Prognozės Lietuvai negailestingos – 2020 m. galime turėti vos 2 mln. gyventojų. Nors darbo jėgos stygių galėtų kompensuoti neįgalūs žmonės, jie vis dar stumiami į užribį.

Dr. Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė

Savaitraštis „Veidas“ surengė diskusiją, kurioje aptarė neįgaliųjų socialinės integracijos problemas ir ateities perspektyvas. Joje savo įžvalgomis dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, pirmasis Lietuvos atstovas, išrinktas į Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetą, prof. dr. Jonas Ruškus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Neįgaliųjų reikalų departamento l. e. p. direktorė Jolanta Šliužienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“, kuri yra tarptautinės organizacijos „Inclusion Europe“ narė, vadovė Dana Migaliova, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančauskis ir aklumo negalią turintis advokatas, apie dešimtmetį dirbęs SADM, Jonas Vaškevičius. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.Šindeikis: Tema jautri ir sudėtinga – neįgaliųjų socialinė integracija. Paskelbti Europos Komisijos tyrimo skaičiai, kad, jei padėtis nesikeis, 2020 m. Lietuvoje gali likti tik 2 mln. gyventojų. Kyla svarbus darbo rinkos klausimas: kas šalyje dirbs? Matyt, neįgaliųjų integracija yra labai aktuali, nes neturėsime ko samdyti, o dirbančiųjų paklausa bus didžiulė. Kaip jūs matote šią problemą?

D.Migaliova: Lietuvoje yra 253 tūkst. neįgaliųjų, o iš jų darbo rinkoje dalyvauja vos 14 proc. Vis dėlto čia daugiau kalbame apie neįgaliuosius, sergančius somatinėmis ligomis (tai diabetas, širdies ligos, epilepsija ir kt.).

J.Ruškus: Manau, pirmiausia reikia nustoti kalbėti apie integraciją. Galvodami, kad yra žmonių, kuriuos turime integruoti, kuriuos reikia iš kažkur paimti ir kažkur įdėti, suponuojame požiūrį, jog tam tikra žmonių grupė yra atskirta, į juos žiūrime tarsi kaip į objektą, daiktą.

2010 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų konvenciją, įsipareigodama laikytis tam tikrų principų. Pagrindinis jų – į negalią turinčius žmones nežiūrėkime kaip į objektą ar kažkokį svetimkūnį, kurį norime kažkur perkelti ar turime suremontuoti, pagerinti ir tik tada atiduoti visuomenei. Ne, į jį žiūrėkime kaip į visavertį subjektą, kurio niekur nereikia integruoti, nes jis jau ir taip yra visuomenės dalis. Taigi, kai sakome „integravimas“, tai yra visai kito požiūrio priėmimas. Juk negalią turintys žmonės nėra kažkas UŽ visuomenės ribų – jie jau yra visuomenėje. Nėra ko integruoti, o tik reikia sudaryti sąlygas jiems būti visaverčiais visuomenės nariais.

D.Migaliova: Sovietmečiu daugelis neįgalių žmonių buvo užribyje, jų niekur nematėme. Buvo sukurtas mitas, kad tarybinis žmogus yra sveikas, stiprus, nesvarbu, ar tai būtų žemės ūkio specialistas, ar kosmonautas. Tuomet buvo vartojamas terminas „asiocialios šeimos“ ir esą tik jos susilaukdavo nevisaverčių palikuonių. Atėjus nepriklausomybei tikėjomės, kad daug kas pasikeis. Kad ir norėdami gero, suskirstėme žmones pagal jų gebėjimus, prikūrėme daugybę barjerų, taigi dabar turime kuo užsiimti ir pagrindą prašyti iš Europos Sąjungos pinigų, kad juos šalintume. Pritariu profesoriui, kad nereikia apie neįgaliuosius galvoti kaip apie išskirtinę grupę žmonių. Jei kalbame apie aplinką, ar mamai su mažu vaiku vežimėlyje nereikia nueiti į parduotuvę ar polikliniką, pakilti į penktą aukštą? Arba senai močiutei? Turime kalbėti apie draugišką aplinką, universalų dizainą visiems.

Paminėjote svarbų aspektą dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus. Manau, kad ateis ta diena, kai neįgaliuosius įsileis į darbo rinką, o ne tik naudosis jų vardu ar pažymėjimu, ir jie galės atlikti daug darbų. Galbūt vieni dirbs su informacinėmis technologijomis, o kiti – parduotuvėse: jau dabar, pavyzdžiui, prekybos tinklas „Rimi“ turi projektą su kurčiaisiais.

Vis dėlto, kad tai įvyktų, reikia peržiūrėti švietimo sistemą. Čia dominuoja akademiniai dalykai ir trūksta taikomųjų, o kai kalbama apie, tarkime, sutrikusio intelekto asmenis, jie gali būti geri darbininkai, jei būtų pradėti rengti tinkamu laiku. Dar mokykloje juos išskiriame, kuriame specialias programas, mokome juos tų dalykų, kurių jie neišmoks ar negalės panaudoti gyvenime. Paskui sugalvojame, kad reikia kažkokios profesinės reabilitacijos, o tada – stop. Nesukurta darbo sistema, nėra darbo asistentų, darbdaviai nemotyvuojami įdarbinti neįgaliųjų, nėra lanksčių darbo grafikų, ir viskas stoja.

Z.Jančauskis: Ne visai sutikčiau su teiginiu, kad sovietmečiu neįgaliųjų nebuvo. Turime aklųjų pavyzdį. Buvo sukurta visa sistema, pastatyta gamyklų, gyvenamųjų kvartalų, žmonės turėjo darbo. Vis dėlto dabar vėl kuriame socialines aklųjų įmones, vėl reikia valstybės subsidijų, nes viską sugriovėme.

Jei kalbėsime apie asmenis su fizine negalia, kurių organizacijai atstovauju, iš tiesų ta struktūra nebuvo sukurta. Psichinę negalią turintys arba sutrikusio intelekto žmonės buvo slepiami internatuose, lygiai taip aš nė neįsivaizdavau žmogaus, sėdinčio neįgaliojo vežimėlyje po stuburo traumos. Jų nematydavau. Manau, tokių žmonių nematymas ir neskatina nei aplinkos pritaikymo, nei specializuotų darbo vietų kūrimo.

Ir šiuo metu žmonės po insultų, infarktų grįš iš ligoninės į savo namus ir gyvens užsidarę. Pavyzdžiui, vyksta namų renovacija. Ar daug reikėtų, kad būtų sukurtas fondas, kad namai būtų ne tik renovuojami, bet ir pritaikomi neįgaliesiems? Prieš trejus metus atliktas tyrimas, kiek reikėtų lėšų, kad viešoji aplinka būtų pritaikyta neįgaliesiems. Yra Europos Komisijos sprendimas, kad iki 2020 m. visi viešosios paskirties pastatai turės būti pritaikyti, bet praėjo treji metai, o ar daug apie tai girdėjome Lietuvoje?

O kad neįgalieji tampa verslo objektu, iš tikrųjų galima paliudyti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus duomenimis, 141 socialinei neįgaliųjų įmonei, kuriose dirba apie 5 tūkst. neįgaliųjų, skiriama 54 mln. Lt. Vis dėlto ne neįgalieji remiami, o darbdaviai, socialinių įmonių savininkai. Jie naudojasi tais pinigais. Norėtųsi požiūrio, kad esame naudingi ir reikalingi valstybei.

J.Šliužienė: Manau, daug problemų būtų išspręsta, jei sutiktume laikytis tam tikrų principų. Viena vertus, iš savo visuomenės negalime reikalauti to, kas neįmanoma. Valstybės tarnautojai yra tos pačios visuomenės dalis, jų supratimas apie negalią keičiasi, nors ir ne tiek, kiek norėtume. Iš tikrųjų žmonės, priimantys sprendimus valstybės ar savivaldybių įstaigose, dažnai neturi reikiamo supratimo, tačiau matau gerų pokyčių, pavyzdžiui, žiūrėdama į vaikų darželius, kurių grupėse kartu mokosi ir neturintys negalios, ir neįgalūs vaikai. Karta, kuri užaugs kartu, priims visai kitokius sprendimus.

Kita problema – atsakomybės pasiskirstymas sprendžiant neįgaliųjų klausimus. Kadangi neįgalieji buvo laikomi atskira grupe, tai ir tokios įstaigos kaip Neįgaliųjų reikalų departamentas, daugelio manymu, turėtų spręsti neįgaliųjų problemas visose srityse. Bent taip norėtų ministerijos. Nenoriu pasakyti, kad jos šių klausimų nesprendžia, bet pasitaiko atvejų, kai jos nori nuo šių problemų atsiriboti, sakydamos, jog tai ne jų darbas, nes juk mes atsakingi už neįgaliuosius.

A.Šindeikis: Ar galime sakyti, kad valstybės politika keičiasi?

J.Šliužienė: Ji keičiasi, bet ne tiek, kiek norėtume.

A.Šindeikis: „Veidas“ yra atlikęs įdomų tyrimą dėl moksleivių pasiekimų. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose pasirinkta, jog gabesni vaikai suburiami mokytis į vieną klasę, kad būtų patogiau. Pavyzdžiui, estai to nedarė ir jų bendrieji pasiekimai yra geresni net nei mūsų šitų gabesnių vaikų klasių. Minėjote, kad vaikų darželiuose padėtis keičiasi, o kaip yra mokyklose?

J.Šliužienė: Čia irgi atsiranda bendrų klasių. Problema ta, kad tai daroma vangiai. Vėlgi trūksta supratimo. Vienos mokyklos tai priima ir deda pastangas, kitos ne.

D.Migaliova: Yra rekomendacijos, kurios yra labai blogas dalykas. Yra indikacijos, kada galima skirti mokymą namuose. Lietuvoje nuo 1991 m. formaliai negali būti nemokytinų vaikų. Sveikatos ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija sudaro ligų bei būklių sąrašą ir rekomenduoja psichologinėms, pedagoginėms tarnyboms (išsiunčia jau vykdymui), kokių sutrikimų turintiems vaikams gali būti skiriamas ugdymas namuose. Tai visiška nesąmonė, net šveicarai tokio dalyko neturi. Tai neefektyvu ir brangu.

A.Šindeikis: Tarp mūsų yra ir advokatas. Kaip jums pavyko juo tapti – vis dėlto nelengva profesija?

J.Vaškevičius: Viskas, ko gero, priklauso nuo požiūrio. Dešimt metų dirbau socialinės apsaugos sistemoje, o dabar jau penkiolika metų esu šalia. Šioje srityje pradėjau dirbti 1989 m. Pirmieji mano mokytojai buvo Amerikos Mičigano universitetas An Arbore. 1990 m. pirmą kartą pamačiau, kaip vyksta neįgaliųjų reabilitacija, ir tada pabandėme tai daryti Lietuvoje. Didžiausia bėda yra požiūris – tiek pačių negalią turinčių asmenų į save ir savo vietą visuomenėje, tiek kitos visuomenės dalies. Pats esu susidūręs ir žinau, kas darosi mokyklose, taigi galiu lengvai paaiškinti, kodėl šiandien darželiuose neįgaliųjų yra, o mokyklose beveik nėra. Darželyje nekeliamas uždavinys, kad vaikas gautų išsilavinimą ar kažkokį atestatą, tad darželio auklėtoja tokį vaiką toleruoja. O mokytojas mokykloje, ypač gavęs sovietinį išsilavinimą, žino, kad „neįgalus vaikas mokykloje mokytis negali“. Tai neįmanoma. Kai stojau į universitetą studijuoti teisės, man daug kartų buvo pasakyta, kad tai tiesiog neįmanoma.

Toks požiūris egzistuoja, bet noriu pabrėžti, kad jis nesvetimas abiem pusėms. Kadangi ir sveikieji, ir neįgalieji žino, kad „tai neįmanoma“, niekas ir nevyksta.

Nesutikčiau, kad nėra poslinkių. Kartos keičiasi, jauni žmonės daugiau matę, daugiau supranta. Norėčiau akmenų mestelėti ir į neįgaliųjų daržą. Dažnai mačiau, kad patiems neįgaliesiems nieko nereikia – nei dirbti bendruomenei, nei mokytis joje. Jie neretai patys norėjo dirbti, mokytis ar sportuoti segreguotai, išlaikyti savo segreguotas struktūras. Sovietiniais laikais aktyviai užsiėmiau šimtalangių šaškių sportu ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl neįgaliųjų ir sveikųjų šaškių ar šachmatų turnyrai vyksta atskirai. Kodėl buvo atskiros sporto mokyklos, atskiri klubai? Vis dėlto bent prieš penkiolika metų to norėjo patys neįgalieji. Manau, žmonės bijojo vieni kitų.

A.Šindeikis: Suprantu, kad tai yra valios reikalas: jei į visus žiūrėsime kaip į lygiaverčius ir visi dalyvaus bendrame gyvenime, natūraliai atsitiks taip, jog visi taps lygiaverčiais visuomenės nariais. Vis dėlto matau ir kitą kriterijų: matyt, pačiai valstybei būtų racionaliau, jei segregacijos nebūtų. Gal čia yra ne tik humaniškas, bet ir ekonominis argumentas?

J.Ruškus: Visos visuomenės linkusios skirstytis į „mus“ ir „juos“. Požiūrio klausimas yra esminis dalykas. Pavyzdžiui, aš nelabai tikiu, kad ateis nauja karta, ir viskas pasikeis. Už vaikų dar stovi tėvai, kurie gali prieštarauti, kad jų vaiko grupėje būtų vaikų su negalia. Juk vaikas eis į egzaminus, jis turi lygiuotis į stipresnius. Vadinasi, darželis, mokykla gali turėti valios, bet viską gali blokuoti tėvai. Taip atsitinka, žinau konkrečių atvejų.

Valstybės pažangos taryba daug kalba apie gerovės valstybę. Gerovės valstybė bus ne tada, kai ekonomika bus dar laisvesnė, o tada, kai bus sukuriamos visiems vienodai prieinamos paslaugos. Kad ir kokios jos būtų (sveikatos, socialinės, švietimo), jos turi būti prieinamos visiems. Tą matome Skandinavijoje. Beje Danijos socialinis modelis apibrėžia negalią pagal tai, kiek kliūčių žmogus sutinka aplinkoje, o ne pagal tai, kokią ligą jis turi ar ko nevaldo. Juk negalia išryškėja aplinkoje – judėjimo negalia pasimatys laiptų visuomenėje.

D.Migalova: Vis dėlto yra kuo džiaugtis. Šiandieninėje Lietuvoje, jei žmogui, turinčiam Dauno sindromą, skauda pilvą, jo jau neveža į psichiatrinę, o veža į greitosios pagalbos ligoninę, nes tikriausiai reikia pilvą apžiūrėti.

Kas man dar kelia nerimą: jau prieš 15 metų sakiau, kad ateis diena, kai neįgalus žmogus taps višta, perinčia auksinius kiaušinius. Aplink negalią susibūrė daug prižiūrėtojų, departamentų, firmų, organizacijų, kurios daro daug dalykų, nė neatsiklausdamos, ar mums šito reikia. Tuomet ir prasideda „mes“ ir „jūs“: jūs šitai padarėte, o mums tai netinka, kodėl nepaklausėte? Kitas dalykas – įdarbinimas. Sukuria socialines įmones, surenka informaciją apie neįgaliuosius, paima ir sako, kad duos po šimtą litų kas mėnesį, tik neik į darbą. Na, gal dabar daugiau. Pritarčiau, kad gal pati neįgaliųjų bendruomenė tam nepasirengusi, bet, kita vertus, jie to neišmokyti. Jie išmokyti būti bejėgiai ar tokie, kad jų reikia gailėtis. Pridėčiau, kad savivaldybėse trūksta paslaugų: dienos centrų, grupinio gyvenimo namų, laikino atokvėpio tarnybų. Galiausiai pridėčiau, kad buvo atlikti „Vilmorus“ tyrimai apie toleranciją. Išaiškėjo, kad prostitucija besiverčiančias moteris vertiname palankiau, tolerantiškiau nei psichikos ligonius, protiškai atsilikusius. Negalia – sąrašo pabaigoje. Tačiau ir tarp neįgaliųjų yra savo hierarchinės piramidės. Dar sovietmečiu būdavo aklųjų ar kurčiųjų kombinatai, vėliau atsirado fizinė negalia. Tai labiau išreikšta, tad žmonės labiau toleruoja, tačiau jei tai susiję su psichikos sveikata, šitų žmonių grupių ir dabar nematome. Pokyčių įvyko daug, bet dabar norisi kokybės ir sąžiningų žaidimo taisyklių.

Z.Jančauskis: Pasakysiu socialinės apsaugos ir darbo ministrės žodžius: per daugiau nei 20 metų socialinės integracijos programa taip nieko ir nedavė. Sakyčiau, ji ir neturėjo kažko duoti, bet ji mus išlaisvino. Bent jau pradėjome kalbėti, atsirado daug neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų.

Vis dėlto su neįgaliaisiais dažnai nesikalbama, nesitariama – valdžia žino geriau. Kai paklausiame apie paslaugas savivaldybėse, atsako, kad poreikis tenkinamas. Paklausiame, kiek skiriama Alytaus mieste lėšų transportui pritaikyti, – 20 tūkst. Lt per metus. Matyt, vien 14 tūkst. Lt vairuotojo atlyginimas per metus sudarytų. Nėra nė vieno pritaikyto autobuso – sako, neįgalieji nevažinėja. O pakalbėkime apie žmones, gyvenančius provincijoje, kur visuomeninis transportas iš viso nevažinėja. Pakalbėkime apie Susisiekimo ministerijos pažadą iš ES struktūrinių fondų lėšų nupirkti du tolimojo susisiekimo autobusus. Du. Nors šiandien nė vienas toks nevažinėja – Lietuvoje nėra pritaikytų tolimojo susisiekimo autobusų, tad apie ką šnekėti? O kiek yra pritaikytų traukinių vagonų?

J.Ruškus: Belgijoje tai išspręsta. Yra angliška sąvoka „disability stream“, kuri sako, kad bet kokie sprendimai, įstatymai valstybėje peržiūrimi per neįgaliųjų prizmę. Tarkime, bet kokie su traukinių tinklo plėtra susiję klausimai turėtų būti nagrinėjami ir iš neįgalumo perspektyvos.

D.Migaliova: Tai imperatyvi nuostata, žiūrima griežtai.

A.Šindeikis: Daug problemų, apie kurias kalbame, susijusios su viešąja statyba. Negi nėra kažkokių normų, kaip naujieji pastatai turėtų būti statomi, o senieji pritaikomi?

J.Šliužienė: Statybos reglamentai griežtai taikomi tik naujiems statiniams ir rekonstruojamoms pastatų dalims. Apskritai pastatų savininkai nėra įpareigoti pritaikyti savo statinių. Taip, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme pasakyta, jog už aplinkos pritaikymą atsakingi statinių savininkai, bet kaip teisininkė galiu pasakyti, kad šitas įstatymas bedantis. Norma įtvirtinta, bet nėra kontroliuojančios institucijos, kaip įstatymo norma įgyvendinama, ir atsakomybės. Dar praplėsčiau ekonominį aspektą: dažnai išgirstame, esą „kiek čia tų neįgaliųjų yra – vos vienas kitas, man neapsimoka“.

D.Migaliova: 7 proc. valstybės gyventojų.

J.Šliužienė: Taip. Be to, grįžkime prie platesnio požiūrio: yra didelė grupė žmonių, kurių poreikius galėtume prilyginti neįgaliųjų poreikiams. Minėto universalaus dizaino idėja yra ta, jog produktai ir paslaugos turi būti kuriami taip, kad tenkintų didžiosios dalies visuomenės poreikius. Juk visuomenė nesusideda tik iš neįgaliųjų ir žmonių, neturinčių jokių problemų.

J.Ruškus: Pabrėšiu, kad aplinka yra ne tik fizinė, – tai ir paslaugos plačiąja prasme.

J.Vaškevičius: Gal neskambės gražiai, bet man priimtiniausias požiūris, apie kurį išgirdau dar 1990 m. JAV: tai – tik verslas. Laikoma, kad į reabilitaciją investuotas doleris (nuo tada, kai žmogus pakliūva, tarkime, į avariją), jei dedamos pastangos, jog jis kad ir po sunkiausios traumos per trumpiausią laiką sugrįžtų į darbo vietą, duoda devynis dolerius naudos.

Z.Jančauskis: Žinome, kad valdžia ateina ketveriems metams ir jos sprendimai atrodo vienadieniai. Priėmėme, nesuspėjome įgyvendinti – paliksime kitiems. Nėra tęstinumo. Būtų puiku, jei būtų dialogas, ir priimant kažkokį įstatymą būtų pažiūrima per neįgaliųjų prizmę. Deja.

D.Migaliova: Mes, lietuviai, popierius rašyti išmokome ir esame be galo raštinga tauta. Yra apie 70 teisės aktų, kurie vienaip ar kitaip reglamentuoja neįgaliųjų teises, pagalbą jiems ir kt., bet viskas stringa vykdant įstatymus. Be to, mūsų valdžios ponai unikalūs tuo, kad leidžia sau nesilaikyti įstatymų, už kuriuos patys balsavo. Turime tokią Dievo dovaną. Neįgalieji ar neįgalių vaikų artimieji bijo paduoti į teismą vieną ar kitą valdininką, jei kas nors buvo padaryta blogai. Visiškai netaikoma teismų praktika.

A.Šindeikis:  Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad atsirastų kažkokių proveržių, kur yra tas trombas, kurį pastūmus viskas eitųsi lengviau?

J.Ruškus: Kaip minėjau, į žmogaus negalią reikėtų imti žiūrėti ne pagal sutrikimą, ne per medicininį požiūrį, o pagal tai, kokių kliūčių ir barjerų žmogus sutinka aplinkoje. Nesvarbu, ar tai būtų darbo rinka, ar sveikatos apsauga, ar bet kokia kita sritis. Tada natūraliai atsiveria universalaus dizaino etapas. Kad iki to prieitume, reikalingas konstruktyvus dialogas. Teisingai sako Lietuvos neįgaliųjų forumas: nieko apie neįgaliuosius be neįgaliųjų.

Z.Jančauskis: Įstatymų bazė Lietuvoje yra pakankama, bet jie neveikia. Tą jaučiame ir norime kalbėtis, deja, nėra antros pusės, kuri klausytų.

J.Šliužienė: Manau, kad norime vienu metu išspręsti visas problemas. Gal vertėtų išskirti prioritetus ir kompleksiškai, gerai apgalvojant išspręsti vieną problemą, o paskui eiti prie kitos? Dabar trūksta ir žmogiškų išteklių, ir laiko.

A.Šindeikis:  Gal padėtų techniniai sprendimai? Buvo minima sąvoka „disability stream“. Kai Seime priimamas įstatymas, jis privalomąja tvarka turi pereiti Specialiųjų tyrimų tarnybos patikrą antikorupciniu požiūriu. O jeigu į įstatymų leidybą įtrauktume aspektą, kad įstatymas turi pereiti ir „disability stream“ patikrą?

J.Šliužienė: Kartą suskaičiavau, į kelių tikslinių grupių poreikius reikėtų atsižvelgti priimant įstatymą. Na, jei viską darytume labai teisingai. Jų būtų mažiausiai 64.

D.Migaliova: Prie visko dar pridėčiau, kad vienas neįgalus žmogus neįgalina ir savo aplinką, jei bendruomenėje nėra sukurto paslaugų tinklo. Mūsų uždavinys turėtų būti įgalinti aplinką, kad šeimos nariai galėtų dalyvauti rinkoje.

A.Šindeikis:  Tai dar daugiau žmonių grįžtų į darbo rinką?

D.Migaliova: Žinoma. Lietuvoje yra 47 tūkst. asmenų, kuriems nustatyta visiška negalia. Tiek šeimų gyvena visiškai kitokį gyvenimą, nors galėtų sėkmingai dirbti. Kas iš to, kad tris kartus per savaitę po dvi valandas ateina lankomosios priežiūros darbuotojas? Ar šeimos narys gali dirbti? Reikėtų sudaryti sąlygas šeimoms gyventi kuo įprastesnį gyvenimą.