Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Lietuva, žadėjusi tapti ekonomiškai stipresnė ir klestinti sveikatos apsaugos srityje, trypčioja ties katastrofos riba: me­di­kams emigruojant ir senstant periferijos gyventojai skandinami tuberkuliozės liūne, tęstinę sveikatos apsaugos po­li­tiką iki šiol graužia alzheimeris, o įstrigę e. sveikatos ir elektroninio recepto projektai jau pašiepiami kaip šalies gėda.

Komiška, bet sveikatos reforma, turėjusi pa­cientą ginti ir stiprinti, per pastarąjį dešimtmetį jį tik dar labiau susargdino. Dėl medikų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos tapo ne­be­­prieinamos: vizito pas šeimos gydytoją iki šiol ten­ka laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą spe­cialistą – ir keletą mėnesių. Gyventojų ap­klau­sos rodo, kad, numoję ranka į valstybinę, ko­ne 6 proc. pacientų pasuko į privačią me­di­ci­ną.

Ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis.

Chaotiška situacija susiklostė sveikatos ap­sau­gos ministrams nesilaikant tęstinės politikos. Su kiekvienu nauju prasidėdavęs laikotarpis baig­davosi daugmaž taip pat. Būtent tai ir lėmė mo­nopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžiniš­ką korupciją ir medikų emigraciją dėl mažų al­gų.

Nejau nebuvo galima pasitelkus Europos Są­­jungos struktūrinių fondų paramą bent kiek pri­artėti prie šias problemas išsprendusių estų, ku­rie prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas?

Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Ma­žes­­nė­se li­go­ninėse liko tik slauga. Lietuva prie to pereiti iki šiol nesugebėjo.

Esminių pokyčių nesiimta

Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą da­ly­­vauja jau trečiame ES fondų investicijų laikotarpyje, tačiau, kaip pastebi Nacionalinės sveika­tos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius, gau­tos lėšos investuotos į neperspektyvias sritis: dau­giausia į pastatų infrastruktūrą.

„Be abejo, tai labai gerai, bet taip ir nesusivok­ta, nerasta politinio ryžto atlikti teisingų po­­litinių sprendimų reformuojant sveikatos sek­torių“, – kritikos negaili prof. Irena Mi­se­vi­čienė.

Nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Žinant, kad ES paramos teikimas – laikinas, ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis. Tačiau lėšų nebebus, nes ES milijonų aruodai bus išsemti: teliko ketveri me­tai ES struktūrinių fondų paramai panaudoti, bet susidaro įspūdis, kad pasirinkti kiti priori­tetai, nei reikėtų Lietuvos sveikatos sektoriui.

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ES paramos skyriaus duomenis, nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis Antanas Matulas neslepia, kad kiekvieno euro skyrimas – sveikatos mi­nis­tro kompetencija, o kartu tai ir priežastis, ko­dėl jie taip trumpai išsilaiko poste (per 25-erius metus – 17 ministrų). Situacija, parlamentaro ver­tinimu, dar galėtų pasukti reikiama linkme, tačiau tam reikėtų pertvarkos.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Vals­tybinė ligonių kasa, o ministerijai liktų kon­trolės funkcija. Beje, panaši sistema veikia Es­ti­joje, Slo­vėnijoje bei kitose šalyse, tačiau ne taip se­niai ministerijoje kojas apšilęs Juras Po­že­la už­siėmęs šiek tiek kitokiais reikalais: dėl jau­nys­tės ir patirties stokos kritikuojamas sveika­tos ap­saugos ministras socialiniame tinkle skai­čiuo­ja ne sveikatos apsaugos, o asmeninius sa­vo žingsnius. Vidurkis per dieną – beveik 9 tūkst.

Kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol.

Taigi kol ministras žingsniuoja, sveikatos ap­saugos viceministras Valentinas Gavrilovas ar­gumentuoja, kad paskutinio ES finansavimo lai­kotarpio lėšos skirtos dviem kryptims: netolygumui mažinti (visiems Lietuvos gyventojams suteikiant kiek įmanomą vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų) ir sveikam gy­ven­tojų senėjimui užtikrinti (gerontologijos paslaugoms jau pagyvenusiems žmonėms).

Su globaliomis problemomis susidurianti Lietuva netrukus, kaip ir visa Europa, pajus dir­­bančiųjų ir senjorų disproporciją, taigi sveikatos sistemai būtų tikras išganymas nuimti nuo jos dešimtmetį neveiksnų e. sveikatos (elek­troninės sveikatos) prakeiksmą.

Gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga neslepia, kad jo kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol: „Svarstau, jei taip koks verslas ap­skaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek laiko, ar nebūtų penkis kartus iš eilės bankrutavęs? Maža to, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai sistemai kurti, jos išverstų iš kojų.“

27 mln. eurų paleisti vėjais, o rezultato vis nė­ra. A.Matulas tikina, kad šiuo metu atsakymo lau­kiama iš Valstybės kontrolės, bet iš tiesų reikė­­tų kreiptis tiesiai į prokuratūrą. Pakanka tik įsi­­vaizduoti, kokios galimybės atsivertų, jei me­di­kas, o kartu ir pats pacientas, per mobiliuosius įren­­ginius galėtų stebėti kraujospūdį, širdies rit­mą, jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Galbūt tai netgi leistų išvengti nereikalingų vizitų į gy­dy­mo įstaigą? O jei tokie duomenys būtų kaupia­mi, matyt, būtų galimybė daug paprasčiau gau­ti svei­katos pažymą ir kitus reikalingus do­ku­mentus.

Naujasis ministras – visų lauktas išganytojas?

Svarstydama, kuria kryptimi pasuks Lie­tu­vos sveikatos sistema, I.Misevičienė nėra nusitei­kusi labai optimistiškai: „Jei ir toliau neturėsime išmintingų politikų ir sveikatos ministrų, esminių reformų nebus.“

Sveikatos sektoriaus profesionalų, turinčių pa­tirties, šiandien SAM sako pasigendantys ir ki­ti pašnekovai: už sveikatą ir maisto saugą at­sakingas Europos Komisijos komisaras Vy­tenis Povilas Andriukaitis, A.Matulas ir kt.

„Anksčiau partijose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito dar­bo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abe­­­­joju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties“, – ironizuoja mediko išsilavinimą tu­rintis A.Matulas.

Tačiau sveikatos ministru paskirtas J.Požela tikina neketinantis žlugdyti privačios medicinos, nežada uždarinėti ir mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vy­riau­sybė. Galbūt būtent jis išdrįs priimti drąsius, nors ir nepopuliarius sprendimus?

I.Misevičienė sako, kad pirmieji ministro J.Po­­­žėlos žingsniai jai padarė įspūdį: jie tvirti ir kol kas labai teisingi. Gal SAM ministru paskyrus jauną energingą asmenį, suprantantį pa­grin­dinius sveikatos sistemos funkcionavimo prin­ci­pus, išmanantį vadybą, besiremiantį kom­pe­ten­tinga komanda, tinkamai atsovaujantį sveikatos klausimams Vyriausybėje ir pasiryžusį imtis tik­rų sveikatos reformų, dar ne viskas prarasta?

A.Matulas nėra toks optimistas: jo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje val­dan­tieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad ke­i­tėsi ministrai, bet ir todėl, kad jie vykdė vie­na kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ig­no­ruoti privačią mediciną V.P.Andriukaitis iš­ei­da­mas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pa­reiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtamų pakitimų. Bet Rimantė Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama.“

Buvęs medikas sako, kad visų ankstesnių svei­­­katos ministrų bėda – neracionalus lėšų nau­­dojimas. I.Misevičienė siūlo esant nedideliam sveikatos sektoriaus finansavimui vadovautis Europos naujosios sveikatos politikos gairėmis „Sveikata 2020” ir įgyvendinti principą „sveikata visose politikose”.

Abu pašnekovai sutaria, jog lėšų poreikis sveikatos sektoriui didės ir ateityje, juolab kad pinigų sveikatos sistemoje šiandien tiek mažai, kad išlaikyti gerą specialistą, netgi slaugytoją, nebeįmanoma.

Lemiamas Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Pas mus šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Pran­cū­zi­joje, kitaip organizuotas medicinos sistemos dar­bas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės į namus išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lie­tuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugo­me.

Bene mažiausiai Europoje atlyginamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mo­kosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį. Taigi po­kyčių reikėtų šiek tiek anksčiau, nei iš Lietuvos išvyks paskutinės slaugė.

„Panaikinus biurokratinius suvaržymus me­dikams, įtvirtinus paskolų sistemą būsimiems gy­dytojams, kurie vėliau atidirbtų kelerius me­tus periferijoje, griežtinant gyventojų sveikatos pa­tikrą (tas, kuris savęs netausoja – rūko, svaiginasi alkoholiu ar nesitikrina pagal prevencines pro­gramas poliklinikoje, turėtų mokėti didesnę svei­katos draudimo įmoką, nei motyvuotas dėl sa­vo sveikatos) – galime išbristi”, – mano A.Ma­tu­las.

25 metus gydytoju chirurgu dirbantis Lie­tu­vos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo va­dovas Eduardas Pabarčius iki šiol stebisi, ko­dėl Lietuvoje skirtingų ligų gydymas kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu, ir klausia, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Eu­ropos Sąjungoje.

„Gydant žmones nebeliko žmogiškumo, tik bėgančios biudžeto eilutės ir lėšų skirstymas, kurį vykdo valdininkai“, – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą siūlo pašnekovas.

Tačiau kai vidutinė sveikatos apsaugos mi­nistro kadencija Lietuvoje – tik pusantrų metų, tai tampa rimtu iššūkiu.

Shutterstock

Priklausomybė. „Artimųjų prašymai liautis gerti dėl priklausomybės kenčiančiam asmeniui dažnai skamba kaip daug kartų girdėtas fonas, neturintis jokio reikšmingo svorio“, – tikina pats prieš aštuonetą metų kunigystę ir aplinkinių pasitikėjimą dėl priklausomybės praradęs kunigas Kęstutis Dvareckas.

Laiku atsitiesęs ir „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, skirtą panašaus likimo žmonėms, įkūręs Kęstutis šiandien atsakingas už daugiau nei dviejų dešimčių žmonių likimus.

„Simboliška, kad mūsų bendruomenė įsikūrusi virš šarvojimo salės“, – pokalbį apie priklausomybes, kurios dažną ir atveda prie ribinių situacijų, pradeda šeštus metus nuo alkoholio, psichotropinių vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimo besivaduojantiems asmenims padedantis kunigas.

Pirmą pusmetį jo įkurtos bendruomenės gyventojams pagalbą ir reabilitaciją teikia dvylikos profesionalių specialistų komanda (psichiatrai, psichologai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai ir pan.), po to laukia integracijos programa, padedanti sugrįžti į visuomenės gyvenimą. „Perėję reabilitacijos ir integracijos etapus žmonės privalo pradėti legaliai dirbti, susidurti akis į akį su antstoliais, paliktomis skolomis“, – pasakoja pats šiuos etapus įveikęs dvasininkas.

Paklaustas, kokios priežastys atveda žmones į šiuos laikinuosius namus, K.Dvareckas mini dažnai tik išoriškai patogų, tačiau giliai viduje daug nusivylimų slepiantį visuomenės gyvenimą. Bėgdami nuo vidinių konfliktų, jo nuomone, žmonės kurį laiką gyvena gana neblogai, tačiau ilgainiui tampa per sunku, tuomet ir suklumpama.

Kaip veiksnius, prisidedančius prie priklausomybių klestėjimo, pašnekovas mini nepakankamą asmens savivertę ir darboholizmą. Lietuvoje, jo vertinimu, tai ypač paplitę: „Daug ir kruopščiai dirbantys asmenys įprastai užgeria savaitę, o paskui jiems vėl nieko neprikiši: pavyzdingi, geri, bet gyvenantys jau su slegiančiu kaltės jausmu.“

Didžioji dalis asmenų bendruomenės duris praveria nebeturėdami kur eiti, kitus priverčia artimieji, tačiau, kaip tikina K.Dvareckas, šiuo atveju svarbu, kad žmogus pokyčių norėtų pats dėl savęs.

„Retai kur dar prie pietų stalo pamatysite tokio skirtingo socialinio sluoksnio žmonių. Didžioji jų dalis turi aukštąjį išsilavinimą: gydytojai, aukšto rango pareigūnai, kunigai, mokytojai, menininkai, taip pat ir socialiai pažeidžiami asmenys – našlaičiai, kaliniai“, – apie priklausomų asmenų bendruomenę pasakoja kartu su ja gulantis ir keliantis kunigas.

Paklaustas, ką tokio reikėtų pasakyti artimam, nuo vienokios ar kitokios priklausomybės formos kenčiančiam asmeniui, kad jis pasiryžtų susiimti ir keistis, pašnekovas sako turintis blogų žinių. „Nuliūdinsiu, bet artimųjų žodžiai priklausomybę patiriančių asmenų neveikia. Ko tik nebūna išbandę šeimos nariai, pradedant grasinimais, kad namo neįleis, baigiant meilės prisipažinimais… Liūdna, bet tai nedaro jokio poveikio. Priklausomybę patiriantiems asmenims šeimos narių žodžiai skamba kaip fonas: nors ir grasina neįsileisti girto į namus, naktį vis tiek duris atrakina, o ryte sultinio įpila, drabužius išplauna ir išlygina, tai kodėl turėčiau negerti?“

Taigi iš kunigo lūpų nuskamba šiek netikėta ir šokiruojanti išvada: būtent netinkamas šeimos narių elgesys ir gali leisti artimo žmogaus priklausomybei tarpti daugelį metų. Siekiant tai pakeisti, jau kuris laikas dirbama ir su priklausomų asmenų artimaisiais (tarkime, alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija „Al-Anon“ vienija panašaus likimo žmones, kurie gauna žinių ir patarimų, kaip gyventi šalia girtaujančių asmenų, keisti savo, o laikui bėgant – ir jų elgseną). Taigi kartais pakeliui link norimo pokyčio reikia visai nedaug: pasirūpinti savimi ir liautis aptarnauti girtaujantį asmenį.

Iliustruodamas šį teiginį K.Dvareckas pasakoja apie vieną motiną, kuri daug metų kentė į narkomanijos liūną įklimpusio sūnaus psichologinį ir fizinį terorą: „Jai negelbėjo niekas, todėl nusprendė įsiklausyti į mūsų bendruomenėje išgirstą patarimą – nustojo skalbti ir gaminti valgį. To pakako, kad sūnus susierzintų ir išjudėtų.“

Pašnekovo teigimu, gyvendamas su sergančiu asmeniu ilgainiui ir pats imi elgtis liguistai: prisiimi atsakomybę už jo žodžius, veiksmus ir pan. Blogiausia, ką artimas žmogus gali padaryti, yra gesinti pasekmes. Pavyzdžiui, įvykus eismo įvykiui gelbėdama neblaivų vairuotoją žmona sutinka prisiimti atsakomybę ir praranda savo vairuotojo pažymėjimą, o vyrui toliau sudaromos sąlygos sėkmingai girtauti. Todėl tikėtina, kad ir ateityje jis sės prie vairo neblaivus.

Nuo priklausomybės kenčiančiam asmeniui ir taip sunku (toks asmuo sunkiai susieja savo pasirinkimą su pasekmėmis, taigi jei žmogus buvo atleistas iš darbo, tikėtina, jog tvirtins, kad į jo vietą buvo pasodintas vadovo pažįstamas; jei prarado teises – sakys, kad policija be reikalo prisikabino ir pan.), o jei dar artimieji darys meškos paslaugą, žmogus įstrigs ilgam.

Viena didžiausiu bėdų, pasak K.Dvarecko, ta, jog kalbėdami su priklausomybę patiriančiais asmenimis sveiki visuomenės nariai nenori suvokti, kad šie serga. „Dažnai nusiviliama, nes žmogus pažadėjo negerti, o vis tiek nesiliauja… Gal jis ir stengėsi, bet juk negali kaltinti sergančiojo. Deja, didžioji dalis artimųjų to nesuvokia“, – apibendrina pašnekovas ir priduria, jog ilgą laiką žmogui vartojant psichotropines medžiagas ar alkoholį pažeidžiamos smegenys, o tam, kad jos atsigautų, reikia laiko.

Septintus metus Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ laikinuosiuose namuose dirbanti psichologė Elžbieta Malūnavičienė antrina, kad smegenyse formuojantis naujiems įpročiams (žinome, kad negalime eiti per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, bet ne visada šių taisyklių laikomės) natūralu prisiminti ir senuosius, taigi atsiranda rizika paslysti (tai patiria apie 80 proc. iš priklausomybių besivaduojančių žmonių), bet niekada nevėlu sugrįžti į pratęsti gydymą.

Žinant, kad mūsų šalyje vienam šalies gyventojui per metus vidutiniškai tenka 15,2 litro alkoholio, aiškinti, kodėl tiek daug žmonių patiria psichikos ir elgesio sutrikimų, lyg ir nebereikia.

Kaip pastebi Valstybinio psichikos sveikatos centro Priklausomybės ligų skyriaus psichologė Lina Ignatavičiūtė, Lietuvoje alkoholizmo problema gerokai didesnė, nei atskleidžia statistika: „Kadangi priklausomybė vystosi gana ilgai, jau kuris laikas pastebima itin niūri tendencija: nuo priklausomybių kenčiantys asmenys, net ir patirdami psichozes, nesikreipia į medikus (siekia, kad neliktų įrašų asmens medicinos bylose), taigi su egzistuojančia problema užsidaroma namie, o tai labai pavojinga.“

Kaip matyti iš Lietuvos statistikos duomenų, šalies kaimuose prasigėrusių asmenų problema, priešingai, nei įprasta manyti, šiandien gerokai mažesnė nei mieste. Specialistai linkę tai aiškinti mažesniu alkoholio prieinamumu (parduotuvės įsikūrusios atokiau nuo gyvenviečių, darbo laikas neprilygsta didiesiems prekybos centrams), o mieste panašių sunkumų nekyla.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas mano, kad ši praktika itin pasiteisintų ir mieste. Dar labiau apribojus alkoholio prekybą iki tam tikros valandos ir pardavinėjant jį tik tam skirtose, specializuotose parduotuvėse, tikėtina, mažėtų geriančių ir priklausomybių bei psichozių šiandien dėl to patiriančių asmenų.

Kaip „Veidą“ patikino jau penkerius metus nuo tėvo alkoholizmo kenčiantis sūnus (redakcijai vardas žinomas), tokių sprendimų labai reikia. Pasakodamas savo istoriją pašnekovas atskleidė, kad jo gimdytojas jau seniai ir vairuotojo pažymėjimo netekęs, bet jam tai nėra kliūtis, trukdanti nusipirkti alkoholio, – juk galima nuvažiuoti ir dviračiu. „Visos šeimos šventės ir ypatingesnės progos baigiasi jo psichozėmis. Nebeturime kantrybės nei mama, nei aš. Kartais net laukiame, kad užgertų ir eitų miegoti“, – prisipažino jaunuolis.

Tokių istorijų, kunigo K.Dvarecko teigimu, Lietuvoje ne viena ir ne dvi: „Kai kada antrai pusei toks sutuoktinio įprotis net patogus: galima apžaisti, kad neištaškytų viso šeimos biudžeto, o kai išsiblaivo, vėl jaučiasi kaltesnis už kaltą, neturi šeimoje jokio balso, taigi labai patogu. Per mano darbo praktiką yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai iš alkoholizmo liūno išlipusį sutuoktinį žmona paliko ir išėjo ieškoti kito vargšiuko.“

Ieškant atsakymų, kokios gi priežastys verčia lietuvius tapti alkoholio vergais, priežasčių galima rasti daugiau nei vieną. Kad ir ką kaltintume – sovietmečio palikimą, visuomenės susvetimėjimą ar negebėjimą perlipti per sustabarėjusius kompleksus, nepaneigsime, kad dažną lietuvį nuo lopšio iki kapo duobės lydi alkoholis. Tik jo pavartojus atsiranda iki tol neturėtos drąsos išreikšti jausmus, pabendrauti ir pan.

Ilgą laiką su priklausomybėmis dirbęs psichologas Arūnas Žiedelis alkoholizmą apibūdina kaip lėtinę, progresuojančią ir mirtį sėjančią visuomenės ligą. „Jei žmogus pats savyje neranda motyvacijos, ir specialistas mažai kuo padės, todėl kartais norint atsitiesti būtina pasiekti dugną“, – apie akis badančią savižudybių ir psichozių statistiką Lietuvoje kalba specialistas.

Paklaustas, kokiomis mintimis tuo metu vaduotis tokio žmogaus šeimos nariams, psichologas primena, kad ne visuomet reikia kankintis drauge: „Svarbu, kad prisimintumėte, jog kiekvienas jūsų pasirinkimas turi savo kainą. O jei ryžotės, neturėtumėte užsidaryti su šia problema vienumoje – galima jungtis į savipagalbos ir palaikymo grupes nuo priklausomybių kenčiantiems artimiesiems ir pan.“

O štai gerai žinomas gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras, ne vieną ištraukęs iš mirties nagų, kalba apie genetinę alkoholizmo priežastį. Galbūt ji ir neturi lemiamos įtakos, bet šis veiksnys neabejotinai labai stiprus. „Jei žmogus turi įgimtą polinkį, užtenka gyventi netvarkingai, ir bėdos prasidės. Kaip žinome, priklausomybė – menkos savivertės liga. Taigi ir susirgimo priežasčių visa kupeta“, – tikina specialistas. Tačiau jis, kaip ir dauguma kalbintų „Veido“ ekspertų, mano, kad netrukus Lietuvą pasieks nauja priklausomybių banga, kurią sukels psichotropinių vaistų vartojimas.

JAV jau niekas nebekalba apie narkomaniją – netrukus ir Lietuva tai pajus. Nors jau ir šiandien esama atvejų, kai nuo priklausomybių gydomam pacientui per dieną paskiriama išgerti iki 14 tablečių.

Paklaustas, kas tokio blogo buvo nutikę, kad teko gerti tiek vaistų, žmogus mini jautęs kaltę, nerimą ir gėdą. Bet kas to nejaučia? Taigi kai kada tenka ieškoti, kas išplautų žmogaus organizmą nuo per didelių vaistų kiekių.

VU Farmakologijos katedros lektorius farmakologas Kostas Ivanauskas sutinka, kad jau kuris laikas lietuviai suvartoja nepaprastai didelį kiekį vaistų (vien 2009–2013 m. laikotarpiu antidepresantų vartojimas šalyje išaugo apie tris kartus). Nieko keista, nes medikai savivaliauja išrašydami receptus, todėl Lietuva pagal antidepresantų vartojimą lenkia kaimynines Estiją ir Latviją.

Raminamųjų vartojimo skirtumus sako pastebintis ir K.Dvareckas: „Anksčiau per laidotuves žmonės stovėdavo nuo ašarų šlapiomis akimis, o šiandien žiūri apspangusiu žvilgsniu. Vaikai, norėdami gero, po tėvo mirties prigirdo motiną raminamųjų, taigi tiek laidotuvių procesą, tiek gedėjimą ji tarsi prasapnuoja, o kai pradeda busti, pasijunta vienui viena: nebėra kam nei paguosti, nei ašaros nušluostyti.“

Paklausti, kas gelbėtų Lietuvai artimiausiu metu mėginant išbristi iš alkoholizmo ir kitų priklausomybių liūno, „Veido“ skaitytojų apklausoje dalyvavę asmenys mini alkoholio prekybos ribojimą (39.8 proc.) bei antialkoholinę reklamą ir švietimą (28,4 proc.). Taigi norisi tikėtis, kad įstatymų projektai dėl šių klausimų neužsigulės kanceliarijų stalčiuose ir jau kitąmet gyvensime blaivesnėje, visuomenę geriau nuo svaigalų apsaugančioje Lietuvoje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Antanas Matulas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas

Kas bent kiek domisi sveikos gyvensenos politika, sutiks, kad Lietuvoje alkoholio suvartojama gerokai per daug: kas trečia mirtis mūsų šalyje siejama su alkoholio, o kas penkta – su tabako vartojimu. Svarstant, kada tokia situacija susiklostė, tenka prisiminti 2000-uosius, kai ir buvo liberalizuota alkoholio reklama ir prekyba visą parą. Daugiausia tai ir lėmė 2007 m. smarkiai Lietuvoje išaugusį psichozių skaičių (100 tūkst. gyventojų teko 12 psichozių).

Šiandien mūsų šalyje veikia per 19 tūkst. alkoholio pardavimo taškų (viena parduotuvė tenka vidutiniškai 150 gyventojų, o Estijoje – 400, Skandinavijoje – 2 tūkst. gyventojų). Norėdami šią situaciją keisi, turėtume atsižvelgtume į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, o tai reikštų, kad turėtume atsisakyti bet kokios alkoholio reklamos. Suvokus, kad tai pirmoji sveikatos ir demografijos problema Lietuvoje, Vyriausybė turėtų uždrausti jo reklamą.

Taip pat vertėtų mažinti alkoholio prieinamumą: pakaktų jį pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse, į kurias nebūtų įleidžiami nepilnamečiai. Smarkiai prie teigiamų pokyčių prisidėtų ir alkoholio pardavimo ribojimas asmenims iki 20 metų. Tarkime, Švedijoje asmenys iki 20 metų gali įsigyti tik 3,5 laipsnio stiprumo alkoholinių gėrimų. Išeitimi galėtų tapti ir geroji prancūzų ar šveicarų patirtis, šiuo atveju kalbama apie gerokai trumpesnį parduotuvių darbo laiką. Didžioji dalis mūsų žmonių tingūs, taigi tikėtina, kad, nespėję po darbo nusipirkti svaigalų, atidės tai kitam kartui.

Kad panaši praktika veiksminga, galime įsitikinti prisiminę dar ne taip seniai Lietuvoje įsigaliojusį draudimą rūkyti viešosiose vietose (per metus rūkalių sumažėjo iki 4 proc.). Šiuo metu Seime esu užregistravęs ir įstatymo projektą dėl trimis valandomis trumpesnio alkoholio parduotuvių darbo laiko.

Jei kompleksinės priemonės įsigaliotų nuo kitų metų, sulauktume ilgai siektų pokyčių, neabejoju, kad mažėtų ir alkoholio vartojimas. Negalime ilgiau klampinti savo gyventojų, būtina formuoti sveikesnio gyvenimo tradicijas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako ilgametis Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatras Vladimiras Šupinis.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis nuo priklausomybių kenčiančių žmonių artimiesiems?

V.Š.: Visuomet verta skatinti nuo vienos ar kitos priklausomybės kenčiantį asmenį ieškoti pagalbos, taip pat pasidomėti, ką gydytojas jam patarė, nes ligos paveikto asmens supratimas gali būti kitoks. Kuo labiau įsitrauksite į pagalbos procesą, tuo didesnė tikimybė, kad galėsite jam padėti. Juk taip pat elgtumėtės artimąjį ištikus širdies infarktui.

VEIDAS: Gana dažnai nuo girtavimo kenčiančių asmenų artimieji nebežino, kaip su artimuoju bendrauti, nes visos jų kalbos yra bergždžios. Kaip reikėtų elgtis?

V.Š.: Jei žmogus pats nebepajėgia nutraukti girtavimo, tai rodo ligotą jo būseną. Tokiais atvejais kvalifikuota pagalba būtina. Vertinant situaciją reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus vertina savo problemą: mato ir supranta ją ar neigia? Mūsų siekis – kad pacientas pradėtų save vertinti kritiškai, suvoktų ligos esmę ir nebegertų. Kaip pavyzdį paminėsiu moterį, kuri šiandien atėjusi į konsultaciją išsakė rūpestį, kad alkoholį vartoja nebe taip kaip anksčiau. Išsiaiškinome, kad ji geria ir sunkiai kontroliuoja savo elgesį. Pokalbio metu aptarėme, ką darysime, tačiau ji pripažino, kad pati nebesusitvarko, taigi yra pasirengusi priimti pagalbą. Savo priklausomybę pripažinęs asmuo yra pasiruošęs gydytis, kartu jis nebesijaučia vienas ir suvokia, kad vilties yra.

VEIDAS: Su asmenimis, kenčiančiais nuo priklausomybių, dirbate daugiau nei 40 metų. Ar galėtumėte išskirti, kokiems žmonės didžiausiai kyla rizika paslysti?

V.Š.: Priklausomybė išsivysto tam tikro tipo asmenybėms: dažnu atveju – kenčiantiems dėl nevisavertiškumo komplekso, nebrandos, esant psichikos sutrikimams. Alkoholis – visų pirma mūsų psichiką veikiantis ir keičiantis veiksnys. Ilgainiui asmenys, vartojantys alkoholį, ima patirti praradimų – tiek emocinių, tiek fizinių ar jausminių. Toli gražu ne visi besikreipiantieji įvardija priežastį, dėl kurios atėjo, bet svarbiausia, kad įvyko lūžis ir žmogus išsijudino.

VEIDAS: Kaip derėtų vertinti situacijas, kai iš priklausomybės besivaduojantis žmogus vėl atkrinta?

V.Š.: Artimieji turėtų žinoti, kad gali taip atsitikti. Net jei žmogus ir labai stengiasi, įveikti ligą ne taip paprasta. Kai kada iš tam tikrų simptomų galima numatyti artėjantį atkritį: sutrinka miegas, emocijos, svyruoja nuotaika ir pan. Pastebėjus šiuos ženklus reikėtų žmogų paskatinti kreiptis konsultacijos į psichologą ar psichiatrą. Kai kada pakanka vien pokalbio, o kartais skiriamas ir medikamentinis gydymas.

VEIDAS: Kuo pavojinga negydoma priklausomybė nuo alkoholio?

V.Š.: Negydoma ji sukelia psichikos ir somatinius sutrikimus, trumpina gyvenimo trukmę, kenkia gyvenimo kokybei. Kai kada pablogėjus sveikatai žmogus išsigąsta ir ateina prašyti pagalbos pats. Baisiausias pirmas žingsnis, tačiau pamatęs, kad su juo kalbamasi, patariama, klausomasi, nuo priklausomybės kenčiantis asmuo ryžtasi keistis.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė, kad mūsų šalyje alkoholis vartojamas taip nesaikingai?

V.Š.: Nesaikingas alkoholio vartojimas ir iš to plaukiančios priklausomybės neatsiejamos nuo tautos tradicijų. Nė viena šeimos šventė lietuvių šeimoje nepraeina be „laistymo“, kita vertus, priklausomybės egzistuoja tiek, kiek ir pati žmonija, klausimas, kaip mes su jomis elgiamės, kiek sąmoningi esame, kiek gebame save kontroliuoti.

Medikai, sveikatos įstaigų vadovai, politikai neslepia nerimo: jei greitai niekas nesikeis, girgždantis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vežimas netrukus nebepatemps įsisenėjusių problemų. Vieni pirmųjų apie pribrendusias permainas kalba privačios medicinos atstovai. Ir nieko stebėtina: jie itin greitai pajunta sveikatos politikos klaidas, duobes ir kryčius.

Rasa Vaitkevičienė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas primena, kad visos politinės partijos per pastaruosius Seimo rinkimus į savo programas buvo įtraukusios pažadus nediskriminuoti privataus verslo. „Tačiau šią Seimo kadenciją sveikatos apsaugos srityje stebėjome ir visiškai kitokios politikos viražą – ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio žygį prieš privačią mediciną, kai buvo viešai deklaruojamas siekis privačiai dirbančius medikus apskritai pašalinti iš nacionalinės sveikatos sistemos. Šiandien Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, pirmtako klaidas jau ištaisė. Vis dėlto, palyginti netgi su kaimynais latviais, estais, pas mus privati medicina iki šiol tebėra diskriminuojama“, – sako politikas.

Būtent konkurencijos tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų ribojimą „Kardiolitos“ klinikų generalinis direktorius Darius Jonutis įvardija kaip vieną didžiausių problemų, su kuriomis susiduria privačios medicinos įstaigos Lietuvoje. „Įvedusi kvotas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir padalydama, kiek kuri gydymo įstaiga gali teikti vienokių ar kitokių paslaugų, valstybė stipriai riboja konkurenciją tarp gydymo įstaigų, o dėl to nukenčia pacientas – jis turi ribotas pasirinkimo galimybes ir ne pačią geriausią paslaugos kokybę“, – tvirtina D.Jonutis.

Kita labai svarbi ir medicinos naujoves stabdanti problema yra ta, kad struktūrinė ES parama Lietuvoje skiriama tik viešosioms gydymo įstaigoms, o privačioms, priešingai net nei kaimyninėje Latvijoje, tokia parama negalima. Tai stabdo ne tik naujovių medicinoje plėtrą, bet ir privačių bei viešųjų gydymo įstaigų bendradarbiavimą PPP (angl. „private public partnership“) pagrindu ir didina Lietuvos sveikatos sistemos sąstingį kitų ES šalių atžvilgiu.

„Kardiolitos“ klinikų vadovo pastebėjimu, dar viena problema – tai, kad šalies sveikatos sistemoje smarkiai ribojamas privatus draudimas. Savarankiškai apsidrausti dėl galimų sveikatos sutrikimų Lietuvos pilietis šiandien negali – jį gali apdrausti tik darbdavys, ir tai ne nuo visų galimų sveikatos sutrikimų, taigi valstybinė sveikatos draudimo sistema nėra tobula ir neužtikrina tinkamo „nemokamo“ gydymo.

Sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės duomenimis, privačių šeimos gydytojų kabinetų kūrimui buvo skiriama žymi PHARE finansinė parama, padėjusi įsikurti per 100 privačių šeimos gydytojų kabinetų. Iš Europos Sąjungos 2007–2013 m. laikotarpio struktūrinių fondų 17,4 mln. Lt nukreipta privačių specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai. „Statistiniai duomenys rodo, kad apsilankymai pas privačius pirminio lygio paslaugas teikiančius gydytojus sudaro 30 proc., pas privačius antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančius gydytojus – 18 proc. visų apsilankymų, pas privačius odontologus – 51,4 proc. visų apsilankymų pas odontologus“, – pastebi ministrė.

Privati medicina visoje Lietuvos sveikatos sistemoje sudaro reikšmingą lyginamąjį svorį. 2014 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso veikė 1394 ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 986 privačios, ir 94 stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 7 privačios. Dar veikia 1842 privačios odontologijos įstaigos. Reikšmingą dalį tarp suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų sudaro privačių teikėjų atlikti brangūs tyrimai. 2013 m. privačios įstaigos suteikė net 67 proc. visų branduolinio magnetinio rezonanso tomografijos ir angiografijos paslaugų.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Matulas įsitikinęs – privati medicina šalies sveikatos sistemoje galėtų veikti gerokai veiksmingiau ir netgi smarkiai prisidėtų mažinant pacientų laukimo eiles, bet šią sritį metas aiškiau reglamentuoti. O kvotas medicinos įstaigoms galima padidinti ir apmokėti už daugiau paslaugų tik sumažinus daugybę biurokratinių suvaržymų, kurių apstu visoje sveikatos apsaugos sistemoje.

„Manau, kad dar galima labai daug ką padaryti: mūsų sveikatos apsaugos sistema juk nesugriauta, ne­i­šardyta, bet padėtis kasmet blogėja. Akivaizdu, kad politinės partijos neturi parengtų žmonių, kurie suvoktų, kaip ši sistema turėtų veikti. Dabartinės kadencijos politikai neturi jokių idėjų, kaip sveikatos apsaugos sistemoje panaudoti privačių medikų paslaugas. O sveikatos apsaugos sistema yra socialiai jautri, tačiau tokia sustabarėjusi ir tokia korumpuota, kad jei dar kelerius metus nebus nieko daroma, net jei kasmet didinsime sveikatos apsaugos finansavimą, galų gale prieisime aklavietę“, – neabejoja A.Matulas.

O Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius apibendrina dar plačiau: „Dalis problemų, su kuriomis susiduria ar artimiausiu metu susidurs sveikatos priežiūros sektorius, kels didelius iššūkius tiek privačioms, tiek valstybinėms gydymo įstaigoms.“

Pasak L.Paškevičiaus, vienas didžiausių iššūkių – dėl sumažėjusio gimstamumo ir išaugusios jaunimo emigracijos senstanti Lietuvos visuomenė ir didėjančios išlaidos jos sveikatos priežiūrai. Per pastarąjį dešimties metų laikotarpį (2004–2014 m.) vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 72 iki 74 metų, pensinio amžiaus sulaukusių gyventojų santykis padidėjo nuo 20 iki 23 proc., o vaikų iki 15 metų sumažėjo 28,7 proc; šimtai tūkstančių jaunų, sveikų, dirbančių būsimų tėvų emigravo.

„Lietuva jau pripažinta sparčiausiai senėjančia Europos Sąjungos valstybe. Kadangi uždirbančių, mokančių mokesčius ir sveikatos draudimo įmokas žmonių lieka vis mažiau, o finansų poreikis sveikatos priežiūrai didėja, valstybė jau dabar yra nepajėgi biudžeto ir privalomojo sveikatos draudimo lėšomis finansuoti sparčiai augančių sveikatos priežiūros poreikių ir su jais susijusių išlaidų. Susidaro aiškus neatitikimas tarp gyventojų sveikatos priežiūros poreikių ir valstybės galimybių juos finansuoti. Nieko nedarant ateityje sveikatos sistemos deficitas prisidės prie socialinės sistemos deficito ir kils reali grėsmė socialinio sektoriaus finansiniam ir funkcionavimo tvarumui“, – konstatuoja L.Paškevičius.

Sveikatos išlaidos visose šalyse kasmet smarkiai didėja. Jau dabar yra didelis atotrūkis, palyginti su tuo, kiek išlaidų vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiriama Lietuvoje ir kitose ES šalyse. 2014 m. Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos priežiūrai buvo skirta 1219 eurų, ir tai sudaro tik pusę tos sumos, kurią vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiria ES šalys (ES šalių vidurkis – 2193 Eur).

Tačiau net ir skirdamos vieno gyventojo sveikatos priežiūrai vidutiniškai du kartus daugiau lėšų kitos ES šalys taip pat susiduria su žymiu finansų sveikatos priežiūrai trūkumu. Nesugalvota nieko geriau, kaip papildomas sveikatos draudimas ir papildomi gyventojų mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas.

L.Paškevičius pastebi, kad mažesnė Lietuvoje ir nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai skiriamų lėšų dalis – ji sudaro 6,7 proc., kai ES šalių vidurkis yra 8,7 proc.

Kitas iššūkis – gydytojų ir slaugytojų emigracija į kitas ES šalis – verčia medicinos įstaigas didinti atlyginimus, siekiant išlaikyti medikus Lietuvoje, tai vėlgi reikalauja ir toliau reikalaus papildomų nemenkų išlaidų, nes medikų darbo užmokestis Lietuvoje vis dar 5–7 kartus mažesnis nei kitose ES senbuvėse, o medicinos įstaigos jau dabar susiduria su gydytojų ir slaugytojų trūkumu. Šio reiškinio mastai – nemenki: 2004–2014 m. laikotarpiu 5285 sveikatos priežiūros specialistai kreipėsi ir gavo profesinės kvalifikacijos atitikties pažymas, reikalingas įsidarbinant kitose ES šalyse.

Išlaidos sveikatos apsaugai Lietuvoje didėja sparčiai – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas 2003 m. sudarė 2 mlrd. Lt, 2007 m. – 4 mlrd. Lt, o 2016 m. jau sieks 5 mlrd. Lt. O juk 2004–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu šalies sveikatos sektoriui papildomai skirtos didžiulės lėšos iš ES struktūrinių fondų (SF) – 1 mlrd. 140 mln. Lt. Iš jų 1 mlrd. 95 mln. Lt atiteko valstybinėms ligoninėms ir poliklinikoms (96,1 proc. visos ES SF paramos sumos), ir tik 44,5 mln. Lt – privačioms medicinos įstaigoms (3,9 proc. visos ES SF paramos sumos).

Taip pat 2005–2012 m. laikotarpiu skirta 1,2 mlrd. Lt valstybės investicijų programų lėšų, o privačioms medicinos įstaigoms iš jų neskirta nė lito. Tačiau net ir toks spartus sveikatos sektoriaus finansavimo didinimas nėra pakankamas – poliklinikos ir ligoninės funkcionuoja ties balansinio nulio riba.

L.Paškevičius pabrėžia, kad šlyjančiai sveikatos apsaugos sistemos padėčiai neigiamos įtakos turi ir tai, jog vengiama būtinų esminių permainų: „Lietuvoje, deja, sveikatos sektoriuje ekonomikos dėsniai veikia labai ribotai, politiniai populistiniai sprendimai prasilenkia su vadybiniu ir ekonominiu mąstymu, apmokėjimui už gyventojams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas taikomi ekonomiškai nepagrįsti ,,slankiojančio balo“ bei ,,sumažintos balo vertės“ mechanizmai. Tai išskirtinis Lietuvos ūkio sektorius, kuriame paslaugų kainos nustatomos nepagrįstai, neįvertinus jų teikimo sąnaudų.“

„Lietuva išlieka vienintelė ES valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis, įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir taip sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės ir saugesnį. Sveikatos priežiūros sektorius, remiantis įvairiais korupcijos tyrimais, jau antrą dešimtmetį įvardijamas kaip labiausiai korumpuotas, kuriame klesti nelegalūs atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – pripažįsta Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas L.Paškevičius.

SL

Problemos. Lietuvoje sveikatos apsauga yra palyginti brangi, nors mirtingumo ir sergamumo rodikliais tikrai negalime didžiuotis. Žiūrint į ES, Lietuva yra tarp šalių, kuriose gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė – trumpa.

Vienas iš aspektų, į kuriuos dažniausiai atkreipiamas dėmesys kalbant apie sveikatos apsaugos sistemos optimizavimą, yra tas, kad Lietuva pirmauja pagal gydytojų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių – jų yra net 4,4. Vis dėlto santykis tarp gydytojų ir slaugytojų Lietuvoje keistokas: vienam gydytojui Lietuvoje tenka 1,7 slaugytojo, kai ES vidurkis – 2,3. Susiklostė situacija, kad Lietuvoje daug darbo, kurį kitose šalyse dažnai atlieka slaugytojai, čia tenka gydytojams.

Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojo Antano Matulo, tam tikrą laiką buvo taip, kad medicinos seselės nebuvo rengiamos sudėtingesnėms užduotims. Vadinasi, toms medicinos seselėms, kurios turi universitetinį slaugytojų išsilavinimą, būtų galima daug ką patikėti, bet reikia tai aiškiai reglamentuoti. Vis dėlto didelė dalis darbar dirbančių medicinos seselių nėra tam parengtos.

Tuo metu Mykolo Romerio universiteto docentė, daugiau nei du dešimtmečius besigilinanti į sveikatos vadybą, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėja prof. dr. Danguolė Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad šis neatitikimas pradėtas spręsti atsiradus slaugos bakalauro ir slaugos magistro studijoms. Ji pateikia pavyzdį, kad Santariškių klinikose yra apie 1,3 tūkst. slaugytojų, iš kurių maždaug 300 turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Joms jau būtų galima patikėti tam tikras papildomas funkcijas. Vis dėlto prieš tai reikia sutvarkyti teisės aktus, atitinkamai aprašyti pareigybes, išspręsti adekvataus atlyginimo klausimą ir kita.

Šioje srityje Lietuva vėluoja. Be to, kaip pabrėžia profesorė, čia pradėjome ne nuo to galo: iš pradžių turime apsispręsti, kokias funkcijas norime priskirti medicinos seselėms, tada įsitikinti, kad jas tikrai tinkamai parengėme. Deja, jos buvo mokomos dar tiksliai neapsisprendus, ką konkrečiai joms teks daryti. Vis dėlto šie procesai po truputį juda į priekį.

Kitas esminis aspektas – sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacija, iš kurios tikimasi didesnio efektyvumo ir lėšų taupymo. Antra vertus, D.Jankauskienė nėra įsitikinusi, kad vien restruktūrizacija viską sutvarkytų. Iš restruktūrizacijos būtų galima sutaupyti 5–7 proc., tačiau apskritai sveikatos apsaugai trūksta 30 proc. lėšų – jei lyginsime su dabartiniais ištekliais. Tam reikėtų keisti mokesčių bazę, imtis sveikatos apsaugos finansavimo reformų. Būtų galima arba didinti mokesčius, kad privalomasis sveikatos draudimas gautų didesnį krepšelį, arba pinigų gauti iš papildomų šaltinių, pavyzdžiui, privalomosios sveikatos sąskaitos, papildomo sveikatos draudimo ar biudžeto.

Galima sutikti, kad bent kol kas sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje yra per menkas. Tai rodo tas faktas, kad pagal 2014 m. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indeksą („The Euro Health Consumer Index 2014“) Lietuva pernai užėmė 32 vietą iš 36-ių. Nors Lietuvos sveikatos apsauga dažnai įvertinama blogai, tačiau pagal rodiklį, kokia vertė gaunama už investuotus pinigus, matome, kad Lietuva pasirodo puikiai ir pagal šį santykį yra šešta nuo viršaus.

Jei finansavimo padėtis nesikeis, problema tik gilės. Negalima pamiršti, kad senėjanti populiacija kels naujų ir brangių iššūkių, taip pat daug kainuoja tobulėjančios medicinos technologijos, atsirandantys inovatyvūs vaistai ir kita. Tokiame fone sveikatos sistemos finansavimas yra gerokai per mažas. Reikia pagaliau imtis ryžtingų, nors ir nepopuliarių sprendimų.

„Sveikatos sistemai taip pat negali būti taikomi „antiekonominiai“ metodai su finansavimo balo verte, mažesne už vienetą, plaukiojančiu paslaugų apmokėjimo balu. To rezultatas – kuo daugiau paslaugų suteiki, tuo mažiau tau už jas sumoka. O paslaugų poreikis apskaičiuojamas pagal mistinius mastus, kuriuos lemia turimi pinigai, bet ne gyventojų tikrasis sergamumas ir jų sveikatos paslaugų naudojimo poreikiai“, – vardija D.Jankauskienė.

Restruktūrizavus sveikatos apsaugos paslaugas, kad pacientai dėl tų pačių paslaugų daugiau kreiptųsi į ambulatorinę grandį (kartu pertvarkius tam tikrų įstaigų profilius), iš tiesų būtų galima sutaupyti. Kaip pabrėžia A.Matulas, stacionare gydyti žmogų yra net iki dešimties kartų brangiau nei ambulatoriškai. „Tarkime, šveicarai net 90 proc. onkologinių ligų gydo ambulatoriškai, o mes 95 proc. tokių ligų gydome stacionare“, – kokių dar yra galimybių daug sutaupyti, nurodo A.Matulas.

Taigi kaip protingiau būtų pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą Lietuvoje, kad būtų optimizuojami procesai ir taip sutaupoma, bet iš regionų gyventojų nebūtų atimta teisė gauti prieinamas kokybiškas medicinos paslaugas? Nors politikas pabrėžia, kad prieinamumo požiūriu skirtumas tarp didmiesčių ir regionų yra ir bus, vis dėlto, jo manymu, įdiegta prieinama arti žmogaus esanti šeimos gydytojo institucija, efektyviai dirbant, galėtų išspręsti net iki 80 proc. problemų. Šeimos gydytojų prieinamumas Lietuvoje jau dabar yra gana neblogas.

„Jei vertinsime stacionarinės pagalbos prieinamumą, skirtumai bus dideli, vis dėlto tarp jų ir turi būti skirtumas. Juk stacionarinės pagalbos žmogui gali prireikti labai retai, tad atitinkamai reikia subalansuoti ir sveikatos įstaigų tinklą. Pavyzdžiui, arti žmogaus, kiekviename rajone, turėtų būti socialinės, globos paslaugos, paliatyvioji slauga, slaugos, palaikomojo gydymo, terapijos, psichosomatinės paslaugos, vis dėlto stacionarinės chirurgijos, akušerijos, traumatologijos ir kitos panašios paslaugos nesunkiai galėtų būti teikiamos tik apskričių centruose. Čia tik svarbu užtikrinti žmogaus nuvykimo laiku galimybę“, – mano A.Matulas.

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema tokia brangi yra ir todėl, kad ne itin gerai veikia šeimos gydytojo institucija. Kadangi nėra geresnio darbo paskatų, šeimos gydytojai dažnai nerizikuoja ir negydo žmogaus, o tiesiog siunčia jį į stacionarą.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė teigia, kad dar 2013 m. Valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą ,,Ar efektyvi šeimos gydytojo veikla?“, nagrinėtą ir Sveikatos reikalų komitete.

„Valstybės kontrolė nustatė, kad šeimos gydytojų skaičius šiuo metu šalyje yra pakankamas, tačiau jie gyventojų poreikių, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, netenkina. Šeimos gydytojų paslaugos gyventojams prieinamos netolygiai, apie penktadalį darbo dienos laiko šie gydytojai sugaišta funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, mažiau laiko skirdami diagnostiniam ir gydomajam darbui. Taip pat nustatyta, kad šeimos gydytojai vykdo ne visas Šeimos gydytojo medicinos normoje numatytas pareigas. Keturi penktadaliai šeimos gydytojų pacientus konsultacijos pas gydytojus specialistus siunčia nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje, – dėsto D.Mikutienė. – Nustatyta, kad ir šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas organizuotas netinkamai. Šeimos gydytojų kompetencijos ir kvalifikacijos tobulinimo poreikis nevertinamas, todėl gydytojai ne visada tinkamai įvertina, kurias kompetencijas jiems reikia tobulinti ir kokias kvalifikacijos tobulinimo programas pasirinkti. Taigi reikia pripažinti, kad šeimos gydytojo institucija veikia neefektyviai.“

Paminėtina, kad nėra optimalus ir vadinamojo aktyvaus gydymo bei ilgalaikio gydymo santykis. Galima daryti išvadą, kad aktyvaus gydymo lovų yra per daug, o ilgalaikio gydymo, tai yra slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos ir panašiai, – per mažai.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro atlikti tyrimai parodė, kad maždaug 16 proc. pacientų, gulėjusių šalies ligoninėse (neįskaitant reabilitacijos, ilgalaikio gydymo ir dienos stacionaro atvejų), į jas guldyti be būtino reikalo.

„Išvengiamos hospitalizacijos susijusios su tam tikromis ligomis, kurias efektyviai gydant pirminėje sveikatos priežiūros grandyje galima išvengti vėlesnio jų gydymo ligoninėje. Pavyzdžiui, tai gali būtų skrandžio opa: jei ją anksti diagnozuoji ir gydai, ji nekraujuos, tačiau, jei buvo pavėluota, tai atvežus tokią problemą turintį ligonį jau negalima sakyti, kad ši hospitalizacija bus nebūtina“, – padėtį paaiškina ir prevencijos svarbą pabrėžia D.Jankauskienė.

Čia prieiname prie vienos didžiausių sveikatos apsaugos problemų – pačių žmonių menko rūpinimosi savo sveikata. „Lietuviai iš tiesų pasižymi tuo, kad labai nesaugo savo sveikatos. Tai rodo ir tas faktas, kad kas trečio Lietuvoje mirštančio žmogaus mirtis susijusi su alkoholio vartojimu, o kas penkto – su rūkymu. Pati struktūra yra gana nebloga, pakankamai prieinama, pakankamai socialiai jautri“, – apibendrina A.Matulas.

Pasak jo, viena galimybių, kaip pagerinti šią situaciją, yra turėti Sveikatos fondą, iš kurio būtų galima finansuoti žmonių švietimą, socialinę reklamą ir panašias priemones (paprastai tokie fondai yra iš dalies finansuojami iš parduotų alkoholio ir tabako gaminių akcizų).

D.Jankauskienė antrina, kad nors ir labai norima dėl visko kaltinti sveikatos sistemą, bet žalingiausios ydos slypi ne joje, o pačių žmonių elgsenoje. „Paskui klausiama, kodėl manęs neišgydėte, ir manoma, kad dėl to kalta mūsų sveikatos apsauga. Taigi labiausiai nuo Europos lygio atsiliekame savo sveikos gyvensenos rodikliais, o paskui ir sergamumo“, – sako profesorė ir priduria, kad trečios ar ketvirtos stadijos vėžį išgydyti taip pat sunku ar neįmanoma ir kitose šalyse, tačiau ten jis dažnai diagnozuojamas anksčiau, kada jo gydymas yra lengvesnis, todėl ir sėkmingesnis.

Beje, įdomus aspektas: kartais sveikatos apsaugos sėkmę ir pažangą kaip tik nusako pablogėję rodikliai. Tarkime, nemažai kritikos strėlių sulaukta dėl kalbų, kad pasiekta gerų rezultatų suvaldant vėžį, tačiau lygia greta sergamumas įvairiomis jo formomis staigiai šoktelėjo. Pasirodo, Lietuva stipriai pavėlavo įgyvendinti vėžio ir širdies kraujagyslių ligų profilaktikos programas, kada šias ligas galima išaiškinti ankstyvoje stadijoje, ir pradėjo jas vykdyti tik nuo 2005 m., taigi kol kas tvarkomasi su pasekmėmis, kad žmonėms vėžys nebuvo diagnozuotas anksčiau.

„Beje, tokių programų rezultatai pasimato tik po dešimties metų, ir iš tikrųjų jau matome teigiamų poslinkių, – pabrėžia D.Jankauskienė. – Matome tam tikrą mirštamumo dėl širdies kraujagyslių ligų mažėjimą, dėl gimdos kaklelio vėžio labai aiškiai matoma gražiai žemyn besileidžianti kreivė, mažėja ir mirštamumas nuo krūties vėžio. Tai nėra greiti pasiekimai, o veikiau kartos klausimas.“

Kalbintų specialistų nuomone, didelė problema, stabdanti sveikatos apsaugos tobulinimą, yra politinės valdžios kaita, kuri dažnai baigiasi anksčiau pradėtų programų išdraskymu. „Jei prieš tai strategiją parašė kairieji, tai dešinieji ja bus nepatenkinti, ir atvirkščiai. Dėl to Lietuvoje labai kenčia visas viešasis sektorius. Mūsų parašyti dokumentai dėl sveikatos reformos, dėl restruktūrizacijos ir kitko yra tikrai neblogi, visi paremti mokslo įrodymais, tačiau stringa jų įgyvendinimas. Viena pagrindinių to priežasčių – būtent tokia mūsų politinė švytuoklė, kai besikeičiantys  kairieji ir dešinieji turi skirtingą požiūrį į tos pačios problemos sprendimą“, – apgailestauja D.Jankauskienė ir priduria, kad štai Estijoje jau ilgai vadovauja centro ar dešiniųjų partijų politikai, nešokinėjama nuo dešinės iki kairės, ir jų padėtis jau daug geresnė nei mūsų.

„Matyt, pagrindinė priežastis, kodėl tiek metų nėra rimtesnių sisteminių pertvarkų, yra greitai besikeičiantys, abejotinos kompetencijos sveikatos apsaugos ministrai. Vidutiniškai jie keičiasi kas pusantrų metų“, – kritikos negaili ir A.Matulas.

Vaiva Sapetkaitė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, pakartotinai siūlydamas imtis veiksmų tiriant nacionalinės elektroninės sveikatos informacinės sistemos („E-sveikata“) diegimo projektus. Pirmąjį tokį raginimą komiteto pirmininkas buvo iniciavęs dar 2008 m. pabaigoje, tačiau tuomet Generalinė prokuratūra pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė.

„Prokurorai tuomet atsakė, jog atsižvelgę į mūsų pateiktoje medžiagoje nurodytus faktus, jie nusprendė ikiteisminio tyrimo nepradėti, nes „nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – šiandien vykusioje spaudos konferencijoje paaiškino Seimo narys. – „Galbūt dabar, suvokus, kad „E-sveikatos“ projektui milijonai išleisti, o projektas stovi vietoje, prokuratūra pagaliau juo susidomės“.

Nacionalinės elektroninės sveikatos sistemos (NESS, sutrumpintai žinomos ir kaip „E-sveikata“) kūrimas pradėtas dar 2000-aisiais, tačiau, projektui jau išleidus per 17 milijonų litų, rezultatai nepatenkinami. Valstybės kontrolė 2008 m. vasario mėn. atliko auditą ir įvertino pirmųjų dviejų NESS kūrimo etapų rezultatus. Valstybės auditoriai konstatavo, kad daugumos pirmojo projekto numatytų etapų įgyvendinimo terminai vėlavo, o kai kurie rezultatai nebuvo visiškai pasiekti. Sutartys dėl NESS kūrimo pasirašytos 2005 ir 2007 metais, valdant socialdemokratų A. Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybėms, o sveikatos apsaugos ministro postą užimant (atitinkamai) „darbiečiui“ Ž. Padaigai ir socialdemokratui R. Turčinskui.

“Veidas”: Pasitvirtino prognozės, kad vaistai neatpigs. Kas dėl to bus daroma?

A.M.: Mačiau Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto patikrinimo vaistinėse duomenis. Tikėjomės, kad vaistai atpigs daugiau, bet žinant tvirtą Lietuvos farmacininkų stuburą stebėtis nereikėtų. Iki šiol visi buvę sveikatos apsaugos ministrai pagrindine vaistų kainų mažinimo priemone laikė derybas. Bet derybos nevyko, kainos kilo, todėl ir buvo priimtas įstatymas, tik matome, kad įgyvendinti jį bus gana sunku. Jis įsigalios nuo gegužės 1 dienos, po to bus tikrinama daug plačiau. Mes komitete gegužės 12 d. svarstysime Farmacijos įstatymo įgyvendinimo klausimą, turėsime naujų patikrinimų duomenų, ir jei matysime, kad deklaruojamos gerokai didesnės kainos nei vaistų gamintojų, teks taikyti sankcijas.

“Veidas”: Ar pritariate ministrui, kad vaistinėms galėtų būti sustabdytos veiklos licencijos?

A.M.: Tikiuosi, kad iki to nebus prieita. Suprantama, rinkos ekonomikos sąlygomis sudėtinga efektyviai sumažinti kainas, bet galimybių yra. Gerai, kad ministerija patikrino vaistines, todėl dabar, iki gegužės 1 d. dar turėdami truputį laiko, galime pareikalauti, kad būtų laikomasi įstatymų. Įdomu, kad blogiausiai jų laikosi vaistinių tinklai. Kai kurie politikai, pavyzdžiui, buvęs sveikatos apsaugos ministras, tikėjosi, kad vaistų kainos kris apie 20 proc. Aš nebuvau toks optimistas. Jeigu kainos kristų 10 proc. ir būtų sustabdytas tolesnis kainų didėjimas, manyčiau, tai būtų neblogas laimėjimas.

“Veidas”: Sveikatos reforma jau apskųsta Konstituciniam Teismui, ieškinių dėl gydymo įstaigų restruktūrizavimo esama ir kituose teismuose, vis aiškiau, kad reforma stringa. Kokios ieškosite išeities?

A.M.: Tai ne tiek reforma, kiek trečias gydymo įstaigų restruktūrizavimo etapas, vykdant prieš ketverius metus dar Algirdo Brazausko Vyriausybės patvirtintą restruktūrizavimo planą. Du etapus ji pati įgyvendino. Ekonominė padėtis mus privertė imtis atsakomybės ir sveikatos apsaugai skirtas lėšas naudoti efektyviau, bet matome, kad klaidų padaryta daug. Praėjusį ketvirtadienį komitete pateikėme nemažai pasiūlymų, kaip jas taisyti. Kol kas su permainomis susidūrė dešimt mažų ligoninių, kuriose buvo teikiama nedaug paslaugų. Skundų netrūksta, tačiau ar kas nors pateisins ministeriją ar Vyriausybę, jeigu bus finansuojamos neefektyvios ligoninės?