Libijos autokratinis lyderis Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis), sekmadienį pažadėjęs įtraukti tarptautinę koaliciją, remiančią šios Šiaurės Afrikos valstybės sukilėlius, į “ilgą, ištęstą karą be jokių ribų”, kažkada buvo politikos užribyje, tačiau ilgainiui pasiekė, kad į jį būtų žiūrima kaip į svarbų tarptautinį žaidėją, kurio Vakarai negali ignoruoti.

M.Kadhafi žūtbūtinės pastangos numalšinti sukilimą pažeidžiant paties paskelbtą ugnies nutraukimą privertė Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą įvesti virš Libijos neskraidymo zoną, nors abejonių dėl šio žingsnio išsakė veto teisę turinčios narės Rusija ir Kinija.

Sprendimą įgyvendino tarptautinė koalicija, vadovaujama Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų, kurias M.Kadhafi sekmadienį neįprastai trumpame garso įraše, transliuotame valstybinės televizijos, prilygino “naciams” ir “kryžininkams”.

M.Kadhafi, garsėjantis savo spalvingais apdarais ir padrika retorika, nesirodė prieš televizijos kameras nuo tada, kai į jo dykumų valdas buvo pradėtos leisti raketos.

Faktas, kad jis priverstas griebtis telefono, norėdamas paskleisti savo žinią, atspindi tai, kad vidaus apsiaustis, kurioje atsidūręs Libijos lyderis, nenusileidžia puolimui iš užsienio.

Vasario 15 dieną Libijoje prasidėję prieš režimą nukreipti protestai tapo didžiausiu iššūkiu daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančiam M.Kadhafi, kuris vis labiau spaudžiamas į kampą, valdymui.

Kiek anksčiau panašūs protestai privertė pasitraukti ilgamečius Egipto ir Tuniso vadovus.

Tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų vertinimais, neramumai Libijoje jau nusinešė tūkstančius gyvybių.

Liudininkams pasakojant apie skerdynes ir perpildytus morgus po nerinklaus šaudymo į civilius žmones, M.Kadhafi pabrėžtinai parodė, jog laiko nesvarbiu sukilimą, kurio varomoji jėga yra jaunimas, ir vėl sutelkė dėmesį į revoliuciją, kurios priešakyje jis stovėjo.

1969 metų rugsėjo 1 dieną jaunas pulkininkas M.Kadhafi su šalininkais įvykdė perversmą, per kurį nuvertė Vakarų remiamą senyvą karalių Idrisą I, o stojęs prie šalies vairo per gana trumpą laiką pelnė karingo ir neprognozuojamo lyderio reputaciją.

1942 metais beduinų kazafų gentyje dykumoje netoli Sirto miesto gimęs M.Kadhafi užgrobęs valdžią susipyko su Vakarais, apkaltinęs juos pradėjus “naują kryžiaus žygį” prieš arabus.

Savo idealu jis laikė Egipto prezidentą ir aršų arabų nacionalistą Gamalį Abdel Nasserą (Gamalį Abdel Naserą), taip pat įvairiomis progomis skelbėsi esąs Mao Zedongo (Mao Dzedongo, Mao Dzedūno), Josifo Stalino ir net Adolfo Hitlerio gerbėjas.

M.Kadhafi valdoma Libija ne vieną dešimtmetį buvo siejama su teroristiniais išpuoliais įvairiose pasaulio vietose ir kaltinama tuo, jog už naftą gaunamais pinigais finansuoja ginkluotas sukilėlių grupuotes Afrikoje ir už jos ribų.

1988 metais po “Pan Am” keleivinio lėktuvo susprogdinimo virš Lokerbio miestelio Škotijoje Libija tapo atstumtąja valstybe, tačiau jos santykiai su tarptautine bendruomene ėmė šilti, kai Tripolis 2003-iaisiais sutiko išmokėti kompensacijas 270-ies tąsyk žuvusių žmonių artimiesiems.

2003 metais M.Kadhafi taip pat pasmerkė terorizmą ir paskelbė, jog atsisako planų pasigaminti branduolinių ginklų – tai paskatino Jungtines Tautas atšaukti šaliai taikytas sankcijas.

Šis pareiškimas atvėrė kelią Libijai užmegzti glaudžius ryšius su Vakarais, o santykių atšilimo kulminacija tapo 2008 metų rugsėjo mėnesį įvykęs tuometinės JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice (Kondolizos Rais) vizitas.

2009 metų vasarį M.Kadhafi, kuriam anksčiau Afrikos genčių vyresnieji suteikė “karalių karaliaus” titulą, buvo išrinktas Afrikos Sąjungos pirmininku.

Tarp kitų valstybių vadovų M.Kadhafi išsiskyrė tuo, kad pasaulio lyderius priimdavo ne ištaiginguose rūmuose, o savo beduiniškoje palapinėje ir visur vykdavo lydimas moterų apsaugininkių. Neatskiriama ekscentriško Libijos lyderio įvaizdžio dalimi taip pat tapo spalvingi platūs apdarai.

M.Kadhafi valdoma Libija dažnai atsidurdavo tarptautinio dėmesio epicentre.

2007-aisiais Tripolis paleido į laisvę bulgarų medikus, kurie aštuonerius metus praleido už grotų, nes tariamai užkrėtė šimtus libių vaikų ŽIV.

2008 metais Jungtines Valstijas papiktino tai, kaip džiaugsmingai Libijoje buvo sutiktas Škotijos pareigūnų humaniškumo sumetimais į laisvę paleistas Abdelbasetas Ali Mohmetas al Megrahi (Abdelbasetas Alis Mohametas Megrahis) – vienintelis asmuo, nuteistas už Lokerbio sprogdinimą.

Tais pat metais Šveicarijos prezidentas Hansas-Rudolfas Merzas (Hansas Rudolfas Mercas) sulaukė griežtos kritikos šalies viduje, kai atsiprašė Libijos už vieno iš M.Kadhafi sūnų – Hannibalo (Hanibalo) areštą 2007-aisiais.

N.Kadhafi, kuris yra ilgiausiai valdantis arabų pasaulio lyderis, puikiai moka savo provokuojančiais ir karingais pareiškimais supykdyti Vakarų ir arabų valstybių vadovus.

2009 metų liepą kalbėdamas Neprisijungusiųjų judėjimo šalių viršūnių susitikime Libijos lyderis užsipuolė JT Saugumo Tarybą, pavadinęs ją teroristine institucija.

Tų pačių metų kovą per arabų šalių viršūnių susitikimą jis pažėrė įžeidimų Saudo Arabijos karaliui Abdullah (Abdulai), kuriam pareiškė: “Jūs visuomet meluojate, jūsų laukia liūdnas likimas, jus sukūrė Didžioji Britanija ir gina Jungtinės Valstijos”.

Tuo tarpu sau M.Kadhafi paprastai nevengia pagyrimų ir yra save pavadinęs “arabų lyderių lyderiu, Afrikos karalių karaliumi ir musulmonų imamu”.

Viešėdamas Italijoje Libijos lyderis pareiškė, kad moterys arabų ir musulmonų pasaulyje yra tarsi “baldas, kurį užsigeidęs gali pakeisti”, ir sakė, jog tokiai padėčiai pakeisti reikalinga “moterų revoliucija”.

M.Kadhafi, kuris 1977 metų kovą Libiją paskelbė Džamahirija (respublika), oficialiai save tituluoja “revoliucijos vadu” ir visuomet vengė būti vadinamas prezidentu.

1977 metais išleistame savo revoliuciniame veikale, pavadintame “Žaliąja knyga”, M.Kadhafi pasiūlė “trečiąją pasaulio teoriją” – tarpinį variantą tarp kapitalizmo ir socializmo. Pasak jo, ši teorija yra vienintelis tikras sprendinys žmonijai.

Prieš sukilimą kalbėta, kad M.Kadhafi rengia sūnų Seif al Islamą (Seif Islamą), vieną iš aštuonių savo vaikų, perimti valdžią.

Libijos lyderis taip pat turėjo įdukrą, kuri žuvo 1986 metais per JAV aviacijos bombardavimą.