Atliekų tvarkymo problemos audrina visuomenę, minėtos srities reglamentavimas piktina verslą. Verslininkai mano, kad Aplinkos ministerijai nepakanka potencijos atliekų tvarkymo problemoms spręsti.

Pastaruoju metu atliekų tvarkymu susidomėjo Vyriausybė ir, verslininkų prašoma, perėmė iniciatyvą iš Aplinkos ministerijos bei sudarė darbo grupę atliekų tvarkymo problemoms spręsti. Seimo nariai kreipėsi į Valstybės kontrolę, prašydami atlikti atliekų tvarkymo auditą. Prezidentė taip pat neliko abejinga gyventojų skundams, apsilankė sąvartyne ir atkreipė dėmesį į ydingą Aplinkos ministerijos darbą.

Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija sulaukė visuotinio dėmesio. Juk tvarkant atliekas svarbiausia žmones apsaugoti nuo pavojingo poveikio ir tausoti gamtos išteklius. Tai įmanoma tik perdirbant viską, ką įmanoma perdirbti.

Lietuvoje, regis, nepasiektas nei pirmasis, nei antrasis tikslas. Ar Aplinkos ministerija iš tiesų pajėgi situaciją pakeisti?
Aplinkos apsaugos viceministrui Aleksandrui Spruogiui, atliekų tvarkymo srityje triūsiančiam ne vienus metus, uždavėme keletą kritiškų klausimų, tačiau jis, pasirodo, neturi laiko, taigi klausimus peradresavo savo pavaldinei – ministerijos Atliekų departamento direktorei Vilmai Karosienei. Į “Veido” klausimus taip pat atsakė ir Lietuvos smulkiojo bei vidutinio verslo tarybos narė, aplinkosaugos darbo grupės vadovė Vilma Martinkaitienė.

O Kazokiškės smirdi!

– Atliekų tvarkymą Vyriausybė įvardija kaip prioritetinę sritį. ES nuolat skiria lėšų atliekų tvarkymo sistemai modernizuoti. Tačiau nauji brangūs sąvartynai taip ir netapo modernūs, jie į aplinką skleidžia smarvę ir kenksmingas dujas. Atliekos iš namų ūkių, gamybos įmonių ir toliau neperdirbtos keliauja į sąvartynus. Kenčia žmonės, prarandami gamtos ištekliai, o sąvartynai itin sparčiai pildomi. Kas turėtų prisiimti atsakomybę už tokią netvarką atliekų tvarkymo srityje?

Vilma Karosienė: Kad būtų sumažinta aplinkos tarša, vietoje 800 reikalavimų neatitikusių sąvartynų ir atliekomis užterštų teritorijų įrengta 11 regioninių nepavojingų atliekų sąvartynų, atitinkančių ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tai yra sąvartynai įrengti nepralaidžiu dugnu, įdiegta sąvartyno dujų ir filtrato surinkimo bei valymo sistema, prie kai kurių sąvartynų diegiamos atliekų rūšiavimo linijos. Į aplinką išsiskiria mažiau kenksmingų dujų, nei jų išsiskirdavo iš 800 sąvartynų. Be to, iš jų išsiskiriantis filtratas teršdavo dirvožemį ir vandenį. Senieji sąvartynai uždaryti arba šiuo metu uždarinėjami, vežti atliekas į senuosius reikalavimų neatitinkančius sąvartynus uždrausta nuo 2009 m. liepos.

Vilma Martinkaitienė: Visiškai aišku, kad už atliekų tvarkymo rezultatus atsakinga Aplinkos ministerija. Asmeninę atsakomybę turėtų prisiimti viceministras Aleksandras Spruogis, kuris ministerijoje atliekų tvarkymą kuruoja jau aštuonerius metus ir visiškai sujaukė šią sritį dirbdamas ankstesnėse Vyriausybėse. Reikia pripažinti, kad politikai dar ir šiandien nepagrįstai Aplinkos ministerijos veiklos sferą laiko mažiau svarbia nei kitų ministerijų.

Aplinkos ministerijos darbo kokybė turi įtakos daugiabučių namų priežiūros, teritorijų planavimo, statybų priežiūros, atliekų tvarkymo, oro bei vandens telkinių taršos problemoms. Tai sudėtingi, visuomenei svarbūs ir apleisti klausimai.

– Piketuojantiems prieš Kazokiškių sąvartyno statybą gyventojams buvo žadama, kad sąvartynai bus modernūs ir neskleis jokios smarvės. Deja, yra kitaip.

V.Karosienė: Už tinkamą Kazokiškėse esančio sąvartyno įrengimą ir eksploatavimą atsakingas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras. 2010 m. liepą Kazokiškių sąvartyne įdiegta priverstinė sąvartyno dujų surinkimo sistema, kuriai esant sąvartyno “kūne” susidarančios dujos yra surenkamos ir deginamos fakele. Manome, kad kvapų problemą padės spęsti planuojami diegti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai ir kiti atliekų tvarkymo infrastruktūros objektai. Sąvartynuose išsiskiriantiems kvapams mažinti imamasi ir papildomų priemonių: Vilniaus regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne kovai su nemaloniais kvapais įsigytas šalto rūko generatorius, kuriuo skleidžiama speciali, nepavojinga žmonėms ir aplinkai medžiaga, neutralizuojanti nemalonius kvapus.

V.Martinkaitienė: Gyventojų interesai mūsų šalyje pažeidžiami nuolat. Viena priežasčių – valstybės tarnautojų neliečiamybė. Pagal šiandien galiojančius įstatymus pareigų neatliekančio valstybės tarnautojo praktiškai neįmanoma nei nubausti, nei atleisti iš pareigų. Todėl jie ir viešpatauja – nesiskaito su žmonėmis, įstatymais, valstybės interesais. Ministrai ateina ir išeina, o problemos lieka, nes valstybės tarnautojai lieka…

Pasaulis rūšiuoja – mes deginsim

– Aplinkos ministerija remia atliekų deginimo idėją ir yra suplanavusi skirti tam ES lėšų. Kodėl Aplinkos ministerija remia patį brangiausią ir gyventojų aštriai krituojamą atliekų tvarkymo būdą? Ar užteks Lietuvoje atliekų, norint aprūpinti kuru deginimo įmones? Ar atliekų deginimas išspręs problemas, o gal jas padidins?

V.Karosienė: Pagal Lietuvos atliekų tvarkymo įstatymą už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimą atsakingos savivaldybių institucijos, todėl jos priima sprendimus dėl atliekų tvarkymo būdų, atliekų tvarkymo infrastruktūros objektų, parenka atliekų tvarkytojus, nustato komunalinių atliekų tvarkymo sąlygas, dalyvaujančių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę. Siekdamas visiško skaidrumo, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas šiemet birželio 11 d. pasirašė sutartį su nepriklausomais ekspertais – “CSD Ingenieure und Geologen” (Šveicarija) Lietuvos filialu dėl Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos (RKADG) planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, dokumentų ekspertizės. Ekspertai privalo pateikti motyvuotus pasiūlymus dėl Vilniaus RKADG poveikio aplinkai vertinimo ir veiklos leistinumo pasirinktose vietose bei išvadas pristatyti visuomenei. Ekspertų išvadas planuojama gauti iki rugsėjo 11 d. Tik gavus ekspertų pasiūlymus, išnagrinėjus poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, visuomenės pastabas ir pasiūlymus dėl Vilniaus RKADG poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos ir veiklos leistinumo poveikio aplinkai požiūriu pasirinktose vietose, bus priimtas sprendimas.

V.Martinkaitienė: Aplinkos ministerija priėmė sprendimą skirti ES paramą deginimo įmonėms, nepaisydama visuomenės išdėstytų argumentų, nepateikdama duomenų apie lėšas, kurių pareikalaus įmonės statyba ir eksploatacija. Taip pat nepagrįsdama deginimo įmonės apsirūpinimo kuru. Olandija, Vokietija, Anglija susidūrė su atliekų trūkumu deginimo įmonėms, kai šalys pradėjo skatinti atliekų rūšiavimą ir perdirbimą. Jos priverstos vežtis deginti atliekas iš kitų šalių, pasilikdamos po deginimo likusį šlaką, pavojingus pelenus ir deginimo filtrus. Ar to siekia Lietuva?

Neigia konfliktą su verslininkais

– Kodėl taip sunkiai Lietuvoje sekasi suderinti aplinkosaugos ir verslo interesus? Verslininkų skundai pasiekia net ES. Ar verslininkai nori ignoruoti aplinkosaugos reikalavimus, ar Aplinkos ministerijos reikalavimai yra nekonkretūs ir nepagrįsti?

V.Karosienė: Mes manome, kad tarp skaidraus bei atsakingo verslo ir aplinkos apsaugos institucijų konflikto nėra.

V.Martinkaitienė: Pateiksiu iškalbingą pavyzdį. 2008 m. priimta nauja Atliekų tvarkymo direktyva, kurios reikalavimus Aplinkos ministerija turi perkelti į teisės aktus iki 2010 m. pabaigos. Iki termino pabaigos liko vos trys mėnesiai, tačiau Aplinkos ministerijos parengti projektai dar tebeguli ministerijos stalčiuose, nes verslą paralyžiuojančioms Aplinkos ministerijos idėjoms priešinasi ne tik verslas, joms nepritaria ir Konkurencijos taryba, Teisingumo ministerija, Ūkio ministerija, Vyriausybės kanceliarija. Atrodo, kad Aplinkos ministerija nepritaria Vyriausybės siekiams gerinti verslo sąlygas.

Verslas ir politikai vienys pajėgas

– Atliekų vežimas į sąvartynus – vis dar populiariausias atliekų tvarkymo būdas. Gal galite išvardyti, kokias konkrečias problemas reikia išspręsti, kad atliekos būtų rūšiuojamos ir perdirbamos, bet ne kaupiamos sąvartynuose?

V.Karosienė: Viena iš priemonių, skatinančių rūšiuoti atliekas, – konteineriai antrinėms žaliavoms surinkti. Tuo privalo pasirūpinti savivaldybės. Kadangi jos konteinerių sistemą kūrė vangiai, Aplinkos ministerija 2006–2008 m. savivaldybėms nupirko 13,5 tūkst. konteinerių, o šiemet jų planuojama nupirkti dar apie 6,1 tūkst. Taip gyventojams bus suteiktos galimybės rūšiuoti atliekas. Be to, Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo vykdomos visuomenės švietimo akcijos, skatinančios rūšuoti atliekas.

V.Martinkaitienė: Pirmiausia reikia pripažinti, kad dabartinės sudėties Aplinkos ministerija nepajėgi išspręsti problemos. Būtina suvienyti įvairias galimas pajėgas klausimui spręsti. Atrodo, kad tai šiuo metu ir vyksta. Atliekų tvarkymu susidomėjusios visos institucijos.

"Veido" archyvas

Lietuvos atliekos tvarkomos pasibaisėtinai – 96 proc. jų keliauja į sąvartynus

Labiausiai aplinką teršiančių bendrovių sąraše – didžiausios pramonės, energetikos ir gyvulininkystės įmonės. Kai kurios jų iki šiol išlieka tarptautiniuose juoduosiuose didžiausių teršėjų sąrašuose.

Lietuvos pramonės tarša per pastarąjį dvidešimtmetį sumažėjo beveik tris kartus. Tą rodo ne tik išmetamų teršalų rodikliai, bet ir socialiniai reiškiniai: gyventojai dėl taršos skundžiasi mažiau, prie didžiausių įmonių vartų jau seniai nebesirenka įtūžę žalieji, o vieną kitą Lietuvos įmonę tarptautinės aplinkosaugos organizacijos vis išbraukia iš didžiausių teršėjų sąrašų.

Didžiausią įtaką tokiai tendencijai turėjo nepriklausomybės pradžioje susitraukusi pramonė, o dar labiau padėtis pasitaisė įstojus į ES, kai galėjome pasinaudoti milijonine parama, skirta tiek įmonių aplinkosaugos, tiek miestų vandenvalos projektams.

“Savininkai nenorėjo investuoti į aplinkosaugą, nes tai papildomos išlaidos, tačiau taip elgtis juos vertė ES reikalavimai ir Lietuvos įstatymai. Be to, ir konkurentai užsienyje pradėjo prikaišioti, kad mūsų įmonės, nesilaikydamos aplinkosaugos reikalavimų, gamina už mažesnę savikainą ir dempinguoja kainas. Daug įmonių buvo priverstos susitvarkyti”, – konstatuoja visuomeninės organizacijos Aplinkosaugos koalicijos atstovas Linas Vainius.

Susitvarkymo pasekmės ryškios: Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. iš stacionarių taršos šaltinių (pramonės, energetikos) į atmosferą buvo išmesta 147,8 tūkst. tonų, o 2008 m. – 71 tūkst. tonų teršalų.

Pagal šiltnamio dujų išmetimą ES vidurkio nesiekiame

Labiausiai aplinką teršiančių bendrovių sąrašas iki šių dienų pakito mažai – nors ir įsidiegusios naujesnes bei aplinką labiau tausojančias technologijas, labiausiai orą teršia didžiausios pramonės įmonės – tos pačios, kurios patenka ir į didžiausių mokesčių mokėtojų sąrašus.

Nagrinėjant Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) pateiktus 2008 m. duomenis matyti, kad “Orlen Lietuva”, “Achema”, “Akmenės cementas”, “Lifosa” į orą išleidžia ir daugiausiai teršalų, tiesiogiai kenkiančių žmonių sveikatai: sieros ir azoto oksidų, anglies monoksido ar kietųjų dalelių. Nemažai amoniako dabar išmeta ir gyvulininkystės bei paukštininkystės kompleksai.

AAA direktoriaus vyr. patarėjas Liutauras Stoškus atkreipia dėmesį, kad ryškiausias oro taršos pokytis – sumažėjęs sieros oksidų ir kitų sieros junginių išmetimas. Tam džiausią įtaką padarė įmonių perėjimas prie mažiau sieringo kuro, įdiegtos valymo technologijos. “Dėl šio pokyčio mūsų lietūs neberūgštūs, o tai lemia geresnę augalijos būklę, mažiau išplaunama mineralinių medžiagų iš dirvožemio”, – komentuoja specialistas.

Panašus sąrašas ir tų įmonių, kurios į atmosferą išmeta daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo duomenimis, 2009 m. pagal šį rodiklį pirmavo “Orlen Lietuva” ir “Akmenės cementas”. Tarp didžiausių atmosferos teršėjų didžiausia dalis energetikos sektoriaus bendrovių – Lietuvos elektrinė, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio katilinės.

Tiesa, naujausi Europos aplinkos agentūros duomenys rodo, kad pagal vienam gyventojui tenkančią šiltnamio dujų emisiją Lietuva atrodo pakankamai gerai – vienam gyventojui tenka 7,5 tonos CO2, kai ES vidurkis – 10 tonų, Airijoje ir Estijoje – po maždaug 15 tonų, o Liuksemburge – net 26 tonos vienam gyventojui.

Klimato išdaigos didina kietųjų dalelių skaičių

Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis pabrėžia, kad dabar didžiausia problema – nebe stambios pramonės įmonės, kurios stengiasi kontroliuoti taršą, bet sunkiai kontroliuojama smulkioji išsklaidyta tarša.

“Kas žino, kur įvairių automobilių servisėlių darbuotojai deda panaudotus filtrus, tepalus? Daug tepalų ir krosnyse sudeginama. Labai daug buitinio teršimo – nors stovi konteineriai, žmonės plastiką, kitas pavojingas atliekas degina savo krosnyse ir siaubingai nuodijasi”, – įspėja R.Braziulis.

Į didžiausių oro teršėjų gretas per pastaruosius du dešimtmečius iškopė ir transportas, paaštrinęs kietųjų dalelių problemą. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotoja Viktorija Buzytė pabrėžia, kad ši oro tarša turi didžiausią įtaką žmonių sveikatai. Didžiąsias kietąsias daleles iš organizmo pašaliname čiaudėdami ir kosėdami, o smulkesnės nusėda gilesniuose kvėpavimo takuose – jos apsunkina plaučių veiklą, gali sutrikdyti širdies ritmą, sukelti kvėpavimo ligas.

Šiemet užslinkusi itin šalta žiema, o po to atėjusi itin karšta vasara nepraeis be pasekmių. Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjas Donatas Perkauskas prognozuoja, kad šiemet net keliuose Lietuvos miestuose bus viršyta kietųjų dalelių metinė norma. Pagal ES reikalavimus per metus kietosios dalelės nustatytos normos negali viršyti daugiau nei 35 paras, tačiau Šiauliuose jų norma jau viršyta 40 parų, Panevėžyje – 33, o Vilniuje – 28 paras.

Ypač daug kietųjų dalelių šiemet žiemą išrūko per gyvenamųjų namų kaminus. “Dėl krizės žmonės kūreno nešvarų kurą, o dėl pabrangusios elektros energijos labai retai šildėsi elektra”, – priežastis vardija D.Perkauskas.

Vandens teršėjai

Baltijos jūros aplinkos būkle besirūpinanti tarptautinė organizacija Helsinkio komisija (“Helcom”) yra sudariusi karštųjų taškų, labiausiai teršiančių Baltijos jūrą, sąrašą. Jame juoduoja septyni teršėjai iš Lietuvos: Kauno miesto nuotekų valymo įrenginiai, Kėdainių miesto nuotekų valymo įrenginiai, chemijos pramonės įmonė “Lifosa”, naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, Palangos miesto nuotekų valymo įrenginiai, žemės ūkis (gyvulininkystė) ir Kuršių marios.

Į 1992 m. sudarytą sąrašą iš viso buvo įtraukti 162 objektai, esantys Baltijos jūros šalyse – 16 iš jų Lietuvoje. Iš pagrindinių Baltijos jūrų teršėjų sąrašo per šiuos metus iškrito mūsų didmiesčių valymo įrenginiai, Klaipėdos kartono fabrikas, “Achema”, veiklą nutraukusi įmonė “Sema”.

Vis dėlto, nors “Achema” išbraukta iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo, AAA duomenimis, ši bendrovė kartu su “Lifosa”, “Orlen Lietuva” ir didžiaisiais paukštynais išlieka viena didžiausių paviršinių Lietuvos vandens teršėjų. Kaip informavo AAA darbuotojai, “Achema” ir “Lifosa” taip pat patenka į Europos išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrą, kuriame surašyti didžiausi teršėjai.

AAA Aplinkos būklės vertinimo departamento atstovė Laima Kulvičienė atkreipia dėmesio, kad “Achema” į aplinką išleidžia daug azoto, organinių teršalų, o “Lifosa” – daugiau fluorido ir cinko.

Svarbu pabrėžti, kad vandens valymo kokybė pastarąjį dešimtmetį gerokai pagerėjo, nes tiek miestai, tiek įmonės, pasinaudodamos ES parama, pasistatė vandenvalos įrenginius. Lietuvoje 2009 m. iki nustatytų normų išvalyta 88,9 proc. buitinių ir gamybinių nuotekų, kai 2008 m. – 72,4 proc., o 2000 m. – tik 14,1 proc.

L.Kulvičienės vertinimu, pastaraisiais metais šį rodiklį ypač pagerino “Kauno vandenys”, įsidiegę naujus valymo įrenginius. Matyt, netrukus iš karštųjų taškų sąrašo Kauno vandens valymo įrenginius turėtų išbraukti ir “Helcom”.
Tiesa, kai kurie miestai valymo įrenginius įdiegė nevisiškai apskaičiavę pajėgumus, tad nuotekas išvalo negalutinai. “Iš penkių didžiųjų miestų nuotekų iki nustatytų normų neišvalo tik Šiauliai”, – tvirtina L.Kulvičienė.

Problemų kildavo ir Rokiškyje, nes įmonė “Rokiškio sūris” pasistatė valymo įrenginius neapskaičiavusi savo pajėgumų, tad nesugebėdavo išvalyti visų nuotekų ir dalį atiduodavo “Rokiškio vandenims”. Šie tokio dalyko neprognozavo, tad tvarkėsi sunkokai. Šiuo metu, L.Kulvičienės teigimu, padėtis pagerėjusi.

Požeminis vanduo druskėja

Didesniems miestams ir įmonėms įsidiegus modernius valymo įrenginius, dabar, aplinkosaugininkų nuomone, paviršinius vandenis stipriausiai teršia žemės ūkis, ypač gyvulininkystės kompleksai. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, į paviršinius vandenis iš įmonių patenka apie 5 proc. azoto, o iš pasklidosios taršos šaltinių (žemės ūkio, tarpvalstybinių pernašų) – apie 95 proc. Net 70 proc. į paviršinius vandenis patekusio fosforo taip pat ateina iš pasklidosios taršos. Dėl žemės ūkio taršos Lietuvos gyventojų šuliniai labai stipriai užeršti nitratais.

Beje, aplinkosaugininkams atsiranda ir naujų iššūkių. Įmonė “Grota”, stebinti požeminį vandenį potencialiai taršiuose objektuose (po degalinėmis ar katilinėmis), konstatuoja, kad požemis vanduo labai intesyviai teršiamas druskomis.

“Šiandien Lietuvoje užsūdytas požeminis vanduo ties visais magistraliniais ir krašto keliais – tais, kurie žiemą barstomi druska. Ypač ši tendencija sustiprėjo nepriklausomybės metais pasikeitus barstymo technologijai – vietoj kietos druskos pradėjus gatves laistyti tirpalais”, – ryškėjančią ekologijos problemą nurodo bendrovės “Grota” direktorius Antanas Marcinonis.

Atliekų tvarkymo srityje – atsilikėliai

Oro ir vandens taršos mažėjimas atsikvėpti Lietuvai tikrai neleidžia. Didžiausia mūsų šalies gėda – atliekų tvarkymas. Panagrinėjus “Eurostat” pateikamus 2009 m. skaičius, Lietuva atrodo beviltiškai atsilikusi šalis, kurią toli pralenkė net Baltijos sesės Latvija ir Estija. Pasirodo, Lietuvoje į sąvartynus išvežama net 96 proc. šiukšlių. Vienintelės šalys, atrodančios blogiau už mus – Bulgarija (100 proc.) ir Rumunija (99 proc.). O štai Latvijoje į sąvartynus patenka 86 proc. atliekų, Estijoje – 64 proc., Prancūzijoje – 34 proc., o Švedijoje ir Belgijoje – tik 4 proc.

Ne mažiau nejauku tampa pasinagrinėjus ir kitus atliekų tvarkymo duomenis: skiltyje, kiek atliekų sudeginama, prie Lietuvos akis bado nulis, o, tarkim, Danijoje sudeginama 53 proc. Perdirbama Lietuvoje tik 2 proc. atliekų, o Vokietijoje – 46 proc., Estijoje ir Airijoje – 34 proc.

R.Braziulis atliekų problemą vadina milžiniška. “Per kelerius metus turime pasiekti, kad 50 proc. visų atliekų būtų išrūšiuojama ir perdirbama, tačiau nieko panašaus nevyksta. Net gyventojų atliekamas rūšiavimas neturi didelės reikšmės, nes daugeliu atveju niekas tų atliekų neperdirba, o nuveža į sąvartyną. Seni sąvartynai uždaryti, atidaryti nauji regioniniai, tačiau kas pasikeitė? Dabar bus tik dideli baisūs sąvartynai keliose vietose”, – piktinasi R.Braziulis.

Lyg to būtų maža, ne visi lietuviai dalyvauja ir atliekų surinkimo sistemoje. AAA duomenimis, surenkama tik apie 87 proc. visų šiukšlių. Kai kuriuose rajonuose sugalvota, kaip atliekų surinkimo sistemoje priversti dalyvauti daugumą gyventojų, tačiau kiti neskuba sekti jų pėdomis.

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Reipas tvirtina, kad dabar šiame regione 96 proc. nekilnojamojo turto savininkų dalyvauja atliekų surinkimo sistemoje, nes savivaldybės įvedė gyventojams rinkliavas.

Prieš rinkliavų įvedimą 2008 m. darytas tyrimą atskleidė, kad net 40 proc. privačių namų gyventojų nesinaudojo centralizuota atliekų surinkimo sistema. Vadinasi, atliekas mesdavo į atsitiktinius konteinerius, užkasdavo ar net sudegindavo.

Didelė atsakomybė dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nėra atliekų tvarkymo sistemos, tenka Aplinkos ministerijai, kuri jau daug metų žada permainas šioje srityje, bet tėra tik pasibaisėtinas pavyzdys, kaip nereikia elgtis: atliekų deginimo gamyklų neturime, atliekų perdirbame itin mažai, sąvartynų problemos neišpręstos, aplinkosaugai skiriamos ES lėšos panaudojamos nusikalstamai lėtai.

“Pasakysiu itin aštriai: Aplinkos ministerija yra netgi prisidėjusi prie ekologinių projektų, tokių kaip atliekų tvarkymas, rūšiavimas, sužlugdymo. Aplinkos ministerija per daug kalbėjo, bet nieko nepadarė”, – kritikos negailėjo Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas R.Braziulis.

Aplinkos ministerijai pylos davė ir neseniai tyrimą apie gaminių ir pakuočių tvarkymą atlikusi Valstybė kontrolė. Auditoriai konstatavo, kad Lietuvoje gamintojų ir importuotojų atsakomybė už aplinkos teršimą gaminiais ir jų pakuotėmis gana formali, nepakankamai išplėtotas atliekų surinkimas, rūšiavimas ir antrinių žaliavų perdirbimas.

“Gamintojo atsakomybė užtikrina, kad tas, kuris prekių daugiau perka, daugiau moka už atliekų tvarkymą. Visose Europos šalyse yra gamintojo atsakomybė: tu papildomai sumokėjai už pakuotę, o gamintojas turi ją sutvarkyti nemokamai. Tačiau Lietuvoje mes perkame akumuliatorius, padangas, o gamintojai jų atgal nepriima”, – Valstybės kontrolės išvadoms pritaria A.Reipas.

Lietuvoje – 10 tūkst. galimai užterštų vietų

Lietuva iki šiol kovoja ir su sovietmečio palikimu – nafta ar įvairiomis cheminėmis medžiagomis užterštomis teritorijomis, kuriose anksčiau buvo įsikūrusios karinės ar įmonių naftos bazės, depai, padangų sąvartynai.

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas tvirtina, kad tarnyba Lietuvoje užregistravusi apie 10 tūkst. galimai užterštų teritorijų, kuriose vykdoma veikla, galinti į aplinką iškelti pavojingas medžiagas. Kol kas ištirta tik 5–10 proc. šių teritorijų.

Bendrovės “Grota” direktorius A.Marcinonis, susipažinęs su bene visomis naftos produktais užterštomis vietomis, tvirtina, kad kai kurios jų iki šiol kelia pavojų. Tiesa, didžiausias Lietuvoje taršos naftos produktais židinys – buvusi Vilniaus naftos bazė Savanorių prospekte – sutvarkytas. “Naftos produktais buvo užterštas maždaug 20 ha plotas – iš žemės išsiurbėme per 4 tūkst. tonų naftos produktų”, – įspūdingus skaičius mini objektą tvarkusios bendrovės vadovas A.Marcinonis. Jis priduria, jog visiškai likviduoti naftos taršos neįmanoma, tačiau pašalintas pavojus, kad nafta slinks ir užterš švarias teritorijas.

Iš kitų didesnių objektų naftos išsiurbta taip pat įspūdingi kiekiai – buvusios Vilčiūnų naftos bazės teritorijoje specialistai ištraukė per tūkstantį tonų naftos produktų, buvusioje Alytaus naftos bazėje – per šimtą tonų. Tačiau šie objektai nebaigti tvarkyti. Dažniausiai tokių teritorijų tvarkymo darbai nutrūkdavo po privatizacijos, pasikeitus savininkams ar kilus ginčų dėl nuosavybės teisių.

Pasak “Grotos” direktoriaus, taršos židiniai apmažinti, bet galutinai nėra sutvarkyti ir buvusioje Varėnos naftos produktų bazėje, kurioje dabar veikia bendrovė “Naktida”, taip pat buvusioje žvejybos uosto naftos produktų bazėje, kurioje dabar įsikūręs Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas.

“Ši teritorija ant marių kranto, tad užterštas nafta sluoksnis susisiekia su mariomis. Tokiose zonose labai griežti reikalavimai, tad praktiškai ta tarša yra neleistina, viršijanti nustatytas ribas. Užteršta apie pusantro hektaro ploto”, – įspėja A.Marcinonis.

Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas sako negalintis užtikrinti, kad Kazokiškių sąvartynas nebus plečiamas.

Pasak ministro, nors šiuo metu sąvartyno plėsti neketinama, neatmetama galimybė, kad tai gali įvykti ateityje. Tačiau esą prieš to imantis, būtų išnagrinėtos žmonių pastabos ir įvertintos pasekmės.

“Jokių sprendimų kol kas nėra priimtų, ir jeigu tokie ir būtų priimti, tai nebent naudojant naujausias technologijas ir atsižvelgiant į gyventojų pastabas. (…) Išplėtimas bet kokiu atveju labai atidžiai neįvertinus visų galimų pasekmių, tikrai nebus daromas, o pasakyti, kad jis nebus daromas 100 procentų, aš irgi nesiryžčiau”, – po Vyriausybės pasitarimo kalbėjo G.Kazlauskas.

Ministras atkreipia dėmesį, kad apie sąvartyno uždarymą negali būti nė kalbos.

“Uždarymo to, kas dabar egzistuoja, tikrai jokio greito būti negali – (…) tokiu atveju Vilnius paskęstų šiukšlėse”, – teigia jis.

Anot G.Kazlausko, dėl sąvartyno sulaukiama daug gyventojų nusiskundimų. Ministro teigimu, skundai atidžiai nagrinėjami, kontroliuojamas sąvartyną eksploatuojantis Vilniaus regioninis atliekų tvarkymo centras, sąvartyne įrengtos naujos technologijos – įdiegta besikaupiančių biodujų deginimo sistema, atidarytas aplinkkelis.

Iniciatyvinė grupė “Elektrėnai – ne Vilniaus sąvartynas” savo pranešime teigia raginanti pareigūnus spręsti Vilniaus komunalinių atliekų utilizavimo klausimą ir mažinti taršą sąvartynuose.

Aplinkos ministrui G.Kazlauskui ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui Rolandui Masilevičiui pirmadienį teikiama 3000 gyventojų parašų su raginimu imtis darbo.

Vėliau akcijos “Šiukšlės grįžta namo” dalyviai ketina lankytis Prezidentūroje ir šalies vadovės Dalios Grybauskaitės patarėjui Nerijui Udrėnui įteikti “Smarvės žurnalą”, kuriame Elektrėnų gyventojai kiekvieną dieną fiksuoja Kazokiškių sąvartyno skleidžiamą dvoką.

Akcijos dalyviai aukščiausius šalies pareigūnus ragina imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų sumažintas į Kazokiškes plūstančių Vilniaus atliekų srautas, visų pirma – sostinėje įkurti modernią komunalinių atliekų deginimo jėgainę.

Rodos ūkininkų laukuose dar tik ima įsibėgėti javapjūtė, o ražienos ir sausa žolė vėl dega. Nors ši vasara itin karšta, bet yra gyventojų, kurie vis dar nesuvokia kokią žalą gamtai padaro žolės, ražienų ar miško gaisrai.

Ugniagesiai primena, kad pernai beveik 7000 kartų teko gesinti degančios žolės plotus, o gaisrų skaičius atvirose teritorijose sudarė per 45 proc. visų gaisrų. Už šių skaičių slypi milžiniški nuostoliai gamtai ir žmonių turtui. Juk degančiose pievose sudega retų augalų sėklos, žūsta vabzdžiai, gyvūnai, čia perintys paukščiai. Be to, nuo liepsnojančios žolės ugnis dažnai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, o liūdniausia, kad degančiose pievose beveik kasmet žūsta ir žmonės. Aitrūs dūmai apsvaigina, žmogus praranda sąmonę ir nukritęs ant žemės, užsidegus drabužiams, mirtinai apdega. Deginant žolę, pernai žuvo vienas gyventojas, o dar vienas apdegė.

Dažnai žolės gaisrus sukelia vaikai bei paaugliai, todėl tėvams ir pedagogams derėtų priminti apie tokių gaisrų padaromą žalą. Be to, už žolės deginimą yra numatyta administracinė atsakomybė, o už nepilnamečių paauglių nusikaltimus bus baudžiami jų tėvai.

Už žolės deginimą piliečiai gali būti nubausti nuo 25 iki 1000 Lt bauda, o pareigūnai nuo 100 iki 2000 Lt. Be to, teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą, o ji kartais siekia ne vieną tūkstantį litų.

Ugniagesiai ir aplinkosaugininkai pataria:

• Pastebėję degančią žolę, nepraeikite abejingai pro šalį, bet pasistenkite patys ją užgesinti, nelaukdami kol liepsna išplis į didesnius plotus.

• Liepsnojančią žolę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis bei užtrypiant ją kojomis.

• Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba smėliu.

• Ugnies apimtus plotus rekomenduojama apkasti grioveliais, kad liepsna neišplistų ir nepadarytų didesnių nuostolių.

• Jei matote, kad su ugnimi nepavyks lengvai susidoroti, nedelsiant kvieskite ugniagesius.

"Veido" archyvas

Dabar Lietuvoje perdirbama arba sudeginama vos 7 proc. šiukšlių, o reikėtų perdirbti ir sudeginti net 50 proc. visų atliekų

Lietuviai seka graikų pavyzdžiu: baigia išleisti beveik 1,2 mlrd. Lt Europos Sąjungos paramos šiukšlynams sutvarkyti ir moderniems sąvartynams bei atliekų surinkimo ir perdirbimo gamykloms pastatyti. Bet iš tiesų padėtis tokia pat prasta kaip ir prieš dešimtmetį.

Iki praėjusių metų Lietuva ES buvo įsipareigojusi pasiekti, kad būtų surenkama 95 proc. visų atliekų, bet to nepadarė. Be to, per artimiausius trejus metus turime pasiekti, kad 50 proc. visų atliekų būtų perdirbama arba sudeginama. Jei to nepadarysime, o atrodo, kad tikrai nepadarysime, visus mus, mokesčių mokėtojus, užsmaugs piniginės baudos. Štai Graikiją, kuria talentingai seka mūsų šalies valdžios, Europos Teisingumo Teismas už atliekų tvarkymo direktyvų nevykdymą neseniai nubaudė mokėti po 20 tūkst. eurų kasdien, kol įvykdys direktyvos įpareigojimus.

“Nė neabejoju, kad Lietuva irgi mokės baudas už šių direktyvų nesilaikymą”, – atvirai sako Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.

“Veidas” aiškinasi, kas dėl to kaltas.

Šiukšlių kiekis skaičiuojamas iš lubų

“Deja, po Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ir nurodytų trūkumų bei įpareigojimų, ką nedelsiant reikia padaryti iki 2013-ųjų, Lietuvos institucijos, atsakingos už atliekų tvarkymą, nepadarė beveik nieko. Padėtis iš esmės nepakitusi”, – sako Valstybės kontrolės departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė.

Šiandien, remiantis Aplinkos apsaugos agentūros (AAA), pavaldžios Aplinkos ministerijai, duomenimis, visų rūšių šiukšlių surenkama tik apie 87 proc. Taigi iki direktyvose reikalaujamų 95 proc. dar toli. Dar prastesni reikalai su komunalinių atliekų perdirbimu: net 93 proc. visų rūšių atliekų laidojami sąvartynuose ir tik 7 proc. perdirbami arba sudeginami.

Bet pats parlamentinio komiteto pirmininkas J.Šimėnas netiki ir šia statistika, rodančia, kad Lietuvoje surenkama apie 87 proc. šiukšlių. Mat tikslios statistikos apie atliekų surinkimą Lietuvoje nekaupia niekas. “Agentūra vadovaujasi duomenimis iš oro. To Seimo komiteto posėdžiuose neslepia ir kai kurie Aplinkos ministerijos bei jai pavaldžių ir už atliekų tvarkymą atsakingų institucijų atstovai”, – pabrėžia J.Šimėnas.

Tuo, beje, įsitikino ir “Veido” žurnalistė. Agentūra per tris darbo dienas nesugebėjo pateikti statistikos apie tai, kaip per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė surenkamų atliekų kiekis pagal rūšis, kiek jų surūšiuoja patys žmonės, o kiek tuo užsiimančios bendrovės, kiek atliekų perdirbama ir kiek lieka sąvartynuose, kiek buvo senųjų šiukšlynų ir kiek yra jau sutvarkytų. “Mūsų skyrius nespėjo per tokį trumpą laiką suskaičiuoti šios statistikos, nes čia reikia atlikti specialius skaičiavimus”, – “Veido” prašymu nusistebėjo Aplinkos apsaugos agentūros Taršos ir atliekų tvarkymo apskaitos skyriaus vedėja Jūratė Banelienė.

Negana to, pasak J.Šimėno, Aplinkos ministerija lengvatinės prekybos zonoje esančioms kompanijoms perleido pažymų apie įvairių bendrovių neva surenkamas, rūšiuojamas ir sutvarkomas atliekas išdavimą. “Nauda abipusė: kompanijos, išduodančios tokius leidimus, pelnosi iš tokio verslo, o bendrovės, neva deklaruojančios surinktas atliekas, atleidžiamos nuo teršos mokesčių. Joms pigiau nusipirkti tokią pažymą, nei rinkti ir sutvarkyti atliekas arba mokėti už teršą. Bet iš tikrųjų tai yra legali pinigų plovykla, kurią įteisino Aplinkos ministerija”, – atvirai išrėžė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadovas.

“Kaip galima planuoti, ką reikia daryti toliau, jei net nėra tikslios statistikos”, – stebėjosi ir ne vieną šios srities auditą su kolegomis atlikusi auditorė R.Masiulionienė.

Kaltinimai savivaldybėms, pelnas – kelioms bendrovėms

Vietos savivaldos įstatymas nurodo, kad organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą privalo savivaldybės. Bet Valstybės kontrolės auditorių sudarytas žemėlapis apie šiukšlių surinkimą savivaldybėse vaizdžiai parodo, kad minimalius ES direktyvų reikalavimus kol kas įvykdė tik Kėdainių, Neringos, Šiaulių, Vilniaus, Alytaus miestų bei Šiaulių ir Trakų rajonų savivaldybės, dar keletas – Klaipėdos miesto, Palangos, Kelmės, Visagino ir Šakių rajonų bei Elektrėnų savivaldybės surenka daugiau kaip po 90 proc. visų šiukšlių.

Bet kur kas daugiau yra tokių savivaldybių, kuriose iki šiol surenkama ne daugiau kaip 50 proc. visų šiukšlių. Tarp prasčiausiai besitvarkančių reikėtų paminėti Jurbarko, Raseinių, Molėtų, Pasvalio, Alytaus ir Vilniaus rajonų savivaldybes. Dar katastrofiškesnė padėtis Skuodo rajone, kuriame surenkama vos 21 proc. visų šiukšlių, Klaipėdos rajone tik 25 proc., Molėtų – apie 38 proc.

Be to, tik septynios iš šešiasdešimties savivaldybių įrengė antrinių atliekų surinkimo aikšteles ir sustatė spalvingus konteinerius šiukšlėms rūšiuoti. Tokios aikštelės turi būti įrengtos šešiems šimtams gyventojų, kitaip tariant, maždaug po vieną ar dvi kiekviename miegamajame daugiabučių mikrorajone ir individualių namų kvartale ar sodininkų bendrijoje. Bet, kaip pastebi valstybės auditoriai, privačių namų kvartaluose ar juolab sodininkų bendrijose, virstančiose gyvenamaisiais mikrorajonais, nė su žiburiu nerasi geltonų, žalsvų ir mėlynų atliekų rūšiavimo konteinerių. Todėl dažnas privataus namo savininkas veža surūšiuotas atliekas į konteinerius mieste.

J.Šimėnas priduria, kad savivaldybės ne tik neskuba įrengti rūšiavimo konteinerių, bet ir neaiškina žmonėms, ypač daugiabučių gyventojams, kad jeigu jie rūšiuos atliekas, sumažės mokesčiai už šiukšlių išvežimą.

Galiausiai kiekviena savivaldybė privalėtų įrengti nuo vienos iki keliolikos didelių gabaritų atliekų (baldų, buitinės technikos, statybinio laužo, padangų) surinkimo aikštelių. Viena tokia aikštelė turi būti skirta 50 tūkst. gyventojų. Iš viso skirtingose savivaldybėse jau turėjo būti įrengtos 66 tokios aikštelės, bet kol kas tėra 37.

Beje, kiekvienas konkrečios savivaldybės gyventojas turi teisę kasmet nemokamai atvežti iki vienos tonos stambiagabaričių atliekų, tarp jų keturias padangas. Štai Vilniuje iš vienuolikos turėjusių jau būti įrengtų tokių aikštelių veikia tik viena. Ji yra šalia Gariūnų turgavietės. Bet apie tai, kad ši aikštelė jau pradėjo veikti, neseniai sužinojo ir pats J.Šimėnas.

Pilkojo Aplinkos ministerijos kardinolo nuopelnai

Skirtingų pašnekovų teigimu, savivaldybės neskuba vykdyti vietos valdžios įstatyme joms priskirtos atliekų tvarkymo funkcijos, nes jos yra iš esmės eliminuotos iš ES paramos gavėjų.

“Aplinkos ministerija per pastarąjį dešimtmetį taip pasidarbavo, kad savivaldybėms neliko jokio stimulo geriau tvarkytis. Viso šito mechanizmo kūrėjas – ir anose, ir šioje Vyriausybėje aplinkos viceministru dirbantis Aleksandras Spruogis. Šio viceministro ir jo komandos iniciatyva buvo sukurpti teisės aktai, kuriais siekta sunaikinti savivaldybių sąvartynus ir steigti naujus regionų atliekų tvarkymo centrus (RATC) apskrityse. Tiesa, ES direktyvos nurodo, kad sąvartynai turi būti kuo arčiau žmonių gyvenamųjų vietų, tai yra savivaldybėse. Bet dabar tik RATC gali rašyti paraiškas ir gauti ES paramą atliekoms tvarkyti, o savivaldybės nebegali”, – purvinus pelningo šiukšlių tvarkymo verslo užkulisius praskleidžia J.Šimėnas.

Galiausiai, kaip tęsia parlamentaras, nors kolega viceministras A.Spruogis labai skubino senųjų šiukšlynų uždarymą, modernių sąvartynų už ES pinigus įrengimą ir šių paslaugų perdavimą RATC, bet dabar visiškai neskuba ir nesistengia, kad Lietuva kuo mažiau šiukšlių laidotų sąvartynuose ir kuo daugiau jų perdirbtų arba sudegintų.

“Nežinau, kodėl jis nesuinteresuotas atliekų perdirbimu arba deginimu. Žinau tik viena, kad sąvartynų valdytojai labai nenori, jog būtų atidaryta atliekų deginimo gamykla. Jei pusė visų atliekų būtų perdirbama arba sudeginama, sumažėtų jų pajamos”, – aiškino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.

Aplinkos viceministras A.Spruogis nenorėjo veltis į diskusijas dėl jam asmeniškai pareikštų priekaištų, trumpai tepasakė, kad padėtis ministerijai žinoma ir taisoma. “Mes jau parengėme ir pateikėme Seimui reikiamas įstatymų pataisas, taigi dabar viskas Seimo valioje. Be to, nesutinku su J.Šimėnu, kad kalta tik ministerija, o savivaldybės nieko negali. Juk RATC yra savivaldybių įkurti padaliniai. Pagaliau mūsų šalis nėra išskirtinė: yra ir geriau už mus besitvarkančių, yra ir daug prasčiau”, – reziumavo A.Spruogis.

J.Šimėnas mano, kad Lietuvai reikėtų bent trijų atliekų deginimo gamyklų. O jų išgaunama energija galėtų būti panaudojama daugiabučiams šildyti. Tačiau kol kas jos net statyti nepradėtos. O ES paramos aplinkosaugos sričiai Lietuva išleido jau daug: 2000–2006 m. skirti 369 mln. Lt jau padalyti, o 2007–2013 m. skirti 813 mln. Lt baigia išsekti. Dauguma šių pinigų jau išleisti sąvartynams įrengti, o atliekų deginimo gamyklos nėra.

Regis, Lietuva, viena didžiausių ES skurdžių, yra labai turtinga šalis, jeigu jos politikai gali nebaudžiami boikotuoti įsipareigojimus ES. Vis tiek baudas už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus mokės paprasti mokesčių mokėtojai.

"Veido" archyvas

Trejus metus mažėję, 2009-aisiais savavališkų statybų tempai vėl šoktelėjo 48 proc. ir perkopė 430 atvejų per metus. Ekspertai šį šuolį sieja su atrastomis įstatymų landomis.

Trejus metus aplinkosaugininkai ir statybų inspektoriai turėjo mažiau rūpesčių – savavališkų statybų mažėjo, o nelegalūs statiniai smulkėjo. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė Laura Nalivaikienė teigė, kad didžiąją savavališkų statybų dalį sudaro nesudėtingi statiniai: tvorelės, malkinės, padidintas ar sumažintas namo langas, pastatų šiltinimo, stogo dangos keitimo darbai ir pan.

Vis dėlto 2009 m. savavališkų statybų padaugėjo 48 proc. ir perkopė 400 atvejų per metus. Tokį skaičių pažeidimų inspektoriai fiksuodavo iki 2006 m., kai buvo galima pakankami lengvai įteisinti savavališkas statybas – tereikėjo sumokėti baudą ir susitvarkyti dokumentus. 2005 m. papildžius Statybos įstatymą tokios galimybės nebeliko – savavališkai pastatyti statiniai, darantys žalą aplinkai ir visuomenei, privalo būti nugriauti.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai pažeidimų gausėjimą laiko atsitiktinumu, o Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Aurelija Stancikienė mano, kad pažeidėjai jau rado būdų apeiti įstatymus.

“2005 m. žmonės išsigando, pamanė, kad negalės įsiteisinti savavališkų statybų, tačiau vėliau nišų ir landų atrado – advokatai padarė didelį darbą. Šiuo metu net visiškai naujos statybos pradėtos inventorizuoti senomis datomis, renkami kaimynų liudijimai, kad statybos vyko iki 2005 m.”, – sako Seimo narė.

Kuršių nerijoje nenugriautas nė vienas nelegalus statinys

Pažeidėjus greičiausiai padrąsino ir metų metais besitęsiantys teismai dėl savavališkų pastatų griovimo. Nors statistika rodo, kad teismo sprendimu nugriautų nelegalių statinių daugėjo: 2006 m. nugriauta 42, o 2008 m. – 73 statiniai, kai kurie teismo procesai gerokai užsitęsę. Pasak L.Nalivaikienės, kreiptis į teismus inspekcijos pareigūnams tenka po to, kai savavaliautojai atsisako vykdyti savavališkos statybos aktuose surašytus reikalavimus. Kartais ignoruojami ir teismo įpareigojimai pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tokiais atvejais teismų sprendimai skundžiami aukštesnės instancijos teismui, o kol nebūna priimtas galutinis sprendimas, nugriauti savavališkai pastatytų statinių praktiškai neįmanoma.

Įsisukus tokiam ratui aplinkosaugininkai jau patyrė, kad sulaukti tos dienos, kai gražioje vietoje išdygęs nelegalus statinys dings, nėra taip lengva. Tokia diena dar nė karto neišaušo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojams. Direkcijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjas Sergejus Juzikas informavo, kad dėl nelegalių statybų Kuršių nerijoje pradėtos 35 bylos – iš jų jau baigta devyniolika, tačiau iki šiol nenugriautas nė vienas nelegalus statinys.

“Aš neįsivaizduoju, kodėl viskas stovi vietoje. Teisėtvarkos institucijos privalo kreiptis į statybos inspekciją su reikalavimu nugriauti tuos pastatus, bet jokios informacijos, ar prokurorai kreipėsi, nors praėjo metai dveji nuo bylų išnagrinėjimo, neturime”, – stebisi specialistas.

Inspektoriai pačiu įžūliausiu atveju pajūryje vadina dziudo trenerio Arvydo Lapinsko pastatytą nelegalų statinį šalia Thomo Manno muziejaus. Nors jau buvo paskelbtas teismo sprendimas griauti statinius, o šį sausį netgi atrinkti griovimo rangovai ir parengti buldozeriai, byla vėl grįžo į teismą.

“Dar labiau negu nevykdomi teismo sprendimai nugriauti nelegaliai pastatytus namus, man nerimą kelia tendencija paskiausiose bylose, susijusiose su esminiais pažeidimais Kuršių nerijoje. Pastarosios bylos buvo laimėtos Klaipėdos apygardos teismuose, bet Vyriausiajame administraciniame teisme sprendimai panaikinti dėl formalių priežasčių – pavyzdžiui, neva dėl praleistų terminų”, – nauja tendencija stebisi Seimo narė.

A.Stancikienė įsitikinusi, kad valstybė iš esmės nesusitvarko su uždaviniu kovoti prieš nelegalias statybas. “Viename teismo sprendime parašyta, kad byla atmesta, nes prokuratūra per ilgai rinko įrodymus. Ar teismas kaltas, kad dėl formalių priežasčių nenagrinėjo bylos, ar prokuratūra, nes per ilgai rinko medžiagą, ar abi kaltos, nes formaliai atlieka pareigas?” – retoriškai klausia A.Stancikienė.

Pasidžiaugti galima bent tuo, kad bene gražiausiame Lietuvos kampelyje pažeidimų mažėja: 2008 m. užfiksuota 40 savavališkų statybų, o pernai – jau tik devynios. “Nebėra ir drastiškų bei įžūlių statybos atvejų”, – teigiamas tendencijas įžvelgia Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius Tomas Tukačiauskas.