Nors pasirinko istorinio romano žanrą, pats „Panelė Fransina“ autorius Romainas Sardou teigia norėjęs kalbėti ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o apie universalią įskaudintos moters istoriją ir jos pastangas savo pačios jėgomis nugalėti nepalankiai susiklosčiusį likimą.

Knygos siužetas: prasidėjus Prancūzijos okupacijai, per Antrąjį pasaulinį karą, Paryžių užplūdę vokiečiai tampa tikraisiais miesto šeimininkais. Okupantai mėgaujasi visais gyvenimo malonumais, nevengdami užsukti ir į sostinės viešnamius. Prestižiniame „Sfinkso“  viešnamyje įsidarbina paslaptinga jauna gražuolė, atvykusi į sostinę iš provincijos. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinio charakterio naujokė iškart tampa tikra sensacija, tačiau į savo guolį įsileidžia tik vermachto grietinėlės atstovus. Kokią paslaptį slepia ši išdidi ir ciniška gražuolė? Čia užsimezga pažintis tarp žaviosios prostitutės Fransinos ir vokiečių karininko Frydricho Grimo, įsukanti abu veikėjus į fatališką aistros ir keršto sūkurį.

Niekas nepaliekama atsitiktinumui, kai žmogus turi aiškų planą. Keršto planą. Paaiškėjusi paslaptis šokiruos daugelį.

Vokiečiai čia ateina, čia išeina

Visame Paryžiuje knibždėte knibždėjo vokiečių.

Švarių, gražių, sočių.

Neįmanoma jų nematyti.

Dažniausiai itin draugiški, daugelio nuostabai.

Šis paslaugumas, žinoma, santykinis, slėpė gerai apgalvotą Trečiojo reicho taktiką, kaip apiplėšti šalį. „Apvogti prancūzus nesukeliant noro sukilti“ – toks buvo nurodymas pirmaisiais okupacijos mėnesiais.

Nepritekliai jau diktavo paryžiečių kasdienybę, ypač artėjant žiemai. Eilės prie maisto prekių parduotuvių trumpėjant dienoms vis ilgėjo.

Šią 1940 metų lapkričio 21-ąją, nors Hitleris buvo prieš mėnesį pralaimėjęs mūšį dėl Anglijos ir faktiškai atsisakęs įsiveržti į Jungtinę Karalystę, sklido kalbos, kad vokiečiai kaip niekada intensyviai bombarduoja britų žemes. Ar Koventris tikrai nušluotas nuo žemės paviršiaus?

Vis dėlto Londonas laikėsi šauniai.

Londonas nepalūžo.

Prancūzijoje vieni džiūgavo dėl britų drąsos (nepaisant Mers al Kebyro mūšio), kiti tai laikė dar vienu gimtosios šalies pažeminimu. Kaipgi sala, be išteklių, be ginklų ir be sąjungininkų, galėjo atsilaikyti prieš didžiausią pasaulio kariuomenę jau penkis mėnesius, kai Prancūzija buvo nugalėta tik per šešias savaites?

„Moralė“, – teigė vieni.

„Išdidumas“, – tvirtino kiti.

Dar ir tai? Prancūzija prakišo karą, nes, be viso ko, nebuvo ir pakankamai išdidi?

„Sfinkso“ viešnamyje paliaubos nieko nepakeitė, tik dvigubai išaugo kainos. Gyvenant „Sfinkse“ galėjai pamanyti, kad nėra jokios okupacijos. Vokiečių karinė vadovybė draudė savo karininkams lankytis viešnamiuose su uniforma, tad net antpečiai ir odiniai batai, matomi kitur, nesirodė Edgaro Kinė bulvare 31. Galiausiai čia nebuvo justi jokio stygiaus. Priešingai – foie gras[1], šampanas, angliškos cigaretės ir puikūs Bordo vynai buvo tiekiami kaip niekada gausiai.

Nuolatinės „Sfinkso“ gyventojos: Klaudija, Žoržetė, Nadia, Fabjena, Lina, Marselė, Pjeretė, Zuzu, Sonia, Lizon, Dina, Mado, Diana, didžioji Andrėja, mažoji Andrėja, Edita, Blanša, Žozefina ir kitos – visos gyveno septintojo pastato aukšto bendrabutyje.

Fransina išsirinko nuošaliausią lovą.

Niekada neatidarydavo savo gerai užrakinto lagamino šalia esant kitoms merginoms. Šios suprato turinčios reikalą su laukine mergina ir baisinga varžove.

Rytojaus dieną, po pirmojo savo vakaro viešnamyje, pasipuošusi nelauktu „grobiu“, išplėštu iš Augusto fon Zachso, Fransina iškeliavo su Alfonsina, atėjusia jos pasiimti į bendrabutį apie vidudienį.

Moterys sėdo ant dviračių ir patraukė į šiaurinę Paryžiaus dalį.

– Kur keliaujame?

– Pigalis. Viktoro Masė gatvė.

Jau daug metų ten įsikūrusi siuvėja siuvo erotiškas graikiško stiliaus sukneles „Sfinkso“ merginoms.

– Nuo šiol tau reikia nuosavos.

Alfonsina ketino jai parūpinti ir vakarinę suknelę.

– Freda norėtų tave įvesdinti, – tarė. – Šįvakar tu būsi „pristatyta“. Šiandien popiet būsi užrašyta ir prefektūroje.

Fransina šypsojosi. Bandomasis laikotarpis „Sfinkse“ ilgai netruko!

Moterys leidosi Reno gatve ir pasuko į Raspajo bulvarą Senos link.

Didžiosios gatvės buvo beveik tuščios. Grindiniu kartais pražygiuodavo būriai vokiečių – arba atostogaujantys kareiviai, arba autobusais tiesiai iš Berlyno atgabenti turistai su fotoaparatais. Prancūzai į juos žvelgė sulysę ir pavargę. Kartais atsiprašydavo pasimaišę vokiečių nuotraukose. Vieni norėjo svečius išžudyti, kiti – bėgti slėptis.

Važiuoti Bako gatvės grindiniu Alfonsinai pritrūko kantrybės. Karališkąjį tiltą, ant kurio juokdamasis filmavosi būrelis vokiečių kareivių, nenustygdami iš džiaugsmo, kad įsiamžins Dievo Motinos katedros fone, moterys perėjo pėsčios.

Pamačius Fransiną vokiečių veidai dar labiau nušvito. Kareiviai merginai šypsojosi, prie jos prisiartino, apibėrė komplimentais apie gražią išvaizdą, tad Alfonsina turėjo pademonstruoti savo kovingą charakterį, kad išplėštų kompanionę iš užsidegusių vokiečių būrio.

Iškart už tilto abidvi pastebėjo ant kelio kreida nupieštą Lotaringijos kryžių. Viešnamio prižiūrėtoja stabtelėjo, iš lėto nepritariamai papurtė galvą ir su panieka užvažiavo ant laisvos Prancūzijos simbolio.

– Nesuprantu, juk neatrodo, kad jums labai patiktų vokiečiai, ponia Alfonsina?

Alfonsina gūžtelėjo pečiais.

– Tu matai, kokia aš? Tavo amžiuje viskas leidžiama. Sulaukus mano metų, belieka užsičiaupti ir viltis.

– Ko jūs viliatės?

Alfonsina stabtelėjo. Pažvelgė į Luvrą, Seną ir keletą žvejų su meškerėmis, įsiklausė į Paryžių, kuriam šiandien buvo būdingos provincijos miestams įprastos tylos pauzės.

– Mano sūnus tarnauja kariuomenėje, – tarė prižiūrėtoja, pradėdama žingsniuoti.

– Jūsų sūnus kareivis?

– Taip. Sėdi dabar už spygliuotų vielų kažkur Pomeranijoje… Taigi nesvarstau, ar mėgstu vokiečius, ar ne. Jei reikės jiems meilikauti, kad išduotų išlaisvinimo dokumentus, esu tam pasiryžusi! Tiesiog norėčiau, kad de Golis šiek tiek pristabdytų arklius. Tuščiai nervina vokiečius ir gaišina mus.

Moteris kaip tik prisiminė vakar laikraštyje Le Gerbe skaitytą pareiškimą: „Ar šiandieniniai golistai nori lėtos ir žiaurios milijonų mūsų įkaitų mirties? Ar jie nori, kad dėl bandymų sukilti Prancūzija taptų Vokietijos imperijos provincija?“

Šiuos klausimus kėlė kardinolas.

Alfonsina vėl sėdo ant dviračio.

– Turime senąjį Peteną, kuris grąžins mums sūnus. Kol mano atžala nesugrįš namo, aš būsiu paskutinė, kuri pyksis su mūsų naujaisiais šeimininkais.

Už Luvro moterys pasuko į Piramidžių gatvę, paskui į Operos prospektą.

– Taigi ponia Freda ne tuščiai sakė, kad pažinote visas mūsų amato puses? – paklausė Fransina. – Netgi Buenos Airių užkaborius?

– Mano gyvenimas išskirtinis, – atsakė moteris. – Aš gimiau turėdama pašaukimą. Dar būdama visai jaunutė domėjausi tik vyrais. Tad žinodama, kad galėsiu puoštis ir kartu pasisotinti, iškart supratau, jog gyvenimas bus gražus! Be to, esu sentimentali. Išskystu dėl visokiausių egzempliorių. Netgi dėl pižonų, baidyklių, blogai sudėtų vyrų, ydingų vyrukų, sukčių, nepataisomų tipų. Turėdama tokius polinkius, patikėk, darbo niekada nestokojau. Bet sulaukusi dvidešimties užsimaniau plačiau pasidairyti…

Moterys kilo Lafajeto gatve. Pravažiavo pro IDP – Imigrantų darbuotojų profsąjungos – būstinę.

– Tuo metu dirbau „Gražiųjų japonių“ namuose Trasi gatvėje. Ten dažnai užsukdavo įvairiausio plauko emigrantai. Girdėdama juos čiulbant apie kolonijas, užsimaniau pati jas pamatyti. Norėjau į Saigoną. Bet tuometinis mano suteneris, puikiai išsilaikęs našlys, kilmingas ir nieko nestokojantis, paskatino keliauti į Andus, kur dominavo prancūzai. Jis nupirko bilietą į laivą Havras–Buenos Airės, ir kelionė prasidėjo! Vos įsikūrusi Belgramo kvartale, tapau gražiausia Buenos Airių Franchucha[2]. Visos pavyduolės svajojo man išpešti antakius. Mano vyras nupirko namus man vienai, vairavau Packardą, ir visa kita. Tikra didžturtė! O, Buenos Airės, kad pamatytum!.. Jau apie Paryžių sakoma, kad tai šviesų miestas, tik pamanyk! Ten visur pilna elektrinių lempučių, iš jų daromos girliandos, iškabinamos išilgai kiekvienos gatvės. O Argentina, mažyte, panaši į vyrą išdidžiu žvilgsniu ir galantiškomis manieromis. Nepalyginsi su susitraukusiu prancūzu, kuris apnuodija pigų vyniūkštį. Visus juos pažinau, jie man viską aprodė: Rosarijų, Santa Fė, La Platos įlanką, Pampą, Kordiljerą ir galiausiai Mendosą prie Čilės sienos!

Užplūsta prisiminimų, Alfonsina nebematė Paryžiaus asfalto.

– Mendosoje ir sutikau savo gaučą. Neturėjo nė skatiko kišenėj, bėdžius, bet buvo pats geriausias garbingo vyro pavyzdys. Mėnesį pratupėjau su juo, jo casa, name, nežinau, kiek metrų virš jūros lygio. Tačiau jis turėjo iškeliauti pervaryti savo gyvulių į Pajūno lygumas. Paprašė, kad palaukčiau iki kito sezono. Sutikau, bet, praėjus penkioms dienoms nuo jo išvykimo, supratau esanti nėščia. Nuo ko? Tik Kūdikėlis Jėzus žino. Galų gale juk negalėjau likti ant Kordiljeros šlaito laukdamasi naujagimio. Grįžau į Buenos Aires. Vėliau į Paryžių. Nepasisekė gaučui. Tikiuosi, kad grįžo pervaręs gyvulius ir tebeverkia savo pabėgusios Franchucha… Didelėmis gražiomis ašaromis, kaip Pjero Loti kūriniuose. Kai kas nors gauna tokią, kaip aš, neturėtų jos mesti ir keliauti šerti savo avių!

Bet staiga Alfonsinos veidas apsiniaukė.

– Šiaip ar taip, visa tai buvo seniai…

Moterys atkeliavo į Kankinių gatvės pradžią.

– Viskas, ką žinau, tai kad šiandien mano mažylis yra pas fricus.

✴ ✴ ✴

„Sfinkso“ siuvėjos parduotuvėlė stovėjo Viktoro Masė ir Anri Monjė gatvių kampe.

Ten buvo bebaigią apsipirkti du jauni Reicho kareiviai.

– Matei, kokie gražuoliukai? – šūktelėjo siuvėja Alfonsinai šiems išėjus. – Ir tokių šiandien visur pilna! Tik pamanyk – Pa­ryžius atjaunėja!

Alfonsina paaiškino, kad Fransinai reikia naujo „graikiško“ apdaro ir vakarinės suknelės jau šiam vakarui.

Siuvėja kaipmat pakeitė balso toną. Skųsdamasi pareiškė, kad parduotuvėje nieko nebeturi, kad atsargas iššlavė vokiečiai, visame Paryžiuje perkantys moteriškus drabužius ir aksesuarus.

– Tai antroji invazija! – rypavo ji. – Tikra apatinių medžioklė. Esant tokiam palankiam keitimo kursui, net būrio eilinis gali sau leisti Paryžiuje pirkti bet ką. Kad nesibaigtų mano atsargos, privalau pakelti kainas. Rytojui jau turiu baigti šešis kostiumėlius.

Akivaizdu, kad Alfonsinos prašymams laikas buvo ne pats palankiausias.

Iš pradžių viešnamio prižiūrėtoja tylėjo. Jau keletą mėnesių ji stebėjo, kaip Paryžiaus gamintojai ir smulkūs prekeiviai nebenustygsta vietoje. Naujieji kasos tironai, praturtėję aplinkui siaučiant nepritekliui, tapo tiesiog nepakenčiami.

Tai buvo savotiškas būdas atsigriebti: pardavėjai išnaudodavo klientus.

– Žinai, – galiausiai prabilo Alfonsina. – Vokiečiai čia ateina, čia išeina… O štai „Sfinksas“, kuriam tu siuvai metų metus, dar būdama viena iš pilkų darbuotojų bevardėje siuvykloje, – jis liks čia amžinai. Panašiai kaip Dievo Motinos katedra arba Biut Šomono parkas. Melžėme britus, kai jie lankėsi Paryžiuje, dabar melžiame vokiečius, ryt melšime amerikonus arba rusus, jei matysime reikalą. Taigi, tavimi dėta, nebūčiau tokia nedėkinga. Ar, dar blogiau, pasipūtusi.

Alfonsina apžiūrėjo kelias iškabintas aukštosios mados sukneles.

– Be to, pažįstame daug aukštesnio rango vokiečių nei tu, – pridūrė ji. – Žinai, čia keliaudamos su Fransina matėme patalpų užvertomis langinėmis, pradinių mokyklų, paverstų kareivinėmis, ir daugybę neveikiančių parduotuvėlių. Neduok die, kad ir tave kažkas panašaus ištiktų!..

Siuvėja išbalo.

Fransinos veide pasirodė šypsena.

Alfonsina išrinko nuostabią suknelę iš parduotuvės kolekcijos.

Aukštosios mados namų Schiaparelli originalą, dangaus mėlio ir sidabro spalvų.

– Neklausiu, iš kur ją gavai, – tarė siuvėjai. – Pasimatuok, Fransina. Pora pataisymų ir tiks tobulai.

Mergina įžengė į matavimosi kabiną.

Pirmą sykį gyvenime matavosi milijonierės vertą drabužį. Atsargiai jį apsivilko. Veidrodyje pasirodė nuostabus amazonės siluetas su karališka suknele.

Staigiu rankos judesiu Fransina atitraukė kabinos užuolaidą.

Kol Ukrainoje rimtai rengiamasi naujam karui, Europa ir JAV tik žaidžia su Rusija galios demonstravimo žaidimus. Tačiau tai artėja prie pavojingos ribos.

Rima Janužytė

Rytų Ukrainos teritorijoje, netoli Donecko esančiame separatistų kontroliuojamame Makijivkos mieste, lapkričio 9 d. pastebėta Donecko kryptimi judanti jokia simbolika nepažymėtos karinės technikos vilkstinė. Diena anksčiau apie Rytų Ukrainoje matytą tankų ir karinių sunkvežimių judėjimą pranešė ESBO stebėtojai.

Jų ataskaitoje nurodoma, kad Rytų Ukrainoje pastebėta 19 sunkvežimių KAMAZ, kurių kiekvienas gabeno po vieną 122 mm kalibro haubicą ir grupę žmonių su uniformomis be skiriamųjų ženklų. Taip pat – 15 dengtų sunkvežimių KrAZ. O į pietvakarius nuo Donecko stebėtojai nurodo matę važiuojančius devynis tankus.

Taigi atrodo, kad su kaupu pasitvirtino Ukrainos kariškių pranešimai, jog lapkričio 7 d. Ukrainos sieną kirto ginkluota Rusijos vilkstinė. O kartu dar labiau sustiprėjo ir naujo Ukrainos karo nuojauta.

Žinoma, rugsėjo 5-osios paliaubas ir taip galima vadinti grynai formaliomis, nes bombardavimai ir apsišaudymai tęsiasi iki šiol. Tačiau Ukrainos keliais judantys ginklų prifarširuoti sunkvežimiai ir rusiški tankai per daug primena ankstyvą pavasarį prieš pat Krymo aneksiją.

Šveicarijos užsienio reikalų ministras ir ESBO vadovas Didier Burkhalteris čia mato neabejotiną paralelę ir perspėja, kad Rytų Ukrainoje vėl gali prasiveržti prievarta.

Siena visiškai kiaura

JAV oro pajėgų generolas ir vyriausiasis NATO pajėgų Europoje generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad tai jau šeštas kartas nuo rugpjūčio mėnesio, kai Ukrainos sieną kerta Rusijos vilkstinės. Ir nors Maskva tvirtina, esą tai humanitarinė pagalba, iš tiesų šimtai transporto priemonių niekieno netrukdomos gabena karius ir ginkluotę. Ukrainos siena su Rusija yra skylėta ir visiškai nepatikima. O tuo besinaudojanti Rusija, pasak P.Breedlove’o, visiems siunčia paprastą žinią: Rusijos kariai iš Ukrainos trauktis nesirengia. Tiesa, rusų kariai patys, ko gero, nekariaus, tačiau jie apmoko ir apginkluoja separatistus, ir mesti šio užsiėmimo kol kas neketina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stiprėjančios islamo radikalų grupuotės sėkmingai naudojasi socialiniais tinklais ir verbuoja į savo gretas šimtus europiečių

Aštuoniolikmetė Selma Abdel buvo niekuo neišsiskirianti paauglė: ji lankė mokyklą, daug laiko praleisdavo naršydama išmanųjį „iPhone 5“ telefoną ir kepdavo itin skanias picas. Gausios, tačiau ne skurdžios išeivių iš Maroko šeimos narė, turėjusi dar devynis brolius ir seseris, retai nutoldavo nuo namų Paryžiaus priemiestyje ir tėvų buvo švelniai vadinama „mieląja“.

Ta diena, kai ji dingo, šeimai tapo košmaru. Paieškos ilgą laiką nedavė vaisių, todėl baimintasi, kad mergina yra pagrobta ir gali būti prievartaujama. Tik vėliau paaiškėjo, kad tą lemtingą dieną ji išėjo iš mokyklos pro galines duris, nuvyko į oro uostą ir išskrido į Turkiją, iš kur džihado kovotojų padedama pasiekė Siriją. Prancūzakalbis, su kuriuo mergina susipažino internete, sukrėtė ją žiauriomis vaikų kančių Sirijoje nuotraukomis ir paskatino prisidėti prie šventos kovos.

Tai anaiptol ne pavienė istorija apie europiečius, kurie pasuka ekstremizmo keliu ir prisideda prie „Islamo valstybės“ (IS), įtakingiausia ir galingiausia sparčiai virstančios teroristinės organizacijos, ypač aktyviai veikiančios Irake ir Sirijoje. Pasak „Christian Science Monitor“ kalbintų ekspertų, į IS gretas per pastaruosius kelerius metus įsiliejo 12 tūkst. kovotojų iš 81 pasaulio valstybės. Apie ketvirtadalį jų sudarė Vakarų pasaulio piliečiai, kurie gali tapti grėsme stabilumui ne tik Artimųjų Rytų regione, bet ir Europoje.

Motyvuoja pragaištingas idealizmas

Manoma, kad daugiausiai europiečių į konflikto vietas iškeliavo iš Prancūzijos – apie 700, nedaug atsilieka Didžioji Britanija (500), Vokietija (300) bei kitos šalys. Didelį nerimą kelia tai, kad tikslių duomenų nėra, nes kontroliuoti judėjimo srautus sudėtinga: Europos Sąjungos valstybių piliečiai, pasinaudoję pigių skrydžių bendrovių paslaugomis, pasiekia Pietų Turkiją, o kirsti suirutės apimtos Sirijos sieną, ypač su vietinių koordinatorių pagalba, nesudėtinga. Tuomet daugelis įsilieja IS ar kitas radikalias teroristines grupes ir tampa džihado kovotojais.

Tačiau kas skatina jaunus europiečius musulmonus arba atsivertėlius atsisakyti sotaus bei saugaus gyvenimo turtingose Europos šalyse ir vykti kovoti į neramumų kamuojamą regioną? Įdomu, kad tai ne vien vyrai: merginos, tokios kaip Selma, sudaro apie ketvirtadalį, joms suteikiama laisvė be tėvų sutikimo ištekėti ir kurti šeimas su kovotojais.

„Kai kuriuos paskatina idealizmas – siekis už kažką kovoti, apginti skriaudžiamuosius, taip pat religiniai motyvai, – „New York Times“ sakė „Royal United Services“ instituto ekspertė Raffaello Pantucci. – Kiti bėga nuo nuobodulio ir rūpesčių, taip pat ir kriminalinių, namuose. Treti tiesiog yra jauni žmonės, atsidūrę ankstyvose gyvenimo kryžkelėse ir manantys, kad imti ginklą į rankas – visai šaunus būdas save realizuoti.“

Manoma, kad motyvuojančiu veiksniu tapo ir atsargi Vakarų šalių reakcija į pilietinį karą Sirijoje, kuris jau pareikalavo per 160 tūkst. gyvybių. Taip, kaip prieš kelis dešimtmečius musulmonai iš įvairių šalių keliavo į Afganistaną padėti kovoti su įsiveržusia sovietų kariuomene, kaip radikalūs islamistai paėmė ginklus Somalyje ir Irake, ir dabar jaunuoliai yra įtikinami prisidėti prie musulmoniško pasaulio idealų apsaugos. „Jaunuoliai ieško, kur įsitraukti, su kuo kovoti… Jie įtikinami, kad dominuojančią sistemą gali pakeisti tik islamizmas ir džihadizmas…“ – sako knygos „Prancūzijos džihadistai“ autorius Davidas Thomsonas.

Tik šiais laikais tą daryti kur kas lengviau: nauji kovotojai verbuojami socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Facebook“, „Twitter“, „Linkedin“.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

"Veido" archyvas

J.Stalino pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni, nei A.Hitlerio – ir Maskvoje, ir Berlyne buvo kuriami ambicingi pasaulio užkariavimo planai

Lygiai prieš 70 metų Lietuva vėl pateko į karo ugnį – susikovė A.Hitlerio Vokietija ir J.Stalino SSRS.

Pirmasis pasaulinis karas, vykęs 1914–1918 m., buvo ypač baisus ir kruvinas, pareikalavęs apie 10 mln. žmonių aukų, palikęs 6 mln. invalidų, 7 mln. našlių ir 9 mln. našlaičių, sugriovęs Europos miestus. Todėl istorikai jį pavadino Didžiuoju karu, o žmonės tikėjosi, kad tokia didelė nelaimė niekada nebepasikartos, kad daugelio pasaulio politikų pastangomis įkurta Tautų Sąjunga sugebės užkirsti jai kelią.

Deja, vos dvidešimčiai metų praėjus, 1939 m. rugsėjo 1 d., Adolfo Hitlerio Vokietija užpuolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, kuris greitai išsiplėtė ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, pasiekė net tolimąją Australiją. Patys žiauriausi ir reikšmingiausi mūšiai šiame kare vyko Vokietijos ir SSRS frontuose nuo 1941 m. birželio 22 dienos ankstyvo ryto.

J.Stalino ir A.Hitlerio planai

Pirmojo pasaulinio karo istorijoje didelių paslapčių seniai nebeliko, tačiau daugelis 1941–1945 m. Vokietijos ir SSRS karo įvykių, o ypač jo pradžia, tebeskęsta miglose, nes Rusijos slaptieji archyvai istorikams lieka neprieinami. Tiesa, tebėra oficialiai nepaneigta karo pradžios versija, kurią sukūrė pats Josifas Stalinas pirmaisiais to karo mėnesiais: kad SSRS visada buvo taikinga valstybė, kurią vermachtas, iš anksto gerai pasirengęs, klastingai užpuolė, kad raudonoji armija turėjo per mažai tankų ir lėktuvų, bet labai atkakliai gynėsi, todėl vokiečiai dar 1941 m. neteko 4,5 mln. savo karių.

"Veido" archyvas

Tačiau daugeliui istorikų, ypač žlugus Maskvos imperijai, tokia versija atrodo aiškiai neteisinga, sukurta žmonėms mulkinti, tikrosioms raudonosios armijos kracho 1941 m. vasarą priežastims užmaskuoti. Jie surado daugybę tokiai versijai preištaraujančių neginčijamų faktų, todėl atsirado visai naujų karo pradžios versijų, žinoma, neturinčių pakankamai dokumentinių įrodymų, bet vis dėlto laipsniškai artinančių mus prie tiesos. Šį kartą siūlome “Veido” skaitytojams susipažinti tik su viena jų, pačia naujausia, kurią sukūrė rusų istorikas Markas Saloninas.

Jo, kaip ir daugelio kitų naujosios kartos rusų istorikų, nuomone, J.Stalinas visai nebuvo taikingai nusiteikęs, jo pretenzijos ir užmojai nebuvo kuklesni už A.Hitlerio, todėl Maskvoje, kaip ir Berlyne, buvo kuriami gana ambicingi pasaulio užkariavimo planai.

Pirmasis, susiformavęs 1939 m. rudenį, buvo labai paprastas: būtina visokeriopai, politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis paremti Vokietiją, nes būdama galinga ji, kaip ir Italija, Japonija, bus Maskvos sąjungininkė būsimajame jos kare su anglų ir prancūzų bloku. Tada raudonosios armijos strategai planavo žygius į Turkiją, Graikiją, Egiptą, net tolimąją Indiją. Tačiau netikėtai greitas Prancūzijos žlugimas 1940 m. gegužę šį rožinį planą pavertė niekais ir teko skubiai kurti naują.

Antrojo plano (ir visų vėlesnių) pagrindas – grandiozinis žygis į Vakarus, sutriuškinant vermachtą ir nepaisant tik tą pasirašyto Molotovo-Ribbentropo pakto. Svarbiausia puolimo kryptis – Liublinas–Sandomiras–Krokuva, bet tai būtų tik pradžia. Toliau buvo planuojami smūgiai Poznanės–Berlyno ar Prahos–Vienos kryptimis. Tokį svarbų istorinį žygį J.Stalinas tikėjosi sėkmingai įvykdyti tik jam gerai pasirengęs – 1942 m. vasarą ar net 1943 metais.

Bet tarptautinė padėtis tada keitėsi labai sparčiai, ir 1941 m. pavasarį Kremliaus valdovas suprato, kad tiek laiko ruoštis, kaupti resursus A.Hitleris jam neleis. Todėl teks jį sudoroti anksčiau, jau 1941 m. vasarą, greičiausiai pradėjus karą liepos mėnesį. Šitokią plano versiją patvirtina rasti kai kurie dokumentai, užuominos rusų generolų memuaruose, o svarbiausia – milžiniško masto parengiamieji darbai, kurių užmaskuoti, nuslėpti buvo neįmanoma. Prie pat Vokietijos sienos buvo sukauptos milžiniškos maisto, degalų, amunicijos, ginklų atsargos, sutelktos didžiulės kariuomenės pajėgos: į raudonąją armiją, nors ir neskelbiant visuotinės mobilizacijos, buvo pašaukta 11,8 mln. žmonių. Kalbėdamas per pokylį, surengtą Kremliuje karinių akademijų absolventams 1941 m. gegužės 5 d., J.Stalinas pareiškė: “Taikingos politikos era baigėsi ir prasidėjo nauja era – socialistinio fronto plėtimo ginklo jėga era.”

Tačiau visai be reikalo kai kurie istorikai dabar svarsto klausimą: kuris iš dviejų tironų ir tarptautinio masto galvažudžių geresnis – J.Stalinas ar A.Hitleris? Šiuo atveju tinka mūsų senolių išmintis: meška su lokiu – abu labu tokiu.

Fiureris nesutiko laukti, kol jo draugas Josifas, dar neseniai Kremliuje skelbęs tostą jo garbei, galutinai parengs jam kruviną pirtį. Jau 1940 m. jis pats tokią ruošė, planą “Barbarosa” patvirtino tų metų gruodžio 18 d. ir nedelsdamas ėmė jį vykdyti – telkti vermachtą prie SSRS sienų. Juk plane buvo aiškiai parašyta: “Sumušti Sovietų Rusiją trumpalaikės kampanijos eigoje, dar nepasibaigus karui su Anglija.”

Kuris pirmas?

Taip 1941 m. vasaros viduryje abiejose Vokietijos ir SSRS sienos pusėse atsirado tūkstančiai tankų, artilerijos pabūklų, ir jie negalėjo ilgai tylėti. Buvo tik dienų ar savaičių klausimas, kada karas prasidės ir kas jį pradės. Pirmajam, aišku, turėjo atitekti netikėtumo efekto pranašumai, bet kartu ir juoda agresoriaus kaltė. Bet dėl jos nė vienas tironas galvos sau nekvaršino, nes žinojo – nugalėtojai neteisiami.

Nėra gerai žinoma, ar J.Stalinas, turėdamas gerą slaptųjų agentų tinklą užsienyje (bet jais nelabai pasitikėdamas), skaitė “Barbarosos” planą, ar ne, bet vermachto pasirengimo pulti nepastebėti negalėjo. Todėl manoma, kad savojo karo su Vokietija pradžią jis dar žadėjo paskubinti: birželio 22-ąją surengti provokacijas pasienyje, aišku, kur kas didesnio masto nei Suomijoje 1939-ųjų rudenį, taip sukurti puolimo pretekstą, kitą dieną garsiai paskelbti visuotinę mobilizaciją, tada neskubant, po kokios savaitės, liepos 1–3 d. trenkti A.Hitleriui tokį smūgį, kokio šis neatlaikytų, ir kariauti svetimoje teritorijoje su minimaliais nuostoliais. Mat turėjo milžinišką jėgų pranašumą prieš vokiečius – vien tankų septynis kartus daugiau, o iš viso beveik 16 tūkst., žymios jų dalies kokybė gerokai viršijo priešininko tankus; 11 tūkst. lėktuvų, 3,3 mln. kareivių.

Tačiau išėjo visai kitaip – vermachto pabūklai prabilo pirmieji. Agitatoriai dešimtmečiais kalė į galvą SSRS piliečiams: A.Hitleris pradėjo agresiją klastingai, nepaskelbęs karo. Bet tai buvo melas: Vokietijos ambasadorius Maskvoje įteikė apie tai notą SSRS užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui, tik keletą valandų vėluodamas – karas jau vyko. Bet svarbiausia – jo eiga buvo visai ne tokia, kokios tikėjosi J.Stalinas, beveik 20 metų ruošęs savo šalį šiam karui, privertęs savo žmones dėl to skursti, badauti. Tiesa, jo štabas dar bandė siųsti į frontus, divizijas kovingas direktyvas: apsupti įsibrovėlius, sutriuškinti juos, trenkti bombonešiais į Vokietijos miestus ir t.t.

Bet tų direktyvų nebuvo kam vykdyti, nes tiek metų šlovinta, nenugalimąja vadinta raudonoji armija iš karto pakriko, pasidavė panikai, gėdingai bėgo visuose frontuose, palikusi puikiausius tankus, pabūklus, milžiniškas visokių gėrybių atsargas. Tik per porą savaičių ji neteko 11,7 tūkst. tankų, 4 tūkst. lėktuvų, 19 tūkst. artilerijos pabūklų, “atsikratė” net 6,3 mln. šautuvų – dėl to vėliau maršalas Klimentas Vorošilovas siūlė ginti Leningradą savo darbo peiliais ir durtuvais. O svarbiausia, kad raudonarmiečiai masiškai dezertyravo, pasiduodavo vokiečiams į nelaisvę: 1941 m. – net 3,8 mln., nepaisant to, kad maršalas Georgijus Žukovas pažadėjo iššaudyti visų pasidavusiųjų šeimas.

Rimtai kariauti, ginti savo tėvynę SSRS piliečiai, M.Solonino nuomone, pradėjo labai negreitai, apie 1942 m. rudenį–1943 m. pavasarį, kai pamatė, kad svetimas tironas dar blogesnis už savąjį, J.Staliną.

Karas atėjo į Lietuvą

Daugelis rusų istorikų dabar pripažįsta, kad neseniai J.Stalino užgrobtos Vakarų Ukraina, Baltijos respublikos karui prasidėjus tapo spąstais raudonajai armijai, bet vertina tą nevienodai: vieni kaip tėvynės išdavystę, kiti – kaip natūralų reiškinį. Iš tų šalių rekrūtų suformuotos divizijos kaipmat išsibėgiojo, daug kur civiliai gyventojai apsiginklavo, sukilo ir puolė nekenčiamą valdžią, besitraukiančią rusų kariuomenę. Bet ar galėjo būti kitaip? Savo ruožtu enkavedistai prieš pabėgdamai žudė kalinius ir niekuo dėtus gyventojus, net gydytojus, slaugiusius sužeistus raudonarmiečius Panevėžyje.

Lietuvos gyventojai vieni pirmųjų patyrė karo negandas, bet kurį laiką tai juos ne itin baugino. Mat daugelis, patyrę tiek kančių, baimės iš svetimosios valdžios, net laukė karo. O kad jis netrukus įvyko, skelbė patys okupantai, ypač jų kariškiai, kurie iš anksto gyrėsi, kaip pergalingai žygiuos į Vakarus.

Žinoma, mūsų žmonės tikėjosi, kad bus kitaip, ir daugelis jų laiko veltui neleido. Jau 1940 m. spalį Vilniuje ir Kaune ėmė veikti patriotinis pogrindis, vėliau jis užmezgė ryšius su lapkritį Berlyne įkurtu Lietuvių aktyvistų frontu (LAF), vadovaujamu Kazio Škirpos. NKVD iš karto ėmėsi priemonių tai veiklai slopinti, bet tai pavyko tik iš dalies. Tam turėjo pasitarnauti ne tik gausūs areštai, bet ir masinis gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–17 dienomis, tačiau vėliau vienas stambus Lietuvos komunistų partijos veikėjas nusiskundė, kad “išvežė ne tuos”.

Iš tiesų buvo taip, nes vos karui prasidėjus, birželio 22–23 dienomis, visa Lietuva sukilo. Tik iš dalies tai buvo LAF pastangų rezultatas, o daugiau – gaivališkas procesas, žmonių kantrybei išsekus. Sukilimas bent trumpam atgaivino tautos laisvės ir patriotizmo dvasią. Ji, tiek kartų pasaulio galiūnų pažeminta, okupantų naikinta, pajuto savo vertę ir jėgą.

Bet nelaimė, kad A.Hitlerio vokiečiai visai nenorėjo būti Lietuvos (ir Latvijos, Estijos, Ukrainos, net Rusijos) išvaduotojai: jie planavo būti čia visagaliai šeimininkai, kuriems vietos gyventojai turės vergauti. Dėl to ir mūsų tautiečių keliai su jais labai greitai išsiskyrė.

"Veido" archyvas

Nacionalinės socialistinės Vokietijos pasididžiavimas – milžiniškas jūrinis laineris “Wilhelm Gustloff”

Rusija pompastiškai paminėjo savo pergalės Antrajame pasauliniame kare 65-metį. Ši valstybė nuolat akcentuoja sovietinio kario didvyriškumą bei pasiaukojimą, tačiau nutyli, kad skubinant karo pabaigą dažnai buvo paminami bet kokie žmoniškumo principai.

Tūkstantmetėje žmonijos istorijoje stebėtinai įkyriai pasikartoja milžiniškos katastrofos, nelaimės ir kataklizmai. Tačiau sunku suvokti, kad daugumą šių nelaimių sukelia pats žmogus. Šiame straipsnyje supažindinsime su jūrine katastrofa, įvykusia didžiausio Žemės istorijoje žmogaus sukelto kataklizmo – Antrojo pasaulinio karo – metu. 1945 m. sausį vokiečių jūrinis laineris “Wilhelm Gustloff”, plukdantis daugiau nei dešimt tūkstančių karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos, buvo nuskandintas sovietų povandeninio laivo, į ledines gelmes nusinešdamas beveik 9,5 tūkst. žmonių gyvybių. Šis siaubingas karo padarinys yra įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą. Mat dar niekados žmonijos istorijoje toks mažas skaičiumi padalinys (47 jūreiviai) per vieną kartą nesunaikino tokio skaičiaus žmonių.

"Veido" archyvas

Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partijos vadovas Šveicarijoje W.Gustloffas

Priminsime, kad šio tragiško likimo laivo istorija prasidėjo taikiais 1936-aisiais, kai sausio 30 d. į Šveicarijos kalnų kurortą Davosą traukiniu atvyko chorvatų žydas Davidas Frankfurteris. Vasario 4-ąją jis nušovė Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partijos vadovą Šveicarijoje Wilhelmą Gustloffą. Žudikas tikėjo, kad atliko šventą misiją – atkeršijo už skriaudžiamus žydus. Ši žmogžudystė, atsižvelgiant į žudiko tautybę, visame Reiche įgavo skandalingą atgarsį. Vokietijos nacionaliniai socialistai W.Gustloffą paskelbė nacionaliniu didvyriu.

"Veido" archyvas

Lainerį apžiūri A.Hitleris. Šalia jo iš kairės Vokietijos darbo fronto vadas R.Ley ir pirmasis laivo kapitonas Carlas Luebbe

Dar tais pačiais 1936 m. Vokietijos darbo fronto vadas Robertas Ley Hamburgo laivų statyklai pateikė užsakymą pastatyti milžinišką keleivinį laivą. O jau 1937 m. gegužės 5 d. Hamburgo uoste, žuvusiojo W.Gustloffo našlei į laivo bortą sudaužius šampano butelį, buvo iškilmingai pašventintas didžiausias pasaulyje keleivinis okeaninis laineris “Wilhelmas Gustloffas”.

Iš technologinės pusės naujai pastatytas laivas nebuvo kuo nors ypatingas, bet atsižvelgiant į jo patogumus, komfortą bei galimybes gerai pailsėti jis buvo vienas geriausių pasaulyje: 25,5 tūkst. t talpos, 208,9 m ilgio, 23,5 m pločio, 56 m aukščio, dešimties denių. Laivo ekipažą sudarė 417 jūreivių, inžinierių ir technikų, o keleivių šis laivas galėjo plukdyti net 1463. Čia buvo įrengta sporto salė, radijo stotis, liftas, du teatrai, kelios šokių aikštelės, muzikiniai salonai, biblioteka, septyni barai, baseinas.

Beje, Vokietijos piliečiams kelionė laineriu turėjo būti ne tik nepakartojama, bet ir įkandama pagal kainą. Mat penkių dienų kruizas prie Norvegijos fiordų kainavo 60 reichsmarkių (Rm), o 12 dienų išvyka palei Italijos pakrantę – tik 150 Rm (priminsime, kad tuo metu paprasto vokiečio vidutinis mėnesio uždarbis buvo 150–250 Rm).

Pervežta 2 mln. gyventojų

1939 m. rugpjūčio 25 d. “Wilhelmo Gustloffo” kapitonas gavo šifruotą įsakymą nutraukti turistinę išvyką ir skubiai grįžti į Hamburgo uostą. Okeaninis laineris buvo įtrauktas į Vokietijos karinio jūrų laivyno sudėtį ir pertvarkytas į karo ligoninę. Jis buvo skubiai perdažytas balta spalva, pažymėtas Raudonojo Kryžiaus ženklais ir aprūpintas specialia aparatūra. Iki 1940 m. lapkričio 20 d. jame gydytas 3151 sužeistasis, atliktos 347 operacijos.

Tačiau lapkričio 21 d. laivo kapitonui buvo įsakyta švartuotis Dancigo įlankoje Gotenhafeno uoste, o medicinos personalui liepta iš laivo išsikraustyti. Po eilinės rekonstrukcijos “Wilhelmas Gustloffas” gavo naują užduotį – jis tiesiog virto pagalbiniu kreiseriu. Viršutiniame jo denyje buvo sumontuotos priešlėktuvinės patrankėlės, zenitiniai kulkosvaidžiai, laivas aprūpintas giluminių bombų svaidyklėmis. Taigi šis laivas tapo plaukiojančia 2-osios mokomosios divizijos povandeninių laivų ekipažų rengimo mokomąja baze.

Na, o karo pabaigoje Vokietijos vyriausybė buvo priversta pasirūpinti savo piliečių saugumu: ginkluotųjų pajėgų vadovybė parengė gyventojų iš Rytų Prūsijos evakuacijos planą. 1945 m. sausio 21 d. Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas įsakė pradėti pabėgėlių evakavimo operaciją kodiniu pavadinimu “Hannibal” – visų laikų stambiausią gyventojų evakuaciją jūros keliu. Per šią puikiai organizuotą operaciją visais įmanomais laivais į Vakarus buvo pervežta daugiau nei 2 mln. gyventojų.

Paskutiniais karo metais Gotenhafeno uostas jau priminė skruzdėlyną, mat į čia tūkstančiais plūdo raudonosios armijos išsigandę pabėgėliai iš Rytų Prūsijos, tikėdamiesi laivais per Baltijos jūrą pasiekti Vokietiją ir Daniją. Būtent tada ir buvo gautas įsakymas parengti “Wilhelmą Gustloffą” sužeistiesiems ir pabėgėliams gabenti į Vokietiją. Nors laivas galėjo priimti tik 1865 keleivius, į jį teko sutalpinti per 10 tūkst. žmonių: pirmiausia 918 Antrojo mokomojo povandeninių laivų diviziono jūreivių, į laivo denį taip pat pakilo 373 merginos iš karinio jūrų laivyno padėjėjų korpuso, 162 sunkiai sužeisti vermachto kariai, “Luftwaffe’s” 88-asis zenitinis pulkas, chorvatų savanoriai ir 4424 frontui netinkami civiliai.

Žuvo keturi tūkstančiai vaikų

1945 m. sausio 29 d. laineris vis negalėjo išplaukti iš uosto, nes buvo labai perkrautas. Išplaukti pavyko tik kitos dienos vakare, kai milžinišką lainerį iš uosto išbuksyravo keturi vilkikai. Taip perkrautas laivas paliko gimtąjį uostą ir išplaukė į tamsią jūrą.

Oras buvo siaubingas: pūtė aštuonių mazgų stiprumo vėjas, snigo, bangavimas siekė šešis balus, šaltis – 20 laipsnių. Artėjo naktis, tūkstančius sušalusių keleivių, sergančių jūros liga, šildė viltis, kad po kelių dienų jie ras prieglobstį ten, kur jiems niekas negrės.

Kad laivas išvengtų susidūrimo su kitais laivais, buvo įjungtos šoninės lempos. Tai buvo paskutinė ir lemtinga klaida.
Laivas nuo kranto jau buvo nuplaukęs 20 mylių, kai sausio 30 d., per 12-ąjį Trečiojo Reicho ir 50-ąjį nacionalinio didvyrio W.Gustloffo gimtadienį, Sovietų Sąjungos povandeninis laivas S-13, vadovaujamas trečio rango kapitono Aleksandro Marineskos, torpedavo vokiečių pasididžiavimą.

Per puolimą pirmoji torpeda sudraskė laivo snapą, antroji pataikė į laivo vidurį baseino lygmenyje, trečioji – į variklių skyrių. Sunkiai sumaitotas laivas pradėjo siųsti pagalbos signalą SOS. Laineryje prasidėjo panika, jis smarkiai pakrypo į kairiąją pusę. Ne visas gelbėjimo priemones ir valtis pavyko nuleisti į vandenį: dalis kranų buvo užšalę, kitos valtys apvirto vos pasiekusios smarkiai banguojančios jūros paviršių. Visi, kurie iššokdavo už borto į jūrą, per kelias minutes sušaldavo negyvai. Šiurpiausias vaizdas buvo žuvusių vaikų kūnelių: visi jie šoko iš skęstančio laivo žemyn galva ir liko gremėzdiškose savo gelbėjimo liemenėse aukštyn kojytėmis. Priminsime, kad per šią tragediją žuvo daugiau nei keturi tūkstančiai vaikų! Tačiau tarp išsigelbėjusių buvo keletas nėščių moterų, kelios tą pačią naktį pagimdė tris vaikus, kuriuos priėmė kareiviai.

Po torpedavimo praėjus 65 min. laineris nuskendo. Beje, tarp žuvusiųjų Baltijos jūros šaltame vandenyje buvo tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių, iš jų nemažai lietuvių. Po šios nelaimės dar daugelį mėnesių jūra į krantą išmesdavo žuvusiųjų kūnus. Iki 1947 m. jie buvo laidojami Vitominskio kapinėse.

"Veido" archyvas

Laivas “Wilhelm Gustloff” nuskendo per 65 minutes

Žinoma, milijonų karo aukų fone “Wilhelmo Gustloffo” mirtys – lašelis ašarų jūroje. Paskelbti valstybinio gedulo A.Hitleris nesiryžo: juk paskutiniais karo mėnesiais vokiečių tauta ir taip kasdien patirdavo stresą, o paskelbta žinia apie torpeduotą lainerį galėjo sukelti paniką tarp Rytų Prūsijos pabėgėlių. Tylėjo ir sovietinė propaganda…

Iš 10 582 plaukusiųjų laivu išsigelbėti pavyko tik 1252 žmonėms. Po karo dėl šios, kaip taikliai apibūdino anglų istorikai, amžiaus atakos užvirė aršūs ginčai. Tačiau tuo metu tiek Maskva, tiek Berlynas šį įvykį neigė. Po karo Rytų Vokietijoje ši tema buvo tabu, nes ji buvo tabu Sovietų Sąjungoje.

Vienas žymiausių Europos rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas 2002 metais parašytame romane-esė “Krabo žingsniu” aprašė paskutiniąsias “Wilhelmo Gustloffo” gyvavimo akimirkas. Šiuo kūriniu rašytojas pradėjo naują, Vokietijoje iki šiol aplenkiamą, bėglių naikinimo temą, kaip rašė literatūros kritikai, “šiurpius to meto įvykius vaizduodamas atsargiai, artėdamas prie jų krabo žingsniu”.