Scanpix

Rusijos visuomenės rūmai prašo Lietuvos nešaudyti į Aleksandrovo ansamblį – tokia žinia pasklido rusiškuose interneto plotuose. Propaganda ne visuomet paiso logikos – kaip galima šaudyti į tai, ko Lietuvoje nebus?

Į Rusijos armijos Aleksandrovo ansamblio choro sužlugusias gastroles sureagavo Rusijos visuomenės rūmai. Tai įstaiga, kuri užsiima valdžios ir visuomeninių organizacijų interesų derinimu, dalį jos narių skiria Rusijos prezidentas. Kaip skelbia pranešimai, Visuomenės rūmai ketina kreiptis į Lietuvos kultūros ministrą Šarūną Birutį su prašymu atšaukti gruodžio 6-ąją numatyto koncerto Visagine draudimą. Teigiama, kad „Lietuvos valdžia uždraudė ansamblio turnė, prilyginusi gas­troles okupacijai, o patį kūrybinį kolektyvą pavadinusi agresoriaus armija“.

Akivaizdu, kad tokios propagandinės formuluotės paveikesnės nei korektiškas įvykių aprašymas. Lietuvos valdžia čia dėta tik tiek, kad Kultūros ministerijai pavaldus Visagino kultūros centras atsisakė suteikti ansambliui salę. Tačiau didelio masto gastrolių idėją palaidojo patys turo organizatoriai – privati Latvijos firma „ART Music“. Nuogąstaujant dėl galimų visuomenės protestų, pradžioje norėta surengti uždarą renginį, į kurį patenkama su kvietimais, tačiau atsisakius privatiems organizatoriams, – Pramogų  bankui, „Compensai“, – koncertas apskritai atšauktas.

Ansamblio gastrolės Latvijoje irgi pakibo ant plauko: šalies užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius  pareiškė, kad koncertas gali būti neleistino pobūdžio, nes pasirodymai grindžiami ideologine koncepcija, aktyviai propaguojančia Rusijos armijos galią, ir tai neadekvatu Baltijos šalių istorijos kontekste.

Rusijos kariuomenės kadrams priklausančių dainininkų repertuare – daina „Mandagūs žmonės“, kurios turinys tiesiogiai siejasi su Rusijos agresija prieš Ukrainą: Krymo okupaciją 2014 m. įvykdę rusų kariškiai be atpažinimo ženklų buvo ironiškai praminti „mandagiais žmonėmis“.

Aleksandrovo ansamblis, be kitų kraštų, šįmet gastroliavo Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Moldovoje. Protesto piketų būta Lenkijoje. Piketus Čekijoje organizavęs Tomašas Pešinskis taip apibūdino Rusijos kolektyvą: „Galbūt, esant kitokiai padėčiai Europoje ir pasaulyje, mes juos laikytume muzikantais, tačiau dabar jie mums – hibridinio karo batalionas ir jų turnė mes laikome karine operacija“.

Aleksandrovo ansamblio koncertinės grupės nėra vieninteliai rusų atlikėjai, dėl kurių protestuojama pasaulyje.

Šįmet sausio 29 d. Niujorko Metropoliteno operoje po Piotro Čaikovskio operos „Jolanta“ spektaklio į sceną išėjo JAV gyvenantis rusų kilmės verslininkas Romanas Torgovickis, nešinas plakatu, kuriame buvo pavaizduoti į Hitlerį panašaus Vladimiro Putino karikatūra ir dvi spektaklio žvaigždės: dirigentas Valerijus Gergijevas ir dainininkė Ana Netrebko. Plakato užrašas skelbė, kad šie atlikėjai palaiko V.Putino agresiją prieš Ukrainą. R.Torgovickis buvo suimtas (kaip ir po ankstesnės savo akcijos Bostone), tačiau nė vienu atveju reikalas nenuėjo iki teismo. A.Netrebko išties yra paaukojusi lėšų Donecko operai, kai mieste jau šeimininkavo Rusijos armija ir vietos kolaborantai, tačiau dainininkė paskui bandė atsiriboti nuo politikos – esą tai grynai humanitarinis veiksmas.

O V.Gergijevas, kuris 2008-aisiais palaikė Rusijos agresiją prieš Gruziją, taip pat 2014 m. parašu pritarė Krymo okupacijai, žadino protesto bangas ir Lietuvoje. 2012 m. sausio 13 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje V.Gergijevas dirigavo Sankt Peterburgo Marijos teatro orkes­trui. Koncertas vis dėlto buvo pradėtas tylos minute, tačiau norintiems uždegti scenoje žvakučių nebuvo leista jų įsinešti – administracija nurodė į priešgaisrinės apsaugos taisykles.

Rusijos propogandai anksčiau Lietuvoje išvis nebuvo priešinamasi. Antai Rusijos desantininkų siautėjimą Čečėnijoje šlovinančio ansamblio „Liube“ koncertas Kaune vyko 2005 m. Kovo

11-ąją. Taip pat 2006 m. vasario 16 d. Šiauliuose koncertavo dainos „Gimęs SSRS“ autorius Olegas Gazmanovas.

„Liube“ kūrinys, kuriame dainuojama apie Rusiją „nuo Volgos iki Jenisiejaus“, nebuvo toje šalyje palaikytas provokacija, nors nurodytose ribose išsitenka mažiau nei pusė Rusijos teritorijos. Dabar „Liube“ pasitaisė politiškai, bet ne geografiškai – dainuoja apie Rusiją „nuo Krymo ligi Jenisiejaus“.

Ansamblis. „FortVio“ nariai prisimena, kad sunkiausia susikaupti ir „neišbyrėti“ buvo tuomet, kai po pergalių užsienio konkursuose šuoro tėvynėje muzikantus pasitiko abejinga tyla.

Praėjusią savaitę fortepijonis trio „FortVio“ vienintelis iš muzikos atlikėjų šįmet buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės premija. Valstybinio lygio pripažinimas tris draugus – pianistę Indrę Baikštytę, smuikininkę Ingridą Rupaitę-Petrikienę ir violončelininką Povilą Jacunską pasiekė pačiu laiku: jų ansamblis ruošiasi išleisti antrą lietuviškos kamerinės muzikos kompaktinę plokštelę, be to, derina repertuarą dešimtmečio jubiliejiniam koncertui, kuris Nacionalinėje filharmonijoje turėtų įvykti maždaug po metų.

„Jau girdėjome klausimų, kodėl tokiems jauniems, kodėl taip anksti… Tačiau premijos prasmingiausios būtent tuomet, kai skatina žmones dirbti toliau, o ne pasiekia juos kaip seniai pelnytas atlygis“, – svarsto pianistė Indrė.

Fortepijoninis trio „FortVio“ susibūrė jo nariams, buvusiems „čiurlioniukams“, studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu visi trys ansamblio nariai joje dėsto patys ir netgi dirba toje pačioje – Kamerinio ansamblio katedroje. Tačiau groja skirtinguose orkestruose: violončelininkas Povilas griežia Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, o Ingrida yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro smuikininkė.

Ansambliečiai teigia, kad išlaikyti daug metų darniai grojantį muzikinį kolektyvą reikalauja ne mažiau pastangų, nei išlaikyti santykių darną šeimoje. Juolab visi ansamblio nariai  turi po dvi tris darbovietes.

„Tačiau pirmiausiai esame draugai ir bendraminčiai, todėl rasti laiko bendram muzikavimui nėra sunku. Jei reikia – susitinkam repetuoti akademijoje naktimis arba septintą ryto. Su Indre esame bendraklasės, draugaujam nuo mokyklos suolo, tik Povilas – keleriais metais jaunesnis“, – neslepia I.Rupaitė.

2006-ųjų pradžioje studentai, paakinti Indrės mamos – profesorės Dalios Balsytės, ėmė drauge ruoštis tarptautiniam Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursui. Jame jaunieji muzikantai laimėjo pirmą vietą. Jau tuomet kamerinių ansamblių žiuri pirmininkas prof. Avo Kuyumjianas iš Austrijos pabrėžė, kad šis trio spinduliuoja labai gerą, sielą gydančią energiją. Kilo dar didesnis įkvėpimas groti…

Nuvažiavę į tarptautinę vasaros muzikos akademiją Reichenau mieste Austrijoje, muzikantai ten pat surengtame konkurse atliko neseniai išmoktą Josepho Haydno kūrinį, o kitą rytą sužinoję, kad konkursą laimėjo, patys tuo negalėjo patikėti. Rudenį buvo apdovanoti dar viename tarptautiniame Johanneso Brahmso konkurse Austrijoje: tuomet jau skraidė kaip ant sparnų.

„O tada nusileidi Vilniaus oro uoste laurais aptekęs ir dairaisi, kur tas raudonas kilimas, kur dūdų orkestras… Nei vieno, nei kito nėra. Netrukus įsitikini, kad ir muzikantų pergalės Lietuvoje įdomios tik patiems muzikantams. Tuomet nebelieka motyvacijos, nusvyra rankos. Siūlai tarptautinių laureatų koncertą už tris šimtus litų, bet niekam jo nereikia“, – prisimena Povilas.

Po pirmojo pergalių antplūdžio būta ir nesėkmių, kai trio nepatekdavo netgi į antrąjį konkurso turą. Tuomet išlaikyti tikėjimą savo jėgomis ir „neišbyrėti“ būdavo dar sudėtingiau… Vis dėlto šiandien „FortVio“ muzikantai tvirtina, kad pralaimėjimai irgi buvo reikalingi: jie leido pajusti, kad yra žmonių, palaikančių kolektyvą ir tokiomis nedėkingomis akimirkomis.

„Kai po ilgo tylos laikotarpio vėl susitikome akademijos auditorijoje, po pirmų kartu sugrotų akordų neišlaikę puolėm vienas kitam į glėbį kartodami, kaip to skambėjimo pasiilgome“, – pasakoja Ingrida.
Lietuvoje žinomi trys profesionalūs fortepijoniai trio: Armonų trio, „Kaskados“ ir „FortVio“. Kadangi visi jie – skirtingų kartų muzikantų, klausytojų auditorijos irgi šiek tiek skiriasi. Tad aštrios tarpusavio konkurencijos nėra, vietos po saule visiems užtenka. Kaip akademijos dėstytojai, ansamblio nariai netgi džiaugtųsi, jei jų studentams pavyktų sukurti dar vieną panašų ilgai gyvuojantį ansamblį.

Fortepijoniniai trio nėra nuskriausti repertuaru: šiai atlikėjų sudėčiai kompozitoriai rašo muziką jau nuo klasicizmo epochos pradžios. Apskritai fortepijoniniai trio kilę iš šeimyninio muzikavimo tradicijų, o profesionalioje scenoje panašūs ansambliai pradėjo rodytis tik nuo kompozitoriaus J.Haydno laikų. Šiuo metu Vakarų Europoje gausu prestižinių kamerinių ansamblių festivalių, ką jau kalbėti apie kamerinei muzikai skirtas puikios akustikos koncertų sales.

Tačiau Lietuvoje, kur namų muzikavimo tradicijos istoriškai nebuvo plačiai įsišaknijusios, kamerinės muzikos mėgėjų ir šiandien nėra daug, o klasikos gerbėjai pirmenybę teikia simfoninių orkestrų koncertams. Pastarieji labiau matomi ir rėmėjų, todėl „FortVio“ nariai laimingi atradę savo mecenatą – verslininką, vieną koncertų salės „Piano.lt“ įkūrėjų Joną Žiburkų. Tai jo dėka trio stygininkai gali griežti nuostabiais devyniolikto amžiaus pabaigos Prancūzijos meistrų pagamintais instrumentais.

„Piano.lt“ salėje su prabangiu „Fazioli“ fortepijonu buvo įrašyta ir „FortVio“ kompaktinė plokštelė. Būtent fortepijonai, kurių kokybei labai jautri pianistė I.Baikštytė, apriboja galimų trio koncertinių erdvių pasirinkimą Lietuvoje.

„Su styginių kvartetu „ArtVio“ vasarą esame groję netgi rugių lauke. Tačiau fortepijoninio trio pasirodymui būtinas padorus koncertinis fortepijonas, o jo dėl vieno koncerto į laukus tikrai niekas negabentų“, – juokiasi P.Jacunskas.

Muzikantai pasakoja, kad nauju smuiku ir violončele kone labiausiai apsidžiaugė būtent pianistė Indrė, nes prie kokybiškų, garsiai grojančių styginių jai priderinti tinkamą fortepijono skambesį tapo gerokai lengviau.

„Kai Ingrida su Povilu užgrojo naujaisiais instrumentais, man siela uždainavo. Nebereikia savęs prilaikyti, stengiantis skambinti tyliau, galiu laisvai muzikuoti ir džiaugtis. O tada atsiveria daugybė naujų tembrinių galimybių“, – įsiterpia pati I.Baikštytė.

Ar fortepijoniniame trio pianisto žodis visada būna galutinis? „Nebūtinai, tačiau mūsų ansamblyje taip susiklostė, kad vadybininkės darbas patikėtas man. Kai tuo užsiima visi, reikalų galai nebesueina, pasimeta. Tačiau tai neturi jokios įtakos muzikavimui: scenoje visi esame lygiaverčiai partneriai, dėl bendro rezultato pasiryžę kompromisams“, – tvirtina Indrė.

Žinoma, niekas neabejoja, kad turėti profesionalų vadybininką, ieškantį progų koncertuoti, o patiems užsiimti vien „si bemoliais ir fa diezais“ būtų gerokai paprasčiau. Siūlyti savo paslaugas muzikantams nėra smagu – kiekvienąkart tenka peržengti orumo barjerą.

„Tarkim, išleidome savo kompaktinę plokštelę, tačiau kol kas niekas nepasiūlė jos pristatyti. Darysime tai patys ir, žinoma, nemokamai. Lengviausia būtų gauti salę Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau joje susirinktų vien mūsų kolegos dėstytojai ir studentai, o norėtųsi platesnės kamerinės muzikos mėgėjų auditorijos. Tačiau tam tinkamos salės nuoma kainuoja. Tarkim, už koncertą Vilniaus rotušėje, kur bilietai dažniausiai nepardavinėjami arba jų kaina tebūna simbolinė, turėtume iš savo arba rėmėjų kišenės pakloti 2 tūkst. Lt (beveik 600 eurų). Po Šv. Kotrynos bažnyčioje surengto pirmojo „FortVio“ rečitalio, iš surinktos bilietų kasos atskaičiavus mokesčius, mums trims teliko 99 Lt. Honoraro net nesidalijome: po koncerto pasėdėjome kavinėje“, – prisimena I.Rupaitė-Petrikienė.

I.Baikštytė džiaugiasi, kad šalies miestelių kultūros centruose randasi salių su tinkamais skambinti fortepijonais, nors dažniausiai jie perkami kabinetiniai, o ne koncertiniai. Sostinėje taip pat daugėja vietų su padoriai skambančiais instrumentais: fortepijoniniai koncertai jau rengiami ir Vytauto Kasiulio muziejuje, ir Valdovų rūmuose. Tačiau koncertinių organizacijų, galinčių pasiūlyti atlygį kamerinės muzikos atlikėjams, tėra vos kelios: Nacionalinė filharmonija, Kauno filharmonija ir Klaipėdos koncertų salė. Kiekvienoje jų yra galimybė pasirodyti ne dažniau nei kartą per trejus metus. O kur atlikėjui užsidirbti likusiu metu?

„Užregistravau mūsų ansamblį tinklalapyje ~versliukai.lt~ ir nuo to laiko reguliariai gaunu laiškų su pasiūlymais groti vestuvėse, nes tuoktuvių ceremonijos dvarininkų stiliumi dabar labai populiarios. Dažniausiai siūlytojai tikisi, kad fortepijoninis trio į nuošalią provincijos bažnyčią už juokingą atlygį atsigabens ir nuosavą fortepijoną“, – su šypsena pasakoja I.Baikštytė.

Tačiau muzikantai džiaugiasi, kad jų nepamiršta lietuvių kompozitoriai. „FortVio“ turi ir specialiai jam dedikuotą kūrinį, kurį parašė kompozitorius Jurgis Juozapaitis. Šis kūrinys vadinasi „Trys nuotaikos“, o trio nariai iki šiol neišsiaiškina, kuri nuotaika kuriam iš jų skirta. Koncertuose „FortVio“ dažnai atlieka ir Anatolijaus Šenderovo bei Fausto Latėno kūrinius, kurie sulaukia puikių atsiliepimų.

Trio karjerai padeda ir draugystė su violončelininku Davidu Geringu, kurio pastangomis atlikėjai gauna kvietimų groti bendruose koncertuose užsienyje. Žymus violončelininkas padėjo ansambliečiams rasti užsienyje ir vertus įsigyti kokybiškus instrumentus.

Nuo 2012 m. trio „FortVio“ dalyvauja tarptautinėje ECMA (~European Chamber Music Academy~ / Europos kamerinės muzikos akademija) programoje. Šios organizacijos centrinė būstinė yra Vienoje, o jos veikloje dalyvauja įvairių Europos šalių muzikos akademijos. Atrinkti kolektyvai per dvejus metus dalyvauja mažiausiai aštuoniose meistriškumo kursų sesijose, vykstančiose skirtingose valstybėse. Taip trio nariai jau tobulinosi Anglijoje, Austrijoje, Norvegijoje. Būtent ECMA programos dėstytojams jie dėkingi už galimybę ugdyti kamerinio muzikavimo profesionalumą.

„Žinoma, savojo instrumento profesionalais buvome ir iki dalyvavimo ECMA programoje, tačiau muzikuojant ansamblyje reikia šio to daugiau – gebėjimo preciziškai girdėti vienas kitą. Ir jeigu nors vienas iš mūsų dėl kažkokių priežasčių daugiau nebegalėtų groti kartu, pamainos jam neieškotume – „FortVio“ tiesiog nebeliktų“, – bendrą kolektyvo apsisprendimą išdėsto I.Baikštytė.

Renata Baltrušaitytė