A.Ufarto nuotr.

Jei rengiant publikaciją dalis pašnekovų prašo jų necituoti, tai aiškus ženklas, kad tema yra klampi, o joje sukasi dideli interesai ir pinigai. Rašant apie taršos leidimus didžioji dalis pašnekovų kaip tik pageidavo likti anonimais.

Rima JANUŽYTĖ  Specialiai „Veidui“ iš Strasbūro

Idėja, pradėta įgyvendinti prieš keliolika metų, iš pirmo žvilgsnio labai graži: Europoje buvo nuspręsta kiekvieną toną CO2 įkainoti. Kitaip sakant, sumanyta, jog teršėjas turi susimokėti už tai, kad teršia. Pereinamajam laikotarpiui leista dalį išmetamų teršalų į aplinką „paleisti“ nemokamai, tą dalį nuolat mažinant. Likusieji teršalai kainuoja, tad manyta, kad kiekviena Europoje veikianti pramonės įmonė verčiau investuos į technologijas ir mažins taršą, nei mokės už taršos leidimus. Tad ir prekyba taršos leidimais šiuo požiūriu turėjo būti teigiamas dalykas: jei įmonė sugeba nepanaudoti visų jai suteiktų taršos leidimų, vadinasi, ji teršia vis mažiau. O už parduotus leidimus gautus pinigus ji, taip išeitų, investuoja į žaliąsias technologijas, dar labiau mažinančias išmetamų teršalų kiekį. Viskas taip ir būtų, jei ne vienas „bet“: iš esmės ši sistema išsikreipė ir tapo ne skatinimu mažiau teršti, o galimybe pasipelnyti. O šiuos už ačiū gautus pinigus panaudoti ne pagal paskirtį. Taršos kvotos įmonėms ir valstybėms suteikiamos atsižvelgiant į tai, kiek buvo teršiama ankstesniu laikotarpiu, t.y. už istorinę taršą. Štai čia – pirmasis kabliukas. Lietuva šiandien gauna daug daugiau kvotų, nei reikia jos pramonei: reali taršos leidimų sistemoje dalyvaujančių įmonių tarša per metus siekia apie 6,845 mln. tonų CO2 ekvivalento, o leidimų suteikta 10,052 mln. tonų. Tik kelios įmonės, tokios kaip „Achema“ ar „Mažeikių nafta“, išnaudoja visus gautus taršos leidimus ir dar yra priverstos jų papildomai įsigyti. Panaši situacija – visoje ES. Mat suteikiamų taršos leidimų kiekis apskaičiuojamas pagal ankstesnį laikotarpį, o šiuo atveju tai prieškrizinis lygis, kai pramonė išgyveno pakilimą, o kaminai rūko visu pajėgumu. Tačiau vėliau Lietuvos ir visos ES įmonių produkcijos apimtys sumažėjo, bet kvotos taip ir nebuvo perskaičiuotos. Todėl Lietuvos pramonė jų gavo tiek, kad gali sukti didžiulį verslą jas pardavinėdama. O apie taršą ir jos mažinimą galvojama bene mažiausiai. Viena vertus, įmonės gauna užtektinai kvotų. Kita vertus, net jei tų taršos leidimų kuriai pritrūksta, jų galima nusipirkti, ir labai pigiai. Tai – antrasis kabliukas.

Maklerių žaidimai

Prieš daugiau nei dešimtmetį Europoje sumanius leisti įmonėms prekiauti kvotomis nepagalvota, kad tai taps savotišku vertybiniu popieriumi, o kvotomis prekiaus net makleriai. Ir kad kvotų kaina ne visada kandžiosis. Kaip „Veidui“ teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys, makleriai įmonių taršos leidimais jau seniai prekiauja kaip vertybiniais popieriais. Tiesa, daug metų leidimų kaina kilo, tačiau praėjusių metų pabaigoje situacija pasikeitė: kaina ėmė drastiškai kristi. Teorijų, kodėl taip atsitiko, – daug. Esą kaltos kritusios naftos ar dujų kainos, neapibrėžta situacija Europoje, stagnuojanti pramonė. Tačiau iš esmės taršos leidimų pasiūla pasidarė didesnė už paklausą, ir kaina nukrito dvigubai. Palyginimui, anksčiau už vieną leidimą (toną CO2) tekdavo mokėti aštuonis eurus, dabar – vos apie keturis, o kaina, kuriai esant įmonės verčiau investuotų į žaliąsias technologijas, nei pirktų papildomų taršos leidimų, turėtų būti apie 15 eurų už leidimą. Dabar šie taršos leidimai nebeturi pirkėjo, nes pramonės įmonėms jų pakanka per akis. Skaičiuojama, kad Lietuvoje tik 3 proc. įmonių gauna mažiau taršos leidimų, nei joms reikia. Visoms kitoms (maždaug 90 įmonių) jų pakanka, o kai kurios nepanaudotus leidimus net pardavinėja. Ir ką daro su gautais pinigais – jų reikalas. Faktas, kad tie pinigai panaudojami toli gražu ne aplinkosaugos tikslams: iš jų mokami atlyginimai, dividendai, investuojama į plėtrą, o kai kuriais atvejais – sumokami įsiskolinimai tiekėjams. Viena aišku – kovos su klimato kaita požymių Lietuvos pramonės padangėje nedaug, nes 2015 m. šalies įmonių tarša buvo didesnė nei 2005 m.

Kovos su klimato kaita požymių Lietuvos pramonės padangėje nedaug, nes 2015 m. šalies įmonių tarša buvo didesnė nei 2005 m.

Valstybių su tokiu neigiamu rezultatu visoje ES yra tik dvi. Vien nuo 2005 iki 2007 m. Lietuvos įmonėms iš viso buvo suteikta per 35 mln. apyvartinių taršos leidimų, iš kurių tik šiek tiek daugiau nei puse joms prireikė padengti savo taršą. Likusius įmonės galėjo parduoti arba įkeisti. Dalis jų leidimais išties prekiavo, tačiau investicijos į gamybos žalinimą buvo vangios.Įmonėms buvo suteikta didelė laisvė disponuoti savo taršos leidimais ir už taršą atsiskaityti mažiausiomis sąnaudomis, o paprasčiausias būdas buvo nedaryti nieko. Visai kas kita, kai kalbama apie kitą taršos leidimų kategoriją. Tai leidimai, kurie padalijami ne įmonėms, o valstybėms. Ir kai taršos leidimus parduoda Lietuva, tai jau ne įmonių, o viešieji pinigai, kurie turi būti panaudojami pagal paskirtį. Toji paskirtis – kova su klimato kaita. Oficialiai tai skamba taip: „Lėšos, gautos už parduotus Lietuvai priklausančius apyvartinius taršos leidimus ir nustatytosios normos vienetus (NNV), patenka į Klimato kaitos specialiąją programą ir naudojamos projektams, kurie mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2 ir kt.) išmetimą į atmosferą.“ Bet tik nuo valstybės priklauso, kaip ji su tuo šiltnamio efektu kovoja.

Gerasis Estijos pavyzdys

Labai dažnai minimas Estijos pavyzdys: esą tai bene vienintelė Rytų Europos valstybė, už taršos leidimus gautus pinigus panaudojusi išmaniai ir pagal paskirtį. V.Auglys primena, kad šiuo atveju kalbama ne apie europinius, o apie tarptautinius, vadinamuosius Kioto taršos leidimus. „Dabar jų kaina yra tiek nukritusi, kad apie juos neverta net kalbėti. Tačiau kadaise Estija iš jų išpešė nemažai naudos. Kol jų kaina buvo didelė, Estija sugebėjo juos parduoti kompanijai „Mitsubishi“, o ši atsiskaitė ne pinigais, o 500 elektromobilių ir instaliuotomis jų įkrovimo stotelėmis“, – pasakoja ekspertas. Tiesa, V.Auglys atkreipia dėmesį, kad tai pirmieji, todėl, palyginti su šiandieniniais, netobuli elektromobiliai. Jų įkrovimo stotelės naujiems elektromobiliams taip pat esą netinka – jas reikėtų modernizuoti. Vis dėlto Estija iš šios istorijos pasidarė puikią šalies reklamą, o „Mitsubishi“ elektromobiliai ir šiandien važinėja Estijos keliais. Lietuva į šią prekybos tarptautiniais taršos leidimais rinką įšoko vėliau, tad tokio laimikio neparnešė, nors teigiama, kad už šiuos taršos leidimus gauti pinigai yra didelė paskata renovuoti mokyklas, darželius, atnaujinti viešojo transporto parką, įrengti biokuro katilus. „Pavyzdžiui, taršos leidimus iš Lietuvos pirkusi Ispanijos įmonė pageidavo, kad už šiuos pinigus būtų perkami autobusai ir statomi biokuro katilai. Tad dabar Lietuvos savivaldybėse važinėja apie 80 dujomis varomų ir 10 hibridinių autobusų, – skaičiuoja V.Auglys, – O Liuksemburgo, Japonijos kompanijų pinigai skirti mokyklų, darželių energiniam efektyvumui didinti, atsinaujinančių išteklių energetikai skatinti.“ Tiesa, lėšų už tarptautinius taršos leidimus Lietuva jau nebeturi, tačiau nuolat gauna įplaukų už parduotus europinius taršos leidimus. Bet kuriuo atveju pinigai į valstybės biudžetą nuolat kapsi – maždaug kas dvi savaites Lietuva gauna įplaukų už tarptautinėje rinkoje parduotus taršos leidimus. Dalis šių lėšų skiriama renovacijai, dalis – transporto ūkio modernizavimui ir taip toliau (žr. detalią lentelę). Šių metų skaičiai ir lėšų panaudojimas įtarimų lyg ir nekelia.Tačiau Lietuvoje jau nuskambėjo istorijos, kai už pinigus, gautus iš prekybos taršos leidimais, planuota pirkti ir tokių kovos su klimato kaita „įrankių“, kaip sraigtasparniai ar Druskininkų funikulieriai. Diskutuota, ką bendro šie projektai turi su taršos mažinimu, nors, žinoma, atsirado ne tik tokių sprendimų kritikų, bet ir gynėjų. Kad ir kaip būtų, jei yra sistema, atsiras ir jos spragų. O apie kai kurias spragas, aptiktas tik Lietuvoje, kol kas nenutuokia net sistemos sumanytoja Europos Komisija.

Biokuro stebuklai

Prekybos taršos kvotomis sistemos pradininkė yra Europa, bet šią sistemą nusižiūrėjo ir Kalifornija (JAV), Australija, kai kurios Kinijos provincijos. Tačiau galima lažintis, kad lietuviai išradingumu nurungia visus kitus. Kitose šalyse apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema daugiau mažiau veikia taip, kaip turi veikti, t.y. kaip rinkos mechanizmas, kuris skatina (esant gerai kainai) investuoti į pažangias technologijas. „Dėl tokios sistemos daug įmonių, ypač katilinių, turi naudos.

Pinigai panaudojami toli gražu ne aplinkosaugos tikslams: iš jų mokami atlyginimai, dividendai, investuojama į plėtrą, o kai kuriais atvejais – sumokami įsiskolinimai tiekėjams.

Daugiausiai – jeigu pereina prie biokuro. Biokuras laikomas nulinės taršos kuru, todėl įmonėms, kurios investavo į biokurui pritaikytas technologijas, lieka visi joms skirti leidimai“, – gerąją praktiką aiškina V.Auglys. Tačiau katilinių vadovai, girdėdami tokius gražius žodžius, ko gero, tyliai krizena. Dabar – šiek tiek pikantiškų faktų apie tokias „ekologiškas“ katilines. Skelbti savo vardo ir pavardės nenorintis pašnekovas, anksčiau dirbęs vienoje „žalioje“ katilinėje, pasakoja, kad katilinių vadovai biokurą traktuoja labai įvairiai. Pavyzdžiui, iš baldus gaminančių įmonių pusvelčiui perka baldų gamybos atliekas, o jos su ekologija neturi nieko bendro, nes tai – klijų ir faneros mišinys. Labai nuodingas, užtat pigus ir gerai dega. Tokia katilinė išlaiko nulinės taršos statusą, prekiauja taršos leidimais ir sėkmingai kūrena beveik nieko nekainuojantį kurą, nuodydama aplinkinius gyventojus. Ne vieną panašų atvejį prisimena ir biokuro gamybos įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška: „Savo akimis prieš kokius penkerius metus esu matęs, kaip tuo metu didžiausia biokuro tiekėja šilumininkams, deginantiems biokurą, atveždavo malto faneros ir klijų mišinio. O kad aplinkosaugininkai nenutvertų už pakarpos nei jos, nei pirkėjų – šilumininkų, tokį kurą įmonė gabendavo ne sostinės, o provincijos katilinėms, kur smalsių akių gerokai mažiau.“ R.Garškos teigimu, tai niekaip neįrodomi faktai, nes važtaraščiuose užfiksuojamas biokuras, tačiau tokia praktika Lietuvoje yra plačiai paplitusi. Ir ne vien iš piktos valios, bet ir dėl finansinių sunkumų. „Viena biokuro katilinė, beje, prekiaujanti taršos leidimais, buvo patekusi į labai keblią finansinę situaciją ir joks tiekėjas jai nesutiko vežti biokuro. Kad per didžiausius šalčius neužgestų gyvenvietę šildančios jos krosnys, o gyventojams nesutrūkinėtų vamzdžiai, kūrikas visą naktį degino medinius padėklus ir… padangas. Štai jums ir lietuviška ekologija“, – pasakoja R.Garška. Beje, jo minima katilinė tuo metu už parduotus taršos leidimus per metus gaudavo apie pusę milijono litų pajamų, bet šiuos pinigus panaudodavo ne su ekologija susijusiems tikslams, o skoloms ir darbuotojų atlyginimams sumokėti. Kitos biokuro katilinės, pašnekovų teigimu, pirkdavo ne tokį taršų, bet dar smardesnį kurą – kaulų miltus. Dega jie labai gerai, kainuoja labai mažai. Dėl to, pavyzdžiui, pigiu šildymu pagarsėjusioje Tauragėje žmonės negalėdavo atsistebėti, kodėl „biokuras“ taip dvokia. Iš esmės tai tik keli pavyzdžiai, kad taršos leidimų sistema ne visada veikia taip, kaip tikėtasi. O Lietuvoje – dar ir gerokai blogiau nei kitose ES šalyse.

Nebesiderėtų taip uoliai

Kaip jau minėta, vien nuo 2005 iki 2007 m. Lietuvos įmonėms iš viso buvo suteikta per 35 mln. apyvartinių taršos leidimų, iš kurių tik šiek tiek daugiau nei puse joms prireikė padengti savo taršą. Likusius įmonės galėjo parduoti arba įkeisti. Dalis jų leidimais išties prekiavo, tačiau investicijos į gamybos žalinimą, kuris būtų palengvinęs taršos leidimų įsipareigojimų naštą kitais prekybos laikotarpiais iki ir po 2012 m., buvo vangios.Lietuvos vardu derybose dėl taršos leidimų dalyvavęs Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius savo socialinio tinklo paskyroje viešai prisipažįsta klaidingai manęs, kad didesnis taršos leidimų kiekis reiškia daugiau pastangų kovoti su klimato kaita. Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuva – viena iš dviejų ES šalių, kuriose tarša 2015 m. buvo didesnė nei 2005 m. Ir prie to prisidėjo būtent „geroji“ taršos leidimų sistema. „Dalyvavau derybose su Europos Komisija, – rašo M.Nagevičius. – Man tiek Aplinkos ministerijos, tiek Ūkio ministerijos keliamas tikslas buvo įrodyti kiek galima didesnį nemokamų aplinkos taršos leidimų (ATL) kiekį Lietuvai. Aš dirbau kaip profesionalas, argumentavau augančia ekonomika, uždaroma Ignalinos AE, didėjančiu elektros poreikiu, problemomis dėl elektros importo iš Rusijos. Net ekonominiais sunkumais vartotojus apkrauti papildomomis sąnaudomis. Jokios žaliųjų visuomenininkų opozicijos Lietuvoje tuo metu nebuvo, nežinau – gal nesuprato apie ką tai…Kas išėjo? 2005–2007 m. Lietuvos įmonės nemokamai gavo kur kas daugiau taršos leidimų, nei realiai išmetė tonų CO2. Panašiai, tik mažesniu mastu, įvyko ir 2008–2012 m. Įmonės ATL perteklių, kurį pardavinėjo rinkoje, pradėjo laikyti vos ne ES paramos forma. Ir labai nedaug tų lėšų, gautų pardavus ATL, kas nors naudojo tolesniam CO2 emisijų mažinimui, investuojant gautus pinigus į taršos mažinimą. O kam? Juk tai atrodė ilgam. Kaip mūsų narystė ES. Panašūs derybininkai dirbo, matyt, visose ES valstybėse, ypač Rytų Europoje. Atsitiko taip, kad norinčiųjų ATL parduoti Europoje atsirado kur kas daugiau nei pirkėjų, priverstų ATL pirkti. Krito ATL kaina Europos rinkoje. Pasidarė taip, kad investuoti į CO2 mažinimą, norint išvengti ATL pirkimo ar padidinti ATL pardavimą, neapsimoka…Ir tik nuo 2013 m. Lietuvos įmonės pagaliau gavo mažiau ATL, nei realiai išmetė CO2. Lietuvoje atsirado ir tų, kurie buvo priversti ATL pirkti. Tai iš pradžių buvo šokas įmonėms, „Akmenės cemento“ direktorius dar dabar su manim nesišneka. Bet žala buvo padaryta didelė. Per 2005–2015 m. Lietuvos įmonėms padalinta 11,3 mln. ATL daugiau, nei įmonės išmetė tonų CO2. Panaši situacija daugelyje ES šalių. Dabar tas perteklius kiekvienais metais mažėja, bet jis dar didelis. Beje, Lietuva yra viena iš dviejų valstybių, kuriose 2015 m. įmonės, dalyvaujančios ATL prekybos sistemoje, išmetė daugiau tonų CO2 nei 2005 m. Aišku, reikia įvertinti, kad ATL prekybos sistema kiek išsiplėtė, į ją buvo įtraukta daugiau įmonių. Bet visose kitose ES valstybėse žaidimo taisyklės keitėsi analogiškai, o CO2 emisijos ten mažėjo… ATL sistema nepakankamai motyvavo įmones mažinti CO2 emisijas, o kitų motyvacinių sistemų investuoti į CO2 mažinimą Lietuvoje, matyt, buvo mažiau nei kitose ES valstybėse.Žinote, kas blogiausia? Blogiausia, kad tuo ATL didesnio kiekio kaulijimu mes sugadinom tikrai gerą idėją. Aš ir dabar manau, kad liberali sistema yra kur kas efektyvesnė, nei reikalavimai kiekvienai įmonei atskirai tam tikru procentu sumažinti CO2 emisijas. Jei įmonei yra labai brangu sumažinti CO2 emisijas, nes nėra gerų galimybių, ji gali sumokėti už ATL įmonėms, kuriose už gautus pinigus CO2 emisijas galima sumažinti kur kas labiau. Taip išeina, kad bendras ES tikslas pasiekiamas mažiausiais galimais kaštais. Su rinkos pagalba. Visa tai taip, jei bendras paskirstytų ATL kiekis nebūtų tiek per didelis…“M.Nagevičius sako, kad dabar elgtųsi kitaip – nebebūtų toks uolus derybininkas. Gal tada Lietuva negautų tokio taršos leidimų pertekliaus, o tai valstybei galiausiai išeitų į naudą. Ne finansinę, žinoma.

Europa imsis permainų?

Prekybos taršos leidimais sistema sugedusia vadinama ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šį mėnesį Europos Parlamentas sutarė, kad nuo 2020 m. prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema turi keistis. Europarlamentarai ragina peržiūrėti dabar galiojančias taisykles ir sukurti naują taršos leidimų paskirstymo modelį, kuris būtų paremtas ne praeities tarša, o realia, „einamąja“. Europos klimato veiksmų tinklo ekspertas Damienas Morrisas ragina imtis drastiškų veiksmų ir padaryti viską, kad valstybės nebegautų taršos leidimų pertekliaus. Skaičiuojama, kad jei taršos leidimai su mažėjimo tendencija būtų apskaičiuojami pagal realią to meto taršą, tai leistų 300 mln. tonų sumažinti taršos leidimų perteklių Europos mastu. Na, o kol kas situaciją mėginama gelbėti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, išimant iš rinkos dalį leidimų – juos atidedant arba, kitaip sakant, padedant „į rezervą“. „Vis dėlto per daug drastiškų priemonių imtis vengiama, nes reikia galvoti ir apie grėsmę, kad CO2 nutekėjimui „jautrios“ (taršios – red. past.) įmonės gali iškelti savo gamybą į kitas šalis, kur aplinkosaugos reikalavimai nebus tokie griežti. Pavyzdžiui, į Baltarusiją“, – sako V.Auglys. Tad paradoksas, bet taršiausioms įmonėms (pavyzdžiui, chemijos, stiklo, elektros energijos gamybos įmonėms) netgi pridedama nemokamų taršos leidimų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Jau šį savaitgalį – akcija  „Darom“. Pateikiame svarbiausius “Darom” skaičius.

Balandžio 23 d. 10 val.

Tada visoje Lietuvoje prasidės aplinkos tvarkymo akcija „Darom“, kurios tikslas – renkant atliekas sutvarkyti problemines, bendrai naudojamas erdves (dažyti suoliukus, sodinti augalus, panaudoti antrines žaliavas), mažinti oro taršą.

2008 m.

Šiais metais „Darom“ Lietuvoje vyko pirmą kartą.

1 mln. 100 tūkst.

Tiek žmonių per 8-erius metus jau dalyvavo akcijoje „Darom“.

35 tūkst. tonų

Tiek atliekų jau surinko „Darom“ dalyviai.

10 mln. eurų

Tiek pinigų valstybei padėjo sutaupyti „Darom“ judėjimas.

250 tūkst.

Tiek savanorių susirinko į akciją „Darom“ 2015 m.

100

Tiek vandens telkinių visoje Lietuvoje išvalyta per 2015 m. akciją „Darom“.

100

Tiek šalių vienija pasaulinė organizacija „Darom“. Pirmą kartą šimte pasaulio valstybių ši akcija surengta 2012-aisiais.

2013 m.

Tada pasaulinį judėjimą „Let‘s do it world“ pripažino Jungtinės Tautos.

Shutterstock

Aplinkosauga. Gamtosaugininkai daliai lietuvių būdingą buitinių atliekų deginimą vadina sovietmečio palikimu ir primena, kad už tai gresia nemenkos baudos.

Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vadovo Gedimino Markausko teigimu, vien per šiuos metus Lietuvoje užregistruoti 245 pranešimai apie atliekų, 34 – apie pernykštės žolės deginimą, 147 – apie netinkamą atliekų tvarkymą, o 119 – apie aplinkos oro taršą.

Atsakyti, kodėl daliai lietuvių deginti atliekas atrodo savaime suprantama ir patrauklu, gamtosaugininkai ir ekologai bando jau ne vienus metus ir daro prielaidą, kad tai nuo sovietinių laikų besitęsianti tradicija.

Pagal aplinkosaugos reikalavimus, miestuose ir miesteliuose lapų ir kitų žaliųjų atliekų deginti negalima. Žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, kurių žemėje nesilaikoma šių reikalavimų, taip pat kiti asmenys, nesilaikantys šių reikalavimų, baudžiami Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Aplinkai ir žmogui kenksmingų atliekų deginimas įprastai pažeidžia aplinkos apsaugos reikalavimus ir užtraukia piliečiams baudą nuo 28 iki 57 eurų, o sausos žolės, nendrių ir kitų daržininkystės atliekų deginimas nesilaikant gamtosaugos reikalavimų gresia bauda nuo 57 iki 189 eurų. Tačiau net ir tai piromanijos dvasios turinčių lietuvių neatbaido. „Neapgalvotu savo elgesiu žmonės sukelia oro taršą, grėsmę augmenijai ir gyvūnijai bei augančių vaikų organizmui“, – įspėja Aplinkos ministerijos Aplinkos oro skyriaus vyr. specialistas Eugenijus Leonavičius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Aplinkos ir darbo medicinos katedros vedėja prof. Rūta Ustinavičienė atkreipia dėmesį, kad, tarkime, plastikas degdamas išskiria nuodingas medžiagas, kurios nusėda ant vaiskrūmių, o vėliau netiesioginiu būdu patenka ir į žmogaus organizmą. „Kancerogenai – patvarios ir aplinkoje praktiškai neskylančios medžiagos. Nusėdusios dirvožemio paviršiuje jos plinta vadinamosiose mitybos grandinėse: iš dirvožemio pereina į augalus, iš jų – į gyvūnų ar žmonių organizmą ir sukelia nemažai problemų. Vieniems silpnėja reprodukcinės sistemos veikla, kitiems vystosi įvairūs hormoninės aplinkos sutrikimai, prastėja imuninės sistemos veikla, o tai gali lemti ir onkologinių ligų vystymąsi. Išsiskyrę ir ilgam žmogaus organizme nusėdantys sunkieji metalai itin toksiški inkstams, taigi žmogaus sveikatai daromas neigiamas poveikis įvairiomis prasmėmis.“

Taigi į laužavietę neturėtų patekti dažytos medienos, tetrapakų, dažų ir tepalų skardinių, senų drabužių kt. Liepsnojant šioms žaliavoms į orą išsiskiria daugybė mūsų sveikatai pavojingų medžiagų. Atrodytų, Lietuvoje netrūksta atliekų kompostavimo aikštelių (vien Vilniuje jų yra šešios), tereikia surinkti ir nuvežti. Bet dažnai gyventojams pritrūksta arba laiko, arba noro.

Sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, kad ypač pavojinga deginti gumą, užterštą  medieną, senus baldus ir cheminėmis medžiagomis suterštus audinius. Deginant gumą į aplinką išsiskiria daug sieros junginių, kurie gali būti pražūtingi lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemų ligomis sergantiems žmonėms: sieros dioksidas sukelia kvėpavimo takų gleivinių pabrinkimą, o didelės koncentracijos gali išprovokuoti specifinį gerklų raumenų spazmą, tada žmogus dūsta, sutrinka širdies veikla.

Gamtosaugininkų teigimu, žmonės gana dažnai nežino, kad deginamų atliekų kiekis negali būti didesnis nei penki kubiniai metrai. Jei ketinate deginti didesnę krūvą, apie tai iš anksto būtina pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Taip pat negalima padegti ražienų, nenupjautos ar nesurinktos žolės, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų, į laužus mesti buities ar gamybos atliekų. Tik tuo atveju, kai surinktų atliekų nėra galimybių kompostuoti ar kitaip panaudoti, leidžiama deginti ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų, 100 m nuo miško, aukštapelkės ar durpingos vietos. Deginimas vėlgi turi būti nuolat stebimas, o jį baigus dar smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ir pan.

Kaip mini „Veido“ kalbintas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Lukas Andronavičius, vis daugiau gyventojų atranda antrus metus veikiančias atliekų surinkimo aikšteles ir jomis naudojasi. Pats pikas pastebimas balandį, kai keičiamos automobilių padangos, švarinamasi namuose. „Situacija palengva gerėja, einame vakarietišku keliu: žmonės vis daugiau rūšiuoja, vis mažiau degina. Gal tik individualių namų savininkai šio įpročio dar neatsisakė, bet juk ir jie galėtų turėti puikų kompostą iš rudenį nukritusių lapų, nupjautos ir sugrėbtos žolės“, – teigia L.Andronavičius.

Vis dėlto šiuo metu veikiančių aikštelių bent jau Vilniaus mieste mažoka. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Mindaugas Povilauskas, pagal strateginį atliekų tvarkymo planą viena aikštelė turėtų būti įrengiama 50 tūkst. gyventojų. Taigi vien Vilniuje jų reikėtų apie 12–13, deja, šiandien teturime pusę tiek.

Kitas dalykas – šių aikštelių darbo laikas. Jei sumanėte atvežti buitines atliekas sekmadienį ar pirmadienį, liksite nieko nepešę. Kai kurie lietuviai tai sprendžia paprasčiausiu būdu – palikdami savo „bagažą“ tiesiog šalia aikštelių. Bet, matyt, tai nėra geriausias sprendimas, juolab atsiranda dingstis deginti kenksmingas atliekas savo namų teritorijoje.

Taigi kaip elgtis, jei kaimynai nėra sąmoningi ir sukalbami asmenys, o tai, kas atliko po remonto, verčia į netoliese sukurtą laužą? Tuomet, kaip siūlo aplinkos apsaugos specialistai, lieka vienintelis kelias – informuoti apie jų veiklą gamtosaugos ar priešgaisrinės tarnybos specialistus. Šie panašiai per pusvalandį nuo jūsų skambučio atsiųs arčiau probleminės vietos esantį pareigūną.

Ne kartą kaimynų kenksmingais laužo dūmais nuodyti asmenys tvirtina, kad su sunkumais dažniausiai susiduriama po darbo valandų ir savaitgaliais, kai gamtosaugos inspektoriai nepasiekiami. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai patikina: skambindamas bendruoju pagalbos telefonu žmogus nepaliekamas likimo valiai.

Lietuvoje jau kelinti metai populiarėja neetatinių gamtos inspektorių tradicija. Jais tapti raginami sąmoningi ir Lietuvos gamtai neabejingi asmenys. Tvarka nesudėtinga: pateikęs prašymą ir išsilaikęs egzaminus tampate neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi ir turite galimybę surašyti protokolą, kuriame fiksuojami aplinkinių padaryti pažeidimai. Tokiu būdu aktyviai prisidedate prie gamtos saugojimo.

Kaip yra minėjęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, vien šiais metais neetatinių gamtos inspektorių pajėgos pasipildė 600 asmenų, todėl net ir atokiausiame rajone neturėtų pritrūkti budinčių pareigūnų. Vien praėjusiais metais 522 neetatiniai aplinkos inspektoriai savarankiškai išaiškino 602 pažeidimus, o dirbdami su Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos inspektoriais atskleidė 3041 pažeidimą, iš kurių 233 buvo šiurkštūs.

Apie didėjantį gyventojų sąmoningumą byloja ne tik gausėjančios gamtos inspektorių pajėgos, bet ir gerokai ūgtelėjęs žmonių skundų skaičius. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas M.Povilauskas, gyventojai, pastebėję dūmais ar kuo kitu teršiamą aplinką, nebepraeina pro šalį, taigi pranešimų nemažėja. Pokyčiai akivaizdūs ir mūsų pakelėse – jau mažai kur pamatysi besimėtančius plastiko butelius, kiekvienais metais vis labiau pasiteisina miestų savivaldybių įrengtos specialios žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės.

Apibendrindama šalyje susiklosčiusią gamtos apsaugos padėtį R.Ustinavičienė svarsto, kad ji nulemta susiklosčiusių ekonominių aplinkybių. Tai, pasak profesorės, paaiškina, kodėl neturtingesnių visuomenės sluoksnių atstovai vis dar naudoja buities atliekas kaip įprastinį kurą. Skirtumas tas, kad kai tuo užsiima atliekų utilizavimo įmonės, aplinka būna teršiama nepalyginti mažiau, nei gyventojams pleškinant kenksmingas atliekas savo krosnyse ar laužavietėse.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius habil. dr. Audrius Maruška

VEIDAS: Ar yra galimybių padėti kancerogenais užterštai dirvai?

A.M.: Pagelbėti dirvožemiui galima užsėjus jį raudonaisiais ar baltaisiais dobilais, apsodinus miglėmis ir kitais žoliniais augalais, kurie dirvožemio valymo darbą atlieka gana efektyviai. Dėl išsivysčiusios šaknų sistemos tam itin tinka tuopos ir karklai (teršalus naikina ir sunkiuosius metalus iš dirvos gerai šalina ir kiti sumedėję augalai). Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad tam tinka ir dekoratyvinė augmenija, kaip pavyzdį galiu paminėti serenčius, kuriuos jau mūsų močiutės augino savo namų darželiuose.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis, jei sodybos derlius tik užaugęs, o šalia gyvenantis kaimynas aprūkė jį lauže degindamas plastiką, gumą ar kitokias žalingas buitines atliekas?

A.M.: Kūrenamas laužas tampa kenksmingas, jei jame dega ne mediena, o aplinkai ir žmogui kenksmingos medžiagos (šiukšlės, sudarytos iš įvairių plastmasių, chloro junginių ir pan.). Tuomet į aplinką išsiskiria daug nuodingų junginių, kurie su dūmais išsklaidomi artimiausioje aplinkoje. Tokioje vietoje augusias daržoves reikėtų ištirti sertifikuotose laboratorijose. Jei buitinės atliekos degintos kartą, gal augmenija smarkiai ir nebus užteršta, tačiau jei tai kartojasi nuolatos, tikėtina, kad gali būti viršytos leistinos taršos normos: tokių žalumynų valgyti nereikėtų.

VEIDAS: Kokia skandinavų atliekų tvarkymo praktika?

A.M.: Tarkime, Švedijoje yra keletas firmų, kurios užsiima vėžį sukeliančių atliekų, tokių kaip kreozotu įmirkytų pabėgių, nukenksminimu. Priėmę atliekas iš tokių šalių, kaip Italija ar Šveicarija, degina jas atitinkamomis sąlygomis. Tačiau ten susiduriama su kita problema – po šio proceso likę pelenai yra kenksmingi, taigi tenka juos laidoti, o tai nėra pigus malonumas (1 tonos sudeginimas atsieina 200 eurų).

VEIDAS: Minite, kad vienas efektyviausių kovos su kancerogenais būdų šiandien yra tam tikros grybų rūšys, galinčios išvalyti dirvožemį. Papasakokite apie tai plačiau.

A.M.: Mūsų technologijos prototipas leidžia naudoti pakopinį kenksmingų junginių utilizavimą: pirmiausia panaudojame grybus, vėliau sodiname augalus, kurie šį darbą pabaigia. Lietuvoje augančių grybų galimybės iki šiol mažai tyrinėtos. Tačiau mūsų atliktas tyrimas leido sukurti atskirą technologijos modelį, kaip gyvosios aplinkos organizmai gali suskaidyti kenksmingus teršalus. Nustatėme, kad stipriausiai kancerogenus veikė baltojo puvinio grybai: baltasis dantenis, kamščiapintė apdegėlė, karališkoji ir gluosninė kreivabudė. Taigi, apsėjus pabėgius reikiamais grybais, šie ima dirbti savo darbą – naikinti kenksmingas medžiagas. Per pusantro mėnesio grybiena sunaikina apie 70 proc. kenksmingų medžiagų, o likusia dalimi pasirūpina augalai, pasodinti ant kompostu virtusių grybų apdorotų pabėgių.

Pastarųjų metų šalies gaisrų statistika

Metai

Užregistruota gaisrų atvirose teritorijose

Nudegęs plotas (ha)

Skirta baudų (Lt)

Padaryta žala (Lt)

2012

71

49,14

2100

4905,1

2013

28

27

2400

4725

2014

54

18,6

5900

3150

Šaltinis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, 2015 m.

Aplinkosaugininkams iš saugomų teritorijų išgujus žmones, baigia sunykti ir tai, kas saugoma: parkuose ir draustiniuose sumažėjo augalų rūšių, todėl nebeatskrenda saugomi paukščiai, nebeneršia žuvys, sumažėjo žvėrių.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė pripažino, kad padėtis saugomose teritorijose iš tiesų yra dramatiška. Todėl jau penkių draustinių ir regioninių parkų direkcijos priėmė sprendimus vėl leisti žmonėms ūkininkauti: ganyti, šienauti pievas, valyti upių ir ežerų pakrantes. “Iš tiesų ūkininkavimas – būtina ekosistemos išlikimo sąlyga, o jei neganoma, tuomet būtina nušienauti”, – netikėtai prakalbo R.Baškytė.
Tiesa, seniesiems gyventojams negrąžinant turėtų jų žemių, po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbtų saugomomis teritorijomis, arba iš tų teritorijų išgujus senuosius gyventojus, dabar nebėra kam ūkininkauti. Tad aplinkosaugininkai už ES bei valstybės biudžeto lėšas perka retus galvijus ir atiduoda ūkininkams neatlygintinai naudotis arba dar ir primoka, kad tik šie nuganytų nykstančias pievas. Vieno tokio gamtotvarkinio projekto vertė vidutiniškiai siekia beveik 3 mln. Lt.

Nešienaujamos Žuvinto pakrantės užpelkijo
Dėl draudimo ūkininkauti dar sovietmečiu įsteigtoje pirmojoje saugomoje teritorijoje – Žuvinto ežero pakrantėse – nuo maždaug 1980-ųjų ežeras pradėjo sparčiai seklėti, apaugti nendrėmis, švendrėmis, vilkdalgiais, krūmais, kol tapo visiškai nebepasiekiamas šienaujančiai technikai, o čia saugomi paukščiai pradėjo nykti.
Tad prieš penkerius metus rezervato aplinkosaugininkai sudarė sutartį su vietos ūkininkais, kad šie mainais už Žuvinto pakrančių pievų nuganymą neatlygintinai gaus mėsinių galvijų bandą. Iš viso buvo nupirkta penkiolikos fordų veislės karvių ir jaučių banda. Vienas toks galvijas atsiėjo 3 tūkst. Lt. Šiandien ši banda išaugo iki 75 vienetų.
“Šių apylinkių žmonės, grįžę į Žuvintą, sako, kad šiandien ežeras toks, koks buvo ir jų jaunystės laikais: atsivėrė pakrantės, mat šios veislės galvijai ėda ne tik nendres, o ir graužia krūmus. Ir tai labai į naudą mūsų ežerui. Aišku, dar negalime sakyti, kad visa ekosistema grįžo į ankstesnę padėtį, bet akivaizdu tai, jog grįžta įprastinės šiam kraštui pievų ir vandens paukščių rūšys, vėl neršia žuvys, veisiasi varliagyviai”, – pasakoja Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Jis pabrėžia, kad Žuvinto pakrantėse gyvenę žmonės šienaudavo, kol tai uždraudė sovietiniai gamtosaugininkai. “Bet sustabdžius ūkinę veiklą, prasidėjo pokyčiai – žolės ir krūmai ežerui kenkė kur kas labiau nei galvijai. Neganant pievų, pakrančių, ima keistis paukščių buveinės”, – teigia A.Pranaitis.
Šiemet Žuvinto biosferos draustinio sutartis su ūkininkais baigsis, bet direkcija planuoja ją pratęsti dar penkeriems metams.

Šienavimas neduoda tokios naudos kaip ganymas
Kolegos iš Dzūkijos tapo pavyzdžiu Kauno marių regioninio parko (KMRP) direkcijai. Kauniškiai, kaip pasakoja parko direktorė Nijolė Eidukaitienė, prieš keletą metų nupirko penkiolikos avių bandą ir su ūkininku sudarė Paukščių salos ganymo paslaugų sutartį.
Tiesa, prieš tai direkcija, pasinaudojusi ES pinigais, iškirto salos teritoriją okupavusius menkaverčius krūmus ir medžius. “Bet teritorijos nuganymas ne tik atsieina apie penkiskart pigiau nei jos šienavimas ir iškirtimas, o ir yra efektyvesnis”, – paaiškina N.Eidukaitienė.
Tiesa, kritikos, kaip pasakoja KMRP biologas Giedrius Vaivilavičius, esą gyvuliai nieko gero ekosistemai neduoda ir toliau apstu. “Bet iš tikrųjų skirtingos gyvulių rūšys formuoja skirtingas buveines. Tarkime, karvės ėda žolę ir palieka kupstus, kurie reikalingi pievinių paukščių buveinėms, avys ėda nepalikdamos kupstų, ištrypia pakrantes, tad čia atklysta vandens paukščiai. O ten, kur gyvulys įmina pėdą ir dar nusišlapina, randasi įvairių augalų buveinių, – aiškina G.Vaivilavičius ir priduria: – Biologiniai įvairovei išlikti reikalingi natūralūs gamtos trikdžiai. Joks dalgis ar žoliapjovė nepadarys to, ką ekosistemai duoda ganymas. Dalgis pjauna viską nesirinkdamas, o gyvuliai augalus užuodžia selektyviai ir renkasi, ką ėsti, ko ne. Todėl tradicinė ūkinė veikla saugomose teritorijose yra būtina.”
KMRP biologas yra pastebėjęs, kad Paukščių saloje apgyvendinus avis čia lankytis pradėjo tos retos paukščių rūšys, kurios buvo bepranykstančios, be to, vėl pradėjo želti gegužraibinių augalų rūšys. “Tačiau visa ši teritorija buvo be galo užleista, tad reikia laiko – nuo penkerių iki dešimties metų, kad būtų konstatuojami akivaizdūs pagerėjimo ženklai”, – baigia G.Vaivilavičius.
Beje, N.Eidukaitienė apgailestavo, kad ūkininkas, ganęs avis Paukščių saloje, gyvena gerokai toliau nuo jos, tad vagys prieš kurį laiką išvogė avis ir ūkininkas nebenori užsiimti šia veikla.
Pajūrio regioninio parko direkcija su partneriais pasinaudojo ES lėšomis ir taip pat su vienu ūkininkų sudarė sutartį saugomoje teritorijoje ganyti dvidešimties avių bandą. Tiesa, daugiau kaip pusę avių išpjovė šunys arba vilkai. Bet, kaip sakė parko direktorius Darius Nicius, ganymas atsieina nepalyginti pigiau nei smėlingų pievų šienavimas ar krūmų kirtimas, tad jie ir toliau laikosi nuostatos skatinti ganymą. “Mokslininkai, atlikę studiją Pajūrio regioniniame parke, pastebėjo, kad nešienaujant retų smėlio pievų jos pradėjo nykti: jei išnyksta vienas augalas, paskui jį nyksta ir kiti, galiausiai mažėja perinčių paukščių, vabzdžių”, – paaiškino D.Nicius.

Saugomos teritorijos pievose nebeauga net čiobreliai
Ką daryti, kad vėl atsigautų nuo žmonių pastaraisiais dešimtmečiais gamtosaugininkų saugotos teritorijos, svarsto ir Kurtuvėnų, taip pat Salantų regioninių parkų direkcijos. Ir vieni, ir kiti šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje planuoja įsigyti mėsinių galvijų bandas.
Kurtuvėnų regioninio parko ekologė Irma Jazdauskaitė teigė, kad ekosistemai stabilizuoti ir pagerinti jie veikiausiai pirksią dešimties mėsinių galvijų bandą arba dar ir laukinių arklių. Tiesa, neaišku, kokių veislių, mat vieni ėda arba nugraužia vienus augalus, kiti – kitus.
“Vėl ūkininkauti mūsų parką apimančiame Dubysos slėnyje yra būtina, nes nebeganant sumažėjo pievų augalų, o ir pačių pievų struktūra visiškai pasikeitė. Šiandien mūsų pievose neberasi jau ne tik lipikų, šilokų, gegužraibinių augalų, o ir čiobreliai nebeauga, beliko tik vingiorykštės, dilgėlės, usnys, builiai ir plintantys invaziniai augalai”, – dramatišką saugomos Kurtuvėnų regioninio parko teritorijos padėtį nupasakoja ekologas Vidmantas Lopeta.
Jo pastebėjimu, įprastai viename šių pievų kvadratiniame metre augdavo apie keturiasdešimt augalų rūšių, o pastaraisiais metais, deja, liko vos keletas atspariausių.
Be to, sumažėjus augalų, pastebimas ir retų į Raudonąją knygą įrašytų drugelių nykimas, nebeperi ir visame areale nykstančios, bet Kurtuvėnų regioniniame parke anksčiau perėdavusios griežlės. Mat neganomose ir nešienaujamose pievose susipina jų kojos. Galiausiai dėl užkrūmijusių upių ir upelių pakrančių mažiau įšyla Dubysos vanduo, tad nebeatplaukia neršti žuvys.
Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus pasakojo, kad jie kartu su Kretingos miškų urėdija yra laimėję 2,1 mln. Lt vertės ES projektą Šauklių riedulyno ekosistemai gelbėti. Ši teritorija savo kraštovaizdžiu primena tundrą, bet žmonėms neleidžiant ūkininkauti šalia kadagių suvešėjo menkaverčių augalų, tad mažėja į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų, tokių kaip gegūnės, vyriškosios gegužraibės, žalsvažiedės blandės, taip pat saugomų vabzdžių bei paukščių, tokių kaip tetervinai ar paprastosios medšarkės.
“Teritorijos šienavimas ar krūmų kirtimas neduoda tokio teigiamo ir ilgalaikio rezultato kaip kad ganymas. Tad mes pirksime dvidešimties muflonų veislės mėsinių galvijų bandą”, – pasakojo M.Šečkus.

Būtina mokytis iš blogų pavyzdžių
Kalbintų draustinių ir regioninių parkų atstovai nevynioja žodžių į vatą ir pripažįsta, kad pastarųjų metų jų politika davė atvirkštinį rezultatą, tad iš klaidų turi būti nedelsiant pasimokyta.
“Aplinkosaugininkų reikalavimai neūkininkauti upių, ežerų pakrantėse arba vandens telkinių apsaugos zonose yra ne tik nelogiški, bet dar ir padarė atvirkštinį poveikį”, – teigia biologas G.Vaivilavičius.
“Su vandens telkinių pakrančių švarinimo draudimais gerokai perlenkta lazda, – atitaria A.Pranaitis. – Tarpukariu ežerai buvo atviri, o dabar per krūmų juostas nebegali nieko įžiūrėti. Iš tikrųjų ekosistemai pakrantės yra labai svarbios. Joms užaugus nendrėmis, viksvomis, krūmais, nebeatplaukia neršti lydekos, sumažėjo ir varliagyvių, kai kuriems paukščiams nebėra kuo maitintis. O ir norėdamas pasimaudyti nebegali prasibrauti pro bruzgynus, pagaliau ežerai dėl šios organikos pradėjo pelkėti. Todėl gamtosaugininkai turi keisti savo poziciją ir mokytis iš blogų pavyzdžių.”

Saugoma daugiau kaip pusė Lietuvos

Remiantis skirtingais oficialių institucijų duomenimis, saugomų teritorijų tinklas apima didžiulę Lietuvos dalį: ypač saugomos teritorijos – 15,3 proc., miškai – 33 proc., vandens telkiniai – 4 proc., vandens telkinių apsaugos zonos – 7 proc., kitos apsaugos zonos – apie 20 proc.
Saugomos teritorijos sukurtos jas pažymint žemėlapyje 1991–1993 m., nors dar nebuvo net saugomas teritorijas reglamentuojančių teisės aktų. “Įdomu tai, kad tarpukariu nebuvo nė vienos saugomos teritorijos, kaimiečiai paežerėse, miškuose ganė karves, avis ar net kiaules, o augmenija ir gyvūnija klestėjo, dabar besaugant gamta pradėjo nykti”, – ironizuoja teisininkas Jonas Lipavičius, prieš keletą metų apgynęs mokslo darbą apie veiklos saugomose teritorijose keliamas dviprasmybes.

Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas apskųstas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) – įtariama, kad jis galėjo proteguoti savo buvusią darbovietę.

Į VTEK dėl įtariamo ministro interesų konflikto kreipėsi suomių kapitalo nekilnojamojo turto vystymo bendrovė “Olinda”, kurios atstovai mano, jog G.Kazlauskas daro spaudimą, kad būtų priimti jo buvusiai darbovietei, statybų bendrovei “Merko statyba”, naudingi sprendimai, penktadienį informuoja dienraštis “Vilniaus diena”.

Tai patvirtino “Olindai” atstovaujantis advokatas Kęstutis Adamonis, anot kurio, keisti sutapimai pasipylė po to, kai “Olinda” susipyko su “Merko statyba” dėl vieno prekybos centro statybų projekto sostinėje.

“2009 metais buvo pasirašyta rangos sutartis dėl prekybos centro statybos. 2010 metais vasarį “Olinda” su “Merko statyba” sudarė generalinės rangos sutartį, vasaros pabaigoje “Merko statybos” paprašyta vykdyti sutartį. “Merko statyba”, motyvuodama statybos kainų pakilimu, atsisakė vykdyti sutartį ir paskiau pradėjo reikšti pretenzijas dėl statybos leidimo ir techninio projekto atitikties teritorijų planavimo dokumentams”, – pasakojo K.Adamonis.

Pasak jo, “Merko statyba”, kaip rangovas, neturėjo teisės ginčyti statybos leidimo teisėtumo, tačiau pradėjo ieškoti užtarimo Aplinkos ministerijai pavaldžiose įstaigose.

G.Kazlauskas, iki buvo paskirtas į aplinkos ministro postą, dirbo “Merko statybos” generaliniu direktoriumi. Prieš tai jis dirbo kitoje statybų bendrovėje “Constructus”.

Aplinkos taršos leidimai (ATL) tapo pasipelnymo šaltiniu daugeliui Lietuvos įmonių, tačiau valstybės kontroliuojamai Lietuvos elektrinei šių leidimų skirta dukart mažiau nei reikia, o dešimtys milijonų, reikalingų jiems įsigyti, įskaičiuoti į elektros kainą.

Lietuvos elektrinė pernai į atmosferą išmetė 1,14 mln. tonų CO2, o metinis jos turimų ATL skaičius tėra 546,2 tūkst. -daugiau nei dukart mažesnis nei realus poreikis.

Elektrinės išmetimas gerokai išaugo uždarius Ignalinos atominę elektrinę (IAE) ir smarkiai padidėjus elektros gamybos apimčiai. Tačiau elektrinei numatyto kiekio nepakako net iki IAE uždarymo, pavyzdžiui, 2008-2009 metais pritrūko apie 130 tūkst. ATL.

Trūkstamiems leidimams įsigyti Lietuvos elektrinei reikia apie 30,5 mln. litų, tai jos gaminamos elektros savikainą padidina 1,56 cento už 1 kWh.

Kainų komisija į dabar galiojantį Lietuvos elektrinės elektros tarifą jau įskaičiavo lėšas, reikalingas trūkstamiems ATL įsigyti.

Tik šiek tiek sumažino Lietuvos elektrinės skaičiavimus ir į tarifą įtraukė ne 30 mln. litų, o 23,6 mln. litų, tad vien dėl ATL Elektrėnuose gaminamos elektros savikaina nuo šių metų padidėjo 1,36 cento už 1 kWh. Lietuvos elektrinei patvirtintas elektros supirkimo tarifas siekia 30,75 cento už 1 kWh.

Lietuvos elektrinės teigimu, 2008-2012 metais jai pritrūks 1,6 mln. ATL, tam prireiks apie 80-90 mln. litų. Įmonė tikisi gauti papildomų ATL iš rezervo, skirto naujiems įrenginiams.

“Elektrinė trūkstamų taršos leidimų įsigijimo sąnaudas įskaičiuoja į elektros energijos savikainą, tačiau stengiasi gauti trūkstamą kiekį iš rezervo, nes tai leistų sumažinti Lietuvos elektrinės gaminamos elektros energijos savikainą apie 1,5 cento už 1 kWh”, – sakė Lietuvos elektrinės vyriausiasis finansininkas Rolandas Jankauskas.

Lietuvos elektrinė paskelbė, kad pernai į atmosferą išmetė daugiau teršalų, nei jai yra skirta apyvartinių taršos leidimų. Vienas ATL suteikia teisę įmonei į atmosferą išmesti į toną anglies dioksido (CO2) dujų.

Per ketverius metus Lietuvoje įsibėgėjo pasibaigusių baterijų ir galvaninių elementų surinkimo sistema, tačiau šios atliekos vis dar išvežamos perdirbti į užsienį – pasirodo, jų pas mus surenkama per mažai, kad perdirbti apsimokėtų vietos įmonėms.

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų tvarkymo strategijos skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Valavičienė informuoja, kad, pagal ES teisę, už baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo organizavimą atsako jų gamintojai ir importuotojai – jie įpareigoti kasmet perdirbti 80 proc. į rinką išleistų savo gaminių atliekų.

Tačiau, specialistų teigimu, Lietuvoje ši sistema blogai organizuota. Perdirbimu užsiimančios įmonės “EMP recycling” generalinis direktorius Almontas Kybartas pastebi, kad šiuo metu perdirbti toną atliekų kainuoja 8 tūkst. Lt, o valstybės nustatyta bauda už vieną neperdirbtą toną – vos 500 Lt.

Kita atliekų perdirbėja – įmonė “Žalvaris” mano, kad daugiausia galima laimėti šviečiant visuomenę. 2008 m. šiai įmonei pavyko surinkti 27,5 t galvaninių elementų. Projekto metu valstybinėse ir mokymo įstaigose, prekybos centruose, degalinėse buvo pastatyta per 800 specialiųjų konteinerių. “Vykdėme intensyvią šviečiamąją kampaniją, todėl pavyko surinkti kelis kartus daugiau baterijų nei iki šio sumanymo”, – prisimena “Žalvario” atstovė Janina Melnikovienė.

Lietuvoje įsibėgėjo prekyba Apyvartiniais taršos leidimais (ATL). Lietuvos šilumos tiekimo asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, iš kol kas nemokamai ES skiriamų ir parduotų ATL gautas lėšas Lietuvos įmonės investuoja į taršą mažinančias priemones – daugiausia biokuro katilines, – ko ir reikalauja ES.

Pvz., Mažeikius šildanti įmonė šiemet gavo 43 tūkst. ATL vienetų, o į atmosferą planuoja išmesti 13 tūkst. tonų anglies dvideginio dujų (1 ATL lygus 1 tonai), todėl likusius 30 tūkst. ATL pardavė už 390 tūkst. eurų, kuriuos suplanavo investuoti į taršą mažinančias priemones. Šiomis lėšomis atliktų investicijų įtraukti į šilumos tarifą įmonės negali.

Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo Klimato kaitos skyriaus vedėja Jolanta Žaltakauskienė sako, kad sunkmečiu sumažėjus gamybos pajėgumams įmonės mažiau teršia aplinką, todėl nepanaudotus ATL sėkmingai perleidžia kitoms Europos įmonėms. 2009 m. Lietuvos įmonės buvo gavusios 7,57 mln. ATL vientų, o “išteršė” 5,79 mln. vienetų. Taigi vien pernai iš ATL gauta vidutiniškai apie 80 mln. Lt investicijoms.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas nusprendė neleisti Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą. Apie tokį sprendimą antradienį spaudos konferencijoje pranešė departamento vadovas Rolandas Masilevičius.

Pagrindinė sprendimo priežastis – tokia veikla turi būti planuojama, tinkamai įtraukiant visuomenę, tuo tarpu padėtis Vilniuje yra priešinga, konstatavo departamentas.

Sklype šalia Gariūnų gamyklą pranešė ketinanti statyti Prancūzijos bendrovė “Constructions Industrielles de la Mediterranee” (CNIM) su koncerno “Icor” netiesiogiai valdoma įmone Regioninė komunalinių atliekų deginimo gamykla (ji keis pavadinimą į “Reenergy”).

Šveicarijos bendrovės “CSD Ingenieure und Geologen” Lietuvos filialo specialistai spalį įvertino, jog gamykla šalia Gariūnų neterš aplinkos.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamente visuomenei buvo pristatytos nepriklausomų užsienio ekspertų išvados dėl Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos.

Specialistai poveikį aplinkai vertina kaip patenkantį į leistinas ribas, o technologinius sprendinius atitinkančius geriausiai prieinamus gamybos būdus. Išvadose konstatuojama, kad visuomenės informavimo formalieji reikalavimai yra išlaikyti, tačiau pasigendama aiškios savivaldos pozicijos atstovaujant gyventojams tiek ekonominiu, tiek socialiniu aspektu.

Susitikime dalyvavę vilniečiai laikėsi savo pozicijos ir prieštaravo atliekų deginimui šalia Gariūnų, tuo tarpu Kazokiškių bendruomenė priminė apie savo nepasitenkinimą dėl Vilniaus regiono atliekų deponavimo Kazokiškių sąvartyne ir plakatais reikalavo nedelsiant leisti atliekas panaudoti energijai gauti ir nutraukti jų vežimą į sąvartyną.

Atliekų deginimas yra pažangesnė atliekų tvarkymo priemonė, lyginant su deponavimu sąvartyne. Vilniaus regione sukuriamas pernelyg didelis šiukšlių srautas, kad net ir tinkamai jį išrūšiavus ir perdirbus būtų galima viską talpinti regioniniame sąvartyne.

Yra galimos įvairios atliekų tvarkymo technologijos (rūšiavimo susidarymo vietoje, mechaninio rūšiavimo įrenginiuose, individualaus biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo jų susidarymo vietose ir kt.), tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvienu atveju turime įvertinti ir gyventojams teksiančius kaštus.

Tą patį pastebėjo ir užsienio ekspertai, PAV ataskaitoje pasigedę visuomenei suprantamo motyvavimo ir aiškios savivaldybės pozicijos.

Suomijos ir Estijos gamtosaugininkų grupės Suomijos Aukščiausiam administraciniam teismui įteikė prašymą panaikinti dujotiekio “Nord Stream”statytojams išduotą statybos leidimą, pirmadienį pranešė teismas.

Žemesnės instancijos teismas anksčiau šią bylą atmetė.

“Manau, kad Aukščiausiasis administracinis teismas turės pradėti šią bylą, nes nėra teisinio pagrindo atsisakyti”, – sakė teismo atstovas Teuvo Arolainenas.

Byla turėtų būti nagrinėjama skubos tvarka, nes Rusiją ir Vokietiją per Baltijos jūrą sujungsiančio, iki 55 mln. kubinių metrų dujų per metus praleisiančio dujotiekio “Nord Stream” statytojai jau pradėjo darbus jūros dugne.

Paprastai bylos nagrinėjimas Aukščiausiame administraciniame teisme užtrunka devynis ar dešimt mėnesių.

“Žinoma, šiuo atveju ieškovai gali prašyti paspartinti procesą, tačiau neatrodo, kad sprendimas būtų priimtas dar šiais metais”, -sakė T.Arolainenas.

Žemesnės instancijos Vasos miesto administracinis teismas rugsėjį atmetė Suomijos gamtos apsaugos draugijos (SLL) ir trijų Estijos gamtos apsaugos grupių prašymą panaikinti “Nord Stream” dujotiekio statybos leidimą, kurį Suomija išdavė 2010 metų vasarį, nes vamzdynų tiesimas gali pakenkti regiono ekologijai.

Teismas pripažino galimą projekto poveikį aplinkai, tačiau dėl nepakankamų duomenų, įrodančių projekto žalą regiono ekologinei sistemai, ar toksinio poveikio jūros dugnui, atmetė ieškovo prašymą

Būtinus leidimus dujotiekiui tiesti jau davė Suomija, Švedija, Danija, Vokietija ir Rusija.

“Nord Stream” konsorciumą sudaro Rusijos “Gazprom” (valdo 51 proc. “Nord Stream” akcijų), Vokietijos BASF ir “E.ON Ruhrgas AG”(po 15,5 proc.) ir Nyderlandų “Gasunie” ir Prancūzijos “GDF Suez” (po 9 proc.).

Baltijos jūros dugnu tiesiamas 7,4 mlrd. eurų kainuosiantis 1224 kilometrų ilgio “Nord Stream” vamzdynas sujungs Rusijos Vyborgo miestą su Vokietijos Greifsvaldu. Jis eis Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos teritoriniais vandenimis.

Apie 375 kilometrų atkarpa bus nuteista Suomijos ekonominėje zonoje. Ketvirtadalis Europoje suvartojamų dujų patiekiama iš Rusijos.

Šilutės rajone Šyšos upėje trūkstant deguonies gali pradėti dūsti žuvys, teigia Aplinkos ministerija.

Pirmadienio rytą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) pareigūnai, apžiūrėję Šyšą nuo žiočių iki Šilutės miesto centro, konstatavo, kad padėtis upėje, palyginti su sekmadieniu, šiek tiek pablogėjo.

Kaip sakė šio departamento direktorius Andrius Kairys, sekmadienį Šilutės rajono gyventojai aplinkosaugininkams pranešė apie galimai dūstančias žuvis upėje ties Šyšos kaimu.

Klaipėdos RAAD pareigūnai išžvalgė minėtąją Šyšos upės atkarpą ir ruože nuo žiočių iki Šilutės miesto nuotekų valymo įrenginių išleistuvo aptiko pavienių kritusių žuvų. Šiame ruože pastebėtos vandens paviršiuje besibūriuojančios žuvys kilo į vandens paviršių, kad gautų daugiau deguonies.

Aplinkosaugininkai apžiūrėjo ir kitus paviršinių bei gamybinių nuotekų išleistuvus, bet Šyšos upėje didesnių pakitimų nepastebėjo.

Siekiant išsiaiškinti, kodėl galėjo sumažėti deguonies upės vandenyje, paimti upės paviršinio vandens mėginiai aukščiau ir žemiau Šilutės miesto nuotekų valymo įrenginių ir ties Šyšos kaimu. Taip pat paimti Šilutės miesto nuotekų valyklos išleidžiamų nuotekų mėginiai.

Dūstančios žuvys bus tiriamos Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos laboratorijoje. Tyrimų rezultatai turėtų padėti išsiaiškinti priežastis.

Klaipėdos RAAD pareigūnai ir toliau atidžiai stebi padėtį Šyšos upėje.