Patys įspūdingiausi, labiausiai kvapą gniaužiantys keliai eina per kalnus. Europoje įspūdingų, kalnuose nutiestų kelių nemažai, tačiau turistų pamėgtas Didysis Alpių kelias, juosiantis aukščiausias Austrijos viršūnes, taip pat ir pačią aukščiausią Grostgloknerį (3 798 m), yra vienas įspūdingiausių pasaulyje.
Didysis Austrijos kelias veda per nacionalinį Austrijos parką Hohe Tauern. Aukščiausio Austrijos kalno garbei kelias pavadintas Grostgloknerio vardu (Großglockner-Hochalpenstraße). Jis nėra ilgas, tik 48 km, tačiau nesitikėkite greitai įveikti šį atstumą: kelias prasideda 805 m aukštyje, o baigiasi 1 301 m aukštyje, tačiau važiuodami turėsite įveikti Hochtor kalnų perėją 2 504 m aukštyje. Taigi skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio kelio taško yra daugiau nei įspūdingas – beveik 1 700 m.
Didysis Austrijos kelias yra serpantinas, turintis 36 posūkius. Vidutinis šiaurinės kelio dalies nuolydis – 7,1 proc., pietinės – 8,6 proc., o maksimalus – 10,2 proc. Jei važinėdami Lietuvos keliais atkreipiate dėmesį į ženklus, nurodančius kelio nuolydį procentais, turbūt įsivaizduojate, kas yra 10,2 proc. nuolydis.
Pasivažinėjimas Didžiuoju Alpių keliu kainuoja 29 eurus lengvajam automobiliui ir 19 eurų motociklui. Važinėti juo galima tik dieną ir tik šiltuoju metų laiku – nuo lapkričio 1 dienos iki balandžio 30 dienos Didysis Alpių kelias būna uždarytas. Kelias būna uždarytas ir vasarą, jei jį prižiūrinčios tarnybos mano, kad dėl nepalankių meteorologinių sąlygų keliu važiuoti pavojinga.
Kelyje yra 12 informacinių taškų, kuriuose pateikta informacija apie įvairius objektus.
Krizė atgaivino idėją
Didysis Alpių kelias nėra labai senas. Tik 1924 m. grupė Austrijos ekspertų pasiūlė planą nutiesti kelią per Hochtor perėją. Teigiama, kad tuo metu Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje bendrai paėmus buvo tik 154 tūkst. lengvųjų automobilių, 92 tūkst. motociklų ir tik 2 000 km asfaltuotų kelių.
Tai buvo laikai, kai Austrijos ekonomika dar nebuvo atsigavusi nuo patirtų smūgių Pirmojo pasaulinio karo metu, tad šis projektas Austrijos vyriausybei pasirodė neįmanoma finansinė našta.
1929 metais JAV prasidėjo Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžiąja depresija), kuri palietė ne tik kitas Europos valstybes, bet ir Austriją. Beje, Austrijos ekonomikos institutas 1929 m. pradžioje išpranašavo, kad burbulas sprogs ir kils krizė. Atrodytų, kad kilus krizei kalbų apie naują kelią per kalnus apskritai neturėjo būti, nes Austrijos gamybos apimtys per trejus metus krito 25 proc., tačiau Austrijos vyriausybė pasielgė atvirkščiai – ji atgaivino Didžiojo Alpių kelio projektą. 3 200 austrų gavo darbo, ir nors atrodo, kad tai lašas jūroje (tais laikais Austrijoje bedarbių buvo 520 tūkst.), t. y. mažiau nei 1 proc., tačiau vis geriau nei nieko.
Kelias buvo tiesiamas ne tiek kaip svarbi magistralė, einanti per kalnus ir jungianti svarbias strategines vietoves, bet ir kaip turizmo objektas, kuriame tikėtasi sulaukti 120 tūkst. lankytojų per metus. Pirminiame projekte kelias turėjo būti 3 m pločio. Naujame jis buvo praplatintas iki 6 m. Dar prieš tiesiant kelią buvo nuspręsta, kad jam skirtas lėšas Austrijos vyriausybė susigrąžins įvedusi šio kelio mokestį. Šiuo metu šis kelias yra turistinis kelias.
Atidarymas ir karas
1930 metų rugpjūčio 30 dienos rytą nuaidėjo pirmasis sprogimas, pažymėjęs kelio tiesimo darbų pradžią. Po ketverių metų Zalcbulgo valdžios atstovai automobiliu „Steyer 100“ pirmieji nuvažiavo Didžiuoju Alpių keliu. 1935 m. rugpjūčio 30 dieną kelias buvo atidarytas, o po dienos jame buvo surengtos automobilių ir motociklų lenktynės „Grossglockner Races“.
Kelio populiarumas austrų nenuvylė, atvirkščiai – vietoj planuotų 120 tūkst. turistų per metus kelią aplankydavo tris kartus daugiau žmonių.
Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir keliu per metus nuvažiuodavo tik 25 tūkst. žmonių. Asišku, tai buvo ne turistai, o žmonės, kurie naudojosi keliu. Negana to, karo žiemą jo niekas nevalydavo nuo sniego (iki karo sniegingomis žiemomis 350 vyrų per 70 dienų rankomis nukasdavo 250 tūkst. kub. m sniego) – o tai turėjo įtakos kelio būklei, be to, kelio dangą ardė juo važinėję tankai. Todėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Didysis Alpių kelias reikalavo rimto remonto – tai ir buvo padaryta.
Didėjantys srautai
Po Antrojo pasaulinio karo lankytojų srautas dar labiau padidėjo – 1952 m. keliu nuvažiavo 91 tūkst. automobilių ir 412 tūkst. žmonių. O dar po dešimties metų automobilių skaičius padidėjo iki 360 tūkst., o keliu nuvažiavusių žmonių – iki 1,3 mln.
Reikia pasakyti, kad ne visi keliu važiavę žmonės buvo turistai. Nemažai žmonių juo naudojosi kaip įprastu keliu, tik 1975 m. Didysis Alpių kelias tapo turistiniu, nes netoli buvo nutiesti kiti, greitesni ir tiesesni keliai. Beje, dabar pagal sąlygas ir automobilių srautą vidutinis greitis šiame kelyje svyruoja nuo 30 iki 70 km/h.
Didėjantis lankytojų srautas reikalavo kelio modernizavimo. Matydami, kad kelias gali neatlaikyti vis didėjančio automobilių srauto, austrai jį praplatino iki 7,5 m, o kai kuriuose vietose iki 8 m, posūkių spindulius praplatino nuo 10 iki 15 m, o vietoj anksčiau visame kelyje buvusių 800 stovėjimo vietų, įrengė 4 000 stovėjimo vietų.
Kalbėti apie šio kelio grožį, kerinčias aukščiausias Austrijos viršūnes yra tas pats, kas šokiu bandyti pavaizduoti architektūrą. Nuotraukos kiek iškalbingesnės nei žodžiai, bet ir jos negali perteikti to nuostabaus grožio ir nepakartojamo jausmo, kai atsiduri ten, kur siauras keliukas juosia snieguotas Alpių viršūnes.
Jei kada nors keliausite per Austriją, būtinai užsukite į Didįjį Alpių kelią.
Loading ...