Kokios prekės Lietuvoje pabrangsta labiausiai nuo gamybos iki jų pardavimo? „Veidas“ pažvelgė iš arčiau į didžiausius rinkoje antkainius ir kaip jie susidaro.

Valentinas Soloma, kurį laiką vertęsis batų prekyba internetu, tikina tuos pačius garsaus prekės ženklo „Timberland“ batus, kurie parduotuvėse Lietuvoje kainuodavo po maždaug 500-600 Lt už porą, Jungtinėse Amerikos Valstijose iš gamintojo atstovų pirkdavęs vos už 60-70 Lt.
„Iš pradžių tuo buvo sunku patikėti, tad net buvau nunešęs batus tikrinti – tai iš tikrųjų buvo tie patys itin aukštos kokybės odos batai. Dabar jau matau, kad mūsų prekybininkai užsideda itin didelius antkainius, – teigia V.Soloma. – Man dažnokai tenka būti Belgijoje, tai ir ten tie patys „Timberland“ batai kainuoja mažiau nei Lietuvoje, nors belgai atlyginimus gauna eurais ir gali sau leisti daug daugiau nei lietuviai. Kodėl taip yra – negaliu pasakyti.“
Ir iš tiesų – kodėl? Ar gamintojai bei prekybininkai nelupikauja, o gal tokiems antkainiams turi pateisinamą priežastį? Į šiuos klausimus ir ieškojome atsakymų.

Antkainiai dideli, tad apsimoka ir nuolaidos

Avalynė, ypač žinomų prekės ženklų, yra viena tų prekių, kuriai prekybininkai taiko vidutiniškai 100-300 proc. antkainį. Ir tai tik prekybininko, tai yra galutinio prekės pardavėjo, dalis – savąją dar atsiriekia ir gamintojas, ir užsakovas bei tarpininkas, tiekiantis prekę pardavėjui, tad tikroji gaminio – šiuo atveju batų – savikaina paaiškėtų tik visas šias kainos grandinės dalis atmetus. Tuomet, tikėtina, paaiškėtų, kad batai, už kuriuos parduotuvėje suplojote sunkiai uždirbtus tris šimtus litų, realiai pagaminti kur nors Kinijoje ar Bangladeše už trisdešimt keturiasdešimt litų.
Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, santykinai mažesni antkainiai taikomi maistui (išskyrus kai kuriuos produktus) ir didesni – ne pirmo būtinumo prekėms, o ypač toms prekėms, kurios priskiriamos išskirtinių, arba prabangos, kategorijai.
Pavyzdžiui, kalbant apie maisto produktus, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto analizė rodo, kad vieni didesnių antkainių iš žemės ūkio produktų kažkodėl taikomi aukščiausios rūšies kvietiniams miltams. Šių metų pirmojo pusmečio pabaigos duomenimis, prekybinkų dalis miltų kainoje sudarė 37 proc. Augintojui teko kiek mažiau – 33,5 proc. galutinės pardavimo kainos, malūnų dalis sudarė 12,1 proc. Kai kuriais 2010 m. mėnesiais, pasak šio instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, prekybininko nuo parduotų miltų pasiimta dalis priartėdavo ir prie 50 proc.
„Bandėme aiškintis, kodėl tokie dideli antkainiai, bet tai ne mūsų jėgoms. Tai turėtų būti Konkurencijos tarybos rūpestis, bet jiems tai rūpi mažiausiai“, – skėsteli rankomis A.Gapšys. Jo įsitikinimu, jei mažmeninės prekybos rinka Lietuvoje nebūtų oligopolinė, antkainiai būtų kur kas mažesni.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas papildo, kad taip vadinamo paskutinio pardavėjo kišenėje paprastai „nusėda“ didžioji dalis prekės kainos, bet maisto produktai čia ne pats geriausias pavyzdys.
Kur kas didesni antkainiai taikomi baldams, interjero aksesuarams, juvelyriniams dirbiniams, drabužiams, kosmetikai ir kūno priežiūros priemonėms, vaikų prekėms ir net nereceptiniams vaistams bei maisto papildams.
Oficialiai kalbėti apie antkainius prekybininkai vengia, nes nenori išduoti paslapčių arba yra saistomi konfidencialumo su prekybos centrais sutarčių. Tačiau neoficialiai jie teigia, kad didelei daliai parduodamų ne pirmo būtinumo prekių yra taikomas nuo 50 iki 300 proc. (o kai kurioms prekėms – ir iki penkių šimtų bei didesnis) prekybinis antkainis.
„Tokie antkainiai yra norma, ypač jei nuomoji patalpas prekybos centre, nes lietuvių perkamoji galia nėra didelė – kitaip tiesiog neišgyventume“, – teigė vienas nenorėjęs prisistatyti verslininkas, valdantis keletą kūno priežiūros priemonėmis prekiaujančių parduotuvių. Pašnekovas neslėpė, kad būtent dėl to atsiperka net įspūdingos iki 70 proc. siekiančios nuolaidos, taikomos per išpardavimus: pavyzdžiui, 80 Lt vertės veido kremą jiems apsimoka parduoti net už pusę kainos, nes vis tiek dar gana nemažai lieka.
Tuo tarpu bendrovės „Sidabrinė kamėja“, kuri verčiasi papuošalų gamyba ir prekyba, direktorius Elvyras Cikanavičius sako, jog kai kurie jų konkurentai, prekybos centruose pastaruoju metu kone nuolat viliojantys 40-60 proc. nuolaidomis, prieš tai padidina aukso ar sidabro gramo kainą. Taigi realiai nuolaidų nėra arba jos labai kuklios, o tokių gudrybių, pasak E.Cikanavičiaus, griebiamasi todėl, kad lietuviai dabar linkę pirkti tik akcines prekes.
Paklaustas, kodėl tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse juvelyriniams dirbiniams taikomi didesni antkainiai, vadovas sakė: „Čia juk ne maistas, o prabangos prekė, per dieną viename taške galime parduoti vos kelis gaminius. Būna, kad vieną žiedą pirkdamas klientas renkasi jį visą valandą. Tad kaip išsilaikysi iš mažų antkainių? Tuo labiau kad turėti parduotuvę prekybos centre kainuoja labai brangiai“, – teigė E.Cikanavičius. Tiesa, „Kamėjos“ antkainiai, kadangi ši įmonė prekiauja daugiausiai savo gamybos papuošalais, dar nėra patys didžiausi ir siekia maždaug 50-100 proc.
Tuo tarpu kitų pardavėjų užsienio gamintojų papuošalams, ypač juvelyrikos dirbiniams su brangakmeniais, taikomi kur kas didesni – net ir 300-600 proc. antkainiai.

Ar verslas gobšus, ar kitos išeities neturi?

„Aprangos“ grupė oficialiai skelbia, kad 2010 m. jos parduotuvėse drabužiams buvo taikomas 44,5 proc. antkainis. Vis dėlto tai nereiškia, kad apsilankę parduotuvėje nenusipirksite kelnių su 300 proc., o striukės – su 500 proc. antkainiu.
„Mano pažįstami yra išsinuomoję parduotuvę viename prekybos centre, kur parduoda drabužius su 400-500 proc. antkainiu. Taigi jie perka prekę už 50 Lt, o parduoda už kokius 300 Lt. Tiesa, savo taške Gariūnuose tą pačią prekę jie parduoda jau tik su kokiu 50 proc. antkainiu, nes ten prekybos sąnaudos gerokai mažesnės, – pateikė pavyzdį S.Besagirskas. – Taip pat turiu draugų, kurie Lenkijoje už 8-20 Lt pirktus džinsus, gana neprastas „Levi’s“ ir kitų garsių prekės ženklų klastotes, provincijoje pardavinėja po 100 Lt. Ir tokių prekybininkų labai daug: prekybos centruose yra begalė visokio kiniško ir turkiško šlamšto, kuris parduodamas didelėmis kainomis.“
Panašių pavyzdžių galima pateikti daug. Tarkime, nereceptinių vaistų antkainiai svyruoja nuo 30 iki 100 proc., o vaikų prekių ir drabužių – maždaug nuo 50 iki 200 proc.
Kinijoje savo produkciją (duomenų laikmenas, kompiuterių aksesuarus, smulkią buitinę techniką ir kt.) gaminančios UAB „ACME Baltija“ vadovas Paulius Paršeliūnas, paklaustas, kiek jų gaminiai pabrangsta, kol pasiekia parduotuvių lentynas sakė, kad tai labai priklauso nuo prekių kategorijos – galimas ir vos 20 proc., ir 100 proc. pabrangimas.
Na, o kokie antkainiai Lietuvoje taikomi geriamam vandeniui buteliuose? Užsienyje geriamo vandens prekybinis antkainiai siekia net iki 2000 proc. – tai prekė, už kurią, anot Vakarų ekspertų, vartotojai gerokai permoka. Ar panaši situacija ir Lietuvoje?
„Jeigu parduotuvėje vandens butelis kainuoja 1,99 Lt, tai gamintojas nuo tos sumos gauna iki 1 Lt – liūto dalis atitenka prekybininkui“, – sako įmonės „Neptūno vandenys“ vadovas Gintas Petrus. Jis priduria, kad iš to lito reikia padengti ir gamybos, pakuotės išlaidas, sumokėti atlyginimus darbuotojams ir aplinkos mokesčius, investuoti į reklamą ir pan. G.Petrus neatskleidė, kiek realiai kainuoja pats vanduo, bet lakios vaizduotės čia nereikia, kad suprastum, jog jo vertė sudaro tik labai mažą galutinės kainos dalį, t.y. kainuoja centus.
Jau minėtų „Timberland“ batų parduotuvę Vilniuje valdančios įmonės „Sportland Lt“ vadovas Vladas Korsakovas antrino, jog kainos grandinę sudaro daugybė skirtingų dalių, tad kol batai nuo gamybos pasiekia galutinį vartotoją, jie neišvengiamai pabrangsta keletą kartų. „Jei pirkėjas nori, jis gali pats pasigaminti norimą gaminį, tada daug mokėti nereikės“, – ironizavo V.Korsakovas.
Beje, mūsų pašnekovas V.Soloma, mėginęs vežti „Timberland“ batus į Lietuvą ir pardavinėti internete, šią veiklą turėjo nutraukti. Viena priežasčių, kodėl V.Solomos internete siūlomi firminiai batai nesulaukė susidomėjimo, buvo, švelniai tariant, keistoka: lietuviams, įpratusiems matyti kur kas aukštesnes firminių batų kainas parduotuvėse, jie pasirodė… per pigūs. Verslininkui tekdavo aiškintis, ar batai nėra klastotė, ar jie negaminti Kinijoje ir pan.
UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ eksperto Edmundo Piesarsko tai nestebina: pirkėjui atrodo, kad jei jis moka brangiai, tai daiktas tikrai yra kokybiškas ir vertingas, nors praktika rodo, kad dažnai taip nėra. Išskirtinėms bei prabangos prekėms ir antkainiai daug didesni, nes dalis pardavėjų visai nesiekia parduoti daug prekių.
„Tai gali būti ir tam tikras verslo modelis – specialiai laikyti itin aukštas kainas ir pateikti prekes kaip itin aukštos kokybės produktą, o pagrindinius pardavimus generuoti per išpardavimus“, – pabrėžė E.Piesarskas.
Ekspertai pabrėžia, kad antkainis dar nėra pelnas, be to, nors tai ir atrodo didelė blogybė, neretai dideli antkainiai turi logišką paaiškinimą: galbūt įmonė, brangiai nuomojanti patalpas prekybos centre, kitaip neišsilaikytų.
Kita vertus, „Ekonominių konsultacijų ir tyrimų“ direktorius Gintas Umbrasas mano, kad Lietuvoje pavyzdingai konkurencinga yra tik mobiliojo ryšio rinka, o daugelyje kitų sričių tarsi savaime susiklostė verslui, o ne vartotojui palankios konkurencijos sąlygos, kurios ir lemia tai, kad už nemažą dalį prekių ir paslaugų mes mokame per daug. Tai leidžia laikyti gana aukštas kainas, nes neatsiranda mėginančiųjų jas drastiškai mažinti.
„Ir karteliniais susitarimais to nepavadinsi, – pastebi G.Umbrasas. – Visuose marketingo vadovėliuose parašyta, kad verslui įsivėlus į kainų karą vienintelis laimėtojas būna vartotojas, o kai kaina sumažėja, į buvusį lygį jos jau neatstatysi. Geras pavyzdys yra mūsų mažmeninės prekybos tinklai: pirma jie žiauriai kovojo dėl rinkos, o dabar grumtynės nurimo, jie akivaizdžiai nebeturi didelio noro vieni kitus „papjauti“. Jiems to tiesiog nereikia.“
Tačiau ar galima šią problemą tokioje uždaroje ir mažoje rinkoje, kaip Lietuva, kaip nors išspręsti, G.Umbrasas teigia nesąs įsitikinęs.
Tad vartotojai turi tik vieną išeitį – ieškoti alternatyvų: t.y. lyginti prekes, jų kainas ir ieškoti optimaliausių. Ir, žinoma, dairytis pigesnių prekių internete bei užsienyje.

Kai kurių maisto produktų kainų struktūra (be PVM, proc.)

Žemdirbių/perdirbimo dalis    Prekybininkų dalis     Gamintojų/augintojų dalis

Pienas plast.maiš., 2,5 proc., l    52,7    30    n.d.
Kefyras, 2,5 proc., l    56,1    26,5    n.d.
Galvijiena     15,2    25    42,3
Vištiena    n.d.    22,2    60,4
Kiaušiniai     n.d.    33,4    49,2
Bulvės     n.d.    39    43

Šaltinis: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Kokioms prekėms taikomi didžiausi antkainiai Vakaruose
Pateikiame keletą pavyzdžių iš užsienio žiniasklaidos, atskleidžiančių, už kokias prekes labiausiai permoka Vakarų gyventojai. Tai iš esmės tos pačios prekės, kurioms didesni antkainiai taikomi ir Lietuvoje.

Geriamasis vanduo buteliuose – iki 2000 proc.
Britai per metus išgeria apie du milijardus litrų į butelius išpilstyto geriamojo vandens, kurio kaina svyruoja nuo 16 pensų už 2 l butelį „Tesco“ prekybos tinkle iki maždaug 31 svaro sterlingų už prabangų „Bling H2O“ vandenį, išpilstytą į 750 ml tūrio vienetinius „Swarovski“ kristalais dekoruotus butelius. Skaičiuojama, kad 1000 litrų vandens anglams iš čiaupo kainuoja vos vieną svarą sterlingų, o tas pats kiekis „Tesco“ ar „Bling H2O“ vandens – atitinkamai 80 ir 62,5 tūkst. svaro sterlingų. Teigiama, kad vandens buteliuose prekybinis antkainis svyruoja nuo 50 iki 2000 proc., priklausomai nuo to, kokį vandenį ir kur pirksite. Įdomu, kad apie 90 proc. pirktinio vandens pagaminimo savikainos sudaro pakuotė, logistikos ir marketingo sąnaudos, bet gamintojas užsideda tik apytikriai 30 proc. – labiausiai vandenį pabrangina pardavėjas. Kai kurie Vakarų interneto tinklalapiai tikina, kad apie du penktadaliai viso parduodamo vandens yra tas pats vanduo iš čiaupo. Tad esą daug pigiau būtų pripildyti tuščią plastiko butelį namuose, o ne gerokai permokėti už iš esmės tą patį produktą parduotuvėje.

Drabužiai – iki 700 proc.
Didžioji dalis Jungtinėje Karalystėje parduodamų sportinių marškinėlių – įvairių futbolo klubų firminių marškinėlių kopijos – siuvami Tolimuosiuose Rytuose už maždaug penkis svarus, bet kai jie pasiekia parduotuves, pirkėjas sumoka jau mažiausiai 35 svarus. Marškinėlius pasiuvusi gamykla, siųsdama gaminius užsakovams – sportinės aprangos įmonėms, užsideda maždaug 50 proc., pastarieji, užsidėję dar kokius 100 proc., parduoda marškinėlius prekybinkams, o šie, pripliusavę dar mažiausiai 150 proc. antkainį, prekę pasiūlo pirkėjams.
Taip sportinių marškinėlių kaina išauga nuo 5 iki 35 svarų, o tai reiškia, kad galutinė jų kaina, palyginti su gamybos savikaina, padidėja net 700 proc.

Akiniai – 400-1000 proc.
Kodėl taip brangiai mokame už akinių rėmelius, kuriems pagaminti reikia tokio nedidelio kiekio metalo? Teigiama, kad akinių antkainiai optikos parduotuvėse siekia 400-1000 proc.
Jungtinėje Karalystėje akinius nešioja daugiau nei 32 mln. gyventojų, iš jų apie 21 mln. akinius bei jų aksesuarus perka ten pat, kur jiems buvo atlikta akių patikra, ir todėl už akinius gerokai permoka.
Teigiama, kad šalies akinių rinkos lyderiai užsideda mažiausiai 400 proc. antkainį, todėl savo klientams gali pasiūlyti ir nemokamą akių patikrą, ir susimokėti brangią patalpų nuomą bei padengti įspūdingas rinkodaros išlaidas. Tiesa, vis daugiau britų atranda alternatyvą – perka akinius ir jų priedus internetu. Pastaraisiais metais šalyje susikūrė ne viena akinių parduotuvė internete, kur kainos yra gerokai mažesnės.

Juvelyriniai dirbiniai – 300 proc.
Papuošalų antkainiai Vakaruose varijuoja nuo 100 iki 1000 proc., tačiau standartinis antkainis yra 300 proc. Juvelyrai parduoda labai mažus kiekius prekių, todėl jie privalo taikyti didesnį antkainį vien tam, kad išgyventų. Tiesa, užsienio ekspertai įspėja, kad papuošalų pardavėjai ypač pelnosi iš neišprususių pirkėjų, kurie atėję pirkti nė ne bando slėpti ne kažin ką tenutuokiantys apie juos dominančius juvelyrinius dirbinius. Tokiu atveju rizikuojama brangiai nusipirkti gerokai mažesnės vertės papuošalą.

Sveikinimų atvirukai – 200 proc.
Prekybininkų antkainis sveikinimų atvirukams Vakaruose paprastai siekia apie 100-200 proc. Jie atrodo labai kukliai, palyginti su kai kurių kitų prekių antkainiais, tačiau nereikėtų pamiršti, kad atvirukų gamyba kainuoja labai nedaug, todėl dėl likusių neparduotų atvirukų jų prekybininkai patiria kur kas mažiau nuostolių nei, tarkime, nepardavus automobilio.
Popierius yra pigus, bet jei tai popierius su keletu sentimentalių frazių, jo kaina gerokai šokteli. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose atvirukai, kurių gamyba kainuoja keliasdešimt centų, parduodami po 2-4 JAV dolerius.

Metų pabaigoje, didėjant maisto produktų kainoms, politikai vėl prakalbo apie prekybos tinklų antkainius, o šalies prezidentė, spalio pabaigoje pasikvietusi pokalbio prekybos tinklų “didžiojo ketverto” vadovus, paragino juos būti socialiai atsakingus, jautrius ir rūpintis ne tik savo pelnu, bet ir visuomenės gerove. Neapsiribodama tik kalbomis, prezidentė pateikė Seimui ir Konkurencijos įstatymo pataisas, numatančias asmeninę ūkio subjektų vadovų atsakomybę už kartelinius susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Jei pataisos bus priimtos, įmonių vadovams grės bauda iki 50 tūkst. Lt ir atleidimas iš pareigų, t.y. teisės būti įmonės vadovu apribojimas nuo trejų iki penkerių metų.

Nestinga iniciatyvų ir parlamente: konservatorius Saulius Stoma įregistravo Kainų įstatymo pataisą, numatančią prievolę prekybinį antkainį, taikomą maisto produktams, skelbti etiketėse prekybos salėse, o Seimo opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius teikia Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pataisą, draudžiančią prekybos įmonėms perkelti savo veiklos riziką tiekėjams, juos apmokestinus papildomais mokesčiais, arba primetus papildomų įpareigojimų. Šis įstatymas jau buvo priimtas praėjusių metų pabaigoje, projektą parengė Ūkio ministerija. Taigi su prekybininkų nustatytais antkainiais sutartinai kovoja tiek pozicija, tiek opozicija. Visuomenės nuomonė taip pat nėra palanki.

Įdomu tai, kad jau senokai žodis “antkainis” yra tapęs neatsiejamu prekybininkų epitetu ir įvaizdžio dalimi – niekas juk nekalba apie, tarkim, ūkininkų ar duonos kepėjų antkainius. Šis žodis, žinia, turi neigiamą prasmę, nes dažniausiai yra siejamas su piktnaudžiavimu, nesąžininga veikla. Antkainis – tai tarsi kažkoks dirbtinis priedas, tarsi papildomas mokestis, piktavališkai “uždedamas” ant kainos, dėl kurio kenčia vartotojai. Gamintojai ir tiekėjai savo ruožtu skundžiasi prekybos tinklų spaudimu, jiems taikomais “lentynos”, “įėjimo” mokesčiais ir panašiais dalykais. Tuo tarpu objektyvi realybė tokia, kad, kaip rodo statistikos duomenys, prekybos tinklų pelnai svyruoja nuo nuostolio iki 2,4 proc. Tai netgi mažiau, negu uždirba tie patys prekių gamintojai ir tiekėjai. Taigi jei atsižvelgsime į faktus, kalbos apie didžiulius pelnus pasirodys smarkiai perdėtos.

Vis dėlto kiekvienas reiškinys turi savas priežastis, ir neigiamas požiūris į prekybos tinklus – taip pat. Ko gero, jo ištakos – visuomenės ir pačių prekybininkų mentalitete. Dauguma juk dar prisimena sovietinius laikus, kai tikrieji, nors ir pogrindinės, bet vis dėlto rinkos prekybininkai buvo vadinamieji spekuliantai, kurie prekiavo iš po skverno, neinvestuodavo nei į parduotuves, nei į įrangą bei darbuotojus, o tik nustatydavo “antkainius” deficitinėms prekėms, gautoms per pažintis su valdininkais – šių prekių skirstytojais. Tie spekuliantai nebuvo gerbiami, nors ir buvo reikalingi. Pati jų veiklos specifika reikalavo uždarumo, slaptumo, o kažkokia socialinė atsakomybė, dialogas su visuomene buvo apskritai negirdėtos sąvokos.

Kadangi Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, prekybos verslas atsispyrė būtent nuo tokių pamatų, atrodo, kad dvidešimt metų – dar nepakankamas laikotarpis rimtiems prekybos verslo įvaizdžio poslinkiams įvykti. Prie to labai prisideda ir prekybos tinklų arogancija, nenoras rimtai ir atsakingai diskutuoti su politikais bei visuomene. Tiesa tokia, kad didėja žaliavų kainos, kad brangsta elektra, degalai, tačiau tiesa ir tai, kad prekybos tinklai šiandien yra didžiulė, kartais bauginanti jėga rinkoje. Juk Lietuvoje nėra nė vieno gamintojo, be kurio negalėtų apsieiti prekybininkų “didysis ketvertas”, ir nėra nė vieno didelio gamintojo, kuris galėtų apsieiti be didžiųjų prekybos tinklų.

Prie prekybos centrų pripratę pirkėjai taip pat suvokia savo priklausomybę nuo to, ką jiems siūlo prekybos tinklai. Priklausomybė dažniausiai gimdo nesaugumą, o šis – protestą, besireiškiantį draudimų ir apribojimų siekiu.

Prieš keletą metų bandyta pradėti socialinį dialogą. Remiantis Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, buvo parengtas prekybos verslo savireguliacijos mechanizmas – Prekybos tinklų geros verslo praktikos kodeksas. Tačiau jis gyvavo tik keletą mėnesių: vienam iš didžiųjų prekybos tinklų vienašališkai pasitraukus, ši trapi iniciatyva užgeso.

Prekybininkai jau keletą metų jaučia, kad socialinė aplinka tampa priešiška, tačiau bendraudami su aplinkiniu pasauliu net nesistengia bent jau nugludinti aštrių kampų – netgi susitikę su prezidente prekybininkų “didžiojo ketverto” vadovai tvirtino, kad kainos ir toliau kils.

Į

Lietuvos vartotojų asociacija ir Lietuvos vartotojų institutas pritaria Lietuvos Respublikos Prezidentės raginimams, kad verslininkai prisiimtų socialinę atsakomybę ir ieškotų kelių nekelti svarbiausių maisto produktų kainų, o jų nesuradus imtis griežtesnių teisinių priemonių, gal net specialaus kainų reguliavimo režimo įvedimo tam tikram laikotarpiui.

“Esame įsitikinę, kad dažnai maisto produktų kainų kėlimas neturi objektyvių priežasčių. Taip pat manome, kad LR Konkurencijos taryba, Žemės ūkio ministerija galėtų dirbti efektyviau stebėdamos maisto produktų kainas rinkoje. Atkreipiame dėmesį, kad nei viena valstybės institucija vartotojams taip ir nepaaiškino kainų kėlimo priežasčių, todėl būtina jas paraginti tai daryti objektyviai ir nuolat”, – rašoma Lietuvos vartotojų asociacija ir Lietuvos vartotojų instituto kreipimesi.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė prekybos tinklų vadovus paragino ieškoti galimybių smarkiai nebranginti maisto produktų. Ji ragina prekybos tinklus stengtis, kad labai smarkiai nebrangtų bent būtiniausi maisto produktai.

Tuo tarpu prekybininkai tvirtina, jog kainos kilo dėl objektyvių priežasčių, daugiausia didėjusių tiekėjų kainų, tačiau žada svarstyti raginimą prisiimti dalį “sunkmečio naštos”.

“Prezidentė paragino ieškoti galimybių, kaip galima būtų subalansuoti prekybos tinkluose kainas, kad būtiniausi maisto produktai nebrangtų taip drastiškai. Galbūt būtų galima kažkaip subalansuoti, sureguliuoti savo viduje – per savo vidinę konkurenciją, per savo vidinę politiką”, – pirmadienį po susitikimo su didžiausių mažmeninės prekybos tinklų vadovais žurnalistams sakė prezidentės atstovas Linas Balsys.

Prezidentė, anot jos atstovo, iš prekybos tinklų pareikalavo “socialinės atsakomybės ir jautrumo”.

“Prezidentė atkreipė dėmesį, kad sunkmečio metu naštą turėtų dalintis visi ir prezidentė kreipėsi į verslą, kad verslas būtų socialiai atsakingas, kad būtų jautrus ir atsižvelgtų į tą situaciją, kuri kylant kainoms kartais kelia ir socialinę įtampą, o kartais galbūt ir politinę įtampą”, – sakė prezidentės atstovas.

Anot jo, palyginus svarbiausių maisto produktų kainas rugsėjį-spalį su kainomis prieš metus, jos pakilo 30-40 proc., ir tai “kelia susirūpinimą”.

Prezidentė, anot L.Balsio, tebesilaiko nuomonės, jog valstybė galėtų reguliuoti prekybininkų antkainius.

“Situacija, kuri yra, dabar vis dar kelia nerimą. Jeigu padėtis nesikeis, prezidentės pažadai viena ar kita forma pasitelkti įstatymus tikrai bus vykdomi”, – kalbėjo L.Balsys.

Prekybos tinklų vadovai savo ruožtu tvirtino, jog kainos kilo dėl objektyvių priežasčių – brangusių žaliavų, didėjusių gamybos kaštų.

“Galiu drąsiai pasakyti, kad būtent dėl šitų keturių tinklų buvimo kainos Lietuvoje yra vienos iš mažiausių Europoje”, – tikino “Norfos mažmenos” valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

Jis svarstė, jog galima būtų mažinti kai kurių produktų kainas, tačiau tai, anot jo, bus “garantuotas minusas” ir kitos prekės turės brangti.

“Maxima LT” generalinis direktorius Gintaras Jasinskas taip pat tikino, jog produktų kainos augo ne dėl antkainių didėjimo. Anot jo, kainas didina tiekėjai: “Mūsų dalis kainoje dvejų metų laikotarpyje yra nepadidėjusi”.

Jis teigė svarstysiantis prezidentės pasiūlymą prisiimti atsakomybę ir dalytis naštą: “Apie tai tikrai galvosime, svarstysime, ir tikrai to (kainų didėjimo) neperkelsime vien ant pirkėjų pečių”.

“Palink”, valdančios prekybos tinką “Iki”, generalinis direktorius Marcelis Harasztis (Marčelis Haraštis) po susitikimo su prezidente tvirtino esantis “kategoriškai prieš susitarimus”. Anot jo, konkurencija Lietuvoje yra “labai didelė”.

“Austrijoje, Šveicarijoje du tinklai turi tokią dalį kaip Lietuvoje keturi tinklai, be to, mes Lietuvoje turime penktą rinkos dalyvį – turgų, kuris užima 20-30 proc. rinkos”, – vertino M.Harasztis.

Didžiuosiuose prekybos tinkluose labai išaugus kainoms, Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą dėl galimo kartelio duonos ir pieno produktų rinkose. Praėjusį pirmadienį tarnybos pareigūnai prekybos tinkluose “Maxima”, “Iki”, “Rimi” bei “Norfa” atliko patikrinimus.

„Verslo žinios“ praneša:

Su šalies vadove susitikę mažmeninės prekybos tinklų vadovai ginčijo oficialią institucijų išvadą, kad kainas kelia patys prekybininkai. Prezidentės nuomone, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, tačiau matyti, kad pastaruoju metu kainos pakilę 30% – 40%, o tai esą kelia nerimą.

“Mes nesutinkame, dėl to šios diskusijos ir vyksta. Mūsų dalis kainoje dviejų metų laikotarpyje nepadidėjusi, mes šiuos duomenis pateikėme”, – su išvada, kad dėl kainų augimo kalti prekybininkai, nesutinka Gintaras Jasinskas, UAB “Maxima LT” generalinis direktorius.

Pasak jo, kainas didina tiekėjai, esą ir šiuo metu iš duonos ir pieno tiekėjų bendrovė yra gavusi 18 pranešimų apie numatomą branginimą.

“Tos kainos lentynose dar nepasikeitė, tačiau jau perkame didesnėmis kainomis”, – sako p. Jasinskas.

Artimiausiu metu esą yra pagrindo kilti bulvių kainai, mat jų šiuo metu trūksta, o daržovių asociacija džiaugiasi tikėtina labai išaugsiančiu eksportu į Rusiją.

“Grūdų, žaliavų brangimas, pasaulio rinkos, brangsta ne tik pienas, brangsta kava, tai susiję su pasaulio rinkomis. Mes esame pasaulio dalis, turime tai pripažinti, mus tai veikia”, – galimas priežastis vardija p. Jasinskas.

Pasak jo, prezidentės rūpestis suprantamas, ir jį bendrovė esą svarstys. Prekybos tinklo “Maxima” pelnas pernai siekė 157,6 mln. Lt , 2,8 % nuo tinklo apyvartos.

“Reikia kalbėti apie kiekvieną produktų grupę. Pas mus į gamyklą pieną pristatydavo po 50 ct, dabar – apie 90ct už litrą. Tai bazinio pieno kaina, be PVM”, – sako Dainius Dundulis, “Norfos” prekybos tinklą valdančios UAB “Norfos mažmena” valdybos pirmininkas.

Pasak jo, “Norfos mažmena” pernai uždirbo 2,8 mln. Lt pelno, esą tai siekia apie 0,15% tinklo apyvartos.

“Norfos mažmena visada siekė, kad kainos būtų mažesnės. Noro buvo ir bus, o galimybės? Žinoma, niekada nėra šimtu procentų visos galimybės išnaudotos, kiek galėsime, tiek bandysime” – sako p. Dundulis.

Ponia Grybauskaitė ketina inicijuoti Konkurencijos įstatymo pataisą, kurioje būtų įtvirtinta asmeninė vadovų, kurių įmonės dalyvavo draudžiamuose susitarimuose, atsakomybė, taip pat numatoma didinti baudas.

Šiuo metu asmeninės atsakomybės įstatymas nenumato, o už draudžiamus susitarimus gali būti skirta bauda iki dešimtadalio bendrovės metinės apyvartos.

Prekybininkai tikina, kad karteliui rinkoje apskritai nėra galimybės, konkurencija labai didelė.

“Mes Lietuvoje turime ir penktą dalyvį – turgų, kuris užima apie 20–30% rinkos”, – pastebi Marcelis Harasztis, UAB “Palink”, valdančios prekybos tinklą “Iki” generalinis direktorius.

Pasak jo, jau dabar daržoves parduodamos pigiau, o bendrovė patiria nuostolių.

“Egzistuoja socialiai jautrių produktų grupė, kuriuos griežtai kuruosime, jei reikės, tie produktai bus importuojami iš kitų šalių, kad kaina nekiltų”, – žada p. Harasztis.

Praėjusią savaitę Seimas atmetė dabartinį siūlymą riboti prekybininkų antkainius ir tai numatantį įstatymo projektą grąžino tobulinti iniciatoriams. Siūlyta didmeninei prekybai taikyti 20%, o mažmenininkams – 25% ribą. Antkainius peržengusioms įmonėms būtų taikoma bauda 5% nuo įmonės mėnesinės apyvartos.

Tačiau siūlymui antkainius skelbti maisto produktų etiketėse Seimas po pateikimo pritarė.

„Respublika“ informuoja:

Vakar prezidentė Dalia Grybauskaitė didžiausių Lietuvos prekybos tinklų vadovams priminė, kad sunkmečio naštą turi dalytis visi. Verslininkai paraginti ieškoti būdų, kad sumažėjus gyventojų pajamoms taip smarkiai neaugtų būtiniausių maisto produktų kainos. Prekybininkai savo ruožtu skundėsi sumenkusiais pelnais ir tvirtino, kad dėl jų tarpusavio konkurencijos lietuviai moka už maisto prekes pigiausiai visoje Europoje.

„Vilniaus diena“ skelbia:

Kad ir kaip ten būtų, prekybos tinklų atstovai iš Prezidentės kabineto išėjo kur kas geresnės nuotaikos nei už ką nors išbartas kuris nors ministras. Kitaip ir negalėjo būti, nes iš prezidentūros pranešimo spaudai matyti, kad valstybės vadovė nelabai turėjo dėl ko prispausti prekybos tinklų atstovus. Matyt, jos patarėjams nebuvo laiko pasidomėti, ar prekybos tinklai iš tiesų veikia taip, kaip viešai pasakojama.

O kad domėtis yra kuo, atskleidė socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius. Tiesa, šis politikas dažnai šaudo pro šalį ar sutirština spalvas, bet šįkart jo pateikta informacija verta dėmesio. Pasak A.Butkevičiaus, prekybininkai su tiekėjais pasirašo papildomas sutartis, kuriose papildomi mokesčiai slepiami po žodžiu “nuolaidos”. “Nuolaidos” nuo bazinių didmeninių kainų įvairiuose prekybos tinkluose siekia nuo 2 iki 6 proc., reikalaujama sumokėti logistikos mokestį nuo apyvartos, kuris siekia nuo 4 iki 10 proc., apyvartos “nuolaida” skirtinguose tinkluose siekia nuo 1 iki 2 proc. arba nuo 2 iki 4 proc. Taip pat dar yra mokamas naujų prekių įvedimo mokestis, naujų ar po remonto atidarytų parduotuvių mokestis, kuris svyruoja nuo 200 iki 500 litų.

Pasak A. Butkevičiaus, susumavus visas “nuolaidas”, tampa akivaizdu, kad tiekėjas prekybos tinklams sumoka 12–14 proc. papildomų mokesčių nuo didmeninės kainos. Jeigu Prezidentė šią informaciją būtų žinojusi, gal jos kova su prekybininkais nebūtų tokia beviltiška.

Seimo narys Andrius Šedžius teigia, kad antkainių deklaravimas prieštarauja laisvos rinkos dėsniams ir turės daug neigiamų pasekmių.

“Ką reiškia viešas prekybinio antkainio skelbimas? Kiaušinius turguje pardavinėjanti bobutė turės parašyti: „Antkainis – 100 procentų“? Proto reikia turėti siūlant tokius dalykus!“ – Seimo nario Sauliaus Stomos siūlymais viešinti prekybininkų būtiniausiems maisto produktams taikomus antkainius piktinosi A. Šedžius.

Anot jo, antkainių deklaravimas ne tik nesumažins prekių kainų, bet paskatins verslininkus slėpti antkainius ir mokėti pelno mokesčius kaimyninėse šalyse.

„Nenorėdami skelbti tikrojo antkainio, verslininkai „sužais“ sąskaitomis. Sąskaitas su dirbtinai didesnėmis kainomis prekėms verslininkai gali lengvai išsirašyti Latvijoje, Lenkijoje ar kitoje kaimyninėje valstybėje ir neva atvežtų „brangių“ prekių antkainiai jau nebeatrodys tokie dideli“, – mano A. Šedžius.

Kita vertus, anot parlamentaro, jei prekybininkai ir viešai skelbs maisto produktų antkainius, objektyvios informacijos pirkėjai negaus.

„Vienoje parduotuvėje antkainis prekei gali būti didesnis, tačiau prekė pigesnė nei kitoje parduotuvėje, kuri tai pačiai prekei taiko mažesnį antkainį. Antkainis yra verslininkų derybų rezultatas, o pirkėjui juk svarbiausia galutinė kaina. Jam visai nesvarbu, kuri dalis atitenka gamintojui, kuri – mažmenininkui, o kuri – tarpininkams“, – sakė A. Šedžius.

Seimas po pateikimo grąžino iniciatoriams tobulinti Kainų įstatymo pataisas, kuriomis buvo siūloma Lietuvoje gaminamų maisto produktų prekybos antkainį didmeninėje rinkoje riboti iki 20 proc., o mažmeninėje – iki 25 proc. gamintojo kainos.

Už įstatymo projektą po pateikimo balsavo 39 Seimo nariai, prieš – 9 ir susilaikė 34. Nepritarę teisės akto projektui po pateikimo, parlamentarai turėjo apsispręsti, ar įstatymo projektą grąžinti iniciatoriams tobulinti, ar atmesti: už siūlymą tobulinti balsavo 56 Seimo nariai, atmesti – 26.

Pasak pataisas pristačiusio Seimo nario Valentino Mazuronio, projekte už šių reikalavimų nesilaikymą numatyta 5 proc. dydžio nuo įmonės mėnesinės apyvartos bauda. Kaip teigiama teisės akto projekto aiškinamajame rašte, nustačius prekybos įmonėms maksimalų leistiną prekybos antkainį, jos negalėtų nepagrįstai kelti maisto produktų kainų ir tokiu būdu būtų apsaugoti vartotojų, ypač nepasiturinčiai gyvenančių žmonių, interesai. Šių reikalavimų buvo siūlyta netaikyti tik smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurių metų apyvarta neviršija 7 mln. litų

Seimo frakcija “Tvarka ir teisingumas” surinko 50 parlamentarų parašų, kad kuo greičiau į plenarinio posėdžio darbotvarkę būtų įtrauktas pataisų dėl prekybos antkainių ribojimo svarstymas.

Pagal Seimo statutą daugiau kaip 47 Seimo narių parašai užtikrina teisę įstatymo projektą svarstyti be eilės artimiausiame plenariniame posėdyje, o tai reiškia – jau šį ketvirtadienį.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė ketvirtadienio plenarinę darbotvarkę pasirašys trečiadienį.

“Matydami didelį Seimo narių palaikymą šio įstatymo projektui, tikimės, kad jis bus ne tik svarstomas, bet ir priimtas labai greitai. Tai yra labai svarbu, nes po tokio įstatymo priėmimo maisto prekių kainos neabejotinai mažės,” – sako “tvarkiečių” seniūnas Valentinas Mazuronis.

“Tvarkiečiai” rugsėjo pabaigoje Seime užregistravo Kainų įstatymo papildymo pataisas, kuriomis siūlo, kad prekybos antkainis didmeninėje rinkoje būtų iki 20 proc. gamintojo produkto kainos, mažmeninėje – iki 25 proc.

Pataisomis taip pat siūloma leisti Žemės ūkio ministerijai maisto produktams nustatyti ir mažesnius prekybos antkainius.

Šie reikalavimai nebūtų taikomi tik smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurių metų apyvarta neviršija 7 mln. litų.

Už pažeidimus siūloma taikyti 5 proc. įmonės mėnesinės apyvartos dydžio baudą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad toliau kylant maisto produktų kainoms, gali tektų įstatymu riboti prekybininkų antkainius.

Parlamentaras Saulius Stoma yra pasiūlęs viešinti prekybininkų būtiniausiems maisto produktams taikomus antkainius.

Seimas pernai kovą jau buvo priėmęs Kainų įstatymo pataisas, kuriomis iki 20 proc. buvo apriboti prekybininkų antkainiai. Tačiau prezidentas Valdas Adamkus pataisas vetavo, o Seimas parėmė jo veto.

Konkurencijos taryba, tirdama maisto produktų kainų didėjimo priežastis, kol kas nepateikė konkrečių išvadų ir savo iniciatyva pradėjo atskirą tyrimą dėl galimų kartelinių susitarimų duonos, pieno produktų gamybos bei mažmeninėje rinkose. Tuo tarpu į asociaciją susibūrę trys didelės pieno bendrovės teigia, kad Konkurencijos tarybos veikla yra politizuota.

Konkurencijos taryba patvirtino, kad jos pareigūnai jau atliko patikrinimus bendrovėse “Kauno grūdai”, “Malsena plius”, “Vilniaus duona”, “Mantinga” ir “Fazer kepyklos”, taip pat pieno perdirbimo įmonėse “Pieno žvaigždės”, Vilkyškių pieninė, “Rokiškio sūris”, “Rokiškio pienas”, “Marijampolės pieno konservai”, “Žemaitijos pienas” bei Lietuvos pieno perdirbėjus vienijančios asociacijoje “Pieno centras”.

Konkurencijos taryba, ištyrusi duonos ir pieno produktų kainų pokyčius, teigia, jog mažmeninėje kainoje pastaruoju metu nuolat didėjo prekybininkų dalis.

“Vis dėlto būtina išskirti bendrą tendenciją, kad per minėtą laikotarpį mažmenininkų dalyje įvyko didžiausias padidėjimas – prekybos antkainio, ir būtent šioje vienintelėje grandyje visais atvejais pastebimas padidėjimas, ypač nuo 2009 metų pradžios”, – nustatė Konkurencijos taryba.

Anot tarybos, tai gali signalizuoti apie susilpnėjusią konkurenciją tarp prekybos tinklų.

“Kai kurių produktų, pavyzdžiui, miltų, geriamojo pieno didžiausią mažmeninės kainos dalį sudaro būtent prekybos antkainis – 2010 metų rugpjūtį atitinkamai 31 proc. ir 37,2 proc.”, – rašoma išvadose.

Nustatyta, kad vidutinė pieno supirkimo kaina per metus padidėjo 50 proc., o vidutinė didmeninė pieno produktų kaina – tik 6,2 proc., eksporto – 43,8 procento.

Anot Konkurencijos tarybos, vadovaujantis šiais duomenimis ir darant prielaidą, kad pieno produktų savikainos struktūroje žaliavos dalis nesikeitė ir vidutiniškai sudaro apie 55 proc, vidutinės didmeninės pieno produktų kainos padidėjimas nėra neįprastas.

“Tai taip pat leidžia manyti, kad vidutinė didmeninė pieno produktų kaina Lietuvoje galėjo didėti daugiau, tačiau supirkimo kainos didėjimo įtaka buvo nemaža dalimi neutralizuota dėl gerokai didesne dalimi padidėjusių eksporto kainų”, – rašoma Konkurencijos tarybos darbo grupės ataskaitoje.

Analizuojant duonos kainas Konkurencijos taryba pastebėjo, jog nuo 2008-ųjų pavasario iki 2009 metų rudens javų supirkimo kainos smuko trečdaliu, o šiemet rugpjūtį maistinių kviečių vidutinė supirkimo kaina jau viršijo praėjusių metų kainą 52,5 proc., maistinių rugių – net 88,9 procento.

“Atsižvelgiant į tai, kad grūdų supirkimo kaina, nepaisant jos žymaus padidėjimo rugpjūtį, visą laikotarpį nuo 2009 metų laikėsi panašiame lygyje ir šiuo metu vėl prognozuojamas jos mažėjimas, be to, miltų vidutinė didmeninė kaina iki rugpjūčio taip pat mažėjo, Konkurencijos tarybos turimi duomenys neleidžia pagrįsti teiginio, kad dėl grūdų supirkimo kainų augimo turėtų didėti duonos gaminių didmeninės kainos”, – teigiama tyrimo išvadose.

Konkurencijos taryba pradėjo atskirą tyrimą dėl galimų kartelinių susitarimų duonos, pieno produktų gamybos bei mažmeninėje rinkose.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Rudenį gerokai pasikeitė dalies maisto produktų kainos parduotuvių lentynose. Deja, į pirkėjams nepalankią pusę. Brangsta pieno produktai, makaronai, aliejus, o kruopų kainos pakilo kelis kartus.

Lentynose atsiradus naujojo derliaus grikiams, etiketėje įraityta net iki keturių kartų didesnė jų kaina.

Pardavėjai viliasi, kad gamintojai ir tiekėjai bus priversti ją mažinti, mat daliai pirkėjų šios kruopos tapo nebeįperkamos.

„Grikių kainos turėtų nusistovėti ir paskui kristi. Pirkėjai jau renkasi kitas kruopas, pavyzdžiui, ryžius. Akivaizdu, kad jie pirks tai, kas pigiau”, – sakė „Norfos” atstovas Darius Ryliškis.

Vos prieš kelias savaites parduotuvėse stigo grikių. Tiekėjai guodėsi, kad išseko senojo sezono likučiai, pardavėjai įtarinėjo, kad gamintojai ir tiekėjai linkę palūkėti, mat tikisi parduoti brangiau.

Taip elgtis juos skatino prastas grikių derlius ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Pasak D.Ryliškio, ir dabar tiekėjai neskuba vežti grikių – viliasi dar aukštesnių kainų.

Tuo tarpu mažmeninės prekybos tinklo „Maxima” atstovė Renata Saulytė tikino, kad grikių lentynose nebestinga: „Tiekėjai jau pradėjo vežti naujo derliaus grikius. Jų kainos dar nesikeitė. Viliamės, kad jos sumažės, nes jau pasiekė neįsivaizduojamas aukštumas. Bet kol kas tiekėjai nuleisti kartelės neskuba.”

Kitos kruopos „Maxima” parduotuvėse irgi pabrango – apie 20 proc.

„Grikių kainos per pastaruosius mėnesius pakilo 2–4 kartus dėl to, kad rinkoje jų pradėjo trūkti. Tikimės, kad prasidėjus naujo derliaus produkcijai jų kainos jau nebedidės”, – vylėsi ir „Iki” atstovas Valdas Lopeta.

Paprastai rudenį padidėja ir pieno kainos.

„Iki” tinkle kai kurie pieno produktai pabrango 2–7 proc. Į „Maxima” parduotuves tiekiamos produkcijos dalį jau pabrangino „Pieno žvaigždės” – iki 5 proc.

„Visi kiti pieno produktai dar nebrango. Nors pranešimų apie didesnes kainas jau esame gavę iš bendrovių „Žemaitijos pienas”, „Rokiškio pienas”, „Pieno žvaigždės”, „Varėnos pienelis”, Kelmės pieninės, Vilkyškių pieninės, Lukšių pieninės.

Jie savo produktus ketina branginti vidutiniškai 5 proc.”, – sakė R.Saulytė.

Nuo 4 iki 20 proc. ketina kelti savo produkcijos kainas ir duonos kepėjai.

Pasak R.Saulytės, pirmoji (dar rugpjūčio pabaigoje) apie ketinimą iki 10 proc. branginti dalį savo tiekiamos produkcijos paskelbė „Vilniaus duona”.

Rugsėjo pabaigoje brango „Gudobelės” ir mažų regioninių tiekėjų – „Ukmergės duonos”, „Mažeikių duonos”, „Jurbarko duonos”, „Laragio” – produkcija.

„Mentoros”, „Mantingos”, „Plungės duonos” apie trečdalį produkcijos brango rugsėjo pabaigoje.

„Maxima” tinkle prieš tris savaites apie 15 proc. brango pigiausi makaronai.

„Tarkim, populiariausius „Gintarinius” makaronus tiekėjai pabrangino 13 procentų, o makaronus „Pasaka” – 22 proc.”, – sakė R.Saulytė.

Savo produkciją – miltus – už aukštesnę kainą jau parduoda ir „Kauno grūdai” bei „Malsena”.

Prekybos tinkle „Iki” rugsėjį tiekėjai miltų, aliejaus ir kavos kainą padidino apie 15 proc.

„Maxima” prekybos centruose taip pat stryktelėjo aliejaus kaina – 10–12 proc., o kavos – iki 20 procentų.

Neseniai šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė prakalbo, kad reikia reguliuoti ir kontroliuoti kainas, kad stinga konkurencijos. Tyrimą, ar prekybininkai nepiktnaudžiauja antkainiais, atliko Konkurencijos taryba. Rezultatus ji skelbs šią savaitę.

„Mes manome, kad konkurencija niekur nedingo ir dingti negalėjo. Vartojimas Lietuvoje vis dar 2003–2004 metų lygio. Pardavimas vis dar mažesnis negu buvo 2009 metais.

Vis dar kovojame dėl kiekvieno pirkėjo ir didesnės kainos mums nėra palankios, jos neskatina vartojimo”, – aiškino R.Saulytė.

„Maxima” atstovė tikino, kad prekybininkų dalis pieno produktų, duonos gaminių, miltų ir makaronų kainoje nekito. Tą patį tvirtino ir kitų didžiųjų šalies mažmeninės prekybos tinklų atstovai.

„Iki” dabar aiškinasi su tiekėjais, dėl kokių priežasčių rugsėjį brango produktai.

„Mes savo sąskaita kompensuojame pavienių produktų brangimą: pavyzdžiui, tiekėjams vieną miltų rūšį pabranginus 6 proc., parduotuvių lentynose jų kaina padidėjo tik 2 proc. Daugelio konditerijos ir duonos gaminių „Pagaminta „Iki” kainos, net ir brangstant žaliavoms, išlieka nepakitusios”, – aiškino V.Lopeta.

„Respublika.lt“ rašo:

„Konkurencijos taryba (KT), baigusi Ministro Pirmininko prašymu atliktą tyrimą dėl maisto produktų kainų pokyčių, daro išvadą, kad su maisto produktų kainų kilimo tendencija susiduria ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių vartotojai, todėl tai nėra specifinė Lietuvos problema.

Šiuo tyrimu siekta įvertinti, kas sąlygojo mažmeninių maisto produktų kainų pokyčius pastaruoju metu.
Išvadose atkreiptas dėmesys į tai, kad ženklus mažmeninių kainų kilimas kylant gamybos išteklių kainoms ir lėtas mažmeninių kainų mažėjimas sumažėjus gamybos išteklių kainoms nėra neįprastas konkurencinėms rinkoms ir nebūtinai reiškia oligopolijos veikimo ypatumus ar draudžiamų susitarimų egzistavimą. Šie pokyčiai, be kita ko, priklauso ir nuo maisto produktų grandinėje veikiančių tarpininkų skaičiaus, konkurencinės grandžių struktūros, sandorio šalių derybinės galios skirtumų, nors įtaką kainoms gali daryti ir antikonkurenciniai veiksmai.

Svarbu tai, kad šio tyrimo metu įvertinus pagrindinių gamybos išteklių kainų pasikeitimus ir pieno bei grūdų produktų didmeninių bei mažmeninių kainų pokyčius, nustatyta, kad vien šių išteklių kainų pasikeitimai nepaaiškina per metus įvykusio pieno ir duonos produktų mažmeninių kainų padidėjimo.

Atsižvelgusi į tai, kad surinkta informacija neleidžia daryti išvados, jog maisto produktų kainos pastaruoju metu didėjo išimtinai dėl objektyvių ekonominių priežasčių, o ne dėl susilpnėjusios konkurencijos, Konkurencijos taryba savo iniciatyva pradėjo atskirą tyrimą, kad būtų įvertinta, ar maisto produktus gaminantys ir (ar) juos parduodantys ūkio subjektai nėra arba nebuvo sudarę tarpusavio susitarimų, nederino veiksmų, dėl kurių būtų padidėjusios kainos.

Konkurencijos tarybos turimi duomenys pagrįstai leido įtarti, kad ūkio subjektai savo veiksmais galimai pažeidė Konkurencijos įstatymą. Toks tyrimas pradedamas motyvuotu Konkurencijos tarybos nutarimu, kuris gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jei ūkio subjektai, dėl kurių pradėtas tyrimas, mano, jog toks Konkurencijos tarybos sprendimas yra nemotyvuotas. Tik atlikdami tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, gavę teismo leidimą, gali atlikti netikėtus patikrinimus įmonių naudojamose patalpose.”

„vz.lt“ informuoja:

Konkurencijos taryba neturi pakankamai informacijos, kad maistas pastaruoju metu brango tik dėl objektyvių ekonominių priežasčių, todėl dabar imamasi ieškoti kartelinių susitarimų.

Tokias tyrimo dėl maisto kainų augimo išvadas pirmadienį paskelbė Konkurencijos taryba (KT).

„Vz.lt“ dar penktadienį rašė, kad dabar taškai antkainių istorijoje dar nebus sudėlioti – tyrėjams kilo papildomų klausimų, į kuriuos atsakyti reikės naujų tyrimų.

Taryba tvirtina, kad įvertinus pagrindinių gamybos išteklių kainų pasikeitimus ir pieno bei grūdų produktų didmeninių bei mažmeninių kainų pokyčius, nustatyta, kad vien šių išteklių kainų pasikeitimai nepaaiškina per metus įvykusio pieno ir duonos produktų mažmeninių kainų padidėjimo.

KT savo iniciatyva imasi tirti, ar maisto produktus gaminančios ir juos parduodančios bendrovės nepažeidė Konkurencijos įstatymo sudarydamos tarpusavio susitarimus, derindamos veiksmus, dėl kurių būtų padidėjusios kainos.

KT priminė ir kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija paskelbė prognozę, jog per ateinantį dešimtmetį žemės ūkio produktų kainos augs apie 15-40% dėl didėjančios paklausos besivystančiose šalyse, biodegalų gamybos bei energijos išteklių augimo.

Išvadose atkreiptas dėmesys į tai, kad žymus mažmeninių kainų augimas kylant gamybos išteklių kainoms ir lėtas mažmeninių kainų mažėjimas sumažėjus gamybos išteklių kainoms nėra neįprastas konkurencinėms rinkoms ir nebūtinai reiškia oligopolijos veikimo ypatumus ar draudžiamų susitarimų egzistavimą.

Šie pokyčiai, be kita ko, anot KT, priklauso ir nuo maisto produktų grandinėje veikiančių tarpininkų skaičiaus, konkurencinės grandžių struktūros, sandorio šalių derybinės galios skirtumų, nors įtaką kainoms gali daryti ir antikonkurenciniai veiksmai.

„alfa.lt“ skelbia:

Atlikdama maisto kainų tyrimą Konkurencijos taryba naudojosi Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos (ŽŪMPRIS) duomenimis apie žaliavos supirkimo ir produktų didmenines bei mažmenines kainas pieno ir grūdų produktų sektoriuose šių metų birželio 1 d. – rugsėjo 17 d., Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) analize apie kainų tendencijas minėtuose sektoriuose 2007 – 2010 metais.

Tyrime taip pat buvo panaudoti pieno ir grūdų produktų sektoriuose veikiančių įmonių duomenys apie pirkimo (pardavimo) kainų pasikeitimus 2010 m. birželio 1 d. – rugsėjo 20 d. ir tokių pasikeitimų priežastis, bei kiti statistiniai duomenys.

ŽŪMPRIS duomenimis, 2010 m. birželio – rugsėjo mėn. laikotarpiui būdingas kai kurių pieno ir grūdų produktų mažmeninių kainų augimas didžiuosiuose prekybos tinkluose. 2,5 proc. riebumo geriamasis pienas tetrapak pakuotėje atskiruose prekybos tinkluose brango 1,23-2,05 proc., „Tilsit“ tipo sūris – 0,83-12,07 proc., batonas – 2,1-3,47 proc., duona ruginių miltų pagrindu – 2,45-11,56 proc.

Kitų ŽŪMPRIS stebimų pieno ir grūdų produktų mažmeninių kainų pokyčių esą neužfiksuota (pavyzdžiui, grietinės, aukščiausios rūšies kvietinių miltų) arba jų kainos atskiruose prekybos tinkluose minėtu laikotarpiu mažėjo (pavyzdžiui, sviesto, varškės).

Vertindami atitinkamų produktų mažmeninių kainų pokytį per metus (t.y., 2010 m. rugsėjo mėnesio duomenis palyginus su 2009 m. rugsėjo mėn.) tyrėjai pastabėjo šių produktų kainų didėjimą visuose prekybos tinkluose.

Daugiausiai brango keletas būtiniausių produktų: 2,5 proc. riebumo geriamasis pienas vidutiniškai pabrango 25,1 proc., grietinė (30 proc. riebumo) – 26,3 proc., sviestas – 21,9 proc., varškė – 12,3 proc., „Tilsit“ tipo sūris – 14 proc., duona ruginių miltų pagrindu – 10,8 proc.

Savo ruožtu vidutinė pieno supirkimo kaina per metus padidėjo 50 proc., vidutinė didmeninė pieno produktų kaina Lietuvoje padidėjo 6,2 proc., eksporto – 43,8 proc. Lietuvoje parduodamo geriamojo pieno vidutinė didmeninė kaina per metus išaugo 13 proc., grietinės – 20 proc., sviesto – 27 proc., varškės – 10 proc.

Žemės ūkio ministerija žada, jog šią savaitę pradės veikti puslapis produktukainos.lt, kuriame bus skelbiamos tam tikrų maisto produktų kainos didžiuosiuose prekybos centruose.

Norėdami įrodyti, jog jiems mesti kaltinimai dėl pernelyg didelių prekybos antkainių maisto produktams kai kurie prekybininkai ėmė viešinti dalies produktų antkainio sudedamąsias dalis.

Pavyzdžiui, „Norfos“ prekybos centrų mėsos skyriuose pasirodė etiketės „Skaidri kaina“, kur prie kai kurių produktų nurodoma išskaidyta kaina: grynoji, mėsos perdirbimo, prekybinis antkainis, mokesčiai ir, žinoma, galutinė.

Prekybininkai sako, jog pareiškimai dėl antkainių tėra tik politiniai žaidimai prieš rinkimus. Esą Lietuvoje maisto produktų mažmeninės prekybos konkurencija yra didžiausia Baltijos šalyse ir viena didžiausių ES, tad karteliniai susitarimai neįmanomi.