Arvydui Stankui – už teismo teismą, arba už išradimą, kaip nebėgant iš kalėjimo iš jo pabėgti

Teismais nebepasitiki net patys teisėjai. Kai kurie bando taisyti šią situaciją, bet kartais – labai savotiškai. Štai įtariama, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Stankus ėmė ir pats suraitė teisėjų parašus po kardinaliai priešingu, nei šie buvo priėmę, verdiktu. Gal teisėjas nesutiko su Teisėjų kolegijos sprendimu, todėl pats surengė teismui teismą ir įvykdė savą teisingumą – nutarė iš įkalinimo vietų anksčiau laiko lygtinai paleisti nuteistuosius? O gal jis išradėjas, nutaręs išbandyti triuką, kaip nuteistiesiems nebėgant iš kalėjimo iš jo pabėgti?

Pagautas už rankos A.Stankus, kaip kad dažnai kritinėmis situacijomis nutinka prasižengėliams, pirmiausia… susirgo, tikslumo dėlei vertėtų sakyti – gavo nedarbingumo lapelį. Tačiau nedelsdamas įteikė ir prašymą atleisti jį iš pareigų. O jo vadovas Kauno apygardos teismo pirmininkas Albertas Milinis pakišo prašymą prezidentei pasirašyti, nė neužsimindamas apie teisėjo pomėgį padirbinėti kolegų parašus. Gerai, kad ši pasmalsavo, kokios aplinkybės teisėją pastūmėjo nusivilkti mantiją.

Prezidentė leido patraukti A.Stankų baudžiamojon atsakomybėn, atleido iš pareigų ne paties prašymu, o už teisėjo vardo pažeminimą, o jį bandžiusį pridengti Kauno apygardos teismo pirmininką atleido iš pareigų pačiam prašant.
Pernai už teisėjo vardo žeminimą – girtavimą, dokumentų klastojimą, bylų vilkinimą ir aplaidų darbą atleisti keturi teisėjai. Šiemet per nepilnus tris mėnesius tokį siūlymą prezidentė teikė jau triskart. Štai praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismo teisėjas Zenonas Birštonas, nors į darbą atėjęs sunkiai beapvertė liežuvį, tačiau sugebėjo suraityti tokių epitetų, kurių nepadoru nė cituoti.

Jei kas mėnesį taip pasižymės vis po vieną teisėją, nereikės nė kokių papildomų teisės aktų pataisų dėl jų rotacijos, kurios siekia prezidentė, norėdama sustiprinti pasitikėjimą teismais.

Antanui Šipavičiui – už nepakartojamo pakartojimą, arba už operaciją, kai kontrabandininkai iš muitininkų pavogė kontrabandą

Panemunės muitininkams pavyko dukart sulaikyti didžiulį kontrabandinių cigarečių krovinį. Atrodytų, toks laimėjimas vertas mažiausiai premijos ar paaukštinimo, tačiau šiame poste dirbusiems pareigūnams tai kainavo postus. Mat dukart sulaikytas buvo, deja, tas pats krovinys. Taigi praktiškai pavyko pakartoti nepakartojamą dalyką.

Muitininkai sulaikė vilkiką su 20,3 tonos šokoladinio glaisto ir beveik 30 tūkst. pakelių kontrabandinių cigarečių, paslėptų po tuo skanėstu. Kontrabandinių rūkalų vertė siekė apie 2 mln. Lt. Po sėkmingos operacijos pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vilkikas nuvairuotas į muitinės posto angarą Lietuvos pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi ir užrakintas. Teritorija čia apšviesta, stebima vaizdo kameromis, kurių yra net trisdešimt, kiaurą parą budi keli pareigūnai. Tačiau iš muitinės angaro vilkikas paslaptingai niekieno nepastebėtas išvažiavo su visomis kontrabandinėmis cigaretėmis.

Sunkvežimis kitą dieną atsitiktinai rastas, tačiau jame cigarečių jau nebebuvo. Dalis jų surasta vėliau.

Kaip iš saugomos teritorijos galėjo dingti ne cigaretė, o jų prikimštas vilkikas, tebesiaiškina teisėsaugos institucijos. Žinoma, sunku būtų įsivaizduoti, kad tokia vagystė įmanoma be muitinės pareigūnų pagalbos. Kaip ir sunku patikėti, kad muitininkai metų metais sugeba nežinoti to, ką žino kiekviena pasienio kaimelio močiutė.

Šią amžiaus vagystę Panemunės poste būtų galima pavadinti unikalia, tačiau 2007 m. panašiai buvo apvogtas Pagėgių pasienio rinktinės sandėlis. Tuomet iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės saugyklos pavogta kontrabandinių cigarečių, vertų 0,5 mln. Lt. Į saugyklą įsilaužta naktį, išgręžus spynos rakinimo mechanizmą, cigaretės sukrautos į krovininį automobilį ir išvežtos. Krovinys sulaikytas, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų. Jis atnaujintas tik Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pastangomis.

Belieka daryti išvadą, kad kontrabandininkai mokosi iš įspūdingiausių savo kolegų operacijų. Bet taip išeina, kad ir muitininkai, vadovaujami Muitinės departamento direktoriaus Antano Šipavičiaus, perima savo kolegų patirtį, kaip kontrabandininkams leisti atsiimti iš muitininkų kontrabandą.

Andriui Šedžiui – už konkurenciją su Buratinu, Žilvinui Šilgaliui – už svajonę būti moterimi, arba abiem – už šokius su Konstitucija

Amžinas klausimas – kodėl žmonės, kurių pašaukimas būti klounais, veržiasi į Seimą? Ką bendra Žilvino Šilgalio televizijos laidoje pagaliau išsipildžiusi svajonė pabūti moterimi turi bendra su įstatymų leidyba? Gal jis ketina teikti įstatymo dėl lyties keitimo operacijų apmokėjimo iš valstybės biudžeto projektą? Ar Šiaulių milijonieriui Andriui Šedžiui atrodo, kad pagrindinis Seimo nario darbas – juokinti rinkėjus šokių aikštelėje, kilnojant kojas kaip Buratinui?

Tiesa, gal jį įkvėpė vienas Buratinas, taip pat milijonierius, kuris yra laimėjęs šokių konkursą. Tačiau anam ne valstybės piliečiai moka algą, tad jo buratiniškos fantazijos yra jo paties ir televizijos kanalo padorumo bei skonio, tiksliau, jų stygiaus, reikalas.

Seimo nariai bandė aiškinti, kad tai ir jų tik asmeninis reikalas. Juk jie šoka, dainuoja, net veda televizinius šou, bet dievažijasi, kad už tai negauna jokių pinigų ir tai tėra jų laisvalaikis. Tačiau net jei kas ir tiki politikų šoumenų labdara, vis tiek tai ne tik jų asmeninis reikalas.

Pirma, juk jie pasirašę sutartis su komercinėmis televizijomis, įsipareigoję dalyvauti repeticijose ir laidose. O jei tuo metu, kai filmuojama laida, būtų sukviestas koks neeilinis Seimo posėdis? Juk Seimo nario darbo valandos nėra normuotos, tad sakyti, kad jie šoka trypia laisvalaikiu, nėra jokio juridinio pagrindo.

Antra, Seimo nariai linksmintojai neneigia, kad populiarumo dalyvavimas šou jiems vis dėlto prideda. Ar sulauktų kvietimo į televizijų projektus tokie šokėjai, kaip A.Šedžius ar Ž.Šilgalis, jei jie nebūtų Seimo nariai? Atsakymas daugiau nei aiškus – ne: tokie veikėjai leido naudoti Seimo vardą pajuokai, komercinės institucijos ir savo reklamai.

Jei tokie veikėjai pripažįsta, kad populiarumo pajėgūs laimėti tik apsimesdami klounais, o ne dirbdami pagrindinį savo darbą – rengdami įstatymų projektus, gal jiems reikėtų trauktis iš Seimo, kad galėtų tuo ir užsiimti? Juolab Konstitucinis Teismas uždraudė bet kokius šokius su Konstitucija. Nors ir taip turėjo būti tai aišku, Konstitucinis Teismas dar kartą išaiškino, kad Seimo nariams draudžiama bet kokia veikla komercinėse struktūrose, jei ji susijusi su darbo ar užduočių atlikimu, vadinasi, ir dalyvauti komerciniuose šou projektuose. Tačiau iš šou politikai dingsta tik todėl, kad yra buratinai, o ne dėl to, kad taip liepia Konstitucija.

Antanas Nedzinskas – už grožio paieškas politikoje, arba už kvailiausią rinkimų šou

Seimo nario Antano Nedzinsko galvelėje (nors kas galėtų paneigti, kad ne jo) subrendo geniali idėja! Ne, ne kokio įstatymo projekto, svarbaus didesniam piliečių būriui ar tik pačiam Antanui bei dar kelių senų “Volgų” savininkams, kaip kad lig šiol jis yra siūlęs, taip įsivaizduodamas teisinius pokyčius valstybėje. A.Nedzinskas nutarė: jei grožis valdo pasaulį, vadinasi, – ir politiką. Savo idėją jis aiškino taip: štai per Seimo rinkimus Tautos prisikėlimo partijos reklaminės nuotraukos buvo tokios juodos, negatyvios – kaliniai, prostitutės. O štai jis parodysiąs tikrą grožį! Jei pavyko laimėti rinkimuose prisistačius kaliniais ir prostitutėmis, tai įsivaizduojate, kokia sėkmė laukia rinkėjams prisistačius tyrais kaip krištolas jaunavedžiais!

Pasiskyręs (ar greičiau gavęs) pagrindinį – jaunikio vaidmenį, Antanas visas įsiręžęs tempė per tiltą nuotakos suknele pasidabinusią bendrapartietę ir net gavo ją pabučiuoti! Tikrai dėl to vertėjo stoti į partiją! O paskui abu prisikėlusios tautos partijos nariai melavo. Net su ašara balse.

Tačiau nevykęs farsas padėjo laimėti kvailiausio rinkimų šou titulą, bet ne rinkėjų balsus. Alytaus rajone, kuriame plakatus puošė “jaunavedžiai”, prisikėlėliai negavo nė vieno mandato, nors pirmasis numeris čia buvo Antanas Nedzinskas, o antroji – jaunamartė Greta Bražinskaitė. Tiesą sakant, jaunavedžiu turėjo būti ne Seimo narys Antanas Nedzinskas, o jo tėvas Antanas Nedzinskas, mat tai jis kandidatavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Žodžiu, kandidatų sąraše pavardė – tėvo, nuotrauka – sūnaus, tačiau ko čia smulkintis – viena rinkėjų apgaule daugiau ar mažiau.

Tautos prisikėlimo partija – ar su pseudojaunavedžiais, ar be – ne tik Alytaus rajone, bet ir visoje Lietuvoje patyrė fiasko. Nulis – tiek mandatų gavo valinskininkai. Tiesa, du mandatus jie vis dėlto laimėjo, tačiau ne kaip partija, o kaip koalicija “Už mūsų Neringą”. Nepaminėti Tautos prisikėlimo partijos vardo, matyt, buvo vienintelis šansas gauti mandatų. Nepaisant tokių rezultatų, valdančiosios koalicijos partijos lyderis A.Valinskas džiaugiasi… sėkme per rinkimus.

Žinoma, ir nulis mandatų per rinkimus geriau nei byla po jų, mat buvę A.Valinsko rinkimų štabo nariai teisme atgailauja per prezidento rinkimus klastoję parašus, kad tik A.Valinskas juose galėtų dalyvauti.

Gal pagaliau žmonės už tokius veikėjus pradės balsuoti kartą per metus – rinkdami balandžio 1-osios karalių?