tarasbovt.com nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Rusiškai rašantis Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas, „Maidano dienoraščio“ autorius, tikina, kad neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškos literatūros, nes interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis pagrįsti siužetai jau niekam nebeįdomūs.

Vilniaus knygų mugėje viešėjo geriausiai pa­sauliui pažįstamas Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas. Lietuvoje taip pat iš­leis­tos trys jo knygos: romanai „Iškyla ant ledo (pa­šalinio mirtis)“, „Bikfordo pasaulis“ bei eseis­­ti­nis „Maidano dienoraštis“, kurį iš tikrųjų su­da­ro autoriaus 2013–2014 m. rašyto dienoraščio iš­traukos.

Šiuo metu A.Kurkovas intensyviai dirba prie lietuviško siužeto romano. Jo veiksmas pra­si­de­da 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lie­tuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė. Džiaugs­mingo įvykio proga lietuvių jaunimas or­ganizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos.

Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusių jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o tre­čia dėl tam tikrų aplinkybių neišvyksta Ro­mon ir apsigyvena nuošalioje trobelėje Anykš­čius supančiuose miškuose. Išvykusieji svetur nusivilia savo svajonėmis apie prašmatnų gyvenimą Europos didmiesčiuose, o Lietuvoje likusi pora iš tikrųjų tampa šeima.

Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Eu­ropą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pa­vėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.

Mugės lankytojams ukrainietiškai sudainavęs keletą Kukučio baladžių, A.Kurkovas prisipažįsta, kad ir pats, važinėdamas traukiniais, visuomet juose stengiasi sėsti priešinga judėjimui kryptimi, nes žiūrint atgal pavyksta įžiūrėti gerokai daugiau, nei žvelgiant į priekį.

– Ar jau sugalvojote būsimo romano pavadinimą?

– Kol kas tikro pavadinimo nėra, bet pats vadinu jį „Šengeno istorija“. Jau maždaug tris ketvir­tadalius knygos esu parašęs. Kijeve prie jos dirbu nuo ryto iki vakaro, todėl drįstu sakyti, kad gegužės mėnesį nevėluodamas įteiksiu ro­ma­ną leidyklai. Pradedu jį pristatinėti užsienio lei­dėjams, ir visų pirma – Lietuvos.

„Šengeno istoriją“, kaip ir kitus savo kūrinius, rašau rusiškai, bet vartoju nemažai lietuviškų, angliškų, prancūziškų žodžių. Romanas pirmiausia bus išleistas Ukrainoje, rusų ir uk­rainiečių kalbomis tuo pat metu. Man svarbu šią knygą turėti iki rugsėjį Lvove rengiamo literatūros forumo.

– Dvejus metus dėl „Maidano dienoraščio“ bu­vo­te šį kūrinį atstūmęs į šalį. Ar, vėl prie jo su­grįžus, nesinorėjo nieko pertvarkyti?

– Siužeto rėmus sukūriau dar 2012-aisiais, jie smar­kiai nebekito. Jau tada žinojau, kuriose ša­ly­se laimės ieškos mano herojai, ar jiems pa­vyks su­rasti laimę – irgi žinojau. Neabejojau, kad laimingiausia taps ta jaunuolių pora, kuriai ne­pavyks ištrūkti į Romą ir ji liks gyventi Anykš­­čių krašte.

Pats Anykščiuose lankiausi jau penkis kartus. Apskritai visais atvejais, kai rašau ne apie Kijevą, stengiuosi nuodugniai pažinti aprašinėjamas vietas. Tam tikslui pavasarį dar lankysiuosi ir Šiaurės Prancūzijoje, kurioje klostosi Paryžiun iš­vykusios romano lietuvių poros likimai. Kiek­vienoje iš aprašinėjamų vietų stengiuosi praleisti bent po dvi tris dienas, kad kūriniuose neliktų jo­kių topografinių netikslumų.

– O ką manote apie autorius, kurie važinėti ne­sivargina – pastudijuoja interneto žemėlapius ir įsivaizduoja, kad to užtenka? Jau ne vienas toks, aprašinėdamas Lietuvą, pasiklydo…

– Žinote, egzistuoja pramoginės literatūros žan­­rai, kuriems veiksmo vieta nėra itin svarbi. Ji pa­renkama vadovaujantis populiarumo ar­ba, prie­šingai, egzotiškumo kriterijais. Aš dir­bu ki­taip. Į Lie­tuvą pradėjau važinėti dar 2004-ai­siais, jo­kios konkrečios kūrybinės idėjos ne­tu­rė­damas.

Beje, „Šengeno istorija“ nebus ro­ma­nas su tra­diciniu „hepiendu“. Anglijoje, Pran­­cū­zi­joj­e, Lie­tuvoje įsikūrusių porų likimai iš­sispręs skir­tingai. Emigrantai tėvynėn taip ir nesugrįš, o laimin­­giausiai gyvens pora Lietuvos provincijoje. Ta­čiau nenoriu sudaryti klaidingo įspūdžio, kad mano kūrinys bus nukreiptas prieš emigraciją. Jo herojai, kaip ir visi žmonės, ieško laimės, stabilumo, vietos, kurioje galėtų jaustis kom­for­tiš­kai ir kur niekas netrukdytų išlikti sa­vimi.

– Bet emigracijos problema tikriausiai aktuali ir Ukrainai?

– Šiuo metu apie 100 tūkst. ukrainiečių studen­tų mokosi Europos universitetuose. Jų ne­lai­kau emigrantais, nes daug tų jaunuolių su­grįš. Kai pristatinėju knygas Europoje, ukrainie­čiai studentai prieina prie manęs susipažinti ir tikina, kad yra pasiryžę grįžti ar bent dažnai lankytis savo gimtinėje.

Studentų banga iš tikrųjų šiek tiek pridengia mobilizacinio amžiaus vyrų emigraciją, kuri įsibėgėjo prasidėjus kariniams veiksmams Uk­rai­noje: tuomet iš šalies traukėsi vaikinai, nenorin­tys patekti į frontą. Taip, tokia tendencija bu­vo. Tačiau pati masiškiausia Ukrainos gyvento­jų emi­gracijos banga kilo 2010-aisiais, valdžią šalyje perėmus prezidentui Viktorui Ja­nu­kovyčiui. Tai daugelis suprato kaip pažangos stabdymo ženklą, raginantį progresyviau mąstančius žmones išvykti. Tuomet savo šeimas iš Kijevo išvežė ir šalyje dirbantys užsieniečiai, pa­sitraukė sostinėje įsikūrusios pasiturinčios mišrios šeimos.

Tiesa, butus sostinėje daugelis vis dėlto pa­si­liko: viltis gyva, ryšiai su Ukraina galutinai ne­­nutraukti.

– Bet pats, nors ir turėdamas žmoną anglę, Ki­je­vo juk nepalikote? Kur dabar gyvena jūsų vaikai?

– Aš pats daug laiko praleidžiu užsienyje, pristati­nėdamas knygas ir skaitydamas paskaitas. Ta­čiau kelionės nė kiek negundo keisti gyvenamosios vietos: po ilgų ir trumpesnių išvykų vi­sa­da grįž­tu į Kijevą. Čia turiu du butus: darbo ka­bi­netą Volodimiro gatvėje šalia Sofijos aikštės ir kvar­talu atokiau esantį šeimos būstą. Ma­no duk­ra pernai išvyko studijuoti viešųjų ryšių į Bu­da­peš­tą, o abu jaunesnieji sūnūs – Kijevo moksleiviai.

– Ar, įtemptai rašydamas romaną, toliau domitės įvykiais Ukrainoje? O gal priklausote prie tų rašytojų, kurie televizorių įsijungia tik už­bai­gę knygą?

– Gyvendamas Ukrainoje negaliu nuo jos atsiri­boti, nes šalies įvykiai daro įtaką ir mano gy­ve­nimui. Nelabai tikiu autoriais, tvirtinančiais, kad aktualijos nedaro jokios įtakos jų tekstams. Tiesa, reaguoti galima skirtingai. Įsibėgėjus ko­voms Maidane vieni Ukrainos rašytojai užsidarę stengėsi kaip nors užbaigti anksčiau pradėtus kūrinius, o kiti, priešingai, atsisakė poezijos bei prozos ir tapo aktyviais „blogeriais“, pradėjo skelbti savo tekstus socialiniuose tinkluose.

Priklausiau prie pastarųjų: pusantrų metų te­rašiau esė, straipsnius ir komentarus viso pa­saulio laikraščiams, pradedant „The New York Ti­mes“, baigiant japonų „Asahi Shimbun“. Šiuo metu stebiu įvykius, bet neberašau ko­men­tarų, nes po trijų mėnesių kovos su savimi pa­vyko rasti jėgų grįžti prie atidėto romano.

Tai mane ir išgelbėjo, nes kai normalus prozininkas nebegali rašyti, jis puola arba į depresiją, arba į agresiją. Mano reakcija buvo mišri: ta­pau depresuotas ir agresyvus pats sau. Įsivaiz­duokite: tris mėnesius kasdien sėsdavau prie kompiuterio, sąžiningai išbūdavau prie jo po tris, keturias ar penkias valandas, parašydavau maždaug tris žodžius ir tuos pačius prieš iš­jungdamas kompiuterį ištrindavau. Trijų mėnesių kankynės prireikė visaverčiam sugrįžimui į savo paties sukurtą pasaulį.

– Ar „Maidano dienoraštis“ turės tęsinį?

– Asmeninio dienoraščio nenutraukiau, rašau to­liau, tačiau abejoju, ar jis kada nors bus iš­leis­tas knygos pavidalu. Iš tiesų ir „Maidano die­­no­raš­tis“ nepretendavo į knygą. Rašiau jį sau, pa­­sižymėdamas esminius politinius įvykius, šeimos nu­tikimus ir pokalbių su draugais nuotrupas. Kai gavau Austrijos leidėjų užsakymą Maidano chro­nologiją atspindinčiai knygai, kurį laiką ap­gaudinėjau save manydamas, kad pasinaudosiu tik visuomeninius įvykius apmąstančiais užrašais, o asmeninius epizodus pasiliksiu sau. Ta­čiau kaistant Maidano kovų arenai asmeniniai ir politiniai išgyvenimai susipynė į tokį vientisą kamuolį, kad tapo nebeįmanoma jų atskirti.

Tiesa, nemažai asmeninio gyvenimo detalių iš rankraščio, apsidrausdama teisiniais sumetimais, pašalino pati Austrijos leidykla. Mat išsigando, kad dienoraštyje minimi „tretieji asmenys“ galbūt cituojami netiksliai ir dėl to gali pa­teikti savo pretenzijas leidyklai. Be to, iš­brau­kė su mano ne­pilnamečiais vaikais susijusius epizodus, motyvuo­dami tuo, jog suaugę jie turės teisę pa­traukti leidyklą teisminėn atsakomybėn už tai, kad buvo atskleidžiamas jų asmeninis gyveni­mas.

Tai manęs nenustebino, nes su analogiškais ju­ridiniais leidybos aspektais jau buvau susidūręs JAV ir Anglijoje. Kai žmonės gyvena pagal de­mokratijos taisykles, jie neišvengiamai iš­moksta šiomis taisyklėmis piktnaudžiauti. Ir tai anaiptol ne juokinga: mano pažinotas, bet prieš penketą metų miręs anglų rašytojas Francis H.Kin­­gas po panašios bylos prarado namą Lon­dono Braitono rajone, kai vienas Anglijos parlamento narys pateikė įtarimus, kad jis šio rašytojo knygoje pavaizduotas veikėja moterimi. Tam, kad apmokėtų bylos advokato paslaugas, F.H.Kin­gas buvo priverstas parduoti savo namą.

– Ar ukrainiečių rašytojai ir apskritai menininkai nepradėjo spekuliuoti pasaulio dėmesiu Maidanui?

– Reikia suprasti, kad visur egzistuoja aktualioji literatūra, kuri bėgant laikui neišvengiamai apmiršta, ir rimti literatūros kūriniai, rašomi prabėgus tam tikram laikotarpiui po vaizduojamų įvykių.

Pavyzdys: vieną geriausių romanų apie Pir­mą­jį pasaulinį karą („Iki pasimatymo ten aukštai“) prieš porą metų parašė pran­cūzas Pierre’as Lemaitre’as, už jį pelnęs Gon­kūrų premiją. Taigi tikram literatūros kūriniui atsirasti šiuo atveju prireikė net šimto me­tų. Ar verta stebėtis, kad iki šiol nėra nė vieno normalaus romano apie Černobylio katastrofą ir jos pasekmes, nors per pirmuosius porą metų po katastrofos pasirodė bent septyni ar aštuoni jai skirti romanai?

Lygiai taip pat nieko vertinga neturime apie Oranžinę revoliuciją, nors pasirodė jau 72 jai skirtos knygos ir keletas ilgametražių vaidybinių filmų. Prognozuočiau, kad Maidanas bei vėlesni Krymo ir Donbaso įvykiai irgi sulauks bent šimto knygų, tačiau rimtesnis literatūros kūrinys pasirodys ne anksčiau kaip po dviejų dešimtmečių.

Tam nusiteikęs žmogus užtruks bent penketą metų pasirengimui: pats apklausinės gyvus liudininkus, apvažiuos mūšių vietas. Tik visa tai asmeniškai patyręs ir perleidęs per save, gali tikėtis rimto rezultato.

O literatūra, pagrįsta interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis, niekam nebeįdomi, nes tokią knygą galėtų parašyti kiekvienas. Taigi neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškų, skaitytoją sujaudinti pajėgiančių literatūros kūrinių.

– Kokių jausmų išgyvenate prisimindamas savo paties anksčiau išleistus kūrinius?

– Visokių. Esu labai patenkintas, kad pirmasis „Bikfordo pasaulio“ vertimas išėjo būtent Lietuvoje, o ne Anglijoje, kurioje irgi turėtų netrukus pasirodyti. Šį romaną rašiau sovietinės epochos pabaigoje, Michailo Gorbačiovo valdymo laikais. Jis ir pasakoja apie sovietinio žmogaus mentalitetą, bet tai – pats sudėtingiausias mano kūrinys, kurį rašydamas daug dėmesio skyriau siužetinėms ir stilistinėms konstrukcijoms. Todėl jį sunku versti ir sunku skaityti. Viliuosi, kad sovietinį mentalitetą pažįstantys lietuviai lengviau sugebės jį perprasti.

Yra tokių romanų, kurių likimu man nebereikia rūpintis. Vienas jų, lietuviškai žinomas kaip „Iškyla ant ledo“, išėjo jau 37 kalbomis, sulaukė milijoninių tiražų. Aš jam nebereikalingas – galiu tik padėkoti už tai, kad dvidešimt metų mane ištikimai maitina.

– Interviu dalijate įvairiomis užsienio kalbomis. Ar daug jų mokate?

– Šneku rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai, suprantu itališkai ir netgi japoniškai, nes esu baigęs japonų vertėjų kursus. Prisipažįstu, kad mokydamasis užsienio kalbų galvojau apie diplomato karjerą. Vis dėlto nei ambasadoriumi, nei konsulu netapau, o kalbų mokėjimas dabar praverčia užsienio skaitytojams pristatant savo literatūros kūrinius.

Visuomenėje vyraujanti užsienio kalba rodo politikų išprusimo lygį ir valstybės geopolitinę orientaciją.

Prisigyvenom. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikrins kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Perskaičius šią žinią iš karto atmintyje iškilo legendinė Algirdo Brazausko frazė apie ministerijų sekretorius: specialistai, moka anglų kalbą. Jo, “bekalbio”, supratimu, anglų kalbos mokėjimas buvo išskirtinis kokybės ženklas, o ne savaime suprantamas dalykas.
Tikriausiai dar visi prisimename, kaip 2003-iųjų kovo mėnesį į Briuselį nuvykęs naujai išrinktas prezidentas Rolandas Paksas į angliškai užduotą žurnalisto klausimą sugebėjo išlementi vos kelis žodžius, o toliau bendravo per vertėją. Štai ką reiškia gūdžios provincijos rinkta valdžia. Ar kam būtų galėjusi net mintis kilti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje kas nors nesugebės laisvai angliškai kalbėti, kai pats premjeras jau prieš pusantro dešimtmečio Tomo Clancy trilerius originalo kalba skaitė, o dieną su “Financial Times” pradėdavo?
Deja, tikrovė tokia: nors jau greit dešimtmetis esame visateisiai NATO ir ES nariai, viršutiniame Lietuvos politinės valdžios ešelone dar pilna veikėjų, kurių anglų kalbos žinios, švelniai sakant, per menkos tam, kad būtų galima deramai atstovauti valstybės interesams. Bet ko stebėtis, jeigu trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai (paradoksas – visi jie Europos Parlamento nariai!) angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka! Viktoras Uspaskichas, kiek teko girdėti, netgi gimtąja rusų sunkokai rašo, o jo pastangas užrašyti tekstą lietuviškai įamžinusi fotografija keleri metai juokina “Facebook” ir “Google+” narius.
Tačiau tai juokas pro ašaras. Šiandieniniame pasaulyje politikas, ypač nedidelės valstybės, nemokantis bent poros užsienio kalbų, yra paprasčiausiai nevisavertis. Kas iš to, kad formaliai lietuvių, kaip ir kitų valstybių narių kalbos, yra viena iš oficialių NATO bei ES kalbų? Jos vartojamos nebent oficialiomis progomis. Tai Vokietijos užsienio reikalų ministras gali sau leisti prabangą į angliškai užduotą klausimą atsakyti vokiškai (nors tai iš karto sukėlė tegu nedidelį, bet skandalą, ir buvo suvokta kaip Vokietijos akibrokštas kitų valstybių atžvilgiu).
Šiaip NATO kalbama angliškai (nors su prancūzais vis dėlto geriau prancūziškai), Europos Komisijoje ilgą laiką darbinė buvo prancūzų, o dabar, po istorinės plėtros į Vidurio Europą, ją išstumia anglų kalba. Vis dėlto norint greičiau rasti sutarimą su vieningos Europos varikliais – vokiečiais ir prancūzais, reikia vartoti jų gimtąsias kalbas. Tokia tikrovė, net jeigu ji kam nors ir nepatinka.
Politika, ypač rimtoji, užkulisinė, visuomet daroma kaip galima siauresniame žmonių rate, geriausiai – akis į akį, be jokių vertėjų ar vertėjaujančių patarėjų. Jeigu į Briuselį nuvykęs Lietuvos politikas nesugeba su savo kolega bendrauti laisvai ir neformaliai, jeigu negali, pamatęs Europos Parlamento ar Komisijos koridoriuje reikiamą žmogų, užkalbinti jo ir trumpai aptarti norimo reikalo, tokiam politikui šiais laikais nebėra ką veikti ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime.
Mes kažkaip pamirštame, kad ne tik ministrai, bet ir Seimo nariai turi nuolat bendrauti su savo kolegomis tiek ES, tiek Europos Taryboje, tiek kitose tarptautinėse komisijose, forumuose, delegacijose. Klausimas – kokia dalis naujosios Seimo daugumos atstovų, pirmiausia komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų, laivai kalba angliškai, prancūziškai ar vokiškai, yra, švelniai tariant, įdomus.
Kalbų atžvilgiu atsilikę ne tik Lietuvos politikai, bet ir visa visuomenė. Kaip rodo apklausos, lig šiol populiariausia ir geriausiai mokama užsienio kalba šalyje yra rusų, angliškai kalba tik jaunimas, kitos svarbiausios Europos kalbos – prancūzų ir vokiečių – yra egzotika, lygiai kaip artimiausių kaimynų – lenkų, latvių, skandinavų. Lietuva iš esmės yra „bekalbė“, šiuo požiūriu smarkiai atsilikdama nuo estų, kurie kadaise iš principo „pamiršo“ rusų kalbą ir prabilo angliškai. Gerai pamenu, kaip tais laikais Lietuvoje būdavo šaipomasi iš sunkiai, su siaubingu akcentu angliškai vograujančių estų.
Praėjo du dešimtmečiai, ir šiandien jau estai gali šaipytis iš savo pietinių kaimynų – latvių, kurių buvęs finansų ministras Atis Slakteris įėjo į istoriją, tiesioginiame “Bloomerg” televizijos eteryje į klausimą, kas nutiko, kad Latvija priversta prašyti Tarptautinio valiutos fondo paramos, su baisiu akcentu atsakydamas: „Nasing spesal.“
Tuomet kalbėta, kad šis finansų ministro apsijuokimas prieš visą pasaulį (Latvijos diplomatija nesėkmingai stengėsi, kad interviu būtų pašalintas iš “Bloomberg” archyvų), papiktinęs Latvijos visuomenę, smarkiai prisidėjo prie politinės krizės, privedusios prie vyriausybės žlugimo. Mes tuomet irgi šaipėmės, bet gali būti, kad netrukus ir mes, kaip latviai, turėsime raudonuoti dėl kokio nors naujosios valdžios atstovo viešo nusišnekėjimo, pralinksminsiančio pasaulį, bet ne Lietuvą.
Vyraujanti užsienio kalba rodo ne tik visuomenės išprusimo lygį, bet ir valstybės politinę orientaciją. Tai nėra atsitiktinumas, kad dauguma estų geriau ar blogiau, bet kalba angliškai, kaip nėra atsitiktinumas, jog Lietuvoje anglų kalbą geriau įvaldę dešinieji politikai, o užsienio kalbos egzaminą prezidentės kabinete teks laikyti kairiosios daugumos kandidatams į ministrus.
Estai, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo priėmę strateginį sprendimą orientuotis tik į Vakarus apskritai ir į Skandinaviją konkrečiai, užsienio kalbų politikoje neišradinėjo dviračio. Jie tiesiog perėmė Skandinavijos (kurios lingua franca yra anglų) praktiką, kai visi užsienio filmai ar pramoginės laidos per televiziją rodomi originalo kalba su subtitrais nacionaline kalba. Šį sprendimą palengvino tai, kad pirmuosius po nepriklausomybės atkūrimo parlamento rinkimus Estijoje laimėjo jauno, tik trisdešimtmetį atšventusio, puikiai angliškai kalbančio istoriko Marto Laaro vadovaujama partija.
Lietuvoje tuo pat metu į valdžią grįžo šešiasdešimtmetis kompartijos bosas Algirdas Brazauskas, kuris vėliau ilgai, kruopščiai, bet nesėkmingai bandė išmokti anglų kalbą. Angliškai nemokėjo ir tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas (bet užtai abu jie mokėjo lenkiškai), angliškai mokytis teko ir kitam ilgamečiam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui. Netgi šešerius metus A.Brazausko Vyriausybėje Lietuvos diplomatijai vadovavęs ne pats prasčiausias ministras Antanas Valionis, prieš sėsdamas vakarienės su kolegomis iš kitų ES šalių, ant kortelės susirašydavo, patarėjų padedamas, pagrindines mintis, kurias ketindavo pasakyti angliškai.
Štai todėl taip ir išėjo, kad tarsi į Vakarus besiorientuojanti Lietuva angliškus filmus per televiziją žiūri dubliuotus lietuviškai, o originalo kalba rodomi tik rusiški filmai. O į valdžią grįžę A.Brazausko politiniai anūkai, Lietuvos nelaimei, angliškai moka „su žodynu“, užtai rusiškai – kaip gimtąją.

Trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka.