Evaldas Labanauskas

JAV žiniasklaidoje įprasta išreikšti paramą vienam ar kitam kandidatui į prezidentus. Didžioji dalis britų leidinių neslepia savo pažiūrų ir pripažįsta esantys dešinieji ar kairieji. Lietuvoje nusistovėjo tradicija, kad žiniasklaida esą nori būti objektyvi ir neremia jokių politinių jėgų. Kiek taip yra iš tiesų – ilgos diskusijos klausimas.

Evaldas Labanauskas

Vis dėlto šie rinkimai ypatingi ne tik už Atlanto, kur didžiausias JAV dienraštis „USA Today“, net 34 metus nerėmęs nė vieno kandidato, šiemet negalėjo tylėti ir išreiškė savo pilietinę poziciją, kad respublikonų kandidatas į prezidentus skandalingasis Donaldas Trumpas nėra tinkamas būti prezidentu.

Kiekviename Seime rasime klounų, kai kurie jų ten gyvena ir kelias kadencijas, tačiau A.Paleckis – ne klounas, jis griovėjas, piktybinio vėžio ląstelė.

„Veidui“ irgi ne tas pats, kad į Lietuvos Respublikos Seimą gali patekti toks žmogus kaip Algirdas Paleckis. Nedidele persvara laimėjęs pirmajame ture, dabar šis „kovotojas su fašizmu“, istorijos perrašinėtojas ir Rusijos propagandos ramstis Lietuvoje turi didelius šansus tapti vienu iš 141 mūsų atstovų Seime. Gerbiamieji Naujosios Vilnios apygardos rinkėjai, kurių vienas esu aš pats, jei ir vėl neskubėsime sekmadienį į rinkimus, nes neva lyja, nėra už ką balsuoti ir pan., mes, nepriklausomai nuo to, esame lietuvis, lenkas, rusas, baltarusis ar ukrainietis, spjausime visų pirma sau į veidą, paniekinsime savo praeitį ir įteiksime priešiškoms jėgoms ginklą, o vėliau iš savo kišenės mokėsime už šovinius, kuriais jis šaudys.

Juk nesunku suvokti, kad įžeidžiančio sąmokslo „savi šaudė į savus“ vėliavnešys savo įpročių juodinti, šmeižti Lietuvą ir visus jos gyventojus Seime neatsisakys. Atvirkščiai, Seimo nario statusas, mūsų pinigai jo išlaikymui įkvėps dar didesniems žygiams prieš mūsų visų šalį. Kiekviename Seime rasime klounų, kai kurie jų ten gyvena ir kelias kadencijas, tačiau A.Paleckis – ne klounas, jis griovėjas, piktybinio vėžio ląstelė. Jis sabotuos Seimo darbą, nutekins informaciją priešiškoms jėgoms, o svarbiausia – taps propagandos veidu ir savo sapaliojimus pagal Kremliaus muziką skleis ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, kur taip pat gausu jei ne komunistuojančių širdyje, tai nelabai suvokiančių ir dvejojančių, t.y. veikiamų propagandos.

Mums ir jums ne tas pats, todėl dar kartą susitinkame prie balsadėžių, balsuojame už A.Paleckio priešininkę, o jei jūs nesate Naujosios Vilnios rinkėjai, tuomet visų pirma paraginkite artimuosius, draugus, kolegas pasielgti pilietiškai, bet kartu ir patys ateikite balsuoti į savo apygardą. Pasirinkti kandidatą padės šiame „Veido“ numeryje Gabijos Sabaliauskaitės vienmandačių antrojo turo dvikovų analizė. Būkime pilietiški. Tik nuo mūsų priklauso, kas ir kaip vadovaus ir atstovaus mūsų valstybei. Bet apie naująją koaliciją  – kitame „Veido“ numeryje.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti. Todėl ypač verta panagrinėti tai, kas tampa Rusijos propagandos pagrindu ir vienu esminių ramsčių.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Susirūpinimas dėl Rusijos propagandos vis akivaizdesnis. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės leidinys „The Observer“ pesimistiškai pareiškė, jog „Rusija laimi informacinį karą“. Straipsnyje pažymima, kad Rusijos propagandinis resursas RT turi gana didelę auditoriją Vakaruose, dalis jos net neįtaria, jog tampa nuolatinio informacinio Rusijos propagandos poveikio taikiniu.

Kita vertus, šiame straipsnyje žavimasi Rusijos gebėjimu plėtoti propagandinį naratyvą, pateikti savo, kad ir melagingą, pasakojimą. „The Observer“ net siūlo Vakarų pasaulio politikams pasimokyti komunikacijos iš pramogų pasaulio žvaigždžių ir pasistengti atsakyti į nuolatinį Rusijos propagandos poveikį, kuris yra gana pavojingas.

Anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą.

Čia, žinoma, kyla kitas klausimas, susijęs su tikruoju Rusijos propagandos mastu. Būtina paminėti, jog anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą. Tačiau bet kuriuo atveju dėmesys šiam reiškiniui yra tiesiog būtinas. Taip pat svarbu žinoti, kaip su rusiškos propagandos sfera sąveikauja kiti reiškiniai.

Pavyzdžiui, ne taip seniai pasirodė tyrimas „Naujasis Rusijos nacionalizmas. Imperializmas, etniškumas ir autoritarizmas 2000–2015“. Leidinio, kuriame paskelbti šio tyrimo rezultatai, redaktoriai yra Norvegijos mokslininkai Palas Kolsto ir Helge Blakkisrud. Knygoje nagrinėjama, kaip pasikeitė požiūris į nacionalizmą naujausioje Rusijos istorijoje, ir aptariama, kaip Maskva naudoja nacionalizmą savo interesams palaikyti ir užtikrinti.

Tyrėjai pažymi, jog etninis nacionalizmas Rusijoje sustiprėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Viena vertus, tai buvo natūralus procesas. Faktiškai būtent Rusijai po Sovietų Sąjungos žlugimo kilo didžiausių tapatybės problemų. Visoms kitoms sovietinėms respublikoms šis geopolitinis įvykis atvėrė naujų galimybių, kuriomis jos pasinaudojo (nors ir skirtingai), o Rusijoje Sovietų Sąjungos žlugimas laikomas katastrofa. Tai patvirtina ir Vladimiro Putino pasisakymas 2005 metais: jis apibūdino šį istorinį įvykį kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“. Tas posakis iš esmės išreiškė tai, ką jautė nemaža šalies gyventojų dalis. Rusija visada buvo imperinis Sovietų Sąjungos centras ir kartu su SSRS žlugimu neteko šio statuso bei dalies ankstesnių galių.

Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Tačiau ir nacionalizmo iššūkis buvo Rusijai ne iš lengvųjų. Minėtos knygos autoriai pažymi, kad, viena vertus, dabartinė Rusijos valdžia akcentuoja, jog būtent etniniai rusai yra šalį formuojanti nacija. Kita vertus, ši pozicija savotiškai yra pavojinga pačiai Rusijai, kurioje gyvena labai daug įvairių etninių grupių. Iš tikrųjų Kremlius negali tiesiogiai skatinti rusų nacionalizmo, nes tai kelia papildomų įtampų ir gali paskatinti atsakomąjį kitų etninių grupių nacionalizmą (ir atitinkamai separatizmą). Atrodo, kad šiandien Maskvai pavyko rasti šios problemos sprendimą. Knygos autoriai teigia, jog Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Cituojamoje knygoje taip pat teigiama, jog imperinio nacionalizmo idėja yra susijusi ir su „ypatingojo Rusijos kelio“ idėja, t.y. Rusija interpretuojama kaip specifinė, nepanaši į kitas, civilizacija, kuriai netinka „vakarietiškos vertybės“. Taip pat ir šalies gyventojai turi šio „ypatingojo kelio“ žymę. Tai stiprina ir rusiško nacionalizmo karingumą, nes faktiškai kalbama apie įgyvendinamą civilizacijų susidūrimo konceptą (apie tai praeityje rašė Samuelis Huntingtonas).

Verta pažymėti ir tai, kad tyrimo apie rusų nacionalizmą autoriai nagrinėja nacionalistinių nuotaikų Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo raidą. Jie pažymi, jog praeito amžiaus dešimtame dešimtmetyje egzistavo skirtingos nacionalistų grupės, kuriose dominavo skirtingos idėjos ir nuotaikos – nuo noro atkurti Sovietų Sąjungą iki antisemitinių nuotaikų, o po 2000 metų pagrindiniu nacionalistų taikiniu tapo migrantai iš Vidurio Azijos ir Kaukazo.

Kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Knygos apie rusų nacionalizmą autoriai pažymi, jog 2014 metais, po įvykdytos Krymo aneksijos, Rusijoje aiškiai sumažėjo nusikaltimų, nukreiptų prieš migrantus, skaičius. Žinoma, tai nereiškia, jog nacionalistai staiga pamilo kitataučius. Tyrimo autoriai numano, kad nemaža dalis nacionalistų tiesiog išvažiavo kariauti į Ukrainos Donecko ir Luhansko sritis, nes ten veikiantys vadinamieji separatistiniai judėjimai atitinka jų įsivaizdavimą apie augančią Rusijos (ir rusų tautos) galią bei įtaką. Tačiau kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Taip pat pažymima, kad maždaug nuo 2008 metų Rusijos valdžia aktyviai bandė inkorporuoti nacionalistinį naratyvą į esminį valstybinį diskursą. Įdomu, jog nuo 2005 metų kasmet per Nacionalinės vienybės dieną (lapkričio 4 d. – gana nauja šventė, pradėta švęsti 2004 metais) vyksta vadinamieji Rusų maršai, kuriuos organizuoja nacionalistai. Nuo 2009 metų tokio paties pavadinimo renginį Nacionalinės vienybės dieną organizuoja ir prokremliškas jaunimo judėjimas „Naši“, kurio nariai teigia, jog taip bando atimti šį „prekės ženklą“ iš nacionalistų. Tačiau sunku pasakyti, kas šiuo atveju vyksta iš tikrųjų – kova ar konvergencija.

Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Suprantama ir tai, kad imperinis nacionalizmas yra platesnio pobūdžio nei tautinis nacionalizmas. Su jo koncepcija puikiai sugyvena „Rusų pasaulio“ vizija, kuri tapo ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą pagrindu. Verta priminti, kad „Rusų pasaulio“ pamatu pasirinktas kalbos veiksnys, iš dalies nustumiantis į šalį tautiškumo problematiką. Be to, „Rusų pasaulis“ yra savotiška įsivaizduojamos imperijos, neapsiribojančios fizinėmis Rusijos sienomis, idėja ir būdas, suteikiantis Kremliui galimybę „privatizuoti“ visas rusakalbes bendruomenes, nesvarbu, nori jos to ar ne. Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų.

„Rusų pasaulis“ tampa natūraliu pagrindu ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia paaiškinti Maskvos veiksmus jai palankioje šviesoje. Taip bet kokia agresija ar bandymas daryti spaudimą kitoms valstybėms yra pridengiamas Maskvos įsipareigojimu ginti „Rusų pasaulį“ (įsipareigojimas, kurį Maskva pati susigalvojo ir prisiėmė). Šio koncepto panaudojimas verčia Rusijos propagandą kurti ir „pavojingus antipodus“ – „Pabaltijo fašistus“ ar „Kijevo banderovcus“, nuo kurių Maskva pasiryžusi „ginti rusus“. Kitaip sakant, įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų. Šis visiškai virtualus vaizdas gana sėkmingai naudojamas kaip prielaida realiai agresijai. Galbūt tai ir yra esminis dabartinės Rusijos propagandos pavojus.

„Rusų pasaulio“ gynimas bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina nesulaukia protestų Rusijos visuomenėje, nes atitinka vyraujančio imperinio nacionalizmo principą. Tai leidžia Maskvai sustyguoti visą kuriamą propagandinę-patriotinę sistemą.

Atsižvelgiant į tai, galima numanyti, jog Rusija stengsis stiprinti imperinį nacionalizmą, nes jis stiprina ir valdžios veiksmų palaikymą, – vadinasi, jo ženklų Rusijos propagandoje bus vis daugiau. Žinoma, šis konceptas pirmiausia yra skirtas vidaus auditorijai, tačiau jo elementų jau dabar galima aptikti ir propagandoje, kurią Maskva gamina užsienio vartotojams. Jis dažniausiai naudojamas kaip kreivo veidrodžio atspindžio principas: Rusija iš esmės kaltina „imperiniu nacionalizmu“ visas kitas valstybes (pirmiausia JAV), o paskui pareiškia, kad jeigu visi neva žaidžia pagal tokias taisykles, tai ir ji turi tam teisę.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 20 d.

Kenanas Aliyevas / G.Karpavičiūtės nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

„Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui“, – teigia naujojo medijos projekto „Dabartinis laikas“ („Nastojaščeje vremja“ arba „Current Time“) vykdomasis redaktorius Kenanas Aliyevas.

Jau netrukus Lietuvos rusakalbiams ir vi­siems kitiems, kurie supranta rusiškai, tu­rėtų būti pasiūlytas naujas televizijos kanalas. Kuo jis skirsis nuo kitų? Vienas jo vadovų K.Aliyevas interviu „Veidui“ teigia, kad tai ne­bus propagandos ar antipropagandos kanalas. „Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę“, – sako jis.

– Kiek žinau, televizija „Dabartinis laikas“ yra gan neseniai gyvuojantis projektas. Gal galėtumėte plačiau apie jį papasakoti?

– „Dabartinis laikas“ – tai medijos projektas. Tai ir televizija, ir socialinė medija, ir palydovinė televizija. Projektas pradėtas 2014 m. spalį kaip kiekvienos dienos 30 minučių trukmės informacinė laida. Iki šiol ši laida egzistuoja ir ją galima matyti per mūsų partnerius, tarp jų ir Lietuvoje (LRT, LNK). Taip pat mūsų laidą galima matyti Latvijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Vidurinėje Azijoje.

– Tai laida rusų kalba?

–  Taip, rusų kalba. Kol kas tai buvo kasdieninė laida, bet mes planuojame plėstis ir tapti tikru televizijos kanalu, kuris bus transliuojamas Lie­tuvoje. Mes įžvelgiame galimybių. Jau dabar projektas sėkmingas, sulaukia auditorijos dėmesio ir, mūsų manymu, tai svarbus informacijos šaltinis, ypač šalyse, kurios ribojasi su Rusija.

– Bet ne pačioje Rusijoje?

–  Žinoma, ir pačioje Rusijoje. Rusijoje mus galima matyti per socialinę mediją arba internetą. Kitas žingsnis – mes pradedame palydovinės televizijos veiklą Rusijoje. Transliacijos vyks kiekvieną dieną, 24 valandas. Tai bus tarptautinių naujienų kanalas rusų kalba, skirtas rusakalbių auditorijai. Transliacijos prasidės jau šią vasarą. Todėl mes jau ieškome partnerių Lie­tuvoje, kurie įtrauktų mūsų televiziją į ka­belinių televizijų paketą.

Mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Žinoma, Lietuvoje ši auditorija nėra didelė, bet ji mums svarbi. Mes norime jai teikti subalansuotą, objektyvią ir profesionalią informaciją bei naujienas. Žinau, kad šioje rinkoje jau veikia daug žaidėjų, bet mes tikime, kad rasime savo nišą.

– Tai bus naujienų kanalas?

–  Taip, tai bus naujienų kanalas, bet kartu bus rodomi dokumentiniai filmai, kultūros, kelionių ir net realybės šou laidos. Taip pat norėtumėme kurti specialią laidą Baltijos valstybėms.

Siekiame, kad mūsų laidos būtų naudingos žmonėms tiek informacijos, tiek pramoginiu po­žiūriu. Mūsų žurnalistai labai kvalifikuoti. Daug jų yra iš Rusijos, Ukrainos ir t.t. Mes turime didelį žurnalistų tinklą ir šiais talentais naudosimės kurdami aukštos kokybės produkciją.

– Kokio dydžio dabar jūsų redakcija?

–  Nepakankamai didelė. Bet kokiu atveju mūsų gretos augs. Naujoje medijos eroje mes esame ne tik televizija, mes – ir socialinė medija.

Nors rinka labai konkurencinga – daug naujienų ir žiniasklaidos organizacijų, trans­liuo­jan­čių rusų kalba, vis dėlto manome, kad turime nišą: mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir agresiją Rytų Ukrainoje mes bandome išklausyti abi puses, kad žmonės ga­lėtų susidaryti aiškų paveikslą, kas vyksta. Kal­bėdami apie Baltijos valstybes mes nagrinėjame tokias temas, kaip saugumas, energetinis saugumas, gynyba ir politiniai klausimai, iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys.

Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

Baltijos šalyse yra daug žmonių, turinčių is­torinių ryšių su Rusija, ir tai svarbi auditorija. Žinau, jog vietos televizijos daro viską, kad pasiektų šią auditorijos dalį. Mūsų vaidmuo – pateikti tarptautinę įvykių perspektyvą rusų kalba: kas vyksta Ukrainoje, Sirijoje ar JAV rin­kimuose? Tai svarbūs įvykiai, ir manau, kad žmonės turi teisę matyti juos iš skirtingų perspektyvų.

– Vis dėlto jūsų medijos projekto pagrindas – televizija?

–  Taip, bet kartu ir internetas bei socialinė medija. Mūsų duomenimis, per savaitę pasie­kiame 2 mln. žmonių Rusijoje. O Rusijos rinka yra labai ribojama. Rusijos televizijos lengvai pasiekiamos čia, bet Rusijoje transliuoti labai sunku. Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

– Ar tikrai žmonės nori žinoti tiesą? Juk dažnai tiesa nėra labai maloni.

–  Negalime teisti auditorijos. Žmonės turi skir­tingų vilčių, vieni naujienas gauna per pramogas, kiti – per rimtus kanalus. Žmonėms reikia suteikti pasirinkimo galimybę. Jie patys nu­spręs, ką nori žiūrėti, skaityti ar ko klausytis. Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę.

Be to, reikia turėti omenyje faktą, kad pa­saulyje yra 300 mln. kalbančiųjų rusiškai.

– Kiek korespondentų biurų turite?

–  Tai bendras projektas su „Europos laisvės ra­diju/Laisvės radiju“ ir „Amerikos balsu“. Mū­sų pagrindiniai biurai yra Prahoje ir Va­šingtone. Žurnalistai dirba visame pasaulyje, turime 19 biurų.

– Tai yra jūs naudojatės jau turima „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“ infrastruktūra?

– Taip, tai jungtinis projektas. Kartu mes la­bai skaidrūs dėl mūsų finansavimo. Mus finansuoja JAV Kongresas.

– Jei ne paslaptis, koks jūsų biudžetas?

–  Jūs jį galite surasti svetainėje bbg.gov. Ten pateikiami visų šių struktūrų biudžetai. Savo ruožtu pasakyčiau, kad tai tikrai nėra pakankamai didelis biudžetas.

Medija, ypač televizija, kainuoja nemažai. Vis dėlto turime užtektinai pinigų, kad vykdytume veiklą.

– Neįsižeiskite, bet turiu paklausti: ar galime lyginti jūsų medijos projektą su „Russia Today“, „Al Jazeera“ ar „Sputnik“ žiniasklaidos organizacijomis?

–  Nemanau. Visų pirma mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo. Nepaisant to, kad Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.

Mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo.

Jeigu tiesos sakymas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tai jau jų problema. Mes ne­ma­nome, kad esame grėsmė. Mes esame profe­sionalūs žurnalistai. Mūsų komandoje yra žmonių, kurie dirbo „Dožd“, „Laisvės radijuje“; žmonių, kurie atėjo iš Ukrainos televizinės rinkos. Tai profesionalūs žurnalistai. Jie prisidėjo prie mūsų tikrai ne kurti propagandos. Jie mato, kad mes esame profesionalai.

Galite pasirinkti bet kokį mūsų straipsnį arba reportažą ir patikrinti, ar jis objektyvus, subalansuotas, teisingas ir profesionalus, ar ne.

Aš tikiu, kad niekas neturi tiesos monopolio. Mūsų tikslas – nušviesti svarbius įvykius, ren­ginius profesionaliai ir objektyviai. Ir jei tai neatitinka Kremliaus strategijos, t.y. neleisti, kad žmonės žinotų daugiau, kas vyksta už Ru­si­jos ribų ir jos viduje, tai nėra propaganda. Tai tik­ras naujienų nušvietimas, taip, kaip daro be­veik visas pasaulis.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto jūsų „taikinyje“ – ne tik Rusija, bet ir kitos posovietinės šalys?

–  Būtent. Lietuva – laiminga šalis, nes turi tikrai nepriklausomą žiniasklaidą. Bet jei pažvelgsime į buvusios Sovietų Sąjungos žemėlapį – labai daug šalių iki šiol kovoja, kad turėtų laisvą žiniasklaidą. Dauguma šalių vertinamos kaip pusiau laisvos.

Jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Mūsų vaidmuo – užpildyti šią spragą, suteikti žmonėms informacijos, kurios jie negali gauti savo šalyje. Tai ilgas procesas. Tarkim, „Laisvės radijas“ veikia jau 65 metus, tarnaudamas savo auditorijai. Dabar mes esame naujame etape – tai naujųjų technologijų era.

– O kaip jūs įsivaizduojate pačios žurnalistikos ateitį šioje naujųjų technologijų eroje?

–  Manau, kad jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Taip, tai iššūkių metas žurnalistikai, nes da­bar labai daug informacijos ir dažnai sunku ją patikrinti, o tuo kartais bando pasinaudoti valdžia.

Mes nuolat diskutuojame, kaip pritraukti daugiau auditorijos. Mes privalome prisitaikyti prie naujos realybės.

– Kokį vaidmenį čia vaidina socialinė medija?

–  Mes turime būti ten, kur yra auditorija. Ne­ga­lima to ignoruoti. Jei „The New York Ti­mes“ dabar pirma paleidžia svarbias naujienas per savo „Facebook“ paskyrą, tam yra priežastis. Jie bando pasiekti auditoriją.

Mes turime būti ten, kur yra auditorija.

Tačiau kartu mes niekada negalime pamiršti tikslumo. Greitis negali pakeisti tikslumo. Nes jei kartą suklysite, neteksite pasitikėjimo. Mums svarbu pasitikėjimas, todėl mes stengiamės būti objektyvūs ir profesionalūs kiek įmanoma. Ar mes darome klaidų? Taip, mes darome klaidų ir nesigėdijame jų pripažinti.

– Kaip „Dabartiniam laikui“ sekasi socialinėje medijoje?

–  Mes vis dar naujas vardas, bet įsitraukimo skai­čiai yra daug geresni nei turimų sekėjų skaičius. O įsitraukimas yra svarbiausia. Galbūt da­bar skaičiai kuklūs, bet jie didėja kiekvieną dieną.

Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

Vien Lietuvoje, kur mūsų laidą rodo du te­levizijos kanalai, savaitės auditorija siekia 13 proc. Tai labai geri skaičiai, ypač turint omeny, kad Lietuva nėra rusakalbė šalis. Tai reiškia, kad ne tik rusakalbiai, bet ir lietuviškai kalbantys žmonės mus žiūri. Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

– Ar turite biurą Baltijos valstybėse?

– Ne, mes naudojamės laisvai samdomų žurnalis­tų paslaugomis. Galbūt kada nors atidarysime čia biurą. Dabar mums svarbiausia rasti kuo daugiau partnerių, kuriems mūsų turinys – visiškai nemokamas.

Kenanas Aliyevas

• Gimė Azerbaidžane. Studijavo žurnalistiką Baku ir Vašingtone.
• Nuo 1994 m. „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ rusų kalba bendradarbis.
• Vėliau dirbo Vašingtone „Amerikos balse“ ir bendradarbiavo su BBC.
• 2003 m. laimėjo „Amerikos balso“ aukso medalį už profesinius pasiekimus.
• Taip pat vertėjavo, dėstė Kaukazo istoriją, politiką ir religiją JAV valstybės departamento Užsienio tarnybos institute.
• 2004 m. grįžo į Prahą, į „Europos laisvės radiją/Laisvės radiją“.
• Iki 2015 m. vadovavo „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ Azerbaidžano tarnybai.
• Šiuo metu yra projekto „Dabartinis laikas“ vykdomasis redaktorius.
• Moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, čekų ir turkų kalbas.

Lietuvos politikai, žurnalistai, istorikai ir žmonės, save vadinantys patriotais, choru sako, kad mūsų istorinė savastis puolama. Nuolat mėginama perrašyti istoriją nuo seniausių laikų iki nepriklausomybės atkūrimo. Viešojoje erdvėje paprastai aiški valstybė, kuri mėgina perrašyti mūsų istoriją, tačiau pamirštama, kad šiandien pakeisti kai kurių faktų interpretavimą, o ateityje galbūt ir perrašyti vadovėlius, mėgina bent kelios jėgos.

Arūnas MILAŠIUS

Netempkime gumos. Kas gi kėsinasi į tiesas, kurios jau 25 metus tarsi granitu rašomos lietuviškuose istorijos vadovėliuose. Tai bent kelių valstybių atstovai – Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos.

Baltarusija

Baltarusija – šalis, kuri pati ieško identiteto. Nors per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus mėginta kurti nepriklausomą valstybę, šie bandymai buvo nesėkmingi. Šalis tapo nepriklausoma tik po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Šiandien baltarusiai ieško istorinių šaknų, kad galėtų formuoti savo identitetą, tam naudoja LDK simbolius (Baltarusija neatsiejama nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos) ir kuria istoriją taip, lyg ten dominuotų baltarusiškos žemės ir gudų kalba.

Šiam tikslui skiriamos gana didelės lėšos, tačiau, priešingai nei Rusijoje, kol kas istorijos perrašymas naudojamas šalies viduje ir mūsų bendra istorija tampa nacionalinio pasididžiavimo simboliu.

Lenkija

Nuolat primenama Vilniaus krašto istorija ir ginčai dėl valdovų bei tautų vaidmens Respublikoje. Lenkijos istorinė žinia siunčiama lenkiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams. Palaikoma nuolatinė įtampa, tačiau tai nėra tiesioginis bandymas perrašyti istoriją. Eska­luojama sava įvykių versija ir tuo grindžiama lenkiškai kalbančių žmonių „priespauda“.

Rusija

Valstybės finansuojama propaganda, kai mėginama keisti ir „laisvai“ interpretuoti istorinius faktus. Bandoma pakeisti identitetą ir sudaryti įspūdį, kad Rusija Lietuvai visada buvo draugiška, istorinių lūžių metais gelbėjo ir rėmė. Tikslas – pakeisti istoriją taip, kad tuo patikėtų ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos piliečiai.

Rusijos pastangas galima aiškiai įvardinti ir klasifikuoti:

Vieši ambasados veiksmai;

Darbas socialiniuose tinkluose;

Komentatoriai didžiuosiuose portaluose;

Išlaikomi nišiniai portalai;

Žinios savo televizijoje ir interneto portaluose.

Vieši ambasados veiksmai

Tai tokie veiksmai, kai ambasada dalyvauja įvykiuose arba juos kuria. Pavyzdžiui, pernai metų pabaigoje mūsų ir Rusijos spauda bei televizijos gana plačiai parodė, kaip Rusijos ambasados lėšomis Vilkaviškyje perlaidoti 75 per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių kareivių palaikai, rasti masinėje kapavietėje.

Bandoma pakeisti identitetą ir sudaryti įspūdį, kad Rusija Lietuvai visada buvo draugiška, istorinių lūžių metais gelbėjo ir rėmė.

Jie buvo palaidoti kaip žuvę rusų kareiviai. Praktiškai visi mūsų šalies portalai šią istoriją aprašė taip, kaip ją pateikė Rusijos ambasada, kuri teigė, kad ten Sovietų Sąjungos kariai. Išimtis – tik „15min.lt“, kuris 2016 m. sausio 11 d. nurodė, kad taip ir nebuvo nustatyta, kokios tautybės perlaidoti žmonės. Netgi neaišku, ar jie tarnavo sovietinėje kariuomenėje.

Darbas socialiniuose tinkluose

Vienas pavojingiausių metodų, su kuriuo kovoti gana sunku.

Netgi atviras melas ir šmeižtas čia lieka nenubausti, nes turint minimalių techninių žinių palyginti lengva išsaugoti privatumą ir išvengti atsakomybės – visada galima išlikti anonimu.

Žvelgiant iš Rusijos, kaip užsakovės, pozicijos, tai patrauklu, nes kurti naujus sklaidos kanalus kainuoja tik darbo užmokestį komentatoriams. Gana didelė tikimybė, kad prisijungs gyvenimu ar valstybe nusivylę žmonės ir propagandą platins nemokamai.

l Socialiniuose tinkluose, kaip ir komentaruose didžiuosiuose portaluose, keliami keli tikslai:

l Iškreipti carinės okupacijos vaidmenį ir jį pateisinti;

l Mesti šešėlį ant tarpukario Lietuvos valstybės;

l Sumenkinti pokario partizanines kovas ir kovotojams prilipdyti žudikų bei nusikaltėlių etiketes;

l Sumenkinti Lietuvos valstybingumą;

l Įnešti sumaišties netgi į gana nesenų istorinių įvykių vertinimą.

Propagandos socialiniuose tinkluose pavojus tas, kad ji pasiekia jaunus žmones, kurių dauguma jau nebėra rusiškos žiniasklaidos vartotojai, nes nebesupranta kalbos. Be to, jaunimas negyveno okupacijos sąlygomis ir negali objektyviai vertinti pateiktos informacijos, kuri balansuoja ties tikroviškumo riba. Formaliai faktai neiškreipiami, tačiau komentuojami tik sau naudinga linkme.

Išplaukusios interpretacijos

Kaip veikia ši sistema, galima pamatyti iš Sausio 13-osios įvykių interpretacijos. Politikas Algirdas Paleckis 2012 m. buvo nuteistas, nes tvirtino, kad tuo metu prieš sovietinę okupaciją kovoję lietuviai šaudė į savus. Ši versija nuolat iškeliama ir Rusijos žiniasklaidoje. Netgi kai šie įvykiai pateikiami „objektyviai“, susidaryti nuomonės, kas ir dėl ko iš tikrųjų įvyko, praktiškai neįmanoma. Šios žinios skiriamos ne tik lietuviams ar rusams, bet ir keliems šimtams milijonų kitų buvusios Sovietų Sąjungos valstybių gyventojų.

Tam, kad būtų lengviau suprasti, kaip tai daroma, – portalo „lenta.ru“ Sausio 13-osios įvykių aprašymas: „1991 m. sausio 12–13 dienomis Vilniuje pirmą kartą susidūrė Lietuvos nepriklausomybės šalininkai ir kariškiai. Šių įvykių metu buvo mėginama šturmuoti televizijos bokštą ir tada žuvo 15 žmonių.“

Neaišku, kas puolė, kodėl puolė ir kas žuvo.

Taikinys – nekalbantys rusiškai

Kitas pavojus – įvairūs lietuviški nišiniai interneto portalai, kuriuos, kaip teigia mūsų specialiosios tarnybos, visiškai arba iš dalies finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos. LRT laidos „Savaitė“ duomenimis (2016 m. sausio 16 d.), informacija, kuri visiškai nepalanki Lietuvai, bet labai panaši į tą, kurią skelbia oficialioji rusiška žiniasklaida, cirkuliuoja lietuviškuose interneto portaluose „Ldiena“, „Šauksmas“, „Ekspertai“, „Sarmatas“, „Versijos“, „Revoliucija“, „Laisvas laikraštis“, „Socialistinis liaudies frontas“, „Karštas komentaras“. Šios interneto svetainės kasdien sulaukia 17 tūkst. vartotojų. Jos visiškai priklausomos nuo rėmėjų.

Patriotiniai skundai

Norint atsispirti propagandai galimi du keliai. Kovoje gali dalyvauti bet kuris patriotiškai nusiteikęs pilietis.

Pirmas kelias – teisinis, kai šmeižikiškos ir melagingos informacijos skleidėjai traukiami administracinėn atsakomybėn. Tokių precedentų yra. Pavyzdžiui, nuobaudos propagandiniams rusiškiems kanalams. Šis kelias gan veiksmingas, tačiau turi ir trūkumų.

Pavyzdžiui, administracinėmis priemonėmis nepavyks kontroliuoti socialinio tinklo „Facebook“.

Kitas kelias – visuomenės nuomonės formavimas, kad ji būtų nepakanti priešiškai propagandai. Kartu su administracinėmis priemonėmis tai vienas efektyviausių būdų.

„Facebook“ grupes, dėl kurių rašoma daug skundų, socialinio tinklo administracija gana dažnai naikina arba ilgam laikui blokuoja. Skųsti tikrovės neatitinkančius puslapius ir grupes gali bet kuris pilietis.

Trūksta fantazijos. Kremliaus propaganda vis dažniau kartoja tuos pačius teiginius apie “fašistinę” Ukrainą, supuvusius Vakarus ir t.t. Pagal ES specialios grupės “East StratCom Task Force” surinktą informaciją pateikiame 9-uką Kremliaus propagandos “perliukų”.

1. Ukrainos visuomenėje labai paplitusi kanibalizmo tradicija. Tokį teiginį metė “Vojenaja taina” vedėjas Igoris Prokopenka.

2. Tai ne vienintelė I.Prokopenkos “įžvalga”. Pasak jo, teiginys, kad JAV nukovė “Al Qaeda” lyderį Osamą bin Ladeną, yra melas.

3. Vis dėlto aršiausio propagandisto titulo nesiruošia užleisti Vladimiras Solovjovas su savo laida “Voskresnyj večer”. Būtent čia galima išgirsti, kad Rusijos įvykdyta Krymo aneksija užkirto kelią rusų žudynėms, kurias esą planavo ukrainiečių nacionalistai.

4. Taip pat V.Solovjovo laidoje “nepamirštos ir kultūrinės-istorinės temos”: esą visi Ukrainos simboliai yra nacistinės kilmės.

5. Be to, filosofinės išvados: demokratiją visada veda į terorą. Demokratija pagimdė Hitlerį, kaip ir islamo ekstremizmą.

6. Žinoma, laidoje aptartos ir aktualijos: Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalta dėl teroro išpuolių Briuselyje, nes ji derėjosi su Turkijos vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu, kuris sukūrė “Islamo valstybę”.

7. Kitos Rusijos propagandos priemonės paviešino neva A.Merkel ir Briuselio teroristo bendrą nuotrauką (viršuje), bet išties, tai buvo pabėgėlis, niekaip nesusijęs su teroro išpuoliais.

8. Rusijos propaganda taip pat “atskleidė” naują Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo versiją. Esą kažkoks buvęs aukštas Prancūzijos pareigūnas teigia, kad jį nužudė ne kas kitas, o JAV ir Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos.

9. Rusijos ir jai prijaučianti propaganda toliau puola Ukrainos karę Nadiją Savičenko – esą ji narkomanė, žudikė, prekeivė belaisvių organais ir t.t.

Visą ataskaitą rasite čia

Dainius Radzevičius / BFL / V.Skaraičio nuotr.

ES speciali grupė “East StratCom Task Force” pateikia tris Kremliaus propagandos “pyragų” kepimo receptus: žiupsnis tiesos ir kupina stiklinė melo; arba galima apsieiti ir be tiesos žiupsnio (kam gadinti “pyragą”?); arba tiesiog susigalvokite savo “ingredientus” (bet jokios tiesos).

Mes pateikiame jau tradicinį 10-uką pagal šiuos receptus iškeptų “pyragų” (valgyti nerekomenduojame):

1. Kremliaus propaganda Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovą Dainių Radzevičių pavertė tikra įžymybė. Esą jis pakalbino skandalingąjį, bet vieną pagrindinių kandidatų į JAV prezidentus Donaldą Trumpą. Maža to, D.Trumpas neva lietuviui pasakė, kad Baltijos šalių gyventojus reikėtų perkelti gyventi į Afriką.

2. Tęsiant Baltijos valstybių temą, kiti propagandos šaltiniai pranešė, kad Baltijos šalys tampa policinės diktatūrinės valstybės, kuriose kitokios etninės grupės neva persekiojamos.

3. Jau pagarsėjusio Vladimiro Solovjovo laidoje nuskambėjo kaltinimai, kad NATO yra valdoma amerikiečių gangsterių: JAV neleidžia NATO narėms palikti aljansą.

4. Tradicinė tema – Ukraina: neva taip trūkstą karių Ukrainos armijai, kad į ją jau priimami net  nusikaltėliai iš kalėjimų.

5. Su Ukrainos tema propagandos “kepėjų konkursą” bando laimėti ir toks “Pirmojo kanalo” laidos “Vremia pokažet” vedėjas Piotras Tolstojus. Jo laidoje buvo padarytas “skandalingas” atradimas, kad  JAV viceprezidentas Joe Bidenas sprendžia, kas turi būti paskirtas Ukrainos premjeru.

6. Tai ne vienintelis P.Tolstojaus “pyragas”: be to, JAV rengia išpuolius prieš savo piliečius, kad užtikrintų savo geopolitinius interesus.

7. Ir P.Tolstojaus kepimo viršūnė: JAV valdžia ruošiasi ir branduoliniam karui.

8. Kremliaus propagandos mohikanas Dmitrijus Kiseliovas taip pat nežada nusileisti konkurentams. Pasak jo, pabėgėlių antplūdis į Vokietiją buvo suplanuotas JAV, kad būtų pakeistas vokiečių mentalitetas ir jie taptų liberalais bei kosmopolitais. Žinoma, “pyragas” – jau kartotas labai daug kartų, bet “daug kartų pakartotas melas tampa tiesa”.

9. “Komsomolskaja pravda”, kaip ir kiti rusų leidiniai, prisiminė ukrainietės Nadeždos Savičenkos teismą. Tiesa, ši išsiskyrė tuo, kad ne tik kaltino moterį tariamomis žmogžudystėmis ir pan., bet ir tuo, kad ji neva norėjo pardavinėti į nelaisvę pakliuvusių Rusijos kolaborantų organus.

10. Pabaigai – apie virtuvę: esą iš Vokietijos restoranų ir mokyklų kavinių dingsta kiauliena vien todėl, kad būtų pamaloninti musulmonai pabėgėliai.

Visą Kremliaus propagandos “pyragų” sąrašą rasite čia. Skanaus nelinkime.

"Scanpix" nuotr.

Rusija naudoja socialinės medijos trolius, kad paveiktų Europos šalių politiką, rašo “The Guardian”.

Janio Sartso senelis rusų buvo išvežtas į Sibirą. Jo žmonos teta – net du kartus buvo deportuota iš Latvijos – 1946 m. ir 1949 m. Pats J.Sartsas, kuris dabar yra NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro Rygoje vadovas, puikiai atsimena eiles prie maisto parduotuvių Sovietų Sąjungoje. “Dešros galėjai paragauti tik kartą per mėnesį”, – teigia jis.

Tai naujas Rusijos ginklas – armija blogerių, kurie dieną ir naktį pildo internetą komentarais, kurie palankūs Rusijai.

J.Sartsas nemato logiškos priežasties, kodėl Rusija užpultų Latviją, kaip ji tai padarė su Gruzija ir Ukraina. Bet tai nėra neįmanoma, pripažįsta jis. Neseniai NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras atliko tyrimą, kurio išvadose teigiama, kad Latvijoje vyksta “grobuoniškas informacinis karas”, bet jo pasekmės paliečia ženkliai daugiau šalių.

Tyrimo metu buvo išanalizuota 200 tūkst. komentarų, parašytų 2014 m. liepos 29 – rugpjūčio 5 d.  pagrindiniuose trijuose Latvijos internetiniuose portaluose. 1,45 proc. jų – parašyti taip vadinamų “hibridinių trolių”. Tai naujas Rusijos ginklas – armija blogerių, kurie dieną ir naktį pildo internetą komentarais, kurie palankūs Rusijai. Tačiau prie atskirų straipsnių – daugiau nei pusė komentarų sudarė šie troliai (išaiškinti pagal IP adresus ir gramatikos klaidas komentaruose).

Troliai skleidžia istorijas ir taip manipuliuoja internetinės paieškos sistemomis.

Išskirtos penkios trolių grupės: “JAV sąmokslininkai”, t.y. tie, kurie visur įžvelgia Amerikos ranką; “bikini troliai”, t.y. tie, kurie savo komentarus iliustruoja jaunų merginų nuotraukomis ir mandagiai prašo permąstyti savo požiūrį; “agresyvūs troliai”, kurie siekia, kad žmonės pasipiktintų ir nebeskaitytų internete;  “Wikipedia” troliai”, kurie redaguoja internetinius puslapius Rusijos naudai; “troliai prisegtukai”, kurie nuolat dalinasi nuorodomis į Rusijai palankius straipsnius ir video įrašus.

Nors bendras Kremliaus trolių skaičius atrodo nelabai įspūdingai, tačiau jie yra “klijai” daug platesniam projektui.

Jei ieškosite kažko apie Ukrainą, tikėtina, kad 10 pirmųjų paieškos rezultatų bus prokremliškos nuorodos.

Kremliaus išlaikomi televizijos kanalai, rusiški laikraščiai kuria ir platina istorijas sukurtas Maskvoje, nevyriausybinės organizacijos, irgi išlaikomos Rusijos, siūlo šioms istorijoms “ekspertus”, istorijų “patvirtinimus” ir t.t. Tuo metu troliai skleidžia šias istorijas ir taip manipuliuoja internetinės paieškos sistemomis.

“Jei ieškosite kažko apie Ukrainą, tikėtina, kad 10 pirmųjų paieškos rezultatų bus prokremliškos nuorodos”, – teigia NATO komunikacijos ekspertė Sanda Svetoka.

“Mes turime suprasti strategijas, metodus, taktikas ir iš to sukurti gebėjimą pasipriešinti, atsakyti, laimėti ir apginti mūsų visuomenes, mūsų žmonių širdis ir protus, mūsų vertybių sistemas, mūsų visuomenių gyvenimo būdą”, – kalba J.Sartsas, turėdamas omeny ne tik Latviją. Mat Baltijos valstybėse išbandytus būdus Rusija pradeda naudoti ir kitose šalyse. Kremliaus ambicijos neturi ribų.

“Jie kuria tinklą, kurį galėtų kontroliuoti. Tai jie jau bandė panaudoti Vokietijoje (panaudodami pabėgėlių temą), kad labai rimtai sutrikdytų politinį procesą. Angela Merkel buvo nepalenkiama sankcijų pratęsimo Rusijai rėmėja”, – pridūrė J.Sartsas.

Ar Rusija taip bandė spausti A.Merkel? “Jei tai būtų buvusi tik bausmė, tuomet viskas gal ir nieko tokio, bet tai buvo patikrinimas, ar jie gali sukurti problemas ir sąlygoti politinius pokyčius Vokietijoje”, – atsako ekspertas

“Jie naudoja rusakalbius, socialinę mediją, bandydami sukurti trikdžius. Pasitelkia kraštutinių dešiniųjų naratyvą ir jį išnaudoja…”, – priduria J.Sartsas.

Jie kuria tinklą, kurį galėtų kontroliuoti. Tai jie jau bandė panaudoti Vokietijoje.

Jis taip pat pažymi, kad kitos Vakarų valstybės, tarp – jų Didžioji Britanija, irgi negali jaustis saugios. J.Sartsas priminė, kaip britų leiboristų lyderis Jeremy Corbynas pasirodė Kremliaus kontroliuojame kanale “Russia Today”: “Jis turėtų suprasti, kam yra skirta “Russia Today” ir jos tikslas – įtaka. Žiūrint pro politiko akinius galima džiaugtis galimybe pasirodyti, bet kartu taip legetimizuojamas šis kanalas ir tai gali panaudota prieš jus bet kada, nes tai, ką jie daro, nėra objektyvi žurnalistika”, – teigia ekspertas.

NATO centre dirbantis britas leitenantas pulkininkas Simonas Westas ant žemėlapio rodo, kokios šalys jau susilaukė Rusijos informacinių atakų: Švedija ir Suomija “mušama” dėl  tariamo iš Rusijos įvaikintų vaikų seksualinio išnaudojimo. Baltijos šalyse – Rusija veikia ypač aktyviai. “Kartais man atrodo, kad aš tai įsivaizduoju. Bet kai važiavau į biurą šiandien, muziką radijo grotuve pakeitė Rusijos naujienų programa”, – pastebi jis.

Ukraina, tuo metu, pavirto “korumpuota nacių valstybe”.

Gruzijoje, kurioje Rusija kas kelias savaites paslenka sieną 50 metrų, Kremliaus propaganda švenčia pergalę – ši šalis vadinama  “nenuspėjama”, be aiškių sienų ir dėl to galinti įtraukti NATO į karą, jei prisijungs prie aljanso.

Toliau – Britanija. “Nigelis Farage’as (euroskeptikas – red. past.) dažnai pasirodo “Russia Today” eteryje. Žinoma, ne taip dažnai, kaip George’as Galloway (kairysis britų politikas – red. past.) – klasikinis naudingas idiotas”, –  kalba S.Westas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Rusijos neonaciai / "Scanpix" nuotr

Dar viena sunki Kremliaus propagandos karo savaitė: fantazija slopsta, bet juk reikia kažkuo hipnotizuoti liaudį. Taigi Rusijos propaganda ir vėl verčiasi per galvą ieškodama fašistų Ukrainoje, Vakarų sąmokslų ir t.t.

Pagal ES specialios grupės “East StratCom Task Force” surinktą medžiagą pateikiame “įdomiausių” Kremliaus propagandos žinučių 5-uką:

1. Lvove švęsta miesto diena švęsta su nacių svastika. Net pateikta neva tai įrodanti nuotrauka. Tačiau, paaiškėjo, kad nieko panašaus nebuvo, o nuotrauka – iš istorinio filmo filmavimo aikštelės. PAAIŠKINIMAS: rusų, o ir daugeliui buvusios SSRS tautų, fašizmas (kuris Rusijoje tapatinamas su nacizmu) – yra pats didžiausias blogis. Todėl bet kuris Kremliaus priešas yra įvardijamas fašistu ir nesvarbu, kad daugelis net nesuvokia šio žodžio esmės.

Rusijos televizijos kanalai neparodė reportažų apie auklę, kuri su nupjauta vaiko galva vaikštinėjo po Maskvą – “pasakų šalies” gyventojams nereikia tokių dalykų žinoti.

2. Norvegijoje valdžia puoselėja vaikų seksualinio išnaudojimo tradiciją. “Barnevernet” yra šios sistemos dalis ir atima vaikus pagal užsakymus. Netrukus šią žinutė turėtų pradėti platinti (o gal jau platina ir džiaugiasi: “argi nesakėm?!) ir Lietuvos “acto garintojai” ir “kovotojai su pedofilų klanu”. PAAIŠKINIMAS: žinutės esmė įteigti, kad Vakarai yra blogis, kur klesti viskas, kas blogiausia, o štai Rusija yra vertybių ir gerovės šalis. P.S. Būtent todėl pagrindiniai Rusijos televizijos kanalai neparodė reportažų apie auklę, kuri su nupjauta vaiko galva vaikštinėjo po Maskvą – “pasakų šalies” gyventojams nereikia tokių dalykų žinoti.

Tikslas – sukelti vietos kairiųjų ir kitų “mąstančiųjų” protestus prieš Vakarų gynybinių pajėgumų stiprinimą.

3. NATO grasina Europos saugumui, siekia plėstis prie Rusijos sienų ir t.t. PAAIŠKINIMAS: tai reakcija į NATO planus, didinti saugumą naujose aljanso narėse. Tikslas – sukelti vietos kairiųjų ir kitų “mąstančiųjų” protestus prieš Vakarų gynybinių pajėgumų stiprinimą, kaip tai buvo Šaltojo karo metais, kai prie JAV bazių Europoje nuolat buvo rengiami “taikos balandžių” protestai.

4. Ukraina, pasinaudodama kompiuteriniais įsilaužėliais, siekia suklastoti referendumą Nyderlanduose dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties. PAAIŠKINIMAS: Kremliaus propaganda toliau pila purvą ant Ukrainos.

5. Pabaigai uogytė: JAV kompanijos užsiima ukrainiečių zombifikacija ir per vandenį paverčia ukrainiečius rusofobais. Šis ginklas taip pat gali būti naudojamas “Coca-Cola” ir “Nestle” gaminiuose. PAAIŠKINIMAS: jei jums reikia paaiškinimo, kad tai yra absoliuti nesąmonė, tuomet eikite “garinti actą” (nors tai tikrai nepadės).

Visą Kremliaus propagandos nesąmonių sąrašą rasite čia

Vladimiras Solovjovas / "Scanpix" nuotr.

Suaktyvėjus konfliktui Ukrainos rytuose ir vos ne kasdien pranešant apie naujas aukas, į Ukrainą vėl pagrindinį dėmesį nukreipė ir Kremliaus propagandos grifai. Tiesa, prisimintos ir Baltijos valstybės.

Remdamiesi ES specialios grupės “East StratCom Task Force” surinkta medžiaga pateikiame 5-tuką Kremliaus propagandos nesąmonių:

1. Ukraina – žlugusi valstybė ir bus prijungta prie Lenkijos. PAAIŠKINIMAS: Tradicinė Kremliaus “dainelė”, kurios tikslas įrodyti Vladimiro Putino žodžius, kad Ukraina nėra valstybė, ir žinoma įbauginti, kad šią “brolišką rusams” tautą tuoj okupuos lenkai, europiečiai, amerikiečiai ar net Islamo valstybė.

2. Jau pagarsėjusio Vladimiro Solovjovo laidoje pranešta eilinė “sensaciją”, kad Vakarai planuoja Rusijos sunaikinimą ir ruošiasi branduoliniam karui. PAAIŠKINIMAS: žinutė skirta rusams – esą visas pasaulis prieš juos ir jie turi gintis, todėl ekonomikos krizė, korupcija ir kitos bėdos neturėtų jiems būti svarbios. Visai kaip Stalino laikais.

3. Toje pačioje V.Solovjovo laidoje paminėti ir “braliukai” latviai: esą jie ir NATO specialiosios pajėgos ruošiasi rusakalbių mažumos skerdynėms Latvijoje. PAAIŠKINIMAS: absurdiškai skamba? Bet daug kartų kartojamas melas tampa tiesa. Tuo labiau, kad tai skatina tiek baimes dėl savo tautiečių, tiek kerštą už tariamą neteisybę.

4. Tad netrukus laidoje padaroma išvada: Ukraina ir Baltijos valstybės priklauso Rusijai, todėl tik Rusija gali spręsti jų likimą. PAAIŠKINIMAS: ar tikrai reikia paaiškinimo? Juk viskas aišku

5. Pabaigai “uogytė”: “Interfax” pranešė, kad Ukrainos specialiosios pajėgos bando pripratinti Rusijos jaunimą prie narkotikų.

"East StratCom Task Force" iliustracija

Britų atliktas Aleksandro Litvinenkos bylos tyrimas ir specialus BBC reportažas apie Vladimiro Putino turtus, regis, palietė skaudų Kremliaus nervą. Rusijos propagandos mašina užsipuolė BBC ir kitą Vakarų žiniasklaidą, teigia kas savaitinėje antipropagandos ataskaitoje ES speciali grupė “East StratCom Task Force”.

Teigiama, kad nacių aukščiausioji karinė vadovybė klausydavosi BBC ir tokiu būdu tikrindavo, ar jų pavaldiniai nepadidina savo pergalių kovoje su sąjungininkais skaičių. Tačiau Rusija pasiryžusi “sudaužyti šį BBC objektyvumo mitą”.

Pasak jau gerai visiems žinomo Kremliaus propagandos guru Dmitrijaus Kiseliovo, BBC bando sunaikinti Rusiją ir sutepė karalienės Elžbietos II reputaciją. Kito pagarsėjusio propagandos veido Vladimiro Solovjovo laidoje BBC susilaukė kaltinimų, kad vykdo hibridinį karą prieš Rusiją.

Kliuvo ir kitai Vakarų žiniasklaidai: esą Vokietijos žiniasklaida yra cenzūruojama, o “nepaklusni” čekų televizija sulaukė JAV ambasadoriaus grasinimų. “Kuo pats kvepi, tuo kitus tepi” – šis posakis puikiai tinka netikros realybės formuotojams Rusijoje.

Išsigalvojimai apie amerikiečių kuriamus virusus tokie saldūs, kad ir jų prokremliška propaganda neskuba nurašyti – juk gripo sezonas.

O kitos Kremliaus šalininkų temos lieka tos pačios: vis dar bandoma gaivinti melagingą 13-metės prievartavimų Berlyne istoriją ir sekti kitokias pasakas apie pabėgėlius bei pasipiktinimą jais. Žinoma, nepamiršta Ukraina, kurios šmeižtui, be tradicinių kaltinimų fašizmu, karo eskalavimu ir terorizmu, pasitelktas prieštaringas prancūzų filmas apie Maidano revoliuciją (šį filmą atviru laišku pasmerkė patys prancūzų žurnalistai). Taip pat toliau bandoma sieti Ukrainą, Turkiją, JAV su Islamo valstybe. Galiausia, išsigalvojimai apie amerikiečių kuriamus virusus tokie saldūs, kad ir jų prokremliška propaganda neskuba nurašyti – juk gripo sezonas.

Visą prokremliškos propagandos nesąmonių sąrašą rasite čia

Naujojoje studijoje “Legatum” institutas pateikia pluoštą naujos kartos karo priemonių, tarp jų –  klaidingos informacijos teikimas, konfliktų ir nepasitikėjimo skatinimas, vyriausybės autoriteto žeminimas, socialinių tinklų naudojimas emocingoms žinutėms skleisti.

Visą tai jau taiko Kremliaus propaganda: nuo klaidinančios informacijos iki baimių skleidimo, rašo ES specialios antipropagandos grupė “East StratCom Task Force” ir pateikia naują prorusiškos propagandos ataskaitą.

Tradiciškai atrinkome “įdomiausius” Kremliaus ir jį palaikančių propagandos priemonių melus:

1. Gruzijoje veikia slapta laboratorija. Joje kuriami virusai, kurie buvo paskleisti Armėnijoje. Beje, tokia pati neva veikia ir Ukrainoje, o už viso to stovi kas?… Žinoma, Amerika.

2. Europos teismas nusprendė, kad nuo šių metų kovo mėnesio bus draudžiama krikštyti vaikus.

3. Nesiliauja bauginimas pabėgėliais: jau tūkstantį kartų girdėtą išgalvotą istoriją apie 13-metė, kurią esą prievartavo pabėgėliai Vokietijoje, papildė melas apie, tai, kaip  pabėgėlis nustūmė merginą po bėgiais Vokietijoje

4. Rumunija ruošiasi okupuoti Moldovą.

5. Na ir tradicinės pasakos, kad Ukraina nesilaiko Minsko susitarimų, žudo savo piliečius, yra Vakarų marionetė ir t.t.

Visą ataskaitą rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Rusijos televizijos nuolat rodo siužetus apie migrantus Europoje, kuriuos esą lydį vietos rusų antiimigraciniai mitingai. “The Insider” tyrimas atskleidžia, kaip sufabrikuojami tokie reportažai, kurie sulaukia atgarsio ir Lietuvoje.

“Europa. Tolerancijos paradoksas” – tai tipiškas siužetas apie apokalipsę Europos Sąjungoje televizijos kanale “Zvezda”. Viena pagrindinių jo veikėjų kažkokia “Viktorija Šmidt”, kuri drebančiu balsu pasakoja apie migrantų išpuolius Vokietijoje, kaip ji nuolat nešiojasi dujų balionėlį su savimi ir kaip su vyru planuoja grįžti į Rusiją, nes Vokietijoje jau tampa pavojinga gyventi.

Tikrasis “Viktorijos Šmidt” vardas – Natalija, ji iš tiesų gyvena Hanoveryje ir užsiima tuo, kad padeda rusiškoms televizijoms fabrikuoti tokius siužetus už maždaug 500 eurų. “The Insider” korespondentas prisistatė vienu iš televizijos kanalų prodiuseriu, susisiekė su Natalija ir išsiaiškino, kaip viskas yra daroma. Pasakai tema ir gali pasirinkti pašnekovus (rusakalbius, vokiškai kalbančius), kurie, žinoma, pasakys viską, kas liepiama.

Natalija yra ne vienintelė, kuri užsiima tokiu verslu – baisumų apie Europą “liudijimu”. Norinčių lengvai uždirbti iš melo – gausu. “The Insider” be vargo surado operatorių Olegą Čerkasovą, kuris net ir įspėtas, kad istorija apie migrantų priekabiavimą gali būti netiesa, vis tiek sutinka bendradarbiauti tik už 200 eurų.

Šis pranešimas skirtas ne tik Rusijos vidaus auditorijai, tradiciškai parodant, kad “gejropa” jau visai žlugusi, bet ir mažiausiai 7 mln. rusakalbių Vokietijoje.

Mitingai prieš Rusijos televizijų kameras daromi gan paprastai. Iš pradžių sukuriama priežastis. Naujausias išgalvota istorija  - apie 13-metę rusų mergaitę Vokietijoje, kurią esą pagrobė ir išprievartavo migrantai. Žinoma, “naujiena” palydėta kaltinimais neveiklumu Vokietijos valdžiai ir žiniasklaidai bei išvada, kad “į smurtą reikia atsakyti smurtu”. Šis pranešimas skirtas ne tik Rusijos vidaus auditorijai, tradiciškai parodant, kad “gejropa” jau visai žlugusi, bet ir mažiausiai 7 mln. rusakalbių Vokietijoje, kurie neabejotinai žiūri rusiškus kanalus ir gali būti puikus neonacių bei kitų kraštutinių dešiniųjų elektorato pastiprinimas.  “The Insider” jau rašė apie neonacių mitingus, kurie vyksta sinchronizuotai su rusiškomis informacinėmis kampanijomis.

2014 m. Vokietijoje atsirado naujas kraštutinių dešiniųjų judėjimas PEGIDA (Patriotische Europäer gegen die Islamisierung des Abendlandes – “Patriotai europiečiai prieš Vakarų islamizaciją”), tačiau netrukus atsidūrė ant išnykimo ribos, kai jos lyderis paviešino savo atrodančio, kaip Adolfas Hitleris, nuotrauką. Vis dėlto 2016 m. PEGIDA įgavo antrą kvėpavimą, kurį suteikė rusakalbiai Vokietijos gyventojai. Judėjimas surengė kelis mitingus įvairiuose Vokietijos miestuose, į kuriuos susirinko rusakalbiai, įaudrinti išgalvotos istorijos apie 13-metę mergaitę.

Dabar Rusijos televizija – tai pagrindinis šovinizmo ir ksenofobijos  propagandos šaltinis didžiai daliai rusakalbių.

“Iš pradžių išsiuntinėti kvietimai ateiti į mitingą per “Facebook” ir SMS. Aš gavau net 6 tokius pranešimus: “Dėmesio! Tai karas!…, – pasakojo “The Insider” vienas liudininkas. – Hanoveryje susirinko apie 500 žmonių. Kažkokie kazokai, nacionalistai kalbėjo kažkokias nesąmones. Viena moteris prisistatė “giminaite ir artima pažįstama nukentėjusios šeimos”, o kita jos pažįstama atsitiktinai išdavė, kad ši esanti PEGIDA veikėja.”

“Dabar Rusijos televizija – tai pagrindinis šovinizmo ir ksenofobijos  propagandos šaltinis didžiai daliai rusakalbių,” – “The Insider” teigė Dmitrijus Vrubelis, kuris šiuo metu gyvena Berlyne.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia