Kanadoje verda politinis erzelis dėl Otavos monumento komunizmo aukoms atminti.

Antanas ŠILEIKA

Ne tik visa Kanada, bet ir daugelis kanadiečių primena mozaiką. Toks tapatybės sudėtingumas veikia ir jų atmintį bei atsiminimus. Kodėl įamžiname vienus įvykius, o kitų – ne? Ir kurių įvykių atminimas tu­rė­tų būti išsaugotas?

Prieš keletą metų mokslinės viešnagės Vilniuje metu Kanados ambasados priimamajame lūkuriavau savo sūnaus, kuris tuo metu kaip tik buvo grįžęs atostogų iš Kanados pėstininkų misijos Afganistane.

Štai jums ir mozaikos pavyzdys: prancūziškai kalbantis lietuvių kilmės kanadietis atlieka misiją svetimoje valstybėje.

Belaukdamas jo, šnekučiavausi su Kanados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kurį sudomino ne tik mano sūnus, bet ir aš pats. Jam knietėjo su­žinoti, ką toks kanadietis, kaip aš, tyrinėja Lie­tuvoje. Paaiškinau, kad rašau romaną apie antisovietinę pokario rezistenciją Lietuvoje.

Nepasakysi, kad jis supyko, tačiau pajutau subtilų intonacijos pasikeitimą. Savotišką nusivylimą, kad nepasirinkau kitos kančių Lie­tu­voje istorijos – galbūt holokausto, kurio čia bū­ta ypač brutalaus.

Pažangieji prieš konservatorius

Kad ir kaip ten būtų, negaliu tiksliai pasakyti, kas jam nepatiko, nes mes kalbėjomės manda­giai. Jis tik pasakė, kad, priešingai nei Ka­nadoje, Lietuvoje ir visoje Europoje yra per daug istorijos.

Dabar atrodo, kad jos gerokai per daug jau ir Kanadoje.

Atsiminimai grumiasi priešpriešoje, kurią įžie­­bė planai Otavoje pastatyti memorialą ko­munizmo aukoms. Šį memorialą pliekia kas tik gali, tarp jų „The Globe and Mail“ žurnalistas Roy MacGregoras. Kaip ir kiti komentatoriai, jis iš šio projekto šaiposi dėl keleto priežasčių: kad jis esąs negražus, kad nepritiks jam parinktoje vietoje, kad simbolizuoja vyriausybės pa­tai­kavimą tam tikroms tautinėms rinkėjų grupėms ar kad paprasčiausiai jis niekam ne­rei­kalingas. Pagaliau – kad tai tiesiog apgailėtinas pavyzdys memorialo, neturinčio nieko bendro su Kanados istorija.

Šis pasipriešinimas dvelkia nenuoširdumu. Su­tinku, kad memorialo vaizdas galbūt neįsipie­­­šia į Otavos architektūros ansamblį. Kad gal­­­būt prastas jo dizainas. Bet kodėl oficialiai patvirtintas paminklas užgauna tiek daug žmonių?

Štai kelios prielaidos. Daugelis „pažangių“ pa­žiūrų kanadiečių (o tai kairioji politikos linija, ku­­rios pavadinimas siejamas su žemdirbių inte­re­­­sus prieš Antrąjį pasaulinį karą gynusia Pro­gre­syviąja partija – red. past.) tiesiog neapkenčia visko, ką tik sugalvoja dešinioji konservatyvi Step­heno Harperio vyriausybė. Jiems atrodo, kad jei S.Harperio vadovavimas yra apgailėtinas, vadinasi, apgailėtina viskas, prie ko jis prisilies­tų.

Kai S.Harperis prieš paspausdamas ranką Vladimirui Putinui jį atvirai iškoneveikė, daugybė mano draugų – progresyviųjų literatų, jei juos taip galima pavadinti – feisbuke ėmė juodinti S.Harperį tvirtindami, kad jis tik mėgina įtikti etniniams rinkėjams.

Kairiausieji, kuriuos nesuklysiu pavadinęs tikrais Rusijos apologetais, netgi ėmė aiškinti, kad tai hegemoniški Vakarai privertė V.Putiną imtis gynybos. O kai pamėginau užstoti S.Har­pe­rį parašydamas, kad kartais teisingai pasielgia net mūsų nemėgstami žmonės, sulaukiau tik­ro pašaipų gūsio.

Beje, matyt todėl, kad palyginti gerai jaučiu įvykių Rytų Europoje pulsą, kartą man pa­skam­bino iš vienos Lietuvoje transliuojamos ra­dijo laidos ir pasiteiravo, iš kur S.Harperis tu­rėjęs tiek drąsos V.Putinui pasakyti tai, ko kiti Vakarų lyderiai neišdrįso. Juk išgirdę S.Har­perio žo­džius su palengvėjimu atsiduso mi­lijonai lenkų, Baltijos šalių gyventojų ir uk­rainiečių, ir nesvarbu, kad „harpiai“ sau Ka­na­doje šaiposi.

Vienas Lietuvos apžvalgininkas (daugiau to­­kių bent jau neaptikau) netgi kelia hipotezę, ne­va S.Harperis, kaip vidutiniškus įgaliojimus tu­rintis lyderis, tapo savotišku Vakarų požiūrio „ats­tovu spaudai“ ir Kanados vardu išsakė tai, ko pasakyti sau neleistų galingesnės pasaulio valstybės.

Priminsiu, kad dalis monumento opozicijos yra susijusi su S.Harperio puolimu ad hominem. Taigi, taip išeina, kad memorialas yra blogis.

Antra dalykas – šaltojo karo metais komuniz­mas buvo senosios pokario dešinės Ame­rikoje ir Kanadoje priešas. O štai mano kairuoliškos kartos ir vyresniems už mane žmonėms labiau rūpėjo apartheidas Pietų Afrikoje, Ka­li­for­nijos vynuogių rinkėjų padėtis ir Nikaragvos re­voliucija, o antikomunistinės nuotaikos buvo mažų mažiausiai nemadingos. Daugeliui šiuolaikinių „progresyviųjų“ priešiškumas komuniz­mui iki šiol dvelkia suplėkusiu konservatyvumu.

Iš tiesų „progresyviųjų“ kalbose apie šaltąjį ka­rą didžiausias dėmesys tenka nukentėjusiems nuo makartizmo, palikusio be darbo būrį Ho­li­vu­do scenaristų, o ne vargusiems koncentracijos stovyklose ar nužudytiems komunistų režimo.

Taigi, dėl iki šių dienų išlikusio kairiųjų ša­liš­kumo komunizmo aukų paminklas jiems at­rodo kaip senosios dešiniosios politikos tąsa. Vis dėlto „progresyvieji“ yra santykinai nedidelė Kanados gyventojų mažuma. Ir ji ne vienintelė turi savo nuomonę apie siūlomą paminklą.

Jei kalbėsime apie Kanados imigrantus, ši šalis yra tarsi svetinga sala laimingiesiems, su­ge­­bėjusiems išgyventi politikos ir karo laivų ka­tastrofas ir išplukdytiems į saugų ir turtingą kran­tą. Jie ar jų vaikai, prisimindami, kas nutiko, šiuos išgyvenimus ilgainiui įamžina.

Tai ypač pasakytina apie rytų europiečius, ti­kėjusius, kad buvo išduoti Vakarų ir atiduoti So­vietų Sąjungos tironijai. Kadangi neatrodė, kad dar kas nors žinotų ar rūpintųsi tuo, kas jiems nutiko, rytų europiečiai turėjo patys pasirūpinti įsiamžinimu.

Atsiminimams reikia susigulėti

Kol atmintis įsitvirtina ir būna įamžinta, pra­­eina daugybė laiko. Prireikė dešimtmečių, kol da­­bar gerai žinomi faktai apie holokaustą prasi­s­kverbė į žiniasklaidą ir naujas istorines knygas.

Nepaisant to, kad įsivaizduojame apie holokaustą girdėję pakankamai, istorikas Timothy Snyderis neabejoja, jog tik dabar pradedama suvokti, kiek daug su tuo susijusių dalykų vis dar nežinoma jau vien dėl to, kad daugelis įvykių nu­tiko ne Aušvice, o toliau į rytus – žudynių laukuose Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Lygiai taip pat, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sovietų Sąjungos ir dešimtmečiams nuo baisumų Kambodžoje ar žudynių valdant Mao atskleidimo, pasipiktinimas komunizmu vis di­dėja, o žmonės pradeda tai įamžinti.

Informacijai apie tragediją suvokti ir sureaguoti į ją reikia laiko. Kartais jo reikia labai daug.

Tokio uždelsimo pavyzdys gali būti ir Ka­na­dos reakcija į vietinių šalies gyventojų kultūros sunaikinimą. Tik dabar Tiesos ir susitaikymo ko­misija atskleidžia visą bandymo sunaikinti šią kultūrą siaubą. Tik dabar Aukščiausiasis teis­mas pradeda pripažinti vietinių teises Ka­nados platybėse. Mes visuomet žinojome, kad že­mė iš vietinių buvo atimta, bet kažkuria prasme ne iki galo suvokėme, ką tai reiškia. Tiesa jau atskleista, bet susitaikymo „projektui“ su­pras­ti prireiks dar ne vieno dešimtmečio, ką jau kalbėti apie to­­kio susitaikymo įgyvendinimą.

Taigi komunizmo aukų įamžinimui prireikė laiko, tačiau šis konkretus atvejis kelia ir kitų klausimų.

Sovietai – išvaduotojai ar okupantai?

Kai kurie labiausiai jaudulį keliantys memorialai pasaulyje skirti holokausto aukoms at­minti. Tiesą sakant, Otavoje irgi statomas Ho­lokausto memorialas, tačiau nei jo išvaizda, nei vieta žiniasklaidoje nesukėlė absoliučiai jokių prieštaravimų.

Naujienų apie holokaustą sėkmė, ko gero, pa­skatino prabilti ir kitus nukentėjusiuosius, pa­­vyzdžiui, per Ukrainos holodomorą ar armėnų genocidą Turkijoje. Sąvoka „išgyvenusieji“, kažkada vartota tik kalbant apie išgyvenusiuosius holokaustą, dabar vartojama ir kultūrinio ge­nocido, seksualinės prievartos bei kitų nusikaltimų kontekste.

Tas pats ir su terminu „genocidas“, kuris pra­­­dinėse derybose dėl genocido konvencijos 1947 m. turėjo apimti ir masines neetninių ar religinių grupių, pavyzdžiui, inteligentijos, žu­dy­­nes. Tačiau vėliau dėl Sovietų Sąjungos priešta­ravimo šis apibrėžimas buvo susiaurintas. Ko­­­­­munistai turėjo prieštarauti – juk antraip jiems galėjo būti pareikšti kaltinimai genocidu dėl, pavyzdžiui, buožių naikinimo.

Be to, jei SSRS nebūtų prieštaravusi, jos mė­ginimai išnaikinti vietos inteligentiją irgi būtų buvę pavadinti genocidu, kaip ir karo be­laisvių lenkų karininkų žudynės Katynėje.

Tai mus atveda prie dar vienos problemos, susijusios su monumentu komunizmo aukoms, bent jau nužudytoms Europoje. Mums patinka suprantami pasakojimai, tačiau istorijoje tokių, deja, nedaug. Žydams, išgyvenusiems holokaus­­tą Rytų Europoje, išgyventi pavyko daugiausia Sovietų armijos dėka. Ji atliko pagrindinį vaidmenį įveikiant nacizmą ir buvo vienintelė tokia Rytuose. Tie patys Sovietų armijos ka­riai prievartavo ir plėšė Rytų ir Vidurio Eu­ropą ir visame regione padėjo įsitvirtinti tironijoms, kaip taikliai knygoje „Geležinė uždanga“ ra­šo Anne Applebaum.

Tad kas buvo Sovietų armija – išlaisvintoja ar okupantė?

Priklauso, kurių aukų paklausi. Dar svarbu, ar komunizmo aukos nepadėjo žydams, ar, kaip būta kai kuriais atvejais, aktyviai dalyvavo nacių žiaurumuose. Kaip ištraukti į dienos švie­­są, kas nukentėjo dėl savo nusikaltimų, o kas tik dėl to, kad pakliuvo tironijos įtakon?

Tai labai aktuali problema Rytų Europoje, kur vis pasitaiko nuomonių, kad mėginimas pagerbti Sovietų Sąjungos aukas iš tiesų yra nacių kolaborantų dangstymas.

Situaciją dar labiau apsunkino 2008-ųjų Prahos deklaracija, kuria siekta pagerbti ir staliniz­mo, ir nacizmo aukas. Kai kurie holokausto aiškintojai čia įžvelgė moralinį stalinizmo ir na­cizmo sugretinimą ir pareiškė, kad šios dvi tironijos niekada neturėtų būti lyginamos. Bet, kaip pastebėjo kai kurie apžvalgininkai, jei sa­kai, kad nacizmas ir komunizmas niekada neturėtų būti lyginami, vadinasi, tu ką tik tai padarei.

Trumpai kalbant, komunizmo aukų istorija bent jau Europoje galimai susikerta su holokausto istorija. Ir nėra paprasta šios kolizijos išvengti.

Memorialai ir atmintis istorikams neretai yra tarsi bausmė. Vėlyvuosiuose savo tekstuose bri­tų istorikas Tony Judtas aiškino, kad atmintis ne­gali tapti istorijos pakaitalu. Jo žodžiais, oficia­lus pa­minėjimas neprisideda prie didesnio pra­eities ver­tinimo ir žinojimo: „Tai substitutas, su­rogatas. Užuot mokę vaikus nesenos istorijos, mes juos ve­džiojame po muziejus ir memorialus.“

Atmintis kaip istorijos pakaitalas

Tačiau daugelis žmonių bodisi istorija. Iš sa­vo patirties žinau, kad kanadiečiai istorijos fak­tų žino mažai, nors susidaro įspūdis, jog kiek­vienas apie ją turi savo nuomonę: blogiausia iš jų ir, beje, populiari – kad istorija buvo gerokai niūresnė nei dabartinis mūsų gyvenimas ir kažkuo primena siaubo filmą.

Be to, daug Kanados rašytojų, ypač jaunesnių, smerkia grožinę istorinę literatūrą už tai, kad ši romantizuoja praeitį. Kaip siūlo Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knygos“ pavadinimas, galbūt ir mums verta pamiršti, kad ga­lėtume pasijuokti, nes priešingu atveju istorija taip ir liks siaubinga vieta.

Jei praktiškai niekas nebeskaito istorijos bai­­gę vidurinę mokyklą, tuomet belieka atmintis ir memorialai.

Neseniai stovėjau prie Aušros vartų Vilniuje – paskutinių išlikusių vartų gynybinėse viduramžių sienose. Pro šiuos vartus buvo įvesdinti vo­kie­čių karo belaisviai, kuriuos norėta parodyti ka­ro nualintiems gyventojams. Miestą buvo iš­lais­vinę sovietai, bet taip pat ir Lenkijos Ar­mijos Krajovos kariai, tikėjęsi atkovoti Vil­nių Len­ki­jai. Užuot padėkojusi lenkams, po miesto išvada­­vimo sovietų armija juos nužudė arba ištrėmė.

Kiek anksčiau, vos prasidėjus karui, pro šiuos vartus pakeliui į žudynes Panerių miške praėjo tūkstančiai žydų. O dar anksčiau pro čia žygiavo ką tik atvykusių sovietų varomi vietos gyventojai – pirmieji sovietų tremtiniai, daugelis gyvenimą baigę gulaguose.

Jei tęstume šią kelionę į praeitį, pamatytume, kad pro Aušros vartus prajojo ir Didžiosios Napoleono armijos likučiai, kuriuos netrukus užklupo ir išžudė caro kareiviai.

Jei net tokia maža vieta turi tiek daug sluoks­­nių ir yra tarsi vis iš naujo perrašomas is­torijos pergamentas, kaip nuspręsti, ką mums patiems dera prisiminti, o ką galime pamiršti? Jei grįšime prie M.Kunderos, romane „Gy­ve­nimas yra kitur“ jis sako, kad „būtų nuostabu pa­miršti istoriją.“ Tačiau M.Kunderą galima ci­tuoti ir iliustruojant memorialų statymą: „Ra­­šytojas griau­na savo paties gyvenimo na­mą, o plytas panaudoja kitam, tik jau statomam ro­mane.“

Rašytojai – ne vieninteliai taip besielgiantys. Visuomenė griauna istorijos namą ir naudoja plytas naujoms statyboms: ji stato namus at­minčiai, kurią įprasmina memorialais.

Kadangi atmintis yra selektyvi, ji tebėra ga­lin­ga jėga, formuojanti mus kaip individus ir api­­brėžianti mūsų veiksmus visuomenės rė­muose.

Kanadoje gyvena daugiau nei milijonas len­kų kilmės piliečių, dar daugiau ukrainiečių, šiek tiek yra žmonių, kilusių iš Baltijos šalių, taip pat dešimtys tūkstančių vietnamiečių. Daugeliui jų komunizmo kančių atmintis tebėra gyva, nesvarbu, ar tos kančios palietė juos pačius, ar jų tėvus. Kodėl turėtume neigti jų kančią ir teisę ją prisiminti? Jei yra kitų įamžinimo vertų įvykių, tegu taip manantieji siekia, kad vyriausybė tai pripažintų oficialiai. Mes ga­lime prieštarauti dizainui, vietos pasirinkimui, galime priešintis, kad tam būtų naudojami mo­kesčių mokėtojų pinigai. Tačiau neigti patį poreikį prisiminti ir įamžinti reiškia sumenkinti kitų kančias.

O tiems, kurie aiškina, esą turėtume prisiminti tik įvykius, kuriuose dalyvavo Kanada, rei­kia pasakyti, kad milijonai imigrantų bei jų vaikų ir yra kanadiečiai. Jų prisiminimai yra ir šios šalies prisiminimai. O dėl prisiminimų apie tai, kas vyko ir tebevyksta su vietiniais, mes, nors ir pavėluotai, pradedame suvokti praeitį, kad ir koks tas suvokimas būtų ribotas. Dabar turime atsigriebti už prarastą laiką.