Nuošalėje nuo įžymiojo Puntuko akmens, nematomas net iš Laimės žiburio aukštumų, niekam per daug nekrisdamas į akis gyvena sau Debeikių miestelis. Anykščių rajone besilankantys turistai čia užsuka nebent netyčia, bet be Debeikių žmonių neapsieina nei svarbiausia Lietuvos vieta – Gedimino kalnas, nei Amerikos ambasada.
Jūratė KILIULIENĖ
Rajono centrą Anykščius ir Debeikius skiria 15 kilometrų. Vaizdingu keliu į šiaurės rytus, lydint gandrams, pro šalį lekiant kryžiams ir koplytstulpiams, miestelis pasiekiamas akimirksniu. Pačiame jo centre – bažnyčia ir seniūnija. Institucijos, apie kurias sukasi svarbiausi ne tik miestelio, bet ir visos Debeikių seniūnijos reikalai. Tačiau savaitės vidurio pusiaudienį net čia tuščia ir tylu.
Kur dingo debeikiškiai, išsišvarinę, apsodinę gėlėmis pagrindinę aikštę, linksmomis spalvomis nudažę ją supančius namus? Per patį vasaros darbymetį ištuštėjęs miestelis neturėtų stebinti. Pramonės čia nėra, visa seniūnijos veikla nukreipta į žemės ūkį, tad visi kas gyvas kruta laukuose. Visa jėga miestelis suklega tik per vietos šventes – rugpjūčio paskutinį savaitgalį šurmuliuojantį debeikiškių bendrijos sambūrį, Šv. Jono Krikštytojo bei Šv. Baltramiejaus atlaidus. Šios datos tradiciškai svarbios ir patiems miestelio gyventojams, ir po visą šalį bei už jos ribų išsibarsčiusiems debeikiškiams, kurių šaknys čia.
„Gyvename savo gyvenimą, ir tiek“, – kuklindamasis prataria Debeikių seniūnas Alvydas Simonavičius. Jam lyg ir nepatogu, kad miestelis negali pasigirti nei ypatinga praeitimi, nei išskirtinėmis asmenybėmis. Vis dėlto didžiulė jo kabinete saugoma knyga, jau daug dešimtmečių pildoma tekstais ir nuotraukomis, byloja, kad Debeikiai turi istoriją ir ja didžiuojasi.
Pramonės nėra, bet darbo – į valias
Visoje seniūnijos teritorijoje gyvena 1850, pačiame miestelyje – 400 žmonių. Pirmas išskirtinis faktas – pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų skaičius Debeikiuose kito labai nedaug. Jei ne statistiką žemyn traukiantys pensionas ir senelių namai, miestelis, ko gero, galėtų girtis netgi gyventojų gausėjimu.
Seniūnas sklaido apie Debeikių demografines tendencijas bylojančius popierius, peržvelgia sąrašus, lenteles. Tačiau papasakoti apie tai, koks judėjimas vyksta seniūnijoje, jam nesunku ir iš atminties. Toks mažo miestelio privalumas daro įspūdį: ko gero, saugu ir jauku gyventi bendruomenėje, kai apie tave žino ne tik kaimynai, bet ir vietos valdžia.
A.Simonavičius vardija: kasmet apie dešimt žmonių deklaruoja išvykimą į užsienį, t.y. tampa emigrantais, bet šį praradimą atsveria neapsisprendusieji – tai išvykstantys laimės ieškoti svetur, tai vėl sugrįžtantys. Viena debeikiškė po kelerių svetur praleistų metų į gimtąjį miestelį sugrįžo su trenksmu. Iš Ispanijos ji parsivežė ne tik uždirbtų pinigų, bet ir širdies draugą ispaną. Visi Debeikiai svarstė, ar ilgai čia ištvers svetimšalis, bet intriga greitai išsikvėpė – lietuvė ir ispanas susituokė, sėkmingai kuria savo gyvenimą Debeikiuose ir negalvoja vėl kelti sparnų.
„Jeigu žmogus kelia sau normalius reikalavimus – siekia sukurti šeimą, ją išlaikyti, turėti dirbą, prasmingai leisti laisvalaikį, Debeikiuose jis visa tai ras. Svarbiausia – darbas, o tam čia yra pačių įvairiausių galimybių. Tiesa, pramonės neturime ir, galima sakyti, niekada neturėjome. Vienintelė įmonė, prieš pat karą įsteigta pieninė, nebeveikia jau keli dešimtmečiai. Esame tikras žemės ūkio kraštas, nuo seno žemė mus maitino. Bet kuris mūsų ūkininkas kad ir šiandien priimtų, tik ateikit ir dirbkit. Tik prisikviesti žmonių vis sunkiau, neretai problema atsigręžia kitu šonu – ne darbo trūksta, o norinčiųjų jį dirbti“, – skėsteli rankomis A.Simonavičius, Debeikiams vadovaujantis jau antras dešimtmetis.
Seniūnijos bedarbių skaičius taip pat nekinta. Ir vargu ar bent artimiausiu metu pavyks pagerinti šią statistiką, nes dauguma iš 90 bedarbių jau seniai praradę bet kokios naudingos veiklos įgūdžius. Seniūnas sako, kad tingesnius debeikiškius išjudino tik prieš kelerius metus įsigaliojusi prievolė už gaunamas pašalpas atidirbti visuomenei naudingus darbus. Nuo tada nedarbas sumažėjo keliolika procentų.
Be ūkininkų siūlomų darbų, vietos gyventojai jų dairosi aplinkiniuose miestuose. Ir nors Anykščiai debeikiškiams kone dvigubai arčiau nei Utena, taip jau susiklostė, kad į Uteną, nuo Debeikių nutolusią 30 kilometrų, dažniau vykstama ir apsipirkti, ir susitvarkyti reikalų.
Miestelio gyventojai juokauja, kad Utena jiems – tenesupyksta Anykščiai – tai mažasis Vilnius. Debeikių vyrams darbo čia suteikia „Utenos melioracija“, „Biovela“, „Seifuva“, o moterys daugiausia darbuojasi Aknystos socialinės globos namuose. Šioje įstaigoje – net 150 darbo vietų. Vienas globos namų filialų veikia pačiuose Debeikiuose.
„Anykščių rajonas daug kam siejasi su turistinėmis pramogomis ir įdomybėmis. Bet mes „biedni“ Anykščių pašonėje – nei miško, nei upės, nei ežerų“, – vis kuklinasi A.Simonavičius, paklaustas, kiek naudos miesteliui duoda turizmas. Pasirodo, į dirbamų laukų ir pievų apsuptus Debeikius ši ūkio šaka vis dar neįžengė, čia net nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos.
Bendruomenę telkia vilna
Vis dėlto verslo užuomazgų taip pat atsiranda. Gegužę duris atvėrusiuose Tradicinių amatų namuose buriasi Debeikių moterys – gludina senųjų amatų įgūdžius, o savo dirbinius – verpalus, mezginius, veltinius ir kitokius gražius dalykus siūlo mugėse ir net šiek tiek iš to užsidirba.
Pats amatų namų atsiradimas būtų vertas pavadinti sėkmingai įgyvendintu verslo projektu, nors jų kūrėjas vedė tik noras išjudinti nuobodų miestelio gyvenimą, o laisvus vakarus leisti ne prie televizoriaus. Dar 2008-aisiais debeikiškės susibūrė į Moterų veiklos centrą ir nuo tada joms ramybės nedavė prie bažnyčios stovinti apleista špitolė. Pagal panaudos sutartį iš parapijos gautas pastatas dabar traukia akį kaip gražiausias miestelio statinys, jame daugybė įvairių įrenginių, apie kurių paskirtį nusimano tik vilnos apdirbimu užsiimantys žmonės.
„Anykščių kraštas, ypač vietovės aplink Debeikius, nuo seno garsėjo avininkyste. Ir dabar čia daug avių augintojų, bet vilnos apdirbimo tradicija nyksta. Nutarėme ją išsaugoti, kol dar yra moterų, kurios vilnos kedenimo, karšimo, verpimo mokėsi iš savo močiučių“, – pasakoja Debeikių moterų veiklos centro vadovė Dijana Smailienė. Ji apgailestauja, kad daugelis šalies ūkininkų avis augina tik mėsai, o nukirptą vilną tiesiog išmeta. Anksčiau Lietuvoje tai buvo neįsivaizduojama.
Buvusioje špitolėje vakarojančios moterys labiau nei tradicijos išsaugojimą vertina tai, kad bendruomenei atsirado proga susiburti, pajusti, kaip smagu būti kartu. Anksčiau, būdavo, dirba, pluša kas sau, vakarais irgi kiekvienas tik tarp savų, o dabar vilnos reikalai traukia ne tik moteris, mokytis velti ateina net berniukai.
Smagumo prideda ir galimybė užsidirbti bendrų pinigų. Parduodamos mugėse savo dirbinius, megzdamos, veldamos pagal užsakymus, kurių vis daugėja, debeikiškės jau išgali išlaikyti savo veiklą, sumokėti mokesčius, lieka ir kelionėms po Lietuvą išsinuomotu autobusu. Tokia sėkminga pradžia kursto jų entuziazmą dar plėsti savo veiklą.
Seniūnijos paštininkė Jūratė Zavišienė taip įsitraukė į vilnos apdirbimo tradicijų gaivinimą, kad ne tik tapo tautinio paveldo produkto sertifikatą turinčia vilnos verpėja, bet ir pati pradėjo auginti avis. Ši patirtis jai nauja, nors su šio tradicinio amato subtilybėmis buvo susipažinusi dar vaikystėje – matė siūlus verpiančią, su mezgimo virbalais nesiskiriančią močiutę. Moteris rodo iš senolės namų Šilutėje atsivežtą šimtametį ratelį. Restauruoti ir naudoti pagal paskirtį jo nebeįmanoma, bet Jūratei jis žadina sentimentus, o kitoms moterims – smalsumą, mat tokiais rateliais verpdavo tik Klaipėdos krašte.
„Net rankos pradėjo niežėti, kaip panorau sėsti prie vilnos ir atgaivinti vaikystės įgūdžius. Tik kad tikros vilnos niekur negalėjau gauti, teko pačiai pradėti auginti avis. Dabar turiu vokiečių juodgalvių ir merinosų bandą, kryžminu šias dvi veisles – mišrūnių vilna būna labai švelni, šilta“, – pasakoja jau 14 avių auginanti J.Zavišienė.
Auginti avis ji ėmėsi pirmiausia norėdama grąžinti vilnai deramą pagarbą. Buvo pastebėjusi, kad šiandien ji jau nebėra vertinama, nors dar prieš kelis dešimtmečius niekam nereikėdavo aiškinti, kokia vilnonio mezginio nauda. Jūratė įsitikino, kad prie vilnos nuvertėjimo daugiausia prisidėjo nesąžiningi verpalų gamintojai. Turguose, mugėse siūloma daug įvairiausių mišinių, o žmonės jau pamiršo, kaip atpažinti tikrus vilnonius siūlus.
Mylėti savo artimą – savaime suprantama
Debeikių gyventojai brandų bendruomeniškumą demonstruoja ne tik gaivindami ir puoselėdami tradicinius amatus. Miestelyje nuo seno taikiai veikia įstaiga, kurių paprastai niekas nepageidauja ir gulasi kryžiumi prieš galimą kaimynystę.
Aknystos socialinės globos namai, anksčiau vadinti psichoneurologiniu pensionu, šiose apylinkėse sukuria daugiausia darbo vietų. O kartu – suteikia sugyvenimo su kitokia, likimo nuskriausta visuomenės dalimi patirtį. Vienas iš penkių globos namų padalinių yra pačiuose Debeikiuose. Čia savo dienas leidžiantys žmonės laikomi visaverčiais bendruomenės nariais.
Psichinę ir protinę negalią turintys globos namų gyventojai ir patys turbūt jaučiasi miestelio dalimi. Jie dalyvauja šventėse, užsuka į amatų centrą. Vyresnio amžiaus debeikiškiai kviečiasi juos pagalbon – kas malkų sukapoti, kad valdens iš šulinio atnešti, į parduotuvę nueiti. Kai kurie senoliai prie savo pagalbininkų taip prisirišę, kad nė dienos negali be jų apsieiti.
„Esame girdėję, kad kitur žmonės būna labai nepatenkinti tokia kaimynyste, kyla įvairių konfliktų, gyventojai jaučiasi nesaugūs ir iš tiesų dažnai nukenčia. Bet pas mus nieko panašaus neatsitinka. Per visą laiką buvo pora nemalonių epizodų, bet seniai, niekas apie tai dabar net nebekalba“, – tikina seniūnas.
Prieš dešimtmetį, steigiant dar vieną globos namų padalinį gretimuose Rubikiuose, kilo nemenkų nesusipratimų su vietos gyventojais. Jie nenorėjo įsileisti šios įstaigos. Laikas parodė, kad nuogąstauta be reikalo.
Debeikių senbuvė, buvusi ilgametė bibliotekininkė Danutė Steponavičienė prisimena ir čia tarp vietos žmonių ir pensiono gyventojų kadaise buvusią atskirtį. Ji ištirpo pasikeitus pačios įstaigos požiūriui į savo globotinius. „Mieli, mandagūs berniokai! Miestelis be jų atrodytų tuščias ir ne toks linksmas. Jie visada iš tolo sveikinasi, klausia, gal reikia ką padėti. Net neįsivaizduoju, kad jų pas mus nebūtų“, – pasakoja D.Steponavičienė.
Dauguma globos namų gyventojų čia baigia savo žemiškąją kelionę, čia atgula ir amžinojo poilsio. Naujosiose miestelio kapinėse jie laidojami vienas greta kito, lygioje vejoje įamžinami tik nedidele akmens plokšte su vardu ir pavarde – kaip kukliose Vakarų pasaulio protestantiškose kapinėse.
Tik vieną kitą kauburėlį lanko artimieji. Daugumą tvarko, per Vėlines žvakeles uždega Debeikių moksleiviai, niekieno nei raginami, nei laukdami kieno nors padėkos ar atlygio.
Aprengė Gedimino kalną
Visai netoli Debeikių plyti žaliuojančios vejos plotai, gerokai išsiskiriantys iš įprasto kaimo peizažo. Tai jaunos ūkininkų šeimos – Kęstučio ir Gitos Opulskių valdos. Dekoratyvinės vejos verslu šalyje užsiima vos kelios įmonės, tad nieko keisto, kad jų veikla stebina ir net gąsdina tradiciškai ūkininkaujančius kaimynus.
„Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, nesileidžia net į kalbas. Sako – neatiduosim šventos savo protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.
Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet mūsų kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip.
Dekoratyvinės vejos auginimas nėra pagrindinis jaunos poros užsiėmimas. Pinigų jie uždirba iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo, turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi. Sutuoktiniai samdo tris pagalbininkus, dviejų nepaleidžia net žiemą, kai sumažėja darbų. Tokia kaimo realybė – radęs, apmokęs gerą darbininką negali jo paleisti, nes nutvers kiti.
Praėjusiais metais ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. Šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo nemažai lėšų, kurios atsipirks ne anksčiau nei po dešimties metų. O kol kas atlygis už sunkų darbą Opulskiams yra nebent tai, kad jų veja dengia Lietuvos simbolį – Gedimino pilies kalną. Keturi tūkstančiai kvadratinių metrų užklojo stačiausią jo šlaito dalį, kurioje natūraliu būdu užauginti žolės nebūtų pavykę.
„Malonu atvažiavus į Vilnių matyti, kad ir mes savo žiniomis bei darbu prisidėjome prie tokios ypatingos vietos išsaugojimo. Dekoratyvinė veja ten pirmiausia buvo reikalinga šlaitui sutvirtinti, o ne dėl estetinio vaizdo. Kai šlaitas toks status, tinkamai prižiūrėti vejos neįmanoma, bet svarbiausia, kad jis apsaugotas nuo erozijos“, – dėsto K.Opulskis.
Vyras svajoja tiek išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste. Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas duoda neblogus pinigus, bet neteikia pasitenkinimo – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam pinigų“, – prisipažįsta ūkininkas.
34 metų Gita ir metais vyresnis Kęstutis – tikri miestiečiai iš Kauno. Debeikių pašonėje jie įsikūrė prieš devynerius metus. Iš pradžių nė negalvojo apie gyvenimą kaime, kuklią sodybą įsigijo kaip vasarvietę savaitgaliams leisti. Bet pamažu žemės trauka stiprėjo. Diplomuotas agronomas K.Opulskis, ėjęs svarbias pareigas grūdų supirkimu užsiimančioje įmonėje, pats sumanė imtis verslo kaime. Gita, tekstilininkė, pamažu apsiprato su šia mintimi. Jų vaikai, devynerių metų Rokas ir septynmetė Ieva, jau gimė čia. Netrukus šeima iš vasarojimui įsigyto namo persikels į čia pat baigiamus įrengti naujus modernius namus.
„Iš pradžių buvo baisu. Atvažiavome iš miesto, tiesiai nuo asfalto, apie nieką nenutuokdami. Bet neskubėjome, prie naujo gyvenimo pratinomės pamažu. Dabar atgal į miestą tikrai nebegrįžtume. Išmokome dirbti jausdami malonumą. Kartą per metus visa šeima išvažiuojame atostogų, net ir per darbymetį vieną savaitgalio dieną ilsimės. Debeikiuose beveik visus pažįstame, jaučiamės kaip namie“, – tikina Gita.
Augo ant asfalto, laimę rado laukuose
Šiuose kraštuose kaip namie jaučiasi ir 42 metų Arūnas Miežis. Gimęs, augęs ir mokslus baigęs Vilniuje vyras, ūkininkaujantis savo tėvo gimtinėje, nė iš tolo neprisileidžia minties, kad kada nors galėtų grįžti į miestą: „Apsidairykite aplinkui – kokie vaizdai. O ką matote Vilniuje? Tik mašinos, užterštas oras, spūstys. Nemanau, kad žmogus ten gali būti laimingas. Čia esu laisvas daryti, kas man patinka, esu savo gyvenimo šeimininkas.“
Stambiausio seniūnijos ūkio savininkas neabejoja, kad 2001 m. atsikėlęs iš Vilniaus į Debeikius priėmė patį protingiausią savo sprendimą. Tą patį žingsnį, tik septyneriais metais vėliau, žengė ir Arūno vaikystės draugas, su kuriuo užaugo to paties sostinės miegamojo rajono daugiabučio laiptinėje. Vyras pardavė butą ir visus pinigus investavo į bendrą ūkį.
Arūnui tikrai nestinga laisvės jo beribiuose laukuose. 400 hektarų žemės – tokios dabar yra buvusio vilniečio dirbamos valdos. Kiek daugiau nei pusė jų – nuosavi. Ir augina jis tik kanapes, kviečius, šiek tiek žirnių ir pupų.
Vedžiodamas po žmogaus ūgį pranokstančių kanapių mišką A.Miežis giriasi esąs šios kultūros specialistas, nes niekada nepaisė draudimo auginti kanapes, net kasmet deklaruodavo jų pasėlius. Ūkininkas tikina buvęs ramus, nes žinojo, kad nepluoštinės kanapės – ne narkotikas, be to, kitose Europos Sąjungos šalyse nebuvo draudžiama jų auginti, tad net ir teisme būtų apsigynęs.
Pernai, kai ir Lietuvoje buvo įteisintas nepluoštinių kanapių auginimas, A.Miežis dar labiau išplėtė jų laukus. Augina ir aliejines kanapes, bet jų ėmėsi labiau dėl sėjomainos. „Kanapės – malonus, švarus augalas. Pasėjai ir lauki, kol ateis laikas pjauti. Nereikia nei purkšti, nei tręšti. Taupau savo sveikatą, jau prisisėdėjau purkštuve kvėpuodamas chemija, gana“, – norą auginti kanapes paaiškina A.Miežis.
Už galimybę užsiimti ekologiška kultūra jis moka nemenką kainą, mat kanapių ir sėklos brangios, ir sunku derlių parduoti. Nupjautą pluoštą veža latviams, nes vietoje tuo niekas neužsiima. Aliejumi bando prekiauti mugėse, pardavinėti per pažįstamus, bet žmonės mažai dar apie jį girdėję, kaina – nemaža, tad kol kas didelės naudos iš to nėra.
Visi A.Miežio ateities planai sukasi tik apie Debeikius. Jis nebando tikinti čia užlipęs ant aukso maišo, nes viskas pasiekta sunkiu darbu. Bet dabar jau atėjo laikas, kai galima raškyti jo vaisius ir nebijoti svajoti. Netrukus galėtų išsipildyti drąsiausia vyro svajonė – pakilti į dangų nuosavu lėktuvu. Jau yra numatyta ir vieta pakilimo takui. Jis drieksis tarp kanapių ir kviečių laukų.
Kalakutai – Amerikos ambasadai
Sukiojantis po Debeikius neįmanoma neišgirsti ir Vladislovo Tamošiūno pavardės. Miestelėnai jį laiko vienu labiausiai seniūniją garsinančių žmonių ir ragina apsilankyti jo kalakutų fermoje, tarsi ji būtų koks turistinis objektas. Vyras mielai praveria savo ūkio duris, pasigiria vos prieš akimirką grįžęs iš pajūrio. Ūkininko atostogos vidurvasarį? Pasirodo, auginant kalakutus tai įmanoma, nes pats darbymetis būna pavasarį. Ir laikai jau ne tie, kad ūkininkas artų kaip baudžiauninkas, dienos šviesos nematydamas.
V.Tamošiūnas turėjo laiko taip sustyguoti savo veiklą, kad ji ir būtų pelninga, ir leistų susikurti patogų gyvenimą. Jis vienas pirmųjų šalyje pradėjo auginti kalakutus – daugiau nei prieš 20 metų iš Didžiosios Britanijos parsisiuntė pirmuosius didžiųjų baltųjų kalakutų kiaušinius. Tuo metu šiuos paukščius Lietuvoje ne tik mažai kas augino, bet ir kalakutieną retas valgė. Po kurio laiko V.Tamošiūno ūkiui buvo suteiktas veislinės fermos statusas, tad į pirkėjų rankas dabar keliauja ne suaugę 35 kilogramus sveriantys paukščiai, o iki vieno mėnesio paauginti kalakučiukai, kasmet – per 25 tūkst. paukščių.
„Kalakučiukai reikalauja ne mažiau dėmesio nei kūdikiai. Norint užauginti sveikus paukščius reikia specialios temperatūros, kurią keičiu kintant jų svoriui. Pats auginu baltymines kultūras jų pašarui, fermoje visą laiką skamba muzika, nes tai skatina kalakutų augimą“, – vardija V.Tamošiūnas.
Šiemet ūkininką lydėjo ypatinga sėkmė. Išplėtus afrikiniu kiaulių maru užkrėstų ir didesnės rizikos teritorijų ribas, lietuviai ėmė auginti daugiau kalakutų – prekyba kalakučiukais padidėjo net penktadaliu. V.Tamošiūnas juokauja, kad laikas būtų pakeisti Debeikių herbą, kuriame būtų vaizduojamas kalakutas. Mat tik tarpukariu miestelio ir jo apylinkių gyventojai garsėjo čia auginamais žirgais, o dabar juos jau išstūmė kalakutai.
„Mano kalakutai garsina Debeikius ir užsienyje. Kiekvienais metais per Padėkos dieną pats didžiausias ir gražiausias keliauja į Amerikos ambasadą Vilniuje, taigi tampa metų kalakutu!“ – juokauja verslininkas, pripažindamas, kad Lietuvoje tik amerikiečiai išmano, koks turi būti tikras kalakutas. O vietos šeimininkės prašo „gražaus ir nedidelio“, kad tilptų į standartinę orkaitę.
Šviesuolio darbai keliaus į muziejų
Kryžių meistras, altorių drožėjas, kraštotyrininkas, muziejininkas, fotografas. Tai tik dalis amatų, kuriais užsiima garbus debeikiškis Bronius Tvarkūnas. Į daugeliu dalykų užsiimantį žmogų neretai žiūrima su lengva šypsena, bet pažįstantieji senolį tik stebisi, iš kur jis semiasi vis naujų sumanymų.
Gyvenimo mokyklą B.Tvarkūnas išėjo Sibiro tremtyje. Debeikiuose bei aplink miestelį kylantys jo rankų darbo kryžiai daugiausia skirti kovotojams dėl Lietuvos laisvės pagerbti. Pirmasis jo išskobtas ornamentuotas kūrinys dar 1988 m. iškilo miestelio kapinėse, vėliau jie pabiro po aplinkinius kaimus, kur įamžintos Lietuvos partizanų kovų ir žūties vietos. Senolis rodo jo namų kieme ant varstoto pradėtą dirbinti dar vieną kryžių – šis bus dovanotas sūnui įkurtuvių naujame name proga.
Kviesdamas užeiti į savo namus, kuriuos pasistatė grįžęs iš tremties, B.Tvarkūnas juokais įspėja apsišarvuoti kantrybe: ir parodyti, ir papasakoti turįs daug ką. Iš tiesų kiekviena namų kertė paversta kone muziejumi, įprastai buičiai čia vietos palikta tik virtuvėje. Ant sienų – šeimininko tapyti paveikslai, nuotraukos ir iš Sibiro laikų, ir šiuolaikinės, įvairiausi drožiniai, dešimtmečiais rinkti liaudies dirbiniai.
Visas šis turtas, jau nebetelpantis namuose, užpildęs ir greta esančią klėtį, netrukus keliaus į Debeikius, į vietos valdžios B.Tvarkūno muziejui suteiktas patalpas.
„Manęs vis klausia, kaip mano galvoje kyla mintys. Bet niekada negalėjau paaiškinti, nes pats nežinau. Tiesiog užeina mintis, ir padarai“, – paprastai paaiškina šviesuolis, vienu sakiniu išsakydamas ne tik savo paties, bet ir savo kraštiečių požiūrį.
Debeikiškiai nemėgsta tuščiai kalbėti – jie tiesiog ima ir daro.
Loading ...