BFL

Emigracijai šluojant kaimus ir miestelius atsivėrė nemaloni tiesa – infrastruktūra, kuriai gerinti investuota šimtai milijonų eurų, tampa nebereikalinga, o parengti kitų projektų kokybiškai negalima. Pagal galiojančius teisės aktus, projektus reikia ruošti remiantis senomis normomis, kurios jau nebeaktualios. Kartu pinigai bus be reikalo užkasti į žemę.

Šie pokyčiai – ne tik provincijos tuštėjimo masto neapskaičiavusios valdžios kaltė. Be emigracijos, vandens naudojimą ir šiukšlių kiekius mažina pasikeitę vartojimo įpročiai. Žmonės taupo, šiukšles, kurios turėjo keliauti į regioninius šiukšlių tvarkymo centrus, išrūšiuoja ir atiduoda tolesniam perdirbimui. Aplinkos ministerija jau skelbia, kad dabartiniu finansiniu laikotarpiu mūsų tikslas – modernizuoti senus vandentvarkos ir atliekų tvarkymo įrenginius ir pritaikyti juos prie esamų teisės aktų, o nebe plėtra.

„Šiandien bėda ta, kad galiojantys teisės aktai ir normatyvai mums nebetinka, nes jais tarsi mėginame paneigti realų faktą, jog dėl emigracijos žmonių kaimuose beveik neliko“, – aiškina Gintaras Bleizgys, UAB „SIKC“ vadovas.

Jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų.

Jis sako, kad būtina kitaip žvelgti į statistinius duomenis. Pavyzdžiui, jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų. Netgi paviršutiniškai skaičiuojant negalima rasti, iš kur išvažiavo 850 tūkst. žmonių. Realiai, sprendžiant pagal provincijos vartojimą, mūsų likę apie du milijonus ir šį kiekį reikėtų įtraukti į oficialius normatyvinius aktus, o ne mėginti užsimerkti ir toliau rengti milžiniškus, tačiau niekam nebereikalingus projektus ir pagal juos kurti infrastruktūrą.

Pasak G.Bleizgio, skubant tik įsisavinti lėšas mums gresia prisistatyti butaforinių menkai naudojamų įrenginių, kuriuos stengiantis išlaikyti likusiems vartotojams tiesiog bus nuolat didinami tarifai.

Perteklinės investicijos

UAB „Ekonovus“ generalinis direktorius Rolandas Rutėnas taip pat skaičiuoja, kad šalyje pastatytų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektiniai pajėgumai didesni nei realus atliekų srautas, todėl dalis padarytų investicijų yra perteklinės.

Taip pat nereikia pamiršti, kad tuo pat metu labai smarkiai plečiamas pakuočių rūšiavimo infrastruktūros tinklas. Iki 2018 m. visos individualios valdos bus aprūpintos rūšiavimo konteineriais. O kur dar planuojamos dvi papildomos atliekų deginimo jėgainės Vilniuje ir Kaune.

Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

„Kai rengėme pasiūlymus Aplinkos ministerijai, siūlėme investuoti į infrastruktūros atnaujinimą ir modernizavimą, o iš gauto pelno plėsti tinklus. Tada plėtra būtų natūrali. Naujuoju finansiniu laikotarpiu intensyvios plėtros nereikia“, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

Jis primena, kad į žemę užkasti vamzdžiai tarnaus dešimtmečiais, tačiau įvairi papildoma įranga – siurbliai, informacinės technologijos – sensta, dėvisi ir tai reikia nuolat atnaujinti. Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

Ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą.

B.Miežutavičius sako, kad plėsti reikia tik tose vietose, kur to reikalauja aplinkosaugos standartai. „Dėl išvažiavusių gyventojų didėjančias sąnaudas reikia kompensuoti investicijomis į modernizavimą ir sąnaudų mažinimą“, – apie greitus pokyčius pasakoja Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
Antra vertus, jis pripažįsta, kad tik ES lėšos leido kokybiškai pertvarkyti visą sektorių.

Atliekų tvarkytojai pajuto, kad ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą, į kurią investuota šimtai milijonų eurų.

Pasikeitė žmonės

„Akivaizdu, kad rūšiavimas padės smarkiai sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį, bet tik klausimas – ar mums ne per brangi tokia sistema? Yra dvi nuomonės: viena, kad reikia ir skatinti pirminį rūšiavimą, ir statyti MBA įrenginius, o likusias po rūšiavimo atliekas de­ginti; kita nuomonė – ar nepakaktų po pirminio rūšiavimo likusias atliekas tiesiog panaudoti energijai gauti“, – kaip kintanti aplinka keičia vartojimo įpročius, aiškina R.Rutėnas.

Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.

Pasak jo, kol kas nėra aišku, koks bus faktinis MBA efektyvumas. Lietuvos komunalinių atliekų tvarkytojų asociacija (LKATA), kuriai ir priklauso „Ekonovus“, jau kreipėsi į Ap­linkos ministeriją, kad būtų skelbiamos MBA periodinės veiklos atskaitos, nes šios informacijos neturi.

R.Rutėnas nekomentuoja, kiek regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) reikėtų Lie­tuvai, bet įžvelgia pavojų, kad RATC ne tik organizuoja atliekų tvarkymą regionuose, bet ir vis aktyviau dalyvauja tiesioginėje atliekų tvarkymo ūkinėje veikloje: „Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Radviliškietė senjorė Emilija prieš 30 metų įsigijo namą su asbestinio šiferio stogu. Gyvenamojo namo ir kieme stovinčio garažo šiferinė stogo danga pasenusi, apsamanojusi, vietomis suskilinėjusi. Dengta prieš 60 metų – šeštajame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje. Tačiau, kaip sako moteris, iš pensijos susitaupyti stogo keitimui jai tikrai nepavyks, todėl stogą keisti ji ketina tik tada, kai finansiškai prisidės vaikai. Pretenduoti į valstybės paramą stogo keitimui ji galimybių praktiškai neturi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Stogas pasenęs, labai jau nekaip atrodo, būtų gerai pasikeisti, bet jeigu gautume iš valstybės kokią nors kompensaciją. Kiek girdėjau, kaimuose stogus keičiant kompensaciją duoda, bet Radviliškis – ne kaimas“, – guodžiasi senjorė, tik prieš keletą metų sužinojusi apie asbestinio šiferio žalą sveikatai.

Palei geležinkelio mazgą nutįsusiame ir kartu su jo plėtra išaugusiame Radviliškyje tokių stogų ant gyvenamųjų namų – nors vežimu vežk. Jei gyvenamojo namo stogas ir pakeistas, tai ankštuose kiemuose įsispraudę pagalbiniai pastatai – garažai, tvarteliai ar sandėliukai beveik visi dar „papuošti“ nykiu pilkšvu šiferiu, sovietinės okupacijos metais pagamintu Naujosios Akmenės cemento gamykloje.

Tačiau tai nereiškia, kad norint išvysti asbestinio šiferio stogų reikia keliauti į provinciją ar regioninius centrus. Pasivaikščioję po prestižiškiausių šalies miestų nuosavų namų rajonus – Žvėryną sostinėje ar Žaliakalnį Kaune, pilkšvų apsamanojusių stogo dangų išvysime bent ant kas penkto namo.

Miškininkystės studijas baigęs Marius iš Radviliškio persikėlė gyventi į ką tik įsigytą sodybą Nirtaičių kaime, maždaug 10 kilometrų į pietus nuo rajono centro. Nors sodyba statyta panašiu metu ir ant pirminio skiedrinio namo stogo šeštajame dešimtmetyje taip pat užklotas šiferis, Marius galės pretenduoti į valstybės paramą stogo dangos keitimui, nes jis įsikūrė kaimo vietovėje.

Ateityje, rekonstruojant gyvenamąją vietą, jis žada dalyvauti šioje programoje. Tačiau pabrėžia, kad neskubės, nes asbestinio šiferio pavojumi netiki. „Manau, kad bent 70 proc. tai yra komercinis triukas, skatinantis keisti stogus ir rinktis naujas medžiagas. Jei ta grėsmę būtų tokia didelė, jei asbesto kiekis apdorojant šiferio lakštus būtų toks pavojingas, tai statybininkų, kurie sovietmečiu su juo dirbo, pjaustydavo šiferio gabalus be respiratorių ar dujokaukių, gyvenimo trukmė būtų labai trumpa. Pokario metais bent 97 proc. pastatų Lietuvoje stogai tapo asbestiniai ir juos uždengė ne viena ir ne dvi brigados. Dirbo šimtai žmonių. Tikrai matytųsi tendencija, o aš negirdėjau tokių atvejų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto keisti senąjį šiferio stogą Marius pasiryžęs, tik dėl estetinių priežasčių. Pasak jo, prieš 50 metų dengtas stogas nesuformuoja jokio įdomaus, tinkamo atspalvio ar formos, jį dengiant buvo padaryta klaidų, raštas dažnai nesutampa, vietomis nukrevezota, ir tai iš karto kliūva akiai. Juolab kad šiandien šiferio  alternatyvų esama tikrai daug.

Reali galimybė – tik kaimui

Kiek šiandien Lietuvoje yra likę asbestinio šiferio stogų ir kiek kainuotų juos visus pakeisti, nežino niekas. Kaip sako Aplinkos ministerijos Atliekų projektų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis, tokios inventorizacijos dar nėra padaryta, todėl nėra galimybės įvardyti net apytikslius skaičius. 2008-aisiais Vyriausybei patvirtinus Asbesto šalinimo programą, buvo pradėta kurti inventorizavimo bazė, kelios savivaldybės dalyvavo bandomuosiuose projektuose. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo finansinė krizė ir programa iš esmės buvo nutraukta.

Kadangi asbesto turinti šiferinė stogų danga labiausiai naudota kaimo vietovėse, kurių gyventojai gauna mažas pajamas ir neišgali šios stogo dangos pakeisti, kaimo gyventojams paramą teikia Žemės ūkio ministerija, įgyvendindama Lietuvos kaimo plėtros programą.

Parama suteikiama tik kaimo vietovėse (iki 6 tūkst. gyventojų) esančių gyvenamųjų namų, priklausančių fiziniams asmenims, kurie ten yra deklaravę gyvenamąją vietą, asbestinei stogo dangai pakeisti. Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojama iki 50 proc. visų projekto išlaidų – didžiausia paramos suma negali viršyti 2 tūkst. eurų.

Tačiau likusių pagalbinių ūkinių pastatų, garažų ar sandėliukų, nors ir stovinčių tame pačiame kieme, stogo danga žmonės privalo pasirūpinti patys, nors jų kenksmingumas ir pavojus yra toks pat.

„Tai lemia paprasti dalykai – žemės ūkio ir kaimo paramos finansavimas iš ES mažėja. Šios priemonės tikslas – tvarkyti viešąją infrastruktūrą, o tai, kad mes tvarkome ir privačius namus, yra mūsų puikių derybų su Europos Komisija pasekmė. Vis dėlto, kadangi lėšos mažėja, ūkinių pastatų tvarkyti nenumatome, visų pirma stengiamės gerinti žmonių gyvenamąsias sąlygas. Juk žmogus gyvena ne ūkiniame pastate, o name, nors ūkinis pastatas ir stovi tame pačiame kieme“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyvios veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Žaneta Jucaitytė.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, tarp 2007 ir 2013 m. pasirašyta daugiau nei 12 tūkst. paramos sutarčių, patvirtinta daugiau nei 21 mln. eurų paramos suma, iš kurios išmokėta apie 16 mln. eurų. Per naująjį ES finansinį laikotarpį 2014–2020 m. asbestinių stogų keitimui dar planuojama skirti 11,6 mln. eurų. Šiemet iš viso gauta 1,5 tūkst. paraiškų, kuriose prašoma 3 mln. eurų paramos.

Galimybę gauti paramą, keičiant asbestinio šiferio stogus, miestų gyventojai turi tik vykdydami daugiabučių renovaciją arba dalyvaudami nuo 2012 m. vykdomoje Aplinkos apsaugos investicijų fondo programoje.

Tačiau norint gauti kompensaciją vien tik stogo pakeisti neužteks, nes fondo programa skirta energijos taupymui. Todėl stogo perdengimas yra tik dalis kompleksinių darbų, į kuriuos taip pat įeina sienų šiltinimas, langų keitimas. Aplinkos apsaugos investicijų fondas kompensuoja 20 proc. išlaidų, o kasmet šiai programai skiriama apie 3 mln. eurų.

Kaip pasakoja A.Naktinis, 2013-aisiais Aplinkos ministerija mėgino gyventojus skatinti atsikratyti asbestinio šiferio, kompensuojant jo šalinimo išlaidas, t.y. padengiant sąvartyno mokestį. Tam buvo skirta apie pusę milijono litų, tačiau panaudota tik mažiau nei penktoji šios sumos dalis. Iš viso į sąvartynus per metus buvo pristatyta 1,4 tūkst. tonų šiferio, tačiau buvo ir tokių savivaldybių, kuriose neatsirado nė vieno norinčiojo tai padaryti už valstybės lėšas.

„Tiesiog nebuvo suinteresuotumo – žmonės laukė, kad valstybė paremtų šią veiklą didesnėmis sumomis. Todėl programa dėl mažo susidomėjimo buvo nutraukta. Galbūt ateityje šiam tikslui ateis didesnių europinių pinigų, tuomet dėmesys taps didesnis. Mano nuomone, žmonės nenori šiferio stogų keisti, nes valstybė kompensuoja per mažą dalį tam išleidžiamų lėšų“, – sako A.Naktinis.

Plaučių vėžio sukėlėjas

Asbestas yra gamtinis pluoštinis mineralas, išgaunamas iškastiniu būdu ir susidedantis iš magnio silikatų, geležies, magnio, aliuminio, kalcio ir silicio oksidų.  Randamos bent kelios asbesto atmainos, kurios skiriasi savo gardelių struktūra ir kancerogeniškumo lygiu.

Vis dėlto asbestas prie kancerogeninių medžiagų priskirtas dar 1977 m. Tarptautinio vėžio tyrimo cento išleistoje monografijoje, o Lietuvoje jis uždraustas tik nuo 2005 m.

Tai, kad asbestas didina plaučių vėžio riziką, pastebėta dar 1935 m., kai buvo aprašyti keli plaučių vėžio atvejai tarp asbestoze sirgusių žmonių, o pirmasis epidemiologinis asbesto sąsajos su plaučių vėžiu įrodymas paskelbtas 1955 m. Darbe aprašytas asbesto tekstilės dirbinių gamintojų Didžiojoje Britanijoje mirštamumo nuo plaučių vėžio padidėjimas. Nuo tada paskelbti gausių tyrimų duomenys, rodantys mirštamumo dėl plaučių vėžio rizikos padidėjimą tarp įvairių profesijų darbuotojų, turėjusių kontaktą su asbestu įvairiose pramonės šakose.

Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos vadovas prof. Raimundas Sakalauskas teigia, kad asbesto kenksmingumas yra šiek tiek hiperbolizuotas, nors pripažįsta, jog visi sutaria, kad asbestas yra visiškas kancerogenas, kuris, patekęs į plaučius, sukelia vėžį.

Pasak gydytojo, ypač žalinga, kai asbestas naudojamas vidinėse namo struktūrose, tarkime, šildymo konstrukcijose, nes cirkuliuojantys šilumos srautai išnešioja asbesto dulkes. Pavyzdžiui, po Vokietijos susivienijimo ištisi kvartalai Berlyne buvo griaunami tik dėl asbesto naudojimo namų vidinėse konstrukcijose. Tačiau manyti, kad ant daržinės stogo esantis asbestas yra labai pavojingas, anot mediko, yra šiek tiek perdėta.

Tokiai nuomonei pritaria ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė. Pasak jos, asbestinio šiferio sudėtyje asbesto yra apie 15 proc., o žmogaus sveikatai pavojų asbestas kelia tik patekęs į organizmą – daugiausia per kvėpavimo takus su įkvepiamu oru arba per virškinimo traktą su vandeniu ar maistu.

„Didžiausia su asbestu susijusi vėžio rizika yra dėl asbesto poveikio darbo aplinkoje, pirmiausia dėl didelių asbesto skaidulų koncentracijų. Į aplinką iš šiferio stogo asbestas gali patekti tik jį ardant ar dėl natūralių irimo procesų. Žinoma, asbesto koncentracija ore ar nuo stogo nutekančiame vandenyje nebus didelė. Kita vertus, yra pripažinta, kad kancerogenai neturi slenkstinės dozės, t.y. nėra tokios koncentracijos, kuri galėtų būti laikoma nepavojinga. Vėžys vystosi kaip daugelio egzogeninių ir endogeninių poveikių išdava, todėl vienam organizmui, veikiant ir kitiems veiksniams, kritinė dozė gali būti ir labai nedidelė“, – pripažįsta ir G.Smailytė.

Vilniaus universiteto Nacionaliniame vėžio institute prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo įvertinta piktybinių navikų rizika tarp asbesto produktų gamintojų Lietuvoje. Šiuo tyrimu piktybinių navikų rizikos padidėjimo tarp Naujosios Akmenės ir Daugėlių gamyklose dirbusių darbuotojų, palyginti su visų Lietuvos gyventojų sergamumu, nebuvo nustatyta.

Be to, išskiriami du pagrindiniai asbesto tipai – serpentinus (priklauso chrizotilas, arba baltasis asbestas) ir amfibolus. Nors visos asbesto rūšys priskiriamos prie kancerogenų, būtent dėl chrizotilo, kuris buvo naudojamas gamyboje Lietuvoje, tebevyksta diskusijos. Pasak G.Smailytės, kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad vėžio rizika, susijusi su šio asbesto poveikiu, yra šiek tiek mažesnė.

Baltamūrė šiferio Lietuva

Pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais Naujojoje Akmenėje pradėta statyti cemento gamykla gamybą pradėjo 1952-aisiais, o dar po maždaug dešimtmečio joje pradėjo veikti asbestcemenčio gaminių (vamzdžių ir šiferio) cechas. Būtent jis aprūpino visą šalį iki šiandien gausiai išlikusiu asbestiniu šiferiu.

Asbestcemenčiai produktai buvo gaminami ir Daugėlių statybinių medžiagų kombinate. Vienintelis gamyboje naudotas asbestas buvo chrizotilas, kuris buvo gaunamas iš Uralo (Baženovsko ir Orenburgo) Rusijoje ir Džetygarinsko (Kazachija).  Per visą asbestcemenčių produktų gamybos laikotarpį buvo sunaudota beveik 600 tūkst. tonų asbesto, o daugiau nei 95 proc. asbesto gaminių sudaro šiferinė stogų danga.

Kaip pasakoja iš „Akmenės cemento“ išaugusios ir šiandien beasbestines stogų dangas gaminančios įmonės „Eternit Baltic“ technikos direktorius Arvydas Pretkelis, asbestas pasirinktas neatsitiktinai. Atmetus kenksmingumą sveikatai, tai puiki, ilgaamžė, nedegi ir atspariomis savybėmis pasižyminti medžiaga, ypač ją maišant su cemento celiulioze. Tuo metu buvo siūlomas dviejų rūšių šiferis – lietuviškas ir latviškas su didesnėmis arba mažesnėmis bangelėmis ir vienodos „suriko“ spalvos.

„Pakeisti gaminių profilį nėra labai paprasta, ir dabar šis procesas užtrunka, o tuomet, kai viskas iš esmės buvo daroma rankiniu būdu, tai buvo dar sudėtingiau. Vienodą šiferio lakštų spalvą lėmė tai, kad nebuvo ištobulintos dažymo technologijos“, – aiškina A.Pretkelis.

Sovietų okupacijos simbolis

Asbestinio šiferio gamybos pabaiga Naujojoje Akmenėje susijusi su tendencijomis Europoje, kur naudoti asbestą uždrausta 1996-aisiais. 1997 m. Naujojoje Akmenėje buvo pagamintas pirmasis beasbestinis, naujos technologijos banguotas lakštas, o paskutiniai asbestinio šiferio lakštai į prekybą paleisti 2000-aisiais.

Architekto Algimanto Kančo nuomone, sovietmečiu pastatyta baltamūrė Lietuva – silikatinių plytų namai su šiferio stogais – yra tikras sovietinės okupacijos simbolis, ne itin daug pakitęs ir per 25 nepriklausomybės metus.

„Vienas dalykas, žmonės yra apduję, antra, keitimas kainuoja pinigus – žmonės mano, kad gal geriau nieko nedaryti. Kiek yra tų silikatinių namų su šiferio stogais, už kuriuos baisiau nebent XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios namai, kuriuos pereinamaisiais metais statėsi žmonės, staiga praturtėję, veždami kokius nors pjūklus į Jugoslaviją. Kalbu apie išsigimusius, neproporcingus, dažnai nebaigtus bent trijų aukštų namus keistomis formomis, įvairiais frontonais. Pagal tipinį, pakartotinį projektą statyti sovietiniai mūrinukai bent jau iš principo yra proporcingi, tačiau jų medžiagos baisios. Jeigu žmonės juos apsišiltintų, pasikeistų stogus, tai jie visai kitaip atrodytų“, – piktinasi architektas.

Pasak architekto Gintaro Balčyčio, tai, kad šiferio stogų iki šiol gausu ne tik kaimo vietovėse, bet ir didžiuosiuose miestuose, lemia žmonių abejingumas – 50 metų gyvenantys tokioje aplinkoje žmonės jau nepastebi estetinio vaizdo ir nebejaučia poreikio jo keisti. Tačiau  problema – ne tik išvaizda, bet ir bendra tų stogų būklė, nes jie gerokai nusidėvėję ir dar neekonomiški.

Kaip pabrėžė „Veido“ kalbinti architektai, šiferio stogą Lietuvoje šiuo metu ypač populiaru keisti į pigią, čerpes imituojančią margaspalvę skardą. Taip namų stogų peizažą netikėtai paįvairina žalios, geltonos, net mėlynos spalvos. Tokios tendencijos pastebimos ir Baltarusijoje ar Rusijoje, tačiau ne Vakarų šalyse.

„Tai tikrai nėra pats tinkamiausias estetinis kelias. Jei važiuosime per Vokietiją, Prancūziją ar bet kokią kitą Vakarų šalį, matysime, kad ten namai kaimo vietovėse vienodos spalvos, todėl harmonijos yra daugiau. Gal ji paprasta, neišsiskirianti, bet tai sukuria kultūringos visuomenės įspūdį. O mes nuo seno esame patys kūrėjai, statybininkai ir mums atrodo, kad jei turėsi pilką spalvą, tai bus blogai: jei jau keisti, tai būtina išsiskirti. Mano požiūriu, tai nėra gero skonio ženklas“, – kritikuoja lietuvišką chaosą G.Balčytis.

Urbanistinės disharmonijos apstu ir kitose srityse. Įprastas provincijos, o ir didžiųjų miestų priemiesčių vaizdas – ir šalia gyvenamųjų namų chaotiškai suręsti pagalbiniai pastatai: sandėliukai, įvairios pašiūrės, malkinės, garažai, tvarteliai ar net lauko tualetai, dažniausiai pastatyti be jokio projekto, neregistruoti. Pagal įstatymus iki 50 kv. metrų ploto pastatų registruoti nereikia. Būtent tokioje aplinkoje vis dar karaliauja asbestinio šiferio stogų danga, kurios nepakeis jokios valstybės programos.

A.Kančo įsitikinimu, žmonės nesupranta, kad kurdami tokią aplinką ne tik suteršia savo sklypą, bet ir sugadina bendrą vaizdą visiems: „Važiuojame ir matome tą urbanistinę marmalynę. Kiekvienam dabar atrodo, kad jis gali viską pasidaryti pats, todėl pasidarėme savadarbė šalis, nes žmonės neadekvačiai vertina savo gebėjimus. Jeigu nereikia leidimo, tai atrodo, kad gali daryti bet kaip, net nepasiklausęs specialisto. Pavyzdžiui, kai leidiesi Vilniaus ar Kauno oro uostuose, apima šiurpas – kažkokia stogų makalynė. Ką jau kalbėti apie medžiagas – dažnai atrodo, kad jos iš šiukšlyno sutemptos ir apkaltos. Statoma net neturint brėžinių, statybų metu nusprendžiant, kaip pastatas atrodys. Taip namas išeina vienoks, ūkinis pastatas kitoks – visiškas chaosas.“

Pasak architekto, ne veltui Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui išleistoje knygoje „Neregėta Lietuva“, kurioje pateikiama šimtas įspūdingiausių šalies aerofotografijų, beveik nerasime Lietuvos miestelių – dėl šiferio stogų palikimo iš viršaus jų beveik neįmanoma patraukliai įamžinti.

Tvarkos tradicija nugenėta

Ar gali šioje srityje ką nors padaryti valstybė, mėgindama planingiau pakeisti paprastų žmonių kasdienį gyvenimą ir jo aplinką?

Pavyzdžiui, Prūsijoje buvo įprasta, kad valstybė griežtai reglamentuoja tai, kaip turi atrodyti namai ar jų aplinka. Vokiškoji miestų tradicija ir tvarka orientuota į tai, kad kasdienis kiekvieno žmogaus būstas kokiu nors būdu nepakenktų kitiems žmonės ar valstybei – nekiltų gaisrų, epidemijų, būtų tvarkingas planavimas. Todėl šiuo požiūriu Lietuvoje išsiskyrė buvusi Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas ir Suvalkija. Čia galiojo įsakymas pirtis statyti toliau nuo namų, siekiant sumažinti gaisro pavojų, statyti tualeto būdeles. Iki šiol senieji klaipėdiečiai mėgsta pabrėžti, kad jų mieste nerasite nė vieno medinio namo, – vokiečių laikais buvo draudžiama juos statyti.

Ir šiandien Vokietijoje, pasak G.Balčyčio, galioja daug apribojimų: miesteliuose aprašyta tvarka, kokios spalvos turi būti stogas, architektūra reguliuojama mažiau, bet spalvinė gama yra primetama. Tai sukuria vienodą ir kultūringą estetinį vaizdą.

„Tarpukariu buvo nemažai planingesnių mėginimų pakeisti paprastų žmonių gyvenimą, nors finansiniai valstybės pajėgumai ir nebuvo dideli. Tai buvo ir savotiška naujai susikūrusios valstybės ideologija – kurti naująją Lietuvą, kuri turėtų atrodyti visiškai kitaip nei Rusijos imperijos laikais. Buvo imamasi propagandinių priemonių. Pavyzdžiui, jei kalbama apie kaimą – kad namai net simboliškai atrodytų visiškai kitaip: šviesesni langai, kitoks planavimas, sodas, numatyta vieta virtuvei, visas pastatas išnaudojamas naudingai. Tai naujosios Lietuvos kūrimo ideologija, ateinanti su naujakuriais po žemės reformos“, – pasakoja istorikas Norbertas Černiauskas.

Pasak jo, apie tai kaip apie masinį reiškinį kalbėti sunku, tačiau tai rodė aiškią valstybės tendenciją. Nors didžioji dalis naujakurių po žemės reformos namus persikėlė iš gatvinių kaimų, bent keliasdešimt tūkstančių šeimų pasistatė naujus, modernesnius būstus. Tarpukario spaudoje nesudėtinga atrasti žemės ūkiui skirtų leidinių, kuriuose parengtos specialios publikacijos, fotografijos iš pavyzdinių naujakurių sodybų.

Kaip bendrą šalies modernizavimo krypties pavyzdį N.Černiauskas pateikia premjero Juozo Tūbelio gyvenamąjį namą Kaune, kurį net dabar galima rodyti kaip puikų modernizmo pavyzdį, nors paprastai teigiama, kad J.Tūbelis buvo labai taupus, konservatyvus politikas, kitus kritikuojantis dėl išlaidavimo kostiumams ar skrybėlėms. „Tai irgi rodo, kad net konservatyvus sluoksnis suprato, jog permainos yra reikšmingos ir naujoji Lietuva turi būti moderni. Vyravo idėja, kad lietuvis dabar išlenda iš tamsumų, iš baudžiavos, iš nepriteklių į šviesą, todėl reikia atitinkamai ir gyventi toje šviesoje“, – aiškina istorikas.

A.Kančas sako, kad šiandien estetikos lygis, palyginti su tarpukario Lietuva, yra smukęs. Tuomet net kiekvienas naujas tvartas buvo proporcingas, nubraižytas dažnai architekto ar bent jau žmogaus, turinčio techniko kvalifikaciją. Architekto manymu, pagrindinis skirtumas yra tas, kad tarpukariu buvo suformuota pagarba meistrystei: nesvarbu, ar architektas, ar plytelių klojėjas, ar turėklų montuotojas – visi dirbo savo darbą ir buvo profesionalai. Tačiau sovietinės okupacijos metais viskas buvo sumalta ir apversta aukštyn kojom: žmonės pradėjo patys lipdyti, statyti ir rekonstruoti, neliko pagarbos profesionalams, nes beveik neliko ir pačių profesionalų.

„Tai kažkoks gaivališkas lietuvių prasiveržimas: kažko neleidžia, tai padarysime viską patys. Žmonių mentalitetas stipriai pakitęs. Dabar po truputi keičiamasi, bet labai lėtai. Pavyzdžiui, kaime žmonės labai prižiūri augalus, juos karpo, tvarko, vieniems geriau pavyksta, kitiems mažiau, bet aplinka sutvarkyta, o 90 proc. namų yra baisūs. Jei bent truputį tos energijos nuo augalų pereitų prie namo, viskas pasikeistų. Bet turbūt esame žemdirbiai, ir rankos labiausiai nukreiptos į žemę“, – svarsto architektas.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva buvo sistemingai griaunama, nors kai kurie tuo metu kaime pastatyti pastatai savo funkciją atliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Pasak N.Černiausko, naujosios Lietuvos idėja buvo įvilkta į klasių kovos ir revoliucijos paradigmą ir tai, kas buvo sukurta, buvo vertinama kaip regresas, sukėlęs 1940 m. „revoliuciją“. Sisteminga miestų plėtra, kaimų suvarymas į „kolchozus“, melioracija ir vienkiemių naikinimas naujosios Lietuvos kraštovaizdį sunaikino labai greitai ir iš jo liko tik idėja ar prisiminimas.

Iš sovietinės okupacijos metų išplaukiantį urbanistinį kaimo chaosą, istoriko manymu, visų pirma lemia tuometė 60 arų sistema ir žemės trūkumas, dėl kurio žmonės bent ten jautėsi šeimininkais ir lipdė tai, ką reikėjo. Iš tos mažos žemės didelė dalis Lietuvos tuo metu sugebėjo verstis – auginti triušius, nutrijas, ridikėlius.

„Šis sandėliukų lipdymas yra sovietų palikimas. Tuo metu estetikos mažai kas žiūrėjo, viskas buvo daroma be jokių planų, kad tik efektyviau išnaudotų ir viską išspaustų iš turimos mažos valdos“, – atsidūsta N.Černiauskas.

Visa tai dabar tapo radviliškietės senjorės Emilijos ir jos likimo draugų galvos skausmu: kaip atsikratyti pilko ir dar sveikatai pavojingo sovietinio asbestinio šiferio?

Pirmąją vietą sostinės Lukiškių aikštei sutvarkyti skelbtame konkurse užėmė projektas “Ramybė”, trečiadienį pranešė konkursą rengusi Aplinkos ministerija.

Pirmąją vietą laimėjusios bendrovės “Paleko Archstudija” projekto autoriai siūlo išryškinti susiklosčiusius Lukiškių aikštės erdvės bruožus – trapecijos formą su supančiu liepų perimetru, o vidinį aikštės perimetrą išskirti naujomis liepų eilėmis. Anot jų, tai leistų sustiprinti aikštės erdvės ryšį su buvusių KGB rūmų ir Aukų gatvės memorialu, pagerinti vizualų santykį su Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Aikštę siūloma padengti akmens riedulių grindiniu. Toks grindinys būdingas daugelio šalies miestų ir miestelių aikštėms.

Valstybės reprezentacinei, memorialinei ir visuomeninei funkcijoms skiriama centrinė aikštės erdvė, kurią suptų liepų perimetras. Čia numatoma vieta Laisvės simbolio, žuvusiųjų kovotojų pagerbimo įamžinimo monumentams.

Rekreacinę funkciją atliktų žaliasis liepų žiedas ir ramiam poilsiui tinkanti šiaurinė aikštės dalis.

Atsižvelgusi į šio konkurso rezultatus ir minėtosios komisijos parengtą koncepciją, Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje meninės idėjos projekto konkursą Vyriausybės pavedimu organizuos Kultūros ministerija.

Antrąją vietą vertinimo komisija skyrė bendrovei projektui “Rėdos ratas”, trečiąją vietą – projektui “Santaka”.

Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais. Pirmosios vietos laimėtojui bus įteikta 30 tūkst. litų premija, antrosios – 20 tūkst. litų, trečiosios – 10 tūkst. litų.

Aikštės sutvarkymu besirūpinanti vyriausybinė komisija yra žadėjusi, kad Lukiškių aikštė bus sutvarkyta ir laisvės kovotojų atminimui skirtas paminklas joje bus pastatytas iki 2012 metų.

Konkursai ir diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Pirmas konkursas dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo įvyko dar 1995 metais. 2009 metais konkursą dėl aikštės suplanavimo ir simbolio “Laisvė” sukūrimo architektūrinio-meninio projekto buvo paskelbusi ir Vilniaus savivaldybė. Bet rasti vieno sprendimo nepavyko.

Lukiškių aikštė susiformavo XX amžiaus pradžioje. 1953 metais čia pastatytas paminklas rusų bolševikų lyderiui Leninui, 1991 metais jis demontuotas. Nuo to laiko aikštė nebuvo tvarkyta.

Generalinė prokuratūra pirmadienį pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl bandymų daryti įtaką Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) sprendimams. Tyrimas susijęs su Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos organizuotu pirkimu.

Įvertinęs iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) gautą medžiagą, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras įžvelgė piktnaudžiavimo ir kišimosi į valstybės tarnautojo veiklą požymių.

Anot Generalinės prokuratūros pranešimo, ikiteisminis tyrimas susijęs su STT pateikta operatyvine informacija apie galimus neteisėtus veiksmus, vykdant vienos Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos organizuotą pirkimą.

Pernai gruodį dėl patiriamo spaudimo į STT kreipėsi Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas.

Konkursą dėl daugiabučių renovavimo programos viešinimo paslaugų pirkimo buvo paskelbusi Aplinkos ministerijai pavaldi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra (BUPA).

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio rašte teigiama, kad Aplinkos ministerijos tarnautojai ne kartą kontaktavo su Ž.Plytniku dėl šio konkurso. Viešųjų pirkimų tarnyba konkurso sąlygose įžvelgė daug pažeidimų. Iškart po to Ž.Plytnikas buvo iškviestas į Aplinkos ministeriją, kuriai vadovauja Tautos prisikėlimo partijos deleguotas Gediminas Kazlauskas.

D.Kreivio teigimu, praėjusių metų lapkritį Aplinkos ministerija inicijavo dar vieną susitikimą, kuris įvyko Vyriausybės rūmuose. “Susitikime VPT pasiūlyta ieškoti sprendimų, kad nebūtų stabdomas viešojo pirkimo konkursas”, – teigiama rašte.

Premjeras Andrius Kubilius penktadienį Aplinkos ministerijos atstovų elgesį pavadino ne spaudimu, o “kietomis darbinėmis diskusijomis”.

Ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti STT pareigūnams.

Už piktnaudžiavimą ir kišimąsi į valstybės tarnautojo veiklą įstatymas atitinkamai numato griežčiausias iki ketverių ir iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.

Vienos iš keturių tradicinių partijų statusas ir aplinkos ministro portfelis po rinkimų. Tokias ambicijas deklaruoja besikurianti žaliųjų partija, kurios priešakyje – Aplinkos ministerijos valdininkai, rašo “Lietuvos žinios”.

Praėjusį darbo šeštadienį prie Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (VRAAD) pastato rikiavosi valdiški automobiliai: rinktasi į konferenciją “Žaliasis kelias – keiskimės kartu”.

Nors oficialiai deklaruojama, kad šis renginys buvo skirtas supažindinti su esama situacija žaliojoje veikloje bei drauge pamėginti atrasti galimus sprendimo būdus, išsiųsti kvietimai atskleidė po konferencijos sparnu vykusį kuriamos Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos (LŽSP) prisistatymą.

“Ši konferencija LŽSP nepaprastai svarbi – tai pirmas žingsnis į viešumą, pirmasis išbandymas prieš kovo 20 dieną planuojamą surengti LŽSP steigiamąjį suvažiavimą. Pirmąkart viešai bus pristatytos jau daugiau kaip metus gludintos pagrindinės LŽSP vertybės bei programinės nuostatos”, – rašoma konferencijos pristatyme, iki antradienio publikuotame steigiamos organizacijos interneto svetainėje.

Aplinkosaugos specialistai teigia, kad žaliųjų partiją kuria Aplinkos ministerijos (AM) tarnautojai.

Kuriamos LŽSP iniciatyvinės grupės pirmininkas – AM kuruojamo VRAAD direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas – tvirtino, kad šeštadienį vykusi konferencija neturi nieko bendro su partiniu susiėjimu.

“Tikrai nesakėme, kad tai bus partinė konferencija. Tikrai aptarėme, kad tokios nedarome – mes rinkomės žaliųjų idėjų sklaidą”, – tikino jis.

Renginį, pristatymo programoje įvardytą kaip “pirmasis LŽSP žingsnis į viešumą”, pasak J.Dautarto, organizavo “atskiri žmonės, susimetę ir užsakę kelis tūkstančius litų kainavusį renginį”: išnuomoję salę, bent anksčiau priklausiusią pačiai AM, pasirūpinę kavos pertraukėlės vaišėmis, sukvietę svečius.

Kalbas, kad būsimosios partijos kūrimui pasitarnauti galinčioje konferencijoje dalyvavo ir daugiau AM sistemos žmonių, J.Dautartas vadino netiesa. Jis tikino į renginį atėjęs, darbo šeštadienį pasiėmęs nemokamas atostogas. Daugiau AM atstovų jis esą nematęs.

“Iš AM nebuvo daug žmonių. Jeigu buvo, tai vienas du. Net negaliu pasakyti, ar tai buvo ne pietų pertrauka, kai jie buvo. Aš, pavyzdžiui, VRAAD žmonėms tiesiai pasakiau – jūs neikite, nes aš imu nemokamas atostogas, nebent per pietų pertrauką. Bet nelabai man ir rūpėjo skaičiuoti, kas yra”, – dėstė LŽSP iniciatyvinės grupės vadovas.

Anot ministerijos specialistų, būsimosios LŽSP iniciatyvinei grupei priklauso dabartinis vadovas, VRAAD direktoriaus pavaduotojas J.Dautartas, jau bandęs dalyvauti žaliųjų judėjime Zigmo Vaišvilos laikais. Tarp iniciatorių – ir Sąjūdžio metų “žalieji” Saulius Pikšrys bei Saulius Lapienis. Dar viena iniciatorė – AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento specialistė Gintarė Dubickaitė.

Anot dienraščio, su šios partijos kūrimu susijęs ir Tautos prisikėlimo partijos atstovas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Andrius Burba, buvęs tos pačios partijos deleguoto aplinkos ministro Gedimino Kazlausko patarėju.

Jis teigė nieko blogo nematantis dėl to, kad po steigiamos LŽSP sparnu buriasi AM pareigūnai.

“Tai yra tikrai geras pavyzdys, nes AM ir jai pavaldžios institucijos yra subūrusios tuos žmones, kurie labiausiai myli gamtą, myli žvėrelius, augalus. Ten tikrai dirba ne tik valstybės tarnautojai, kurie vadinami biurokratais, bet ir daug idėjinių žmonių, kurie ne dėl atlyginimo eina į darbą, bet todėl, kad nori gamtai padaryti gera. Dėl to, kad iš jų kilo ši iniciatyva, tikrai nematau nieko keista”, – aiškino buvęs ministro patarėjas.

+370 5 2058510

Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas teigia, kad šalies vadovė tebeturi priekaištų aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui.

“Dėl aplinkos ministro pono Kazlausko prezidentės kritika išlieka ta prasme, kad galbūt trūksta strateginio planavimo ir telkiančios lyderystės”, – Žinių radijui antradienį sakė prezidentės patarėjas.

Jis pripažino, kad aplinkosauga – sudėtingas sektorius, daug kas turi būti atlikta pačiose savivaldybėse.

“Sektorius iš tiesų labai sunkus, labai paliečiantis kiekvieną žmogų. Tiek renovacija galėjo mums prisidėti prie energetinės nepriklausomybės, tiek kiti klausimai, pavyzdžiui, dėl hidroelektrinių plėtros ir su tuo susijusio upių tvinkimo, dėl saugomų teritorijų, dėl kraštotvarkos planavimo. Tai iš tiesų yra sunkus sektorius, daug kas atsakingas, yra savivaldybių atsakomybė, dėl to reikia daug telkiančio darbo”, – kalbėjo patarėjas.

“Grįžtant prie atliekų, ką ir prezidentė labiausiai minėjo, yra pakankamai neaišku, kaip tos atliekos bus tvarkomos šalies mastu, ypač dėl biologiškai skaidžios atliekos. Ar mes turime viziją visos šalies mastu, ar paliekame daugiau savivaldybėms apsispręsti, ar tada bus pasiektas efektyviausias rezultatas?” – teigė N.Udrėnas.

Patarėjo teigimu, problemoms spręsti esą reikia sutelktumo, kurį privalo užtikrinti Aplinkos ministerija.

“Darbų, kuriuos reikia padaryti, yra daug, lieka poreikis susitelkti Aplinkos ministerijai”, – sakė N.Udrėnas.

Prezidentė D.Grybauskaitė anksčiau yra pareiškusi, kad G.Kazlausko vadovaujamoje ministerijoje mato “absoliutų neveiklumą” ir valdančiosioms partijoms ji siūlė svarstyti šio Vyriausybės nario galimybę dirbti toliau.

Premjeras Andrius Kubilius atsakydamas į kritiką Aplinkos ministerijai aiškino, kad už prezidentės įvardytas problemas aplinkosaugos srityje nėra atsakingas tik ministras G.Kazlauskas, o D.Grybauskaitė į tai atsakė atsakomybės reikalausianti ir iš Vyriausybės.

Didžioji dalis interpeliacijos Tautos prisikėlimo partijos deleguotam aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui jau parašyta, sako opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius.

“Praėjusią savaitę gavome atsakymus dėl Europos Sąjungos lėšų panaudojimo, kurių mums trūko, tad beliko pabaigti tekstą, trys ketvirtadaliai jo jau yra”, – pirmadienį BNS sakė A.Butkevičius.

Kada interpeliacija bus registruota Seimo posėdžių sekretoriate, A.Butkevičiaus tvirtino dar negalintis pasakyti, dėl to antradienį tarsis opozicinių frakcijų atstovai.

Seimo statutas numato, kad pateikti interpeliaciją ministrui, reikalaudami paaiškinti priimtų sprendimų motyvus, sesijos metu gali ne mažiau kaip penktadalis – tai yra 29 iš 141 – Seimo narių.

Dar sesijos pradžioje apie interpeliaciją aplinkos ministrui prabilę socialdemokratai anksčiau tvirtino, kad dėl interpeliacijos teksto užtruko, nes iš ministerijų negauna prašomų pateikti duomenų.

“Yra tekstas beveik paruoštas, bet neužbaigtas. Neatsimenu tokio atvejo man būnant Seimo nariu nuo 1996 metų, kad negaunam informacijos apie Europos Sąjunga lėšų įsisavinimą, kur atsispindėtų skaičiai, procentai, mes negalim užbaigt”, – prieš porą savaičių sakė A.Butkevičius.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui priekaištavo dėl visiško neveiklumo, sprendžiant atliekų tvarkymo ir daugiabučių renovavimo klausimus. Tuo metu premjeras Andrius Kubilius teigė, kad tai ne vieno ministro atsakomybės klausimas.

Išklausęs ministro atsakymus Seimas balsuoja, ar pritarti ministro atsakymams. Jei ministro atsakymas pripažįstamas esąs nepatenkinamas ir jam pareiškiamas nepasitikėjimas, toks nutarimo projektas gali būti priimtas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių – 71 iš 141 – balsų dauguma. Priėmus tokį nutarimą ministras privalo atsistatydinti.

Nebe pirmą kartą susikerta premjero ir prezidentės nuomonės dėl Vyriausybės kadrinės sudėties. Dabar prezidentė nevyniodama žodžių į vatą praktiškai pareiškė nepasitikėjimą aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, nes šis neįgyvendina ES direktyvų, susijusių su šiukšlių tvarkymu. Tačiau premjeras Andrius Kubilius linkęs geriau prisiimti už tai kolektyvinę Vyriausybės atsakomybę, nei aukoti ministrą. Prezidentė tokiu atveju sakosi ir pareikalausianti visos Vyriausybės atsakomybės.

Prezidentei padėti atsikratyti ministro pasišovė opozicija, žadanti imtis interpeliacijos. Tačiau G.Kazlauską iki paskutinio ginti pasiryžę jį į ministrus delegavę “prisikėlėliai”, o jis pats taip pat nemato reikalo atsistatydinti.

Prognozuoti, kaip baigsis šis “kas ką” raundas, galima nebent prisiminus ankstesnes ministrų rotacijas. Kol kas Dalia Grybauskaitė laimi sausu rezultatu. Vos išrinkta prezidente ji atsikratė finansų ministro Algirdo Šemetos, išsiųsdama jį į Europos Komisiją. A.Kubilius pasipriešino, bet nusileido. Iš karto krito socialinės apsaugos ir darbo ministerijos galva Rimantas Dagys. Šiemet sausį premjeras prarado užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, kuris posto neteko dėl aidu prezidentei nenuskambėjusios nuomonės apie CŽV kalėjimus.

Dar yra pasikeitę sveikatos apsaugos ir kultūros ministrai. Tiesa, formaliai skaičiuojama, kad pasikeitę tik trys ministrai. Donatas Jankauskas ir Ingrida Šimonytė neskaičiuojami, nes jie paskirti Vyriausybės nariais kartu su visu Ministrų kabinetu po prezidento rinkimų. Pagal Konstituciją, jei pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi pasitikrinti pasitikėjimą Seime. Tačiau šiuokart iki pavojingos ribos dar likę nemažai rezervų.

Vakar Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo pasikvietusi Aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską ir pareiškė savo nuomonę apie jo neveiklumą. Prezidentė mano, kad Aplinkos ministro darbą turėtų apsvarstyti valdančioji koalicija.

“Ministro veikla per tuos dvejus metus demonstruoja absoliutų neveiklumą. Jo darbas yra valdančiosios koalicijos atsakomybės klausimas, ir valdančioji dauguma turėtų apsvarstyti vieno iš savo ministrų darbą”, – tokią valstybės vadovės poziciją po susitikimo su aplinkos ministru G. Kazlausku išsakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. Per mažiau nei pusvalandį šalies vadovė išsakė kritišką požiūrį dėl aplinkos ministro “absoliutaus neveiklumo“ visose srityse. Tiesiogiai pasitraukti iš posto ministro G. Kazlausko prezidentė neragino, tačiau gana aiškiai teigė paliekanti šį klausimą spręsti valdančiajai koalicijai.

„Prezidentė ragina atsakomybės imtis šiandien. Po pokalbio ji konstatavo, jog reikėtų daryti viską, kas yra įmanoma. Tačiau ji užsiminė ministrui, jog jo darbas yra valdančiosios koalicijos atsakomybės klausimas ir kad valdančioji dauguma turėtų pasvarstyti savo ministro darbą“, – p. Grybauskaitės nuomonę perdavė jos Linas Balsys.

D. Grybauskaitė stagnaciją regi tokiose srityse kaip renovacija, teritorijų planavimas, miškų ūkis. Visose šitose srityse yra stagnacija. “O atliekų tvarkyme yra ir visiškas atsilikimas nuo įsipareigojimų Europos Sąjungai, ir tai gresia baudomis Lietuvai ateityje”, – konstatuoja prezidentė.

Prezidentė atkreipė ministro dėmesį, kad dėl reikalavimų nesilaikymo atliekų tvarkymo srityje kenčia ir žmonės, kurie yra priversti nuolat jausti blogą kvapą.
“Galbūt tik su trumpomis pertraukėlėmis, kai į sąvartyną atvyksta prezidentė, tuomet jie stebuklingai pranyksta”, – primindamas valstybės vadovės apsilankymą Kazokiškėse sakė L. Balsys.

Prezidentė pasigenda ir rezultatų pastatų renovacijos srityje. Valstybės vadovė nuo pat rinkimų kampanijos pradžios čia stebi sumaištį, žmonių nepasitenkinimą. L.Balsio aiškinimu, neskubėdama spręsti atliekų rūšiavimo, deginimo ir bioskaidžių atliekų atskyrimo klausimų, Lietuva mažiausiai trejais metais vėluos įgyvendinti įsipareigojimus ES, o tai gali šaliai užtraukti daugiau kaip pusės milijono eurų baudą.

Prezidentė mato problemų valstybinių miškų ūkio valdyme. Valstybės vadovė atkreipė dėmesį, kad Valstybės kontrolė yra nustačiusi ir atkreipusi ministerijos dėmesį į neefektyviai valdomą miškų ūkį, bet reformos čia nevyksta.

“Yra kažkokie projektai, koncepcijos, tačiau tuo metu, kai kaimyninės šalys jau seniai susitvarkė savo miškų valdymą, Lietuvoje viskas yra po senovei, ir miškų urėdijų darbas, ir situacija su miškais yra nepatenkinama”, – konstatuoja D. Grybauskaitė.

Tas pats, pasak valstybės vadovės, yra ir su teritorijų planavimu. “Ministras kartojo, kad yra koncepcija, tačiau kodėl ta koncepcija vis dar neįgyvendinta, atsakymo prezidentė nesulaukė”, – sakė šalies vadovės atstovas.

“Ne vien koncepcijos, tas pats teritorijų planavimas yra ne koncepcija, o parengtas ir jau išsiųstas išorės derinimui naujas įstatymo variantas. Be jokių abejonių, tokie konceptualūs sprendimai reikalauja tikrai plataus apsvarstymo su visuomene ir atima laiko. Tikrai buvo planuota po koncepcijos priėmimo tokį įstatymo variantą turėti per tris mėnesius, tačiau tikrai daug suinteresuotų pusių reiškia daug pastabų, ir tokį įstatymo variantą mes parengėme mėnesiu vėliau”, – aiškino ministras. Jo teigimu, “geriau yra išdiskutuoti, negu po to turėti nuskriaustų ar nepatenkintų visuomenės sluoksnių”. G.Kazlauskas taip pat aiškino, kad jo pirmtakai nedirbo taip, kad ES direktyvos būtų įgyvendintos, ir nepaliko jam “sudėliotų projektų”.

Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius sakė, kad Dalios Grybauskaitės kritikos sulaukusio ministro keitimo galimybė nėra svarstoma. “Aš matau problemas, kurias reikia spręsti, ir siekiame tas problemas spręsti. Tai ne ministro kartais personalijos yra problema, o problema yra pačių problemų mastas”, – sakė A.Kubilius.

Premjeras A.Kubilius sakė pripažįstantis, kad daugiabučių renovavimui suskurta sistema veikia lėtai, bet, anot premjero, ji “įsivažiuoja”. “Bendra parama šios programos įgyvendinimui ir skatinimas žmones pamatyti tos programos naudą būtų tikrai didelis ir svarbus postūmis, kad ši programa pradėtų veikti”, – sakė ministras pirmininkas.

A.Kubilius teigė negirdįs konkrečių siūlymų, kaip išjudinti įvardytų problemų sprendimą. “Jeigu kas nors galvoja, kad galima, pavyzdžiui, daugiabučių namų
renovaciją kaip nors radikaliai pakeisti, įtikinti žmones taupyti gerinant savo būstą, įtikinti, kad jie to siektų žymiai greičiau, mes tikrai priimame visus pasiūlymus, bet racionalius pasiūlymus”, – sakė premjeras.

“Vien pasakymas, kad tokia sistema yra bloga, ką mes dažnai girdime iš opozicijos, ir nepateikiama jokių konstruktyvių ir gerų pasiūlymų, kaip pasiekti, kad bent per artimiausią dešimtmetį iš tiesų didelė dalis Lietuvos daugiabučių būtų renovuota ir tam būtų sukurtas tinkamas finansinis mechanizmas, tai tokių racionalių pasiūlymų, turiu pasakyti, mes negirdime”, – teigė Vyriausybės vadovas.

Ketvirtadienio premjero A. Kubiliaus ir G. Kazlausko susitikime Aplinkos ministerija įsipareigojo per penkias dienas (iki rugsėjo 15 d.) pateikti visus reikalingus atliekų tvarkymo regioninių projektų dokumentus.

Premjeras ir ministras smulkiai aptarė Dalios Grybauskaitės Aplinkos ministerijai pareikštą kritiką. Jiedu sutarė, kad ministerija maksimaliai sparčiai spręs aplinkos tvarkymo projektų problemas ir atsakingai ruošis miškų ūkio pertvarkai. Iki spalio 1 d. Aplinkos ministerija turi išspręsti klausimą dėl pavojingų atliekų sąvartyno projekto finansavimo ir įgyvendinimo. Kitą savaitę ministras pristatys miškų urėdijų pertvarkymo strategiją.

A. Kubiliaus vadovaujamoje vadinamoje Permainų Vyriausybėje yra pasikeitę penki ministrai. Pagal Konstituciją, jei pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi pasitikrinti pasitikėjimą Seime, iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, priešingu atveju – turi atsistatydinti.

“Lietuvos rytas” praneša:

Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, atrodo, užsimojo nukirsti dar vieną galvą – aplinkos ministro Gedimino Kazlausko. Tačiau jis iš važiuojančio traukinio išlipti dar neketina, nes turi užnugarį. Prezidentės teigimu, akivaizdu, kad mažiausiai trejais metais vėluos Sąvartynų direktyvos reikalavimų dėl atliekų tvarkymo, skaidžiųjų atliekų surinkimo ir tos srities infrastruktūros sukūrimo įgyvendinimas. Lietuvai, vėluojančiai vykdyti savo įsipareigojimus, gresia baudos. Dėl to Europos Komisija gali kreiptis į Liuksemburgo teismą.

„Tas baudas mokės Lietuvos žmonės, o ne ministras, kuris tuo metu jau nebebus ministras, ir jo atsakomybę bus labai sunku nustatyti”, – priminė šalies vadovė.
Vienkartinė tokia bauda siekia 1,88 mln. litų (545 tūkst. eurų). Prezidentė atkreipė ministro dėmesį, kad nesilaikant atliekų tvarkymo reikalavimų kenčia ir žmonės, kurie yra priversti nuolat jausti blogą kvapą.”

“Ką konkrečiai daryti ministrui pasiūlė D.Grybauskaitė? Į šį klausimą jos atstovas atsakė, kad prezidentė nekuria programų, o nori matyti rezultatus. Pats G.Kazlauskas, išklausęs šalies vadovės kritiką, sakė trauktis neketinąs ir jaučiąs premjero Andriaus Kubiliaus palaikymą.

„Aš visą gyvenimą gyvenu taip, kad pradėtus darbus reikia baigti. Juo labiau kad daug kas įsukta ir pradėjo judėti į priekį, jaučiu pareigą parodyti, kad suplanuotus darbus galima padaryti laiku. Reikia prisiimti atsakomybę ir, be abejonės, sutikti su prezidentės pastabomis, kad galbūt tai galėjo būti padaryta greičiau, aktyviau. Dabar viskas suplanuota ir traukinys juda, iš važiuojančio traukinio nesiruošiu išlipti”, – kalbėjo aplinkos ministras.”

“Verslo žinios” informuoja:

“Dėmesį derėtų atkreipti ne tik į griežtą Prezidentūros retoriką, bet ir į faktą, kad pokalbis vietoj numatytos valandos tetruko pusvalandį, taigi, galima spėti, kad diskusijos nebuvo: prezidentė iškaršė kailį ministrui, o jis nelabai ką turėjo atsakyti, nors iš anksto žinojo, kad eina ne medalio pasiimti. VŽ nuomone, kartais ir personalijos yra problema, tą geriausiai parodo kad ir tai, kaip Lietuva rengėsi artėjančiai pasaulinės ekonomikos krizės bangai arba buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus malda “Rusijos krizė Lietuvos nepalies”.

Ponas Kazlauskas savo ruožtu sakė priimantis prezidentės kritiką ir ją suprantantis kaip raginimą „dirbti žymiau efektyviau, kad suplanuoti darbai būtų padaryti laiku“. Tačiau savo noru trauktis iš posto Tautos prisikėlimo partijos deleguotas ministras neketina.

„Iš važiuojančio traukinio nesirengiu išlipti“, – sakė p. Kazlauskas ir patikino turintis premjero pasitikėjimą.”

“Respublika” rašo”:

“Tautos prisikėlimo partijos į Vyriausybę deleguotas statybininkas G. Kazlauskas vakar sulaukė šalies vadovės kaltinimų krušos. Pirmieji akmenys į Aplinkos ministerijos vadovą nuskriejo dar praėjusią vasarą, kai D. Grybauskaitė lankėsi aplinkinius gyventojus smarve nuodijančiame Kazokiškių sąvartyne. Girdint ministrui G. Kazlauskui, prezidentė tuomet ironiškai pastebėjo, kad oro gaivikliai čia specialiai įrengti vien dėl jos viešnagės.

Politologas Algis Krupavičius, komentuodamas vakarykščius įvykius su G. Kazlausku, teigia, kad D. Grybauskaitė parodė aiškų signalą, kad aplinkos ministras turi trauktis iš posto.

“Dabar viskas priklauso nuo ministro pirmininko, tad jeigu A. Kubilius, nuleidęs galvą, sutiks su valstybės vadovės kritika ir pasirinks išeitį – G. Kazlausko pasitraukimą, tai ir įvyks. Ši situacija man primena ir tuometinio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko situaciją. Tuomet A. Kubilius elgėsi lygiai taip pat. Kai prezidentė pareiškė nepasitikėjimą V. Ušacku, premjeras kurį laiką jį dar gynė, kol staiga apsuko ienas į kitą pusę ir šį ministrą paaukojo. D. Grybauskaitė taip pat yra užsiminusi apie šios koalicijos plėtrą, tad aplinkos ministrui skirta kritika galbūt susijusi su aukšto posto paieška naujiems galimiems valdančiųjų partneriams. Iš kandidatų negalima išbraukti nei keistą poziciją užimančios “Tvarkos ir teisingumo” partijos, nei Darbo partijos.”

“Kauno diena” problemą apžvelgė plačiau:

“Traukiniu – per šiukšlynus”.
“Pradėtus darbus reikia baigti. Toks buvo aplinkos ministro Gedimino Kazlausko atsakymas į Prezidentės priekaištus dėl “absoliutaus neveiklumo” Aplinkos ministerijoje (AM). To paties labai norėtųsi ir tiems mokesčių mokėtojams, kurie šią ministeriją, tegu ir netiesiogiai, bet ėmė laikyti pagrindiniu vykdomosios valdžios padaliniu.

Tarp pastarųjų – gausus ir kol kas vis gausėjantis ekologiškai mąstančių ir bandančių taip pat gyventi tautiečių būrys, pradedant idėjiniais žaliaisiais, baigiant eko stilių, kaip naują mados tendenciją, suprantančiais snobais. Šie žmonės nėra politikai, jiems nerūpi, kad AM veikla apima aplinką plačiąja prasme, tačiau įrodymų dėl ministerijos impotencijos jie prisižiūri sočiai. Pvz., kiekvieną kartą, kai nagrinėja rinkoje pasirodžiusio naujo produkto pakuotę, svarsto, kuri jos dalis kurios rūšies atliekoms priklauso. Arba kai grįžę iš užsienio mūsų miestų viešosiose erdvėse bergždžiai ieško šiukšliadėžių išrūšiuotoms atliekoms.

Atliekų rūšiavimas ir panaudojimas – įvedus šiuos žodžių junginius į lietuviškų tinklalapių paiešką, pasiūloma ne viena nuoroda. Trispalviai išrūšiuotoms atliekoms skirti konteineriai – taip pat matyti ne kartą ir ne viename mieste. Regis, šiuo atžvilgiu nesame ta šalis, kurioje niekas niekada nėra girdėjęs apie modernų požiūrį į atliekas. Tačiau ne daugiau. Tai, kas pažangiosiose pasaulio valstybėse seniai tapo banalia kasdienybe, Lietuvoje vis dar yra siekiamybė.

Spalvoti konteineriai – lietuviško klimato ir žmonių sumaitoti tiek, kad patys yra tapę atliekomis. Arba naujutėlaičiai, tačiau visiškai nepraktiški: tokio dydžio angomis, pro kurias, pvz., stiklo tara telpa tik sudaužyta, o vertingiausia popierinė atlieka, kartono lakštai, – suplėšyti į nedidelius gabaliukus.

Tipiškas vaizdas Lietuvos miestų daugiabučių kiemuose – atliekų sklidini konteineriai, šalia kurių – antra tiek atliekų. O štai (ne) mitas, kad išrūšiuotos atliekos verčiamos į vieną kalną Kazokiškėse ar Lapėse. Kad ir kiek bandytų, AM atstovams itin sunkiai sekasi paneigti, kad tai, ką yra matęs ne vienas liudininkas, yra tik miražas.

Gyventojams, kurie labai stengdamiesi jau įprato rūšiuoti atliekas ir gerbti gamtą, visiškai nesvarbu, kas dėl to kaltas. Ir jie teisūs. Kad ir kas už ką būtų atsakingas, tačiau jei geros idėjos jau ne vienus metus nėra tinkamai įgyvendinamos, o Lietuva tebetrypčioja vienoje vietoje ir rizikuoja sulaukti įspūdingos baudos už įsipareigojimų ES nevykdymą, kaltas yra aukščiausią postą aplinkosaugos srityje užimantis vadovas.

Be gyventojų sąmoningumo ir ekologinio išprusimo nieko nepasieksime – šia valdininkų fraze galima atsakyti į bet kokį priekaištą. Tai per pastaruosius kelerius metus aukšti ir žemi AM atstovai puikiai išmoko. Dar jie moka kaltę suversti vietos valdžiai ir komunalininkams.

Tačiau žmonėms, kurie jau nusipirko bilietą į ekologiškos ateities traukinį, kaltų paieškos mažiausiai rūpi. Jie, sykį perlaužę savo pačių mąstymą, labiausiai norėtų, kad tą patį kuo greičiau padarytų ir AM valdininkai. Antraip iš važiuojančio traukinio, matyt, tektų išlipti ne tik dabartiniam ministrui, bet ir ne vienam jo įpėdiniui.

Tik štai problema – net ir išlipus ministrui, niekas negalės būti tikras, kad vis dar bus prasmė vargti rūšiuojant atliekas. Žmonių sąmoningumas irgi gali išsekti. Ypač, jei jis – tik mados reikalas.”

“Klaipėda” rašo:

Po apsilankymo Prezidentūroje G.Kazlauskas atvyko į Seimą ir susitiko su A.Valinsku ir aptarė savo ateitį. Apie dvi valandas už uždarų durų neformalioje aplinkoje kalbėję politikai sutarė, kad ministras bent kurį laiką liks dirbti toliau.

“Kokie sprendimai priimti? Kad reikia dirbti, įgyvendinti numatytus projektus”, – teigė G. Kazlauskas po susitikimo su TPP lyderiu. TPP lyderis su žurnalistais nekalbėjo. Su ministru A. Valinskas įsėdo į Seimo TPP frakcijos nario V. Babiliaus vairuojamą automobilį.

Per susitikimą iš A. Valinsko kabineto sklido stipriųjų gėrimų kvapas – jį politikai vėliau bandė užgožti gausiai apsipurškę kvepalais. A. Valinsko santykiai su Prezidente įtempti jau daugiau kaip metus”.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiai neatsako, ar aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas gali likti poste, tačiau ji teigia reikalausianti atsakomybės ir iš Vyriausybės, jeigu premjeras Andrius Kubilius mano, kad už Aplinkos ministerijos neveiklumą atsakingas ne tik ministras.

“Kiek girdėjau ir skaičiau pasisakymus, ypač premjero, premjeras pasisakė, kad šios problemos yra daug didesnės neva negu tiesioginė ministro atsakomybė. Tai jeigu šiukšlių tvarkymo klausimus prisiima premjeras ant Vyriausybės pečių, be abejo, tai reikalausiu atsakomybės dabar jau iš Vyriausybės”, – ketvirtadienį žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.

Trečiadienį ji Prezidentūroje susitiko su G.Kazlausku ir išsakė jam griežtos kritikos dėl neveiklumo. Valdančiosioms partijoms pasiūlyta svarstyti šio Vyriausybės nario galimybę dirbti toliau. Premjeras A.Kubilius atsakydamas į šiuos žodžius, pareiškė, už prezidentės įvardytas problemas aplinkosaugos srityje nėra atsakingas tik ministras G.Kazlauskas.

Ketvirtadienį prezidentė teigė nenorinti spekuliuoti, svarstydama, ar aplinkos ministras gali toliau dirbti poste. Ji tik pabrėžė, kad Lietuva nesugebėjo panaudoti Europos Sąjungos (ES) lėšų, numatytų atliekoms tvarkyti.

“Nenoriu spekuliuoti – matote, nematome, dirbs ar nedirbs. Tik noriu pasakyti, kad lygiai treji metai, kai Lietuva vėluoja su atliekų pertvarkymu. Iki šiol 450 mln. litų, ES skirtų tvarkyti aplinkai, nė vienas litas nėra panaudotas ir nė vienas kontraktas nepasirašytas”, – pabrėžė valstybės vadovė.

Prezidentė trečiadienį problematiškiausiomis sritimis įvardijo atliekų tvarkymą, daugiabučių renovaciją, teritorijų planavimą ir valstybinių miškų tvarkymą. A.Kubilius savo ruožtu tvirtino matąs problemas, bet tai esą “ne ministro personalijos problema, o problema yra pačių problemų mastas”.

Pats G.Kazlauskas žurnalistams sakė trauktis iš posto neketinąs.

Jį į aplinkos ministro postą yra delegavusi valdančiajai koalicijai priklausanti Tautos prisikėlimo partija. Šios lyderis Arūnas Valinskas situacijos nekomentuoja.