Seime įsivyrauja chaosas

Seimui nusprendus palikti parlamentaro mandatą Konstituciją šiurkščiai pažeidusiam ir priesaiką sulaužiusiam Aleksandrui Sacharukui, klausiama, ar teisėtu bus laikomas pats Seimas, jei jame toliau dirbs pagrindinį šalies įstatymą pamynęs asmuo.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Dabar, kai Seimas atėmė parlamentaro mandatą tik iš L.Karaliaus, o gal net dar labiau Konstitucijai nusižengusiam A.Sacharukui paliko, jau turbūt padorioje kompanijoje nebus įmanoma ir prasižioti, kad gal ne visi seimūnai vagys.

Kam rūpės, kad už apkaltą A.Sacharukui vis dėlto balsavo dauguma – 80 Seimo narių?

Kad mandatas liko jo rankose, kalti bus visi – ir opozicija, ir pozicija.

Net juokas ima stebint, kaip dabar valdantieji verčiasi per galvą skaičiuodami, kurios ištisos opozicijos frakcijos balsavo prieš apkaltą ir kiek socialdemokratų padarė tą mirtiną nuodėmę. Bergždžios pastangos – rinkėjų putojimas vienodai aptaškys visus politinius flangus, net ir švenčiausiais norinčius pasirodyti konservatorius.

Tačiau prasto skonio operetę primena ir Darbo partijos bei kitų opozicijos frakcijų arijos, kad Seimas jau negalės toliau dirbti ir turi save paleisti. Juk ne vaikų darželį lanko, o Seimą ir puikiai žino, kas realu. Stebuklas būtų, jei net 85 seimūnai panorėtų balsuoti už išsivaikščiojimą į gatvę.

Tai kam reikia tuščiai virpinti orą ir kalbėti apie Seimo paleidimą?

Matyt, kaitina kraują viltis, kad taip pavyks prisigerinti tautos chorui, šaukiančiam „visi seimūnai vagys”, ir tapti saviems, kartu nė kiek nerizikuojant savo šilta vietele Seime.

Tik protų mankštą iš dyko buvimo primena ir kalbos, kad, neatėmus mandato iš A.Sacharuko, Lietuvą ištiko konstitucinė krizė, Seimas tapo nelegitimus ir išaiškinimo vėl reikia kreiptis į Konstitucinį teismą (KT).

Ar jau pasaulio pabaiga, kad A.Sacharukas liko Seime? Nieko gero, bet prabėgs mėnuo ar du, ir jau kiti skandalai maitins žiniasklaidą.

Žinoma, A.Sacharuką bus patogu prisiminti vanojant Seimą, ypač jei prigis konservatorių siūlymas oficialiai jį tituluoti priesaiką sulaužiusiu Seimo nariu.

Tiktai ką tai keičia iš esmės? Juk, kaip prisimena signataras V.Plečkaitis, dar Atkuriamojo Seimo nariai balsuodavo už kolegas, tik nė nemanė, kad daro ką labai blogo.

Labiausiai apčiuopiamos realios pavykusios L.Karaliaus apkaltos ir nepavykusios A.Sacharuko pasekmės – valdančiosios koalicijos gretos pagausės vienu nariu.

Dar vienas – L.Dinius – gavo progą suvaidinti ne šiaip sau perbėgėlį, o principingą bėglį, kuriam ne išskaičiavimai, o tik tyros sąžinės šauksmas neleidžia toliau būti vienoje krikščionių frakcijoje su A.Sacharuku ir verčia bėgti į valdžioje esantį Liberalų sąjūdį.

Prie apkaltos pasekmių reikėtų priskirti ir tai, kad dabar parlamentarai bijos važiuoti atostogų per Seimo sesijas, o už kolegas balsuos nebent labai gerai įsitikinę, jog to niekas nemato.

Žinoma, kai KT pripažino, kad L.Karalius ir A.Sacharukas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, Seimui būtų buvę sveikiau atsikratyti jų abiejų. Todėl Seimo nariai tiktai patys kalti, kad dabar dar garsiau skambės „visi seimūnai vagys”.

***

Ar realu, kad dabartinis Seimas ryžtųsi pasileisti pirma laiko? Apie tai – pokalbis su 1992 metais save paleidusios Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu Vytautu Plečkaičiu.

– Vienintelį kartą pirmalaikiai rinkimai buvo surengti 1992 metų rudenį. Jūs buvote Aukščiausiosios Tarybos, kuri pati pasileido, narys. Kaip jums pavyko susitarti dėl tokio radikalaus žingsnio?

– Mus taip pasielgti vertė viena svarbi priežastis – Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas tapo nedarbingas, ir mes jau negalėjome tęsti darbo, nes vienu metu pasidaliję į dvi dalis posėdžiavome skirtingose salėse.

Bendrai susirinkti nepajėgėme, nebuvo priimami sprendimai.

Tuomet visi parlamentarai suvokė, kad neliko kitos išeities – tik paleisti Aukščiausiąją Tarybą ir skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.

– Bet jei surengtume apklausą, esu įsitikinęs, kad bent 9 iš 10 žmonių pasakytų, kad ir šis Seimas visiškai nedarbingas. Gal dabartiniams parlamentarams jau laikas pasekti jūsų pavyzdžiu ir išsivaikščioti?

– Žinoma, žmonės taip ir pasakytų, nes visuomenė labai nepatenkinta dabartiniu Seimu. Tačiau nedrįsčiau teigti, kad dabar Seimas nedarbingas tokia pat prasme kaip Aukščiausioji Taryba. Techniniu požiūriu Seimas dirba – renkasi į posėdžius, priima įstatymus.

Mes patys suvokėme, kad negalime toliau bendrai dirbti, o dabartiniai Seimo nariai, manyčiau, tikrai taip nemano.

– Vadinasi, tikėtis, kad dabartinis Seimas nuspręstų save paleisti, nerealu. Tuomet kodėl kai kurie parlamentarai apie tai kalba?

– Valdančioji koalicija dar sugeba pasiekti, kad Seimas priimtų svarbiausius įstatymus, o opozicija nepajėgi nuversti A.Kubiliaus Vyriausybės.

Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis niekaip nesusidarys 85 parlamentarų dauguma, kuri būtina priimant Seimui sprendimą pačiam save paleisti.

Todėl visos parlamentarų kalbos apie Seimo paleidimą tėra žaidimai, skirti rinkimų vajui. Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma Seimo narių iš tikrųjų nenori išsivaikščioti, bet tikisi tokiomis šnekomis padaryti įspūdį rinkėjams ir padidinti savo populiarumą.

– Ar manote, kad net ir opozicijos atstovai, kurių partijos galėtų tikėtis sėkmingai pasirodyti pirmalaikiuose rinkimuose, nenori rizikuoti savo šilta vieta Seime?

– Tikrai ne visi opozicijos atstovai balsuotų už sprendimą paleisti Seimą. Be to, opozicija nėra vieninga, joje esančios partijos konkuruoja ir tarp savęs.

Tai buvo aiškiai juntama, kai buvo renkamas opozicijos lyderis. Juo labiau nebūtų bendros nuomonės dėl Seimo paleidimo.

– Ar galite įsivaizduoti panašią situaciją tais laikais, kai pats buvote parlamentaras?

– Sunkiai. Nors, turiu pripažinti, kad ir mūsų laikais, ypač registruojantis, parlamentarai taip pat balsuodavo už kolegas.

Tiesiog tuomet dar nebuvo suvokimo, kad pasielgsi labai blogai, jei užregistruosi kolegą, kuris dar nespėjo ateiti į salę, bet netrukus pasirodys. Tai buvo parlamentarizmo vaikystė, nelabai supratome teisinių niuansų.

Bet laikai pasikeitė. Dabar visuomenė geriau supranta, kas yra teisėta, gal todėl ėmė net reikliau žvelgti į Seimo narius nei anuomet. Tuo tarpu Seimo nariai ne visuomet atitinka išaugusius žmonių lūkesčius.

„Respublika“ praneša:

Andrius Kubilius, Virgis Valentinavičius ir Rasa Juknevičienė – tie trys žmonės mane atvedė į apkaltą. Henrikas Daktaras yra šventasis, palyginti su šia trijule” – ketvirtadienį, apkaltos dieną, pareigūno mandato atėmimo išvengęs parlamentaras Aleksandras Sacharukas. “Nereikės veidmainiauti, kaip politikams tenka daryti: į kameras sakoma viena, o daroma kita.

- Kaip suprasti, kad premjeras A.Kubilius, jo patarėjas V.Valentinavičius ir krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė – tik žiedeliai palyginti su Kauno mafijos autoritetu H.Daktaru? – “Respublika” paklausė A.Sacharuko.

- Aiškiai pasakiau, kad H.Daktaras yra šventasis, palyginti su ta trijule. Mano nuomone, A.Kubiliaus, V.Valentinavičiaus ir R.Juknevičienės žala, padaryta Lietuvai, yra tūkstantį kartų didesnė nei to piliečio.

Tai, kas padaryta jų valdymo laikotarpiu, įeis į Lietuvos istoriją, ir Lietuvos žmonės dar ilgai prisimins juos ir kentės nuo jų.

Aš kalbu apie trijulės daromą žalą šalies ekonomikai, teisėsaugos pertvarkai, įtaką teismams, teisėsaugai, kitoms sritims. H.Daktaras yra palyginti šventasis dėl mano išvardytų asmenų padarytų veikų.

- Kodėl kalbate būtent apie A.Kubilių, R.Juknevičienę ir V.Valentinavičių?

- Aš net galiu išvardyti juos pagal svarbą eilės tvarka. Pirmas yra premjero patarėjas, antras – premjeras, o trečia – krašto apsaugos ministrė. Tokia hierarchine tvarka ši trijulė dabar valdo Lietuvą.

Vienas iš to įrodymų, ir manau, kad pagrindinis, yra įrašas iš parlamentaro Juliaus Sabatausko vadovaujamos specialiosios komisijos, tyrusios politinių partijų ir atskirų politikų įtaką teisėsaugai, posėdžio.

Seimo narys Kęstutis Masiulis tuomet pasakė, kad pritaria V.Valentinavičiui, kuris kišasi į teismų darbą ir daro įtaką jų sprendimams. K.Masiulis teigė, kad tai yra normalu ir jie toliau kišis į teismų darbą, vykdys teisingumą pagal konservatorius.

Yra ir daug kitų duomenų, įrodančių, kad valstybėje, kurią valdo konservatoriai, visiška netvarka. Jie specialiąsias tarnybas naudoja susidorojimams, politikams persekioti. Teismai naudojami taip, kaip reikia jiems. Yra kišamasi į bylas.

Dabar pagrindinis Lietuvos vadovas yra V.Valentinavičius, jis vadovauja A.Kubiliui. Tai yra mano nuomonė ir aš pateiksiu įrodymų. Visi viską pamatys.

Premjeras A.Kubilius yra antroje vietoje todėl, kad yra veikiamas V.Valentinavičiaus. Manau, kad dabar šie asmenys daro ir pagrindinę žalą demokratijai, o tai tikrai baigsis šio Seimo paleidimu.

Ministrė R.Juknevičienė valdo per specialiąsias tarnybas, kurių Lietuvoje yra aštuonios. Kai apsiraminsiu, pateiksiu konkrečius duomenis.

- Ką tai reiškia?

- Vakar vakare (ketvirtadienį – red. past.) aš pradėjau naują gyvenimą, todėl man reikia apie daug ką ramiai pagalvoti. Būdamas Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas, aš išsikviesiu keletą darbuotojų ir tuomet pateiksiu medžiagą.

- Ką reiškia – pradėjote naują gyvenimą?

- Seime buvo sprendžiamas mano likimas, ir galėjo atsitikti taip, kad aš būčiau turėjęs išvažiuoti iš Lietuvos. Čia man būtų uždaryti visi keliai į valstybės tarnybą, teisėsaugą.

Apkalta yra kraštutinė priemonė, kuri sugriauna žmogaus gyvenimą. Jeigu mano atveju būtų pavykusi apkalta, Lietuvoje aš dabar galėčiau būti arba verslininku, arba vairuotoju.

O kita pusė nieko nesako. Premjeras A.Kubilius vakar visą dieną tarnybiniu telefonu neatsiliepė. Jis niekada neatsiliepia nuo tada, kai tapo premjeru. A.Kubiliaus patarėjas V.Valentinavičius vakar nerado laiko komentuoti A.Sacharuko mestų kaltinimų.

Vienintelė krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė ryžosi pasiteisinti.

“Tai, ką Seime pasakė A.Sacharukas, yra didelė jo problema. Man gaila to žmogaus, – vakar “Respublikai” sakė krašto apsaugos ministrė. – Bet nesiruošiu terliotis rankų į tokį žmogų kaip A.Sacharukas. Kadangi, žinoma, taip kalbėjo parlamentaras, ar kokių veiksmų prieš jį teks imtis, matysime.

Jis norėtų, kad mane ar instituciją įžeistų, bet nesiruošiu veltis į jokias kovas ir tuo jį nudžiuginti”.

Parlamentaro mandato netekusio L.Karaliaus pareiškimas taip pat verčiantis sunerimti Lietuvos žmones. “Respublika” seimūno pareigų netekusio pono klausė: “ Ką reiškia jūsų pasakyti žodžiai, kad daugiau nebereikės veidmainiauti?  Negi visą laiką (dvejus kadencijos metus) tik veidmainiavote? Įstatymų griežtumas, smaugiantys mokesčiai – rinkėjams, o gyvenimo malonumai (įskaitant gerus pinigus) – tik Seimo nariams?”

- Būdamas politiku turi daug kartų apsvarstyti kiekvieną žodį, nes kitaip tai gali pakenkti tau pačiam. Seimo narys negali visą laiką kalbėti laisvai, turi konsultuotis su viešųjų ryšių specialistais.

Politikoje, ypač mūsų Seime, žmogus susitapatina su jo senbuviais, kurie dažnai į akis sako viena, o daro kita. Net ir būdamas jaunas politikoje esi priverstas tapti lapinu. Seimo nariai kiekvieną dieną sako į televizijos kameras viena, o daro priešingai.

Kai prasidėjo apkaltos procesas, man kolegos rekomendavo susilaikyti nuo komentarų, todėl neteko pasakyti daug tikrovės neatitinkančių faktų.

A.Sacharukas kalbėjo daug ir džiaugiuosi, kad jis liko Seime, kur gali dar įvesti nors šiek tiek tvarkos tame “bardake”.

Seime labai dažnai privalai būti nenuoširdus. Tai yra tikrai buvę ir man. Tačiau etikos prieš kolegas sumetimais konkrečių faktų nenoriu nurodyti.

Buvo atvejų, kai turėjau į akis žmonėms sakyti ne tai, ką galvoju. Supratau, kad tai yra normalu, – politikas privalo visada būti suktas.

- Ar priimant įstatymus balsuodavote kaip pats norite, ar kaip partija liepė?

- Moraliniais klausimais visada balsuodavau kaip širdis liepdavo. Pavyzdžiui, alkoholio kontrolės klausimais būdavau radikalus – turėjau priešingą nei partijos nuomonę.

Aš patikėjau A.Kubiliumi. Jis sakė, kad taip galima išgelbėti Lietuvą nuo žlugimo. O vėliau pamačiau, kad toks kelias veda į prarają. Man iki šiol skauda, kad balsavau prieš save ir saviškius – atlikėjus. Nesitikėjau, kad daryti bloga šou pasauliui mus vers šoumenas Arūnas Valinskas.

Premjeras A.Kubilius ateidavo į mūsų frakciją ar prie seniūno salėje ir tiesiai sakydavo, kaip ir už ką turime balsuoti privalomai, nes taip nurodo koalicijos sutartis. A.Kubilius atvirai darydavo įtaką mūsų frakcijai, kad ji balsuotų tik taip, kaip nori konservatoriai.

Pernai, per biudžeto priėmimą, spaudimas, kaip balsuoti, vyko visais būdais – ir iškvietus asmeniškai, ir už salės ribų. Mano kolegos, komisijų ar komitetų pirmininkai, būdavo gąsdinami, kad balsuodami ne taip, kaip liepta, jie praras savo postus. Aš žinau, kad jeigu būčiau perėjęs į konservatorių frakciją, man nebūtų buvę jokios apkaltos.

Iš esmės Seime yra baisu. Ypač naujokui. Ką reiškia ta koalicijos sutartis? Įsipareigojimas norint išgelbėti Lietuvą. O iš tiesų Seime yra juoda “dedovščina”. Parlamentas seniai turi daugybę būdų ir metodų, kaip paspausti naujokus. Tai gana žiaurūs būdai.