktatūros sąlygomis gyvenusioje visuomenėje demokratinis valstybės valdymo modelis neįsitvirtino, todėl V.Putinas įžvelgė galimybę dar griežčiau konsoliduoti savo galią.
Teigiama, kad būtent dėl to per trečiąją V.Putino kadenciją Kremliuje sustiprėjo prieš JAV nukreipta retorika, o siekdamas pridengti autoritarizmo apraiškas prezidentas pasirinko tradicionalistinį, socialiai jautraus vadovo vaidmenį.
Nors šis Kremliaus ideologijos posūkis vertinamas įvairiai, dažnai jo veiksmai yra lemiami poreikio iš naujo sustiprinti valdžios galią bei konsoliduoti visuomenės nuomonę. 2013 m. gruodį, praėjus pusantrų metų nuo prezidento rinkimų, V.Putino vertinimas visuomenėje buvo nusiritęs žemiausiai per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Nepriklausomo Levados nuomonės tyrimų centro duomenimis, V.Putiną palankiai vertino 61 proc. respondentų, ir tai buvo prasčiausias rezultatas per trylika metų. Įprastai Rusijos vadovui paramą reiškia daugiau nei 70 proc. respondentų, o ekonominio pakilimo laikotarpiu jį palankiai vertinančiųjų buvo net 88 proc.
Pastarųjų metų Rusijos ekonomikos lėtėjimas, krintanti Rusijos rublio vertė bei investuotojų pasitraukimas piliečiams nežada nieko gero, tad jų nusivylimas ekonomine ir socialine gerove vėl sumažino simpatijas V.Putinui. Tad, sociologo Aleksejaus Levinsono teigimu, tikriausiai vėl buvo imtasi taktikos nukreipti piliečių dėmesį nuo vidaus problemų ir sustiprinti jų paramą Kremliaus vykdomai „didžiosios Rusijos“ atkūrimo politikai. „Egzistuoja teorija, kad antrasis Čečėnijos karas 1999 m. padėjo tuo metu nežinomam Putinui iškilti“, – teigia mokslininkas.
Taip pat manoma, kad karas su Gruzija 2008-aisiais padėjo sustiprinti tuomečio prezidento Dmitrijaus Medvedevo pozicijas. Tad, šalia geopolitinių bei ekonominių priežasčių, Kremliaus ekspansionizmas suaktyvėja tada, kai reikia sustiprinti piliečių paramą vykdomai politikai.

Rusai teigiamai reaguoja į Krymo aneksiją

Tai rodo ir prezidento V.Putino reitingai po įvykių Kryme. Kovo viduryje visuomenės nuomonės apklausos agentūros VCIOM atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos vadovo populiarumas šoktelėjo net 15 proc., iki 75,7 proc., ir yra didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Levados centras pateikia duomenis apie dar didesnę – 80 proc. siekiančią visuomenės paramą. Jo atstovų teigimu, tokį visuomenės nuomonės pokytį lėmė du dalykai: „geras Ukrainos politinės krizės išsprendimas bei pagalba Krymo piliečiams“.
Kitos apklausos šią argumentaciją tik patvirtina: praėjusių metų rugsėjį, dar prieš visus įvykius Ukrainoje, atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. apklaustųjų laiko Krymą Rusijos dalimi. O prieš pat priverstinį referendumą Kryme VCIOM atlikta apklausa atskleidė, kad net 92 proc. Rusijos piliečių palaiko Krymo prisijungimą prie Rusijos Federacijos.
Levados tyrimų centro atstovas Denisas Volkovas pabrėžia, esą nors praeityje dauguma rusų priešinosi kariniams veiksmams kitose valstybėse, „taikus“ Krymo užėmimas pasitarnavo, kad V.Putinas užsitikrintų paramą vykdomai Krymo aneksijai. Negana to, 43 proc. Rusijos piliečių Ukrainos valdžios nuvertimą vertino kaip „kruviną perversmą“, o 23 proc. – kaip „civilinį karą“.
Taigi, piliečių nuomone, V.Putino veiksmai buvo būtini, kad būtų sustabdytas galimas kraujo praliejimas įsiplieskiant etniniam konfliktui. „Jei kareiviai nebūtų pasirodę Kryme, įvykiai būtų išsirutulioję į rusų ir totorių pogromus. Nesvarbu, ką manote apie Putiną, tačiau šį kartą jis prisiėmė atsakomybę ir sustabdė beprasmiškas grumtynes Kryme“, – teigia „The Guardian“ cituojamas žurnalistas Aleksandras Železniakas.
Vis dėlto ne tik rusų piliečių sąmonėje tebegyvas revanšizmas, siekiant atsikovoti po Sovietų Sąjungos griūties prarastas teritorijas, lemia tokį požiūrį. Rusijos propagandos nuolat palaikoma „fašizmo šmėklos“ baimė atsispindi piliečių pasisakymuose. „Turime apsaugoti žmones nuo fašizmo, nuo blogio. Mes remiame Putiną“, – teigė Maskvoje vykusiame vyriausybės palaikymo mitinge „Novaja Gazeta“ kalbinamas aktyvistas Dmitrijus Enteo.
Tai, ką dalis politikos apžvalgininkų įvardija kaip projektą „Sovietų Sąjunga 2.0“, iš tiesų primena prieš dvidešimt trejus metus subyrėjusios totalitarinės imperijos laikus. Tiek Krymo, tiek Maskvos gyventojų susibūrimai buvo persmelkti nostalgijos griuvusiai Sovietų Sąjungai. „Kelis dešimtmečius buvome Ukrainos dalis, tačiau mes visada buvome rusiškas miestas. Pamatę, ką prieš kelias savaites Kijeve padarė fašistai, negalėjome likti Ukrainoje“, – teigė Sevastopolio miesto gyventoja Olga Vološanovskaja.
Kaip praneša „The National Post“, visą Kryme vykusio gyventojų referendumo dieną pusiasalyje skambėjo Sovietų Sąjungą šlovinančios dainos, o Rusijos trispalvėmis pasipuošę jauni ir seni gyventojai neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau buvo atkurtas „istorinis teisingumas“. Rusų kariuomenės įvedimą vietos gyventojai pasveikino kaip „išvadavimą nuo fašizmo grėsmės“.
Nepaisant to, kad didžioji Rusijos piliečių dalis palaiko Kremliaus veiksmus, keliolikos tūkstančių protestuotojų minia Maskvoje susirinko pasisakyti prieš vykdomą politiką. Žmogaus teisių stebėjimo agentūros “OVDInfo” duomenimis, bent 361 žmogus buvo suimtas. Vienas jų, Michailas Danielas, kaip cituoja „Christian Science Monitor“, teigė: „Yra tam tikrų dalykų, kuriems būtinas visuomenės dėmesys. Rusijos kariuomenės intervencija į suverenios valstybės teritoriją – būtent toks dalykas. Manau, kad per anksti kalbėti apie bet kokią grėsmę rusų tautybės piliečiams Ukrainoje. Tai Rusijos valdžios ambicijų įgyvendinimas.”
Rusijos propaganda aktyviai veikia ir Lietuvoje, todėl apie Lietuvos tautinių mažumų reakciją į įvykius Kryme pasigirdo nevienareikšmių žinių.