Vilniuje stūkso šimtai apleistų pastatų išdaužytais langais, įgriuvusiais stogais, suskilinėjusiomis ar sutrūnijusiomis sienomis, tačiau šios miesto piktžaizdės jau keli dešimtmečiai niekam nerūpi. Tad ir toliau net reprezentacinėse sostinės vietose pūva milijonai.

Vilnietis Saulius Plančiūnas, gyvenantis sostinės Senamiestyje, jau dvejus metus pro savo buto langus priverstas „grožėtis“ dviejų apdegusių namų griuvenomis, šalia kurių riogso kalnai šiukšlių, senų baldų, šiferio lakštų. Vyras pasakoja, kad prieš dvylika metų, kai atsikraustė į Paupio gatvę, vaizdas dar buvo padoresnis, nors tuose apleistuose pastatuose ir gyveno benamiai. „Per tuos metus neprižiūrimi namai vis labiau griuvo, bet niekas į juos nekreipė dėmesio. Niekam nerūpi, kad Senamiesčio vaizdas darkomas ir dabar, kai jie sudegė. Dvejus metus myniau įvairių Vilniaus savivaldybės kabinetų slenksčius, rašiau laiškus, tačiau gaudavau tik atsakymus, kad jie užregistruoti, kad po dviejų mėnesių bus svarstoma, kaip spręsti problemą, ir taip ištisus metus“, – piktinasi S.Plančiūnas.
Šių abiejų Paupio gatvėje stūksančių griuvėsių savininkė – Vilniaus savivaldybė, tačiau neatrodo, kad jie turėtų šeimininką. Ir tokių apleistų pastatų, priklausančių savivaldybei, yra šimtai. Negana to, vis dar yra kelios dešimtys objektų, kurie niekam nepriklauso (!), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės vadovai nerodo iniciatyvos tapti jų šeimininkais.
Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius Vytautas Grinius nurodo, kad dabar sostinėje apie šimtą statinių įtraukta į neprižiūrimų sąrašą. Vis dėlto gali būti, kad jų yra net tris kartus daugiau, mat už statinių priežiūrą atsakingi specialistai ne visus juos registruoja. Tuo įsitikino S.Plančiūnas. Vyras atsakingai specialistei nusiuntė šešis adresus griūvančių ir negyvenamų namų, stovinčių Senamiestyje, tačiau per penkerius metus jie taip ir nebuvo įtraukti į neprižiūrimų statinių sąrašą. „Vilniaus savivaldybėje yra skyrius, skirtas tokių pastatų kontrolei. Jame dirba vienuolika specialistų, tačiau jie užsiima tik raštų rašinėjimu ir neišlenda iš savo kabinetų, kad surašytų net po nosimi griūvančius pastatus“, – kritikuoja S.Plančiūnas.
Taigi kokių nuostolių patiria kone milijardinėse skolose prasmegusi sostinės savivaldybė, miestiečiai ir verslininkai, kai šimtai Vilniaus miesto žemės sklypų užgriozdinti griūvančiais pastatais?

Per trejus metus – vos 70 baudų protokolų

S.Plančiūnas tvirtina, kad parodęs iniciatyvą ir pradėjęs domėtis, kodėl Vilniaus senamiestyje jau “n” metų stovi daugybė apleistų namų, pasijuto taip, lyg trukdytų dirbti tiesiogiai už šią sritį atsakingiems savivaldybės darbuotojams. „Neramu dėl vaikų saugumo, kai po langais stovi vaiduoklis be stogo ir langų, o šalia šmirinėja benamiai. Gėda, kai svečiai atvažiuoja, kad gyvename šalia sąvartyno. Nemalonu ir dėl to, ką mato praeinantys užsienio turistai. O juk būtų galima tokius pastatus nugriauti ir pastatyti naujus daugiabučius. Taip žmonėms būtų galima pasiūlyti daugiau būstų, o iš nekilnojamojo turto plėtotojų gauti mokesčių. Miestui, kurį slegia milžiniškos skolos, sprendimas – panosėje, tereikia trupučio mero iniciatyvos“, – svarsto vilnietis.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pabrėžia, kad apleisti pastatai – didelis nuostolis miestui. Mat tose vietose jau yra įrengtos gatvės, dažniausiai išplėtota ir kita infrastruktūra, tačiau žemė neišnaudojama, o Vilnius priverstas plėstis į pakraščius. Pasak M.Pakalnio, tai viena priežasčių, kodėl miestas išskysta.
Vilniaus vyriausiasis architektas pastebi, kad dėl stūksančių griuvenų mieste atsiveria savotiška stigma: mažai kas nori investuoti į šalia tokių pastatų esantį nekilnojamąjį turtą. Taip pat išryškėja ir socialiniai dalykai, nes apleisti namai dažniausiai tampa benamių landynėmis.
Miestas didelių nuostolių patiria dar ir todėl, kad ilgai netvarkomi pastatai tampa netinkami naudoti ir juos reikia griauti. O tai, M.Pakalnio žodžiais, papildomos išlaidos, galinčios siekti ir milijonus litų, mat reikia išardyti sudėtingas konstrukcijas, jas išvežti, utilizuoti.
Beje, kuo ilgiau bus laukiama ir nesiimama spręsti apleistų pastatų problemos, tuo jie miestui taps brangesni tiek dėl utilizavimo sąnaudų, tiek dėl nenaudojamos žemės. Deja, sostinės valdžiai tai mažai rūpi, nors savivaldybės atstovai ir vardija priemones, kurių esą imasi.
V.Grinius sako, kad neprižiūrimiems statiniams taikomas didžiausias galimas – 1 proc. nekilnojamojo turto mokestis, kai visiems kitiems nustatytas 0,8 arba 0,5 proc. mokesčio tarifas. Taip pat skiriamos administracinės baudos: už neprižiūrimą pastatą savininkui gali tekti susimokėti iki 2 tūkst. Lt baudą, o kai statinys kelia grėsmę dėl griūties, numatyta bauda iki 5 tūkst. Lt. Nors tai gali būti viena iš priemonių priversti savininkus rūpintis savo turtu, per pastaruosius trejus metus surašyta vos 70 protokolų dėl to, kad pastatas apleistas ir neprižiūrimas.
Vilniaus miesto savivaldybės specialistas, atsakingas už Naujininkų ir Rasų seniūnijose esančių pastatų naudojimo priežiūrą, Vytautas Kirsnys paaiškina, kad pagal dabar galiojančius įstatymus, jeigu langų angos yra užkaltos, kiemas šiek tiek apvalytas, baudos nėra už ką skirti, tad tokie pastatai ir stovi metų metus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.