"Veido" archyvas

Per ketverius metus A.Smetona Lietuvoje sukūrė didžiulį šnipų ir slaptosios policijos tinklą

Šiemet sukaks 85 metai, kai Antanas Smetona po perversmo atėjo į valdžią ir tapo prezidentu. Jis prezidentavo nuo 1926 iki 1940 m. Tiek laiko autoritarinis A.Smetonos režimas gyvavo tik todėl, kad visoje šalyje buvo sukurtas didžiulis šnipų ir slaptosios policijos tinklas.

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

Iš esmės šnipai buvo pasitelkiami bene visose viešojo gyvenimo srityse, ypač – prieš ir per rinkimus. Antai vykstant prezidento “rinkimams” saugumas rinkdavo visą informaciją apie tarybų narių rinkikus, aiškindavosi, ar šie būsią klusnūs valdžios atstovai, ir tikslas būdavo pasiekiamas – išrinkdavo tokius, kokių reikia valdžiai. Tarkime, prieš 1936 m. rinkimus buvo žinoma, kurie kunigai iš bažnyčios sakyklos ragino balsuoti ir už ką balsuoti.

Gyventojų nuotaikos buvo ypač svarbus saugumiečių darbo baras. Kas mėnesį buvo daromos apžvalgos: apibendrinama informacija iš skirtingų regionų, pateikiamos citatos – informacija siunčiama aukščiausiems valdžios atstovams.

Kai kurios saugumo agentų užfiksuotos kalbos – itin reikšmingos ir daug pasakančios apie to meto nuotaikas. Antai 1936-aisiais užrašytas valstiečių liaudininko, buvusio ministro pirmininko M.Sleževičiaus pasisakymas studentams varpininkams Vytauto Didžiojo universitete (VDU) skambėjo taip: “Mes matom, kad ir Maskvoje jau pradėta kalbėti apie demokratiją. Gali būti, kad tai tik pirmas lakštingalas, bet vis dėlto lakštingalas, kuris demokratija vadinasi. Jau ten, vadinasi, ne komunizmas, o demokratinis socializmas.”

Tiesą sakant, to meto saugumiečiai buvo sukaupę milžinišką kiekį informacijos, kuri leido jiems susidaryti gana išsamų vaizdą apie žmones ir įvykius, o prireikus ir pašantažuoti. Tarkime, saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

“Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti”, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Šnipų vis daugėjo

Politinė policija dirbo efektyviai: A.Smetonos valdymo laikotarpiu buvo susekti bene visi bandymai maištauti, sukilti ir visi buvo užgniaužti. Iš 1939 m. VSD vadovo Augustino Povilaičio pranešimo apie jo valdymo laikotarpiu vykusius ar rengtus perversmus matyti, kad jų grėsmė valdžiai buvo gana didelė: tokių vien nuo 1927 iki 1938 m. pabaigos suskaičiuota net trylika. Tad autoritarinis režimas, vis stiprindamas žvalgybą, nuogąstavo ne be reikalo. Tiesa, informatorių tinklu, saugumiečiais valdžia neapsiribojo – buvo pasitelkiama ir kariuomenė, karo komendantūros, Tautininkų partijos nariai bei skyriai. Neatsitiktinai šalyje iki ketvirtojo dešitmečio pabaigos veikė karo padėties įstatymai.

Beje, visą tarpukarį saugumiečių ir šnipų tinklas vis plėtėsi. Kaip savo tyrimuose nurodo istorikas dr. Arvydas Anušauskas, 1926 m. šalies politinėje policijoje dirbo vos šimtas asmenų, o 1938 m. jų būta jau daugiau nei keturi šimtai.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje opozicija paskleidė gandus, kad esą vien Kaune veikia per 5 tūkst. informatorių, kurie gauna po 250 litų per mėnesį, ir esą vien ateitininkus gimnazijose seka apie pusę tūkstančio šnipų. Vis dėlto opozicijos šūksniai apie tokius skaičius buvo šiek tiek perdėti. A.Anušauskas, remdamasis VSD archyvine informacija, yra nustatęs, kad 1935-aisiais Kaune buvo 341 saugumo informatorius, kitose apygardose, aišku, kur kas mažiau.

Saugumo uždavinys buvo fiksuoti įvykius, o kaip reaguoti – sprendė aukščiausi pareigūnai. VSD pareigūnai puikiai žinojo, per kokius žurnalus ir veikėjus komunistai skleidžia savo propagandą, tačiau kai kuriais atvejais tiesiog likdavo “kurti”. Galime paminėti kad ir aiškiai prosovietinį žurnalą “Mūsų jaunimas”, kurį buvo rekomenduojama skaityti net LKP nariams.

Tokių prosovietinių (ne aiškiai komunistinių) laikraščių ar kitokios literatūros Lietuvoje būta nemažai. VSD nuolat įspėdavo apie tokios propagandos keliamą grėsmę. Vis dėlto reaguojama būdavo per lėtai. Istorikas Liudas Truska, parašęs įspūdingą monografiją apie Antano Smetonos laikus, linkęs manyti, kad tai nebuvo sąmoningas neveikimas, greičiau tai lėmė prezidento charakterio savybės – neveiklumas, neryžtingumas. Kita vertus, prosovietiškai nusiteikę inteligentai nebuvo politiniai A.Smetonos konkurentai.

Komunistų taip ir neįveikė

Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo ir į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Be to, saugumui talkino net moksleiviai. O išeivijos istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė yra sakiusi: “Saugumo sistema – tai didžiausia tarpukario gėda”…, mat “tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė (dėl to, ar šis veikėjas ketvirtajame dešimtmetyje buvo patriotas, kyla daug abejonių – J.A.), Balys Sruoga buvo apstatyti apmokamais šnipais.”

Surinkta informacija keliaudavo ant prezidento ir kitų svarbiausių institucijų atstovų stalo. Žinoma, tinkamai apibendrinta – su pasiūlymais, ką bausti, kokios tendencijos ryškėja. Buvo leidžiami specialūs mėnesiniai apžvalgų biuleteniai, sudarinėjami “Spaudos dienynai”, “Spaudos apžvalgos”, kur buvo kritiškai įvertinamas ir apžvelgiamas kiekvienas lietuviškos bei užsienio spaudos straipsnis.

Aišku, politinė policija visų pirma labiausiai domėjosi komunistinėmis organizacijomis, kurios laikytos antivalstybinėmis.

2 tūkst. – tiek narių turėjo LKP nepriklausomybės praradimo išvakarėse 1940-aisiais, ir dauguma jų buvo lietuviai, tiesa, labai jauni. Dar tūkstantį narių turėjo komjaunimas, 6 tūkst. žmonių vienijo Raudonosios pagalbos organizacija.

Tačiau iš tiesų LKP nebuvo pagrindinė komunistinių, prosovietinių idėjų skleidėja. Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti – būtent aplink šią 1929-aisiais įkurtą draugiją spietėsi prosovietiškai, kai kurie ir prokomunistiškai nusiteikę asmenys: Justas Paleckis, rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir kt. “Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”, – yra sakęs istorikas prof. Zenonas Butkus.

A.Anušauskas, remdamasis archyviniais dokumentais, yra nustatęs, kad kas dešimtas komunistų partijos narys buvo etatinis saugumo policijos agentas, o iš viso Lietuvos komunistų partiją sekė maždaug du šimtai agentų. Pavyzdžiui, net LKP CK sekretoriaus žmona Stasė Trakimaitė-Sprindienė buvo VSD agentė, teikdavusi informaciją apie konspiracinius butus, slaptų partijos dokumentų fotokopijas. Todėl to meto valdžiai buvo gana aiški LKP struktūra, sudėtis, o iš to aiškėdavo ir komunistinio judėjimo veiklos tendencijos. Turbūt neatsitiktinai istorikas L.Truska yra rašęs, kad saugumiečiai apie LKP narius žinojo daug geriau ir išsamiau nei pati LKP vadovybė. O vienos vertingiausių VSD agentų S.Trakimaitės veikla atskleista tik į Lietuvos saugumą įžengus sovietų statytiniui Antanui Sniečkui.

Taigi 1940-aisiais, VSD užėmus komunistams, daugumos aukščiausių saugumo darbuotojų likimas buvo nulemtas žaibiškai: jie buvo suimti, tardomi, vėliau ištremti ar sušaudyti.

Lietuviškąjį saugumą tyrinėjęs ir ne vieną savo veikalą jam paskyręs istorikas A.Anušauskas apibendrina, kad 1940-aisiais VSD mažai kuo atsiliko nuo panašių įstaigų, veikiančių Vakarų Europoje: juk VSD tuo metu dirbo maždaug 500 mokamų agentų ir informatorių. Tai valstybės biužetui kainuodavo tikrai daug: kasmet prireikdavo maždaug ketvirčio milijono, viso VSD aparato išlaikymas atsieidavo apie milijoną litų kasmet.

Tiesa, tokių skaičių nė negalima lyginti su kariuomenės išlaikymu, kuris kainuodavo beveik ketvirtį šalies biudžeto.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklos barakas

Per 14 metų trukusį A.Smetonos autoritarinio režimo laikotarpį Lietuvoje koncentracijos stovyklos su pertraukomis veikė beveik devynerius metus, jose pabuvo daugiau nei pusseptinto tūkstančio žmonių.

Po perversmo į valdžią atėjęs Antanas Smetona turėjo daug priešų ir su jais elgdavosi be didelių ceremonijų – tiesiog grūsdavo į koncentracijos stovyklas. Beje, į jas keliaudavo tiek kriminaliniai, tiek politiniai nusikaltėliai. Gausiausia buvo būtent pastaroji grupė. Šalyje anuomet (nuo pat 1918-ųjų) vis dar galiojo karo padėties įstatymas, veikė karo komendantūros. O politines bylas spręsdavo karo teismai. Administracines bausmes taikė karo komendantūros, vėliau – ir apskričių viršininkai. Taigi patekti į lietuvišką koncentracijos stovyklą buvo nesudėtinga. Jokio ilgo ir gan brangaus teismo proceso, jokio kruopštaus įrodymų rinkimo. Taip buvo izoliuota tūkstančiai politinių priešininkų ar režimui nelojalių asmenų.

Iš viso autoritarinio režimo (1927–1940) laikotarpiu veikė trys tokio pobūdžio įstaigos: 1927–1931 m. Varnių koncentracijos stovykla; nuo 1936 m. – Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla; nuo 1939 m. – Pabradės.

Tiesa, smetonmečio priverčiamojo darbo ir koncentracijos stovyklų nei pagal žiaurumą, nei pagal kankinimus, nei pagal gyvenimo sąlygas negalima lyginti su tomis, kokios buvo to laikmečio fašistinėse Europos valstybėse.

Komunistai, krikdemai ir valkatos – kartu

Jau 1926 m., tuoj po karinio perversmo, potencialiems valstybės priešams kalinti režimas įsteigė Varnių koncentracijos stovyklą. Nors koncentracijos stovykla Lietuvoje, tiesą sakant, nebuvo naujiena – pirmoji buvo įsteigta dar 1920-aisiais Aukštosios Fredos belaisvių stovykloje ir veikė iki 1923 m.

Daugiausia į Varnius siųsta komunistų ir jų talkininkų, tad greitai ši stovykla buvo perpildyta. Tarkime, 1927-ųjų pradžioje čia gyveno 120 asmenų, o metų pabaigoje – jau 187. Per penkerius stovyklos egzistavimo metus čia pabuvo daugiau nei tūkstantis asmenų: legalių ir nelegalių partijų rėmėjų ir atstovų, greta Lietuvos komunistų partijos narių ir jo aktyvo laiką čia yra leidę ir buvusių tautininkų sąjungininkų krikščionių demokratų atstovai. Pavyzdžiui, buvęs finansų ministras, vienas krikdemų lyderių Petras Karvelis, Darbo federacijos pirmininkas dr. Kazimieras Ambrozaitis, vienas žymesnių Socialdemokratų partijos kūrėjų Andrius Domaševičius ir kiti. Varniuose teko pagyventi ir mažiau žinomiems katalikų veikėjams. Užtekdavo ne laiku ir ne vietoje tarti blogą žodį apie A.Smetoną ar Vyriausybę, ir kaipmat galėjai būti pasiųstas į Varnius.

Pačioje stovyklos egzistavimo pradžioje neišvengta nesusipratimų: šalia aistringų komunistų Varniuose atsidurdavo ir smulkūs chuliganai, karštakošiai jaunuoliai ar valkatos. Antai vienas Varniuose pabuvęs jaunuolis skundėsi, kad jį čia uždarė vien todėl, kad su draugais agitavo surengti socialdemokratų kuopos steigiamąjį susirinkimą, o, tarkime, P.Karvelis kaltintas ateitininkų kurstymu.

Varniuose asmenys buvo izoliuojami nuo trijų mėnesių iki karo padėties pabaigos. Komunistams, aišku, dažniausiai skirdavo maksimalią bausmę.

“Kameros didžiulės, jose tilpdavo 30 ir daugiau žmonių. Viduje per visą patalpą buvo išrikiuoti mediniai dviejų eilių gultai, tik sienų pakraščiais galėjai praeiti”, – taip savo memuaruose Varnius prisimena komunistas Boleslovas Baranauskas. O Jeronimas Plečkaitis, radikalus socdemų veikėjas, ir vadinamieji plečkaitininkai Varnius savo leidžiamuose laikraščiuose vaizdavo panašiai – esą čia “į drėgnus koncentracijos stovyklos mūrus sugrūsta apie 200 žmonių, iš kurių didelė dalis jau po trejus metus be teismo, be tardymo, be jokio kalinimo sėdi”.

Uždarant Varnių stovyklą valdžia guodėsi, kad ji nebuvusi veiksminga: esą komunistai čia buvo neprastai maitinami, gerai išlaikomi ir neblogai jautėsi. Maža to, stovykloje agituodavo kitus kalinčiuosius ir juos paveikdavo.

Drabužius ir patalynę reikalauta atsivežti patiems

Socialiniai neramumai, valstiečių bruzdėjimas ir streikai ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje vėl privertė galvoti apie valdžiai neparankių asmenų izoliavimą. Piniginės bausmės ir trumpalaikiai areštai nelojalių režimui asmenų nenuramindavo. To meto vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas 1936 m. oficiozui “Lietuvos aidas” aiškino apie priverčiamojo darbo stovyklas: “Jei pilietis nesupranta savo, kaip visuomenės nario, pareigos, nuklysta nuo tiesos kelio, nenori dirbti naudingo darbo valstybei ir visuomenei, jam turi būti uždėta darbo prievolė. Tačiau darbo prievolė jam uždedama ne kaip bausmė, bet kaip ir visuomeninė pareiga, kaip auklėjimo priemonė.” Taigi, kaip matyti, politinis stovyklų pobūdis nebuvo afišuojamas.

Tokiomis stovyklomis propagandiniais sumetimais labiausiai piktinosi komunistai, agresyviausiai A.Smetonos režimą puolusi jėga. “Lietuviškasis Muravjovas – generolas Čaplikas jau įnešė į fašistinį seimą projektą apie koncentracijos stovyklos įkūrimą. <…> Tai bus kankinimo, neriboto pasityčiojimo ir išnaudojimo vieta, kad žmogus išeitų iš ten invalidas”, – nelegali komunistinė periodika bandė tikinti, kad A.Smetona neva seka hitlerininkų pėdomis ir pan.

Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla, 1937-aisiais įsteigta buvusiame dvaro pastate, buvo pasirengusi priimti 200 asmenų. Tiesa, galutinis jos įrengimas šiek tiek užtruko, tad būdavo atvejų, kai nubaustieji laukdavo savo eilės, mat visi netilpdavo – vis trūko vietų.

Suskaičiuota, kad per nepilnus trejus metus Dimitrave pabuvo apie 500 asmenų. Ką siųsti į priverčiamojo darbo stovyklą, buvo aiškiai reglamentuota – ne jaunesnius nei 17 metų ir ne vyresnius nei 60 metų vyrus. Tačiau pasitaikydavo ir moterų. Dimitrave pagal reglamentą asmenys “užtrukdavo” nuo trijų mėnesių iki metų. Įdomu tai, kad būsimieji kaliniai, prieš atvykdami į priverčiamojo darbo stovyklą, patys turėjo apsirūpinti drabužiais ir patalyne, – bent jau taip skelbė Dimitravo stovyklos reglamentas. Iš tikrųjų taip nebūdavo, todėl administracijai kildavo problemų – kalinius tekdavo aprengti net kareivių uniformomis. O bausdavo irgi įvairiai: pavyzdžiui, viena bausmių buvo neleisti kelias savaites rūkyti arba klausytis radijo, skaityti laikraščius, blogesniu atveju grėsdavo karceris.

Vis dėlto sąlygos lietuviškose koncentracijos stovyklose buvo nepalyginamos, tarkime, su hitlerinėmis koncentracijos stovyklomis. Pasirodo, Varnių ir Dimitravo koncentracijos stovyklose veikė nedidelės bibliotekos. Dimitrave ir Pabradėje kaliniai turėjo galimybę skaityti laikraščius, klausytis radijo. Varniuose laisvė buvo apskritai didelė – komunistai netgi sugebėdavo kitiems kaliniams rengti ideologines paskaitas.

Varnių koncentracijos stovykloje pasitaikydavo ir nesusipratimų: kaliniai sulipę prie langų traukdavo komunistines, revoliucines dainas – greičiausiai iš nuobodulio, mat čia jiems, priešingai nei Dimitrave ar Pabradėje, nereikėjo dirbti. Per socialistines šventes Varniuose atsirasdavo ir raudonų vėliavų, tačiau ir tada komunistai išvengdavo žiaurių bausmių. Antai karo lauko teismas 1927 m. penkiems komunistams už kurstymą ir blogą elgesį stovykloje skyrė mirties bausmę, tačiau šie padavė malonės prašymus, kurie buvo patenkinti.

Tašydavo akmenis ir kaldavo paminklus

Ano meto koncentracijos stovyklos šiek tiek primena dabartines kolonijas. Ruošti valgį, skaldyti malkas, kūrenti krosnis ir palaikyti tvarką kamerose – tokia buvo pagrindinė Varnių koncentracijos stovyklos gyventojų kasdienybė.

Tiesa, pačioje stovyklos egzistavimo pradžioje tuo, pasirodo, rūpinosi patys karininkai. Varniuose kalėję komunistai tuo buvo didžiai nepatenkinti ir piktindavosi savo atsišaukimuose. Štai B.Baranauskas skelbė, kad “internuotųjų nušalinimas nuo darbų, veiklos stoka buvo sąmoningai administracijos parinktas darbščių iš proletariato kilusių asmenų psichologinio gniuždymo rezultatas”. Antai dieną kaliniai, kaip pats rašo, laisvai vaikščiodavo po kiemą, skaitydavo ir žaisdavo šachmatais, o kameros paprastai nebūdavo rakinamos.

Dimitrave buvo jau kur kas sunkiau – nuo ryto iki vakaro tekdavo tašyti akmenis, dirbti stalių dirbtuvėse ar kalvėje. Gabesni kaldindavo atminimo lentas, paminklus. Kaliniai čia sukurdavo pridėtinę vertę – gamino akmens plokštes šaligatviams kloti, skaldą. Neatsitiktinai ši stovykla vienu metu, kaip pastebi istorikas Modestas Kuodys, panėšėjo net ne į koncentracijos stovyklą, bet į intensyviai veikiančią ir pelno siekiančią įmonę, kurios vadovas rūpinosi užsakymų paieškomis, gamyba ir produkcijos reklama.

“Kasdien nuo aušros iki tamsos dvylikos kilogramų kūjais skaldėme akmenis”, – komunistai savo memuaruose tai laikė viena žiauriausių ir rafinuočiausių priemonių nubaustiesiems kankinti ir skundėsi, kad prižiūrėtojai iš jų tyčiojasi, psichologiškai kankina ir liepia akmenis kalti taip, kad net “Maskva girdėtų”.

O kalėjusieji Pabradėje miškuose kasdavo durpes, kirsdavo ir valydavo mišką. Tiesa, čia darbas pernelyg neįsibėgėjo, nes ši stovykla buvo atidaryta tik 1939-aisiais, taigi ir veikė neilgai.

Apibendrinant galima teigti, kad A.Smetonos režimas kovojo su politine opozicija, daugiausia su komunistais ir jiems prijaučiančiaisiais, tačiau žiauraus brutalumo ar kankinimų vis dėlto vengė.

Antikomunistinę laikyseną deklaravusiam prezidentui Antanui Smetonai persekioti komunistus nei labai sekėsi, nei labai norėjosi.

Prieš 70 metų, sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, mūsų šalyje buvo “legalizuota” komunistų partija. Iki tol Lietuvoje ši partija buvo uždrausta ir persekiojama.

Šiandien žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, kad nors prezidento A.Smetonos režimas turėjo visus galimus svertus komunizmo idėjų plitimui sustabdyti, vis dėlto to pasiekti jam nepavyko: komunistinis pogrindis likviduotas nebuvo ir netgi ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje nepavyko užkirsti kelio komunistinėms idėjoms plisti tarp kairiosios inteligentijos.

Kodėl labai aiškią antikomunistinę programą turėję tautininkai jos nesugebėjo įgyvendinti?

1936 m. A. Smetonos karikatūra, kurią išleido Lietuvos komunistų partija

Už raštelį “Šalin fašistų diktatūrą. Lai gyvuoja Lietuvos komunistų partija (LKP)” – keleri metai sunkiųjų darbų kalėjimo ir griežtos bausmės tiems, pas kuriuos pavykdavo rasti tokio pobūdžio komunistinių atsišaukimų. Tačiau skaityti ir laikyti komplektus Maskvoje išleistų komunistinių laikraščių, pasirodo, buvo legalu ir teisėta. Tokį ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos vaizdelį nupiešė A.Smetonos bendražygis tautininkas Valentinas Gustainis valdančiųjų tautininkų ideologiniame žurnale “Vairas”.

Čia kyla klausimas, kaip įmanoma suderinti draugišką laikyseną šalies, kuri rėmė Lietuvoje veikiantį judėjimą, norėjusį sunaikinti mūsų valstybę, atžvilgiu. Ir kaip komunistinė SSRS galėjo palaikyti draugiškus santykius su valstybe, kurios valdžia persekiojo komunistus? Antai pats A.Smetonos biografas Aleksandras Merkelis taip pat pastebėjo, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje “susidarė savotiška paradoksali būklė: kas komunistiška – draudžiama ir persekiojama, o kas prosovietiška – legalu ir net kai kurių kultūrininkų proteguojama.”

“Lietuvių spauda vengia rašyti aštrius straipsnius prieš komunizmą, klaidingai bijoma tokiais straipsniais Sovietuose sukelti nemalonaus ūpo. Tikrovėje gi reikia labai griežtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo”, – 1936-aisiais rašė tautininkas V.Gustainis. Ir čia pat klaidingai pridūrė, kad Lietuva santykius su Sovietų Sąjunga “brangina ir turi branginti ir kad SSSR politikai patys supranta, jog Lietuvoje komunistinė santvarka būtų pražūtinga. <…> Dar kartą pabrėšiu, kad negalima SSSR įtarti aktyviai remiant komunistinį judėjimą Lietuvoje.”

Žinoma, tarpukario Lietuvos galingieji suvokė ir LKP laikė neabejotinai vienu pavojingiausių valdžios ir valstybės priešų, vis dėlto jie negalėjo, o ir nenorėjo šios partijos visiškai sunaikinti, nes manė, kad tai pakenktų santykiams su SSRS. Taigi A.Smetonos režimas tarsi balansavo tarp kūjo ir priekalo.

Baudė tik už aktyvią propagandą

“Nebuvo baudžiama už narystę LKP partijoje ir dalyvavimą susirinkimuose. Baudžiama buvo “tik už aktyvią propagandą, – vadovavimą įvykusiai demonstracijai, raudonosios vėliavos iškabinimą, kurstymą streikuoti ir t.t.”, – tautininkų ir A.Smetonos paradoksalią laikyseną atskleidžia buvęs Tautininkų partijos generalinis sekretorius Vincas Rastenis, liudijęs sovietiniams tardytojams.

“Nieko nuostabaus. Tai buvo tipiškas atvejis. Sovietų Sąjungos politika buvo dvilypė. Ji palaikė normalius diplomatinius santykius su daugeliu šalių, bet rėmė jose veikusias komunistų partijas. Sovietai niekada neprisipažino, kad teikia paramą kitose šalyse veikiantiems komunistams. Maskva net neleisdavo, kad tokie kaltinimai būtų pateikti”, – aiškina istorikas prof. dr. Zenonas Butkus.

Jis siūlo prisiminti vieną faktą: 1924 m. gruodžio 1-ąją Taline įvyko sovietų remiamas komunistų pučas. Ir kai kurie estai, kad ir nedrąsiai, Maskvai už tai priekaištavo. Dėl šių priekaištų Maskva pareiškė kategorišką protestą ir grasindama jėga privertė Estiją atsiprašyti bei pareikšti, kad dėl pučo Maskvai neturi jokių pretenzijų ir jos jokiu būdu nekaltina.

“Taigi tarpvalstybiniai santykiai buvo viena, o komunistų veikla – visai kas kita. Aišku, sovietai buvo nepatenkinti, kad Lietuvos valdžia represuoja komunistus ir kartais neoficialiai nusistebėdavo: kaip jūs galite palaikyti su mumis normalius santykius, jei persekiojate tuos, su kuriais mes esame vienoje partijoje? Po 1926 m. perversmo, kai Lietuvoje buvo sušaudyti keturi komunarai, sovietai tik iš pradžių reiškė nepasitenkinimą, bet vėliau su tuo susitaikė – jiems tautininkai buvo parankesni nei, pavyzdžiui, krikščionys demokratai”, – neabejoja istorikas Z.Butkus.

Tautininkas V.Gustainis atkreipė dėmesį ir į tai, kad to meto spauda nepagrįstai bijojo komunizmą smerkiančiais  straipsniais “Sovietuose sukelti nemalonaus ūpo. Tikrovėje gi reikia labai griežtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo.”

Istorikas Ramūnas Labanauskas daro prielaidą, kad “komunistai tautininkų ideologų ir vadovų galėjo būti laikomi savotiška “tautine” bendrija (nors ir labai agresyvia), kuria rūpintis buvo suteikta teisė SSRS, kaip kad vokiečiais leista rūpintis Vokietijai”, ir nurodo, kad greičiausiai LKP buvo leidžiama veikti sluoksniuose, kuriuose ji jau buvo spėjusi įsitvirtintinti – visų pirma žydų visuomenėje. Tuo tarpu bandymas veikti lietuvių visuomenėje (ypač kaimo) buvo griežtai varžomas ir net baudžiamas – “tautininkų režimas, monopolizavęs sau teisę atstovauti lietuvių visuomenę, konkurentų nepakentė.”

Išties, siekiant užkirsti kelią žalingai sovietinės propagandos įtakai, diktatoriškų kovos su komunistais metodų smetoninėje Lietuvoje nebuvo matyti. Antai prezidento ketvirtajame dešimtmetyje viešai sakytose kalbose, sveikinimuose ar rašytiniuose pareiškimuose žodžiai “komunistas”, “komunizmas” ar “bolševikai” – labai reti. Apskritai galime tvirtinti, kad šios temos vengta – laikytasi gana subalansuotos retorikos.
Apibendrinti A.Smetonos viešąją poziciją formuojant visuomenės nuomonę savo kalbomis galime ir tautininko Domanto Cesevičiaus žodžiais, anot kurio, A.Smetona buvęs “klasikas”, nemėgęs visokių “-izmų”, taip pat ir komunizmo, tačiau tai išreikšdavęs gana nuosaikiai.

Sekė ir stebėjo visus

Istorikas Arvydas Anušauskas, remdamasis archyviniais dokumentais, yra nustatęs, kad kas dešimtas komunistų partijos narys buvo etatinis saugumo policijos agentas, o iš viso Lietuvos komunistų partiją sekė maždaug du šimtai agentų. Valdžiai buvo gana aiški LKP struktūra, sudėtis, o iš to aiškėdavo ir komunistinio judėjimo veiklos tendencijos. Pavyzdžiui, net CK sekretoriaus žmona Stasė Trakimaitė buvo VSD agentė.

Istoriko Mindaugo Tamošaičio teigimu, naujausiuose istorikų tyrimuose tarpukario LKP veikla nesureikšminama, tiesiog ji įvardijama kaip negausi ir neturėjusi didesnės įtakos to meto Lietuvos politiniams įvykiams. Istorikai daugiausiai dėmesio skiria Lietuvoje rezidavusiai sovietų pasiuntinybei ir diplomatams, dirbusiems žvalgybinį darbą, kontaktavusiems su kairiųjų pažiūrų inteligentais, kurie buvo skeptiškai nusiteikę A.Smetonos autoritarinio režimo atžvilgiu. “Pagal naujausią istoriografiją daroma išvada, kad ne LKP, bet sovietų pasiuntinybė išpureno dirvą sovietizacijai Lietuvoje”, – tvirtina M.Tamošaitis.

2 tūkst. – tiek narių turėjo LKP nepriklausomybės praradimo išvakarėse 1940-aisiais, ir dauguma jų buvo lietuviai, tiesa, labai jauni. Dar tūkstantį narių turėjo komjaunimas, 6 tūkst. žmonių vienijo Raudonosios pagalbos organizacija.

Tačiau iš tiesų LKP nebuvo pagrindinė komunistinių, prosovietinių idėjų skleidėja. Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti – būtent aplink šią 1929-aisiais įkurtą draugiją spietėsi prosovietiškai, kai kurie ir prokomunistiškai nusiteikę asmenys: Vincas Krėvė-Mickevičius, Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir kt.

“Oficialiai tai draugijai komunistai nevadovavo. Komunistų veikla buvo maskuojama demokratinių jėgų priedanga. Tai buvo Josifo Stalino sugalvota taktika. Per demokratiją į komunizmą ir į prijungimą prie SSRS. Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”, – apibendrino istorikas Z.Butkus.

Iš Vinco Rastenio, buvusio Tautininkų sąjungos generalinio sekretoriaus, parodymų sovietų tardytojams (šie parodymai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve)

“Lietuvos tarptautinės politikos vadovai noriai naudojosi Sovietų Sąjungos parama sunkiais Lietuvai tarptautinės padėties momentais, bet savo ruožtu stengėsi draugiškumą apriboti diplomatinėmis frazėms, visada palikdami sau laisvą kelią Lietuvos politikai perkelti į antitarybinę liniją, kai tik bus tinkamos aplinkybės. Tokia buvo pagrindinė tautininkų pažiūra į šį klausimą, tokia dvasia tai kartais aiškino ir partijos pirmininkas A.Smetona.”

“Gyventojų tarpe visuomet palaikoma neigiama nuomonė apie gyvenimą Tarybų Sąjungoje ir apie jos vadovų nuoširdumą, nors tų pačių gyventojų akyse Tarybų Sąjungai buvo daromi diplomatiniai gestai.”
“Kiti tautininkų veikėjai šios politikos smulkmenų nežinojo. Jiems buvo paliekama antroji veiklos šiuo požiūriu pusė – palaikyti neigiamą nuomonę apie Tarybų Sąjungą, kuri ir suteikdavo diplomatiniams santykiams laikino įsiteikimo priešininkui pobūdį.”

Įkirta
Prof. dr. Z.Butkus: “Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”.