Dėl rinkos dydžio ir suvartojamos elektros kiekio Suomijos elektros rinka išlieka lemiančiu veiksniu formuojančiu kainas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o ankstesnių metų kainų stebėjimai rodo, kad tokia įtaka dažniau gali būti teigiama.

Suomijoje per metus elektros suvartojama beveik 4 kartus daugiau nei visose trijose Baltijos šalyse kartu sudėjus. Elektros suvartojimo masteliais Lietuva yra labai nedidelė vartotoja, ir dar mažesnė gamintoja. Antrosios „Estlink“ jungties eksploatacija pilnu pajėgumo beveik trigubai padidino suomiškose elektrinėse gaminamos elektros importo galimybes į Baltijos regioną, tai ypatingai svarbu Lietuvai, importuojančiai apie du trečdalius suvartojamos elektros energijos.

„Rekordiškai žemos elektros kainos rinkoje gruodžio mėnesį pirmiausiai buvo nulemtos šiltos žiemos, bet tokie orai vyravo visose šiaurinės Europos teritorijose. Elektra pigo Suomijoje, ir ta pati kainų kritimo banga atslinko iki Lietuvos. Šią savaitę oras atvėso, ir matome kaip visų šiaurinių kaimynių elektros rinkose kaina šiek tiek pakilo. Tokius tolygius kainų svyravimus greičiausiai matysime ir toliau“, – sako Robertas Staniulis, elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ Rinkos plėtros skyriaus vadovas.

Galime numatyti ir stiprėsiančią priklausomybę nuo metų laiko. Ankstesniais metais elektros kainos biržoje Lietuvoje nepasižymėjo sezoniškumu, kuris būdingas Skandinavijos elektros rinkoms, tačiau ateityje ši įtaka bus ryškesnė.

Apie pusę elektros pasiūlos šiaurinėse Europos valstybėse sudaro hidroelektrinių gaminama elektra, kuri priklauso nuo lietaus ar sniego kiekio. Be to, Šiaurės šalyse elektra plačiai naudojama šildymui, todėl didelę įtaką jos paklausai ir kainoms daro ir oro temperatūros svyravimai. Naujos jungtys su Skandinavija – tiek „Estlink 2“, tiek statomas „NordBalt“ – reiškia, kad elektros kainos pokyčius Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje ateityje vis labiau lems orai Baltijos ir Šiaurės šalyse,  atominės elektrinės Švedijoje ir Suomijoje, elektros perdavimo linijų remontai ne tik Estijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje, bet ir tarp Švedijos ir Suomijos.

Investuotojai ragina būsimąją Vyriausybę nepradėti drastiškų mokesčių reformų ir nespręsti socialinių problemų mokesčių lengvatomis. Lietuvos stabilumui ir konkurencingumui didinti siūloma reguliuoti sveikatos ir socialinį draudimą, jungti žemės bei nekilnojamojo turto mokestį bei naikinti PVM lengvatas.

Investuotojų nuomone, būsimajai Vyriausybei nereikia išradinėti dviračio, o įgyvendinti bent dalį  investuotojų teikiamų pasiūlymų, kaip, pavyzdžiui, tęsti kovą su šešėline ekonomika ir mažinti grynųjų pinigų naudojimą.
Visos šios ir dar daugiau nuodėmių bei rekomendacijų pateikiama šviežiai pristatytame asociacijos „Investors‘ Forum“ analitiniame leidinyje apie Lietuvos mokesčių sistemą.
„Investuotojai, kurie stebi nesubalansuotą ir nuolat kintančią šalies mokesčių politiką, vis atsargiau vertina Lietuvą kaip investicijoms patrauklią šalį. Todėl kviečiame būsimąją Vyriausybę imtis ne revoliucinių, o evoliucinių pokyčių, įvertinant poveikį nacionalinei ekonomikai ir pokyčius kaimyninėse šalyse, su kuriomis Lietuva yra priversta kovoti dėl investicijų“, – sako Kęstutis Lisauskas, „Investors‘ Forum“ mokesčių grupės vadovas, „Ernst & Young“ partneris . Jo teigimu, progresinių mokesčio tarifų įvedimas nepadidins socialinio teisingumo, o sulėtins Lietuvos ūkio atsigavimą – vartojimas mažės, šešėlinė ekonomika didės, todėl mokesčių bus surenkama mažiau.
Investuotojai atkreipia dėmesį, kad „naktinė“ mokesčių reforma 2008 m. gruodį sujaukė ne tik pelno mokesčio įstatymą, bet ir visą mokesčių sistemą, kurią sutvarkyti prireikė dviejų metų. Dėl šios priežasties valdantiesiems rekomenduojama nedaryti drastiškų pokyčių Lietuvos mokestinėje sistemoje, nemažinti mokesčių, nežinant, kaip kompensuoti biudžeto įplaukų netektį. PVM sumažinimas naudą atneštų gamintojams ir prekeiviams, o galutinis vartotojas naudos iš to nepajustų. Kitas pavyzdys – 2009 m. sumažinus akcizą dyzelinui, kuro kaina degalinėse po kelių mėnesių vėl grįžo į pradinį lygį.
„Dabar jau visiems turėtų būti aišku, kad pelno mokesčio tarifo didinimas sumažintų Lietuvos konkurencingumą pritraukiant investicijas ir, labai tikėtina, paskatintų kapitalo traukimąsi iš Lietuvos bei mokesčių slėpimą“, – sako Rūta Skyrienė, Investors‘ Forum vykdomoji direktorė. Pasak R. Skyrienės, kadangi darbdavių sąnaudos yra didžiausia kliūtis šalies konkurencingumui, būtina įvesti valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) „lubas“ visoms mokėtojų grupėms.
Būsimai valdžiai siūloma užtikrinti socialinį teisingumą vienodu pajamų apmokestinimu, nepriklausomai nuo veiklos formų, o kartu įvesti visuotinį turto ir pajamų deklaravimą. Investuotojų vertinimu, padidinus nekilnojamojo turto mokesčio bazę gyventojams, šis mokestis buvo pavadintas prabangos mokesčius. Kita vertus, nuo 2013 metų įsigaliojus žemės mokesčio apskaičiavimo naujovėms, ne vienam gyventojui padidėjęs žemės mokestis (4 proc.) ir turto mokestis (3 proc.) gali tapti nepakeliama prabanga. Todėl šiuos mokesčius investuotojai ragina sujungti, o jų visuotinumo siekti plečiant bazę ir mažinant tarifą.
„Šešėlinė ekonomika negali egzistuoti be grynųjų pinigų, todėl investuotojus džiugina, kad vis geriau administruojami atsiskaitymai grynaisiais pinigais, tačiau padaryta toli gražu ne viskas“, – teiga Rūta Skyrienė. Anot jos, atlikę bandomuosius pirkimus Gariūnų turgavietėje, asociacijos mokesčių grupės nariai mano, kad šią turgavietę dar anksti paleisti iš akiračio. Be to, investuotojai kviečia toliau visomis įmanomomis priemonėmis tobulinti mokesčių administravimą. Sveikintinus valstybės žingsnius reguliuojant taksi verslo „šešėlio“ mažinimą, investuotojų manymu, taip pat reikėtų tęsti.  Siekiant Lietuvos konkurencingumo mokesčių srityje, nuolatos stebėti kaimynines jurisdikcijas ir laiku reaguoti į jų pakeitimus
„Investors‘ Forum“ -  stambiausių ir aktyviausių investuotojų į Lietuvos ekonomiką asociacija, kurios misija yra investicinės aplinkos gerinimas Lietuvoje. Įkurta 1999 m. rugsėjo mėnesį, asociacija nuolat plėtėsi ir šiuo metu vienija 50 narių, tarp kurių stambiausi užsienio investuotojai šalyje: pramonės įmonės, bankai, telekomunikacijų, audito, logistikos ir kitų veiklos sričių bendrovės, kurių apyvarta yra daugiau nei 20 mlrd. LTL, šalies darbo rinkoje sukuria daugiau nei 17 tūkst. darbo vietų.



Pradedame pusmetį truksiantį projektą „Lietuvių literatūros populiarinimas ir sklaida savaitraštyje „Veidas“. Kiekvieną mėnesį pristatysime skaitytojams iškiliausių lietuviškų knygų autorius, supažindinsime su literatūrinio gyvenimo aktualijoms. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiam projektui skyrė 20 tūkst. Lt.

Spaudai rengiamose knygose Aldona Ruseckaitė diskutuoja su Maironio šešėliu, Gintaro Grajausko riteris Tenksalotas – su devyngalviu slibinu, o Donaldo Kajoko romano herojus – su ežeru ir kitomis esybėmis bei nesybėmis.

Stebint, kaip smagiai lietuvių rašytojai šuoliuoja per leidyklas, gali susidaryti įspūdis, jog dėl jų kūrinių leidėjai varžosi. Tačiau būna visaip: kartais mažiau patrauklūs rankraščiai keliauja nuo durų prie durų, kol atranda tokias, į kurias pavyksta prisibelsti.

„Situacija su lietuvių autoriais, sakyčiau, stabili. Nei jų labai daugėja, nei mažėja. Gali būti, kad į Rašytojų sąjungos leidyklą atsitiktiniai žmonės ir kreipiasi retokai. Tačiau tikrai daugėja neprižiūrėtos, neįvertintos lektūros, kuri leidžiama už pačių autorių ar jų privačių rėmėjų lėšas“, – vertina šios leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.

Apie pastarąsias Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamuose straipsniuose stengsimės nekalbėti, kad neaugintume ir taip ryškaus nūdienos literatūroje vertybinio sąmyšio. Juolab panašu, kad rudenį leidyklos pasiūlys nemažai išties skaitytojo dėmesio vertų lietuvių literatūros kūrinių.

D.Kajoko ežeras – gyva esybė

Vienu iš tokių neabejotinai taps poeto Donaldo Kajoko antrasis romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Daugiasluoksniškumu šis kūrinys primins prieš penkerius metus pasirodžiusį „Kazašą“, kuriame šalia realybės plotmės su konkrečiu siužetu ir veikėjais vėrėsi properšos į anapusybę su jos magiškais ženklais ir „nesybėmis“ (tai – paties D.Kajoko naujadaras). „Galiausiai paaiškėja, kad riba tarp „esybių“ ir „nesybių“ pakankamai plona ir verčianti susimąstyti, ar pats esi viena, ar kita. Ežeras čia irgi tarsi gyvas padaras, veikiantis žmonių likimus – neveltui jis iškeltas į knygos pavadinimą“, – pasakoja leidyklos „Tyto alba“ redaktorė Eglė Bielskytė.

Pagrindinis D.Kajoko romano veikėjas yra kompiuterių programuotojas – mažiau poetišką profesiją būtų sunku sugalvoti. Bandydamas atsigauti po brolio žūties, jis atvyksta į šalia ežero dunksantį seną dvarą, kuriame nėra televizoriaus ir neveikia mobilieji telefonai, užtat vakarais būna laiko kalbėtis apie meną. Ir todėl nepatiriama jokių „interneto pagirių“.

D.Kajokas yra teigęs, kad jam nėra svarbu, kaip žmogus suvokia jo eilėraštį: ar emociniame lygmenyje, kai skaitytojui būna „tiesiog gražu“, ar gilesniajame, kai perskaitomos aliuzijos ir perprantama užšifruota simbolika. Tą patį galėtume pritaikyti „Ežerui ir kitiems jį lydintiems asmenims“: jį galima skaityti ir kaip paslaptingų mirčių trilerį, ir kaip meilės trikampio romaną, bet galima – kaip filosofinį kūrinį, svarstantį autoriui įprastus religijos, žmonių komunikavimo galimybių klausimus. „Visa tai, kas būdinga D.Kajoko poezijai, atsispindi ir jo romane. Minimas netgi jo eilėraščių mylėtojams puikiai pažįstamas kurčias asiliukas“, – pasakoja E.Bielskytė.

Nebeskraidantis lakūnas, neberašantis filologas

Poetas, vertėjas Laurynas Katkus savo „Judančių šešėlių“ nenori vadinti romanu ir siūlo tenkintis „psichologiniu pasakojimu apie postkomunistinį būvį“. Kūrinys persmelktas iš sovietinio laikmečio atėjusio žmogaus vienatvės jausena laukiniais principais grįstoje kapitalistinėje visuomenėje.

Šis kūrinys turi du aiškiai skiriamus laikus – dabartinį, kuriame praradęs darbą literatūrologas priverstas emigruoti į Vokietiją, ir šimtmečiu ankstesnį, į kurį perkelia veikėjo skaitomi dvare rasti laiškai. Šiuos laiškus rašė baltų vokietis, literatas, Pirmojo pasaulinio karo lakūnas. Abu likimai vis intensyviau klojami vienas ant kito, susišaukia ir pradeda vienas kitą veikti. Galiausiai abu herojai susitinka, ir nebežinai, kuris iš jų tragiškesnis: ar nesugebantis įsitvirtinti savoje realybėje neberašantis filologas, ar nebeskraidantis karo lakūnas. Ar šis susitikimas realus, ar vaizduotės padarinys – paliekama spręsti skaitytojui. „Tačiau Laurynas tekstą tebetobulina, todėl galima tikėtis įvairių netikėtumų“, – priduria E.Bielskytė.

Devyni pokalbiai su slibino galvomis

Gintaras Grajauskas viduramžių riterių romanų stilistiką imituojančiose „Istorijose apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ skaitytojus perkelia į industrijos revoliucijos amžiaus Škotiją. Riteris Tenksalotas – be galo doras, be galo drovus ir be galo naivus – pasirodo ten, nes turi nukauti drakoną. Tačiau drakonas irgi pasirodo besąs be galo malonus, inteligentiškas eruditas. Jų pokalbiai, kurių yra devyni (nes Tenksalotas kaskart bendrauja vis su kita drakono galva, kurių irgi devynios) virsta nuoširdžia naivuolio ir erudito draugyste. Be abejo, daugiau kalba labiau patyręs drakonas, kenčiantis dėl neišvengiamo asmenybės susiskaidymo, nes kiekviena iš drakono galvų – tai asmenybė su savitu charakteriu. Natūralu, kad joms visoms ne visuomet pavyksta sutarti. Taip pat atskleidžiamos drakonų šeimyninio gyvenimo subtilybės, sužinome, kuo Lietuvos drakonai skiriasi nuo škotiškųjų. Dramaturgo rankos išlavinti žavūs dialogai – su smagiu sarkazmu ir juodu humoru, pašiepiančiu banalaus mąstymo klišes ir mūsiško bendravimo stereotipus. „Kas nors galbūt pagalvos, kad knyga, juolab iliustruota, skirta vaikams, tačiau taip tikrai nėra“, – pabrėžia E.Bielskytė.

Praeities šešėliai

Raimondo Kašausko „Paslaptis“ užbaigia autoriaus sumanytą romanų ciklą („Laukimas“ (2007), „Badmetis, arba Žali akiniai arkliams“ (2009)). Jame atskleidžiami iš ankstesnių knygų atkeliavusio veikėjo Vytauto Norvaišo likimo vingiai naujausiais laikais, stengiamasi įsigilinti į gyvenimą bebaigiančio žmogaus sudėtingą psichologinę būseną. Romano veiksmas trunka vieną dieną: pagrindinis veikėjas, užsidėjęs Arlekino kaukę, į mieste vykstančią mugę išsiruošia kaip į savo atsiminimų žemę. Jaunystė svajonės sukurti pasaulyje „Gerųjų širdžių sąjungą” Vytautui Norvaišui įgyvendinti taip ir nepavyko…

Logiška, jog Maironio metais pasirodys Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM“, kurioje persipina tiek dokumentiniai liudijimai apie poetą, tiek jo biografiją nuosekliai išstudijavusios autorės bandymai atkurti vieną ar kitą jo gyvenimo epizodą. „Tačiau tai – ne tas atvejis, kai nebeaišku, kas knygoje tikra, o kas išgalvota. Autorė tiesiog ieško būdo perteikti tai, kas rūpi galvojant apie Maironį dabar. Jai padeda poeto šešėlis – kaip savarankiškas personažas. Žinoma, kūrinyje minimos ir kitos Maironio laikmečio asmenybės“, – pasakoja V.Sventickas.

Žvilgsniai į save

Literatūrologė Viktorija Daujotytė nuo visuomeninių politinių apmąstymų, publikuotų kolektyviniame rinkinyje „Nerimas“, vėl sugrįžta arčiau literatūros. Tačiau šįkart pagrindiniu personažu pasirenka ne kurį nors kitą kūrėją, o pačią save: eseistinių įžvalgų knygoje „Laisvojo mąstymo properšos“ apstu autobiografinių fragmentų. Pati autorė tokį žanrą vadina „minties ir sielos pragiedruliais“. „Tai – fragmentų vėrinys, kuriame šuoliuojama tiek per visą lietuvių literatūrą nuo Kristijono Donelaičio laikų, tiek per autentišką gyvenimą. Nemaža dalis profesorės tekstų radosi apie kitus rašomų knygų paraštėse, todėl „Laisvojo mąstymo properšas“ V.Daujotytė vadina savo gyvenimo knyga“, – komentuoja E.Bielskytė.

O štai Doloresos Kazragytės eseistikos knyga „Raudoni sandaliukai“, anot jos, panaši į ankstesnes penkias aktorės memuaristines knygas. Ir nors skaitytojų auditorijai būdinga pavargti nuo ilgėliau savąją atmintį intensyviai eksploatuojančių memuaristų, redaktorė tvirtina, kad D.Kazragytės istorijos niekada nesikartoja ir savo forma primena mini noveles. „Jos pasirinktas stilius artimesnis literatūrinei prozai, o ne memuaristikai. Jose – ištisos įvykių ir veikėjų, paverstų literatūriniais personažais, virtinės. Nebeliko ir pirmosioms knygoms būdingo moralizavimo – galbūt todėl, kad „Raudonuose sandaliukuose“ aktorė dažniausiai prisimena vaikystę“, – pasakoja E.Bielskytė.

Dabar Lietuvoje gyvenantis branduolinės energetikos profesorius ir kartu prozininkas Kazys Almenas knygoje „Kelionės į okupuotą kraštą“ prisimins aštuonias savo keliones iš JAV į sovietmečio Lietuvą. Vakariečio, spėjusio motociklu pervažiuoti didžiąją dalį Afrikos ir įkopti į Kilimandžarą, atmintin ilgam įsispaudė okupaciją liudijančios smulkmenos, į kurias čia gyvenantys nebekreipdavo dėmesio. Viešnagių metu K.Almenui teko bendrauti tiek su kiekvieną jo žingsnį stebinčiais kagėbistais, tiek su mokslininkais, rašytojais ir to meto disidentais.

Pomirtinės knygos

Jau po Albino Bernoto mirties pasirodys jo autobiografinės prozos knyga „Kaustytos žąsys“. Joje skaitytojai perkeliami į sovietmečio metus, kai būsimajam rašytojui teko dirbti sąskaitininku kolchozo kontoroje. Taip pat nuosekliau pristatomas ir bendravimas su kolegomis rašytojais. „Pats autorius apie jokias fotografijas nekalbėjo, tačiau nusprendėme, kad pirmajai pomirtinei knygai jos derėtų. Taigi fotografijų bus“, – konstatuoja V.Sventickas.

Autobiografijai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais buvo atsidėjusi ir literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Šis tekstas pateko į pirmąją knygos „Autobiografijos bandymas“ dalį, o antrojoje pateikiami šifruoti jos augintinės į diktofoną suspėti įrašyti profesorės pasakojimai. Juose prisimenama ir V.Zaborskaitės veikla, ir kūryba, ir VU Lietuvių literatūros katedros istorija. Minima daug to meto įvairaus plauko veikėjų, tarkim, trukdžiusių leisti profesorės knygą apie Joną Mačiulį-Maironį. „Netgi kai kurios literatūros asmenybės atsiskleidžia netikėtoje šviesoje, nors gyvenime V.Zaborskaitė į niekingus amžininkų poelgius dažniausiai reaguodavo supratingai ir krikščioniškai atlaidžiai. Pati irgi nevadina savęs teisuole, nesistengia „kilstelėti“, kaip dažnai daro atsiminimų autoriai. Žodžiu, V.Zaborskaitė todėl ir didelė, kad didelė pati “, – teigia V.Sventickas.

Gegužės mėnesio pabaigos bankų veiklos rodiklių analizė jau leidžia daryti atsargias išvadas apie sistemos veikimą žlugus vienom stambesnių žaidėjų ir ritantis nerimo bangoms Europos finansų rinkose.

Siekdama  išsiaiškinti, kokie procesai bankininkystėje vyksta ilgesniu laikotarpiu, asociacija taip pat nagrinėjo pokyčius lyginant su 2011 metų gegužės mėnesio rodikliais, iš kurių buvo „išdistiliuoti“ „Snoro“ veiklos rezultatai.

Galima konstatuoti, kad Lietuvos bankų sistema ketvirto pagal dydį banko netektį absorbavo, o gana konservatyvi daugelio bankų veiklos strategija, pagrįsta nuostata „atsarga gėdos nedaro“ leido sukaupti nenumatytiems atvejams reikalingus kapitalo rezervus.  Turint galvoje itin sudėtingą bankų situaciją kai kuriose Europos rinkose, toks bankų elgesys sistemai leidžia veikti stabiliai ir užtikrintai.

Tačiau tai nereiškia, kad bankai rinkoje elgias tarsi pasyvūs stebėtojai. Palyginti su balandžiu, bendrasis bankų paskolų portfelis padidėjo 252,6 mln. litų iki 53,9 milijardo litų, o vien privačioms įmonėms suteiktų paskolų suma išaugo 266,4 mln. litų. Per metus, palyginti su 2011 metų geguže, paskolų apimčių augimas siekė 734,9 mln. litų ir tai paneigia teiginius, kad bankų paskolų čiaupas yra stipriai užsuktas. Tiesa, reikia pripažinti, kad privatūs asmenys ir toliau labai atsargūs skolindamiesi – per mėnesį fizinių asmenų paskolų portfelis susitraukė 36,3 mln. litų iki 23,1 milijardo, o per metus sumažėjo beveik  718 milijonų. Tai atspindi pokyčius realioje rinkoje, kurie daugeliu atvejų yra neblogi, tačiau vartotojų nuotaikos prastos dėl skeptiško požiūrio į atsigavimo galimybes nuolat skambant niūrioms pranašystėms. Todėl fiziniai asmenys, prieš priimdami sprendimus skolintis, verčiau linkę palaukti aiškesnių ženklų ar giedresnių ekonomikos prognozių namų ūkiams.
Tęsiant žiniasklaidos pamėgtas analogijas su vandens čiaupais reikėtų konstatuoti, kad šiandien verslo higienai būtinų paskolų bankai suteikia vis daugiau, tačiau pinigų fontano perspektyvos abejotinos.
Jau tapo tradicija, kad nepaisant dramatiškų pokyčių aplinkinėse rinkose ir sistemos viduje, bankuose laikomų indėlių suma nuosekliai didėja. Šios tradicijos niekas nepakeitė – indėlių portfelis dramatiškai sumažėjo praėjusių metų lapkritį, tačiau iki gegužės bendra jo suma praktiškai atsistatė. Kitaip tariant, indėlininkams sugražinti pinigai pamažu sugrįžo į sistemą ir pasiskirstė veikiančiuose bankuose. Vien per gegužę bendrasis bankų indėlių portfelis padidėjo 521 milijonu litų iki 43,7 milijardo. Per metus nuo 2011 metų gegužės augimas siekė 5,3 milijardo litų – tai yra beveik tiek  pat, kiek indėlių apimtys sistemoje sumažėjo praėjusių metų lapkritį žlugus „Snoro“ bankui.
Tokios indėlių portfelio kaitos tendencijos perša dvi išvadas – vieną gerą, o kitą verčiančią susimąstyti. Puiku, kad tiek įmonės, tiek gyventojai  neprarado giluminio tikėjimo bankų sistemos stabilumu ir  pinigus toliau patiki bankams. Pasitikėjimas sistema ir jos priežiūra suvaidino labai reikšmingą vaidmenį tiek 2008 metų finansų krizės laikotarpiu, tiek „Snoro“ istorijoje. Tai, kad rinkoje nekilo panika ir bankams pavyko išgyventi be valstybės paramos nemaža dalimi lėmė pasitikėjimas. Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad indėlių struktūra šiuo metu nėra palanki nei bankams, nei jų klientams. Problema ta, kad didžioji dalis indėlių bankų portfeliuose nors yra klasifikuojami kaip terminuoti pagal turinį yra iki pareikalavimo. Vadinasi, bankai negali naudotis indėliais kaip ilgalaikio skolinimo įrankiais, o bankų klientai negali tikėtis didesnių palūkanų už bankams patikėtas lėšas.  Taigi, egzistuojanti indėlių portfelio struktūra, iš vienos pusės, riboja bankų ilgalaikio skolinimo išteklius, o vartotojai, iš kitos pusės, neturi galimybių už indėlius gauti gerokai didesnių palūkanų.
Asociacijos nuomone, tokią situaciją lemia egzistuojanti teisinė aplinka,  pagal kurią Lietuvoje skirtingai nei daugelyje Europos Sąjungos šalių nėra tikros terminuotų indėlių kategorijos. Viena iš indėlio sutarties šalių, nepriklausomai nuo priežasčių ir motyvų, bet kuriuo momentu vienašališkai gali nutraukti terminuotojo indėlio sutartį, nepatirdama didesnių nuostolių. „Ilgesni“ pinigai, kurių poreikis bankams ateityje dar labiau didės įgyvendinant Bazelio III reikalavimus, leistų mokėti didesnes palūkanas, tačiau ilgalaikio indėlio atsiėmimo anksčiau laiko taisyklės privalo būti griežtesnės nei trumpalaikių indėlių.  Siekiant keisti indėlių portfelio struktūrą egzistuojančią tvarką reikėtų peržiūrėti ir keisti taip, kad tiek bankams, tiek jų klientams būtų naudingi ilgesnio termino indėliai.
Nepaisant vis pasigirstančių nekilnojamojo turto rinkos dalyvių pareiškimų apie mažėjančią namų ūkio būsto paskolų paklausą,  bankų duomenys rodo, kad būsto paskolų rinka išlieka  stabili.  Naujų būsto paskolų per gegužę išduota už 122 milijonus litų ir tai yra pagyvėjimas, lyginant  tiek su balandžiu, tiek su pirmaisiais metų mėnesiais.  Namų ūkiai ir toliau yra linkę mažinti  skolų naštą.  Gegužę bendrasis būsto paskolų portfelis sumažėjo 15,5 milijono litų, o per metus nuo 2011 metų gegužės jo traukimasis siekė 234,9 milijono litų
Apibendrinant galima konstatuoti, kad gegužė bankų sistemoje praėjo ramiai. Optimizmo suteikia pagyvėjimo ženklai skolinimo rinkoje. Stabilizavus sistemą galima galvoti apie tam tikrus vidinius pokyčius, kuriuos diktuoja tiek aplinka, tiek rinkos poreikiai – indėlių struktūros ir jos teisinio  reglamentavimo peržiūrėjimas galėtų būti žingsnis, kuris teigiamai paveiktų sistemos aktyvumą ir  stabilumą.

Daugiau informacijos:

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. Stasys Kropas
Tel.: (5)  249 6669
info@lba.lt

Pasaulio ekonomikos padėtis šį pavasarį tapo stabilesnė, nors išlieka
nemažai grėsmių, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme
paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“.

Euro zonos skolų krizė bei aukštos naftos kainos vis dar neigiamai atsiliepia pasaulio
plėtros perspektyvoms. Tvirtesnė JAV ir kylančių rinkų ūkio padėtis teiks
stabilumo viso pasaulio ekonomikai, bet nepajėgs suteikti postūmio
spartesniam augimui.

Pasak SEB grupės analitikų, pastaraisiais mėnesiais didžiųjų pasaulio ūkių
ekonominė politika ėmė krypti nuo „diržų veržimosi“ link mažesnio taupymo
ir plėtros gaivinimo. Centrinių bankų politika toliau išliks skatinančioji.
SEB grupės ekonomistų prognozėmis, JAV Federalinio atsargų banko palūkanų
normos bus artimos nuliui net iki 2015 metų, o Europos centrinis bankas
nekeis palūkanų normų bent iki 2013 m. pabaigos.

SEB grupės analitikų vertinimais, euro regiono šalių ekonomikos situacija
toliau bus skirtinga. Vokietijos, kuri didžiąja dalimi lemia euro regiono
ekonomikos plėtrą, ūkio perspektyvos pastaruoju metu pagerėjo. Tuo tarpu
labiausiai krizės apimtos šalys patirs nuosmukį ir bus priklausomos nuo
finansinės pagalbos iš šalies. SEB grupės ekspertai pažymi, jog netikrumas
dėl euro zonos ateities sustiprėjo, o dabartinės sudėties euro zonos
išlikimui didelės įtakos turės Vokietijos sprendimai, taupymo krypties
išlaikymas ir ekonominės politikos centralizavimas. SEB grupės analitikų
nuomone, euro zona toliau išliks tokia, kokia yra dabar, nors netikrumas
dėl Graikijos ir Portugalijos ateities valiutos sąjungoje yra didelis.

JAV ekonomika šiemet augs palyginti sparčiai, remiama pagyvėjusios darbo
rinkos ir skatinančiosios fiskalinės ir pinigų politikos, teigia SEB grupės
ekonomistai. Skandinavijos šalių ūkio plėtra, išskyrus Norvegiją, šiemet
bus prislėgta prastų eksporto rinkų perspektyvų. Tuo tarpu kylančių rinkų
spartus augimas toliau teiks atsvarą stagnuojančiam išsivysčiusių šalių
ūkiui. SEB grupės analitikai prognozuoja, jog Kinijos vyriausybė imsis
daugiau ekonomikos augimą palaikančių priemonių, o Indijos ūkio plėtra dar
paspartės.

SEB grupės analitikų prognozėmis, infliacija pasaulio mastu artimiausiu
metu ims trauktis, žaliavų kainos pamažu taps stabilesnės. Kita vertus, SEB
grupės analitikai pažymi, jog silpna paklausa kol kas turi per mažai
tramdančios įtakos kainų kilimui, o naftos kainos gali padidėti, jei
paaštrėtų neramumai Viduriniuosiuose Rytuose.

Anot SEB grupės ekonomistų, Lietuvos ir Latvijos ekonomikos plėtra šiemet
sulėtės, palyginti su 2011 m., bet tęsis toliau, remiama gyvesnio vidaus
vartojimo. Estijos plėtra bus lėčiausia tarp trijų Baltijos šalių dėl
tamprios priklausomybės nuo eksporto ir Skandinavijos šalių ekonomikos,
patirsiančios sulėtėjimą.

„Pakoregavome 2012 m. Lietuvos realaus BVP plėtros prognozę nuo 2 proc. iki
3 proc., atsižvelgdami į geresnę nei tikėtasi ūkio padėtį pirmąjį metų
ketvirtį. Nominalaus BVP rodiklis turėtų pasiekti prieškrizinį 2008 m. lygį
jau šiemet. Šių metų pradžioje pramonės rezultatai pastebimai pagerėjo,
palyginti su praėjusių metų paskutiniais mėnesiais; tam įtakos turėjo ir
santykinai gera svarbiausių eksporto rinkų būklė. Optimistiškai nuteikė
tebedidėjantis vidaus vartojimas. Svarbu ir tai, jog Lietuvos ekonomikos
augimas išlieka subalansuotas“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji
analitikė Vilija Tauraitė.

Ekonomikai augant, Estijoje ir Latvijoje padidėjo užimtumas ir realusis darbo užmokestis, teigiama naujausioje SEB Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje („SEB Baltic Household Outlook“).

Pasak SEB Baltijos šalių namų ūkių ekspertų, uždarbiavimas užsienyje ir išvykusiųjų svetur pervedamos lėšos gerokai padidino namų ūkių pajamas visose trijose šalyse. Vis dėlto nepaisant pagerėjusios bendros situacijos, sumenkęs vartotojų pasitikėjimas Estijoje lėmė iki tol buvusio didelio pasitikėjimo rodiklių atotrūkio tarp Estijos ir kitų Baltijos šalių sumažėjimą. Namų ūkių balansai gerėjo — tą rodo namų ūkių santaupos, kurios yra didžiausios Estijoje, tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje jos sumažėjo. Dėl demografinės situacijos, t. y. mažo gimstamumo, didėjančio senyvo amžiaus gyventojų skaičiaus ir emigracijos ateityje visose Baltijos šalyse gali kilti problemų finansuojant pensijų ir socialinę sistemą. Tokiomis aplinkybėmis svarbesnis vaidmuo tenka privalomai ir savanoriškai pensijų kaupimo sistemoms, kurios gali užtikrinti didesnį finansinį saugumą senatvėje.

Užimtumas
Užimtumo lygis Estijoje padidėjo 11 proc., Latvijoje — 7,7 proc., Lietuvoje — 5,9 proc., palyginti su užimtumo lygiu 2010 metų laikotarpiu, kai nedarbas Baltijos šalių darbo rinkoje buvo pasiekęs aukščiausią lygį. Nors užimtumo lygis padidėjo, tačiau buvo kur kas mažesnis, palyginti su laikotarpiu iki krizės — dabartinis užimtumo lygis Latvijoje ir Lietuvoje  atitinka 2002–2003 metų lygį.
SEB banko Latvijoje šeimos finansų analitikas Edmundas Rudzytis: „2011-ieji Baltijos šalims buvo labai sėkmingo ekonomikos augimo metai, todėl Europos Sąjungoje jų ūkio augimas buvo sparčiausias. Sparčiai auganti ekonomika, paklausa užsienio šalyse ir vidaus vartojimas skatino investicijas ir turėjo teigiamos įtakos darbo rinkai. 2011 metais užimtumo lygis visose trijose Baltijos šalyse padidėjo — Estijoje užimtumo lygis padidėjo 6,7, Lietuvoje 3,1, Latvijoje 2 procentais. Visose trijose Baltijos šalyse sumažėjęs nedarbo lygis šiemet toliau mažės ir stabilizuosis pasiekęs 14 procentų ribą Latvijoje ir Lietuvoje, o Estijoje darbo rinkos pokyčiai bus mažiau pozityvūs.“

Realusis darbo užmokestis
Po 2008-2010 metų nuosmukio realusis darbo užmokestis didėjo Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje  realusis darbo užmokestis mažėjo. Palyginti su 2010 metais, Latvijoje realusis darbo užmokestis per metus padidėjo 0,1 proc., paskutinį 2011 metų ketvirtį jis padidėjo 0,6 proc., tuo tarpu Estijoje paskutinį praėjusių metų ketvirtį realusis darbo užmokestis padidėjo 2,1 proc., t. y. didėjo antrą ketvirtį iš eilės. Taigi 11 ketvirčių trukęs realiojo darbo užmokesčio mažėjimas Estijoje liovėsi. Tuo tarpu Lietuvos dirbančiųjų realusis darbo užmokestis mažėjo jau dvyliktą ketvirtį iš eilės — palyginus paskutinį 2011 metų ketvirtį su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu, realusis darbo užmokestis sumažėjo 1,5 procento. Tačiau dėl didesnės mokesčių naštos Latvijoje darbo užmokestis atskaičius mokesčius vis dar išlieka mažiausias iš visų Baltijos šalių.

Vartotojų pasitikėjimas
Nors Estijos namų ūkių pasitikėjimo rodiklis pranoksta Europos Sąjungos vidurkį, buvęs didelis Estijos ir kitų Baltijos šalių vartotojų pasitikėjimo rodiklių atotrūkis 2011 metais išnyko. Latvijos ir Lietuvos namų ūkių pasitikėjimas atitiko ES vidurkį: šių metų kovą Latvijoje jis buvo -18,1, o Lietuvoje buvo -21,3.
SEB banko Estijoje šeimos finansų ekspertė Triin Messimas: „Nors namų ūkių pajamos ir užimtumo lygis didėja, tačiau menką jų kaip vartotojų pasitikėjimą galima paaiškinti tuo, kad dėl paskolų krizės Europoje žmonės Baltijos šalyse ekonomikos perspektyvas vis dėlto vertina neigiamai.“

Namų ūkių balansai
Esant menkam vartotojų pasitikėjimui Estijoje, gerėja namų ūkių balansai — namų ūkiai Estijoje sukaupė daugiausia santaupų, jiems tenka daugiausia paskolų vienam gyventojui, tuo tarpu Lietuvoje buvo nustatytas mažiausias paskolų ir indėlių santykis — indėlių vienam gyventojui tenka daugiau negu paskolų. Latvijoje vienam gyventojui tenkanti indėlių finansų institucijose suma yra mažiausia, ko negalima pasakyti apie paskolas.
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė: „Matome, kad antrąjį pusmetį Estijos namų ūkių indėlių finansų institucijose padaugėjo 4,6 proc., tuo tarpu sumažėjo Latvijoje 0,5 proc. ir Lietuvoje 2,2 procento. Tačiau akivaizdu, kad ne kiekvienas žmogus sukaupia santaupų. Jei indėlių sumą padalintume tik santaupas turintiems žmonėms, gautume, kad santaupų turinčių žmonių Latvijoje yra santykinai mažiau negu Lietuvoje ar Estijoje, tačiau tie indėlininkai yra sukaupę kur kas didesnes sumas.“
Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir didėjantis pensinio amžiaus žmonių skaičius
Tai, kad gyventojų skaičius mažėja ir didėja pensinio amžiaus žmonių skaičius, turės neigiamos įtakos pensijų sistemų ir darbo rinkų tvariai plėtrai. Per ateinančius dešimt metų darbingo amžiaus žmonių skaičius gali sumažėti apie 10 proc. Latvijoje ir apie 8 proc. Estijoje ir Lietuvoje.
Dėl ekonomikos krizės ir didesnio socialinio biudžeto deficito antros pakopos pensijų fondų turtas auga lėčiau. Antrąjį 2011 metų pusmetį Estijoje antros pakopos pensijų fondų vertė buvo 1 600 eurų vienam klientui, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje vertė, tenkanti vienam klientui, buvo apie 30 proc. mažesnė: 1 110 eurų Lietuvoje ir 1 080 eurų Latvijoje.
Pasak SEB banko Latvijoje šeimos finansų analitiko Edmundo Rudzyčio, jei įmokos į antros ir trečios pakopos pensijų fondus išliks tokios mažos kaip dabar, būsimų pensininkų pragyvenimo lygis sulaukus pensijos gali smarkiai smukti, todėl svarbu skatinti ilgalaikį lėšų kaupimą įgyvendinant mokesčių politiką ir didinti įmokas į antros pakopos pensijų fondus.

Išgyvenusios gilių ir skausmingų reformų metus Baltijos šalys sako esą pasiruošusios viskam – net kitai pasaulinei finansų krizei.

Šiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus pasaulinė ekonominė krizė Baltijos šalis palietė skaudžiausiai. 2009 m. sprogus paskolų sukurtam nekilnojamojo turto burbului, Estijos BVP sumažėjo 14 procentų, Lietuvos – 15 procentų, o Latvijos – 18 procentų.

Ypač stebina tai, kad pasauliui ruošiantis antrajai galimos krizės bangai, Baltijos šalys ne tik demonstruoja spartų ekonominį augimą, bet taip pat, anot kai kurių komentatorių, tampa fiskalinio apdairumo politikos įgyvendinimo pavyzdžiais krizės nualintos euro zonos šalims ir įsiskolinusioms Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Preliminari BVP II ketvirčio statistika rodo, jog lyginant su tuo pačiu praėjusiųjų metų laikotarpiu, Estijos ekonomika išaugo 8,4 proc., Latvijos ekonomika – 5,3 proc., o Lietuvos BVP išaugo 6,1 proc..

„2008–2009 m. sunkią ekonominę krizę patyrusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad nors taisyti makroekonominį disbalansą ir vėl priversti ekonomiką augti esant fiksuotam euro keitimo režimui lengva nebuvo, visgi nebuvo ir neįmanoma“, – teigia „Fitch“ reitingų agentūros analitikė Michelė Napolitano.

Pasak „Fitch“, Baltijos šalyse išorės disbalansas sumažėjo susiaurėjus vidaus rinkos paklausai, sumažėjus infliacijos ir darbo užmokesčio augimui, lyginant su prekybos partneriais. Ši vidinė devalvacija buvo skausmingas procesas: šiose šalyse 2008–2009 m. BVP realiai susitraukė 18 procentų. Tačiau jau 2011 m. stebimi greiti BVP augimo tempai ir išaugęs konkurencingumas, taip pat atkurtas pasitikėjimas šalių mokumu.

Suprantama, kad regiono vadovai džiaugiasi, jog jų vykdoma kieta politika jiems suteikė dar stipresnius šarvus tam, kad, atsiritus naujai krizės bangai, jie būtų pasiruošę ją nugalėti.

Estijos Ministras Pirmininkas Andrus Ansipas interviu dienraščiui „Emerging Markets“ sako: „Mūsų finansai turi išlikti geros formos, toks yra mūsų uždavinys. Kai mūsų finansų būklė gera, tada lengviau išgyventi visus kitus sunkumus“.

Andrus Ansipas yra tikras, kad prisijungimas prie euro zonos problemų, su kuriomis dabar susiduria šalis, nepadidino, tačiau jis vos gali nuslėpti savo nusivylimą dėl ES pietinių valstybių išlaidavimo tendencijų. Jis sako, kad Estija yra visiškai patenkinta euro įvedimu, nes šalis tampa „dar patrauklesnė“ tiesioginiams užsienio investuotojams. Nors euro zona kelia tam tikro susirūpinimo, tačiau jis nusiteikęs optimistiškai, kad ES sėkmingai įveiks naujus iššūkius. Jis mano, kad Baltijos šalys tam taip pat yra pasirengusios ir pavyzdžiu pateikia Latviją, kurios deficitas prieš dvejus metus siekė 50 procentų, o šiais metais bus tik 3,8 proc., o ateinančiais metais, jo skaičiavimais, turėtų būti apie 2,5 proc..

„Tai – sėkmės istorija“, – sako jis, pridurdamas, kad praėjusiais metais Estijoje buvo nedidelis 0,1 procento BVP perteklius, šiemet taip pat prognozuojamas perteklinis BVP. Mūsų nedidelis skolos lygis taip pat rodo, kad mes esame geriau pasirengę.

Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius sako, jog apie pažangą galimą spręsti iš ankstesnių Baltijos valstybių kolegų susitikimų. „Akivaizdu, kad mūsų diskusijų temos pasikeitė. 2009 m. kalbėjome apie tai, kaip išgyventi nuosmukį. 2010 m. siekėme labiau įsigilinti į situaciją, o paskutiniame posėdyje apie mūsų valstybių ekonomiką beveik nekalbėjome. Mes įveikėme labai labai gilią krizę.“

Kaip ir A. Ansipui, euro zona jam kelia tam tikrą susirūpinimą, tačiau jis užtikrintai patikina: „Dabar mes turime nacionalinių priemonių receptą, kuris mums padės susidoroti su bet kokia pasauline krize.“

BALTIJOS ŠALIŲ METODAS

Visiems norintiems greitai susipažinti su Baltijos šalių metodu A. Kubilius siūlo perskaityti neseniai išleistą Latvijos Ministro Pirmininko Valdžio Dombrovskio ir švedų ekonomisto Anderso Aslundo knygą apie tai, kaip Latvija nugalėjo finansų krizę. Šioje knygoje pateikiamos devynios išmoktos pamokos, įskaitant ir tokius intriguojančius pavyzdžius kaip „gerokai perdėta stabilios vyriausybės teikiama nauda“ arba „tarptautinių diskusijų makroekonomikos klausimu menka nauda, o gal net ir žala“.

Nors trijose Baltijos valstybėse taikomos taupymo priemonės buvo daugeliu atvejų griežtesnės nei Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje, tačiau žmonės neprotestavo, matyt, dėl savo stoiško charakterio ir sąmoningumo suvokiant, jog reikia aukotis. 2010 m. rinkimuose A. Ansipui pasisekė net padidinti parlamentinę daugumą. Nenukentėjo ir A. Kubiliaus vadovaujamos TS-LKD partijos reitingai šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose.

Su didžiausiu vidiniu pasipriešinimu susidurti teko V. Dombrovskiui. Jo Vienybės partija liko trečia neeiliniuose rugsėjo 17 d. rinkimuose, daugumą balsų laimėjus prorusiškai Santarvės centro partijai, kuriai nepakako balsų daugumai suformuoti.

Tuo metu, kai „Emerging Markets“ buvo spausdinamas, atrodė, kad V. Dombrovskis sudarys koalicinę vyriausybę su antrąją vietą užėmusia Reformų partija, kuri įsipareigojo laikytis fiskalinės konsolidacijos ir euro įvedimui reikalingų priemonių.

Kalbėdamas prieš rinkimus V. Dombrovskis buvo įsitikinęs, kad jo politikos kursas padėjo Latvijos ekonomikai atsitiesti ir gerai pasiruošti bet kokiam galimam nuosmukiui.

„Visas buvęs disbalansas jau sutvarkytas: jau nebėra nekilnojamojo turto burbulo, baigėsi ekonomikos perkaitimas, sustabdytas nežabojamas paskolų dalijimas. Atgavome konkurencingumą, finansinį stabilumą ir mūsų ekonomika vėl pradėjo augti”, – prieš rinkimus sakė V. Dombrovskis.

Jis pabrėžė, kad nepaisant to fakto, jog per dvejus metus BVP iš viso sumažėjo 25 proc., nereikia užmiršti, jog Baltijos šalims prireikė tik dviejų dešimtmečių pereiti iš sovietinės centralizuotos ekonomikos sistemos į vieną lanksčiausių laisvosios rinkos sistemų Europoje.

SU EKSPORTU SUSIJUSIOS PROBLEMOS

„Žinoma, mes esame geriau pasirengę nei buvome prieš trejus metus, tačiau mūsų problema yra ta, kad mūsų ekonomikos atsigavimas yra labai susijęs su eksportu. Eksporto augimas per pirmąjį šių metų pusmetį buvo 37 procentai, o tai reiškia, kad mes vis labiau priklausome nuo to, kas vyksta pasaulio ekonomikoje ir ypač kitose Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Rusijoje“, – sako V. Dombrovskis.

Jis taip pat pastebi, jog Lietuvai gali tekti koreguoti savo strategiją, jei susirūpinimą toliau kels rinkose išliekantys neaiškumai ir susilpnėjusi Vokietijos ekonomika.

Analitikai perspėjo, kad eksporto paklausos mažėjimas gali neigiamai veikti regiono augimą, nepaisant reikšmingo pagerėjimo fiskalinėje srityje. „Blogos Europos naujienos turės įtakos augimui šiais ir kitais metais“, – teigia už naujas rinkas atsakingas „Capital Economics“ vyriausiasis ekonomistas Neilas Shearingas. Rugsėjo 15 d. straipsnyje jis prognozavo, kad 2012 metais Latvijos ir Lietuvos BVP augimas sulėtės iki 2 proc., Estijos – iki 3 proc.

Apie su eksportu susijusią riziką taip pat kalba „Danske Bank” vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė: „Didelė priklausomybė nuo eksporto augimo mažina tvarios plėtros perspektyvas“.

„Vidaus paklausa Baltijos šalyse sugrįš tik tada, kai atsigaus į eksportą orientuotos pramonės šakos. Sunku tikėtis, kad šiandien greitai atsigaus statybos ir nekilnojamojo turto sektoriai, nors šių į vidaus augimą orientuotų sektorių augimas turi nemenko potencialo.“

Nors Baltijos šalys iš krizės kopė panašia trajektorija, svarbu pažymėti, kad visos jos naudojo skirtingą strategiją, o tai reiškia, kad jokiu būdu negalima garantuoti vienodų rezultatų. Estija rėmėsi bumo metu sukauptais rezervais ir susitelkė ties Mastrichto kriterijų įgyvendinimu siekdama įsivesti eurą.

Latvija, kuriai bumo metu nepavyko sukaupti rezervų, kreipėsi į TVF ir ES prašydama 7,5 mlrd. eurų krizės programai įgyvendinti, tačiau ji neabejotinai gavo daugiau naudos iš tarptautinių skolintojų teikiamos ekspertinės pagalbos ir griežtos priežiūros nei iš pačių pinigų.

Tuo tarpu Lietuva pasirinko trečią kelią, priimdama jai tinkamo finansavimo dokumentą ir siekdama atgauti pasitikėjimą rinkomis. Nors tai gali pasirodyti ypač radikalius pasirinkimas, tačiau Lietuva nepasidavė Švedijos finansų ministro Anderso Borgo (Švedijos bankai Baltijos regione yra patys didžiausi) ir kitų ES svarbių asmenų 2009 m. spaudimui kreiptis į TVF, kaip teigiama „Wikileaks“ skelbiamuose dokumentuose.

Lietuvos strategiją prižiūrėjo finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Estijos finansų ministras Jurgenas Ligis pernai susilaukė plojimų savo šalį niekam nesitikint nuvedęs į euro zoną, tačiau I. Šimonytės šaltakraujiškas krizės valdymas buvo lygiai taip pat svarbus.

Ji sako, kad vidinė devalvacija ir fiskalinis konsolidavimas – nors skausmingas ir procikliškas – buvo pagrindinės priemonės išlaikant ekonomikos konkurencingumą, taip pat šalies sugebėjimą grąžinti savo skolas. „Ekonomikos gebėjimas greitai reaguoti yra pagrindinis dalykas, tačiau fiskalinė politika turi išlikti apdairi, ir turi būti laikomasi struktūrinio balanso principų, kad ateityje būtų išvengta greitų ir griežtų procikliškų korekcijų, būtinų norint išlaikyti leistiną biudžeto deficitą”, – priduria ji .

Ji nesitiki tokių didelių kredito įplaukų kaip 2005–2007 m., ir perspektyvos, jos nuomone, yra labiau subalansuotos nei prieš metus, bet ji pripažįsta, kad daug kas priklauso nuo to, kas vyksta kitose pasaulio šalyse, nes Lietuvos ekonomika yra labai atvira.

EURO ZONOS NARYSTĖ

Kalbant apie eurą galima pastebėti subtilų dėmesio posūkį nuo euro priėmimo visomis įmanomomis išgalėmis iki labiau pragmatinio požiūrio, kurį lemia užsitęsusios euro zonos problemos.

„Valiutos susiejimas su euru reiškia tam tikrą natūralų spaudimą žengti link faktinės narystės euro zonoje, nes pereinamojo laikotarpio tvarka negali trukti amžinai, o valiutų keitimo rizika negali būti sumažinta kitaip,” – sakė I. Šimonytė. Jai taip pat aišku, kad dabar narystė taip pat reiškia tam tikras išlaidas, kai tuo tarpu anksčiau buvo matoma tik nauda.

„Mūsų politika vis dar orientuota į tai, kaip tvariai atitikti Mastrichto kriterijus, o ne į patį eurą: išmokę skausmingą šios krizės laikotarpio pamoką žinome, kad Mastrichto kriterijai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos kiekviena šalis turėtų stengtis tvariai įgyvendinti“.

Panašiai ir Latvijoje, kur krizės paramos programos 2012 m. pabaiga reikš, kad šaliai reikia pradėti refinansavimo ciklą 2014–2015 m., todėl nebus jokio laiko nusiraminti, – sako „Swedbank“ Latvijoje vyriausiasis ekonomistas Martins Kazaks. Į euro priėmimą reikia žvelgti ne kaip į savaiminį tikslą, bet kaip į, Estijos atveju, galutinį reformų proceso rezultatą.

„Jei mes negalime sutvarkyti ekonomikos iki to meto, tai reikš brangesnį refinansavimą ir pinigų iš biudžeto atidavimą užsienio šalims, užuot juos naudojant savo ekonomikai plėtoti“, – sako M. Kazaks, įvertindamas tai, kad tikimybė yra beveik viena iš trijų, kad pasaulio BVP augimas bus mažesnis nei 2% šiais metais.

Tačiau galiausiai kaip teigia „Danske Bank“ analitikė V. Klyvienė, Baltijos šalys gali šio bei to pamokyti ir didžiąsias valstybes, nes šiandien situacija keičiasi, ir Europa mato, kad reikėtų sekti Baltijos valstybių pavyzdžiu“, – sako ji.

„Fiskalinis konsolidavimas, darbo rinkos ir kitos struktūrinės reformos ne tik nesužlugdo šių šalių ekonomikos, bet net padeda tapti konkurencingesnėmis ir galiausiai sustabdo netvarų skolos augimą, kuris kelia grėsmę visai euro zonai”.

www.emergingmarkets.org | Mike Collier

Preliminariais Registrų centro duomenimis 2011 metų III ketvirtį Vilniuje parduota virš 1400 butų, t.y. 6 % daugiau nei 2010 metų III ketvirtį ir 3 % daugiau nei 2011 metų II ketvirtį.

Nekilnojamojo turto vystytojai Vilniuje per šių metų III ketvirtį pardavė beveik 250 naujos statybos butų, vidutiniškai po 80 butų per mėnesį. Lyginant naujų butų pardavimus su tuo pačiu laikotarpiu 2010 metais pardavimų apimtys sumažėjo 17 %, o lyginant su antruoju šių metų ketvirčiu – 19 %. „Naujų butų rinka vasarą tradiciškai buvo mažiau aktyvi nei pavasarį, tačiau dalis pirkėjų sprendimą įsigyti būstą atidėjo ir dėl griežtesnės bankų skolinimo politikos.”

2011 metų III ketvirtį didžiausio pirkėjų susidomėjimo sulaukė Žirmūnuose esantys nauji butai. Kituose projektuose pardavimai pasiskirstė gana tolygiai – populiarūs išliko Santariškėse, Lazdynuose, Pilaitėje bei Naujamiestyje esantys nauji daugiabučiai. Vos 40 % naujų butų pardavimų sudarė ekonominės klasės butai, kurių kaina šiuo metu svyruoja nuo 2800 iki 4700 litų už kvadratinį metrą. Nuo metų pradžios kainos šiame rinkos sektoriuje nepakito. Apie 53 % parduotų naujų butų buvo vidutinės klasės, kurių kainos – nuo 4700 iki 6600 litų už kvadratinį metrą. Šioje klasėje kainos per ketvirtį sumažėjo vos 1 %. Pirmą kartą per paskutinius kelerius metus vidutinės klasės butų buvo parduota daugiau nei ekonominės. Likusi, apie 9% parduotų butų dalis, teko prabangiems būstams, kurių vidutinės kainos prasideda nuo 6600 litų už kvadratinį metrą. Skelbiamos kainos šiame sektoriuje per 2011 metų III ketvirtį išliko nepakitusios.

NT vystytojai šiuo metu Vilniuje siūlo apie 1400 naujos statybos butų. Net 54 % pasiūlos sudaro nauji butai dar tik statomuose daugiabučiuose. Per 2011 metų III ketvirtį naujų butų pasiūla Vilniuje sumažėjo vos 6 %, kadangi rinką papildė daugiabučiai Pilaitėje, Žirmūnuose ir Santariškėse. Tačiau nuo metų pradžios naujų butų pasiūla sumažėjo net 17 %. „Šiais metais butų pasiūla yra nuolat papildoma, tačiau naujų butų skaičius rinkoje toliau mažėja. Daugiausia, net 37 %, sumažėjo pasiūla ekonominėje klasėje“.

Šiuo metu ekonominės klasės būsto pasiūlą sudaro 600 butų, kurių beveik pusė yra Pašilaičių mikrorajone. „Dabartinė pasiūlos struktūra, kai ekonominės klasės būstai sudaro vos 42 % visų rinkoje esančių naujos statybos butų, neatitinka paklausos. Didžiąją dalį pirkėjų sudaro ekonominės klasės būsto ieškantys žmonės, tačiau jų pasirinkimo galimybės mažos, jie gali rinktis vos iš 3-4 Vilniaus mikrorajonų“.

PIRMINĖS RINKOS DUOMENYS:

Pasiūlos kitimas 2011 m. III ketv.

Vidutinės kvadratinio metro kainos kitimas 2011 m. III ketv.

Pardavimai 2011 m. III ketv. pagal klases

Scanpix

Bendrovės ,,DataCenter“ apibendrintais duomenimis, šiais metais per III ketvirčius Lietuvoje registruoti 9993 nauji asmeninės ir 1314 komercinės paskirties lengvieji automobiliai.

Toks rezultatas, ko gero, galėtų būti lyginamas su kokio nors vieno Vokietijos didmiesčio statistika, tačiau procentine išraiška mūsiškė rinka atrodo auga tarsi ant mielių: lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu naujų automobilių prekybos apimtys padidėjo 87,5 proc., o komercinės paskirties automobilių registravimas išaugo net 155,6 proc.

,,Šie skaičiai ir fiksuoti prieškriziniais metais (2008 m. buvo registruota 21514 asmeninės paskirties automobilių, o per 9 mėn. – 17765) rodo, kad 2011 m. rinka vis dar atsilieka bene 1,8 karto. Tad kalbėti apie problemas būtuoju laiku, kaip kad vis dažniau pasigirsta viešoje erdvėje, gerokai per anksti. Ypač nesantūru tokias žinias transliuoti politikams, nes valstybė prie tos rinkos augimo niekuo neprisidėjo. Greičiau priešingai – nors vidutinis Lietuvos lengvųjų automobilių parko (visus esančius oficialiame registre) amžius pasiekė 17,2 m., susisiekimo ministro sudarytos tarpinstitucinės darbo grupės, parengusios automobilių parko atnaujinimo strategijos metmenis, pasiūlytos priemonės šiais metais nuskendo į dugną tarsi akmuo“, – komentuodamas 9 mėnesių naujų automobilių rinkos rezultatus sakė Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas.

Vertinant naujų lengvųjų automobilių registravimą per tris ketvirčius pagal savininkų tipus naujų tendencijų nėra. Daugiausia automobilių nupirko juridiniai asmenys – 9341 vnt. arba 84,3 proc., fiziniai asmenys – 1737 arba 15,7 proc. Išskirtinis pokytis stebimas rugsėjo mėnesį, kai juridiniai asmenys registravo 668 vnt. arba 51,3 proc. ir fiziniai asmenys – 633 vnt. arba 48,7 proc. Tokio pasikeitimo išdava galėtų būti ta, kad ūkio subjektai reaguoja į nestabilią padėtį rinkose ir stabdo automobilių pirkimus.

Lietuvos naujų lengvųjų automobilių rinkoje, remiantis formaliąja statistika, pagal markes lyderiauja „Volkswagen“ (1738 vnt. arba 15,4 proc.), „Nissan“ (1354 vnt. arba 12 proc.), „Peugeot“ (1024 vnt. arba 9,1 proc.), „Toyota“ (883 vnt. arba 7,8 proc.) ir „Škoda“ (733 vnt. arba 6,5 proc.).

Populiariausi naujų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių modeliai pirmąjį pusmetį yra „Nissan Qashqai“ (674 vnt.), „Nissan Juke“ (453 vnt.), „Peugeot 3008“ (385 vnt.), „Volkswagen Golf“ (352 vnt.), „Fiat 500“ (327 vnt.). Lengvųjų komercinių automobilių rinkoje populiarumą dalinasi „Renault Master“ (110 vnt.), „Toyota Hilux“ (106 vnt.), „Fiat Doblo“ (101 vnt.), „Volkswagen Caddy“ (96 vnt.), „Fiat Ducato“ (61 vnt.).

Artimiausių kaimynų Latvijos ir Estijos rinkų tendencijos panašios į Lietuvos. Per šį laikotarpį Latvijoje registruota 8093 naujų asmeninės paskirties automobilių ir 1209 komercinės paskirties automobilių, augimas atitinkamai 82,2 ir 224,1 proc., Estijoje registruota 12723 (augimas 69,4 proc.) asmeninės paskirties bei 1820 (augimas 93,8 proc.) komercinės paskirties automobilių. Atitinkamai, Lietuvos autoverslininkų asociacijos skaičiavimu pagal ACEA duomenis, tūkstančiui gyventojų registruotų naujų asmeninės paskirties automobilių Lietuvoje teko 3, Latvijoje – 2,8, Estijoje – 8,5, Bulgarijoje – 1,9, Rumunijoje – 2,6, Vengrijoje – 3,4, Lenkijoje – 5,3, Graikijoje – 7, Slovakijoje – 9,2, Portugalijoje – 11,6, Čekijoje – 12,1, Ispanijoje – 13,6, Suomijoje – 18,7, Airijoje – 19,5, Slovėnijoje – 22,7, Italijoje – 22,7, Danijoje – 23, Švedijoje – 24,4, Didžiojoje Britanijoje– 25, Prancūzijoje – 25,7, Olandijoje – 27,5, Vokietijoje – 29,4, Austrijoje – 32,7, Belgijoje – 40,6, Liuksemburge – 78,9. Iš viso 2011 m. EU27 naujų asmeninės paskirties automobilių registruota 10,12 mln.

LAA nuomone, ženklūs procentiniai augimai Europoje šiais metais fiksuojami šalyse, kurios nuo finansinės krizės nukentėjo itin stipriai, nes jų palyginamoji bazė žema. Toks paaiškinimas tinka Lietuvai, Latvijai, Estijai, Bulgarijai, bet akivaizdu, kad bendra tendencija ES šalyse yra prasidedantis nuosmukis ( 9 mėn. – 1,1 proc.), o kai kurios pietinės Europos šalys, kaip Graikija (-35,7 proc.), Portugalija ( -23,5 proc.), Ispanija ( -20,7 proc.), Italija ( -11,3 proc.) šiuo laikotarpiu jau fiksuoja ryškų rinkos nuosmukį. Tai nėra labai optimistiškai nuteikiantys požymiai, daugelio šalių autoverslininkų asociacijos prognozuoja arba rinkos lėtėjimą arba net nuosmukį

• Atsigaunant ekonomikai užimtumo lygis pardėjo augti; tačiau daugeliui namų ūkių ekonomikos augimas dar nedavė apčiuopiamos naudos.
• Vartojimo išlaidų užsienyje augimas pranoksta vartojimo augimą vidaus rinkoje
• Visų trijų šalių namų ūkių jautrumas galimiems finansiniams nesklandumams sumažėjo, nes pasikeitė jų finansinio turto ir įsipareigojimų struktūra
• Žiemą finansinės problemos bus aštresnės, tačiau daug kas priklausys nuo vartotojų nuostatų
• Dėl euro zonos skolų problemų, sulėtėjusios pasaulio ekonomikos raidos ir jų galimos įtakos Baltijos šalių ekonomikai vartotojų ateities lūkesčiai suprastėjo.

Visų trijų Baltijos šalių ekonomika po gilaus nuosmukio laikotarpio 2008-2009 metais vėl ėmė augti. 2011 metų pirmą pusmetį Baltijos šalių ekonomika augo sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. 2011 metų pirmą pusmetį Estijos ekonomika, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo 8,9 proc., Lietuvos – 6,6 proc., Latvijos – 4,6 procento. Šiuo metu atsigavimo procesus Baltijos šalyse skatina ne vien eksportas. Iš dalies augimą skatina privataus sektoriaus vartojimas šiek tiek pagerėjus namų ūkių finansinei padėčiai.

Darbo vietų daugėja, realusis darbo užmokestis vis dar atsilieka

Staigus ekonomikos augimas pirmą šių metų pusmetį turėjo teigiamą įtaką darbo rinkai. Visose trijose Baltijos šalyse užimtumas vėl didėja. Baltijos šalyse nedarbo lygio augimas 2009 metais tarp Europos šalių buvęs mažiausias, 2011 metais tapo didžiausias. Palyginti su ankstesniais metais, 2011 metų antrą ketvirtį Estijoje nedarbas šoktelėjo net 7,8 proc., Lietuvoje – 4,3 proc., Latvijoje – 3,3 procento. 2010 metų pirmą ketvirtį Estijos darbo rinkos nuosmukiui pasiekus žemiausią lygį ir prasidėjus atsigavimui, Estijoje iš 109 tūkstančių prarastų darbo vietų buvo atkurta 49 tūkstančiai. Per paskutinius penkis ketvirčius dirbančiųjų skaičius Lietuvoje padidėjo 57 tūkstančiais, Latvijoje – 50 tūkstančių. Palyginti su žemiausiu lygiu, kuris buvo 2010 metais, užimtumas Estijoje atkurtas – 8,9 proc., Latvijoje – 5,5 proc., Lietuvoje – 4,3 procento.

Bedarbių skaičius mažėja. Jų skaičius labiausia sumažėjo Estijoje – darbo ieškančių asmenų dalis sumažėjo 6,5 procentinio punkto, palyginti su pirmu šių metų ketvirčiu, kai šio rodiklio vertė buvo didžiausia. Latvijoje antrą šių metų ketvirtį nedarbo lygis sumažėjo 4,3 procentinio punkto – iki 16,2 proc., o pirmą 2010 metų ketvirtį jis buvo 20,5 procento. Lietuvoje per pastaruosius 12 mėnesių nedarbo lygis sumažėjo 2,7 procentinio punkto. Nedarbo lygis visose trijose Baltijos šalyse mažės ir toliau, tačiau dar keletą artimiausių metų nedarbo rodikliai bus aukšti.

Nepaisant to, kad tarp visų trijų Baltijos šalių Latvijoje nedarbo lygis yra didžiausias, darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių, augimas antrą šių metų ketvirtį buvo didžiausias. Palyginti su praėjusiais metais, Latvijoje vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio augimas buvo 5,5 proc., tuo tarpu Estijoje jis buvo 4,2 proc., Lietuvoje – 2,5 procento. Latvijoje vidutinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių (667 eurų), buvo didesnis negu Lietuvoje (610 eurų), tačiau mažesnis negu Estijoje (857 eurų). Estijoje vidutinis mėnesio darbo užmokestis pasiekė didžiausią lig šiol buvusį lygį.

Tuo tarpu infliacija yra gana didelė ir slopina namų ūkių perkamąją galią. Realusis darbo užmokestis, kuris rodo vartotojų kainų indekso pokyčius, augimo tempais atsilieka nuo augančio užimtumo. Realiojo darbo užmokesčio augimas vėl atsigavo Latvijoje, tuo tarpu Lietuvoje ir Estijoje realusis darbo užmokestis ir toliau smunka. Antrą ketvirtį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, Latvijoje realusis darbo užmokestis padidėjo 0,2 procento. Birželį realusis darbo užmokestis ūgtelėjo net 2,4 procento, todėl padidėjo dirbančiųjų perkamoji galia. Kitose dviejose Baltijos šalyse realusis darbo užmokestis ir toliau mažėjo. Estijoje realusis darbo užmokestis per metus sumažėjo vienu procentu, Lietuvoje – 2,4 procento.

Lietuvoje realiosios pajamos smuko labiausiai – per laikotarpį nuo paskutinio 2008 metų ketvirčio iki antro 2011 metų ketvirčio realusis darbo užmokestis sumažėjo 16,6 proc., realiosios pensijos – 15,8 procento. Latvijoje šiuo metu realusis darbo užmokestis yra 14 proc. mažesnis negu 2008 metų pabaigoje. Estai tokio didelio nuosmukio nepatyrė – antrą ketvirtį realusis darbo užmokestis buvo apie 4,5 mažesnis, palyginti su laikotarpiu iki krizės.

Didėjant užimtumui ir darbo užmokesčiui, bendros namų ūkių pajamos didėja, tačiau įvairiose socialinėse ir ekonominėse grupėse skirtingai – nemaža dalis namų ūkių vis dar nepatyrė teigiamos ekonomikos atsigavimo įtakos.

Vartotojai išleidžia daugiau vidaus ir užsienio rinkose

Jau nuo trečio 2010 metų ketvirčio visose trijose Baltijos šalyse buvo stebimas didesnis vartojimas privačiame sektoriuje. 2011 metų antrą pusmetį namų ūkių išlaidos prekėms ir paslaugoms sparčiausiai augo Lietuvoje – palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, jos išaugo 6,7 procento. Kaimyninėse šalyse augimo tempai buvo mažesni: Latvijoje – 4,4 proc., Estijoje – 3,7 procento. Išlaidos didėjo augant užimtumui, kiek padidėjus vidutiniam darbo užmokesčiui ir pagerėjus vartotojų ateities lūkesčiams. Panašiai 2011 metais didėjo infliacija, ypač pagrindinių prekių ir paslaugų sektoriuje. Kainų kilimas yra viena iš priežasčių, dėl kurios namų ūkiai ieško būdų taupyti ar pirkti pigiau, pavyzdžiui, internetu ar užsienyje. Užsienyje perkamų prekių kiekis ir mastai didėja dėl to, kad, palyginti su ankstesniais metais, yra daugiau keliaujama, dažniau perkama interneto parduotuvėse užsienyje.

Baltijos šalių mokėjimo kortelių rinkos statistiniais duomenimis, gerokai išaugo sandorių užsienio šalyse skaičius ir vertė. 2011 metų pirmą pusmetį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, bendra pirkinių užsienyje atsiskaitant Latvijoje išduotomis mokėjimo kortelėmis apyvarta išaugo 23,7 procento. Lietuvoje sumos, išleistos pirkiniams užsienyje atsiskaitant mokėjimo kortelėmis, per metus padidėjo 23,5 proc., Estijoje – 21,4 procento. Palyginti su praėjusiais metais, sandorių užsienio šalių parduotuvėse Lietuvoje išleistomis mokėjimo kortelėmis skaičius labiausiai išaugo Lietuvoje — 24 procentais.

Daugėjant keliaujančių atostogauti ir vykstančių apsipirkti bei dirbti svetur skaičiui, padidėjo grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų operacijų skaičius ir sumos. Palyginti su 2010 metų pirmu pusmečiu, šiemet Lietuvos ir Estijos gyventojų grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų operacijų užsienyje skaičius padidėjo 18 procentų. Grynųjų pinigų paėmimo operacijų Latvijos komercinių bankų išduotomis kortelėmis skaičius padidėjo 8,6 procento. Paimamų sumų augimo tempai pranoksta sandorių skaičiaus augimą.

Vidaus rinkoje pirkimo operacijų atsiskaitant kortelėmis skaičius taip pat išaugo. Estijoje atsiskaitymas kortele operacijų skaičiumi ir sumomis išaugo labiausiai – pirmą pusmetį sandorių skaičius atsiskaitant elektroniniais kortelių skaitytuvais ūgtelėjo 19 procentų. Panašiai Estijos gyventojų atliekamų sandorių naudojantis bankomatais skaičius sumažėjo 7 proc., tuo tarpu bendra paimamų pinigų suma išliko tokia pat kaip 2010 metais. Estijos gyventojai korteles naudoja smulkiems kasdieniniams pirkiniams, o iš bankomatų pasiima nedideles pinigų sumas. 2011 metais vidutinė suma pirkiniams atsiskaitant kortelėmis sumažėjo iki 14,1 euro, tuo tarpu vidutinė iš bankomato paimama suma visa dar yra didesnė negu 2010 metais.

Šiemet Lietuvoje ir Latvijoje pirkimo ir grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų operacijų skaičius ir sumos išaugo. Latvijoje pirkimo operacijų skaičius padidėjo 10 proc., bendra sandorių vertė išaugo 13,5 proc., taigi pranoko mažmeninės prekybos augimą nominaliosiomis kainomis. Grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų operacijų skaičius didėjo lėčiau – 5,6 proc., panašiai tiek pat kiek ir iš bankomatų pasiimamos sumos. Elektroniniais kortelių skaitytuvais atliekamų sandorių dalis taip pat didėja. Pirmą 2011 metų pusmetį pirkimo sandorių atsiskaitant mokėjimo kortelėmis skaičius buvo dukart didesnis už grynųjų pinigų paėmimo operacijų skaičių. Akivaizdu, kad kortelių turėtojai vis dažniau naudoja korteles kasdieniniams pirkiniams, tuo tarpu didelė gyventojų dalis vis dar labiau linkusi atsiskaityti grynaisiais pinigais, o ne laikyti juos kortelių sąskaitose. Baltijos šalyse didžiausias grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų operacijų skaičius tenka Lietuvai – čia atsiskaitymo už pirkinius kortelėmis skaičius yra 1,4 karto didesnis už grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų operacijų skaičių (Estijoje – 4,4 karto). Vidutinė iš bankomatų paimamų grynųjų pinigų suma Lietuvoje taip pat yra didžiausia – apie 108 eurai.

Mokėjimo kortelių naudojimo srityje Estija gerokai lenkia kitas Baltijos šalis. Estijoje sandorių atsiskaitant kortelėmis skaičius yra vidutiniškai du kartus didesnis negu Lietuvoje.

Namų ūkių finansiniai įsipareigojimai mažėja, o finansinis turtas didėja

Palyginti su 2008 metų pabaiga, kai Baltijos šalyse prasidėjo finansų krizė, namų ūkių finansų balansai pasikeitė. Namų ūkiai pakeitė savo biudžetų struktūrą, mažindami paskolų portfelį ir didindami turtą.

Paskolų ir indėlių santykis Estijoje sumažėjo nuo 202 proc. iki 160 proc., Latvijoje – nuo 220 iki 190 procentų. Lietuvai pavyko išlaikyti pusiausvyrą – indėlių portfelis yra lygiai toks pat kaip ir paskolų portfelis – 7,8 mlrd. eurų.

Didžiausia indėlių suma vienam gyventojui yra Estijoje -– 3,3 tūkst. eurų (Lietuvoje –2,4 tūkst. eurų, Latvijoje –1,8 tūkst. eurų). Tačiau pagal paskolas vienam gyventojui šalys išsidėsto taip: didžiausia suma – 5,3 tūkst. eurų – vėl tenka Estijai, tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis yra perpus mažesnis – 2,4 tūkst. eurų. Latvijoje paskolos vienam gyventojui – 3,5 tūkst. eurų. Todėl didžiausias atsargas turi estai, o lietuviai – mažiausią paskolų naštą.

Gyventojų finansinio turto (esančio finansų institucijų sąskaitose) struktūra per pastaruosius trejus metus nedaug tepasikeitė. Indėliai vis dar sudaro didžiausią turto dalį (daugiau kaip du trečdalius). Taigi indėlių pokyčiai rodo turto pokyčius.

Namų ūkių indėlių portfelių pokyčiai buvo skirtingi. Latvijoje indėlių suma išliko beveik nepakitusi kaip ir 2008 metais (4,1 mlrd. eurų), o Estijoje ir Lietuvoje ji gerokai ūgtelėjo. Namų ūkių indėliai Estijoje padidėjo nuo 3,8 iki 4,5 mlrd. eurų, Lietuvoje – nuo 7,2 iki 7,9 mlrd. eurų (arba 10 procentų). Tą galima paaiškinti ne tik skirtingomis ekonominio nuosmukio pasekmėmis, bet ir šalių bankų sektoriaus plėtros ypatumais. Lietuvos ir Estijos bankų sektoriai nepatyrė neigiamų sukrėtimų, šių šalių namų ūkiai tapo dar atsargesni, todėl jų santaupų finansų institucijose dalis didėjo.

Finansiniai pokyčiai pastaruoju metu

Tačiau sprendžiant iš pirmų šešių mėnesių pokyčių, matyti, kad terminuotųjų indėlių portfeliai nustojo augti dėl mažų palūkanų normų ir dėl to, kad namų ūkių santaupos daugiausia kaupiamos einamosiose ir (arba) ilgalaikių indėlių sąskaitose.

Lėšas perkelti į ilgesnės trukmės indėlių sąskaitas labiausia linkstama Lietuvoje. Tokį Lietuvos gyventojų elgesį galima paaiškinti gerėjančiais lūkesčiais, kurie padeda planuojant ilgesniam laikotarpiui, sumažėjusiu susidomėjimu nepastoviomis vertybinių popierių rinkomis ir noru gauti didesnį pelną. Panašų paaiškinimą galima taikyti ir Latvijai. O estai didžiausią savo pinigų dalį laiko einamosiose sąskaitose. Tai galima paaiškinti geresniais lūkesčiais dėl ateities (mažiau reikia taupyti juodai dienai) ir neigiamų palūkanų normų nepatrauklumu.

Paskolų portfelis visose trijose šalyse mažėja, tačiau skirtingai. Per pirmus šešis šių metų mėnesius Estijoje vartojimo kreditai sumažėjo 39 mln. eurų, būsto kreditai – 53 mln. eurų. Tuo tarpu Latvijoje gerokai labiau sumažėjo būsto paskolų portfelis (307 mln. eurų) negu vartojimo kreditų portfelis (29 mln. eurų). Matome, kad būsto paskolų portfelis Lietuvos bankuose liovėsi mažėjęs, t. y. jis tik 1 mln. eurų mažesnis negu prieš 6 mėnesius, tuo tarpu vartojimo kreditų portfelis sumažėjo 61 mln. eurų. Tačiau įsigaliojus naujiems reikalavimams namų ūkiai gali būti priversti atidėti skolinimąsi iki tol, kol turės susitaupę reikalaujamą pradinę įmoką. .

Tai, kad Latvijoje pirmenybė teikiama vartojimo kreditams, galima paaiškinti palyginti paprasta tokių kreditų gavimo tvarka – pradinės įmokos reikalavimas netaikomas (daugelis namų ūkių tam lėšų neturi), ir tuo, kad namų ūkiai daugiausia dėmesio skiria dabar atsirandantiems vartojimo poreikiams, o ne ilgalaikiams planams. Tuo tarpu kitokią Lietuvos namų ūkių portfelių situaciją, galimas dalykas, lemia techninės priežastys – iš visų trijų Baltijos šalių Lietuvos portfelis yra mažiausias (taip pat ir amortizacija), taigi naujai suteikiama paskolų ne mažiau negu grąžinama anksčiau išduotų.

Artėjant žiemos sezonui, vėl atsiranda finansinių rūpesčių

Artėjant žiemos sezonui, vartotojų nuotaikos, kaip visada, blogėja. Šie metai nebus išimtis, ypatingi, turint galvoje, kad komunalinių paslaugų įmonės nežada mažesnių sąskaitų už šildymą.

Įvertinus vartojimo krepšelius, matyti, kad išlaidos šildymui sudaro tik 6 proc. namų ūkių vartojimo išlaidų. Tačiau visos vien žiemos mėnesiais patiriamos išlaidos už šildymą sudaro ypač didelę sąskaitų už šilumą sumos dalį. Pavyzdžiui, viso šildymo sezono vidutinė sąskaita Lietuvoje yra apie 2 000 litų (arba 580 eurų) – didesnė už vidutinį atlyginimą ir triskart didesnė už vidutinę mėnesio pensiją.

Palyginę visas tris Baltijos šalis, gauname gana prieštaringus duomenis. Piečiausiai iš visų trijų Baltijos šalių esančioje Lietuvoje sąlyginis šildymo dienų skaičius yra mažiausias, tačiau tai nereiškia, kad šildymo sąskaitos yra mažiausios – šildymo kaina Lietuvoje yra didžiausia šiame regione.

Tačiau šilumos kainų pokyčiai buvo panašūs, nes importuojamų gamtinių dujų kaina sudaro didžiausią šilumos kainos dalį. 2009 metais sumažėjus dujų kainoms šildymo kaina sumažėjo. Tačiau pasaulio ekonomikai atsigaunant kainos vėl ūgtelėjo. Reguliuojančios institucijos tikina, kad artėjantis šildymo sezonas pareikalaus daugiau išlaidų. Jų duomenimis, šilumos kaina Lietuvoje gali padidėti beveik penktadaliu, Latvijoje – apie 10 procentų. Viltis, kad išlaidos bus mažesnės, galima sieti nebent su galbūt švelnesnėmis oro sąlygomis.

Tai, kad išlaidos už šildymą auga greičiau negu pajamos, leidžia manyti, jog apmokėjus sąskaitas už šildymą namų ūkiams liks mažiau lėšų kitoms prekėms ir paslaugoms, palyginti su praėjusiais metais. Galime teigti, kad žiemos mėnesiais vidutinio namų ūkio perkamoji galia mažės, todėl didesni pirkiniai bus atidedami vėlesniam laikui, mažės galimybė taupyti, daugės neapmokėtų sąskaitų.

Tačiau įtaka bendram lygiui nėra didelė. Artėjant žiemos švenčių laikotarpiui, paskutinį metų ketvirtį mažmeninės prekybos mastas bus didesnis. Tokią išvadą galime daryti remdamiesi pastarųjų metų duomenimis. Pavyzdžiui, Lietuvoje šildymo kainos, palyginti su 2009 metais, išaugo 13,5 proc., tačiau paskutinio ketvirčio mažmeninės prekybos apyvarta buvo 1,9 proc. didesnė negu ankstesniais metais. Namų ūkių finansinių sąskaitų analizė rodo, kad gruodį indėlių portfelis buvo 463 mln. eurų didesnis, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, o rugsėjį – 405 mln. eurų didesnis, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Pagrindinė priežastis – metų pabaigoje išmokamos premijos, kitos su šventiniu laikotarpiu susijusios išmokos ir gaunamos perlaidos. Sausį, palyginti su gruodžiu, pasireiškiančio indėlių ar mažmeninės prekybos sumažėjimo negalime paaiškinti vien padidėjusioms išlaidomis už dideles šildymo sąskaitas. Šilumos tiekėjų teigimu, prasidėjus šildymo sezonui, namų ūkiai neįstengia apmokėti sąskaitų, tačiau per vasarą šios skolos sumažėja. Taigi per metus vartojimo išlaidos yra maždaug vienodos.

Akivaizdu, kad didėjant sąskaitoms už šildymą vartojimo augimo galimybės mažės. Tačiau galima tikėtis, kad, nepaisant prognozuojamo šildymo kainų augimo, paskutinio ketvirčio tendencijos išliks tokios pat kaip ir praėjusiais metais – didesnis pardavimo mastas ir daugiau lėšų bankuose, nebent pasikartotų 2008 metų įvykių eiga. Pagrindinis šio scenarijaus ypatumas buvo namų ūkių lūkesčių sumažėjimas, savo sparta pranokęs pajamų mažėjimą ir santaupų nenumatytiems atvejams didėjimą.

Vartotojų optimizmas didesnis negu pernai

Gerėjanti situacija darbo rinkoje daro teigiamą įtaką vartotojų lūkesčiams. Nuo 2009 metų sausio iki 2011 metų vasaros visose trijose Baltijos šalyse namų ūkių lūkesčiai dėl ekonominės situacijos ir jų finansinės ateities gerokai pagerėjo. Iš vartotojų nuomonių tyrimų matyti, kad estai yra optimistiškiau nusiteikę negu jų kaimynai Latvijoje ir Lietuvoje. Sausio mėnesį Estijoje vartotojų pasitikėjimo rodiklis buvo teigiamas pirmąkart nuo 2007 metų rugpjūčio ir nuo 2009 metų pavasario, kai buvo mažiausias, padidėjo 38 procentiniais punktais.

Euro zonos skolų problemos, pasaulio ekonomikos nuosmukis ir galima jų įtaka Baltijos šalių ekonomikai lėmė sumažėjusius vartotojų lūkesčius dėl ateities. Lietuvoje ir Estijoje vartotojų pasitikėjimas ėmė mažėti, o Latvijoje namų ūkiai lūkesčių rodikliai vis dar atsilieka. Nepaisant mažėjančių beveik visų Europos šalių pasitikėjimo rodiklių, rugsėjo mėnesį Latvijos vartotojų indeksas buvo aukščiausias nuo 2008 metų sausio. Latvijoje namų ūkiai išlieka optimistiški dėl savo finansinės situacijos per ateinančius 12 mėnesių, tuo tarpu Estijos ir Lietuvos gyventojai nusiteikę kiek prastesnei finansinei situacijai. Vartotojų nuomonių apžvalgų duomenimis, Baltijos šalių namų ūkiai nesitiki tolesnio ryškaus pagerėjimo darbo rinkoje. Lietuvoje lūkesčiai dėl nedarbo yra didžiausi. Be to, vertindami savo ateinančių 12 mėnesių finansinę padėtį, Lietuvos gyventojai vis dar tebėra didžiausi pesimistai Baltijos šalyse.

Panašu, kad vartotojų indeksas mažės ir toliau, taigi namų ūkiai gali tapti dar atsargesni dėl išlaidų ir imti daugiau atidėti santaupoms. Artimiausiu laikotarpiu polinkis taupyti gali pranokti polinkį vartoti. Tokie nuostatų pokyčiai gali turėti įtakos namų ūkių elgsenai ir vartojimo įpročiams. Mažėjant vartotojų pasitikėjimui, esant dideliam nedarbo lygiui ir didėjant išlaidoms maistui bei namų ūkio reikmėms, ateinančiais metais namų ūkių išlaidos Baltijos šalyse išliks nedidelės.

REUTERS

Asmeninės paskirties automobilių registravimas šį pusmetį lyginant su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu išaugo 102,9 proc., bendras I pusmečio augimo rezultatas lyginant su 2011 metais yra 66,9 proc., o komercinės paskirties automobilių registravimas išaugo 189,9 proc.

,,Visus šio pusmečio 6 mėnesius buvo stebimas rinkos augimas, tuo tarpu 2010 m. I pusmetį vyko rinkos smukimas lyginant su 2009 m. atitinkamais mėnesiais nuo -9 iki -30 proc. Būtina pabrėžti, kad tas 2010 m. smukimas skaičiuojamas nuo 2009 m. statistinės bazės, o 2009 m. yra suprantami kaip kriziniai metai. Tik 2010 metų antrojo pusmečio geresni rezultatai leido 2010 m. prilygti 2009 m. Taigi procentinis šių metų pirmojo pusmečio augimas yra grindžiamas tik labai žemais 2010 m. atitinkamo laikotarpio rezultatais arba, kaip šiuo metu populiaru sakyti, žema palyginamąja baze. Palyginę šį pusmetį su prieškriziniais metais, tarkime 2008 m. (per metus registruota 21514 asmeninės paskirties automobilių), 2011 m. rinka yra mažesnė arba atsilieka 2 kartus”, – 2011 m. pirmojo pusmečio rezultatus apibendrino Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas.

Vertinant naujų lengvųjų automobilių registravimą šį pusmetį pagal savininkų tipus, tendencijų pasikeitimų nėra. Daugiausia automobilių nupirko bendrovės – 3365 vnt. arba 45,9 proc., lizingo įmonės registravo 2917 vienetus arba 39,8 proc. viso automobilių kiekio. Automobilių pardavėjai savo vardu užsiregistravo 2303 automobilius arba 31,4 proc. ,,Šis parametras vertas dėmesio todėl, kad galima daryti prielaidą kiek realiai Lietuvos naujų automobilių rinka gali būti mažesnė nei atspindi formalūs statistiniai duomenys. Dėl šių automobilių likimo galima gana apibrėžtai padaryti tam tikras išvadas. Be abejo, šios tendencijos ne tik keičia supratimą apie Lietuvos naujų automobilių rinkos pajėgumą, bet koreguoja ir kitus parametrus kaip antai kokie populiariausi automobiliai Lietuvoje, kas yra pardavimų Lietuvoje rinkos lyderiai. Iš esmės tai parodo, kad Lietuvos rinka, nepaisant, atsigavimo požymių, yra labai menka” – tokią nuomonę išsakė UAB „Tokvila” generalinis direktorius Algimantas Purauskas.

Lyderis – VW

Lietuvos naujų lengvųjų automobilių rinkoje, remiantis „formaliąja statistika“, pagal markes lyderiauja Volkswagen (996 vnt. arba 13,4 proc.), Nissan (951 vnt. arba 12,8 proc.), Peugeot (660 vnt. arba 8,9 proc.), Toyota (629 vnt. arba 8,4 proc.) ir Skoda (531 vnt. arba 7,1 proc.).

Populiariausi naujų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių modeliai pirmąjį pusmetį yra Nissan Qashqai (493 vnt.), Nissan Juke (297 vnt.), Subaru Legacy (230 vnt.), Peugeot 3008 (226 vnt.), Skoda Octavia (223 vnt.). Lengvųjų komercinių automobilių rinkoje populiarumą dalinasi Toyota Hilux (78 vnt.), Renault Master (67 vnt.), Volkswagen Caddy (64 vnt.), Citroen Berlingo (44 vnt.), Fiat Ducato (42 vnt.).

Artimiausių kaimynų Latvijos ir Estijos rinkos praėjusį pusmetį taip pat nesnaudė. Per šį laikotarpį Latvijoje registruota 5207 naujų asmeninės paskirties automobilių ir 672 komercinės paskirties automobilių, augimas atitinkamai 93,6 ir 237,7 proc., Estijoje registruota 8463 (augimas 74,3 proc.) asmeninės paskirties bei 1121 (augimas 105,7 proc.) komercinės paskirties automobilių. Mažai ar daug ? Priminsime, kad Estijoje mažiau gyventojų nei Lietuvoje daugiau kaip dvigubai.

Mūsų rinka – mikroskopinė

Lietuviškos rinkos akimis ką sako naujų asmeninės paskirties automobilių registravimo skaičiai 14426, 15380, 6480, 257533, 327921 ? Greičiausiai atsakytumėt, jog pirmieji skaičiai kalba apie metinius ambicingus planus, o didieji – apie Lietuvos suminį trisdešimtmečio planą. Tačiau, realybėje, atitinkama seka tiek naujų automobilių šių metų kovą registravo Airija, Danija, Slovakija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija. Vaizduotei pakurstyti priminsime, kad 2010 m. EU27 naujų asmeninės paskirties automobilių registruota 13,36 mln. Šiuos skaičius vertinti galime registravimą prilyginant 1 tūkstančiui gyventojų. Lietuvos autoverslininkų asociacijos skaičiavimo duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį 1 tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 2 nauji asmeninės paskirties automobiliai, Bulgarijoje 1,21, Rumunijoje 1,48, Vengrijoje 2,31, Latvijoje 2,32, Lenkijoje 3,63, Graikijoje 4,89, Estijoje 6,32, Slovakijoje 6,3, Čekijoje 8,4, Portugalijoje 8,64, Ispanijoje 9,62, Suomijoje 13,33, Danijoje 15,76, Slovėnijoje 16,09, Didžiojoje Britanijoje 16,6, Švedijoje 16,81, Italijoje 16,79, Airijoje 17,26, Prancūzijoje 18,93, Vokietijoje 19,84, Olandijoje 19,87, Austrijoje 22,4, Belgijoje 30,12, Liuksemburge 56,96.

Scanpix

Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas, mat ekspertai jau beveik neabejoja, kad dujos iki naujo šildymo sezono pradžios brangs mažiausiai 30 proc. Bliūkšta premjero Andriaus Kubiliaus ir energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadai dar šiemet išsiderėti iš Rusijos dujų milžinės “Gazprom” bent 15 proc. mažesnes dujų kainas. Iš antraeilių pareigūnų sudaryta derybų grupė bei jai premjero suformuluota “kieta” derybų pozicija nedavė apčiuopiamų rezultatų. Buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas prof. Vidmantas Jankauskas mano, kad, iš anksto užėmusi kategorišką poziciją, Lietuva neturėjo jokių galimybių išsiderėti mažesnę gamtinių dujų kainą. “Matau, kaip kitos šalys sunkiai derasi dėl dujų kainos formulės peržiūrėjimo, aukščiausiu lygiu kalbasi su premjeru Vladimiru Putinu, bet Rusija nelabai leidžiasi į derybas. Todėl nelabai tikiu, kad Lietuva ką nors gali pasiekti. Dujų kaina auga ir rudenį dar augs”, – nedvejojo V. Jankauskas. “Juodžiausias scenarijus pildosi”. LIETUVOS ŽINIOS

“Gazprom” greičiausiai turės atsikratyti Lietuvos dujotiekių ne iki kitų metų kovo, kaip siūlė Vyriausybė, o iki 2013-ųjų vidurio. Taip pasiūlė Seimo Ekonomikos komitetas. Pagal Europos Komisijos direktyvą, dujų tiekėjas negali valdyti pagrindinių šalies dujotiekių, kaip yra Lietuvoje: čia dujas parduodantis “Gazprom” turi nemažą dalį jas skirstančių “Lietuvos dujų” akcijų. Seimo Ekonomikos komitetas nusprendė, kad įstatyme bus įrašyta, jog pertvarką privalu baigti vėliau – iki 2013-ųjų liepos 31-osios, be to, šią datą Vyriausybė galės savo nuožiūra nukelti dar vėlesniam laikui. Ekonomikos viceministras Arvydas Darulis, atsakingas už derybas su “Gazprom”, dėkojo parlamentarams – esą komiteto įrašyta naujovė bus labai stiprus argumentas derantis su “Gazprom” dėl 15 proc. mažesnių dujų kainų. “Derybų metu galėsime pasinaudoti šia įstatymo nuostata”, – mįslingai žadėjo jis. “Terminą teks nukelti”. LIETUVOS RYTAS

Smunkančios naftos kainos keičia skaičius ir Lietuvos degalinių švieslentėse. Tačiau benzinas mūsų šalyje vis tiek kainuoja daugiausia iš visų Baltijos valstybių. Degalų kainų mistika regione pastebima ir šią vasarą. Nors dyzelinas Estijoje apmokestintas daugiau nei Lietuvoje, šios šalies gyventojai moka mažiau. Didmeninė degalų kaina Lietuvoje krinta jau visą mėnesį, tačiau degalinės tik dabar pradėjo po truputį mažinti kainas. Nuo mėnesio pradžios didmeninė “Orlen Lietuva” taikoma benzino kaina nukrito 16 centų, dyzelino – 9 centais. Tačiau Lietuvos mažmenininkai tik dabar nutarė reaguoti į smunkančias kainas. Visą mėnesį skaičiai degalinėse beveik nekito. “Lietuva Statoil” tinklas vakar benzino kainas sumažino maždaug 6 centais, dyzelino – keturiais. Kainas prikirpo ir kiti tinklai. Vakar litras 95 benzino degalinėse kainavo apie 4,58-4,62 lito, dyzelino – 4,28-4,32 lito. Degalų prekeiviai teigia kainas mažinantys atsižvelgdami į pasaulines tendencijas. Tačiau, pasak analitikų, kainos Lietuvoje turėtų būti dar žemesnės, įvertinus nuo balandžio mėnesio pingančios naftos įtaką. “Degalų pardavėjų apetitas – vis dar beribis”. LIETUVOS RYTAS

FINANSAI

Per ankstesnius Seimo ir savivaldos rinkimus partijų ir kandidatų piniginiai užstatai specialioje sąskaitoje būdavo įšaldyti apie 3 mėnesius, o dabar pinigų įšaldymo laikas pratęstas beveik dvigubai. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prieš Jonines iš savo specialiosios sąskaitos pradėjo grąžinti partijų ir kandidatų piniginius užstatus už dalyvavimą 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose. Specialiojoje VRK sąskaitoje buvo sukaupta net 2,63 mln. litų. VRK nusprendė kaip užstatus grąžinti 2,5 mln. litų, o 88 tūkst. litų įplauks į valstybės biudžetą. Nors pasikeitus įstatymui užstatai nuo šiol grąžinami ir mandatų negavusiems kandidatams bei partijoms, ne vienam jų nauja tvarka kelia įtarimų dėl nepaprastai ilgo pinigų įšaldymo termino. Ir tai vyksta laiminant politikams, nes įstatymą prieš 2011 m. savivaldos rinkimus pakeitė Seimas. RESPUBLIKA

Pasak asociacijos “Vienybės forumas” pirmininko Žilvino Šumskio, “valdžioje sėdintys trumparegiai politikai patylomis leido bankams užsidirbti iš žmonių, kurie išdrįso pabandyti tuos trumparegius pakeisti”. Tuo tarpu VRK pirmininko Zenono Vaigausko aiškinimu, užstatai grąžinami laikantis įstatymų, tačiau ir Z. Vaigauskas sutinka, jog “gana ilgas užstato negrąžinimo laikas kelia rūpesčių ne tik pavieniams kandidatams, bet ir partijoms”. VRK pirmininko patikinimu, komisija iš rinkiminių užstatų neuždirba nė cento, nes neturi teisės tuos pinigus banke laikyti už palūkanas. Tačiau Juliaus Veselkos, Seimo nario, nuomone, “jeigu nei valstybė, nei Vyriausioji rinkimų komisija iš to nieko neuždirbo, laimėjo tik vienas bankas! Per pusę metų iš 2,6 mln. litų, tegu ir po 3 proc. palūkanų skaičiuojant, ir tai išeina, kad dešimtys tūkstančių litų bankui padovanota…” “Nori į valdžią – duok bankui uždirbti”. RESPUBLIKA

RINKOS

Po trijų dienų bus lygiai du mėnesiai, kai savo darbo rinkos duris Lietuvos ir dar devynių ES šalių gyventojams atvėrė Vokietija. Nors iki tol kalbėta, kad didžiausia Europos ekonomika susiurbs paskutinius dar likusius Lietuvoje darbingiausius žmones, taip neatsitiko. Įdarbinimo Vokietijoje paslaugas teikiantys verslininkai sako, kad labiausiai lietuviams prigyti netoli esančioje turtingoje šalyje trukdo kalbos barjeras. “Kai Vokietija galutinai atvėrė savo darbo rinką, tikėjausi, kad atsiras daug daugiau įmonių ir asmenų, užsiimančių lietuvių įdarbinimu šioje šalyje. Bet nuo šių metų pradžios įdarbinimo paslaugas Vokietijoje pradėjo siūlyti vos kelios įmonės ir privatūs asmenys. Tiesą sakant, tai mane nustebino”, – “Respublikai” teigė Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo rinkos poskyrio vedėjas Aurelijus Gricius. Nuo 2010-ųjų pradžios Lietuvoje buvo atsisakyta teikti licencijas įdarbinimo užsienyje agentūroms. Užtat teikiantys tarpininkavimo įdarbinant paslaugas fiziniai ir juridiniai asmenys apie savo veiklą duomenis yra įpareigoti pateikti LDB. Jos atstovas A. Gricius galėjo išvardyti tik 4 agentūras ir 2 fizinius asmenis, kurie šiais metais pradėjo siūlyti įdarbinimo paslaugas Vokietijoje. RESPUBLIKA

Sujudimo nepastebėjo ir Gyventojų registro tarnybos, kurioje deklaruoja savo išvykimus Lietuvos piliečiai, Duomenų kokybės kontrolės skyriaus vedėja Nijolė Martinkėnienė. Jos teigimu, kad išvyko nuolat gyventi ir dirbti į Vokietiją, gegužę deklaravo 322, birželį – 258 mūsų šalies piliečiai. Tačiau ir prieš vokiečiams atveriant savo darbo rinką deklaravusiųjų išvykimą į kaimyninę šalį buvo nė kiek ne mažiau. Pavyzdžiui, balandžio mėnesį išvykstantys į Vokietiją deklaravo 326 Lietuvos gyventojai. Šiuo metu teigiama, kad per gegužę ir birželį Vokietijoje įsidarbino keli tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Tačiau netgi šio nekonkretaus skaičiaus niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. RESPUBLIKA

Šakiuose įsikūrusios įdarbinimo įmonės vadovo Arūno Danieliaus manymu, didžiausia problema lietuviams įsitvirtinti Vokietijoje yra vokiečių kalbos nemokėjimas. “Vokiečiai mus iškart įspėja, kad jeigu potencialus darbuotojas, kurį mes nusiųsime į Vokietiją, nemokės bent minimaliai susikalbėti vietine kalba, su juo gali būti atsisakyta sudaryti darbo sutartį”, – sakė A. Danielius. “Vokietija lietuviams neįkandama”. RESPUBLIKA

RŪPYBA

Pirmadienį Vyriausybė pritarė naujajam pensijų kaupimo modeliui, pagal kurį būsimiesiems pensininkams kitąmet reikės apsispręsti – ar toliau kaupti lėšas privačiuose pensijų fonduose, ar sugrįžti į “Sodrą”.Įstatymo projekte numatyta, jog būsimieji pensininkai, iki šiol lėšas pensijai kaupiantys antrosios pakopos privačiuose pensijų fonduose, gali persigalvoti ir sugrįžti į “Sodrą”. Sprendimą jie turėtų priimti kitais metais, nuo sausio iki rugsėjo mėnesio. Pasilikusiems privačiuose fonduose būtų sudaryta galimybė sukaupti daugiau lėšų. Tačiau dėl naujojo pensijų kaupimo modelio dar laukiama karštų diskusijų Seime. Pavyzdžiui, liberalai nepritaria ir siūlymui palikti žmogui galimybę per vienus metus pasitraukti iš antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemos, grįžtant į “Sodrą”. Jei Seimas įstatymui pritartų, nuo ateinančių metų sausio iki rugsėjo visi Lietuvos piliečiai, dalyvaujantys pensijų kaupimo sistemoje, turėtų apsispręsti, ką pasirinkti: ar toliau savanoriškai kaupti pensiją antrojoje pakopoje, ar grįžti į “Sodrą” ir dalyvauti papildomame kaupime. “Kelias iki orios pensijos – akmenuotas”. VAKARO ŽINIOS

STATYBA

Tik šiandien statybininkai ir valdininkai apsispręs, ar Klaipėdos arena pastatyta, ar dar ne. 2009 metais pasirašyta Klaipėdos savivaldybės ir generalinio rangovo – UAB “Vėtrūna” – sutartis, pagal kurią beveik 55 mln. litų vertės arena turėjo būti pastatyta 2010-ųjų gruodžio 31-ąją, bet iki to laiko dar net stogas nebuvo užbaigtas, tad statybininkai paprašė terminą pratęsti iki šių metų balandžio 1-osios. Tačiau ir tą dieną net plika akimi matėsi, jog statinys tikrai nebaigtas. Vėliau pabaigtuvės nukeltos į birželio 28-ąją. “Rytoj susirinksime, apsižiūrėsime ir nuspręsime – kviesti Valstybinę komisiją ar ne”, – pirmadienį “Vakarų ekspresui” teigė “Vėtrūnos” valdybos pirmininkas Vytautas Banys. Pasibaigus statybų darbams prasidės arenos atidavimo Valstybinei komisijai vertinti procedūros. Jų pabaigą prognozuoti taip pat sunku. Pirmosios krepšinio rungtynės arenoje vyks jau rugpjūčio 4-ąją. “Arena arba baigta, arba ne”. VAKARŲ EKSPRESAS

ŽEMĖ

Po pavasarį Klaipėdoje vykusios beglobių gyvūnų sterilizacijos akcijos, kurios metu į uostamiestį buvo atvykę veterinarijos gydytojai iš Rumunijos, tikimasi panašią akciją surengti ir šį rudenį. Šį kartą Klaipėdoje dvi savaites beglobius gyvūnus sterilizuotų tarptautinės organizacijos iš Vokietijos specialistai. Šią akciją į Klaipėdą siekia atvežti ir praėjusį sykį šiais reikalais užsiėmusi Austrijos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvoje žmona Gudrun Koller. Jos teigimu, Austrijoje eutanazija taikoma tik nepagydomai sergantiems arba visuomenei pavojingiems gyvūnams, o taikant sterilizavimo praktiką per 5-7 metų laikotarpį beglobių gyvūnų gatvėse neliko. Tai esą būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Atvykę 2-3 vokiečių specialistai per dvi savaites sterilizuotų apie 500 gyvūnų. Kiek tai kainuos savivaldybei – kol kas neaišku. VAKARŲ EKSPRESAS