Shutterstock

Kalba ir pinigai. Šalies konkurencingumas ir gebėjimas aktyviai pritraukti investicijų tiesiogiai priklauso ir nuo užsienio kalbų mokėjimo. Deja, priskirti lietuvius prie daugiakalbių europiečių šiandien dar per anksti.

Praėjusią savaitę pristatydamas Lietuvos investicinį patrauklumą, užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas pabrėžė, kad labai svarbus dalykas laukiant rimtų investuotojų – mokėti tris užsienio kalbas. „Veidas“ domėjosi, ar kalbų mokėjimas yra lietuvių stiprioji pusė siekiant investuotojų iš Vakarų šalių dėmesio, varžantis dėl jo su kitomis Rytų ir Vidurio Europos bei Šiaurės šalimis.

Ambicingi tėveliai savo vaikus užsienio kalbų pradeda mokyti vos tik šiems pradėjus vaikščioti. Anglų kalbos būreliai, vasaros kursai bei stovyklos – ir tarp populiariausios užklasinės veiklos. Visuotinis poreikis prabilti užsienio kalbomis, atsiradęs pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau yra tapęs savaime suprantamas, bet… tebėra ribotas. Dauguma jaunesnių nei 40 metų lietuvių susikalbėtų angliškai, taip kaip vyresni nei keturiasdešimtmečiai – rusiškai. Kitoms kalboms, net tokioms svarbioms Europos Sąjungos erdvėje, kaip vokiečių (juk Vokietijos ekonomika yra stipriausia Europoje), sulaukti adekvataus lietuvių dėmesio vis dar nepavyksta. Ką jau kalbėti apie tolimesnes ir kitose šalyse mažiau „paklausias“ skandinavų, italų, ispanų, turkų ar japonų.

„Man patinka, kaip į užsienio kalbų mokėjimą žiūri Šiaurės šalių gyventojai, pavyzdžiui, suomiai. Jie sako: mes žinome, jog niekas nesimokys suomių kalbos tam, kad galėtų su mumis bendrauti, todėl stengiamės išmokti kuo daugiau užsienio kalbų. Mokėti anglų, vokiečių, prancūzų ir dar, pavyzdžiui, italų jiems neatrodo kažkoks ypatingas ir nepasiekiamas išsilavinimo lygis. Norėtųsi, kad lietuviai taip pat mokytųsi kuo daugiau užsienio kalbų, kad galėtų laisvai bendrauti, nes europiečiai mūsų kalbos masiškai, deja, tikrai nesimokys“, – teigia Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė Jurgita Melaikienė.

Vis dėlto Lietuvos žmonių daugiakalbystė didėja. 2011 m. gyventojų surašymas rodo, kad nuo 2001 iki 2011 m. gyventojų, mokančių daugiau nei dvi kalbas, padaugėjo šešiais procentais, o tų, kurie, be gimtosios, nemoka nė vienos kitos kalbos, sumažėjo devyniais procentais. Eurobarometro duomenys turėtų dar labiau džiuginti: pagal 2012 m. atliktas apklausas, Lietuvos gyventojai, be gimtosios, moka daugiau kalbų nei vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. Bent vieną kalbą, be gimtosios, nurodė mokantys 92 proc. Lietuvos gyventojų (ES – 54 proc.), dvi – atitinkamai 52 ir 25 proc., tris – 18 ir 10 proc. Nė vienos kitos kalbos Lietuvoje nemoka tik 8 proc. žmonių, o Europos Sąjungoje – 46 proc.

Tačiau ar statistinė mūsų daugiakalbystė yra tai, kuo galime didžiuotis ir dėl ko jaustis pranašesni kitų europiečių atžvilgiu? Už šiokį tokį vienos ar kelių svetimų kalbų supratimą dažnas turėtų būti dėkingas geopolitinei šalies situacijai, keliomis kalbomis klegėjusiam vaikystės kiemui, bet tik ne asmeninėms intelektinėms pastangoms. Sovietiniais metais rusų kalba ironiškai vadinta antrąja gimtąja – ji skambėjo visur ir būtų sulindusi į galvas net jos nesimokant. Prie „savaime išmokstamų“ buvo ir lenkų kalba, mat kai kuriuose šalies regionuose buvo galimybė matyti Lenkijos televiziją, tuomet laikytą langu į pasaulį, įsigyti lenkiškų žurnalų. Iš čia – nemažos dalies vyresnio amžiaus žmonių kalbų mokėjimas, dažnai neperžengiantis buitinio lygmens.

„Lietuvos daugiakalbystė yra ribota, palyginti su Europos Sąjunga. Eurobarometro duomenimis, anglų kalbą moka tiek pat Lietuvos gyventojų, kiek vidutiniškai ES valstybėse (38 proc.), tačiau prancūzų, ispanų kalbų lietuviai nemoka. Vis dar išsiskiriame rusų kalbos mokėjimu“, – komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Vilma Bačkiūtė.

Prancūzų kalbą Europos Sąjungoje moka vidutiniškai 12 proc., Lietuvoje – 3 proc. gyventojų, ispanų – atitinkamai 7 ir 1 proc.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrus naujoms profesinėms, akademinėms, verslo galimybėms, tikėtasi didesnio dėmesio bent jau didžiosioms Europos kalboms. Tačiau noras jų mokytis išliko toks pat menkas, o kai kur ir apskritai nunyko: vokiečių, prancūzų kalbų mokytojams kai kuriose mokyklose nebeliko darbo, jiems teko profesiškai persiorientuoti. Anglų kalba liko praktiškai be konkurenčių, išskyrus rusų.

„Natūralu, juk anglų kalba yra viena populiariausių pasaulyje, ja galima susikalbėti įvairiose šalyse, jos labai daug aplinkui – žiniasklaidoje, reklamose, socialiniuose tinkluose, technologiniuose dalykuose. Jaunimas vartoja vadinamąjį anglišką slengą, įvairius posakius, trumpinius ir pan. Trečia pagal populiarumą yra vokiečių kalba, o prancūzų stipri tik kai kuriuose regionuose, kur jos mokoma nuo seno, yra gerų ir motyvuotų mokytojų, pavyzdžiui, Alytuje. Kitur ji labai sunkiai skinasi kelią, galbūt dėl paplitusios nuomonės, kad prancūzų kalba labai sunkiai išmokstama“, – svarsto J.Melaikienė.

Retesnių kalbų lietuviai dažniausiai imasi atsiradus konkretiems darbo pasiūlymams, verslo galimybėms, tai yra skatinami motyvacijos.

Labai ryškus atotrūkis, Eurobarometro duomenimis, tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių rusų kalbos mokėjimo. Mūsų šalyje ją moka 80 proc., ES – tik 5 proc. gyventojų. Vyresnės kartos rusakalbystės priežastys visiems suprantamos, tačiau pastarųjų dešimtmečių tendencija turbūt neatitiko logiškai išmąstytų lūkesčių: mes, beje, kaip ir latviai bei estai, manome, kad rusų kalba po anglų yra reikalingiausia. Kitiems ES gyventojams taip neatrodo. Prisirišimą prie rusų kalbos lemia ir bendra kalbinė erdvė palyginti netolimoje praeityje, vyresnė kartos įtaka.

„Kai mokytojų paklausiu, kodėl vaikai kaip antrą užsienio kalbą labai dažnai pasirenka rusų, vienas iš argumentų būna tas, kad tėvai puikiai moka šią kalbą ir galės vaikams padėti jos mokytis. Tačiau tikriausiai nebeužtenka laiko ir dėmesio, tad ją perprasti darosi vis sunkiau. Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ originalo kalba šiuolaikiniai mokiniai, besimokantys rusų kalbos tik mokykloje, jau nebeperskaitytų“, – neabejoja J.Melaikienė, pabrėždama, kad situacija visiškai kitokia ten, kur aplinka yra rusakalbė, tėvai kalba rusiškai ir pan.

Vis dėlto modernioje investicinėje aplinkoje vien anglų ir rusų kalbų – per maža, net jeigu jos mokamos tobulai. Naujų karjeros galimybių siūlo vis tvirtėjantis Lietuvos ryšys su Šiaurės šalimis. Tačiau norint pasinaudoti šiomis galimybėmis, be įprastinių užsienio kalbų, būtina mokėti bent vieną Šiaurės kalbą – suomių, švedų, norvegų ar danų. Motyvacija jų mokytis – iškalbinga: Šiaurės kalbomis šnekantys darbuotojai vidutiniškai gauna 50 proc. darbo rinkos vidurkį viršijantį atlyginimą.

„Valstybiškai Lietuva siekia viešinti Šiaurės šalių kalbų mokėjimo poreikį ir galimybes įsidarbinti Lietuvoje esančiuose ir kuriamuose paslaugų centruose bei skatinti visuomenę ir vyresnių klasių mokinius mokytis šių kalbų, – teigia V.Bačkiūtė, primindama, kad šios nuostatos apibrėžtos  memorandume dėl Šiaurės šalių kalbų. – Jei Lietuva siekia efektyvesnio bendradarbiavimo su ES valstybėmis, vertėtų mokytis vokiečių kalbos (ją vartoja 16 proc. ES gyventojų), italų ir anglų (13 proc.), prancūzų (12 proc.), ispanų ir lenkų (8 proc.). Jei siekiame glaudesnių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, verta mokytis latvių, estų, rusų ir lenkų kalbų. Valstybei, beje, visada naudinga jos piliečių kalbinė įvairovė. Tautinės mažumos ir migrantai smarkiai prisideda prie šalies kalbinio, o kartu ir ekonominio, kultūrinio bei politinio potencialo.“

Kai kurios valstybės ekonominę užsienio kalbų mokėjimo naudą bando įvertinti pinigine išraiška. Tarkim, Jungtinė Karalystė pripažįsta, kad valstybė praranda tokias dideles rinkas, kaip Brazilija ir Rusija, nemokėdama ispanų ir rusų kalbų. Kardifo verslo mokyklos profesoriaus Jameso Foremano Pecko tyrimas atskleidė, kad dėl užsienio kalbų nemokėjimo Didžiosios Britanijos ekonomika kasmet praranda 48 mlrd. svarų sterlingų (67 mlrd. eurų), arba 3,5 proc. šalies BVP.

Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto dėstytojas istorijos m. dr. Norbertas Černiauskas.

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvoje buvo akcentuojamas užsienio kalbų mokėjimas? Ar apskritai būta poreikio kalbėti svetimomis kalbomis?

N.Č.: Užsienio kalbų mokymasis, paplitimas ir savotiškos mados yra neatsiejamas modernėjančios visuomenės atributas, sietinas su visuotinio raštingumo ir švietimo paplitimu, didėjančiu tarptautiniu bendravimu politikos, mokslo, verslo srityse, kultūriniais mainais. Žinia, modernėjimo procesai Lietuvoje didžiausią spartą įgavo nepriklausomybės (1918–1940) metais – taigi šiais metais galime fiksuoti ir aiškias užsienio kalbų mokymosi bei vartojimo tendencijas, madas.

Iki 1918 m. užsienio kalbų mokytasi ir mokėta gana nedaug, nes ir pačių besimokančiųjų būta ne itin gausu. Populiariausios užsienio kalbos buvo vokiečių, rusų ir lotynų, taip pat prancūzų kalba. Platesnėje gyventojų masėje šiek tiek daugiau mokėta rusiškai ir lenkiškai (ypač atskiruose regionuose) – tai kaip tam tikra istorinė, administracinio aparato ar kariuomenės aplinkoje paplitusi tradicija. Žinoma, didelė Lietuvos gyventojų dalis kalbėjo ir jidiš kalba, nes ši jiems buvo gimtoji.

VEIDAS: Šiais laikais kaip pirmoji užsienio kalba mokyklose vienareikšmiškai pasirenkama anglų. O kokios „mados“ buvo prieškario švietimo įstaigose?

N.Č.: Po nepriklausomybės paskelbimo, plečiantis lietuviškajai švietimo sistemai, itin plito ir ilgą laiką populiariausia kalba buvo vokiečių, vis mažiau mokytasi lotynų kalbos (vyko daug diskusijų dėl šios kalbos praktiškumo ir reikalingumo), antrą poziciją užėmė prancūzų kalba, po jos ėjo anglų ir rusų kalbos. Gimnazijų mokymo programose įteisinta viena privaloma užsienio kalba (gimnazijos pačios ją pasirinkdavo), kuriai buvo skiriamos keturios penkios savaitinės pamokos. Po 1923 m. švietimo reformos, atsižvelgiant į gimnazijos profilį (humanitarinį ar realinį), buvo mokomasi vienos privalomos ir vienos dviejų pasirenkamų kalbų. Apskritai trečiojo dešimtmečio Lietuvos mokyklų programose būta šių užsienio kalbų mokymosi: vokiečių, lotynų, prancūzų, anglų, rusų, lenkų ir senosios graikų.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU), be minėtų kalbų, įvairiuose fakultetuose ir programose dar kartais mokytasi hebrajų, arabų, italų ar švedų kalbų. Vienu pagrindinių universitetinio išsilavinimo akcentų išliko lotynų kalba. O štai Šiaulių prekybos institute daugiausia mokytasi vokiečių ir anglų kalbų – tai iš esmės atitiko pagrindines Lietuvos prekybos (eksporto) kryptis.

Aukštosiose mokyklose siekta, kad studentas svetima kalba galėtų laisvai skaityti mokslinius tekstus, literatūrą. 1932 m. atlikus VDU studentų apklausą paaiškėjo, kad daugiausiai jų moka vokiečių kalbą (2579), rusų (2383), lenkų (1087), hebrajų (733), jidiš (642), anglų (522), prancūzų (373), lotynų (309), latvių (126), esperanto (30), senąją graikų (18), italų (12), čekų (9) ir t.t (ispaniškai mokėjo tik vienas studentas). Šią statistiką lėmė ir pačių studentų tautybė, kultūrinė ir istorinė patirtis, o ne tik vienos ar kitos kalbos išmokimas mokykloje. Nepaisant to, iš šių skaičių galime nustatyti ir bendrąsias užsienio kalbų paplitimo tarp išsilavinusių Lietuvos gyventojų tendencijas.

Padėtis pasikeitė po 1936 m. švietimo reformos: tiek dėl politinių peripetijų (ypač dėl Vokietijos agresyvėjančios politikos Lietuvos atžvilgiu), tiek dėl kitų priežasčių pagrindine Lietuvos gimnazijose mokoma užsienio kalba tapo prancūzų (visose klasėse – nuo trijų iki šešių pamokų per savaitę), o antra – vokiečių arba anglų (3–5 pamokos per savaitę vyresnėse klasėse). Lotynų kalba dėstyta tik humanitarinio pobūdžio mokyklose (4–5 pamokos vyresnėse klasėse.). Mokytasi dažniausiai iš vadovėlių, kurie nebuvo pritaikyti Lietuvos sąlygoms (paprastai buvo skirti mokomosios kalbos šalies mokykloms), todėl mūsų mokytojai itin troško Lietuvai pritaikytų užsienio kalbų vadovėlių. Mokymosi procesas dažniausiai sietas su šalies, kuriai atstovauja mokoma kalba, kultūros, tradicijų ir istorijos pažinimu, o ne, pavyzdžiui, kasdieniu bendravimu.

VEIDAS: Koks buvo visuomenės poreikis mokėti užsienio kalbų, kiek jų vartota viešojoje erdvėje? Ar svetimos kalbos mokėjimas buvo pranašumas siekiant karjeros valstybės tarnyboje?

N.Č.: Kalbų mokytasi ne tik mokyklose, bet ir įvairiuose privačiuose kursuose. Jų mokytis skatino įvairios draugijos atskirų šalių kultūroms pažinti (anglų mylėtojų, lietuvių–prancūzų, esperantininkų sąjunga). Manytina, kad juose savo žinias daugiausia tobulino esami ar būsimi mokytojai (jų trūko), studentai. 1926 m. Lietuvoje atsiradus radijui jo bangomis transliuotos įvairios užsienio kalbų pamokėlės (vokiečių, prancūzų, anglų ar net esperanto).

Lietuvos politinis, mokslo ir meno elitas (apie kelis šimtus žmonių) užseinio kalbas mokėjo gerai, nes iš esmės beveik visi baigė (dar iki nepriklausomybės) užsienio universitetus (savasis, kaip žinome, buvo uždarytas) – Maskvoje, Sankt Peterburge ar Fribūre. Žinoma, galime daryti prielaidą, kad baigusieji Fribūro universitetą labiau mokėjo Vakarų Europos kalbas.

Tarpukario Lietuvos valdininkams užsienio kalbos mokėjimo cenzo nebūta, nebent tai buvo aukščiausių institucijų (Užsienio reikalų ministerijos) atstovai. Užsienio kalbos vartojimas viešojoje erdvėje dažniausiai buvo susijęs su ten gyvenančių tautinių grupių interesais: Kaune būta trikalbių gatvių lentelių, Ukmergės burmistras atskirus „parėdymus“ leisdavo trimis kalbomis ir panašiai. Kitais atvejais „tikras“ užsienio kalbas labiau vartodavo mokslininkai, diplomatai ir atsirandančio verslo elito atstovai.

Kaip mūsiškiai užsienio kalbas mokėjo ir kiek tų mokančiųjų spėjo parengti sparčiai auganti mūsų šalies švietimo sistema, pasakyti sunku, tačiau žinoma, kad partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953) tarpukariu išaugusi ir išauklėta karta (partizanai) pagal galimybes klausydavosi įvairių užsienio radijo stočių, transliuojamų iš Vakarų Europos. Iš to, kad pogrindžio spaudoje būta neblogų politinių apžvalgų (pagal girdėtų radijo programų informaciją), matyti, jog mokančiųjų užsienio kalbas tarp vidurinės klasės žmonių tikrai buvo.

Dauguma mažųjų valstybių gyventojų stengiasi išmokti bent po dvi, o neretai ir tris užsienio kalbas, užtat didžiųjų – visai aptingo: paprastai jie pasitenkina tuo, kad išmoksta vos vieną užsienio kalbą.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XVIII–XIX a. sandūroje gyvenęs Bolonijos kardinolas Giuseppe Gasparo Mezzofanti buvo tikras poliglotas. Kai kurie jo žinias vadino tiesiog nežemiškomis: šaltiniai byloja, kad šis vyras visiškai laisvai kalbėjo net 30 kalbų, o susikalbėti paprastesniu lygmeniu galėjo dar bene 40 kalbų. Ne veltui pas šį dvasininką plūdo žmonės iš visos Europos – jie norėjo patys patikrinti apie jį sklandančias legendas. Teigiama, kad kardinolas be jokio vargo galėjo staigiai nuo vienos kalbos pereiti prie kitos.
Iš tiesų užsienio kalbų teikiama nauda gali būti matuojama įvairiai. Iš pateiktos istorijos akivaizdu, kad kalbų mokėjimas palengvina bendravimą su žmonėmis ir įveikia barjerus. Be to, kelių užsienio kalbų mokėjimas suteikia neabejotino pranašumo darbo rinkoje ir versle. Čia verta prisiminti tai, kad Europos Sąjunga remiasi į keturis pamatinius stulpus – laisvą žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Kalbų mokėjimas yra tarsi paskata pasinaudoti šiomis laisvėmis. Kita vertus, užsienio kalbos atveria platesnius horizontus, leidžia pažinti tiek kitas, tiek savąją kultūrą.
2002 m. Barselonoje vykstant Europos Tarybos susitikimui buvo priimtas nutarimas skatinti nuo pat mažumės mokyti vaikus bent dviejų užsienio kalbų pagrindų. Kodėl būtina skatinti užsienio kalbų mokymąsi, geriausiai atskleidžia paprasta statistika. O ji rodo, kad daugiau nei trečdalis visų europiečių, kurių amžius svyruoja nuo 25 iki 64 metų, teigia nemokantys nė vienos užsienio kalbos. Šiek tiek mažesnis procentas teigia mokantys tik vieną užsienio kalbą.
Statistika taip pat rodo, kad jaunimas užsienio kalbų mokėjimu pranašesnis už vyresniąją kartą. Tiesa, išimtis dėl visiems puikiai žinomų istorinių aplinkybių yra kai kurios Rytų Europos valstybės, kurių vyresniosios kartos gyventojai puikiai kalba rusiškai ir šalia to dar yra išmokę kurią nors kitą užsienio kalbą.
Tačiau jei vertinsime visą Europos Sąjungą, šiandien joje populiariausia užsienio kalba yra anglų, o už jos rikiuojasi atitinkamai vokiečių, rusų, prancūzų ir ispanų kalbos.

Vyrauja anglų kalba

Jei kalbėsime apie pradinį ugdymą, tai jame visoje Europoje vyrauja būtent anglų kalba. Kai kuriose šalyse anglų kalbos mokymasis yra privalomas, o kai kuriose anglų kalbos besimokančių mokinių skaičius net ir be privalomo anglų kalbos dėstymo siekia beveik 100 proc. Visoje ES anglų kalbą vidurinėje mokykloje studijuoja net 92,7 proc. mokinių, o vokiečių ir prancūzų kalbas – atitinkamai 23,9 ir 23,2 proc. Lietuvoje, „Eurostato“ duomenimis, 2011 m. anglų kalbos mokėsi 92,2 proc. vidurinių mokyklų mokinių.
Atkreiptinas dėmesys, kad užsienio kalbų mokymasis įvairiose valstybėse skiriasi. Vienose Europos šalyse užsienio kalbą studijuoti mokinukai pradeda jau pradinėse klasėse, kitose – tik pagrindinėje mokykloje. Tačiau visose Senojo žemyno šalyse mokiniams privaloma mokytis bent vienos užsienio kalbos.
Studijuojamų užsienio kalbų skaičius ES valstybių narių mokyklose svyruoja vidutiniškai nuo vienos iki dviejų. Nuo 2000 iki 2008 m. mokyklose studijuojamų užsienio kalbų vidurkis padidėjo gana nedaug – nuo 1,3 iki 1,4. Tokiose šalyse, kaip Belgija, Vokietija, Italija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Rumunija, Slovėnija ar Makedonija, mokyklose studijuojamų užsienio kalbų vidurkis padidėjo, o Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje ir Norvegijoje sumažėjo.
Dėl tokios padėties ypač sunerimę yra britai. „The Telegraph“ skelbia, kad statistinis mokinys ES vidutiniškai mokosi 1,4 kalbos. 2002 m. Didžiojoje Britanijoje šis vidurkis siekė 1,3 ir menkai skyrėsi nuo ES rodiklio, tačiau dabar Didžioji Britanija kartu su Vengrija ir Airija atsidūrė pačioje lentelės apačioje. 2009 m. visose ES šalyse atliktas tyrimas parodė, kad šiose trijose valstybėse mokiniai vidutiniškai mokosi tik vienos užsienio kalbos. O, tarkim, Liuksemburge, Suomijoje mokomasi daugiau nei dviejų užsienio kalbų. Liuksemburge minėtas vidurkis siekia 2,5.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Nacionalinio egzaminų centro duomenų aiškėja, kad šiemet per brandos egzaminus tarp pasirenkamų egzaminų populiariausias – anglų kalbos. Pedagogams džiugu, kad ši tendencija nekinta, o abiturientų anglų kalbos žinios yra vis geresnės.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad dabar dažnas vienuoliktokas ar dvyliktokas ne tik nedaro anglų kalbos gramatikos klaidų, bet ir kalba kone be akcento. Tai esą liudija, kad anglų kalbos žinios įgyjamos ne vien mokykloje – moksleivių anglų kalba smarkiai tobulėja žiūrint užsienio televizijos kanalus, skaitant, ieškant informacijos internete, pagaliau – žaidžiant kompiuterinius žaidimus.
“Anglų kalbos išmokau tarsi savaime – paprasčiausiai dažnai ją naudoju ieškodamas informacijos, bendraudamas su draugais iš užsienio”, – teigia Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivis Rokas Keršys, kurio anglų kalbos tartį drąsiai galima pavadinti nepriekaištinga.
VšĮ „VIMS – International Meridian School“ (VIMS) mokyklos Vilniuje pedagojai, šiemet pirmieji išbandantysiantys sustiprintą Kembridžo universiteto mokymo programą, skirtą 5–8 klasėms, priduria, kad tokiems moksleiviams kaip Rokas atsiveria ir kur kas platesnės galimybės tobulėti, dalyvauti tarptautinėse olimpiadose, o vėliau – studijuoti užsienio universitetuose.
Kad Lietuvoje anglų kalba jaunimo tarpe tampa tokia pat įprasta, kaip anksčiau – rusų, liudija ir įvairūs tyrimai.
Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, dabar anglų kalbą moka apie 30 proc. gyventojų (2001 m. ją mokėjo tik 16,9 proc. šalies gyventojų), daugiausiai jaunimas – beveik pusė gyventojų, mokančių anglų kalbą, yra 15–29 metų amžiaus.

Pagal tarptautinėse kompanijose dirbančių darbuotojų verslo reikalais naudojamos anglų kalbos įgūdžius Lietuva patenka į pirmąjį šalių dešimtuką.

Tai parodė neseniai kompanijos „Global English Corporation“ paskelbtas Verslo kalbos indeksas, kuris vienintelis matuoja anglų, kaip verslo kalbos, lygį darbovietėse. Indeksas sudarytas apklausus 108 tūkst. tarptautinių kompanijų vadovų.
Tyrimas parodė, kad pirmoje sąrašo vietoje atsiduria Filipinai, kur tarptautinių įmonių darbuotojai, pasak tyrimo, pasižymi itin aukštu anglų kalbos lygiu, leidžiančiu aktyviai dalyvauti verslo diskusijose ir atlikti pakankamai sudėtingas užduotis. Neveltui Filipinai paveržė iš Indijos tarptautinių skambučių centrų vardą: Filipinuose tokiuose centruose dirba 400 tūkst. žmonių – 50 tūkst. daugiau nei Indijoje.
Po Filipinų sąraše rikiuojasi Norvegija, Estija, Serbija ir Slovėnija. Lietuva iš 76 šalių pagal anglų kalbos sklandumą užima 8-ąją vietą. O prasčiausiai pasirodė Armėnija, Dramblio Kaulo Krantas ir Taivanas.
Vis dėlto tyrėjai daro išvadą, kad anglų, kaip verslo kalbos, lygis tarptautinėse kompanijos nepakankamas – vidutinis tarptautinės bendrovės darbuotojas gali suprasti pagrindinę informaciją bendraudamas telefonu ar akis į akį, bet negali suprasti daugumos verslo prezentacijų ar imtis lyderio vaidmens. O trečdalyje šalių vidutinis darbuotojas kalbėdamas telefonu net nesugeba bendrauti paprasčiausiomis verslo temomis.
„GlobalEnglish“ prezidentas Tom Kahl pabrėžia, kad prasti anglų kalbos įgūdžiai kenkia įmonių produktyvumui ir tarptautiniams verslams.

Užsienio kalbų mokyklų vadovų duomenimis, dar prieš dvejus trejus metus rusų kalba mūsų šalyje buvo plačiausiai mokama užsienio kalba.

Tačiau pastaraisiais metais įvyko lūžis ir dabar rusų kalbą iš šios pozicijos jau išstūmė anglų kalba.
“Iš tiesų dabar Lietuvoje plačiausiai mokama užsienio kalba – anglų”, – teigia “Kalba.lt” vadovas Rytis Jurkėnas. Ją geriau ar blogiau moka jau dauguma šalies gyventojų, o tarp jaunimo – beveik visi. “26-eri metai yra ta amžiaus riba, žemiau kurios žmonės paprastai jau nemoka rusų kalbos, o angliškai šneka labai gerai”, – aiškina R.Jurkėnas.
Šios tendencijos lemia permainas užsienio kalbų mokyklose: pastaruoju metu į jas vangiai renkasi žemiausio anglų kalbos lygio mokytis norinčiųjų grupės. Daugiau mokinių ateina ne pramokti, o gerokai patobulinti šios kalbos žinias. “Skirtingo lygio anglų kalbos grupių gausą palyginčiau su rombu: mažiausiai žmonių ateina į patį žemiausią lygį, o štai vidutinio lygio kursuose mokinių daugiausiai”, – tikina “Soros International House” direktorė Daiva Malinauskienė. Jos teigimu, vis daugiau Lietuvos gyventojų bent minimalių anglų kalbos žinių įgyja savaime – mokykloje, naudodamiesi internetu ar keliaudami.
O štai rusiškai laisvai kalba paprastai vyresni nei 30-ies metų žmonės. Jaunesni šios kalbos nebemoka net minimaliai. O kadangi ši kalba svarbi verslo požiūriu, jauni žmonės plūsta jos mokytis. Ir užsienio kalbų mokyklose rusų kalbos mokymo grupės – pilnutėlės. Nemažai žmonių mokytis rusų kalbos atsiunčia įmonės.
Kitos populiaresnės užsienio kalbos šiuo metu yra vokiečių, ypač po pernai gegužę Rytų europiečiams atsivėrusios Vokietijos darbo rinkos. Naują pagreitį įgyja ir norvegų bei švedų kalbų mokymasis. Kaip visuomet, gana populiarios ispanų bei italų kalbos. Na, o tokių egzotiškų kalbų, kaip japonų ar kinų, lietuviai mokytis dar neskuba. “Nors susirenka pavienės grupės, tačiau šios kalbos nėra išmokstamos taip greitai kaip kitos Europos šalių kalbos, tad mokiniai paprastai įgyja tik pagrindus ir toliau į šias kalbas nebesigilina”, – aibendrina pašnekovai.

Anglų kalbos žodis „tweet“, iki šiol reiškęs „čirenti, čiulbėti“, nuo šiol oficialiai įgis naują reikšmę – „skelbti žinutes socialiniame tinkle „Twitter“, nurodoma Merriam-Webster universitetinio žodyno naujajame leidime.

Ketvirtadienį išleistame šio žodyno leidime oficialiai pripažintos naujos „tweet“ reikšmės – šis žodis gali būti naudojamas kaip „Twitter“ žinutę įvardijantis daiktavardis arba jos paskelbimą nusakantis veiksmažodis. Į žodyną taip pat buvo įtraukta per 100 kitų naujų terminų. „Tweet“ buvo įtrauktas kartu su kitais naujadarais, apibūdinančiais įvairius dalykus – pradedant naujausiais technikos pasiekimais, baigiant subtiliais šeimos arba visuomenės santykių niuansais.

„Net jeigu daugelis žmonių nesidomi „Twitter“ ir galimybe susikurti jame savo svetainę, dabar jie galės sužinoti, ką reiškia „tweet“ – dėl to [šis žodis] ir atsirado žodyne“, – sako Peteris Sokolowskis (Piter Sokolovski), Merriam-Webster žodyno vyriausiasis redaktorius.

Tuo tarpu Londone leidžiamas Oksfordo anglų kalbos žodynas taip pat pripažino populiarėjantį socialinį tinklą, į savo glaustąjį leidimą šią vasarą įtraukęs žodį „retweet“ ir kitus su naujosiomis technologijomis susijusius terminus, tokius kaip „cyberbullying“ (kibernetinis priekabių ieškojimas), jau radusius vietą Merriam-Webster žodyne.