"Scanpix" nuotr.

Monika MIDVERYTĖ, specialiai „Veidui“ iš Libano

Ko arabai pabėgėliai veržiasi į Europą, užuot ieškoję prieglobsčio sau kultūriškai artimesnėse šalyse? Ar praktikuojantys musulmonai gali sėkmingai integruotis į pasaulietinę Europos visuomenę, nemėgindami jos pakeisti ir neprarasdami savo tapatybės?

Tai aštrūs klausimai, sulaukiantys įvairiausių atsakymų. Su kolega Kostu Kajėnu nu­vykę į Libaną, mažytę valstybėlę Vi­dur­žemio jūros pakrantėje ir Sirijos pasienyje, kurioje glaudžiasi net apie 1,7 mln. pabėgėlių, ne tik lankėme pabėgėlių stovyklas, bet ir susitikome su skirtingų religinių bendruomenių atstovais, kad išgirstume, kaip pabėgėlių krizė ir musulmonų integracija į Europą atrodo jų pačių akimis. Libanas šiuo požiūriu yra ideali vieta kalbėti apie tarpreliginį dialogą. Ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Negana to, prieš tris dešimtmečius šalis išgyveno pilietinį karą, kuriam dalis žmonių lipdo religinę etiketę.

Europa traukia, nes čia gerbiamos žmogaus teisės

„Arabų šalyse nėra įgyvendinamos žmogaus teisės, – atsakydamas į klausimą, ko pabėgėliai veržiasi į Europą, sakė Tripolyje gyvenantis ir Taikos vardu pavadintai mečetei vadovaujantis šeichas Bilalas al-Baroudy. – Noriu pasakyti dar šį tą svarbesnio. Kai tik atsirado islamas, kai patys arabai vargindavo kitus arabus musulmonus, kai kurie musulmonai pasirinko prisiglausti ne pas kitus musulmonus, o pas krikščionį Etiopijos karalių, kurio šalyje vyravo teisingumas. Pats mūsų pranašas Mohametas savo žmonėms pasakė: važiuokite pas Etio­pi­jos karalių, kuris yra krikščionis, bet teisingas žmogus ir neskriaus jūsų. Žmonės vyksta į Eu­ropą todėl, kad čia gerbiamos žmogaus teisės, o arabų kraštuose niekas nekreipia dėmesio į žmogų ir teisingumą.“

Man nereikia religijos, man pirmiausia reikia teisės būti žmogumi

Būtent žmogiškumą akcentavo ir tame pačiame Tripolyje gyvenantis Katalikų bažnyčios kunigas karmelitas Raymondas Abdo. „Pa­vyzdžiui, palestiniečių krikščionių pabėgėlių stovykloje daugybė žmonių serga vėžiu. Nei Libano valdžia, nei piliečiai šiems žmonėms ne­padeda. Šie žmonės kenčia, neturėdami galimybės gydytis ligoninėje. O atvykęs į Europą sirgdamas pirmiausia būčiau nugabentas į ligoninę. Net jeigu būčiau nelegalus atvykėlis, patekčiau į ligoninę ir gaučiau visą reikiamą pagalbą. Tai reiškia, kad su manimi būtų elgiamasi žmogiškai. Man nereikia religijos, man pirmiausia reikia teisės būti žmogumi. Visi žmonės pirmiausia trokšta žmogiškumo ir būti pripažinti kaip žmonės. Tačiau nemanau, kad žmonės vyksta į Europą ieškodami prabangos. Ne, ne“, – įsitikinęs vienuolis karmelitas.

Arabų šalys įsileisti nenori

Centrinio Libano pabėgėlių stovyklose sa­va­noriaujanti nevyriausybinės organizacijos „Libano motinos“ vadovė Kholoud Kassem sa­kė, kad kitos Arabų pusiasalio šalys nenori įsileisti pabėgėlių. „Žinome, kad daugelis arabų šalių dabar kenčia nuo karų. Kam jiems bėgti nuo karo į kitą karą, pavyzdžiui, į Libiją, Iraką, Jemeną. Tame pačiame Libane neaišku, kuo pasibaigs susiklosčiusi situacija. Jei kalbame apie šalis, kuriose nėra karo, pavyzdžiui, Jung­ti­nius Arabų Emyratus, tai jos neleidžia sirams į jas atvykti. Jos tik skiria šiek tiek paramos pabėgėlių stovykloms kitose šalyse. Daugelis šalių neįsileidžia pabėgėlių, – aiškino libanietė K.Kassem. – Tie, kurie bėga iš Sirijos, Irako ar bet kurios kitos šalies, siekia prieglobsčio Europoje, nes tiki, kad ten kreipiamas dėmesys į žmogaus teises. Net jeigu žmogus yra svetimšalis ir pabėgėlis, bus gerbiama jo egzistencija. Čia, mūsų šalyse, nors kai kurios šalys ir dedasi esančios demokratiškos, žodžio laisvė, deja, neskatina jokių teigiamų pokyčių.“

Pats islamas yra teisingumas ir jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik va­dinasi islamiškomis valstybėmis

Paklausiau sunitų šeicho B.al-Baroudy, kodėl tokiose religingose valstybėse, kaip Sau­do Arabija, negerbiamos žmogaus teisės. „Mes neturime nė vienos valstybės, kuri būtų pritaikiu­si islamo nuostatus. Yra tokių, kurios tik dek­­laruoja islamiškumą, – sakė Taikos mečetės Tripolyje vadovas. – Pats islamas yra teisingumas ir jeigu šalys jo nevykdo, vadinasi, jos tik va­dinasi islamiškomis valstybėmis, tačiau nekreipia dėmesio į jo nuostatus. Tai tik deklaracijos. Svarbiausias dalykas islame yra teisingumas.“

Tikri musulmonai gerbia valstybės įstatymus

Šiitas šeichas Yassaras Farhatas patikino, kad musulmonai gerbia valstybės, kurioje gyvena, įstatymus: „Mūsų religija gerbia kiekvieną šio pasaulio įstatymą. Kai buvau jaunas ir vykau studijuoti į Londoną, kalbėjausi su savo tėvu, kuris taip pat buvo šiitų dvasininkas. Paklausiau, kaip man gyventi, jeigu jų įstatymai būtų priešingi musulmoniškai tvarkai. Puikiai prisimenu, kaip jis atsakė: „Kad ir kur keliautum, tos valstybės įstatymas yra ir tavo įstatymas.“ Taigi, kad ir kur keliautum, turi gerbti įstatymus. Klausiau jo: ar tai yra islamo mokymas? Jis atsakė, kad taip, nes islamas skirtas asmeniškai žmogui. Jis apibrėžia maitinimąsi, švarą, pamaldumą, santykius su kitais žmonėmis. O visuomeniniai įstatymai yra tai, dėl ko susitaria dauguma piliečių. Tuo metu gerai to nesupratau, nes buvau tik aštuoniolikos. Dabar suprantu, kad įstatymas yra tai, dėl ko konkreti visuomenė susitaria. Jeigu visuomenė, kurioje gyvenu, sudaryta iš milijonų žmonių, susitaria dėl įstatymo, aš, kaip atskiras individas, turiu paklausti daugumai. Žmonės tiesiog nori gyventi, ir jeigu jūs užtikrinsite jiems gerą gyvenimą, manau, jie nekels jokių problemų, gerbs jūsų valstybę ir jos įstatymus.“

Baltijos šalys pabėgėliams nėra Europa

Paklausiau, ką šeichas turi omenyje kalbėdamas apie gerą gyvenimą. Daugelis imigrantų atvykę į Europos valstybes nusivilia, nes turi nepagrįstų lūkesčių, kad šalys suteiks jiems gerus namus ir nerūpestingą gyvenimą. „Man geras gyvenimas reiškia turėti saviraiškos laisvę, galimybę laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Ma­nau, kad savo namuose turiu teisę daryti vis­ką, ką noriu, – sakė Y.Farhatas. – Kal­bė­da­mas apie sirus nesiūlau suteikti jiems prabangos. Manau, kad jie pasitenkintų tokiomis sąlygomis, kokias turi mažiausiai Europoje uždirbančios šeimos. Jie nėra godūs.“

„Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Są­jungos”

Paklaustas, kodėl tada dauguma pabėgėlių nenori persikelti į Baltijos šalis, siekdami žūtbūt patekti į Vokietiją arba Švediją, jis atsakė: „Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Są­jungos. Vakarai mums yra tik tokios šalys, kaip Vakarų Vokietija, Prancūzija ar Švedija. Štai kas mums yra Vakarai. Jūs esate nauji Europos ekonominėje bendrijoje. Taigi, pagal čia gyvenančių žmonių mentalitetą, Vakarai yra Europos senbuvės, o jūs esate panašūs į mus.“

„Libano motinų“ lyderė K.Kasem tvirtino, kad į Europą vykstantys pabėgėliai nori ir gali dirbti. „Tie, kurie bėga į Europą, yra daugiausia iš Sirijos kaimo vietovių aplink Damaską arba iš nuniokoto Alepo. Jiems tikrai nerūpi, į kurią pateks. Ir jie pasiryžę dirbti. Žmonės iš šio regiono yra darbštūs. Daugelis Sirijos žmonių yra pramonės darbuotojai. Alepas – didelis miestas, pagal gyventojų skaičių gal tris kartus didesnis už Libaną, o jo gyventojai dirba skirtingose pramonės šakose. Dabar miestas visiškai suniokotas, o visi iš ten pabėgę žmonės nori dirbti“, – tikino moteris.

Prašymas nesuteikti pabėgėliams ilgalaikio statuso

Musulmonų druzų (Libane esanti savita musulmonų grupė, sudaranti apie 8 proc. šalies gyventojų) šeichas Kamalas al-Arydy davė patarimą Europos Sąjungos valstybėms ir Lietuvai: „Norėtume padėkoti Lietuvai už tai, kad priima pabėgėlius, ir prašome nesuteikti jiems ilgalaikio statuso, kad grįžtų į savo šalį. Daugelis jų ir patys to nori.“

Jis taip pat išsakė keletą minčių apie musulmonų integraciją Europoje. „Norime paprašyti į Vakarų pasaulį vykstančių musulmonų padėkoti už svetingumą ir gyventi pagal tos šalies teisę. Jeigu jie nori atlikti savo religinius ritualus, tegul tai daro taip, kad nekeltų provokacijų, – sakė K.al-Arydy. – Kai pabėgėliai važiuoja į Europos šalis, gali pasistatyti mečetę be minareto, kad netrikdytų kaimynų ir prie to nepratusių gyventojų. Kiekvienas musulmonas gali melstis ir be didelių mečečių, be kvietimo į maldą. Savo šalyse mes džiaugiamės girdėdami muedzino kvietimą į maldą, bet kitose šalyse to nėra.“ O štai sunitų šeichas iš Tripolio mano, kad Europa turėtų aiškiai pasakyti, jeigu apsigalvojo ir nebenori vadovautis savo deklaruojamais žmogaus teisių principais. „Europos šalys visada deklaruodavo, kad gina žmogaus teises, bet nežinau, ar šiuo metu jos nepakeitė savo nuomonės. Jeigu pakeitė ir taip jau nebedaro, te­gul aiškiai šitai pasako, tada žmonės ten ne­be­važiuotų“, – sakė sunitų dvasininkas B.al-Ba­rou­dy.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Praėjus beveik šimtmečiui po atsiradimo Egipte, politinis islamas ir vėl iš naujo apibrėžia musulmonišką pasaulį. Dar vadinama islamizmu, ši įtakinga ideologija teigia, kad milijardinė musulmonų bendruomenė visame pasaulyje bus laisva ir didinga tik tuo atveju, jeigu išliks pamaldi, tai yra jei musulmonai gyvens pagal valstybės užtikrinamą islamo teisę, arba šariatą, kaip būta didžiąją islamo istorijos dalį.

Islamistams jau seniai nepritaria ne tik nemusulmonai, bet ir šariatą atmetantys musulmonai. Kartais taikūs, o kartais žiaurūs, tokie susidūrimai pakurstė 1952-ųjų Egipto ir 1979-ųjų Irano revoliucijas, „Al Qaedos“ išpuolius 2001-asiais, Arabų pavasarį 2011-aisiais ir radikalių islamistinių grupuočių, tokių kaip Islamo valstybe pasivadinusią ISIS, iškilimą.

Ne pats islamas yra nesantaiką kurstanti religija. Problema yra tarp musulmonų gilėjantys nesutarimai dėl to, koks vaidmuo islamui turėtų tekti kuriant įstatymus ir reguliuojant visuomenines institucijas. Dauguma musulmonų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra islamistai, nėra nei džihadistai, nei revoliucionieriai. Tačiau šiuo metu vykstanti konkurencija tarp požiūrių, kokia viešoji tvarka yra gera, verčia juos pasidalyti į skirtingas stovyklas, ir taip ne tik užkertamas kelias kompromisams, bet ir dar labiau gilėja takoskyra.

Vakarų mokslininkai ir politikai jau seniai mėgina suprasti šio konflikto esmę, tačiau iki šiol jų pastangos nedavė vaisių. Nors islamo jurisprudencijos, teologijos ir istorijos ekspertai prirašė daug mokslinių darbų apie islamizmą, jie laiko jį unikaliu. Jie pamiršta, kad islamizmas yra ne tik islamas, bet ir „izmas“ – ideologija ir viešojo gyvenimo reguliavimo planas, kuris turi būti analizuojamas šalia kitų ideologijų.

Jokioje kitoje pasaulio dalyje nebuvo prikurta tiek daug „izmų“, kaip pačiuose Vakaruose. Tad tam, kad susidarytume aiškų vaizdą apie šiuolaikinius Artimuosius Rytus, verta atsigręžti į ideologinės nesantaikos istoriją Vakaruose.

Dalis musulmoniškojo pasaulio šiandien stebėtinai primena Šiaurės vakarų Europą prieš 450 metų, kai čia vyko vadinamieji religiniai karai. Tada, kaip ir dabar, per visą regioną ritosi religinio sukilimo banga. Vien septintajame XVI a. dešimtmetyje Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Škotijoje įvyko sukilimai, vadovaujami naujos protestantizmo atšakos – kalvinizmo sekėjų. Tai buvo ne dvidešimt pirmo ir net ne devyniolikto amžiaus presbiterionų kalvinizmas. Ankstyvasis modernusis kalvinizmas – kaip ir to meto katalikybė, liuteronizmas ir kiti krikščionių „izmai“, buvo ne tik religinių doktrinų rinkinys, bet ir politinė ideologija.

Ji atsirado laikais, kai Europos socioekonominė tvarka sukosi aplink Romos katalikų bažnyčią, o iš dalies buvo ir jos reguliuojama. Tad kalvinizmas save apibrėžė kaip opoziciją galiojusiai tvarkai. Ideologijos pasirinkimas buvo ne vien religinis, bet ir politinis pareiškimas. O religiniai karai buvo ir politiniai.

Sukilimai prasidėjo įpusėjus 150 metų trukusioms varžyboms tarp įvairių krikščionybės formų, o šiandien ši istorija vėl daug ką primena.

Kol ideologijos kovojo dėl įtakos, nepritarimas buvo brutaliai nuslopinamas, nuolat pasikartodavo religinės žudynės, o į konfliktą vis įsikišdavo išorinės jėgos. Galiausiai šie neramumai atvedė prie apgailėtino Trisdešimties metų karo, per kurį žuvo mažiausiai ketvirtadalis visų Vokietijos gyventojų (tuo metu sudariusių Šventosios Romos imperijos branduolį). O kai ši krizė pagaliau baigėsi, buvo dar du ideologiniai susidūrimai: tarp monarchijos ir konstitucionalizmo XVIII amžiuje bei tarp liberalizmo ir komunizmo dvidešimtajame.

Šie trys ilgi ideologinės nesantaikos laikotarpiai, kai Vakarų šalys buvo susiskaldžiusios dėl to, koks būdas tvarkyti visuomenę yra pats geriausias, gali tapti esmine pamoka tam, kas vyksta šiandien.

Plačiąja prasme Vakarų istorija rodo, kad dabartinė legitimumo krizė Artimuosiuose Rytuose savo sudėtingumu nėra nei beprecedentė, nei savaime išsisprendžianti paprastu būdu. Politinis islamas, kaip ir daugelis praeityje iškilusių ideologijų, naujų jėgų pasisėmė iš regioninio konflikto, kurį dar sustiprino ir kuris niekur nedings.

Be to, Artimuosiuose Rytuose vykstantys ideologiniai nesutarimai retai baigiasi tuo, kad „nugalėtojas gauna viską“. Jie rutuliojasi tol, kol konkuruojančios doktrinos arba suklesti, arba susilieja. Dažnai tai įvyksta tik po to, kai į krizę įsitraukia išorės jėgos ir sukuriama nauja regioninė tvarka.

Šios pamokos neduoda aiškaus recepto, kaip spręsti šiandienos problemas Artimuosiuose Rytuose, tačiau jos bent jau parodo, kad regioninės problemos nėra unikalios, o lyderiai ir valstybės gali imtis tam tikrų žingsnių, galinčių sumažinti smurtą ir sukurti palankesnes sąlygas žmonijos klestėjimui.

Nors islamizmo atsiradimas Artimuosiuose Rytuose yra unikalus šių laikų fenomenas, tačiau krizės, su kuriomis jis susidūrė, yra tarsi Vakarų praeities aidas.

Tai, kas prasidėjo kaip paprasčiausia konkurencija tarp islamizmo ir sekuliarizmo musulmonų pasaulyje, evoliucionavo į kompleksinį karą. Vis dėlto klausimo esmė išliko tokia pati: kas yra suverenas bei koks yra įstatymų šaltinis ir jų turinys. Islamistai tvirtina, kad tai turi būti šariatas, o tai reiškia, jog įstatymai kildinami iš šventų islamo tekstų. Sekuliaristai siekia, kad įstatymai kiltų iš žmogaus proto ir patirties, o ne iš islamo ar bent jau ne vien tik iš islamo.

Sekuliarizmas į Artimuosius Rytus atplūdo kartu su Europos kolonializmu. Didelė musulmonų elito dalis jį priėmė po nepriklausomybės būtent dėl to, kad galingos Europos valstybės pranoko ir pažemino Osmanų imperiją, paprastai laikomą kalifatu, arba dominuojančia islamo santvarka. Bet sekuliarizmui atsirado atsvara – islamizmas.

Nors patys islamistai savo ideologiją pristato ne kaip „izmą“, o tiesiog kaip islamą – laiko nepaliestą pranašo religiją, jų tikėjimo sistema turi daugiau modernumo bruožų. Trečiajame–penktajame XX amžiaus dešimtmetyje užaugę ankstyvojo islamizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad egzistuojant pasaulietinei tvarkai labai sudėtinga gyventi kaip pamaldžiam musulmonui, todėl pradėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą. Šeštajame dešimtmetyje islamistai tapo radikalesni ir ėmė pasisakyti už valstybės palaikomo šariato sugrąžinimą. Sekuliarizmas išsaugojo pranašumą iki septintojo dešimtmečio, tačiau svarbiausiais lūžio taškais, suteikusiais pagreitį islamistams, tapo sekuliaraus Egipto pralaimėjimas Izraeliui 1967-aisiais, Islamo revoliucija Irane 1979-aisiais bei 1990–1991 m. Persijos įlankos karas.

Tam tikra prasme politinis islamas triumfavo. Nors šiuolaikiniai musulmonai nėra nei gryni pasauliečiai, nei islamistai, vidutinis musulmonas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra arčiau islamisto. 2013 m. vykdyta „Pew Research Center“ apklausa atskleidė, kad didžioji dalis žmonių Egipte, Irake, Jordanijoje, Maroke ir palestiniečių teritorijose pasisako už šariato įstatymus. 2012 m. „Gallup“ apklausa parodė ir tai, kad penkiose regiono šalyse – Egipte, Libijoje, Sirijoje, Tunise ir Jemene moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai teikia pirmenybę būtent šariatui.

Ir nors islamistų stovykloje išlieka daug vidinių nesutarimų dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime ir dvasininkų vaidmens vyriausybėje, dabar net pasaulietiniai vadovai perima islamizmo elementus.

Nepaisant šių laimėjimų, politinis islamas vis dar susiduria su skepsiu dėl jo galimybių išlikti. Nuo pat pradžių išoriniai stebėtojai jį atmetė kaip idėją, nesuderinamą su modernumu. Vėliau ekspertai tikino, kad Artimuosiuose Rytuose didėjantis smurtas, įskaitant savižudžius teroristus ir džihadistų grupuočių, tokių kaip ISIS, vykdomas mirties bausmes nupjaunant galvas, yra tik šio judėjimo desperacijos požymis.

Vis dėlto, jei pačios Europos ideologinės nesantaikos istorija ir gali ko nors pamokyti Artimuosius Rytus, ši pamoka yra tokia: nenuvertinkime islamizmo. Europos religiniai karai iliustruoja, kodėl nepakankamai rimtas požiūris į iš pažiūros atgyvenusią ideologiją yra toks pavojingas. Daug kartų per šiuos karus blaivus protas ir pažanga privertė liautis žiaurumus, sukeltus stiprėjančios katalikų ir protestantų konkurencijos.

Kelis kartus lemtingose sandūrose atrodė, kad krizė įveikta. Taip atrodė 1555-aisiais, kai taikos sutartį pasirašė į religinius karus įsitraukusios svarbiausios Vokietijos kunigaikštystės, arba 1590-aisiais, kai religiniai karai baigėsi Prancūzijoje, o protestantiška Olandija užsitikrino nepriklausomybę nuo katalikiškos Ispanijos.

Tačiau Europai ideologinis smurtas dar nebuvo praeityje, nes jį sukėlusi legitimumo krizė liko neišspręsta.

Dauguma europiečių ir toliau manė, kad politinis stabilumas reikalauja vienos religijos. O kol jie taip manė, menkiausia kibirkštis būtų galėjusi juos nublokšti į radikaliai priešingas grupes – būtent taip nutiko protestantams sukilus Bohemijoje ir privertus visą Europą įsitraukti į Trisdešimties metų karą 1618-aisiais. Tai truko iki pat amžiaus pabaigos, kol europiečiai pamažu išmoko atskirti religinius klausimus nuo politikos, o religinės dogmos prarado savo minias uždegančią galią.

Kitoks pavyzdys, kai nepakankamai įvertinama viena ar kita ideologija, yra pasaulinė kova tarp liberalizmo ir komunizmo XX amžiuje.

1930-ųjų Didžiosios depresijos negandos daugelį žinomų Vakarų intelektualų įtikino, kad liberaliosios demokratijos laikai jau praėjo. Kurį laiką atrodė, kad centralizuotos, prievarta paremtos valstybės su naujais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais yra pasirengusios susidoroti kur kas geriau. Tad kai kurie mąstytojai metėsi į komunizmą. Tik nedidelė jų dalis aplankė ir atvirai žavėjosi Sovietų Sąjunga, kur, valdant Josifui Stalinui, sparčiai vyko industrializacija, o darbuotojai niekada nestreikavo. Šias nuotaikas puikiai užfiksavo JAV žurnalistas Lincolnas Steffensas: „Aš patekau į ateitį, ir tai veikia.“

Galiausiai liberalioji demokratija prisikėlė ir vis tiek laimėjo. Tai reiškia ne tai, kad islamizmas Artimuosiuose Rytuose būtinai laimės, o kad protingi žmonės gali nepakankamai įvertinti alternatyvių politinių sistemų gyvybingumą, ir tai gali turėti baisių pasekmių.

Viena politinio islamo ilgaamžiškumo paslapčių yra ta, kad pašaliečiai šią sistemą iš esmės nuvertina. Istorija rodo, kad ideologijos gyvavimas gali būti pratęstas, jei šią ideologiją palaiko valstybiniai rėmėjai, kaip nutiko liberalios demokratijos atveju 1930-aisiais ir islamizmo atveju vyksta šiandien. Politinis islamas ne tik niekur nesitraukia, bet ir, gali būti, įgauna antrąjį kvėpavimą.

Politinis islamas, kaip ir daugelis senų konkuruojančių ideologijų, nėra vienalytis. Nors islamistus vienija bendras atsidavimas šariatui, yra daug jų pakraipų: sunitai ir šiitai; ekstremistai ir nuosaikieji; nacionalistai, internacionalistai, net imperialistai. Ši įvairovė paskatino Vakarus diskusijai apie tai, ar JAV ir jų sąjungininkams nevertėtų leisti nuosaikaus, pragmatiško islamizmo tose vietose, kuriose jis konkuruotų su radikalesniais judėjimais. Tie, kurie nepritaria, paprastai islamizmą piešia kaip vieningą judėjimą ir yra vienijami neapykantos jam Vakaruose. Tie, kurie pritaria, islamizmą suvokia kaip susiskaldžiusį iš vidaus.

Ši diskusija nėra nauja. Bet kurios ideologijos oponentai ideologines takoskyras dažnai mėgina išnaudoti pakreipdami ginčą savo naudai. Vakarų istorijoje yra daug pavyzdžių, kai išorinės jėgos vis bandydavo pasinaudoti taktika „skaldyk ir valdyk“,  nors rezultatai ne visada buvo tokie, kokių tikėtasi.

Paimkime vėl tuos pačius religinius karus. Ilgalaikis konfliktas suskaldė didžiausias Europos ideologijas, o iš jų susiformavusios mutacijos ne tik išgyveno, bet ir ilgainiui ėmė konkuruoti su savo „originalais“. Protestantizmas prasidėjo kaip liuteronizmas, bet greitai išsivystė į cvinglianizmą Šveicarijoje ir anabaptizmą Vokietijoje, dar paleisdamas į pasaulį kalvinistų atmainą Prancūzijoje ir anglikonų – Anglijoje.

Kalvinistai ir liuteronai dėl įtakos dažnai varžėsi nuožmiau, negu tai tarpusavyje darė katalikai. Katalikų Habsburgų dinastija, valdžiusi Šventosios Romos imperiją, nenuilsdama kurstė šiuos nesutarimus. Tačiau galų gale ši strategija nepadėjo nei susilpninti kalvinistų, nei sutrukdyti jiems sudaryti bendro fronto su liuteronais Trisdešimties metų kare.

Išorės stebėtojui belieka išsiaiškinti, ar kai kurios ideologijos yra linkusios į radikalizmą, ir sužinoti, kaip jį išugdyti. O tai galima padaryti visai sėkmingai.

Po Antrojo pasaulinio karo mėginant apriboti Sovietų Sąjungos įtaką Europoje, JAV prezidentas Harry Trumanas pademonstravo didelį nuovokumą, atspėdamas, kuri iš Vakarų Europos kairiųjų partijų gali tapti JAV sąjungininke. Jis teisingai nusprendė, kad Italijos komunistai ir socialistai buvo lyg monolitas: jie vieningai palaikė Sovietų Sąjungą ir priešinosi JAV remiamam Maršalo planui. Trumanas savo ruožtu užaugino krikščionis demokratus, padėdamas jiems laimėti lemiamus rinkimus 1948-aisiais. O štai Prancūzijoje komunizmui oponavo socialistai. Trumanas tai suprato ir sudarė su jais sandėrį, paversdamas Prancūziją tingia, bet patikima JAV partnere.

Tiek akivaizdi, tiek ir slapta išorės jėgų intervencija yra tik dar vienas užsitęsusios legitimumo krizės požymis. Nesutarimai tarp islamistų ir sekuliaristų yra tik naujausias konkurencijos, kurioje dalyvauja užsienio jėgos (tiek veikdamos užkulisiuose, tiek naudodamos karines priemones), pavyzdys.

Kai kas tokias intervencijas kritikuoja. Kritikų teigimu, JAV kampanijos Afganistane, Irake, o visai neseniai ir Libijoje, yra neracionalūs veiksmai, išeinantys už apdairaus valstybingumo ribų. Tačiau iš tiesų jėgos panaudojimas siekiant pakeisti ar nuversti kitos šalies režimą tėra įprasta didelės supergalios praktika. Išorės intervencija nėra atskiriama ir neracionali ideologinių kovų dalis. Per pastaruosius 500 metų tokių intervencijų buvo daugiau nei du šimtai.

Šių kovų sukelta visuomenės poliarizacija padeda paaiškinti, kodėl intervencija pasitaiko taip dažnai. Neretai ideologiniai konfliktai taip pagilina socialinius nesutarimus, kad gyventojai tampa lojalesni užsieniečiams, nei savo tautiečiams. Šie konfliktai stipriai palenkia žmones ir visą šalį link draugystės ar priešiškumo užsienio subjektams, ypač tiems, kurie yra pakankamai galingi, kad ištiestų pagalbos ranką jiems arba jų oponentams. O užsienio veikėjai čia įžvelgia galimybę arba susirasti naujų draugų, arba užkirsti kelią naujų priešų atsiradimui.

Besikišančioms jėgoms nereikia turėti religinių išskaičiavimų – kartais pakanka ir materialinių. Kai kada tai būna ideologinių ir materialinių interesų derinys. Pavyzdžiui, 2011 m., per Arabų pavasarį, sunitų dominuojama Saudo Arabija pasiuntė karius į Bahreiną, kad padėtų sustabdyti šiitų sukilimą, taip susilpnindama ne tik šiitų islamo sekėjų gretas, bet ir šiitų dominuojamo Irano valdžią. Netrukus Iranas lygiai taip pat įsikišo į Siriją, stodamas prieš sunitų sukilėlius, kurie pergalės prieš Assado režimą atveju galėtų sudaryti sąjungą su Saudo Arabija.

Šie įvykiai sukėlė nuogąstavimų, kad Artimuosiuose Rytuose daugėja iracionalių, ideologijomis besivadovaujančių valstybių, kurios yra linkusios sunaikinti regioninę tvarką. Kai kurie stebėtojai nerimauja, kad, pavyzdžiui, jei Iranas turėtų branduolinį ginklą, jis jį galėtų panaudoti sugriaudamas ir taip rizikingą pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir net išprovokuoti apokalipsę.

Istorija nesiūlo paprasto atsakymo jaučiantiesiems tokią baimę. Tačiau ji liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali. Ideologų vadovaujamas režimas gali turėti ideologinių tikslų, pavyzdžiui, sukurti visiškai naują regioninę tvarką. Siekdamas šių tikslų, jis gali pasitelkti racionalius būdus, atsitraukdamas, kai agresija tampa pernelyg rizikinga. Bet kartais jis gali elgtis ir paneigdamas tradicinę ekonominės geopolitinės naudos logiką.

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“

Vertė Rima Janužytė

AP

Arabų pavasaris prasidėjo dar 2010 metų gruodį, kai Tunise Mohamed Bouazizi neapsikentęs valdžios neveiksnumu ir savivale, kaip protesto formą pasirinko viešą susideginimą. Nuo šio įvykio didesni ar mažesni protestai kilo visose vadinamojo arabų pasaulio valstybėse. Arabų pavasario revoliucijos priežastys slypi daug giliau negu revoliucijos didvyriu vadinamo vaikino poelgis. Tai yra revoliucija kilusi iš ilgos regiono valstybių istorinės patirties, kurioje glūdi įsišaknijusi diktatūra, žmogaus teisių pažeidimai, didelio masto politinė korupcija. Arabai, o pirmiausia jaunimas, būtent ir sukilo prieš valstybės nekompetenciją ir neatskaitomybę.

Agnius Stanulis

Arabų pavasaris buvo sutiktas su tam tikra euforija, kad pagaliau regioną pasiekė istorinės valdžios sanklodos šaknis drebinančios permainos. Buvo tikėtasis, jog revoliucija pakeis viso arabų pasaulio vaizdą ir atvers duris demokratizacijos procesams. Tačiau šiandien apčiuopiamų demokratijos laimėjimų sunku atrasti, o revoliucija įgauna vis daugiau pesimistinių atspalvių. Todėl aktualu ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl arabų pavasaris neišgyvenęs vasaros slenka į gilų rudenį ir ar šis procesas dar turi optimistinių išeities taškų ?

Arabų pasaulis chaose

Šiandien pasaulio naujienų  portalai ir televizijos mirga nuo vaizdų iš arabų šalių, kuriose tvyro chaosas. Izraelio ir Palestinos konfliktas įgauną pagreitį, Sirijoje vyksta jau visiems įprasta sukilėlių kova, kuri įtraukia ir Libaną, Irake ir palei jo siena su Sirija šeimininkauja ekstremistinė ISIS grupuotė paskelbusi ir apie kalifato įkūrimą. Egiptas kamuojasi iš ilgai trukusios politinės krizės, kol  Tunisas pakeitę savo valdžią nesulaukia kryptingų reformų, Libija nuolat linksniuojama kaip žlugusi valstybė, o Jemenas ir toliau lieka Al-Qaeda prieglobsčiu. Tai yra bene pagrindiniai procesai, apie kuriuos yra plačiai diskutuojama, tačiau žvelgiant ir į kitas regiono šalis galima atrasti panašių postūmių į pesimistinę revoliucijos interpretacijos pusę. Tiesa, Persijos įlankos valstybės nepaisant revoliucijos pradžioje padidėjusių vidinių konfliktų, sugebėjo stabilizuoti padėtį visuomenėje iki tokio lygio, kuris negrasina valstybės valdžios išlikimui. Visgi žvelgiant į regioną plačiąja prasme yra susidaromas nestabilios ir pavojingos situacijos vaizdas, o prieš daugiau kaip trejus metus kilusi arabų revoliucija atrodo kaip istorija. Taigi, peršasi savalaikis ir logiškas klausimas: ar arabų pavasaris žlugo ?

Atsakant į šį klausimą reikia pažvelgti į „pavasario“ pradžią, kur buvo suformuoti tikslai ir laukiami rezultatai. Garsiausiai protestuose skambėjo šūkis: Ash-sha`b yurid isqat an-nizam (žmonės nori nuversti rėžimus). Todėl pagrindinis tikslas, kurį kėlė arabai įvairiose šalyse ir buvo valstybės valdžios pakeitimas, kuriame piliečiai turėtų balsą, būtų savo likimo kalvias ir daromais sprendimais prisidėtų prie valstybės valdymo. Žmonės rinkosi miestų aikštėse, protestavo ir kėlė savo reikalavimus, kad diktatoriai pasitrauktų. Vienose valstybėse tą pavyko pasiekti taikiai, kitose prireikė ir nemažai parako, dar kitose valdžia visai nepasikeitė, o tik padidino vykdomą terorą. Tačiau jeigu manysime, kad vien nuvertus diktatorių ir rinkimais patvirtinus kitą valdžios atstovą visos bėdos išsispęs tikrai suklysime. Tokiose valstybėse kaip Tunisas, Egiptas, Libija ar Jemenas, kur diktatoriai vienaip ar kitaip buvo nuversti, revoliucijos tikslai lieka kažkur pakibę ore. Arabų valstybėse chaosas, o revoliucijos visa griaunanti jėga sumenko iki tokio lygio, jog kai kurie jos šalininkai ima pasiilgti buvusių diktatorių.

Meškos paslauga arba kontra-revoliucija

Arabų pavasaris ir negalėjo būti vien tik jos šalininkų tikslus įgyvendinantis procesas, jis turi ir grįžtamąją poveikį. Nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinio išpuolio prieš Jungtines Amerikos Valstijas arabų valstybių regionas buvo unifikuojamas kaip teroristinių ir radikalaus islamo grupuočių prieglobstis. Toks įvaizdis užvaldė Vakarų populiacijos sąmonę, o JAV paskelbtas karas prieš terorizmą greitai įgavo politinio popsiškumo skambesį. Arabų pavasario priešaušryje karas su terorizmu atrodė ima duoti vis sultingesnių vaisių: grupuočių veiksmai ribojami, jų lyderiai gaudomi, o ir patys ekstremistai veikė giliai pogrindyje, tačiau kilusi arabų revoliucija atgaivino teroristų veiklą. Ekstremistinės grupuotės arabų pavasarį sutiko kaip pavojingą ir nepriimtiną procesą, kuriam būtina priešintis. Jiems tai yra iššūkis, kuris suteikė naują pagreitį daryti „nešvarius darbelius“. Grupuotės ėmė veikti atviriau, o pateikiamais duomenimis naujų džihadistų skaičius nuo revoliucijos pradžios ėmė vis didėti. Ekstremistai įtikėję savo pasirinktu keliu (džihadu) yra pasirengę priešintis revoliucijos idėjomis, kurias interpretuoja kaip Vakarų kultūros „invaziją“.

Tokia kontra-revoliucija nėra tik islamo ekstremistų veikimo priešinintis arabų pavasariui išraiška. Kontra-revoliucija yra ir tų mintyse, kurie dar ir dabar užima savo valstybės diktatoriaus kėdę, tačiau toks atsakas į revoliuciją aiškiai matomas ir valstybėse, kuriose rėžimas pasikeitė. Kyla tik klausimas: į ką pasikeitė ? Arabų valstybėse galima įžvelgti reinstitucionalizacijos procesus. Rinkimais išrinkti naujieji atstovai pirmiausia siekia įtvirtinti savo pozicijas valdžioje nekreipdami dėmesio į greitų pasikeitimų reikalaujančią populiaciją. Taip yra formuojamos naujos sąlygos grąžinti šalį prie diktatūros, kuri gal ir skirsis nuo buvusios, bet iš esmės juk diktatūra yra diktatūra. Tokia padėtis matoma Egipte, Libijoje, Irake, Tunise, kur valstybinė valdžia kol kas yra nekompetetinga spręsti esamas problemas ir užtikrinti stabilumą. Nusivylę tokia padėtimi arabai pradeda nusivilti ir pačia revoliucijos idėja. Tuo naudojasi naujoji valdžia ir ekstremistinės grupuotės, kurios suirutę valstybėje naudoja saviems tikslams. Daugeliu atvejų galime įsivaizduoti nusivylusio revoliucionieriaus ir kontra-revoliucijos mainus. Stabilumo, saugumo ir darbo siekiančiam protestuotojui kontra-revoliucija siūlo visa tai mainais į dalį jo politinių teisių ir pritarimą vykdomai politikai.

Visgi kas yra pavasaris ?

Arabų pavasaris gavo savo pavadinimą iš mums žinomo proceso vykusio 19 a. viduryje – tautų pavasario. Tautų pavasario pradžiai įtaką padarė absoliučios valdžios viešpatavimas, nacionalizmo susiformavimas.  Tuo metu per Europą nusirito protestų banga, kuri didelių laimėjimų nepasiekė. Demokratijos idėjos sunkiai prigijo, o vėliau ir visai imtos atmetinėti. Po tautų pavasario sekė karų laikotarpis, paremtas nacionalizmu persikūnijusiu į šovinizmą. Tik po Antrojo pasaulinio karo galime pradėti kalbėti apie demokratijos institucionalizaciją ir konsoliduotumo atsiradimą. Taigi, kalbame apie maždaug 150 metų trukusį procesą nuo pavasario iki jo vaisių.

Tikriausiai bus teisinga teigti, kad arabų pasaulis yra tokioje padėtyje, kurioje Vakarų civilizacija buvo prieš 150-200 metų. Kylančios idėjos drebina pamatus, bet pritrūksta pritarimo pasikeitimams ten aukštai valdžios hierarchijoje. Kaip ir Vakarų Europoje tautų pavasario metu, taip ir arabų valstybėse prasidėjus revoliucijoms, valdžios elitai siekia išsaugoti esamą status quo, kuris nesudaro iššūkių jų valdžios ambicijoms. Tačiau, Europa neatsilaikė prieš naujas idėjas sudrebinusias monarchų sostus, o ar tokia galimybė išlieka arabų pasaulyje yra plačiai diskutuojamas klausimas.

Vasara ateis, tik reikės palaukti

Nemažai politologų, tyrinėjančių arabų pavasario fenomeną, pripažįsta, kad revoliucijos pradžioje tvyrojęs entuziazmas laukiant greitų pokyčių buvo paremtas emocijomis, o ne logišku situacijos analizavimu. Demokratija yra pasiekiama ne per kelerių metų revoliuciją, o per ilgą laikotarpį, kuris pilnas įvairių sunkumų. Demokratizacijos procesą būtų galima palyginti su lipimu į statų kalną – viršūnę pasiekti yra sudėtinga ir tą padaryti reikia žengiant nedidelius žingsnius, tačiau tuo pat metu yra pavojus paslysti ir vėl labai greitai nusiristi iki kalno papėdės.

Arabų pavasario revoliucija galiausiai pasieks savo išsikeltus tikslus, tačiau procesas užtruks ne vienerius metus ir bus laikotarpių, kai arabų pavasaris bus prisimintas kaip istorija neturinčia nieko bendra su esama realybe. Regioną toliau purtys konfliktai, kai kurių valstybių sienos keisis, kaip keisis ir valdantieji, egzistuos ekstremizmas, kuris kurstys tarpusavio musulmonų kovas, tačiau ateis diena, kai arabų revoliucijos idėjos taps realybe.  Tokia galimybė slypi ateities arabų visuomenėje.

Naujoji karta mažame pasaulyje

Yra būtina paminėti, kad arabų visuomenė negali būti vertinama kaip vienalytė esencija. Mes kalbame apie maždaug 422 milijonus gyventojų, išsibarsčiusių po didžiulę teritoriją. (palyginimui Europos Sąjungoje gyvena apie 500 milijonų europiečių). Todėl yra akivaizdu, kad bendravardiklinti visą arabų visuomenę yra itin sudėtinga. Arabai yra kultūriškai, socialiai, politiškai labai skirtingi vieni nuo kitų, o vis dar egzistuojantis pasitikėjimas gentine visuomenės sankloda dar padidina skirtumą tarp arabo gyvenančio kažkur Tunise ir arabo kuriančio savo gyvenimą ties Persų įlankos pakrante. Visgi galima įžvelgti tam tikrą bendrą tendenciją, kuri keičia regiono „veidą“. Naujoji karta turi didelį potencialą pasukti arabų pasaulio istoriją kita linkme.

Apie pusė arabų populiacijos yra jaunesni negu 25 metų. Tai yra signalas apie nemažą populiacijos sprogimą, bet tuo pačiu ir apie galimus naujus socialinius pokyčius. Reikia prisiminti, kad arabų pavasaris pirmiausia ir buvo inspiruotas jaunimo, kuris galbūt su kiek perdėtu jaunatvišku naivumu tikėjosi viską pakeisti. Nors ir nepasiekusi didelių laimėjimų naujoji karta neapleidžia revoliucinių idėjų, kurios ir toliau formuoja jų pasaulėžiūrą. Arabų jaunimas yra atviras pasauliui ir imlus naujoms idėjoms, o globalizacija suteikia galimybes pasiekti kiekvieną pasaulio kraštelį ir dalintis patirtimi net neiškišant nosies iš namų. Pasaulio pasiekiamumas ir globali socializacija ateinanti su nauja karta gali turėti milžinišką įtaką arabų ateičiai.

Arabų pavasaris į tarptautinių santykių ir saugumo diskusijas įvedė naujų elementų, tokių kaip socialinių tinklų daroma įtaka pasaulio politikai. Facebook ir Twitter buvo priemonės, kuriomis buvo skleidžiamos revoliucijos idėjos, organizuojami protestai. Ir ne paslaptis, kad socialiniais tinklais daugiausia naudojasi jaunimas. Toks greitas ir lengvai pasiekiamas socialinis bendravimas sukūrė kritinę masę, kuri virtualioje erdvėje keltas idėjas ėmė garsinti arabų valstybių sostinių aikštėse. Kad ir kaip bebūtų naujoji karta tikriausiai turės užauginti dar vieną kartą tam, kad revoliucijos idėjos taptų realybe.

Taigi, arabų pavasaris šiandien nesprogsta ryškiaspalviais žiedais, o grįžtamasis ryšys, tęsiant kalbą gamtos reiškiniais, yra pavasarį besikandžiojančios šalnos. Tačiau pavasaris visada išsivaduoja ir nusišviečia šiltais spinduliais. Ar tokiuose spinduliuose galės šildytis revoliucionieriai priklausys nuo ateities kartos ir ją pirmyn forsuojančių idėjų.

Praėjus porai metų po Arabų pavasario revoliucijų, Tunise ir Egipte taika bei ramybė dar neįsivyravo – kas porą mėnesių kylantys kruvini susirėmimai vis išbaido čia sugrįžti bandančius turistus.

Egipto kurorto Šarm el Šeicho verslininkai su nostalgija prisimena sausakimšus barus ir restoranus, užpildytus viešbučius ir minias išlaidaujančių turistų. Nuo revoliucijos pradžios padėtis gerokai pasikeitusi: 2010 m. Egiptą aplankė daugiau nei 14,7 mln. turistų, atnešusių šaliai 12,5 mlrd. JAV dolerių pajamų, o 2012 m. – jau 11,5 mln. poilsiautojų, palikusių 10,5 mlrd. dolerių.
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir Arabų pavasario revoliucijos lopšys Tunisas, kuriame 2011 m. vien tik vokiečių turistų sumažėjo 41 proc., iki 270 tūkst.
Nuo šių metų pradžios du didžiausi Europos kelionių operatoriai TUI Vokietijoje ir „Thomas Cook“ Didžiojoje Britanijoje ėmė pastebėti ženklų, kad poilsinių kelionių į Šiaurės Afriką, taip pat ir į Tunisą bei Egiptą paklausa atsigauna. Tačiau vos tik užsimezga menki turizmo daigeliai, juos staiga nuskabo šiose šalyse kas porą mėnesių kylantys kruvini susirėmimai. Tokios žinios ir vėl išbaido vokiečių, kanadiečių, italų, amerikiečių bei kitų tautybių poilsiautojus.
Jų išgąstis nestebina: į šias šalis taika ir ramybė vis dar negrįžta, o ilgamečius diktatorius nuvertę gyventojai pradeda jausti, kad gavo visai ne tai, dėl ko kovojo. Tunisas įklimpo į politinę krizę nuo vasario pradžios, kai prie savo namų buvo nušautas islamistų valdomos vyriausybės kritikas Chokri Belaidas ir gatves užtvindė protestuotojai. O Egipte praėjus dvejiem metams po to, kai revoliucionieriai nuvertė diktatorių Hosni Mubaraką, protestuotojai kone kas mėnesį grįžta į Kairo Tahririo aikštę – dabar jau protestuoti prieš naująjį islamistų grupuotės „Musulmonų brolybė“ prezidentą Mohamedą Morsį.
Oponentai ir tarptautiniai apžvalgininkai dabartinį Egipto prezidentą kritikuoja ne tik nesugebėjus parengti nuoseklaus šaliai būtinų reformų plano, bet ir stengiantis plėsti savo galią bei bandant užtildyti kritikus tais pačiais metodais, kokius mėgo ir nuverstasis diktatorius H.Mubarakas.
Prie kruvinų politinių protestų Egipte prisidėjo ir religiniai susirėmimai tarp krikščionių ir musulmonų. Nuo revoliucijos pradžios prasidėję išpuoliai prieš 10 proc. Egipto populiacijos sudarančius krikščionis šioje šalyje plinta, o Molotovo kokteiliai, susišaudymai ir ašarinės dujos tapo įprastais protestų palydovais.
Egipto turizmo verslo atstovai ir kelionių organizatoriai iš Vakarų šalių tvirtina, kad nuo Kairo ir kitų didžiųjų miestų nutolę Raudonosios jūros kurortai, į kuriuos vyksta ilsėtis dauguma poilsiautojų, yra saugūs – neramumai jų nepalietė net per revoliucijos įkarštį. Vis dėlto vakariečių šios kalbos neįtikina, ypač girdint žinias, kad šiemet ginkluoti beduinai pagrobė britų porą, vykusią į Šarm el Šeicho paplūdimius, sausio pabaigoje vandalai užpuolė ir nusiaubė „InterContinental“ viešbutį Kaire, o Pasaulio ekonomikos forumo tyrime “Kelionių ir turizmo konkurencijos indeksas 2013″ Egiptas užima 85 vietą iš 140 šalių: per metus šalis nukrito per 10 pozicijų, o saugumo kategorijoje užėmė paskutinę vietą.
„Žmonės dabar nevyksta į Egiptą, bent jau Šiaurės Amerikos gyventojai. Egipte dedasi nemalonūs dalykai, o per atostogas norisi atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“, – pabrėžia Toronte įsikūrusios bendrovės „Takas keliauti“ savininkė Flavia Jaber.
Vienintelė tauta, kuriai neramumai Egipte, regis, nė motais, yra rusai. „Mūsų viešbučius Raudonosios jūros teritorijose yra užpildę rusai“, – tvirtina pasaulinio viešbučių tinklo „Marriott“ tarptautinės divizijos prezidentas Edas Fulleris.
Praėjusiais metais į Egiptą atvyko 2,3 mln. rusų turistų, tad nieko keista, kad Egipto turizmo ministras Hishamas Zazou sausio 7 d., per rusų stačiatikių Kalėdas, kartu su ištikimiausiais šalies svečiais lankėsi šio kurorto katedroje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Diktatūrinių arabų valstybių, kuriose pernai prasidėjo revoliucijos, tolesnė raida labai skirtinga: Tunise pakvipo tikra demokratija, Egipte ir Libijoje esama neblogų pokyčių, Sirijoje tebesilieja kraujas, o Jemeno gyventojai ir vėl lenkiasi geležiniam kumščiui.

Praėjusį trečiadienį ir ketvirtadienį Egipte vyko istoriniai rinkimai, šiai valstybei tapę vienu iš daugelio demokratijos egzaminų. Ir atrodo, kad egiptiečiai jį išlaikė visai neprastai: prieš rinkimus Vakarų šalių pavyzdžiu buvo surengta kandidatų į prezidentus rinkimų kampanija, balsavimas ir balsų skaičiavimas irgi praėjo palyginti sklandžiai, o vien tai, kad iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kuris kandidatas taps naujuoju šalies vadovu bei nuverstojo Hosni Mubarako įpėdiniu, leidžia numanyti, kad Egiptas bent jau formaliai suka demokratijos keliu.
Kiek tos demokratijos bus iš tiesų, dar labai anksti spręsti. Per metus Egiptas tikrosios demokratijos link pasistūmėjo dar palyginti nedaug. Gatvėse nuo tada, kai buvo nuverstas diktatorius, o kontrolę perėmė kariškiai, nesiliauja protestai – gyventojai piktinasi, jog kol kas nėra jokių realių pokyčių, kariškiai laikosi įsikibę valdžios, nors ir aiškina, kad tai viso labo padėties stabilizavimas ir kai tik situacija aprims, jie mielu noru nulips nuo politinės scenos.
Tam juos paskatinti gali naujasis demokratiškai išrinktas prezidentas. Tik lieka neaišku, kurį iš dviejų būdų jis pasirinks. Vienas, kurio tikisi visas Vakarų pasaulis, yra vadinamasis tunisietiškas, antrasis – Jemeno, kai viena politinė struktūra pasiduoda kitos politinės jėgos spaudimui. Pirmuoju atveju Egipte prasidėtų tikras pereinamasis (perėjimo į demokratiją) laikotarpis, antruoju būtų sugrįžta prie tokios pat diktatūros, kokia pernai buvo sugriauta.

Tunisas pasikeitė neatpažįstamai

Beje, Tuniso ir Jemeno pavyzdžiai – neatsitiktiniai. Abi šios šalys irgi kunkuliavo revoliucinėmis nuotaikomis, bet rezultatai vienoje ir kitoje buvo visiškai priešingi.
Tuniso perėjimas į demokratiją dabar vadinamas Jazminų revoliucija. Tai buvo pirmoji arabų šalis, kurioje kilo masiniai protestai, ir pats geriausias pavyzdys, kad išsikovoti žodžio laisvę, teisę į nuomonę ir savimonę tikrai įmanoma, o vienokia ar kitokia demokratijos forma įmanoma net ir šalyje, neturinčioje panašios patirties ar kultūros.
Tiesa, negalima nepaminėti, kad Tunise vis dar yra nemažai draudimų, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos įsigaliojo draudimas protestuoti, o protestuotojai, jei tokių atsiranda, vaikomi ašarinėmis dujomis. Tačiau šioje šalyje pernai įvyko gana demokratiški rinkimai, o naujoji koalicinė vyriausybė palyginti neblogai įgyvendina reformas ir atsikrato diktatoriškų normų.
Buvęs šios valstybės diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali, besislapstantis Saudo Arabijoje, Tuniso teismų yra nuteistas 66 metus kalėti už represijas, pinigų plovimą, narkotikų kontrabandą ir kitus nusikaltimus. Ir jei tarptautiniai arešto orderiai kada nors bus panaudoti pagal paskirtį, likusias dienas jis praleis kalėjime.
Jemene padėtis priešinga. Buvęs diktatorius Ali Abdula Salehas pernai lapkritį pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo atsistatydinti iš pareigų mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Tačiau jo vietą užėmęs Abd-Rabbu Mansouras Hadi (beje, jis buvo veikiau paskirtas, nei išrinktas) yra lygiai toks pat despotiškas kaip ir jo pirmtakas, be to, nutraukė nemažai tarptautinių sutarčių su Vakarų šalimis (įskaitant bendradarbiavimo kovoje su terorizmu), tuo parodydamas, kad Jemenas jokiais vakarietiškais standartais vadovautis neketina.
Dar blogiau tai, kad šioje šalyje ypač pablogėjo bendra ekonominė padėtis. Štai kaip tik prieš savaitę paskelbta nerimą kelianti žinia, kad beveik pusė šalies gyventojų neturi pakankamai maisto. Septynių pagalbos organizacijų grupė įspėjo, kad apie 10 mln. jemeniečių gyvena pusbadžiu, o 5 mln. žmonių reikalinga skubi pagalba.
Organizacijų duomenimis, nuo 2009 m. Jemene pusbadžiu gyvenančių žmonių skaičius padvigubėjo – iš dalies dėl išaugusių maisto ir degalų kainų. Be kita ko, didelę įtaką turi ir politinis nestabilumas bei konfliktai, dėl kurių beveik pusė milijono gyventojų buvo priversti palikti namus.
Beje, maisto trūksta ne dėl to, kad jo nėra: teigiama, jog prekyvietėse galima įsigyti ko tik panorėjus. Tačiau bėda ta, kad gyventojai tiesiog neišgali įpirkti maisto produktų.

“Tikra” arabiška demokratija
Panašiausia į analitikų prognozuotus arabų šalių demokratizacijos procesus yra Alžyro situacija, iš dalies – ir Libijos.
Kaip teigia Didžiosios Britanijos iždo kancleris George’as Osborne’as, diktatorių atsikračiusiose arabų šalyse demokratija negali būti “įdiegta” dirbtinai, o pereinamasis laikotarpis gali užtrukti daugybę metų, kol žmonės apsipras su daugiau laisvės, kol bus išgyvendinta korupcija, perrašytos konstitucijos.
Pavyzdžiui, Alžyre 2011 m. sausį prasidėjęs socialinis nepasitenkinimas ir kruvinos riaušės buvo “užglaistytos” – prezidentas Abdelazizas Bouteflika neramumus nuslopino keliomis politinėmis reformomis ir algų padidinimu bei šiek tiek išplėstomis laisvėmis. Tačiau gyventojai nelabai skubėjo pasinaudoti net ir šiomis demokratija vos vos pakvipusiomis galimybėmis. Pavyzdžiui, pernai buvo surengti pirmieji demokratiniai rinkimai, o dėl 462 vietų išplėstame parlamente varžėsi 44 partijos, iš jų 21 – nauja. Ir nors prezidentas šiuos rinkimus buvo pavadinęs „naujos eros aušra“, rinkėjai prie balsadėžių ėjo nenoriai. Skelbiama, kad iš 21 mln. rinkimų teisę turinčių alžyriečių balsuoti panoro mažiau nei pusė. Likusieji net ir nesitikėjo, kad galės įtakoti pokyčius, tad susitaikė su tuo, jog Alžyre ir toliau valdys kietas diktatoriaus kumštis.
O kaip ilgainiui situacija susiklostė Libijoje, kuriai buvo skirtos didžiulės tarptautinės pajėgos ir lėšos, ir kurios diktatoriaus mirtis tapo viso arabų pasaulio išsilaisvinimo simboliu?
Pasirodo, progreso Libijoje kol kas vis dar labai nedaug, mat valdžią perėmusi “pereinamojo laikotarpio taryba” nesiima įgyvendinti jokių demokratiškų pokyčių ir apskritai atrodo, kad svarbiausias laikinos valdžios rūpestis – užgniaužti kai kur vis dar rusenantį Muammaro Gaddafio kultą. Pavyzdžiui, netgi jo vardo paminėjimas yra baudžiamas lazdomis, o užuomina, kad naujoji valdžia yra ne ką mažiau represyvi nei ankstesnioji, gali baigtis ir kalėjimu.
Tiesa, Libijos viltis – kitą mėnesį vyksiantys rinkimai. Bet jau dabar prognozuojama, kad valdžią į savo rankas sugriebę buvę protestuotojai rinkimų rezultatus pakreips savo naudai. Vienintelė tų rinkimų nauda bus tai, kad valdžioje atsidūrusios jėgos nebeturės pasiteisinimo, kodėl šalyje nevykdoma jokia politika nei reformos.
“Daugelis dalykų Libijoje skendi migloje, kas šioje šalyje vyksta, slepiama ne tik nuo užsienio žurnalistų, bet ir nuo šalies gyventojų. “Tranzitinė nacionalinė taryba” nuolat aiškina, kad laikinai vyriausybei suteikė visus įgaliojimus, pastaroji – kad valdžia – tarybos rankose. Abi kartu šios institucijos teisinasi, kad negali imtis jokių veiksmų, kol gyventojai neišsirinko teisėtos valdžios. Lūkuriuoja ir potencialūs investuotojai, ir tarptautinės organizacijos. Todėl šalyje iš esmės nevyksta visiškai nieko”, – komentuoja Danijos žurnalistas Uffe Andersenas, didžiąją laiko dalį dabar praleidžiantis “arabų pavasarį” išgyvenusiose šalyse.
Panašiai snūduriuoja ir Marokas. Nors pernai čia įvyko gana demokratiški rinkimai, bet į juos nesusirinko net penktadalis rinkėjų, o naujoji valdžia nesiima jokių reformų. “Mieganti demokratija”, – taip situaciją Maroke įvardija analitikai, nors Europos Taryba, matyt, norėdama padrąsinti marokiečius, trimituoja džiaugsmą dėl “demokratijos progreso”. Tačiau pasidžiaugti čia galima nebent tuo, kad nuvertus diktatorių, karalius Mohammedas VI perrašė šalies konstituciją ir leido surengti jau minėtuosius rinkimus.
Kuo baigėsi kitose arabų šalyse vykę protestai? Sirijoje situacija tebėra kritiška – vyksta žiaurus pilietinis karas, kurio metu kas savaitę žūva tūkstančiai sirų. Kitur protestuotojai nurimo ir susitaikė, kad jokio arabiškojo pavasario taip ir nesulauks. Pavyzdžiui, Vakarų Sacharoje, Mauritanijoje, Sudane, Saudo Arabijoje vykę nedideli protestai išsisklaidė, o nuotaikos nurimo. Tiesa, Saudo Arabijos karalius Abdullah paskelbė, kad 2015-aisiais savivaldos rinkimuose galės balsuoti ir būti renkamos moterys, bet tai ko gero vienintelis ir kol kas didžiausias šios šalies pasiekimas “demokratijos” prasme.