Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš 67 metus, jis ir šiandien tebeskendi neaiškumų šešėliuose, o atsakymus į daugelį klausimų nugalėjusios šalys akylai tebesaugo.

Vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo specialistų istorikas Jesus Hernandezas vis dėlto sugebėjo surinkti tikrai daug unikalios to laikmečio medžiagos ir pateikia ją knygoje “Antrasis pasaulinis karas”. Ji jau išversta į lietuvių kalbą ir ką tik pasirodė mūsų šalies knygynuose. O mes “Veide” siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Gyvūnai – didvyriai

Nuo tada, kai kartaginiečių generolas Hanibalas, padedamas dramblių, perkirto Alpes per Antrąjį pūnų karą (219–202 metais), gyvūnai visada buvo susiję su karo fenomenu. Daugiausia žirgai ir šunys, taip pat karveliai, katės bei lokiai kartu su žmogumi dalyvavo karo riaušėse, rodė savo nepalenkiamą valią ir lojalumą. Gyvūnai, nors nebūdami karo kaltininkais, taip pat kaip ir žmonės tapo ginkluotų susidūrimų aukomis.

Šunys – šauktiniai

Įsitraukusios į Antrąjį pasaulinį karą JAV mobilizavo ne tik amerikiečių kareivius, bet į kovotojų gretas pašaukė ir šunis.

Pilietinė organizacija, pavadinta „Šunys gynybai“, paskelbė kampaniją, per kurią amerikiečių šeimos galėjo atiduoti savo naminį augintinį į kariuomenę. Šis šaukimas sulaukė neregėtos sėkmės – daugiau nei 50 000 šunų buvo atiduoti tarnauti savo šaliai.

Šunų naudojimas kariniams tikslams nebuvo naujas dalykas, bet šis šaukimas, kai piliečiai aukojo savo augintinius karinėms pajėgoms, buvo pirmasis.

Kiekvienam šuniui buvo užvesta individuali byla su jo duomenimis. Jie buvo griežtai patikrinti veterinarų – panašiai kaip kiekvienas šauktinis. Tada jie buvo dresuojami karinei tarnybai. Atsižvelgiant į kiekvieno charakterį, šunims buvo paskirtos skirtingos užduotys: saugoti telefono laidus, pernešinėti žinutes, ieškoti sprogmenų ir t.t.

1942 m. pirmą kartą šunys įėjo į Jūrų šaulių sudėtį. Jie buvo labai naudingi per karinius susidūrimus Ramiojo vandenyno salose, nes sugebėdavo surasti japonų pasalas. Vienintelis pavojus, kildavęs dėl šunų, buvo tas, kad jie misijos, reikalaujančios absoliučios tylos, metu galėjo pradėti loti. Ši problema buvo išspręsta specialia dresūra, skirta to išvengti. Kareiviai smarkiai patraukdavo apynasrį kiekvieną kartą, kai šuo išleisdavo kokį nors garsą. Pagaliau apie galimą pavojų šunys išmoko pranešti pakeldami vieną leteną arba reikiama kryptimi pasukdami nosį.

1944 m. Guamo mūšyje šunys pasižymėjo pavyzdingu elgesiu. Jie buvo naudojami skinantis kelią džiunglių kovose. Jei kuris nors japonas, tykodamas amerikiečių, būdavo pasislėpęs brūzgynuose, šunys juos iškart surasdavo. Šiai misijai buvo panaudoti 72 šunys, dobermanų ir vokiečių aviganių veislės. 25 iš jų kovose žuvo.

Atėjus taip trokštamai taikai, kareiviai labai išgyvendami turėjo sugrąžinti gyvūnus jų savininkams. Pasitaikė nemažai nemalonių atvejų. Dauguma šunų nebeatsiminė savo senųjų šeimininkų ir buvo pripratę prie gyvenimo fronte, todėl kartais jie tapdavo abejingi, o kartais agresyvūs.

Iš pradžių gyvūnai, neprisitaikę prie civilio gyvenimo, būdavo užmigdomi. Norėdama juos išgelbėti nuo tokio liūdno likimo, kariuomenė ėmė vykdyti planą, pagal kurį šunys, tarnavę fronte, prieš juos sugrąžinant šeimininkams, būdavo dresuojami. Deja, šis procesas buvo pernelyg sudėtingas ir pagaliau buvo suvokta, kad patirties neįmanoma ištrinti ir kad šie šunys niekada nebetaps paprastais civilių gyventojų naminiais augintiniais.

Remdamasi tokia patirtimi, Amerikos kariuomenė įsigijo savo šunų. Pavyzdžiui, Vietnamo kare dalyvavo 4 000 šunų, dauguma jų – vokiečių aviganiai.

Šunys, kritę tarnyboje, buvo pagerbti įvairiais memorialiniais monumentais, pastatytais visuomeninėmis pastangomis. Nors yra daugybė vietų, skirtų šunų didvyrių atminimui Guame, Niujorke, Naujajame Džersyje, tačiau patys svarbiausi – Sacrifice Field („Aukų laukas“) Nacionaliniame šaulių muziejuje Fort Beninge (Džordžija) ir Riversaido Marčfildo oro muziejuje (Kalifornija). Abu atidaryti 2000-aisiais.

Čipsas – Sicilijos didvyris

Kai sąjungininkai išstūmė Ašies kariuomenes iš Šiaurės Afrikos, 1943 m. liepos 10 dieną jie išsilaipino Sicilijoje. Italai gynė savo pajūrį be didelio įkvėpimo, vis dėlto kai kurie kareiviai buvo pasiruošę nepasiduoti. Jie priešinosi pasislėpę betono bunkeriuose, į įsibrovėlius šaudydami kulkosvaidžiais.

Kol amerikiečių kareivių grupė apšaudė vieną šių bunkerių, šuo vardu Čipsas nusprendė nieko nelaukdamas baigti italų pasipriešinimą. Nekreipdamas dėmesio į šovinių lietų, ėmė bėgti bunkerio link, ryžtingai įkišo galvą į angą palei žemę ir galingu žandikauliu sukando kulkosvaidžiu šaudžiusio kareivio ranką.

Italas, apstulbintas tokio staigaus ir nelaukto veiksmo, nesugebėjo sureaguoti ir buvo ištemptas iš brustvero. Kareivio bendražygiai puolė talžyti Čipsą, o amerikiečiai, norėdami jį išlaisvinti, pasinaudojo šiuo momentu ir pasileido bėgti link bunkerio, taip sučiupo italus. Šie nesipriešindami iš karto pasidavė, o puolamas Čipso kareivis maldavo, kad kas nors lieptų šuniui jį paleisti.

Tą pačią dieną Čipsas įvykdė kitą žygdarbį – netikėtai užpuolė dešimties italų kareivių grupę. Šie, išsigandę Čipso, buvo apsupti amerikiečių, įsakiusių nedelsiant pasiduoti.

Kai naujienos apie Čipso žygdarbius pasiekė JAV, buvo nuspręsta apdovanoti gyvūną Išskirtinės tarnybos kryžiumi, Sidabrinės žvaigždės medaliu ir Purpurine širdimi, nors karinis reglamentas neleido jų suteikti gyvūnams.

Balandė Merė nugali nacių sakalus

Gali būti, kad pati reikšmingiausia pašto balandė Antrajame pasauliniame kare buvo Merė. Jos neįkainojama ir pasiaukojanti tarnyba sąjungininkų pajėgoms buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.

1945 m. pradžioje Merei buvo patikėtas pranešimas, kuris turėjo būti persiųstas iš Vokietijos ruožo, užimto sąjungininkų, į britų Ekseterio miestą. Karvelis pasiekė savo kelionės tikslą sužalotas kitų paukščių. Tai buvo sakalų, kuriuos vokiečiai mokė žudyti pašto karvelius, darbas.

Sakalais, naikinančiais šį informacijos perdavimo būdą, buvo pradėta naudotis tada, kai vokiečiai atrado, jog prancūzų rezistentai karveliais siunčia pranešimus į Londoną. Britų lėktuvai tam tikrose prieš tai numatytose vietose nuleisdavo į Prancūzijos teritoriją dėžes su pašto karveliais. Prancūzų rezistentai, įdėję pranešimus į mažyčius cilindrus, pririštus prie karvelių kojelių, paleisdavo juos skristi atgal į Angliją.

Vokiečiai atskleidė šią veiklą ir dislokuotai sargybai buvo duoti įsakymai nušauti visus karvelius, pasirodančius Prancūzijos pakrantėje ir skrendančius jūros kryptimi. Vis dėlto vokiečių kareiviai nebuvo pakankamai taiklūs, todėl nuspręsta į kovą su karveliais, prieš tai specialiai išdresavus, pasitelkti sakalus. Tačiau per mus dominantį įvykį nacių sakalai nepasiekė savo tikslo, ir Merei pavyko sugrįžti į anglų žemes, kur ją džiaugsmingai sutiko šeimininkas Robertas Tregovanas.

Kai balandės žaizdos sugijo, Merė buvo vėl išsiųsta į Vokietiją. Ten jai buvo patikėtas labai svarbus pranešimas, kuris skubiai turėjo pasiekti Angliją. Kai balandė atskrido į Ekseterį, Merės šeimininkas, laikydamas ją rankose, pamatė, kad ši sunkiai sužeista sakalų, taip pat buvo matyti kulkų padarytos žaizdos, o vienas sparnas sulaužytas. Stebėtina, kaip ji sugebėjo grįžti į Angliją tokios apverktinos būklės ir įvykdyti savo misiją.

Merei vėl teko kentėti karo padarinius – net bombai sunaikinus karvelidę, nemirtingai balandei pavyko išgyventi. 1945 m. vasario 26 d. Merė buvo apdovanota Dikin medaliu.

Antis, skelbianti aliarmą

Vokiečių miestelio Frydburgo gyventojai buvo nusprendę pasibaigus karui pastatyti statulą Fredai. Šioji buvo ne kokia nors mitinė deivė ar herojiška asmenybė, o antis!

Šio kaimo gyventojai turėjo priežasčių dėkoti plunksnuočiui. Kai Freda pradėdavo kleketuoti ir apimta siaubo bėgdavo per gatvę, visi kaimynai puldavo slėptis požeminėse slėptuvėse. Po kelių minučių sąjungininkų lėktuvai pasirodydavo virš Frydburgo ir išmesdavo bombas.

Nors sunku tuo patikėti, tačiau antis buvo ypač jautri lėktuvų zvimbesiui. Ji šį garsą išgirsdavo dar prieš pasirodant lėktuvams. Kaimynai visiškai pasitikėjo Fredos klausa ir nuojauta. Jei antį matydavo ramią, žinojo, kad jiems negresia jokia oro ataka, bet jei Freda staiga pasikeisdavo, nebuvo jokios abejonės, kad netrukus horizonte pasirodys bombonešiai.

Londone buvo žinoma apie šią kuriozišką situaciją, apie kurią 1943 metų kovą papasakojo vienas pramonininkas švedas, svečiavęsis Britanijos sostinėje. Jis buvo lankęsis Frydburge ir tapo Fredos sugebėjimų liudininku. Kaip pasakojo švedas, ši antis išgelbėjo šimtus gyvybių.

Jesus Hernandez

Apie knygą ir autorių

1939–1945 m. karinis konfliktas yra labiausiai jaudinanti ir narstoma XX a. tema. Skirtingų kariavusių pusių istorikai prieštaringai pateikia ir vertina tuos pačius faktus, liudininkai pasakoja kitokias įvykių versijas. Metams bėgant jos vis labiau tolsta nuo tiesos.

Ispanų istorikas J.Hernandezas, savo gyvenimą paskyręs šios beprecedentės tragedijos tyrimui, kaupia ir sistemina visus duomenis, siekdamas atkurti ir užfiksuoti tikrąjį vaizdą. Daugybė šaltinių ir liudininkų iš įvairių pasaulio šalių leido jam sukaupti medžiagą, kuri nepateko į oficialias karo kronikas ir vadovėlius.

Knygoje „Antrasis pasaulinis karas. Neįtikėtini faktai, likę istorijos vadovėlių paraštėse“ šimtai neįtikimų faktų, mįslių, pasakojimų atskleidžia kitokį karo paveikslą, aprašo stulbinamas istorijas ir slaptas operacijas, įskaitant „Valkiriją“, pasikėsinimą į Hitlerį, kurios pakeitė praėjusio amžiaus istoriją.

Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje bombarduojant miestus ir miestelius žuvo milijonai niekuo kaltų civilių. Dauguma bombardavimų vyko A.Hitlerio nurodymu, tačiau karui įpusėjus bombos ėmė kristi ant pačios Vokietijos miestų. Prieš 70 metų, 1942 m. naktį iš kovo 28 į 29-ąją, anglų karališkoji aviacija įvykdė pirmą vadinamąjį kiliminį oro antskrydį virš didelio vokiečių miesto Liubeko.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugybę kartų buvo paskelbtas dokumentas „Karo taisyklės“, kurį 1922 m. parengė Vašingtono ginklavimosi apribojimo konferencijos dalyviai. Jame teigiama: „Bombardavimas iš oro siekiant terorizuoti civilius gyventojus arba griovimas ir gadinimas ne karinės paskirties privačios nuosavybės, arba kenkimas asmenims, nedalyvaujantiems kariniuose veiksmuose, draudžiamas.“
Čia derėtų priminti, jog 1939 m. rugsėjo 2 d. Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad bombarduojami bus griežtai tik kariniai objektai. Pirmajame karo etape Vokietijos oro pajėgos iš tiesų, prieš pradėdamos bombarduoti Varšuvą, iš anksto perspėjo civilius gyventojus ir pasiūlė jiems palikti miestą.
Praėjus pusmečiui, 1940 m. vasario 15 d., Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas patvirtino anksčiau prisiimtą įsipareigojimą: „Kad ir ką darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių tiktai tam, kad juos terorizuotų.“
Kaip buvo įgyvendinamos Vašingtono konferencijos nuostatos bei Anglijos ministro pirmininko pažadas, liudija šie statistiniai duomenys: per Pirmąjį pasaulinį karą 95 proc. visų aukų buvo kariškiai ir 5 proc. – civiliai, o per Antrąjį kariškiai sudarė tik 33 proc., o civiliai – net 67 proc. aukų.
Iš tiesų Didžiosios Britanijos vadovybės humaniška koncepcija gyvavo tik iki 1940 m. gegužės 10-osios, tai yra tos dienos, kai po N.Chamberlaino mirties Anglijos ministru pirmininku tapo Winstonas Churchillis. Tai jo nurodymu anglų lakūnai subombardavo Vokietijos pietvakariuose esantį Freiburgo miestą. Anglijos aviacijos ministro padėjėjas Speightas Freiburgo bombardavimą pakomentavo šitaip: „Mes, anglai, pradėjome objektų bombardavimą Vokietijoje anksčiau, negu vokiečiai pradėjo bombarduoti objektus Britų salose. Tai istorinis faktas, kuris buvo viešai pripažintas… Tai puikus sprendimas.“
1940 m. liepos 8 d. W.Churchillis davė nurodymą bombarduoti Trečiojo Reicho miestus, nes surengti Vokietijos blokados nepasisekė. Po aštuonių anglų aviacijos antskrydžių virš Vokietijos miestų ši buvo priversta suduoti atsakomąjį smūgį: 1940 m. rugsėjo 7 d. 625 vokiečių lėktuvai pradėjo Londono bombardavimą, o lapkričio 14 d. – Koventrio. Kitaip tairiant, kariaujančios pusės ėmėsi tokios taktikos, nuo kurios labiausiai kentėjo būtent civiliai gyventojai. Anglai manė, kad toks bombardavimas demoralizuos civilius gyventojus ir privers Vokietiją kapituliuoti.

Numatė sunaikinti 43 miestus

Mintis bombarduoti didelius Vokietijos miestus Didžiosios Britanijos karinės vadovybės galvose gimė 1941 m. rugsėjį. Planas numatė 43 miestų, kuriuose gyveno 15 mln. gyventojų, visišką sunaikinimą. Bombarduojamajai aviacijai konkrečias užduotis oro pajėgų štabas suformulavo 1942 m. vasario 14 d. direktyvoje.
1942 m. vasario 21 d. naujuoju Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų (RAF) bombarduojamosios aviacijos vadu buvo paskirtas Arthuras Harrisas, pravarde „Bomber“. Šis vaizdingų posakių mėgėjas iškart pažadėjo „išbombinti“ Vokietiją iš karo. Būtent A.Harrisas pasiūlė atsisakyti konkrečių taikinių naikinimo praktikos ir pradėti mėtyti bombas į gyvenamuosius kvartalus. „Mes turime nužudyti kuo daugiau fricų iki tol, kol šis karas pasibaigs“, – mėgo sakyti „Bomberis“.
Pirmuoju rimtu taikiniu tapo senovinis Liubeko miestas. 1942 m. naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją 234 bombonešiai ant miegančio miesto numetė 400 tonų bombų, taip pat 25 tūkst. padegamųjų užtaisų. Nedidelis kiekis priešlėktuvinių zenitinių baterijų leido priešo lėktuvams mėtyti bombas nusileidus iki 600 m aukščio. Iš pradžių bombonešiai numetė fugasines bombas, kurios sugriovė namų stogus, po to į atsivėrusias angas – padegamąsias: dėl to 1468 pastatai buvo sugriauti, 2180 – rimtai apgadinta. Žuvo 301 žmogus, 783 buvo sužeisti, o daugiau nei 15 tūkst. neteko būsto.
Gegužės 30–31 d. RAF vadovybės nurodymu vykdyta operacija „Millenium“, per kurią subombarduotas didžiausias Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės miestas Kelnas. Šis miestas Vokietijoje užėmė ypatingą vietą: jis buvo išsidėstęs prie Reino pusiaukelėje tarp Diuseldorfo ir Bonos. Kelnas buvo vienas iš miestų, turėjusių geriausią priešlėktuvinę gynybą. Mieste bei jo prieigose buvo išdėstyta daugiau nei penki šimtai sunkių ir lengvų priešlėktuvinių pabūklų bei apie 150 zenitinių prožektorių.
Pirmą kartą antskrydyje dalyvavo keturgubai daugiau lėktuvų, negu bombarduojant Liubeką: 1047 „Halifax“ ir „Lancaster“ bombonešiai. Jie numetė 1459 t griaunamųjų ir 8300 t padegamųjų bombų. Tikėtasi, kad tokio masto bombardavimai, dalyvaujant tūkstančiams lėktuvų, privers Vokietiją kapituliuoti arba bent moraliai palauš pasipriešinimo dvasią.
Čia svarbu paminėti, kad dar 1941 m. britai į savo ginkluotę įtraukė 1816 kg svorio aviacinę bombą „Block-Buster“ („namų kvartalų griovėjas“). Jai sprogus 150 metrų spinduliu nelikdavo nė vieno pastato, o toliau stovintys virsdavo griuvėsiais. Taigi sunkieji RAF bombonešiai, nešini „blokbasteriais“, tapo Vokietijos miestų siaubu. Šie bombonešiai ant Kelno numetė tiek daug bombų, kad kilo vadinamoji ugnies audra: išdegė 240 ha miesto. Įsiplieskė 2500 ugnies židinių, žuvo 474 civiliai gyventojai ir 58 kariškiai, 5027 buvo sužeisti, 45 tūkst. žmonių liko be pastogės. Sunaikinta 3300 pastatų, 2090 pastatų apgadinta. Prie karinės paskirties nuostolių buvo priskirtos tiktai zenitinės artilerijos kareivinės. O karališkosios oro pajėgos neteko 43 lėktuvų.
Po šio teroristinio antskrydžio Kelno gyventojus apėmė žmogiškas solidarumas: visi vieni kitiems padėjo, rėmė, palaikė. Tai liudija, kad britams nepavyko pasiekti tikslo ir morališkai palaužti miesto gyventojų. Neišsipildė planai, kad naikinamieji antskrydžiai pasės nesantaikos grūdą tarp nacionalsocialistinės vadovybės ir visuomenės. Žiūrint į mylimo miesto griuvėsius, į gimtųjų namų degėsius, į žuvusių ir sudegusių kaimynų palaikus, stiprėjo tik neapykantos jausmas ir noras kovoti iš paskutiniųjų.
Vokiečių priešlėktuvinės gynybos naikintuvų lakūnų priesaikos tekste buvo tokie žodžiai: „Įsipareigojame kiekvienos misijos metu sunaikinti bent vieną priešo bombonešį taranuodami jį, jeigu pasibaigs amunicija.“ Buvo siūlomi du būdai: tūpti ant B-17 sparno ir nulaužti jį savo lėktuvo svoriu arba sunaikinti bombonešio galinį vairą propeleriu.

Atpildo nebuvo

1942 m. buvo reikšmingi dar ir tuo, kad į Didžiąją Britaniją nuolatiniam bazavimuisi atskrido JAV armijos karinių oro pajėgų (USAAF) bombarduojamoji aviacija. Jau tuo metu JAV karinis potencialas atrodė gan įspūdingai: 11 tūkst. lėktuvų, 200 tūkst. apmokytų įgulos narių ir milijonas mechanikų.
Jungtine britų ir amerikiečių bombonešių ataka Europoje buvo ketinama „sunaikinti bei sutrikdyti Vokietijos karinę, pramoninę bei ekonominę sistemą ir palaužti vokiečių tautos dvasią“. Kiekvienai tonai bombų, kurias vokiečių lėktuvai numetė ant Didžiosios Britanijos, tenka 315 t bombų, rusų „sąjungininkų“ numestų ant Vokietijos.
Vokietijos federalinė statistikos valdyba skelbė, kad žuvusiųjų per priešo bombardavimus skaičius Vokietijos teritorijoje siekė 653 tūkstančius. Naujausi skaičiavimai nurodo, kad Vokietijos miestų bombardavimo aukų būta net 1,8 milijono.
Čia svarbu paminėti, kad bombarduoti beginklius gyventojus nebuvo karinio būtinumo, – tiesiog buvo iškeltas uždavinys sunaikinti kuo daugiau vokiečių, nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties. Antroje karo pusėje amerikiečiai pritarė Vokietijos civilių gyventojų naikinimui ir patys šiame nusikaltime dalyvavo. Anglai taikių vokiečių miestų naikinimą teisino tuo, kad tai revanšas už subombarduotas Didžiosios Britanijos gyvenvietes. O apie kokį revanšą galėjo kalbėti amerikiečiai, ant kurių šalies nenukrito nė viena vokiečių bomba?
Nors iš tiesų anglų ir amerikiečių vykdytas vokiečių miestų bombardavimas buvo karinis nusikaltimas, vertas bet kurio tribunolo, niekas šio bombų lietaus nei prie karo nusikaltimų, nei prie genocido nepriskyrė. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia, taigi ir tribunolo šiems nusikaltimams ir jų užsakovams bei vykdytojams nebuvo.