Aplinka. Uraganų ir erozijos veikiamas Lietuvos pajūris jau netolimoje ateityje įgis naują veidą. Kurios šalies – Olandijos ar Lenkijos praktika bus pasiremta, dar svarstoma. Bet tuo, kad nuolatinį krantų papildymą smėliu keis apsauginiai pylimai ir betoninės krantinės, mokslininkai neabejoja.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, dėl klimato kaitos, pasaulinio vandenyno lygio kilimo, pastarąjį dešimtmetį padažnėjusių audrų, smėlio sąnašų krante ir priekrantėje mažėjimo, kitų gamtinių ir antropogeninių priežasčių susiduria su intensyvios erozijos procesais krante.

„Tik ruošdamiesi blogiausiam scenarijui galime numatyti, ko iš tiesų prireiks Lietuvos  krantų apsaugai“, – aiškina studiją apie Baltijos jūros krantų erozijos problemas su kitais mokslininkais parengęs Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Petras Zemlys.

Priešingai nei kitos Baltijos šalys ar Lenkija, Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijos strategijos. Jūros poveikį šalies krantams apžvelgę mokslinės studijos bendraautoriai mano, kad tai būtina, nes jau per artimiausius dešimtmečius gali tekti keisti šiuo metu Baltijos pajūryje taikomas krantų apsaugos priemones.

„Mūsų šaliai būtinas ne tik ilgalaikio stebėjimo planas, bet ir nuolatiniai detalūs visos kranto zonos, tai yra paplūdimio ir priekrantės, skersinio profilio matavimai, uosto įtakos didėjimo kranto zonos gamtiniam karkasui vertinimas ir nemažos lėšos“, – vardija geomorfologė dr. Leonora Živilė Gelumbauskaitė.

Dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a.

Jos teigimu, Lietuvos mokslininkams, šiandien svarstantiems pajūrio problemas, besiremiantiems istoriniais ir archyviniais duomenimis, akivaizdžiai trūksta šiuolaikinių modernių tyrimo ir stebėjimo priemonių. Į kranto zoną kaip į bendrą geosistemą žvelgti siūlanti mokslininkė užsimena, kad greitų sprendimų reikalauja ne tik paplūdimyje bei apsauginiame kopagūbryje, bet ir povandeniniame šlaite vykstantys hidrodinaminiai procesai.

Paklausta, kokia praktika šioje srityje remiasi latviai ir estai, profesorė tikina, kad kiekvieni turi savitas, būtent jų regionui būdingas metodikas, tačiau Lietuvai labiau tiktų Lenkijos patirtis. Lenkai daugiau nei 40 metų turi krantų stebėsenos stotį, kurioje atliekami ilgalaikiai krantų būklės matavimai. „Reikėtų ir mums Lietuvos pajūryje turėti tokią stotį, tada žinotume, su kuo susiduriame ir kokią priemonę taikyti tikslingiausia“, – mano L.Ž.Gelumbauskaitė.

O štai Mokslinės studijos „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“ vadovo, Gamtos tyrimų centro profesoriaus akademiko Algimanto Grigelio teigimu, dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a. (žemiau jūros lygio esanti šalis taip išsaugojo savo teritoriją).

Tačiau L.Ž.Gelumbauskaitės nuomone, lyginti Olandijos ir Lietuvos krantų negalima, nes skiriasi jų geografinės sąlygos (Baltijos jūra yra viduržemyninė, o Šiaurės jūra – šelfinė). Tai reiškia, kad kranto zonoje vyksta gana skirtingi hidrodinaminiai procesai. Mokslininkės teigimu, skiriasi ir vidurkinės metinės erozijos reikšmės. Tarkime, Rygos įlankoje jos siekia 1,2 metro, ties Klaipėda – 0,5–1 metrą, Kuršių nerijoje – 1,3 ir 1,8 metro, o Olandijos krantuose – 3–4 metrus.

Kaip vieną svarbių veiksnių, lemiančių krantų eroziją, mokslininkai nurodo išilginio nuo Sambijos pusiasalio iš pietų į šiaurę einančio nešmenų srauto susilpnėjimą, dėl kurio sumažėja į Lietuvos pajūrį patenkančio smėlio kiekis. Mokslininkų teigimu, smėlio mažėja pirmiausia povandeniniame šlaite, todėl jūra jo pasiima iš pakrantės. Tai rodo, pavyzdžiui, 2014 m. rudenį krante prie Melnragės aptiktos senovinio medinio laivo liekanos.

Kaip žinoma, 2007–2013 m. Palangos paplūdimių maitinimas smėliu buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Per pastaruosius trejus metus iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos krantotvarkos priemonėms Baltijos jūros krante įgyvendinti skirta suma siekė 560 tūkst. eurų. Taigi stichijai žalojant krantus atstatomiesiems darbams prireikia nemažai lėšų. 2015 m. krantams tvarkyti numatyta apie 75 tūkst. eurų, tačiau svarstoma, kad to nepakaks nė audros padariniams pašalinti. Guodžia tik tai, kad aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra užsiminęs, jog bus ieškoma europinių lėšų.

Siekiant išsaugoti problemiškiausias pajūrio vietoves – Palangą ir Melnragę, Klaipėdos universiteto Geofizinių mokslų katedros profesorės Ingos Dailidienės nuomone, tikslingiausia taikyti kompleksines krantų apsaugos priemones, paremtas mokslinėmis studijomis. Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai tokiomis aplinkybėmis pasitelkiamos vadinamosios minkštosios krantosaugos priemonės, o kietųjų imamasi tik tuomet, kai jau nebėra kitų galimybių sustabdyti krantuose plintančio erozijos proceso.

Mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka.

Ir L.Ž.Gelumbauskaitės, ir P.Zemlio, ir daugumos kitų „Veido“ kalbintų mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka. Praūžęs uraganas „Feliksas“, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Geofizinių mokslų katedros vedėjos doc. dr. Loretos Kelpšaitės teigimu, kaip tik ir yra reikiamas įrodymas, kad Palangos pakrančių papildymas smėliu pasiteisina: „1999 m. po uragano „Anatolijus“ labiausiai nukentėjo centrinis Palangos paplūdimys, o „Feliksas“, nors ir sumažinęs smėlio atsargas Palangoje, labiau kirto menkai apsaugotiems Melnragės, Smiltynės, Karklės bei piečiau esantiems Palangos paplūdimams. Dėl kylančio vandens lygio dar negalime tiksliai pasakyti, kokio pločio Palangos paplūdimiai pasitiks mus vasarą, bet tikimės, kad ne siauresni nei 2014 m.“

Akademiko A.Grigelio vertinimu, vadinamųjų minkštųjų priemonių ateityje tiesiog nebepakaks, todėl kai kuriose pajūrio vietose teks tvirtinti krantus, statyti pylimus ir bangolaužius. Trumpiau sakant, teks pasitelkti kietąsias apsaugos priemones.

Dar 2007 m. dėl Lietuvos pajūrio padėties surengtame tarptautiniame pasitarime pabrėžta, kad ir kitos šalys taiko panašius krantotvarkos metodus, kai pirmenybė teikiama minkštosioms krantotvarkos priemonėms (kranto ir priekrantės papildymui smėliu, apsauginio paplūdimio kopagūbrio tvirtinimui, želdinimui ir kt.).

Dėl kietųjų krantotvarkos priemonių – hidrotechninių įrenginių vėliau gali būti išplauti gretimi ruožai, todėl tai taikoma tik tuo atveju, kai kyla grėsmė gyventojams. Pildant krantą ir priekrantę atvežtiniu smėliu optimalus rezultatas pasiekiamas, kai 85 proc. smėlio yra skiriama priekrantei papildyti. Sutarta, kad ateityje būtina peržiūrėti Lietuvos Baltijos jūros krantotvarkos strategines nuostatas.

Svarstydamas, kas lemia prastėjančią Lietuvos pakrančių padėtį, A.Grigelis atkreipia dėmesį į tai, kad jūros krantų ardymą sukelia įprastai sausio mėnesį pajūryje siautėjantys uraganai. Iki pasiekdami Lietuvos pajūrį pakeliui jie siaubia kitų Vakarų Europos valstybių krantus, bet iki galo neišsikvepia.

Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina.

Kone keturias dešimtis metų Lietuvos pajūrio krantus tyrinėjantis prof. Rimas Žaromskis pajūryje siautėjančių uraganų pasekmės apibūdina kaip skaudžias ir pražūtingas. „Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina. Šiuo metu smėliu maitinami labiausiai nuo uraganų ir erozijos nukentėję paplūdimiai. Manau, ir ties Būtinge būtų galima statyti kopagūbrį, o esant reikalui – nuolat jį aukštinti. Ne mažiau rimtus klausimus tenka spręsti Melnragėje“, – pastebi specialistas.

Jam pritaria ir A.Grigelis: „Dar 2005 m. po „Ervino“ uragano juokavome, kad jei nieko nesiimsime, ateis diena, kai Palangos Meilės alėją valtele lankysime. Taigi po ilgų diskusijų buvo nuspręsta labiausiai stichijos nuskriaustus paplūdimius maitinti smėliu.“

Deja to, kas daroma šiandien, mokslininko įsitikinimu, nebepakanka. Neatliekami ilgalaikiai stebėjimai ir nėra sutarimo, kaip bus elgiamasi dėl vis labiau juntamos klimato kaitos kylant vandens lygiui. Politikai vis dar per menkai įsiklauso į mokslininkų rekomendacijas. „Toks įspūdis, kad Lietuva daug kur stokoja globalesnio žvilgsnio ir mąstymo. Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena. Bet juk galima rasti būdų, kaip nepakenkiant nei gamtai, nei žmogui išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – teigia studijos apie krantų eroziją vadovas.

Žvelgdamas į ilgalaikę (iki 2050 m.) Lietuvos pajūrio perspektyvą A.Grigelis pabrėžia, kad vien smėlio papildymu pajūrio išsaugoti nebepavyks. Jo teigimu, jau šiandien esama nemažos grėsmės, kad tam tikri pajūrio plotai gali būti semiami jūros. Šiauriau Klaipėdos uosto esanti Pirmoji Melnragė įvardijama kaip bene labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uosto vartų, kurie ir stabdo smėlio judėjimą. Dėl šios priežasties minėta teritorija nuolat išplaunama. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, mokslininkų nuomone, ateityje gal ir reikėtų imtis kietųjų priemonių.

Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena.

Remdamasis ilgamečiais stebėjimais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių skyriaus vedėjas Lionginas Pakštys atskleidžia, kad stiprūs vakarų bei pietvakarių vėjai ties Lietuvos pajūriu sukelia iki 4–6 m aukščio bangas. Vandens lygiui pakilus iki pusantro metro ir į krantą verčiantis 5,5 m bangoms, prieškopę jūros vanduo skalauja 4–4,5 m aukštyje. Rytinėje Baltijos pakrantėje siautėjantys ciklonai sukelia jūros vandenis. Dėl vadinamosios cikloninės jūros bangos uraganinių vakarų vėjų vandens lygis pakyla pusantro metro ir daugiau. Rekordinis vandens lygio pakilimas Klaipėdos uoste registruotas 1967 m. spalio 18 d. – 186 cm virš Baltijos sistemos „0“. Įsimintinas buvo ir pajūrį siaubusio uraganinio vėjo greitis – 40 m/s.

Šiek tiek menkesni, bet ne mažiau atšiaurūs vėjo gūsiai siautėjo ir 2005 m. šėlstant uraganui „Ervinas“ (32 m/s) bei 2015 m. įsismarkavus „Feliksui“ (29 m/s). Dėl pakrantei padarytos žalos minimi 1999 m. siautęs „Anatolijus“ bei 2007 m. bėdos pridaręs „Kirilas“.

Taigi įrodymų, nuo ko kenčia krantai, kur kas daugiau nei reikia.

L.Pakščio aiškinimu, ciklonai, slinkdami virš Baltijos jūros, sukelia smarkius vėjus, dėl kurių ne tik griūva pastatai, verčiami medžiai, išvartomi ir išlaužomi miškai, bet ir pasitaiko žmonių aukų. Šioje teritorijoje įsikūrę per 227,6 tūkst. gyventojų (Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto savivaldybių teritorijose), o kur dar judrus Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

Nors mokslininkai ir sutaria, kad uraganų Lietuvoje nedaugėja, jų siautėjimo trukmė pastebimai išsitęsia (anksčiau tai trukdavo vos 4–5 valandas, o dabar užsitęsia ir iki kelių parų). Atsižvelgiant į Tarptautinės klimato kaitos komisijos prognozes, tikėtis gerų naujienų, bent jau artimiausiu metu, neverta. Dėl klimato kaitos vis labiau šylant Žemės temperatūrai ir kylant pasaulinio vandenyno lygiui uraganai tampa vis nuožmesni. Taigi tenka svarstyti, kaip būtų galima bent kiek sušvelninti neigiamą jų poveikį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys mano, kad lietuviams teks apsiprasti su gyvenimu gerokai kitokiame pasaulyje, nei jie gimė: „Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.“

Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.

Su juo linkęs sutikti ir Floridos universiteto vandenynų atmosferos prognozavimo studijų vadovas Ericas Chassignetas. Jis pabrėžia, kad per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai šilęs pasaulio klimatas skirtingoms šalims darė ir tebedaro vis kitokį sociologinį bei ekonominį poveikį.

Būtent dėl šios priežasties, klimatologės ir fizikos mokslų daktarės Audronės Galvonaitės manymu, pats laikas sukrusti ir pasvarstyti, ar sugebėtume išlikti be interneto ir elektros (klimato anomalijos žmones dažnai be to palieka), taip pat metas susiimti dėl neatsakingo ir itin patogaus gyvenimo  būdo (į aplinką išmetamo vis didesnio CO2 kiekio), nes klimatas dėl šių veiksnių kasdien ir įgauna vis didesnį pokyčių mastą.

Kaip matyti iš atliktos Eurobarometro apklausos, beveik penktadaliui mūsų šalies gyventojų klimato kaita šiandien rūpi mažiausiai – jie visiškai nesistengia kovoti su jo kaita, o štai Vakarų europiečiai kur kas stropiau rūšiuoja atliekas, renkasi ne taip aplinką teršiančius automobilius, aktyviau prisideda prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, nemaža dalis lietuvių tapo vartotojiškos visuomenės įkaitais, nenorinčiais mažinti savo poreikių, nepastebinčiais, kad dėl nesibaigiančio vartojimo kenčia mus supanti aplinka.

Ateities prognozes sudarinėjantys mokslininkai įprastai atsižvelgia į kelis scenarijus (optimistinį, realistinį ir pesimistinį), leidžiančius numatyti visus tikėtinus variantus. Taigi ir Lietuvos mokslininkų atliktoje studijoje aptariama, kas būtų, jei vandens lygis per šimtą metų kiltų dešimt, penkiasdešimt, devyniasdešimt ar trisdešimt, šešiasdešimt, šimtu centimetru. Tik šie pasvarstymai ir leidžia numatyti, kokiomis aplinkybėmis paplūdimiai gali būti semiami.

„Baltijos pajūris pagal atliktus matavimus patenka į zoną, kuri bus paveikta kylančio jūros vandens lygio. Tiesa, mūsų jūros lygio kilimas nėra didelis, palyginti su pasauliniu vandenynu. Pagal pesimistinį scenarijų skaičiuojama, kad per artimiausią šimtmetį jis šoktelės nuo pusės iki vieno metro. Ir nors mums tai neatrodo daug, to pakaks, kad kai kurios pasaulio salos panirtų po vandeniu. Lietuvoje didžiausias pavojus kils Klaipėdos uostui palei Danės upę, Nemuno deltai bei Ventės ragui“, – neabejoja A.Galvonaitė.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) ataskaitoje taip pat užsimenama, kad laikui bėgant neliks Amsterdamo, Venecijos ir Niujorko pakrančių. Taigi kalbos apie tai, kad kažkada gali nelikti ir Palangos, jau nėra tokios iš piršto laužtos.

Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą.

Svarstant apie pajūrio ateities perspektyvas, kurios neabejotinai bus nulemtos klimato kaitos, norisi klausti, ką dar šiandien galime padaryti. Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą. Jie taip pat ragina atsisakyti daugeliui patogaus ir įprasto gyvenimo būdo, pavyzdžiui, važinėjimą automobiliu keisti į viešąjį transportą ar dviratį. Tik reikėtų nuoširdžiai paklausti, kiek mūsų tam iš tikrųjų ryžtųsi.

Žinant, kad anglies dvideginio koncentracija atmosferoje šiuo metu didžiausia per pastaruosius 800 tūkst. metų, be abejo, vertėtų įsiklausyti. Klimatologai neabejoja, kad sumažinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą situaciją dar galėtume sušvelninti, tačiau vien tam, kad ji normalizuotųsi, prireiktų šimto metų.

Prisiminus tai, kad kone dvidešimt metų pasaulio valstybėms taip ir nepavyksta susitarti, kaip būtų galima apriboti atmosferos taršą anglies dvideginiu ir pristabdyti klimato kaitą, piliečių iniciatyva, matyt, ir telieka vienintelė efektyvi priemonė, turint omenyje maisto, pramonės, transporto ir energijos taupymą.

Jei kiekvienas iš septynių milijardų planetos  gyventojų žengtų bent po mažą žingsnį, pokyčius išvystume. Deja, kol kas stokojame žvilgsnio į ilgalaikę perspektyvą ir gyvename labiau šia diena.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. vasario mėnesį savaitraštyje “Veidas”

BFL

Aplinkosauga. Pavasarį miesto gyventojų sveikatai ypač kenkia kietosios dalelės, atmosferoje atsirandančios dėl gatvių taršos. Įpirkti gatvių valymo įrangą gali ne kiekviena savivaldybės įmonė, todėl šiuo atveju gelbsti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama.

Po žiemos mūsų miestų gatvės atsiveria visu gražumu – jas reikia valyti, kad į orą pakilusios dulkės nepakenktų gyventojų sveikatai. Aplinkos stebėsenos duomenys liudija, kad 2013–2014 m. oro kokybė Lietuvos miestuose buvo blogesnė nei 2011–2012 m.

Europos aplinkos agentūra (EUA), išanalizavusi duomenis iš 400 Europos miestų, paskelbė, kad devyniuose iš dešimties jų gyventojai kvėpuoja labai užterštu oru. Agentūros duomenimis, tai lemia 400 tūkst. pirmalaikių mirčių per metus. Šios agentūros tyrimas atskleidė, kad širdies ligos ir insultas yra labiausiai dėl oro užterštumo paplitusios mirties priežastys. Toliau eina plaučių ligos ir vėžys.

Lietuvos aplinkos apsaugos agentūros (AAA) atliekamų oro kokybės vertinimų rezultatai rodo, kad nelietingą, šiltą pavasarį ir sausuoju metų laiku aplinkos oro užterštumas kietosiomis dalelėmis labai padidėja. Tam didelę įtaką daro laiku ir tinkamai nenuvalytos miestų gatvės, šaligatviai.

Pagalba įsigyjant techniką

Pastaruoju metu didžiuosiuose šalies miestuose fiksuojama padidėjusi kietųjų dalelių koncentracija ore, o kai kur nustatytą ribą ji viršija daugiau nei du kartus. Šio visuomenės sveikatai pavojingo reiškinio stebėjimu ir kontrole rūpinasi Aplinkos apsaugos agentūra. Pasinaudojusi 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos finansavimo laikotarpiu įgyvendinama Sanglaudos skatinimo veiksmų programa ir Europos regioninės plėtros fondo teikiamu finansavimu, AAA įgyvendino projektą „Aplinkos oro monitoringo sistemos atnaujinimas ir stiprinimas“. Jo metu buvo įsigyta įranga, reikalinga aplinkos oro stebėjimo sistemų atnaujinimui ir stiprinimui, kartu modernizuotas oro kokybės stebėjimo sistemos tinklas.

Aplinkos apsaugos specialistai, naudodamiesi oro stebėjimo stotyse sumontuota įranga, gali registruoti ir iš karto internete (~http://oras.gamta.lt~) viešai paskelbti tikslius įvairių oro teršalų, pavyzdžiui, sieros dioksido, azoto dioksido, švino, ozono, kietųjų dalelių, anglies monoksido, lakiųjų organinių junginių, matavimų duomenis. Taigi galimybė skleisti informaciją ne tik skatina visuomenę domėtis aplinkos būkle, bet ir gali pasitarnauti kaip pavojaus signalas, jei to prireiktų.

Oro stebėjimo metu gauti oro teršalų matavimų duomenys perduodami ir į Europos Sąjungos duomenų bazę. Šioje bazėje pateikiami visų ES ir kai kurių asocijuotų šalių oro kokybės matavimų duomenys. Todėl kiekvienas gyventojas turi galimybę realiuoju laiku pamatyti informaciją apie oro taršą jį dominančioje vietovėje.

Nors Aplinkos apsaugos agentūra nuolatos vykdė oro stebėseną, tačiau atnaujinus tam reikalingą įrangą šis procesas tapo tikslesnis ir patikimesnis. Oro stebėsenos stotyse kietųjų dalelių koncentracija ore ir kiti meteorologiniai parametrai matuojami nepertraukiamai. Todėl gauti duomenys leidžia tiksliai įvertinti oro užterštumo lygį, prognozuoti aplinkos oro kokybę, vertinti šalies klimato ir ozono sluoksnio pokyčius bei teršalų pernašų iš kitų valstybių poveikį bendram Lietuvos oro užterštumo lygiui.

Šiuo metu atnaujintą ir sustiprintą valstybinio aplinkos oro stebėjimo stočių sistemą sudaro 14 automatinių miesto stočių, esančių didžiuosiuose šalies miestuose, taip pat Jonavoje, Kėdainiuose, Naujojoje Akmenėje ir Mažeikiuose, trys integruoto stebėjimo stotys Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos kaimo vietovėse bei viena mobilioji stotis.

Austė Merkytė

Užtikrintas aplinkos oro taršos mažinimo tęstinumas

Pradėti aplinkos oro taršos mažinimo darbai naujuoju 2014–2020 m. ES investicijų laikotarpiu ir toliau bus tęsiami pagal priemonę „Aplinkos oro kokybės gerinimas“. Kadangi kietųjų dalelių koncentracija ore tampa viena didžiausių aplinkos oro taršos priežasčių, didžiųjų šalies miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio savivaldybės bus skatinamos įsigyti gatvių taršos valymo mašinų ir įrenginių, taip pat plėsti stacionarių oro kokybės matavimo stotelių tinklą, kurti mobiliąsias oro kokybės matavimo laboratorijas, rengti aplinkos oro kokybės valdymo priemonių planus bei informuoti visuomenę apie galimybes gyventojams prisidėti prie oro kokybės gerinimo.

Pasak Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vedėjos Elenos Auglienės, šia priemone siekiama sumažinti miestuose kietųjų dalelių ore ir cheminių medžiagų grunte pavojaus sveikatai ir taršos lygį. Todėl pasirūpinti, kad taršos rodikliai nebūtų viršyti, yra savivaldybių pareiga. Viena efektyviausių priemonių – gatvių valymas, o esant sausam orui – drėkinimas.

„Tikimės, kad savivaldybės įsigis efektyvių gatvių valymo technologijų ar įrenginių, kuriuos tinkamai ir laiku naudodamos reikšmingai prisidės prie oro užterštumo kietosiomis dalelėmis lygio mažinimo. Ypač sausuoju metų laiku, pavasarį, kai dėl gatvėse dulkančių, transporto priemonių pakeliamų po žiemos susikaupusių nešvarumų jaučiama itin suprastėjusi oro kokybė“, – sako E.Auglienė.

BFL

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktoriui Daliui Krinickui

VEIDAS: Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė, kad Lietuva, Bulgarija ir Rumunija „pirmauja“ pagal į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį. Esą ten jų atsiduria net 94 proc. Kokios problemos slepiasi už šios nepavydėtinos statistikos?

D.K.: Tiesa, kad Lietuvoje į sąvartynus patenkantis atliekų kiekis didelis, nes nėra pakankamai gerai išvystytos infrastruktūros, bet nežinau, iš kur „Eurostat“ paėmė tokius duomenis. Mūsų Europos Komisijai teikiami duomenys rodo, kad atliekų, šalinamų sąvartynuose, procentas 2011 m. buvo 77 proc., 2012 m. – 73 proc., 2013 m. – 62 proc. Per šį laiką dėl plečiamos infrastruktūros jų kiekis sumažėjo 15 proc. Artimiausias mūsų tikslas – perdirbti 45 proc. atliekų.

Kalbant apie atliekų šalinimo prioritetų hierarchiją, geriausia būtų, kad atliekos apskritai nesusidarytų. Po šio prioriteto eitų pakartotinis panaudojimas, perdirbimas, energijos išgavimas, o pačioje apačioje – vežimas į sąvartynus. Apskritai atliekų perdirbimas, atliekų pakartotinis naudojimas didėja, nors gal ir ne tokiais greitais tempais, kokiais norėtume. Esame apskaičiavę ir preliminarius kiekius atliekų, kurios galėtų būti deginamos. Kadangi, be veikiančio Klaipėdoje, planuojami dar du deginimo įrenginiai, tai sudarytų apie 490 tūkst. tonų. Vis dėlto tiksliai apskaičiuoti beveik neįmanoma, nes tai priklausys nuo to, kaip seksis įgyvendinti aukštesnius prioritetus. Reikia įvertinti ir atliekų eksporto galimybes.

VEIDAS: Kokia Lietuvos sąvartynų ateitį prognozuotumėte?

D.K.: Prognozuoti sudėtinga. Jei mes, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, įstatymais uždraustume išvežti atliekas sąvartynuose, tai, logiškai mąstant, jie taptų nereikalingi. Vis dėlto kol neturėsime gerai išvystytos infrastruktūros, sąvartynai liks viena pagrindinių atliekų tvarkymo grandies dalių. Taip, jei tobulai įgyvendinsime aukštesnius prioritetus, į sąvartynus tolimoje ateityje iš tikro galėtų nepatekti nė viena atlieka.

Labai svarbu yra rūšiavimas prie daugiabučių ir individualių namų, jau atsiranda ir komposto dėžių. ES 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje numatyta tikslinių lėšų rūšiavimo infrastruktūrai prie individualių namų ir daugiabučių gerinti. Taip pat ekonominėmis priemonėmis bus labiau skatinamas pakartotinis naudojimas ir perdirbimas.

VEIDAS: Kas nutiks, jei nepagerinsime padėties?

D.K: Laiko riba, iki kurios yra numatyti konkretūs tikslai, – 2020 m. Lietuva turi strateginį atliekų tvarkymo planą, taip pat regioninius ir savivaldybių planus. Deja, tik, berods, 25 savivaldybės iš 60 juos yra patvirtinusios. Jei kitąmet visos savivaldybės nebus to padariusios, Lietuvai teks aiškintis Europos Komisijai. Antra, ES tikslinės investicijos į atliekų tvarkymą tiesiogiai susijusios su šiais savivaldybių planais. Pasakydami, kad mums reikia pinigų, turime parodyti, kaip esame pasiruošę juos panaudoti. Jei nesusitvarkysime, bus sunku gauti europinį finansavimą įrengti rūšiavimo aikšteles, parūpinti konteinerius ir kita.

Norėdami prisidėti prie aplinkos išsaugojimo, tapti atsakingais vartotojais ir darniai gyventi su mus supančia aplinka, turime padaryti visai nedaug – tiesiog keisti savo elgesį: pradėti rūšiuoti šiukšles, atsakingai pirkti maisto produktus, pirkinių maišelius keisti medžiaginiais, o buitinę chemiją namuose – tokiomis priemonėmis kaip soda ar actas.

Siekdama skatinti mūsų visuomenę prisidėti prie aplinkos išsaugojimo, Aplinkos ministerija kvietė įvairias organizacijas teikti paraiškas aplinkosauginio švietimo projektams įgyvendinti.

Finansuota trečdalis gautų paraiškų
Per visą iniciatyvos laikotarpį buvo paskelbti du kvietimai įvairioms organizacijoms teikti paraiškas aplinkosauginio švietimo projektams įgyvendinti. Paraiškas aktyviai teikė tiek nevyriausybinės, tiek valstybinės organizacijos.
Iš viso buvo gautos 163 paraiškos, iš kurių finansavimą gavo net 48 projektai. Šiuo metu 37 projektai jau yra įgyvendinti, o 11 – dar tęsia numatytas veiklas.
Visiems projektams įgyvendinti buvo skirta 13 mln. Lt.

Edukacija kitaip – su šypsena ir muzika
Projektų dalyviams dar ir dabar turėtų kelti šypseną prisiminus, kaip, projektų įgyvendintojų akimis, buvo pristatytos rimtos aplinkos apsaugos temos – labai originaliai, informatyviai, įdomiai ir linksmai.
Tarp 48 projektų yra ir išskirtinių: VšĮ „Bliuzo naktys“ ir Telšių savivaldybė pasirūpino po Lietuvą keliavusiais simfonijas grojančiais šiukšlių konteineriais, VšĮ „Remigijaus akcija“ surengė „EKOperą“ – moksleivius linksmino koncertais roko muzikos ritmu, susijusiu su kasdieniu chemikalų naudojimu buityje, didėjančiu atliekų kiekiu, gamtos išteklių eikvojimu.
Ir visiškai kitoks VšĮ „Baltijos aplinkos forumo“ pasiūlytas projektas, skirtas Lietuvos saugomų teritorijų raidai puoselėti: specialioje žemėlapių svetainės www.maps.lt skiltyje „Keliaujantiems lėtai“ buvo siūlomi maršrutų aprašymai, kokios paslaugos teikiamos saugomose teritorijose.

Turime tęsti tai, ką pradėjome
Tai, kad ši priemonė sulaukė didelio įvairių organizacijų susidomėjimo, tik dar kartą patvirtina, kad didžioji mūsų bendruomenės dalis nėra abejinga aplinkosaugos temai – būtina ieškoti vis įvairesnių priemonių, padedančių informuoti visuomenę ir išsaugoti aplinką.
„Svarbiausia prisiminti ir priminti kitiems, kad kiekvieno pastangos yra svarbios, o rūpindamiesi gamta, rūpinamės ir patys savimi“, – teigia
Aplinkos projektų valdymo agentūros Gamtotvarkos projektų skyriaus vedėjo pavaduotoja Agnė Markauskienė.

Šiais metais konkursas „Darni aplinka 2013“ vėl kvietė visus pasidalyti išpuoselėtų Lietuvos vietovių grožiu ir pristatyti visuomenės bei komisijos vertinimui žaliąsias zonas. Šio konkurso iniciatoriai yra Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija ir Darnios plėtros akademija, partneriai – Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga ir Grynas.lt.

Nugalėtojai buvo renkami šiose kategorijose: bendroji viešoji miesto erdvė (skveras, parkas, kompleksas); gyvenamųjų kvartalų, namų grupių, atskirų namų kiemai; gražiai sutvarkyta aplinka prie visuomeninių, komercinių pastatų; gatvė su žaliosiomis zonomis. Labiausiai patikusį projektą rinko ir interneto svetainės Grynas.lt lankytojai.

Konkurso tikslas – atskleisti sutvarkytos aplinkos grožį, estetinį ir funkcinį jau suformuotos teritorijos pritaikymą vietos bendruomenei bei svečiams. Vertinant konkurso dalyvius atsižvelgta į erdvių pritaikymą veiksmui pagal aplinkinių gyventojų reikmes ir šviečiamajai veiklai vykdyti.

Su visais konkurso dalyviais galima susipažinti svetainėje www.lntpa.lt.

Pirmos kategorijos (bendroji viešoji miesto erdvė: skverelis, parkas, kompleksas) nugalėtoju pripažintas Jurbarko rajono savivaldybės Smalininkų parko infrastruktūros įrengimo projektas. Jį įgyvendinant buvo atnaujintas esamas parkas, išsaugant vertingiausius medžius, suformuotos parko erdvės, įrengti apšviesti laiptai, apžvalgos aikštelė, pėsčiųjų takai, juos puošiančios pergolės, gėlynai. Arčiau pagrindinės gatvės įrengtas krepšinio ir lauko teniso aikštynas. Buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje sukurta skulptūra su varpu. Parko unikalumą didina vietos skulptorių ir plenerų metu sukurtos ąžuolinės skulptūros. Projekto
autorius – architektas, želdinių specialistas Tomas Čeburnis.

Antros kategorijos (gyvenamųjų kvartalų, namų grupių, atskirų namų kiemai) nugalėtoju tapo projektas „Santariškių namai“. Verkių regioninio parko kaimynystėje esantis kvartalas pilnas žalumos, vasarą čia žydi gėlės, žaliuoja veja, auga vaismedžiai: obelys, vyšnios. Prie namų įrengti alpinariumai, pasodinti ilgamečiai žydintys krūmai. Vidiniuose kiemuose įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Erdviose pirmo aukšto terasose gyventojai kuria savo gėlynus, alpinariumus, užsiima sodininkyste – vazonuose augina daržoves. Projekto autorius – architektas Vytenis Gerliakas.

Trečioje kategorijoje (gražiai sutvarkyta aplinka prie visuomeninių, komercinių pastatų) apdovanotas Anykščių rajono Traupio pagrindinės mokyklos ir seniūnijos aplinkos sutvarkymo projektas. Traupio seniūnija skendi želdynuose. Čia yra ir Traupio botanikos sodas su maždaug 1000 kvadratinių metrų plotą užimančiais gėlynais bei alpinariumais, apie 3 hektarų plote išsidėsčiusios dendrologinės kolekcijos su daugiau kaip 2000 rūšių ir veislių medžių, krūmų, unikaliomis vandens augalų kolekcijomis, dirbtinėmis pievų ir pelkių bendrijomis. Iš viso želdynuose galima pamatyti per 6000 augalų rūšių, veislių ir formų.

Želdynai supa ne tik mokyklą – visas miestelio centras, visos viešosios erdvės prie kultūros namų, seniūnijos, sporto aikštyno yra apsodintos medžiais ir krūmais. Unikalu, kad augalų kolekcijos nėra aptvertos, jos atviros visuomenei ir turistams, o šių kasmet čia apsilanko vis daugiau. Botanikos sodo lankytojai ir mokiniai gali laisvai ragauti egzotiškų augalų (šilkmedžių, valgomųjų sedulų, citrinvyčių, aktinidijų ir kt.) vaisių, mėgautis apie 300 rūšių ir veislių prieskoninių augalų aromatais.

Žalioji Traupio miestelio oazė pritaikyta ne tik mokiniams, kitiems miestelio gyventojams, bet ir įvairaus amžiaus turistams: įrengtos pavėsinės, poilsio suoleliai, modernus sporto aikštynas, lauko estrada, pasivaikščiojimo takeliai, informaciniai stendai. Nepamiršti ir mūsų mažieji draugai: yra įrengtos žiemavietės ropliams ir varliagyviams, laukinių bičių namelis, daugybė inkilų, todėl Traupio miestelio centre knibžda gyvybė. Projekto autorius – želdinių specialistas Sigutis Obelevičius.

Ketvirtos kategorijos (gatvė su žaliosiomis zonomis) nugalėtoju išrinktas Joniškio miesto Žemaičių gatvės ir viešosios erdvės projektas. Jį įgyvendinant paklota nauja takų danga, atsirado pėsčiųjų takas su suoleliais, įrengti modernūs šviestuvai, suformuotos žaliosios zonos. Gyventojai ir svečiai renkasi ir pramogauja vasaros estradoje bei amfiteatre vykstančių renginių metu. Gatvės atnaujinimo darbai smarkiai pakeitė aplinką, o sukurta poilsio ir pramogų zona leidžia deramai panaudoti vietos potencialą. Projekto autoriai – architektai Rūta Stuopelienė ir Rimantas Stuopelis.

Interneto svetainėje Grynas.lt vykusio balsavimo metu lankytojai daugiausia balsų atidavė Linkuvos miesteliui, esančiam Pakruojo rajone. Čia kasmet atnaujinami ir kuriami nauji gėlynai, nuo 2006 metų pradėtos kurti gėlių kompozicijos, kurios kasmet apsodinamos vasarinėmis įvairių spalvų gėlėmis. Kasmet atsiranda po vieną naują gėlių kompoziciją. Didžiausia jų – miesto centre esantis „Drugelis“. Miesto pakraštyje, linkėdama gero kelio, pasitinka ir išlydi „Antis“. Prie autobusų stoties keleivius džiugina kompozicija „Laikrodis“. Parke prie tvenkinio į krantą išlipo „Varlė“, „Vėžlys“ sustojo pailsėti miesto centre prie „Burbulų“. „Gėlių medis“, „Piramidės“, „Krepšas“, „Vazos“ ir kiti iš gėlių sukurti akcentai puošia komercinius, visuomeninius, administracinius Linkuvos miesto pastatus. Šalia seniūnijos pastato stovi 3 didelės gėlių kompozicijos „Burbulai“, kurių pavėsyje nusileido skulptūra „Angelas“. Projekto autorė – apželdintoja Violeta Augėnienė.

Dėl Lietuvos savivaldybių neveiklumo arba įtartinų interesų skirtingų savivaldybių gyventojai už atliekų išvežimą permoka po 300–900 tūkst. Lt per metus.

Nuo tada, kai šiukšlių išvežimo verslas Italijos mafijai sukrovė didžiulius turtus ir pelnė žinomumą visame pasaulyje, tik trumparegiai ar neišmanėliai niekina šią pelningą verslo sritį. Kita vertus, nuo tada, kai mafija čia įkėlė koją, šiai sričiai įvairiose šalyse dažnai prikišamas skaidrumo bei sąžiningos konkurencijos trūkumas.
Ne išimtis ir Lietuvos atliekų tvarkymo rinka, kurios dalyviai pripažįsta: skaidrumo čia itin trūksta. Šiandien Lietuvoje rasime ne vieną savivaldybę, kurioje paslaugas gyventojams teikia ne viešųjų pirkimų konkurso būdu geriausias sąlygas pasiūliusi bendrovė, bet proteguojama savivaldybės įmonė arba pagal laikinąją sutartį dirbantis tiekėjas, kurio laikinumo statusas tęsiasi dvejus, trejus ar net penkerius metus. Mat viešųjų pirkimų konkursai šiose savivaldybėse įstrigę teismuose arba vilkinami, o jeigu konkursas dėl kokių nors priežasčių neįvyksta, paslaugas toliau teikia ta pati įmonė kaip ir anksčiau.
Labiausiai dėl tokių schemų nukenčia vartotojai, kurie neturi galimybės mokėti už atliekų išvežimą konkurencingą kainą. Atliekų tvarkymo rinkoje dirbančios įmonės „VSA Vilnius“ specialistai, palyginę viešųjų pirkimų konkursus laimėjusių ir pagal laikinąsias sutartis dirbančių atliekų vežėjų įkainius, apskaičiavo, kad nesąžiningai konkursus rengusios savivaldybės priverčia gyventojus už atliekų išvežimą permokėti po 300–900 tūkst. Lt per metus. Pavyzdžiui, Trakų rajone galimas gyventojų nuostolis dėl savivaldybės neveiklumo per metus galėtų siekti 667–877 tūkst., Šilutės rajone – 280–560 tūkst., Šiaulių mieste – 855 tūkst. Lt. Turint omenyje, kad konkursai neįvyksta kelerius metus ir tiek laiko galioja laikinosios sutartys, susidaro milijoninės sumos.
„Tai mūsų subjektyvus vertinimas, apskaičiuotas pagal tai, kokias matėme tendencijas vykstant konkursams. Tarkime, Klaipėdos mieste konkursas, kurį Klaipėdos rajono atliekų tvarkymo centras (KRATC) paskelbė 2008 m., iki šiol įstrigęs teismuose. Tuomet KRATC nusprendė laikinai pratęsti sutartį su tuometiniu vežėju „Specialusis autotransportas“. Šis „laikinumas“ tęsiasi jau penkerius metus. Mūsų skaičiavimais, gyventojų nuostolis dėl tokio neveiklumo siekia 9,6 mln. Lt per penkerius metus. Tokia suma susidaro, nes dabartinis vežėjas teikia paslaugas už 110 Lt/t, o tikėtina konkursinė kaina būtų apie 80 Lt/t. Bent jau taip galime spręsti iš neseniai įvykusio konkurso Šiaulių miesto savivaldybėje, kuriame pasiūlyta mažiausia šiukšlių vežimo kaina yra 83,34 Lt/t“, – skaičiuoja „VSA Vilniaus“ direktorė Jurgita Petrauskienė.
Problemas, kai atliekų išvežimo konkursai vilkinami ar iš viso neskelbiami, patvirtina ir kiti rinkos dalyviai. „Taip, ir mes susiduriame su tokia praktika, tačiau ji egzistuoja ne tik atliekų tvarkymo srityje. Tai bendra viešųjų pirkimų procesuose nusistovėjusi ydinga praktika“, – pritaria „Ekonovus“ direktorius Rolandas Rutėnas.

Savivaldybės proteguoja savas įmones

Konkursai, kurie užtikrintų sąžiningą konkurenciją verslo įmonėms ir geriausią kainą gyventojams, Lietuvos savivaldybėse neįvyksta dėl dviejų priežasčių. Pirmąja rinkos dalyviai laiko tai, kad neretai savivaldybės proteguoja savas įmones, sudarydamos joms išskirtines sąlygas vežti šiukšles be jokio konkurso.
Tokių pavyzdžių dirbantieji ar dirbusieji šioje srityje vardija ne vieną. Buvęs atliekų tvarkymo įmonių grupės „Tönsmeier“ (vėliau pasivadinusios „Ekonovus“) direktorius Robertas Notkus tvirtina, kad vienas seniausių ir ryškiausių tokių pavyzdžių – „Kauno švara“, kuriai Kauno savivaldybė patikėjusi atliekų išvežimą. „Savivaldybės globa šios įmonės atžvilgiu jaučiama ypač. Su „Kauno švara“ bylinėjomės penkerius metus, ji pralaimėjo, bet niekas nepasikeitė“, – prisimena R.Notkus. Pasak jo, neretai tose įmonėse šiltas vieteles randa buvę savivaldybės klerkai.
Įmonės „Atliekų tvarkymo tarnyba“ direktoriaus pavaduotojas Sigitas Petkevičius pateikia ir daugiau pavyzdžių: štai Vilniaus rajone įvesta rinkliava, bet konkursas nepaskelbtas, o atliekas tiesiog pavesta tvarkyti savivaldybės įmonėms „Nemenčinės komunalininkas“ ir „Nemėžio komunalininkas“. Konkurencijos taryba pripažino, kad šis savivaldybės sprendimas pažeidžia Konkurencijos įstatymą, tačiau minėti vežėjai ir toliau tvarko atliekas Vilniaus rajone.
„Mes, Vilniaus atliekų vežėjai, iš Vilniaus rajono turėjome pasitraukti, nes savivaldybė šiukšlių išvežimą paskyrė savoms įmonėms. Toks sprendimas neteisėtas, nes nebuvo konkurso. Beje, nuo Naujųjų metų panašią rinkliavą planuojama įvesti ir Šalčininkų rajone, bet apie jokį konkursą taip pat negirdėjome“, – tvirtina S.Petkevičius.

Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis – vienas aktyviausių Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabinete. Kad ir kaip jis kam nors nepatiktų, reikia pripažinti, jog per septynis mėnesius „tvarkietis“ išjudino visas pagrindines Aplinkos ministerijos atsakomybės sritis – nuo šiukšlinimo iki atliekų tvarkymo ir renovacijos.

Valentino Mazuronio užmojai daro įspūdį: vos apšilęs kojas ministras jau spėjo ir baudas teršėjams bei gamtos niokotojams padidinti, ir biurokratiją teritorijų planavimo liūne sumažinti, ir daug įstatymų pakeisti, o ir daugiabučių renovaciją, regis, iš mirties taško išjudinti pavyko. Be to, jis principingai stojo prieš atliekų tvarkymo sistemos privatizavimą. Prisiekiant 16-ajai Vyriausybei tokio produktyvumo iš V.Mazuronio mažai kas tikėjosi.
Apie šias ir kitas aktualijas – „Veido“ pokalbis su aplinkos ministru.

VEIDAS: Su pirmininkavimu ES Tarybai susiję darbai šiuo metu užima didelę dalį jūsų darbotvarkės. Pasakykite atvirai: kaip jūs, mažos valstybės ministras, jaučiatės kartu su kolegomis iš ES aptarinėdamas klimato kaitos vizijas ir kitus klausimus, kurie, pripažinkime, Lietuvai dar daug metų nebus prioritetiniai? Juk lietuviai net atliekų rūšiuoti dar neišmoko.
V.M.: Jaučiuosi gerai, nors susitikimai, įsigilinimas į tuos klausimus užima daug laiko. Ne visai sutikčiau dėl tų prioritetų. Kalbama apie alternatyvią energetiką, reformas šilumos ūkyje, išmetimų sumažinimą ir įsipareigojimus, taršos leidimų prekybą ir jų panaudojimą – visa tai yra ta pati klimato kaita. Mes apie tai kalbame daug, tik gal neįvardijame to kaip klimato kaitos.
VEIDAS: Ar per europinius reikalus neapleisite kasdienių Lietuvos problemų?
V.M.: Pasakysiu atvirai: paprašiau, kad mane įrašytų dalyvauti tik ten, kur būtinai, būtinai ir dar kartą būtinai reikia. Nes viduje mes iš tikrųjų turime daug darbų padaryti. Man atrodo, kad ir per tuos pusę metų jau nemažai padarėme. Mūsų pagrindiniai prioritetai buvo daugiabučių renovacija, teritorijų planavimo procedūriniai palengvinimai ir gyvoji gamta – kova dėl švaros, pradedant nuo vargšų šunų šeimininkų ir baigiant brakonieriavimu. Man regis, visi šie darbai pajudėjo. Na, o šiandien svarbiausi yra atliekų tvarkymo klausimai. Galiu tik dar kartą pabrėžti, kad aš, kaip ministras, tikrai neleisiu, jog atliekos pereitų į privačias rankas.
VEIDAS: Kilus įtarimų dėl interesų kovos atliekų tvarkymo sektoriuje kreipėtės į teisėsaugą. Kokią grėsmę čia įžvelgiate?
V.M.: Visų pirma reikia pasakyti, kad visa mūsų atliekų tvarkymo sistema struktūriškai valdoma neteisingai. Todėl, kad aukščiausiu valstybės lygmeniu Aplinkos ministerija, kaip yra pavesta valstybės, prisiima įsipareigojimus iš ES, mes gauname finansavimą, ir viskas šiuo atžvilgiu gerai, bet kai prieiname prie lygmens, kuriame turi vykti realūs darbai – turiu omenyje regioninius atliekų tvarkymo centrus (RATC), – prasideda problemos, nes jie valdomi ne ministerijos, o savivaldybių.
Taip tarp valstybinės politikos ir jos vykdymo atsiranda plyšys. Mes atlikdami valstybės funkcijas negalime turėti jokios įtakos institucijoms, kurios realiai atlieka tuos darbus. Ir kai aš atėjęs dirbti pamačiau, kokia yra situacija dėl 450 mln. Lt europinių lėšų, skirtų biologiškai skaidžių atliekų gamykloms RATC pastatyti ir kaip sekasi vykdyti prisiimtus europinius įsipareigojimus, man visi plaukai ant galvos atsistojo, kad ir kiek nedaug jų turiu.
O RATC vadovai, savivaldybių atstovai, kuriuos buvau susikvietęs, žiūri į mane gražiomis akimis ir tik šypsosi. Pasakiau: vyrai, mes jums nuimsime finansavimą, jeigu jūs nedirbate. O jie: tai gal tikrai mums čia nereikia skubėti… Būtent todėl mes pateikėme įstatymo pataisas, kad RATC valdybose lemiamą balsą turėtų valstybės deleguotos institucijos, šiuo atveju Aplinkos ministerijos, atstovai. Na, o baudas, kurias gausime už nevykdomus įsipareigojimus, irgi nuleisime savivaldybėms.
Į teisėsaugą kreipiausi, nes įžvelgiu bandymą perimti iš valstybės į privačias rankas visą šalies atliekų tvarkymo ir valdymo rinką. Matau didžiulį karą, šiandien vykstantį tarp atliekų rūšiavimu ir deginimu suinteresuotų grupių, kuriame sukasi didžiuliai pinigai.
Dalykas paprastas – jei tų pinigų neinvestuosime į rūšiavimą, turime parengę atsarginius variantus ir didžiąją dalį lėšų investuosime į vandentvarkos projektus. Bet taip liksime neįvykdę europinių reikalavimų dėl atliekų patekimo į sąvartynus. Ir gausim baudų.
VEIDAS: Kiek liko laiko planuotoms atliekų tvarkymo gamykloms pastatyti ir ES paramai panaudoti?
V.M.: Viskas jau: visas gamyklas turime pastatyti iki 2014 m. pabaigos, o kol kas nepastatyta nė vienos, nė viena net nepradėta. Šiandien turime tiktai du RATC, kurie yra sudarę rangos sutartis, – Panevėžio ir Alytaus, o visi kiti užkliuvę: tai apskųsta teismuose, tai parengti projektai smarkiai viršija sumą, kurią galime skirti.
Kadangi konkursai atskirose savivaldybėse vyko po tris keturis kartus, aš čia matau aiškius pokiliminius žaidimus ir bandymą nubuksuoti visus tuos projektus. Nes tai padarius yra du variantai: statyti rūšiavimo gamyklas už privačius pinigus, tai yra imant paskolą ir iš esmės užkraunant finansinę naštą gyventojams, atliekų tvarkymo rinką perimant į privačias rankas, arba deginti ne 17 proc., o 90 proc. visų atliekų, ir čia jau yra deginimo gamyklomis suinteresuotų grupių interesas. Jų siekis – kad iš viso nebūtų jokio rūšiavimo, nes tada viską bus galima deginti. Čia vėlgi verslas, dėl to ir vyksta visas tas stumdymasis.

Vis dar nerūšiuojate atliekų? Teks tą daryti arba už atliekų tvarkymą mokėsite brangiau.

Kai vilnietė Giedrė Berželionytė prieš penkiolika metų pirmą kartą lankėsi Švedijoje, jai atrodė nesuprantama, kodėl švedai daugiabučiuose yra užvirinę visus šiukšlių išmetimo vamzdžius. „Nusistebėjau, o į tai išgirdau: „Juk negalima visų atliekų mesti į vieną vietą“, – kaip pirmą kartą susidūrė su atliekų rūšiavimu, prisimena G.Berželionytė. Savo akimis išvydusi, kad tuščius pieno pakelius, pasibaigusį pomidorų padažo indelį ar kitą perdirbti tinkamą žaliavą švedai prieš išmesdami dar ir praplauna vandeniu – to reikalauja tinkamo rūšiavimo praktika, – ji nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad vieną dieną ir pati taip elgsis. Tačiau šiandien G.Berželionytė, dirbanti informacinių ir kultūros projektų koordinatore Švedijos ambasadoje Vilniuje, į šiukšlių dėžę nebeišmeta nė vieno neišplauto pieno pakelio, tiek namie, tiek darbe rūšiuoja visas atliekas ir nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Susidūrimas su švedais lietuvei padėjo suprasti, kad atliekos yra ne bevertės šiukšlės, o didžiuliai neišnaudoti energetiniai ištekliai ir nepamainoma antrinė žaliava naujų produktų gamyboje.
Darnaus vystymosi konsultacijų bendrovės „Alchemic“ vadovė Ingrida Dubinskaitė taip pat prisipažįsta jaučianti diskomfortą, jei apsilankiusi svečiuose mato, kad visos atliekos nuo stalo nerūšiuojamos keliauja į vieną šiukšlių dėžę. I.Dubinskaitė atliekas rūšiuoja jau keletą metų, per tą laiką įprotis maisto, popieriaus, plastiko, stiklo, tekstilės atliekas mesti į skirtingas dėžes ir tada paskirstyti į atitinkamus konteinerius daugiabučio kieme tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.
Kad rūšiuoti būtų patogiau, šiuo metu būstą įsirenginėjanti I.Dubinskaitė virtuvės balduose ketina numatyti kiek daugiau vietos rūšiuojamoms atliekoms. Keturios penkios skirtingos dėžės rūšiuojamoms atliekoms – seniai įprastas vaizdas švedų virtuvėse.

Kol nerūšiuoja gyventojai, rūšiuos įrengimai

Lietuvos visuomenė keičia požiūrį į atliekas, rūšiuojančių gyventojų daugėja, vis dėlto šie pavyzdžiai kol kas yra labiau išimtys.  Faktai rodo, kad 79 proc. visų komunalinių atliekų Lietuvoje lieka sąvartynuose, nors tai brangiausias ir aplinkai žalingiausias atliekų tvarkymo būdas, kai tuo tarpu Vokietijoje į sąvartynus patenka vos 1 proc. atliekų, o perdirbama net 62 proc.
Vienam lietuviui per metus tenka 442 kg komunalinių atliekų. Kaip sako Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė, tam, kad visuomenės įpročiai pasikeistų iš esmės, turi pasikeisti bent jau viena karta. Tad kelias į atliekas atsakingai rūšiuojančią visuomenę laukia dar tolimas.
Kita vertus, 2008-2012 m. Lietuva perdirbamų atliekų dalį jau padidino nuo 8 iki 25 proc., o 2020 m. tikimasi pasiekti 50 proc. rodiklį. Tai vienas ES strateginių tikslų, nurodantis aiškią kryptį – bendrijos narės ateityje turi tapti bent pusę visų komunalinių atliekų perdirbančiomis valstybėmis.
„Turime tapti perdirbančia Europa. Nebeimsime iš gamtos naftos plastikui – naujiems plastiko gaminiams naudosime tą patį perdirbtą plastiką. Nebekirsime medžių – iš panaudoto popieriaus darysime naują popierių, iš stiklo duženų, pridėję nedaug smėlio, stiklą. Augant vartojimui atliekų kiekiai didėja, o gamtos ištekliai mažėja ir brangsta, todėl komunalinės atliekos privalo būti perdirbamos, o tos, kurių perdirbti negalima, panaudotos energijai išgauti“, – Lietuvos kryptis nurodo V.Karosienė.
Tikslai ambicingi, ypač Lietuvai, kuri pagal atliekų kiekį sąvartynuose lenkia daugumą ES šalių. Tačiau yra vilties, kad po visų pastarąjį dešimtmetį atliekų tvarkymo srityje atliktų pertvarkų ir maždaug 1 mlrd. litų siekiančių investicijų ilgai lauktas proveržis čia pagaliau gali įvykti.
Kol rūšiuoti neįpras gyventojai, tai bent dalį šio darbo už juos atliks nauji biologiškai skaidžių atliekų rūšiavimo įrengimai regioniniuose atliekų tvarkymo centruose (RATC), kurie, skyrus 450 mln. Lt europinės paramos, turėtų būti pastatyti iki 2015 m. rudens. Taigi šalia RATC jau veikiančių dešimties rūšiavimo linijų (jose išrūšiuojama iki 8-10 proc. perdirbti tinkamų atliekų) atsiras nauji įrenginiai, į kuriuos patekę šiukšlių maišai bus mechaniškai atplėšti, o juose esančios biologiškai skaidžios, plastiko, popieriaus, metalo ir kt. atliekos atskirtos ir atitinkamai paskirstytos. Taigi į sąvartynus keliaujančių atliekų srautas dar apmažės. Kaip sako aplinkos viceministras Almantas Petkus, tesėti stojant į ES duoto įsipareigojimo 2013 m., palyginti su 2000 m., 50 proc. sumažinti sąvartynuose šalinamų bioskaidžių atliekų kiekį laiku nepavyks, tačiau ES sankcijų esą išvengsime, nes darbai vyksta, projektai juda, tik gerokai lėčiau nei tikėtasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vakariečiai jau seniai įprato per pasivaikščiojimus surinkti savo keturkojų paliktas krūveles, tačiau lietuviai gyvūnų augintojai stoja į didžiausių ES apsileidėlių gretas.

Kol politikų mintyse sukasi artėjantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, paprasti gyventojai turi kas kas žemiškesnių rūpesčių. Pavyzdžiui, kaip iškėlus koją iš namų į pavasarėjančio Vilniaus gatves neįlipti į keturkojų š…, o kalbant kultūringai – į gyvūnų ekskrementus, kurie nutirpus sniegui visu gražumu atsivėrė daugiabučių namų kiemuose, pievelėse, vaikų žaidimo aikštelių prieigose.
Vilniaus, kuriame jau po kelių mėnesių rinksis ES politikos viršūnės, daugiabučių kiemai ir kitos viešosios vietos šį pavasarį skęsta keturkojų išmatose. Kai kurių mikrorajonų gyventojai, vedantys savo vaikus į naujai įrengtas žaidimų aikšteles prie daugiabučių, vejose neberanda švaraus lopinėlio kojai padėti. „Vaizdas baisus. Visur vien šunų išmatos. Man gaila mūsų vaikų, kurie turi žaisti tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Kaip jiems paaiškinti, kodėl mes tokie apsileidę?“ – baisėjosi viena mama sostinės Naujininkų rajone.
Ir iš tikrųjų – kodėl? Kodėl Vakarų Europa – Vokietija, Austrija, Didžioji Britanija, Airija, Olandija, Švedija ar Danija jau seniai įpratino gyventojus surinkti savo augintinių paliktas krūveles, o Lietuva, matydama aplink tiek gerų pavyzdžių, nesugeba net ir tokios menkos, tik labai nemaloniai kvepiančios, problemos išspręsti. Ką darome ne taip ir ką galėtume pakeisti?

Atsiliekame keliasdešimt metų

Lietuviai myli šunis: vien Vilniuje jų oficialiai registruota apie 9 tūkst., bet manoma, kad tikrasis šių keturkojų skaičius gali siekti net 30–40 tūkst.
O dabar pasižiūrėkime, kiek vilniečių pernai buvo nubausta už tai, kad viešose vietose nesurinko savo augintinių ekskrementų. Skaičius juokingas – 46, juolab kad piniginę baudą iš jų gavo dar mažiau, nes nemažai prasižengusiųjų atsipirko įspėjimu.
Tokius skaičius dar galima būtų suprasti, jei sostinės vejos spindėtų tvarka, bet dabar jos nusėtos šunų išmatų. Taip yra todėl, kad gyvūnų laikymo taisyklės daugelyje Lietuvos miestų šiandien dar realiai neveikia: šalyje sukurta kontrolės sistema yra neįgali, o ir patys lietuviai pagal savo elgesį su keturkojais bei atsakomybės lygį, kad ir kaip sunku tą pripažinti, nuo vakariečių vis dar atsilieka mažiausiai trisdešimčia metų.
Daugelyje Lietuvos miestų padėtis panaši: už kontrolę, kad būtų paisoma gyvūnų laikymo taisyklių, didžiųjų miestų savivaldybėse atsakingi nuo vieno iki kelių pareigūnų, bet jie dar turi daugybę kitų pareigų. Vilniuje tokių viešosios tvarkos specialistų pajėgos didžiausios, tačiau vaizdas kiemuose anaiptol ne gražiausias.
Taigi kontrolės praktiškai nėra, o rizika, kad tavo keturkojui tuštinantis pakrūmėje būsi pričiuptas, minimali. Antra vertus, patys gyventojai, priešingai nei kokie švedai ar vokiečiai, skųsti tokių pažeidėjų nėra linkę. O Vakarų patirtis rodo, kad būtent baudos yra viena efektyviausių priemonių, padedančių sudrausminti netvarkingus šunų šeimininkus. Todėl tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija ar Airija, prie kiekvieno kampo stovi stulpai su įspėjimais apie gresiančias baudas už šiukšlinimą ar paliktus gyvūnų ekskrementus, ir baudos iš tiesų įspūdingos – iki tūkstančio svarų sterlingų Anglijoje ir iki trijų tūkstančių eurų Airijoje. Na, o kontrolei užtikrinti čia pasitelkiamos ne tik savivaldybių ar policijos, bet ir gausios visuomeninių organizacijų bei savanorių pajėgos.
Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš šiuo požiūriu labiau pažengusių ES šalių, yra nuolatinis visuomenės švietimas, gausios visuomeninės akcijos ir informacijos kampanijos, per kurias gyventojai mokomi atsakingo elgesio su gyvūnais. Nors Didžiosios Britanijos miestai šunų išmatomis užteršti gerokai mažiau nei Lietuvos, viešai pateikiamos informacijos, specialių plakatų ir socialinės reklamos, kodėl keturkojo padarytą krūvelę palikti yra negerai ir kaip tai žalinga sveikatai, ten nepalyginti daugiau. Britai pastebi, kad jau gerus penkiolika metų visiems – nuo vaikų darželiuose iki senjorų – intensyviai kalama informacija iš tiesų duoda rezultatų: gatvės ir kiemai tapo pastebimai švaresni.
Tokios šviečiamosios akcijos vyksta ir Lietuvoje, bet tik didmiesčiuose ir pernelyg retai. Nors pasitelkus savanorius ir nevyriausybines organizacijas tokių akcijų sąnaudos būtų minimalios, savivaldybių valdininkai tokių iniciatyvų imtis neskuba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

Sėkmingas architektas, idėjinis liberalas
Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną ir naująjį aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.
Į politiką V.Mazuronis pasuko tikrai anksti, dar 1991-aisiais, tapdamas Šiaulių savivaldybės, kurioje posėdžiavo iki pat 2004-ųjų, nariu, tad politinį stažą ir patirtį turi pavydėtinai ilgą. Tačiau už Šiaulių miesto ribų žinomas jis tapo tik 2002 m., kai tik ką susikūrusi prezidentinių ambicijų neslepiančio Rolando Pakso įkurta Liberalų demokratų partija išsirinko jį vicepirmininku ir kartu lyderio dešiniąja ranka.
Lig tol visą laiką V.Mazuronis priklausė vienai partijai – Lietuvos liberalų sąjungai, buvo jos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Sunku rasti atsakymą, kodėl ilgametis idėjinis liberalas 2001-ųjų rudenį, kai antrą kartą iš premjero posto atstatydintą, dar kojų partijoje apšilti nespėjusį Rolandą Paksą Liberalų sąjunga nutarė pakeisti tokiu pačiu kaip V.Mazuronis ilgamečiu liberalu Eugenijumi Gentvilu, pasirinko nuverstojo pusę. Tuomet Panevėžyje vykusiame liberalų kongrese aistrų buvo daug, senieji liberalai neslėpė nebematą prasmės laikyti pirmininko poste nuolat pralaimintį svetimkūnį R.Paksą, tegu ir davusį partijai naudos per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet apie metimą iš partijos ar skilimą kalba tuomet nėjo – R.Paksas buvo išrinktas partijos vicepirmininku, tačiau jam to buvo per maža: jis tikėjosi, kad Liberalų sąjunga taps jo tramplinu į prezidento postą, o partija aiškiai suformulavo, kad kandidatas bus LLS pirmininkas. Tad R.Paksas trenkė durimis ir išėjo kurti savosios Liberalų demokratų partijos, kartu išsivesdamas pulkelį senųjų liberalų, tarp jų ir V.Mazuronį.

Nuėjo paskui R.Paksą
„Valentinas partijoje darė protingo, racionalaus žmogaus įspūdį, – pasakojo „Veidui“ E.Gentvilas. – Sunku pasakyti, kodėl jis tuomet pasirinko R.Paksą. Galiu tik daryti prielaidą: juodu su kitu į Liberalų demokratų partiją tuomet išėjusiu partiečiu Dailiu Barakausku abu yra iš Šiaulių. O D.Barakauskas buvo ant manęs užpykęs, kai formuojant Ministrų kabinetą aš pasisakiau prieš jo kandidatūrą į susisiekimo ministro postą ir dar pasišaipiau, pavadindamas „Misteriu Taip“. Tad gal V.Mazuroniui sukilo kokios draugiškos ar šiaulietiškos ambicijos?“
Nors greičiausiai V.Mazuronį pas R.Paksą nuvedė tas pats visų minimas jo charakterio pragmatizmas: kandidato į prezidentus R.Pakso populiarumas ir reitingai buvo aukšti, tikimybė, kad jis taps valstybės vadovu – didelė. O Liberalų sąjunga, kaip tuo metu daugelis manė, pasitraukus R.Paksui turėjo vėl kristi už patekimo į Seimą barjero ribos. Kas tuomet galėjo pasakyti, kad ji, nepaisant visų skilimų, įsitvirtins tarp nuolatinių parlamentinių partijų?
V.Mazuronis „ūkiškai“ pasirinko R.Paksą. Ir pralaimėjo, nors iš pradžių viskas atrodė atvirkščiai. 2002 m. išrinktas prezidentu R.Paksas partijos pirmininku vietoje savęs paliko V.Mazuronį, tad šio karjera atrodė įspūdinga: per pusantrų metų – iš Šiaulių savivaldybės nario į „prezidentinės“ partijos pirmininko postą. Tačiau netrukus prasidėjo skandalas po skandalo – pirma „burtininkės“ Lenos Lolišvili, paskui Jurijaus Borisovo, galiausiai atėjo apkalta.
Štai tuomet, R.Pakso Prezidentūros pamatus drebinant skandalams, plačioji visuomenė ir išvydo V.Mazuronį – paniurusiu, kančios perkreiptu veidu, lygiu balsu kartojantį tarsi mantras: Paksas nekaltas, čia sąmokslas, mes nugalėsime. Kartojo jis tai prieš apkaltą, per apkaltą, po apkaltos.
V. Mazuronis net buvo nuteistas už tai, kad 2003 m. pasirašė melagingą partijos pareiškimą, kuriame apkaltino tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską atsiuntus į Rolando Pakso rėmėjų mitingą buvusios antivalstybinės organizacijos „Jedinstvo” lyderį Valerijų Ivanovą.
Kai R.Paksas buvo nušalintas nuo prezidento posto ir pradėjo skųstis visoms įmanomoms instancijoms, V.Mazuronio mantras papildė terminai „valstybės perversmas“ ir „Europos teismas Paksą išteisins“. Kartojo jis šitai netgi po to, kai jau visiems, bent kiek besidomintiems „paksiada“, buvo žinoma, kad joks Briuselio teismas net neketino svarstyti R.Pakso kaltumo ar nekaltumo klausimo, o tik aiškinosi, ar nebuvo teisme pažeistos jo teisės. Nutarė, kad Lietuva nubaudė jį visiškai teisėtai, bet šiek tiek per griežtai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sveiką ir aplinką tausojančią gyvenseną skatinanti interneto svetainė „Greatist.com“ paskelbė 33 būdų, kaip maitintis nedarant žalos aplinkai, sąrašą. Pirmu numeriu įrašytas patarimas naudoti ne plastikinius, o daugkartinio naudojimo maišelius.

Tai ne tik pigiau atsieina, bet ir stipriai sumažina aplinkos taršą, nes tyrimai rodo, kad pasaulyje perdirbama tik apie 1 proc. visų plastikinių maišelių. Net mokslininkai negali tiksliai pasakyti, per kiek laiko natūraliai suyra įprasti plastikiniai maišeliai, bet manoma, kad tai gali trukti ir iki tūkstančio metų. „Greatist.com“ teigimu, dėl to į vandenyną patenka didžiuliai kiekiai nuodingų polimero dalelių, o nuriję maišelių liekanų ir kitų šiukšlių kasmet nugaišta apie 1 mln. paukščių, 100 tūkst. vėžlių ir kitų jūrų gyvūnų. Tiesa, primenama, kad ką ne geresni ir popieriniai maišeliai, nes jiems pagaminti pasaulyje kasmet nukertama apie 14 mln. medžių.
Taigi svarbiausias patarimas norintiems mažinti aplinkos taršą – naudoti daugkartinius pirkinių maišelius. Pasak „Greatist.com“, jei žmogus, sulaukę 25 metų, pradeda naudoti daugkartinius pirkinių maišelius, per savo gyvenimą jis sutaupo maždaug 21 tūkst. plastikinių maišelių.
Patarimas nesunkiai įgyvendinamas ir netgi padeda sutaupyti, vis dėlto prekybos tinklų duomenys rodo, kad daugkartiniai maišeliai Lietuvoje nėra itin populiarūs. „Maximos“ duomenimis, mokamų plastikinių maišelių pardavimas mažėja, bet labai pamažu, o nemokamai dalijamų maišelių pirkėjai pastaraisiais metais ėmė sunaudoti daugiau. Vis dėlto, pasak „Maximos“ atstovės Olgos Malaškevičienės, dabar pastebimai daugiau parduodama greičiau suyrančių „Eco“ ženklu pažymėtų pirkinių maišelių. „Skatiname tausoti aplinką, todėl ruošiamės pristatyti naują ilgalaikio naudojimo maišelių kolekciją“, – atskleidė O.Malaškevičienė.
Besirūpinantiems aplinka „Greatist.com“ taip pat pataria nepirkti į butelius pilstomo geriamojo vandens – verčiau vartoti vandentiekio vandenį, o jei jo kokybė kelia įtarimų, įsigyti filtrus; pirkti tokius produktus, kuriems supakuoti panaudota minimali pakuotė; vartoti vietinių gamintojų bei sertifikuotus ekologiškus maisto produktus; patiems užsiauginti bent dalį vaisių ir daržovių, jas konservuoti; daugiau gaminti namie bei išsyk didesniais kiekiais ir t.t.

Kaimų gyventojams teks griauti lauko tualetus: europinėmis lėšomis jau ir kaimo vietovėse pradėti kloti vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai. Vandentvarkos ūkio plėtra – sėkmingiausias Lietuvos aplinkosaugos projektas nuo nepriklausomybės atkūrimo.

“Ar sugebėtumėte skalbti automatine skalbimo mašina, neturėdami vandentiekio? Vilniečiai nemokėtų, o mūsiškiai – moka. Mūsų žmonės iš to vargo išmoko pagal skalbyklės leidžiamus garsus atskirti, kada reikia į ją pilti vandenį, ir kuo puikiausiai išsiskalbia”, – Žagarės (Joniškio r.) gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnė Stasė Eidukienė.
“Eurostato” duomenimis, 17,2 proc. lietuvių naudojasi lauko tualetu, o 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo – tai yra kone pirmykščių žmonių sąlygomis, kaip pasakytų Vakarų europiečiai, nes senosiose Europos Sąjungos šalyse lauko tualetai dvidešimt pirmame amžiuje yra visiška retenybė. Apie du tūkstančius gyventojų turinčioje Žagarėje – toli gražu ne. Čia vandentiekio ir tualeto savo namuose vis dar neturi dauguma gyventojų. Šiandien vos 6 proc. Žagarės gyventojų yra centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų vartotojai. Priežastis paprasta: nebuvo techninių galimybių, nes ligšioliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai apėmė tik itin mažą dalį miesto.
“Taip gyventi be galo sunku. Jei nėra kanalizacijos ir vandentiekio, joks verslas negali kurtis, nes visiems dabar keliami reikalavimai prisijungti prie miesto tinklų. Norėta rudenį atidaryti naują parduotuvę, bet kol kas planus tenka atidėti, patalpų ieškojo ir kepykla, vaistinė”, – teigia seniūnė S.Eidukienė.
Bet didžiausia problema, pasak seniūnės, yra ta, kad dažną vasarą dalis Žagarės gyventojų apskritai lieka be vandens, nes šiose vietovėse labai dažnai išdžiūsta šuliniai. Todėl gyventojai kibirais, plastikiniais buteliais ar statinėmis – kas kaip pajėgia – masiškai vežiojasi vandenį namo iš Švėtės upės, ežero ar pačiame mieste esančio seno hidranto. Nuo taršos, plūstančių nevalytų nuotekų, smarkiai nukenčia ir aplinkiniai vandens telkiniai. Neseniai buvo uždraustos maudynės per Žagarę tekančioje Švėtės upėje – jos tarša viršija leistinas normas.

Į vandens ūkį – europinės paramos milijardai

Vis dėlto jau netrukus vaizdas Žagarėje gerokai pasikeis. Čia šiuo metu klojama apie 30 km vandentiekio ir nuotekų tinklų bei statoma nauja nuotekų valykla, kuri, kaip teigia UAB “Joniškio vandenys” direktorius Mečys Grunskis, leis per parą išvalyti 370 kub. m nuotekų. Senosios nuotekų valyklos pajėgumai siekė vos 30 kub. m per parą. Už beveik 20 mln. Lt europinės paramos sutvarkius miesto vandens ūkį, prie vandentiekio ir nuotekų tinklų galės prisijungti jau per 80 proc. Žagarės gyventojų. Tai reiškia, kad lauko tualetai jau greitai taps atgyvena ir Lietuvos provincijoje. Vienintelė bėda – statybų darbai smarkiai vėluoja.
Šie pokyčiai vyksta ne tik Žagarėje, bet ir visoje Lietuvoje. 2007–2013 m. laikotarpiu vandentvarkos infrastruktūros plėtrai Lietuvoje bus panaudota 1,6 mlrd. Lt europinės paramos. Pasak Aplinkos ministerijos ES fondų valdymo skyriaus vedėjos Vilmos Slavinskienės, teikdamos projektus finansavimui gauti savivaldybės turi prisidėti tik nedidele savų lėšų dalimi – 5 proc. projekto vertės.
Pastarąjį dešimtmetį į vandentvarkos ūkį Lietuvoje investuotos milijardinės lėšos. Nauji vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai pirmiausia pradėti kloti didesniuose miestuose, o dabar pereinama prie mažesnių ir netgi kaimo vietovių. Pasak aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio, vandentvarkos infrastruktūros plėtros projektus jau skatinamos teikti net ir iki penkių šimtų gyventojų turinčios gyvenvietės.
Šiuo metu nauji vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai statomi apie 240 gyvenviečių. Lietuvos siekis – kad vandens tiekimo ir tvarkymo paslaugos būtų teikiamos 95 proc. gyventojų. “Šiandien dar apie 30 proc. Lietuvos gyventojų vartoja šachtinių šulinių vandenį”, – sako Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas.
Bet padėtis sparčiai keičiasi. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vandentvarka tapo prioritetine aplinkosaugos sritimi: tai buvo didžiausia šalies ekologinė problema, nes į aplinką ir Baltijos jūrą patekdavo milžiniški kiekiai nevalytų nuotekų. Pasak R.Sakalausko, 1991 m. vos apie 25 proc. visų į aplinką patenkančių nuotekų buvo išvalytos, tad į pievas, upelius ir ežerus patekdavo tūkstančiai tonų teršalų.
“Ar atsimenate, kaip atrodė Neris prieš dvidešimt metų? Upės vanduo nuo teršalų buvo rudas. Į Nerį tuo metu patekdavo apie vieną kubinį metrą nevalytų teršalų per sekundę. Gamtai tai reiškė didžiulius nuostolius”, – primena R.Sakalauskas.

“Negyvose” upėse vėl veisiasi žuvys

Šiandien padėtis jau nebėra tokia dramatiška. Lietuva vandentvarkos ūkį beveik susitvarkė, pramonė susitraukė, tad visiškai nevalytų buitinių ir gamybinių nuotekų į aplinką dabar patenka minimaliai – jų kiekiai sumažėjo nuo 33,7 mln. kub. m 1998-aisiais iki 100 tūkst. kub. m 2010-aisiais. Sumažėjo ir bendri teršalų kiekiai, patenkantys į vandens telkinius iš miestų valymo įrenginių: pavyzdžiui, tarša organiniais teršalais (rodiklis BDS7) sumažėjo nuo 12,6 tūkst. t 1998-aisiais iki 1,8 tūkst. t praėjusiais metais. Organinių teršalų prietaka į Baltijos jūrą šiandien taip pat mažesnė.
Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Vaškevičienė atkreipia dėmesį, kad šiemet iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo buvo išbrauktos keturios Lietuvos įmonės: Kauno, Kėdainių ir Palangos miestų nuotekų valymo įrenginiai ir akcinė bendrovė “Orlen Lietuva”. 1992 m., kai Helsinkio komisija sudarė šį “karštųjų taškų” sąrašą, į jį buvo įtraukta 16 Lietuvos teršėjų. Šiandien jų beliko trys: AB “Lifosa”, žemės ūkio sektorius (tarša iš žemės ūkio teritorijų vis dar tebėra neišspręsta problema) ir Kuršių marios.
“Rezultatai akivaizdūs: vandens telkinių bei maudyklų kokybė pastebimai pagerėjo. Tai rodo ir žuvų gausėjimas. Atsigavo lašišų populiacija – neseniai vėl imta leisti jų žūklę”, – teigia Aplinkos apsaugos agentūros vadovas R.Sakalauskas.
Bendrovės “Šiaulių vandenys” generalinis direktorius Jonas Matkevičius antrina, jog Šiaulių Kulpės upė, tekanti pro Kryžių kalną, prieš dvidešimt metų buvo tokia užteršta, kad joje nesiveisė jokios žuvys, o lankytojų, atvykdavusių į Kryžių kalną, nosis rietė šleikštulį keliantys kvapai. “Į upę laisvai tekėjo teršalai, nes senieji valymo įrenginiai nepajėgė nuotekų išvalyti”, – prisimena J.Matkevičius. Šiandien nedidelėje Kulpės upėje vėl veisiasi žuvys ir net atsirado vėžių.
Beje, Šiauliai laikomi geru pavyzdžiu daugeliui savivaldybių, kaip paskatinti vartotojus prisijungti prie naujų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų. Pavyzdžiui, Medelyno ir Kalniuko gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose darbai baigti pernai, jau sudarytos sutartys su maždaug 70 proc. naujų vartotojų. Iki šių metų pabaigos šis skaičius turėtų padidėti iki 80 proc. Šiaulių sėkmę lėmė kelios priežastys: pirmiausia buvo daug dirbama informuojant gyventojus, kita vertus, savivaldybės lėšomis buvo kompensuojamas vandentiekio įvado ir nuotekų išvado techninių projektų parengimas – iš viso miesto valdžiai tai atsiėjo apie 1,5 mln. Lt.
Kaip paskatinti gyventojus, ypač šiais sunkiais laikais, jungtis prie naujos infrastruktūros – didelis galvosūkis savivaldybėms, tuo labiau kad daug kur sunku rasti savininkus: jie dažnai būna emigravę į užsienį, o būstą palikę pagyvenusių tėvų ar visiškai svetimų žmonių priežiūrai. Esama ir tokių gyvenamųjų rajonų, kuriuose tinklai pakloti, o gyvenamieji namai užklupus ekonominei krizei net nebaigti statyti. “Be to, vien vamzdį iki namo atvesti juk neužtenka: žmonės žino, kad reikės investuoti ir į santechnikos įrangą. Įtikinti tuo gyventoją, įpratusį naudotis lauko tualetu, nėra lengva”, – sako “Joniškio vandenų” vadovas M.Grunskis, jau galvojantis, kaip paskatinti prie naujų tinklų jungtis Žagarės gyventojus.
Vis dėlto išeitį savivaldybėms teks rasti – priešingu atveju jos rizikuoja netekti gautos europinės paramos.