Scanpix

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) narė Asta Baukutė teigia, kad kai kurie animaciniai filmai daro žalą vaikams ir prašo atitinkamas institucijas imtis priemonių apsaugant vaikus nuo neigiamos informacijos.

“Vaikai beveik visą informaciją priima vaizdiniu pavidalu, o holivudiniai animaciniai filmai pateikia iškreiptą tikrovės vaizdą, juose ne tik smurtaujama, bet tą daro ir teigiami herojai, pervertinamos veikėjų galios, galima lyčių vaidmenų painiava, apstu erotinių scenų, akcentuojamos fizinės veikėjų savybės ir t. t.”, – kreipimesi į ŠMMK rašo parlamentarė.

Jos iniciatyva trečiadienį ŠMKK diskutavo, kaip apsaugoti vaikus nuo žalą darančių animacinių filmų.

“Kadangi įstatymai kuriami, kaip nubausti už jau padarytą įvairią žalą, tačiau nevykdoma prevencija, kad tos žalos apskritai nebūtų, t. y. kad jau vaikystėje vaikai suprastų, kaip iš tiesų dera elgtis ir pasaulį suprastų teisingai”, – tvirtino Seimo narė.

Keturis vaikus auginanti politikė teigė kartais pati negalinti vaikams paaiškinti, ar animaciniame filme rodomas meškiukas, ar liūtas, be to, negalinti paaiškinti vaikui, kodėl konfliktų negali spręsti daužant kitą plyta per galvą, kaip tai rodoma populiariame amerikietiškame filme apie Tomą ir Džerį.

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Paulius Subačius teigė, kad jų iniciatyva trys animaciniai filmai – “Sindbadas”, “Simpsonai” (TV3) ir “Drakonų kova” (LNK) – pripažinti netinkamais žiūrėti vaikams iki septynerių metų. Jie indeksuoti ženklu “N7″.

“Tėvai gauna informaciją, ir nors kiek modernesniuose televizoriuose ar prieduose gali nustatyti laiką, kad televizorius nebūtų įjungtas tuo metu”, – sakė P. Subačius.

Anot jo, sunkiau prižiūrėti retransliuojamas programas, nes jų yra net 150, be to, sunku jiems pritaikyti Lietuvos įstatymus, galima nebent uždrausti transliuoti visą programą, o ne atskiras laidas.

ŠMKK trečiadienį nutarė toliau svarstyti šį klausimą ir su atsakingomis institucijomis ieškoti išeities.

"Veido" archyvas

Lietuvos kino repertuarų fenomenas – animaciniai filmai. Jie užsiaugino ištikimą publiką ir lengvai parduoda daugiau bilietų už vaidybinius reginius.

Lietuviško kino topo viršūnėje patogiai įsitaisė holivudinė animacija. Tarp 30 lankomiausių filmų per nepriklausomybės laikotarpį randame net 16 animacinių atrakcijų. Pirmajame dešimtuke puikuojasi septyni animaciniai filmai, neturintys nė vieno gyvo aktoriaus. Šiemet tarp penkių sėkmingiausių premjerų matome animacinių komedijų pavadinimus: “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, “Bjaurusis aš” ir “Kaip prisijaukinti drakoną”. Užsienio ekspertams tai nesuprantamas fenomenas, nes nėra pasaulyje šalies, kurioje taip akivaizdžiai dominuotų animacija. Pasak “Forum Cinemas” projektų vadovo Gintaro Plytniko, artimiausi mūsų konkurentai pagal animacijos vartojimą gyvena Latvijoje ir Estijoje.

2009 m. lietuviško pardavimo čempionas “Ledynmetis 3″ (3,38 mln. Lt ir 232,7 tūkst. žiūrovų) JAV kino rinkoje kukliai šaldėsi tik 113 vietoje (196,6 mln. dolerių).

Lietuviška tarmė

Panašiai buvo žiūrima dauguma pažįstamų tęstinių nuotykių (“Šrekas Trečiasis”, “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, “Madagaskaras 2″), bet išradingesnės animacinės komedijos viršijo lūkesčius. Niekas nesitikėjo, kad taip solidžiai suskraidys kritikų sumenkintas “Kaip prisijaukinti slibiną” (217,6 mln. dolerių), vasarą sublizgėjęs fantastiškas “Bjaurusis aš” (248,3 mln. dolerių), o lapkričio pradžioje supermeniškas “Megamaindas” detonavo dar vieną pasididžiavimo bombą (46 mln. dolerių per tris dienas).

Naujausios premjeros statistika diktuoja keistesnes išvadas, nes į vaikišką pasaką mieliau ėjo vyresni kinomanai. 57 proc. “Megamaindo” auditorijos sudarė moterys, o tik 52 proc. žiūrovų buvo jaunesni nei 25 metų. Neabejotina, kad puikų startą lėmė jame skambantys Brado Pitto, Willo Ferrello ir Tinos Fey balsai. Studija “DreamWorks” nuo pat pradžių rinkodaros kabliukus dėliojo ties aktorių populiarumu.

Pas mus tokie triukai niekaip nepavyks, nes animacinis kinas taikliausiai siejamas su vaikais ir moksleiviais. Čia jis turi išskirtines lankomumo tradicijas, kurias palaiko į kiną jaunąsias atžalas rūpestingai vedantys tėvai. Į vaidybinį filmą dažniausiai einama poromis arba po vieną, o animacinė atrakcija privilioja visą šeimą ir bent dvigubai padidina bilietų pardavimą. Lietuvoje tik vienetai ką nors žino apie komikę T.Fey ir mažai kas skubės vien pasiklausyti energingojo B.Pitto balso. “Supermeno” neragavusiems tautiečiams “Megamaindas” gali pasirodyti per sūrus, bet jo rezultatams daugiausiai įtakos turės reklaminio anonso poveikis mažiausiems žiūrovams ir lietuviško dubliažo subtilybės.

Būtent įgarsinimas lemia animacinės komedijos pajėgumą konkuruoti, rodymo trukmę ir finansines galimybes. Lietuviai jau įprato prie mūsų kalba bendraujančių herojų, kai nereikia versti kiekvieno pokalbio ar aiškinti siužeto peripetijų šalia sėdintiems vaikams. Jiems nepatinka žiūrėti filmus su lietuviškais titrais, todėl nedubliuota animacija iš karto krinta į žemesnį pardavimo lygį. 350–400 tūkst. Lt ir 30–40 tūkst. žiūrovų kol kas yra aukščiausiai iškelta kartelė, kokią pavyksta pasiekti originaliais balsais bendraujantiems filmams. Sėkmingiausi lietuviškai kalbantys kūriniai renka tris–aštuonis kartus daugiau.

Blogas = geras?

Nesumeluota tiesa “Amerikoje – šnipštas, o Lietuvoje – hitas” mūsų repertuare pasitvirtino jau ne sykį. Užtenka prisiminti katastrofišką “Garfildą 2″, kurį išgelbėjo Andriaus Rožicko laisvai adaptuoti tekstai ir Vytauto Šapranausko balsinis šou. Kitas radikaliai skirtingai skanautas patiekalas vadinasi “Medžioklės sezonas atidarytas”: vos 85 mln. dolerių Amerikoje ir 112 mln. dolerių visame pasaulyje, o Lietuvoje Rolando Kazlo benefisas neįdomų, nuobodų ir štampais erzinantį filmą pavertė milijonieriumi (1,5 mln. Lt ir 153,5 tūkst. žiūrovų).

Atvirkštinis ir liūdnesnis pavyzdys – “Žaislų istorija 3″. “Pixar” studijoje atgimusi nostalgiška komedija šiemet užsitikrino absoliutaus rekordininko statusą. Net 1,06 mlrd. dolerių pasaulio kino teatruose į žaislų dėžes supakavęs filmas dabar užima penktą vietą visų laikų lentelėje ir pagrįstai tituluojamas pačiu sėkmingiausiu animacijos projektu. Bet štai prastesnių filmų išlepintai Lietuvai jis nepatiko ir pademonstravo sunkiai paaiškinamą rezultatą (555,5 tūkst. Lt ir 47,5 tūkst. žiūrovų), kuris tautiškai dubliuotos animacijos būryje laikomas nuviliančiu.

Svarbią reikšmę animacinio filmo likimui turi personažų išvaizda ir charizma. Dailininkai animatoriai tai žino, turi prisigalvoję įvaizdžio trafaretų ir stengiasi papirkti žiūrovus, kad jie pajaustų įdomius charakterius. Bilietus parduodantis herojus neprivalo būti simpatiškas ir gražus, bet jis turi sugerti žvilgsnius, savotiškai sužavėti ir padaryti deramą įspūdį. “Bjauriajame aš” veikia blogas, nemėgstamas ir geraširdis žmogėnas, sugebėjęs taip susidraugauti su Lietuvos žmonėmis, kad šie iš karto paaukojo milijoną. “Medžioklės sezone” traukos funkcijas atliko vienaragis elnias Eliotas, “Madagaskaro” paklausą suformavo chuliganų pingvinų gauja, o “Ledynmetis” visiems asocijuojasi su kankorėžius labiau už voveraites pamilusiu voverėnu.

Nebijome piratų

Svarbu paminėti, kad Lietuvoje leisti į repertuarą animaciją originalo kalba jau darosi rizikinga, nes trigrašį į kiaulės voro taupyklę gali įkišti internete besidauginantys piratai. Savo ruožtu lietuviškas įgarsinimas suteikia privilegijų nelygioje kovoje su filmų vagystėmis ir daro holivudinius animacinius reginius beveik nepažeidžiamus. Vasarą leidęs pasireikšti “Žaislų istorijai” ir “Šrekui”, šmaikštusis “Bjaurusis aš” vėlavo net tris mėnesius, bet nė trupinėlio nenukentėjo (jau 1 mln. Lt ir 80 tūkst. žiūrovų). Mūsų platintojai išnaudoja dubliažo suteikiamus privalumus ir sąmoningai vėlina filmų premjeras, derindami jas prie moksleivių atostogų ir apsaugodami nuo nereikalingos konkurencijos su kitais giminingo žanro filmais.

Bet štai su fanfaromis anonsuojamam ir jokių holivudinių investicijų neturinčiam rusų režisieriaus Andrejaus Končialovskio 3D animaciniam vaidybiniam karnavalui “Spragtukas” jau negalima vėluoti į naujametinę šventę. “ACME filmai” nepanoro rizikuoti dėl lietuviško įgarsinimo ir mėgins pasikinkyti “Kalėdų giesmės” aurą. Be Holivudo studijų finansinės paramos investuoti į dubliažą apsimoka tik visiškai neabejojant projekto atsipirkimu. Kaip matome iš pernelyg naivios belgiškos povandeninės fantazijos “Vėžliuko Semio nuotykiai” (250 tūkst. Lt ir 19 tūkst. žiūrovų) pavyzdžio, apsiskaičiavus labai lengva sumeškerioti nuostolį.

Animacinių istorijų įgarsinimo bumas atvėrė vartus Lietuvos aktorių ir dainininkų saviraiškai. Holivudo pinigai suteikė mūsų žvaigždėms šansą atskleisti naujus talentus ir išmėginti save vaidinant mažytėje studijoje prie mikrofono.

Veiksmingas animacinio personažo dubliavimas realiai turėtų būti prilyginamas rimtam vaidmeniui, traukiančiam žiūrovus ir parduodančiam bilietus.

Labai gaila, kad platintojai iki šiol neskiria deramo dėmesio filmus įgarsinančioms asmenybėms, kaip tą daro Holivudo rinkodaros mašina. Reklaminius plakatus jau seniai reikia marginti lietuviškomis pavardėmis ir naudotis jų populiarumu, kad bilietus pirktų ne tik animacijos žanro fanatikai. Padarykite eksperimentą ir paklauskite, kas įgarsino “Aukštyn”, “La troškinio” ar “Kung fu pandos” personažus, ir teisingų atsakymų tikriausiai neišgirsite, nes balsus skolinantys aktoriai geriausiu atveju tik išvardijami aprašymo paskutinėje eilutėje ir parodomi titrų pabaigoje, kai salėje nelieka žmonių.

Pirmasis lietuviškas animacinis miuziklas “Princesė ir varlius” (665,5 tūkst. Lt ir 59,6 tūkst. žiūrovų) būtų suviliojęs daugiau akių ir ausų, jeigu publika būtų žinojusi, kad pagrindinę personažę įgarsino ir įdainavo Jurga Šeduikytė (mažai kas atpažįsta jos balsą ir “Alisoje Stebuklų šalyje”). Dabar artėja diena, kai išgirsime antrą animacinį miuziklą su lietuviškai dubliuotomis arijomis. Šio filmo dubliažą režisuojantis A.Rožickas nuėjo atradimų keliu, Auksaplaukės gražuolės vaidmenį pasiūlydamas perspektyviai ir sparčiai populiarėjančiai specifinio balso devyniolikmetei dainininkei iš Ukmergės Ramintai Naujanytei-Bjelle, kurios talentą jau spėjo pastebėti scenos vilkas Andrius Mamontovas. Užtat jos raganiškąją motušę prakalbinsianti ir įdainuosianti Ilona Balsytė jau drąsiai galėtų žaisti Keistuolių teatro korta filmo reklamoje.

Ne mažiau įdomu, kaip Oskaro Koršunovo spektaklių nepakeičiamas veidas ir Igno Miškinio filmų etatinis dalyvis Dainius Gavenonis (pirmą kartą prie mikrofono) įgarsins “Megamaindo” charizmatiškąjį blogiuką, svajojantį pasisavinti pasaulį, bet vėliau išdrįstantį jį išgelbėti.

Lietuviškos slėpynės

Lietuvių animatoriai kol kas neskuba naudotis fenomenaliai išpopuliarėjusio žanro privalumais ir atkakliai slepia savo paslaptingąją kūrybą nuo repertuarinės šviesos. Juos tik retomis progomis įmanoma išvysti televizijos eteryje, tad nėra ko stebėtis, kai per vargus išleistų DVD rinkinių niekas nenori pirkti. Žinomiausias Lietuvos animatorius Ilja Bereznickas neseniai išlindo iš rūsio ir surengė kūrybos vakarą naujajame kino centre “Multikino”, nes jam rūpėjo bent minimaliai pareklamuoti prekybos vietose pasirodžiusią DVD kolekciją su kultiniu “Baubu” ir kitais geriausiais filmais.

Bet kas girdėjo apie lietuvių animatorius Nijolę Valadkevičiūtę, Algirdą Selenį, Jūratę Leikaitę? Aktyviai kuriantys, finansavimą gaunantys ir į tarptautinius festivalius išvykstantys dailininkai nesirūpina savo filmų sklaida tėvynėje.